Visuotinai įsigalėjusi 1344-1345 m. perversmo versija buvo išdėstyta dar Vytauto laikais. Kęstučiui su Algirdu nepatiko, kad Gediminas aukščiausią valdžią perdavė Jaunučiui, jiedu susitarė nuversti brolį; Algirdas į Vilnių pavėlavo, Kęstutis užėmė jį vienas, o paskui perleido Algirdui kaip vyresniajam broliui. Istoriografijoje būta ginčių dėl Gedimino palikimo – klaidingai perskaitytais šaltiniais grįstos istorijos apie jo žūtį puolant Brajerburgą, arba nunuodijimą, mėginant vėl derėtis dėl krikšto priėmimo, piršo prielaidą, kad Gedimino mirtis buvo staigi ir palikimo nespėta tinkamai paskirstyti. Tačiau Kęstučio nuolaidžiavimas bemaž niekam nėra sukėlęs įtarimo, ir dėl paties perversmo niuansų faktiškai nediskutuojama.
Vis dėlto kryžiuočius pasiekęs pranešimas apie perversmą Algirdo net nemini. Žinutė iš Karaliaučiaus karališkosios bibliotekos formuliarų knygos Nr. 101 Lietuvoje mažai težinoma, todėl pateiksiu visą tekstą:
Grįždamas (aišku, Kęstutis) atgal į Lietuvą drauge su motina, užėmė Vilniaus pilį, išvaikęs iš ten savo dėdes. Subūręs krūvon savo dėdžių vasalus iš Lietuvos, privertė juos tapti sau ištikimais. Kai kuriuos iš jų, tuos, kurie stojo prieš jo valią, pagal savo paprotį bei nuostatą apšlakstęs papjauto gyvulio krauju, surišo. Nėra tikrų žinių, kur nuvyko šaunusis karalius.
Šios informacijos patikimumas yra sukėlęs abejonių, tačiau ji atitinka 1344-1345 m. situaciją. Tuo metu ordinas rengėsi dideliam puolimui, kurį vėliau sužlugdė lietuvių surengta dezinformacijos kampanija – buvo paleistas gandas, kad ruošiamasi pulti Sembą. Numanomas Kęstučio išvykimas iš Lietuvos (kur jis tuoj pat sugrįžo) ir jo vėlesnis dingimas iš kryžiuočių informatorių akiračio turėjo būti šios kampanijos dalis.
Trikdo žinutėje pavartotas žodis ,,dėdės” (lot. patruus), bet, A. Nikžentaičio nuomone, šis žodis galėjo būti pavartotas platesne prasme ir paprasčiausiai reikšti giminaičius. Be to, šaltiniuose teigiama, kad po perversmo Kęstučiui su Algirdu pasipriešinęs Narimantas ieškojo prieglobsčio pas totorius, o su šiais ryšius palaikė Gediminaičių dėdė Teodoras, valdęs Kijeve (1333 m. minima šalia jo buvus totorių baskaką). Teodorą Algirdas pašalino iš Kijevo 1362 m., po septyniolikos metų. Vis dėlto LDK istorijoje būta ir daugiau atvejų, kai valdovams tekdavo ilgokai taikstytis su nelojalių giminaičių valdymu autonomiškose rusiškose kunigaikštystėse. Narimanto veiksmai ir Teodoro likimas veikiau patvirtina kryžiuočių informaciją, negu ją paneigia.
Šaltinis griauna istoriografinę tradiciją laikyti Gedimino našlę Jaunučio sąjungininke, bet ši tradicija pagrįsta tik Bychovo kronika – anot jos, Kęstutis su Algirdu sukilę prieš Jaunutį, “nes kunigaikštienė Jaunė jau buvo mirusi.” Formuluotė neleidžia laikyti šios informacijos patikima – tai paties kronikos autoriaus sugalvotas paaiškinimas, nors, regis, jis buvo kažką girdėjęs apie Gediminienės dalyvavimą dalinant arba perdalinant vyro palikimą.
Bendras Karaliaučiaus karališkosios bibliotekos formuliarų žinutės įvertinimas leidžia ją laikyti patikimu 1344-1345 m. įvykių liudininko pranešimu. Bet kaip gi atsitiko, kad autorius neatkreipė dėmesio į Algirdą? Ar jis nebuvo paminėtas prisaikdinant LDK diduomenę naujajai valdžiai? Šie klausimai verčia permąstyti kitų šaltinių informaciją, o gal net truputį pakoreguoti įprastinę versiją.
