Pagrindinis puslapis Istorija Knyga apie signatarą Jokūbą Šerną

Knyga apie signatarą Jokūbą Šerną

Knyga apie signatarą Jokūbą Šerną

www.voruta.lt

Prieš pat 2022 metų vasario 16-ąją Lietuvos nacionalinis muziejus išleido knygą apie Nepriklausomybės Akto signatarą Jokūbą Šerną. Muziejaus Vasario 16-osios bibliotekėlės serijoje jau išleista dešimt knygų apie signatarus. Jokūbas Šernas buvo paskutinis signataras likęs be knygos.

Knygą pradėjo rašyti istorikės Vilma Akmenytė-Ruzgienė ir Giedrė Milerytė-Japertienė, kurios pradėtą rinkti medžiagą ir knygos rašymo „estafetę“ perdavė Lietuvos nacionalinio muziejaus vyresniajam muziejininkui istorikui Valdui Seleniui. Knygą recenzavo Vilma Akmenytė-Ruzgienė ir Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotojas Edmundas Gimžauskas.

Finansiškai knygos leidybą parėmė Vasario 16-osios klubas vienijantis signatarų, kartu ir Jokūbo Šerno, giminaičius.

Dauguma svarbių knygai šaltinių buvo paskelbta atskirais leidiniais – Lietuvos valstybės tarybos posėdžių protokolai, Vytauto Didžiojo gimnazijos protokolai, Pirmųjų Lietuvos Vyriausybių protokolai ir kiti. Nepaisant šios palankios aplinkybės, daug neskelbtų dokumentų peržiūrėta Lietuvos centriniame valstybės archyve, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, taip pat peržiūrėta periodinė spauda, pagrindiniai Pirmojo pasaulinio karo metų lietuvių laikraščiai, tokie, kaip „Lietuvos aidas“, „Lietuva“, „Lietuvos žinios“ ir kiti.

Teisininkas Jokūbas Šernas 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Aktą pasirašė būdamas 29-erių metų. Lietuvos Tarybos narių amžiaus vidurkis buvo 39 metai. Vyresni nei 50 metų buvo Jonas Basanavičius ir Stanislovas Narutavičius. Kaip valstybininką jį geriausiai charakterizuoja generalinio sekretoriaus pareigos Lietuvos Taryboje, per kurio rankas perėjo svarbiausi kuriamos valstybės dokumentai. Eidamas šias pareigas 1918 m. liepos 11 d., jis pasiūlė Lietuvos Tarybai institucijos pavadinime įterpti žodį „Valstybės“.

J. Šerno biografiją rekonstruoti yra sudėtinga, nes jis tiesiog neturėjo gyvenimiško laiko apmąstyti ir įamžinti savo palikimo memuaruose. Galbūt to ir neskatino daryti gyvenimas protestantiškosios etikos kultūroje, kur prioritetas yra skiriamas veikimui, bet ne kalbėsenai apie tą veikimą. Nesant nei dienoraščio nei atsiminimų bei tik nedaugeliui laiškų, ir tų pačių gana oficialių, o ne asmeniškų, sunku pasakyti kaip pats J. Šernas vertino įvykius ir susiklosčiusias aplinkybes. Nebejotina, kad neilga gyvenimo trukmė taip pat sutrukdė palikti ryškius pėdsakus plačiuose veiklos baruose. Reiktų pažymėti, kad J. Šerno reikšmė modernios Lietuvos istorijoje neapsiriboja Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto pasirašymu, nes jo visa veikla kuriant Lietuvos valstybę nuo pat Lietuvių konferencijos Vilniuje iki pirmosios Laikinosios Vyriausybės suformavimo yra ne mažiau svarbesnė.

Nepriklausomybės Akto signataras Jokūbas Šernas siekė teisininko išsilavinimo prestižiniuose Dorpato (Tartu) ir Sankt Peterburgo universitetuose, tai padėjo pagrindą jo tolesnei veiklai lietuvių organizacijose Vilniuje ir būsimoje Lietuvos valstybėje. Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti veikloje pradėjo dalyvauti 1914 m. pabaigoje, 1915 m. tapo jos nariu, reikalų vedėju ir vaikų prieglaudos Šnipiškėse globėju, taip pat Švietimo komisijos, savotiškos „Švietimo ministerijos“ atsakingos už lietuvių mokyklų steigimą ir priežiūrą, sekretoriumi.

