Neseniai pasirodė knyga, pavadinta „Vilniaus šviesuolis – Juozas Maceika“ (Vilnius, 2009 m.). Ji yra apie daug nusipelniusį vilnietį, kilusį iš lietuviškos Lazūnų salos, esančios tolokai į pietryčius nuo Vilniaus, dabar jau, galima sakyti, išnykusios.
Lazūnai – lituanistams ir lietuvių kalbos mylėtojams gerai žinoma vietovė. Ji pagarsėjo dėl ypatingos tarmės, išlaikiusios daug senosios lietuvių kalbos struktūros elementų. Šią tarmę tyrė žymūs užsienio kalbininkai. Iš lietuvių tyrėjų minėtini Jonas Jablonskis, Kazimieras Būga, Jurgis Šlapelis, Eduardas Volteris, Jurgis Gerulis, Juozas Balčikonis, Aloyzas Vidugiris ir kt. Teko Lazūnuose rinkti duomenų kalbos istorijos studijoms ir šių eilučių autoriui.
Knyga gražiai išleista (322 psl.), gausiai iliustruota. Nuotraukos turi išliekamąją istorinę vertę: jose įamžinti garbūs Lazūnų krašto žmonės, žymūs Vilnijos lietuvių veikėjai.
Šiandien Lazūnuose lietuviškai kalbant nebeišgirsi. Tik retas senukas prisimena vieną kitą lietuvišką žodį ar posakį. Bet dar palyginti neseniai buvo kitaip. Lazūnuose ir keliolikoje aplinkinių kaimų ištisai skambėjo lietuvių kalba. Dar antrojo pasaulinio karo metu vyresni lazūniškiai tarpusavyje kalbėjo lietuviškai. Buvęs Juozo Maceikos kaimynas Vytautas Gurevičius savo atsiminimuose (p. 37) rašo, kad jo gimtasis Uosiagirių kaimas 1943–1945 m. buvęs lietuviškas 100 %. Panaši padėtis buvo Bebrėnuose, Jaskūnuose, Pasalyje ir dar viename kitame šios lietuviškos salos kaime. Bolševikų okupacijos metu lietuvių kalba čia sparčiai nyko, tiesiog tirpte tirpo. Apsilankęs 1983 m. lietuviškai galėjau susikalbėti jau tik su senukais. Iš Lazūnų kilusi poetė Laura Urbonaitė lietuvių kalbos išnykimą taip nusako eilėraštyje „Lazūnai“ (p. 25; rašyta 1995 m.):
Lazūnų kaime visai dar neseniai
Lietuviškai kalbėjo net vaikai.
Aplinkui buvo taip gražu, jauku,
Lietuviška dvasia kas rytą skverbės iš trobų.
———————————-
Dabar – tai praeitis, nėr tos svajos,
Nes liko tai toli toli nuo Lietuvos.
———————————-
Įsivyravo svetima kalba, kiti laikai,
Išnyko dainos, buvę papročiai,
Tik kartais ten išgirsti dar gali
Lietuviškai vardu bešaukiantį kurį.
Taip po truputį dingsta viskas, kas brangu,
Kas buvo širdžiai artima ir malonu.
Ir tik pavienį dar lietuvį čia sutikt gali
Kokioj pirkelėj Dievo girios pakrašty.
Kaip ir kitur Pietryčių Lietuvoje, taip ir čia lietuvių kalba išnyko ne savaime, bet buvo brutaliai išstumta. Ją visaip persekiojo. Knygoje yra daug įdomių to persekiojimo detalių. Antai Veronika Jankauskienė prisimena (p. 30), kad pradinėje mokykloje (žinoma, nelietuviškoje) už bendravimą su lietuviais vilniečiais, lankymąsi jų renginiuose buvusi savo mokytojos griežtai baudžiama: liepdavo sąsiuvinyje 100 kartų parašyti, kad pas lietuvius neis, arba paklupdydavo ant žvyro ir liepdavo klūpėti iškeltomis rankomis. Jonas Dmukauskas pasakoja (p. 42), jog kartą per tikybos pamoką, kai mokytojas aiškino apie Dievą, vaikai paklausę, kaip Dievas supranta įvairiomis kalbomis šnekančius žmones. Mokytojas atsakė labai trumpai: Dievas kalba tik lenkiškai. J. Dmukauskas toliau pasakoja, kaip jo bičiulio lazūniškio Stasio Barausko tėvas ėjęs 400 km pėsčias į Varšuvą prašyti, kad lenkų valdžia leistų sūnui mokytis Vilniaus lietuviškoje mokykloje (p. 44, apie tai dar rašoma p. 222). Vėliau sovietų valdžia nieko neklausdama visus lietuvius užrašė baltarusiais. Knygoje daug pasakojama apie lietuviškų mokyklų, skaityklų, vaikų darželių uždarinėjimą, apie knygų lietuvių kalba konfiskavimą bei naikinimą, apie lietuvybę gaivinančių kunigų Karolio Gumbaragio ir Jono Karvelio vargus.