Pirmoji problema: koks buvo pradinis Kęstučio ir Algirdo susitarimas? Lietuvos metraščiuose kalbama atsargiai: ,,…vienam iš jų užimti sostą.” Bet kas gi šitaip tariasi?! Ir kam tas atsargumas? Kęstutis sąmoningai vaizduojamas kaip teigiamas herojus, bet jeigu būtų skelbiama, kad jis, nepaisant Algirdo vėlavimo, vykdė išankstinį susitarimą, skambėtų dar gražiau. Įsigilinus į tekstą, stiprėja įspūdis – norėta pasakyti, kad Kęstutis apsisprendė nusileisti vyresniajam broliui tik užėmęs Vilnių.
Ar taip gali būti, kad pirminis susitarimas buvo Kęstučio naudai?
Įvertinus, kaip Gediminas padalina valdas sūnums, galima daryti išvadą, kad jo valia Kęstutis turėtų tapti antru žmogum valstybėje – jis gauna Trakus ir Žemaičius. Tai įvyksta po 1337 m., sunkiu momentu: 1336 m. sunaikinti Pilėnai, kitais metais kryžiuočiai priešais Veliuoną pastato Brajerburgo pilį, kuri turėtų tapti pavergtos Lietuvos sostine, per jos nesėkmingą apgultį žūsta Kęstučio pirmtakas Trakuose. Tačiau Kęstučiui perėmus vadovavimą vakarų frontui, padėtis stabilizuojasi. 1342–1343 m. kryžiuočiai perkelia Brajerburgą atokiau nuo Veliuonos. Tuo pačiu metu Kęstutis padeda Algirdui apginti Pskovą nuo Livonijos, surengia sėkmingą atsakomąjį žygį. Taigi iki 1344 m. Kęstutis pasirodo ne tik kaip gabus karvedys, bet ir kaip karvedys, pasiryžęs veikti visos valstybės mastu. Pridėkime dar asmeninį žavesį, kuriam nelieka abejingi net kryžiuočiai, – eilinio Lietuvos bajoro požiūriu, Kęstutis turi visas valdovui būtinas savybes.
Be to, Kęstutis skriaudžiamas – Jaunutis, nepaisydamas tėvo valios, į antrą vietą iškelia Narimantą. Narimantas krikštytas, o Lietuvos visuomenė kol kas nelinkusi taikstytis su augančia stačiatikių galia. Be to, Narimantas negali pasigirti ypatingais kariniais ar politiniais laimėjimais: Gedimino pastangomis pakviestas kunigaikštauti į Didįjį Naugardą, nesugeba įtvirtinti ten Lietuvos valdžios. 1335 m. Narimantas valdo Polocką, tačiau prieš mirtį Gediminas jį iš ten pašalina, duodamas mažiau prestižišką Pinską. Taigi Jaunučio pasirinkimas tiesiog įžeidžiantis.
Jaunutis pats irgi neatitinka visuomenės valdovui keliamų kriterijų – jis pasyvus, nedalyvauja karo žygiuose. Natūralu, kad kyla abejonių dėl jo gebėjimų apginti savo žemę kalaviju, ir kryžiuočių rengiamas puolimas tampa perversmo katalizatoriumi. Bet šis puolimas labiausiai rūpi vakarinei – Kęstučio – Lietuvai. Į valdžią ji turėtų stumti savo lyderį, nes ką ji žino apie Algirdą?
Istoriografijoje yra įsigalėjusi nuomonė, kad Algirdas ėmė valdyti Vitebską apie 1318 m., bet ši data atėjo iš visiškai nepatikimų šaltinių. Autentiški šaltiniai byloja kitką: 1338 m. LDK sudarant prekybos sutartį su Livonija, Vitebsko kunigaikštis bučiavo kryžių, o Algirdas, žinia, nebuvo krikštytas. Jo įsitvirtinimą Vitebske turėtumėme kelti link 1340 m., prieš tai jis valdė tik niekuo neišsiskiriančią Krėvą.