Politinę veiklą J. Šernas pradėjo 1916 m. vadinamojoje Vilniaus lietuvių politinėje grupėje. Į Lietuvos Tarybą J. Šernas išrinktas būdamas nepartiniu. Nuosekliai palaikė konstitucinės monarchijos, kaip tinkamiausios Lietuvai valdymo formos idėją. Po 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Akto pasirašymo išrinktas Lietuvos Tarybos sekretoriumi. Šias svarbias pareigas ėjo iki 1919 m. balandžio mėnesio. 1918 m. liepos 11 d. J. Šerno pasiūlymu vienintelė lietuvių valdžios institucija pervadinta į Lietuvos Valstybės Tarybą (LVT) siekiant konstatuoti įvykusį juridinį faktą, kad Lietuva jau yra valstybė. Vokiečių administracija siekdama savų tikslų su juo skaitytis nenorėjo. Be to, lenkų ir vokiečių kalbomis Lietuvos kraštas (ne valstybė) reiškė regioninį, ne valstybinį vienetą. Rūpinosi sukurti Lietuvos valstybėje miliciją gyventojams apsaugoti nuo organizuotų gaujų plešikavimų. 1918 m. pabaigoje, eidamas LVT sekretoriaus pareigas užkirto kelią ministrui pirmininkui M. Sleževičiui prisiimti diktatoriaus pareigas.

Signataras dalyvavo rengiant 1919 m. Lietuvos Konstitucijos projektą. J. Šernas buvo vienas iš signatarų, ėjusių ir ministro pareigas. J. Šernui patikėta strategiškai svarbi misija – nutiesti kelius Mažosios Lietuvos susijungimui prie Didžiosios Lietuvos. Jo pastangų rezultatas – 1920 m. kovo 20 d. LVT posėdis, kuriame buvo kooptuoti trys Mažosios Lietuvos delegatai.

J. Šernas politinėmis pažiūromis buvo linkęs į tautininkus. Kurį laiką priklausė Tautos pažangos partijai. 1920 metais, rinkimų į Steigiamąjį Seimą metu, J. Šernas ėjo šios partijos vicepirmininko pareigas. 1924 m. vasarą prisidėjo prie Tautininkų sąjungos steigiamojo suvažiavimo organizavimo Šiauliuose. Netrukus perėjo į artimą program turėjusią Ūkininkų sąjungą, vadovavo jos Kauno skyriui.

1925 m. birželio 15 d. J. Šernas tapo pirmuoju Vidaus reikalų ministerijos Savivaldybių departamento direktoriumi. 1919 m. buvo išrinktas į Lietuvos prekybos ir pramonės banko tarybą, po trejų metų tapo ir banko valdybos nariu bei vienu iš banko direktorių. Jis buvo vienas iš valstybės vidaus paskolos projekto autorių, raginęs piliečius pirkti to meto valstybės obligacijas tam, kad būtų paremta institucijas kurianti ir biudžetą renkanti valstybė. 1922 m. prisidėjo prie alaus pramonės Šiauliuose atkūrimo ir plėtojimo Kaune.

J. Šernas – vienintelis evangelikas reformatas iš dvidešimties 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų, aktyviai dalyvavęs evangelikų reformatų bažnyčios veikloje, nuo 1918 m. ėjęs evangelikų reformatų Sinodo kuratoriaus pareigas.

Įvairiapusė visuomeninė ir politinė J. Šerno veikla reikšmingai prisidėjo prie Lietuvos valstybės įkūrimo ir jos įtvirtinimo. Simboliškas faktas –  1922 – 1924 metais Kaune Jokūbas Šernas su šeima gyveno Vasario 16-osios gatvėje.

 

Naujienos iš interneto