Aleksandras Kerenskis Rusijai neramiais 1917 metais, atsisakius sosto paskutiniajam carui Nikolajui II, buvo Laikinosios vyriausybės teisingumo, karo ir laivyno ministras, vėliau ministras pirmininkas, vyriausiasis kariuomenės vadas.
1884 metų lapkričio 16 dieną Biržuose gimęs Vladimiras Stankevičius tais metais tapo A. Kerenskio kabineto viršininku. Jis turėjo įtakos skiriant ar atleidžiant generolus, dalyvaudavo derybose dėl vyriausybės sudėties, turėjo teisę kartu su fronto vadu patvirtinti ar nepatvirtinti mirties nuosprendį. Taip pat organizavo Rusijos kariuomenės vyriausiojo vado generolo leitenanto L. Kornilovo, reikalavusio, kad atsistatydintų Laikinoji vyriausybė ir jos ministras pirmininkas A. Kerenskis, maišto malšinimą.
Peterburgo universiteto teisės fakultetą baigęs Vladimiras Stankevičius, susidraugavęs su taip pat teisę Maskvos universitete baigusiu advokatu, Dūmos deputatu, trudovikų frakcijos lyderiu Aleksandru Kerenskiu, įsitraukė į politiką.
Straipsnyje „Universalas Vladas Stanka (Stankevičius)“ Vilniaus pedagoginio universiteto docentas daktaras Jonas Algirdas Martišius rašė, kad V. Stankevičius „kartu su kitais redagavo žurnalą „Sovremenik“, buvo Valstybės Dūmos darbiečių (trudoviki) sekretorius. Prasidėjus Didžiajam (Pirmajam pasauliniam – A. B.) karui, V. Stankevičius savanoriu įstojo į Junkerių karo mokyklą, tapo karo inžinieriumi. Po 1917 metų vasario revoliucijos jis buvo Kareivių ir darbininkų tarybos vykdomojo komiteto, net jo biuro narys. (…), Laikinosios vyriausybės komisaras prie Šiaurės fronto, Vyriausybės komisaras prie vyriausiojo kariuomenės vado būstinės Mogiliove. (…) Prasidėjus bolševikų sukilimui, jis bene vienintelis bandė organizuoti Žiemos rūmų gynimą, vienas paskutiniųjų juos paliko. (…) V. Stankevičiaus vaidmenį to meto įvykiuose rodo dar toks epizodas. Kritišku momentu A. Kerenskis surašė 3 egzempliorius dokumento apie tai, kad, jam dingus arba nesant galimybių veikti, jis savo įgaliojimus perduoda Avksentjevui. Vienas šio dokumento egzempliorius buvo perduotas saugoti V. Stankevičiui. Sunku nurodyti kitą lietuvį, taip aukštai iškilusį Rusijos valdžioje“.
Gimė Vladimiras Stankevičius (nuo 1944 metų Vladas Stanka) Biržuose. Jo tėvai – Benediktas ir Anelė Sirvydaitė – buvo smulkūs bajorai, turėjo du valakus žemės. Po daugelio metų Vladimiras prisimins, kad jų sodyba buvusi ant pietinės Biržų miesto ribos, greta senos Tiškevičių dvaro sodybos, o erdvų ir gerai pastatytą namą supo didelis sodas. Tapęs Vytauto Didžiojo universiteto docentu, profesoriumi, katedros vedėju, žymiu advokatu, nevengiančiu imtis sudėtingų politinių bylų, jis beveik kasmet su šeima lankysis savo gimtuosiuose Biržuose, gėrėsis senelio pasodintu, pavasario žiedais pasipuošusiu sodu, kurį apibūdino žodžiais: „Visi medžiai: nesuskaitomos vyšnios, slyvos, obelys ir kriaušės, nekalbant apie alyvų tankius krūmus patvoriuose, žydėjo, kvepėjo, šlamėjo ir dainavo. Aš gerai pamenu kelis savo kūdikystės ir jaunystės akimirksnius, kai aplinkos grožis įkvėpdavo man pasaulio harmonijos nujautimą".