Algirdas, pradėjęs kilti, kyla greitai. 1342 m. sėkmingai atrėmęs Livonijos puolimą, jis tampa regiono didvyriu, naudodamasis tuo, sodina sūnų Andrių Pskove, truputį vėliau – Polocke. Reikėtų pažymėti, kad pskoviečiai kunigaikštauti iš pradžių pasiūlo Algirdui, tačiau šis atsisako krikštytis. Šitai turėtų padaryti įspūdį pagoniškajai Lietuvai, tačiau stačiatikiams Algirdo nenoras integruotis į jų visuomenę nemalonus ar net įžeidžiantis. Įvertinkime dar, kad iki 1344 m. pabaigos jo pergalių šlovė taip pat kažkiek nublanko, – imdamasis perversmo, Algirdas niekaip negali kliautis rusiškų kunigaikštijų parama. Jis gali remtis Krėva, gali rasti rėmėjų Lietuvoje. Tačiau į tuos pačius rėmėjus orientuotas ir Kęstutis – geriau pažįstamas, lengviau nuspėjamas. O Algirdas, žinia, slapukas su polinkiu į išskaičiavimą…
Be abejonės, jis vyresnis – šaltiniuose Kęstučio sprendimas perduoti jam valdžią tuo ir grindžiamas. Tačiau realiai Lietuvoj nebuvo paisoma pirmagimystės: Gediminas paliko valdžią savo ketvirtajam sūnui, pats Algirdas tik trečias. Taigi šis argumentas negali būti lemiamas. O susumavus viską, Kęstutis atrodo tinkamesnis kandidatas į Lietuvos valdovo sostą, tuo tarpu Algirdui labiau pritiktų “antrojo žmogaus” pozicija.
Tiesa, šiuo atveju svarbiausias paties Kęstučio vertinimas. Kas žino, gal jis įsikalbėjo sau nepilnavertiškumo kompleksą, gal laikė Algirdą protingesniu ir gabesniu…
Bet tokiu atveju, kaip jis turėjo pasijusti, kai Algirdas nepasirodė sutartoje vietoje sutartu laiku?! Traukinys, ypač istorijos, vėluojančių nelaukia, tad jeigu Kęstutis pasiryžo pats vienas imti Vilnių, nesvarbu, kokie buvo ankstesni susitarimai – jis ėmė Vilnių sau.
Tačiau kodėl gi jis tuomet bemaž iš karto persigalvojo?
Kad atsakytume į šitą klausimą, pirmiausia pasvarstykime, – kodėl vėlavo Algirdas? Kryžiuočių šaltiniai liudija, kad orai tą žiemą buvo nepalankūs, tačiau, anot Bychovo kronikos, Algirdas sakys: “Ne tas karys, kuris kariauja palankiomis sąlygomis.” Jis anaiptol nepanašus į žmogų, kurį galėtų sulaikyti šaltis arba atlydys. Tačiau, įvertinant šaltinių pažymėtą Algirdo polinkį visuomet slėpti savo tikrus ketinimus, jam būtų labai natūralu sustoti Krėvoje ir pažiūrėti, ar Kęstučiui pasiseks paimti Vilnių. Juolab jeigu pasiūlyta antra vieta, – mainais už paramą Algirdas ją gali gauti, parėmęs bet kurį laimėtoją.
Beje, net jeigu Algirdas ir nevėlavo sąmoningai, Kęstutis turėjo atsižvelgti į tokią galimybę. Veržtis į valdžią galima karštosiomis, bet kai valdžia laimėta, ateina laikas rimtai susimąstyti, o kartais netgi griebtis už galvos. Įsivaizduokime Kęstutį Vilniuje, – Jaunutis suimtas, tačiau dabar, be abejonės, daugelis gailėsis vargšo nušalusiomis kojomis, o Algirdo kaip nėr, taip nėr. Kas, jeigu jis nusprendė remti kitą pusę? Kas, jeigu jis susivienys su Narimantu, pareikalaus paleisti teisėtą valdovą? Karijotas ir Lengvenis, be abejonės, prisijungs prie daugumos, o palei Nemuną išsirikiavę keturiasdešimt tūkstančių kryžiuočių… Tad Algirdą reikia žūtbūt susigrąžinti, jei jo antra vieta netenkina, reikia pasiūlyti daugiau! Ir net jei pyktis trukdytų Kęstučiui šitai padaryti, šalia yra jo motina. O ši, dar kartą perskirsčiusi valdžią tarp sūnų, net tik kad neprarastų savo įtakos, bet gal net ją padidintų.