Juozas Maceika, suprantama, labai išgyveno dėl liūdno savo tėviškės likimo, stengėsi kraštiečiams padėti. Rūpinosi, kad tėvai leistų vaikus mokytis į Vilnių. Bet tą Vilnių pasiekti tada nebuvo lengva. Knygoje atsiminimų autoriai pasakoja, jog vaikai važiuodavę prekiniais traukiniais, šokinėdavę iš pravažiuojančio traukinio. 100 km kelionė užtrukdavusi net dvi dienas. Neretai į Jurotiškių stotį su lagaminais 18 km eidavę pėsčiomis, brisdavę per pusnynus. Vienam kitam tekdavo net pėsčiomis eiti į Vilnių… Nežiūrint visų sunkumų J. Maceika išgelbėjo Lietuvai nemažai lazūniškių, dabar plačiai pasklidusių visoje Lietuvoje. Jis buvo lyg Lietuvos ambasadorius svetimųjų atplėštoje lietuviškoje saloje. Beje, knygoje tvirtinama, kad niekas iš lazūniškių vėliau laisvojoje Lietuvoje neišvyko į užsienį ieškoti darbo.
Knygoje minima daug žymių Vilnijos lietuvių (su kuriais teko bendrauti ir šių eilučių autoriui). Tai – Vincas Martinkėnas, Kazimieras Umbražiūnas, Antanas Krutulys, Marcelinas Šikšnys, Bronius Untulis, Nikodemas Švogžlys–Milžinas, Augustinas Burokas, Vladas Drėma ir kt. Plačiausiai rašoma, žinoma, apie patį J. Maceiką, aptariamas jo gyvenimas ir veikla. Daug dėmesio skiriama jo, kaip ekskursijų po Vilnių ir Vilniaus kraštą vadovo, veiklai. Ilgą laiką jis dirbo šį darbą. Buvo gyva Vilnijos enciklopedija. Jo vadovaujamos ekskursijos anuomet prisidėjo prie lietuvių tyliosios rezistencinės kovos. Aptariamos J. Maceikos parašytos knygos: „Lazūnai, Vadovas po Vilnių ir jo apylinkes“ (su Adomu Juškevičiumi), „Trakai“, „Lietuviai Vilniaus krašte“, „Senoji Vilniaus rotušė“, „Paveikslų galerija“ ir kt. Įdėta būdingesnių jo raštų ištraukų. Minimi žymūs asmenys, su kuriais J. Maceika bendravo, pavyzdžiui, kalbininkas Jurgis Gerulis (lankėsi Lazūnuose 1930 m. su norvegu Christianu Stangu ir 1938 m. vienas), pasipriešinimo sovietams dalyvis kunigas Alfonsas Lipniūnas, kankinys vyskupas Mečislovas Reinys, užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys ir kt.
Didelę knygos dalį užima atsiminimai apie J. Maceiką tų žmonių, kurie jį artimai pažinojo, daug su juo bendravo. Tai – jo šeimos nariai: žmona lituanistė Salomėja, duktė Nijolė, vaikaitės Aurelija ir Silvija, be to, seni vilniečiai ir lietuvybės šiame krašte puoselėtojai: Pranas Razmukas, Kazimieras Umbražiūnas, Jūratė Burokaitė, Kazimieras Garšva, Aloyzas Vidugiris, Antanas Tyla, Napalys Kitkauskas, Irena Kubilienė, Alma Gudonytė, Algimantas Zolubas bei kt.
Ši knyga – tai paminklas ne tik Juozui Maceikai, bet ir nutautintai Vilnijos daliai.
Nuotraukoje: Knygos viršelis
Voruta. – 2009, gruod. 19, nr. 24 (690), p. 1, 15.