Iki trečios klasės Vladimiras Stankevičius mokėsi Rygoje, Aleksandro gimnazijoje, o 1903 metais baigė gimnaziją Peterburge. Baigęs Peterburgo universiteto teisės fakultetą, buvo paliktas prie baudžiamosios teisės katedros. Rašė ir spausdino žurnaluose straipsnius juridiniais klausimais, rinko medžiagą magistro disertacijai. 1914 metais buvo paskirtas Peterburgo universiteto privatdocentu ir komandiruotas į užsienį. Tačiau išvažiuoti sutrukdė prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas.
Po ginkluoto bolševikų perversmo, vadinamosios Spalio revoliucijos, 1918 metais V. Stankevičius sėkmingai pasiekė Lietuvą, nors kelionė iš pilietinių karų sumaišties apimtos Rusijos nebuvo paprasta. „Paskutiniuosius 20 kilometrų iki Pskovo, – rašo J. A. Martišius, – kurį tada valdė vokiečiai, važiavo kaimišku vežimu. Pro vienus Pskovo miesto vartus vokiečiai įleisdavo tik estus, pro kitus – tik latvius. Iki vartų, pro kuriuos buvo leidžiami lietuviai, V. Stankevičiui teko bristi iki kaklo per upę su daiktais ant galvos“.
Tačiau Lietuvoje jis neužsibuvo. Tikriausiai jautė moralinį įsipareigojimą kovoti prieš bolševikus, kad Rusija būtų laisva, demokratiška, europines vertybes pripažįstanti valstybė. Išvykęs į Kijevą, bandė organizuoti pasipriešinimą bolševikams, nelegaliai lankėsi bolševikinėje Maskvoje, Peterburge. Keletą kartų buvo bolševikų areštuotas.
Jo bičiulis Aleksandras Kerenskis jau buvo emigravęs į Prancūziją. 1919 metais Kijeve V. Stankevičius svarstė, kokį kelią rinktis. Rusijos platybėse kovos dar buvo nesibaigusios. Visuose frontuose turėjo pažįstamų. Gal vykti pas Denikiną? Pas Kolčaką? Pas doniečius su generolu Krasnovu? Ar pas lietuvius ir kartu su vaikystės draugais ginti Lietuvos nepriklausomybę? O gal pas lenkus, nes jo gimtoji kalba – lenkų? Galop ryžosi su žmona ir dukrele keliauti Vokietijon.
Ketverius metus gyveno Berlyne. Rašė knygas. Jose tarsi numatė kovų draskomos Rusijos imperijos tautų ateitį. 1921 metais Berlyne rusų kalba buvo išspausdinta jo knyga „Rusijos tautų likimai“, kurioje rašoma apie Baltarusiją, Ukrainą, Lietuvą, Latviją, Estiją, Armėniją, Gruziją, Azerbaidžaną, Suomiją, Lenkiją, pateikiami žemėlapiai, istorinės tų tautų apžvalgos. Kita Berlyne išleista knyga pavadinta „Rusija ir Vokietija“. V. Stankevičius rašo, kad šia knyga siekiantis pabrėžti, jog ne nesantaika ir kova, o tautų solidarumas ir taikus bendradarbiavimas yra naudingiausia, praktiškiausia ir tikslingiausia. Berlyne jis taip pat parašė vieną iš pirmųjų didesnės apimties knygų apie garsųjį rusų chemiką Dmitrijų Mendelejevą.
1923 metais sugrįžo į Lietuvą. Iki 1944 metų Kauno ir Vilniaus universitetuose dėstė baudžiamąją teisę, vertėsi advokatūra, aktyviai dalyvavo Lietuvos teisininkų veikloje. Jo, kaip advokato, veiklą prisimena sekretoriumi dirbęs Andrius Bulota, 1922 metų gegužės 6 dieną surengto pasikėsinimo prieš Lietuvos ministrą pirmininką Augustiną Voldemarą dalyvis, ir knygoje „Limuzinas Nr. 4“ rašo, kad profesorius V. Stankevičius rėmė politinius kalinius, šelpė pažangius studentus, „niekada neatsisakydavo paaukoti kelis ar netgi kelias dešimtis litų ir pasirašyti pakištame aukų lape“. Jis buvo patyręs advokatas. Andrius Bulota pasakoja, kad gindamas Mikasę Navikaitę (vėliau sovietinėje Lietuvoje žinomą Michaliną Meškauskienę), jis bandė ją įtikinti, kad teisme būtų sukalbamesnė, vaizduotų nuolankesnę, gal kiek naivoką ir „neerzintų be reikalo“ teisėjų. Kalbėdamas teisme profesorius V. Stankevičius „stengėsi paveikti teisėjų jausmus, priminė, kad jauniems žmonėms būdinga neapgalvoti žingsniai ir gyvenimo klaidos“.
