Pagrindinis puslapis Sena Voruta Kilnus ganytojas ir lietuvis

Kilnus ganytojas ir lietuvis

Švenčionių kraštas davė Lietuvai ir pasauliui ne vieną šviesią ir taurią asmenybę. Vienas tų asmenybių dažniau prisimename, kitos, deja, lieka užmirštos. Prie pastarųjų priklauso ir kun. Kristupas Abaravičius.

Jis gimė 1868 m. lapkričio 23 (13) d. Radeikiškės vsd., Daugėliškio parapijoje, Švenčionių aps., valstiečių Julijono ir Marcelės Matkevičiūtės Abaravičių šeimoje. Iš pradžių buvo mokomas namuose. 1887 m. rudenį įstojo į Vilniaus diecezijos dvasinę seminariją, kurią baigė 1891 m. ir buvo įšventintas kunigu. Po to vienerius metus dirbo Ikazno bažnyčios (Dysnos dekanate) vikaru. 1892 m. kaip lietuvis buvo nublokštas į sugudėjusią Gardino guberniją ir paskirtas Kalinuvkos bažnyčios (Balstogės dekanatas) klebonu, kur dirbo penketą metų. 1897 m. spalį toms pačioms pareigoms buvo perkeltas į minėto dekanato Knišino parapiją ir čia triūsė net 15 metų. Knišine visu ryškumu atsiskleidė jauno dvasininko pastoraciniai bei organizaciniai gebėjimai. Bet apie tai paklausykime pačių šios parapijos tikinčiųjų. Štai 1912 m. balandį išgirdę, kad jų klebonas numatomas perkelti į kitą parapiją, jie išsiuntė į Vilnių tokį prašymą, kurio vertimas iš lenkų kalbos čia ištisai pateikiamas:
Maloningajam Kunigui Kanauninkui, Vilniaus Romos katalikų diecezijos Valdytojui
Gardino gubernijos Balstogės apskrities Knišino parapijos parapijiečių Prašymas
Sužinoję, kad Kunigo Kanauninko potvarkiu mūsų klebonas kunigas Kristupas Abaravičius bus perkeltas į kitą parapiją ir todėl privalės išvykti iš mūsų parapijos, kreipiamės į Kunigą Kanauninką labiausiai nusižeminę ir nuolankiai prašome, kad teiktųsi pakeisti minėtą savo potvarkį ir toliau paliktų mūsų parapijoje kleboną kunigą Abaravičių.
Kunigas klebonas dirbo mūsų gerovei penkiolika metų, Knišino parapijai turi didelių nuopelnų: restauravo Viešpaties šventyklą, rinkdamas aukas, sukaupė lėšų, reikalingų naujiems vargonams įsigyti, aptvėrė kapines nauja mūrine tvora, buvo tikras Tėvas visiems parapijiečiams, susirgus ir nelaimės atveju pirmas skubėdavo pagelbėti, ištisas kartas išauklėjo Švento katalikų tikėjimo dvasia, vyresnius vedė į tiesos, pareigos ir dorovės kelią, o jaunesnius ugdė pamaldžiais, darbščiais ir energingais žmonėmis. Visa parapija visa širdimi yra atsidavusi mūsų numylėtam kunigui Klebonui, ir pats kunigas Klebonas per ilgametį savo darbą taip pat karštai susiejo save su savo parapijiečiais, savo vaikais Kristuje.
Visi parapijiečiai esame giliai nuliūdę bei apimti didelio sielvarto, kad mus paliks mūsų labiausiai mylimas bei niekuo nepakeičiamas Ganytojas, ir nuolankiai bei nusižeminusiai prašome Kunigą Kanauninką, kaip mūsų Viršininką, Globėją ir Tėvą, kad išklausytų mūsų nusiminėlių balsą ir teiktųsi mums toliau palikti mūsų numylėtą bei nusipelniusį kunigą Kleboną Abaravičių. (80 parašų).
Kad knišiniečiai labai mylėjo bei gerbė savo kleboną ir juo pasitikėjo, byloja ir toks faktas. Knišine buvo vieniša moteris Malesinska, ji notariniu testamentu užrašė kun. K. Abaravičiui visą savo turtą, kurio vertė sudarė daugiau negu 10 000 rublių. Tai rodo, jog velionė buvo įsitikinusi, kad šį palikimą klebonas tikrai panaudos pagal jos pareikštą valią. Žinoma, jog klebonas iš tikrųjų naudojo palikimą ne asmeniniams, o labdaros ir kitiems visuomeniniams tikslams.
