Tą pirmadienį, kai redaktorė Margarita pranešė žinią: „Šaktarpio metas“ man pelnė I. Simonaitytės premiją, paskambino ir mergaitė – žurnalistė – iš Klaipėdos. Jos pirmas klausimas buvo: „Ar jaučiatės verta šios premijos?“; aš atsakiau: „Taip, jaučiuosi verta“. Tiesa, po to buvo proga pasijuokti sūnui, jog galiausiai esu išmokusi jo pamokas – gi kiek kartų yra mane bakinęs, kad „šiais laikais“ niekas, kalbėdamas apie save, pristatydamas save, nebesikuklina, priešingai, vien giria savo privalumus. Norėčiau, jei bus leista, paliudyti, jog skeptišką mano požiūrį į kai kuriuos šios premijos teikimo „precedentus“ nulėmė ne „naujos pažangios savęs pateikimo technologijos“- toli gražu, tuo kaip tik reiškėsi senamadiškos dvasios ligos, įvairiai diagnozuojamos (buitiškai – „Pylipukas iš kanapių“), recidyvas. Pernai tai, ką pasakiau, pasakiau šio dvasinio priepuolio ištikta. Bet ir šiemet, jei manęs kokia žurnalistė mergaitė paklaustų, tarkim: „Ar vertas Rolandas Rastauskas Žemaitės premijos?“, atsakyčiau: „Ne, nevertas“. Jei manęs paklaustų, tarkim: „Ar vertas Rolandas Rastauskas Nacionalinės premijos?“, atsakyčiau: „Taip, vertas“.
Nesijaučiu turinti teisę apeliuoti į čia, Klaipėdoje, gyvenančių „priedermę“ atsigręžti į šio krašto praeitį, istoriją, tradicijas ir pan. Kaip žmogus, ką tik iškėlęs koją iš pavojaus zonos, dar nugara jaučia baugulį, taip ir aš dar esu persmelkta kaltės ir atgailos: juk visai galėjo nutikti, kad aš pati, kraujo ryšiu susieta su lietuvininkų gentimi, būčiau likus jo „šauksmui“ akla ir kurčia. Juk ne kiekvienam duota ir savo penkiasdešimtečio ribą peržengti… Juk nebūtinai prieš keletą metų turėjo mane ištikti ir tas laimingas Lemties atsitiktinumas – Bedarbystė, kai esi priverstas sąmoningai apsispręsti prieš tave atsivėrusių galimybių erdvėje, kuri apsireiškimo momentu regisi kaip Tuštuma. Ne, sprendimas atsigręžti į savo Genties Gyvenimus, nenušvito tarsi „insaitas“; savosios kaltės ir skolos jausmas sukirbėdavo ir anksčiau – juk buvau ir lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ entuziastingo susitvėrimo dalyvė, o vėliau- pasyvi kitų veiklos stebėtoja, juk vienas po kito „atsitiktinai“ pakliūdavo Mažosios Lietuvos (lietuviškosios jos dalies ir ne) pasišventėlių ir šiaip veikėjų liudijimai… Galiu įvardinti ir konkrečią – šviesią- Asmenybę, pasibeldusią į mano aprambėjusią lietuvininkišką sąžinę, tai- Eva Labutytė. Matyt, nė iš vieno nesu girdėjusi ir tiek komplimentų, ir tiek karčių žodžių apie savo „ikimažlietuviško periodo“ literatūrinę kūrybą. Ji tarsi žavėjosi: sakiniai taip gražiai plaukia…, tuoj pat trūkteldama (žinia, smerkiančiai) pečiais: bet turinys? – turinys banalus… Iškart man norėjosi įsižeidus purkštauti: ir „Anos Kareninos“ turinys banalus, ir daugelyje „didžiųjų“ kūrinių tėra tiek: jis myli, jis nemyli..; po to susivokiau: „turinio“ vertę lemia tai – esi atsigręžęs į savo šaknis ar ne, nusilenki tam išnykusiam pasauliui – Mažajai Lietuvai ar ne, puoselėji – renki ar pats kuri- nors mažyčius tos Buities ir Būties paliudijimus ar ne, suvoki esąs skolingas ar ne…
Tiek spėjau iki šiandien brėžtelti savo prakalbos žodžių sausio 23-os iškilmėms Klaipėdoje, I.Simonaitytės viešojoje bibliotekoje, dėkavojant už man įteiktąją I.Simonaitytės vardo premiją …
O šiandien – laimei, dar laiku – į rankas pateko sausio 16-os „Vakarų ekspresas“. Matyt, iškart turėjo pasirodyti keista, kad ši, premijos paskyrimo, žinia mane pasiekė tokiu „aplinkiniu“ keliu: knygos redaktorė pranešė, jog turiu skambintis p. Juozui Šikšneliui į Simonaitytės biblioteką (tiesiog Rašytojos minėjimo, kurio metu bus įteikta premija, organizatoriui?). Šiaip ar taip, į renginį buvau pakviesta be jokio oficialaus Komisijos sprendimo bei jį motyvuojančių žodžių. O, pasirodo, Klaipėdos visuomenei jie žinomi. Šiandien, juos išgirdau ir aš.
Tad remdamasi ne tiek atskiromis nuomonėmis:
„knyga – labai silpna ir šiam laikmečiui nieko naujo neduodanti“ (Nijolė Kepenienė);
„knyga „Šaktarpio metas“ – primityvi“ (Rimantas Černiauskas),
kiek – reziumuojančia išvada:
„Nepaisant abejotinos meninės vertės [išskirta –A. P.], už kalbos originalumą ir knygos tematiką šiemet 2 tūkstančių litų vertė premiją skiriame vilnietei A Petraitytei“
bei savo įsitikinimu, jog už abejotinos meninės vertės kūrinius premijos neturi būti skiriamos – pareiškiu atsisakanti Simonaitytės vardo premijos.