Profesoriaudamas Vladimiras Stankevičius išleido keletą knygų teisės klausimais. 1934 metais pasirodė jo lietuvių ir rusų kalbomis parašytas istorinis ir filosofinis veikalas „Pasaulinės istorijos dinamika“, po trejų metų – ekonominio pobūdžio knyga „Pasaulinio ūkio dinamika“. 1936 metais A. Kosos slapyvardžiu buvo išspausdintas nuotykinis romanas jaunimui „Indijos karaliaus turtai“. Pagrindinis romano veikėjas – jaunas Lietuvos mokslininkas Vladas Stonis, Europoje pripažintas geriausiu Indijos karaliaus Ašoko, žymaus valdovo, viešpatavusio 300 metų prieš mūsų erą, epochos žinovu. Romane išsakytos Vlado Stonio mintys ir jo samprotavimai apie Ašokos ediktus (įsakymus, paskelbimus) yra paties Vladimiro Stankevičiaus, kuris nuolat domėjosi budizmu ir karaliumi Ašoka, mintys. Jo knyga apie karalių Ašoką buvo išleista lietuvių, vokiečių, rusų, anglų kalbomis. Net ir Vlado Stonio pavardė labai artima Vladimiro Stankevičiaus pavardei, ypač kuomet jis, 1944 metais pasitraukęs į Vokietiją, pasivadino Vladu Stanka.
Vokietijoje apsistojo biržiečio profesoriaus kunigo Povilo Jakubėno šeimoje. Vėliau persikėlė į Hamburgą, buvo vienas iš Pabaltijo universiteto steigėjų, lietuvių skyriaus rektorius, šio universiteto prezidentas. 1949 metais atvyko į JAV ir iki pat mirties dirbo Kongreso bibliotekoje. Mirė 1968 metų gruodžio 25 dieną Vašingtone.
Visi, pažinoję profesorių V. Stankevičių – Vladą Stanką, prisimena jį kaip nepaprastai plataus akiračio, talentingą žmogų. J. A. Martišius mini jį kaip talentingą karo inžinierių, kuris 1915 metais mokė karius žvalgybos ir kaip įrengti įtvirtinimus. Vėliau jis pats, paskirtas darbo baro viršininku, statė įtvirtinimus prie Rygos ir Pskovo. Čia jam pavyko įrengti gerus apkasus, kuriuos ketinta net carui parodyti. 1916 metų pavasarį įrenginėjo užnugario pozicijas prie Dvinsko (Daugpilio). Tais metais V. Stankevičius daug kur karo mokyklose skaitė karininkams paskaitas. Sukūrė modelį prietaiso, kuriuo, neišlipant iš apkaso, galima pakišti miną po priešo spygliuotų vielų užtvara, parengė knygelę apie kulkosvaidžių priedangas. Kartu su dviem Peterburgo inžinerijos akademijos profesoriais parašė ir išleido lauko fortifikacijos vadovėlį. Juo naudojosi net Karo akademijoje. Profesoriui rūpėjo ir pasaulinio ūkio dinamika, ir didelių bei mažų tautų likimas, ir egzistencializmo šviesa bei tamsa, ir džiaugsmas, kaip civilizacijos šaltinis, ir dar daug kas.
Jo sena pažįstama ir bičiulė Halina Dilienė 1969 metais „Mūsų sparnuose“ išspausdintame profesoriui skirtame nekrologe rašė, kad „Stankos pasaulėžiūrą galima būtų pavadinti džiaugsmo filosofija. Beveik viskas pasiekiama, kai žmogus džiaugiasi ir kuria, siekdamas džiaugsmo visam, kas gyva. Vladas Stanka (…) kiekvienam rodė džiaugsmą; kiekvienam, be išimties, buvo malonus. (…) Kartą nusiskundžiau, kad štai ir vėl apsiniaukę. Linksmai nusišypsojęs profesorius pasakė: „Užtai, kai pasirodys saulė, mes ja dar labiau džiaugsimės, o, be to, žiūrėkite, kaip nepaprastai gražiai atrodo vėjo blaškomi ir varomi debesys. Tikra simfonija“.