1912 m. pavasarį kun. K. Abaravičius vis dėlto buvo perkeltas į Viją (Lydos aps.) klebonu ir paskirtas Vyšniavo dekanu. Knišiniečiai vėl rašė prašymą vyskupijos valdytojui kan. K. Michalkevičiui, šį kartą jau prašydami grąžinti į jų parapiją kun. K. Abaravičių. Šiame kreipimesi jie iš esmės pakartojo pirmąjį prašymą, tačiau pateikė ir naują argumentą – negrąžinus kun. K. Abaravičiaus į Knišiną, Malesinskos palikimas būsiąs panaudotas ne jų, o kitos parapijos reikalams: Viena Knišino gyventoja, Antanina Malesinska, notariniu aktu savo mirties atveju užrašė kunigui klebonui Abaravičiui visą savo turtą, kurio vertė apie 10-15 tūkstančių rublių. Nors Malesinska nurodė turtą naudoti pagal savo valią, tačiau turėjo galvoje, jog minėta suma pasiliks parapijoje, bus panaudota Viešpaties šventovei papuošti bei kitiems parapijos reikalams.
Parapijiečiai prašė grąžinti kun. K. Abaravičių į Knišiną ir taip apsaugoti neturtingą parapiją nuo didžiulių nuostolių. Šį prašymą pasirašė, matyt, beveik visi suaugę parapijiečiai (4 lapai parašų).3
1912 m. lapkritį knišiniečiai analogišką prašymą išsiuntė visos Rusijos imperijos Katalikų Bažnyčios hierarchui – Mogiliovo arkivyskupui Peterburge, 4 tačiau ir šį kartą kun. K. Abarvičiaus nepasisekė susigrąžinti į parapiją.
Vijos bažnyčios klebonu ir Vyšniavo dekanu kun. K. Abaravičius dirbo ilgiausiai – net 18 metų. Pasižymėjo ne tik uoliu dvasininko pareigų vykdymu, bet ir dideliu jautrumu bei tolerancija žmonėms. Todėl jį gerbė ir vertino ne tik Vijos, bet ir viso dekanato kunigai ir tikintieji.
1930 m. sausio 22 d.kun, Kristupas Abaravičius staiga mirė nuo insulto, eidamas tik 62-uosius metus. Matyt jautė, jog sveikata silpsta, nes buvo pasidirbdinęs karstą ir parašęs testamentą, kuriame, be kitko, nurodęs jį palaidoti Vijos kapinėse.
„Vilniaus rytojaus“ 1930 m. sausio 29 d. Nr. 10 buvo paskelbtas tokio turinio pranešimas apie kun. K. Abaravičiaus mirtį:
A. A. kun. dekanas Kristupas ABARAVIČIUS 1930. I. 22 mirė Vijoj. Velionis paliko apie save pas visus gerą atmintį. Nors per visą savo gyvenimą darbavosi lenkiškose ir sugudėjusiose parapijose, vienok apie savo lietuvybę neužmiršo, visur ją pabrėždamas, ir paliktame testamente prašė pažymėti apie tai ant jo paminklo.
A. A. kun. Abaravičius buvo nuolatinis „Vilniaus rytojaus“ ir kitų lietuviškų laikraščių skaitytojas, šelpė neturtingus mūsų moksleivius ir jų kuopeles.
Dėlei savo kuklumo ir gero būdo buvo visų mylimas ir gerbiamas, nenuostabu tai, kad jo laidotuvėse, be daugelio kunigų, dalyvavo tūkstantinės žmonių minios. Didelis kun. K. Abaravičiaus nuopelnas visai Vilnijai buvo tas, kad jis savo lėšomis leido į mokslus savo sesers sūnų Kristupą Čibirą (1888-1942), būsimą Vilniaus kunigą ir žymų lietuvių visuomenės veikėją.

Šaltiniai:

1 Lietuvos valstybės istorijos archyvas. F. 694. Ap. 3. B. 994. L. 38-39. 2 Ten pat. L. 3 T. p. L. 41-44. 4 T. p. L. 54-55.
Nuo redakcijos: Šį rašinį paskatino parašyti mokyt. Birutė Raginytė-Žemaitienė iš Utenos, besirūpinanti savo giminaičio kunigo Kristupo Abaravičiaus atminimo išsaugojimu.

Naujienos iš interneto