Likimo ironija tokia, kad gavęs žinią apie Kęstučio pergalę, Algirdas išskuba pas brolį – taigi, jis pasirengęs nusileisti. Vis dėlto Kęstučio nervai neišlaiko įtempto laukimo. Galbūt jis net išvyksta priešpriešiais, – šią prielaidą diktuoja aukščiau minėtoji žinutė, o Lietuvos metraščiai, nors ir nurodo, kad Kęstutis laukė Algirdo, nesako, kur jie susitiko. Galop susitikimo vieta nėra labai svarbi. Kęstutis pasako Algirdui lemtinguosius žodžius: “Esi vyresnis brolis, tau labiau pritiks valdovu būti…” Ir reikia pripažinti, Algirdas nenuvilia.
Kryžiuočiai, atžygiavę prie Veliuonos, gauna pranešimą, kad Algirdas su Kęstučiu ketina užpulti Karaliaučių. Jie pasuka atgal – lietuvių nesulaukia, be to, prasideda stiprus atodrėkis. Skaitlingi ordino talkininkai ne su pačia geriausia nuotaika išsiskirsto po namus, o Algirdas tuo tarpu užpuola nieko neįtariančią Livoniją. Jo smūgis triuškinantis. Didžiajam ordino magistrui Liudolfui fon Veicau dėl streso net pakrinka nervai.
Na, o Kęstučiui belieka maudytis vyresnio brolio šlovės spinduliuose. Jis ima intensyviai puldinėti kryžiuočius Prūsijoje, Algirdas tuo tarpu užvaldo Padnieprės valsčius ir draugiškai pasidalina juos su Kęstučiu. Jiems sekasi. Jų koalicija atrodo nepažeidžiama.
Jaunutis, matyt, 1345 m. viduryje paleistas iš nelaisvės, bėga ieškoti paramos Maskvoje, Narimantas tą patį daro Aukso ordoje, tačiau nė vienas iš didžiųjų LDK kaimynų nedrįsta veltis į lietuvių vidaus kovas, ir broliams tenka grįžti. Algirdas sau netgi gali leisti prabangą nebausti maištininkų. Narimantui grąžinamos jo valdos Pinske, Jaunučiui dovanojamas Zaslavlis. Tarp Gediminaičių vėl įsivyrauja brolybė ir taika.
Tačiau 1348 m. vasario 2 d. sėkmė nuo jų staiga nusigręžia – prie Strėvos jungtinė LDK kariauna kvailai pralaimi kelis kartus mažesnėms kryžiuočių pajėgoms. Žūsta Narimantas. Kryžiuočiai skuba išnaudoti pergalę: nusiaubiama Šiaulių žemė – nedaug tetrūksta, kad ji pasiduotų; sugriaunama Veliuona. Vis dėlto didysis maras, besiritantis per Europą, neleidžia ordinui kviestis talkininkų iš išorės, ir 1348 m. rudenį Kęstutis sulaukia atvangos.
Tuo tarpu krizė rytuose gilėja. Strėvos pralaimėjimas pakerta LDK prestižą. Iki 1348 m. pabaigos lietuviai išvejami iš Didžiojo Naugardo ir Pskovo, 1349 m. tenka užleisti Maskvai Smolenską. Algirdas mėgina sudaryti sąjungą su Aukso orda, tačiau ir čia jo laukia nesėkmė – derėtis atvykusį Karijotą su sūnum totoriai suima ir perduoda Maskvos didžiajam kunigaikščiui Simonui. Algirdui tenka išpirkti giminaičius.
Bet užsienio spaudimas – ne pati rimčiausia problema. 1349 m. rugsėjį Romos kuriją pasiekia gandas, kad Kęstutis nori krikštytis, ir popiežius jam siūlo karališką karūną. Taigi Kęstutis vėl generuoja mintį apie perversmą ir šiuokart ieško išorinės paramos. Bet juk jiedu su Algirdu yra prisiekę viens kitam gyventi broliškai ir neturėti viens prieš kitą jokios klastos! Galbūt gandai tėra gandai? Deryboms tarpininkauja Lenkija, o jos karalius Kazimieras 1349 m. jau ruošiasi užpulti Liubarto valdomą Voluinę. Karo veiksmai prasideda, popiežiaus laiškui tebeesant pakeliui į Lietuvą. Galbūt Kazimieras Didysis sąmoningai bando įvaryti pleištą tarp Gediminaičių, o Kęstutis, gavęs popiežiaus pasiūlymą, nuoširdžiai pasipiktina?
Pasiūlymas lieka be atsako. 1350 m. Kęstutis pats aktyviai įsitraukia į kovas su lenkais, siekdamas apsaugoti savo valdas Palenkėje ir padėti Liubartui, kuris 1350 ar 1351 m. patenka į nelaisvę. Vis dėlto 1351 m. rugpjūtį Kęstutis vėl pradėjo derybas dėl krikšto ir karūnos, šįkart su Vengrijos karalium Liudviku, prisijungusiu prie lenkų ir, Kazimierui susirgus, tapusiu jungtinės kariuomenės vadu. Kęstutis taip pat pareikalavo padėti jam susigrąžinti kryžiuočių užgrobtas žemes. Ši sutartis, nepaisant efektingos priesaikos, galioja lygiai tris dienas, todėl dažnai ji aiškinama kaip taktinis manevras, siekiant išvaduoti iš nelaisvės Liubartą arba apsisaugoti nuo Lenkijos ir Vengrijos puolimo. Tačiau kryžiuočių ordino šaltiniai pabrėžia, kad Kęstutis visuomet laikydavosi sutarčių, tad melagingos priesaikos nebuvo jam būdinga taktika. Daug įtikinamesnis atrodytų paaiškinimas, kad susikompromitavus Algirdui, Kęstučiui vis dėlto magėjo pačiam paimti valdžią. Podraug jis rengėsi įgyvendinti kadaise tėvo puoselėtą planą – užkirsti kelią kryžiuočių ordino agresijai, paverčiant Lietuvą krikščioniška valstybe. Tad aklu savanaudiškumu Kęstučio jokiu būdu negalima apkaltinti. Jo siekiai buvo kilnūs.
Bet kaip į visa tai turėjo reaguoti Algirdas? Nejau nenujautė, kas vyksta? Ironiška, kad 1380 m. Kęstutis pats pateko į labai panašią situaciją, ir čia mes matom visiškai skirtingą brolių taktiką.
Algirdas 1349–1351 m. nesiėmė prieš, švelniai tariant, abejotinai besielgiantį brolį jokių represijų. Galėtume daryti prielaidą, kad jo veiksmus ribojo konfliktas su Maskva, bet jis nereikalavo intensyvios karinių pajėgų mobilizacijos, o 1350 m. Algirdas apskritai sudarė taiką, vedęs Maskvos didžiojo kunigaikščio svainę Tverės kunigaikštytę Julijoną. Taigi jis nestokojo progų atimti iš Kęstučio Trakus ir kitas svarbias pilis Lietuvoje. Kęstutis tokiu atveju gal būtų mėginęs įsitvirtinti Palenkėje, pradėti vidinį karą su užsienio jėgų pagalba, tačiau jo galimybės laimėti buvo menkos. Vis dėlto Algirdas, parodydamas nepaprastą savitvardą, nusprendė laukti, kol brolis pats sugrįš į protą. Ir jis sulaukė – po trijų, matyt, gana dramatiškų naktų Kęstutis paliko vengrus, ir vėliau nė karto nemėgino kvestionuoti savo vyresniojo brolio autoriteto.
Istoriografijoje Algirdas su Kęstučiu ne kartą pavadinti idealia pora. Čia 1345–1351 m. peripetijos tam lyg ir prieštarautų, bet, antra vertus, pasidalinti valdžią niekuomet nebūna lengva. Yra gausybė pavyzdžių, kai po revoliucijų ar perversmų ankstesni sąjungininkai patys susikibdavo mirtinose grumtynėse. Algirdas su Kęstučiu – maloni išimtis. Todėl jie nusipelno pagarbos. Ir juo labiau suvokus dramatizmą situacijos, kurioje šie du žmonės sugebėjo susitaikyti.
Šaltiniai ir literatūra:
1. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. T. 1. Vilnius, 1996. 2. Metraščiai ir kunigaikščių laiškai. Vilnius, 1997.
3. Gudavičius E. Lietuvos istorija nuo seniausių laikų iki 1569 metų. Vilnius, 1999.
4. Jonynas I. Lietuvos didieji kunigaikščiai. Vilnius, 1996.
5. Kučinskas A. Kęstutis. Vilnius, 1988. 6. Rowell S. C. Iš viduramžių ūkų kylanti Lietuva. Vilnius, 2001.