Pagrindinis puslapis Europa Seinų - Punsko kraštas Kastantas Paransevičius – nužudytas ant gimtųjų namų slenksčio (2 dalis)

Kastantas Paransevičius – nužudytas ant gimtųjų namų slenksčio (2 dalis)

 Paulius BIRGELIS, punskas.pl

(Tęsinys)

Žmonės dažniausiai neatlaikydavo okupanto spaudimo ir sutikdavo pasitraukti iš gimtinės. Tačiau norinčiųjų išvykti į „tikrąją tėvynę“ lietuvių skaičius nepateisino III Reicho lūkesčių, todėl tarnybos privalėjo sugriežtinti represijas nepanorusių repatrijuoti žmonių atžvilgiu. Jie buvo siunčiami į Suvalkų kalėjimą (iš kurio galėjo būti paleisti tik pasirašę persikėlimo į LTSR deklaraciją) arba bauginami išvežimu priverstiniams darbams į Vokietiją. Taip nutiko Jonui Dapkevičiui su šeima iš Žagarių kaimo, Jonui Grigučiui iš Lavočių kaimo, Adomui Stoskeliūnui iš Kampuočių kaimo[1]. Priešinimasis galėjo taip pat baigtis Maidaneko konclageriu Liubline. Nepaisant taikomų bausmių, lietuviams nebuvo lengva išsižadėti gimtojo krašto. Žmonės jautė didžiulę nuoskaudą, jie net nesugebėjo įsivaizduoti, kaip galėtų atrodyti tolesnis jų gyvenimas. Vieną dramatiškiausių pasisakymų cituoja M. Sidor: „Jeigu jau privalomai reikia išvažiuoti, tai geriau būti pakartam, bet pats nei už ką nepasikarsiu.“[2]

Labai retai, bet vis dėlto buvo tokių atvejų, kai pavieniai vokiečiai parodydavo žmogiškumo apraiškų. Vienas tokių užfiksuotas Trumpalio kaime. Pasak buvusios to kaimo gyventojos Genės Kolienės (Staskevičiūtės), vokiečiai patarę jos tėvams į Lietuvą nevykti[3].

Iškeldinus Suvalkų krašto lietuvius, pareigūnai pirmiausiai patys rinkosi paliktas geresnės būklės sodybas[4], o į atlikusius vienkiemius atkeldino Suvalkų krašto lenkus. Visa tai buvo daroma neatsižvelgiant į jokius teisinius aktus.

Atminimo lentelė  gimtojoje sodyboje

Atminimo lentelė gimtojoje sodyboje

Iš dabartinės Lenkijos šiaurės rytų žemių priverstinai iškeldinta daugiau negu 11 tūkst. lietuvių[5]. Tarp jų buvo ir sutuoktiniai Kastantas (kilęs iš Paliūnų) bei Ona Paransevičiai. Susituokę jaunavedžiai apsigyveno Sankūruose, žmonos ūkyje. Laimingas gyvenimas šiame iš pirmo žvilgsnio ramiame kaime neilgai truko. 1941 m. visi vietos gyventojai buvo priversti palikti sodybas ir persikelti į LTSR.

Iš pradžių Paransevičių šeima apsistojo Lazdijuose, vėliau, karui einant į pabaigą, Šarkiškėse. Čia Kastantui ir Onai gimė sūnūs Jonas Algirdas bei Juozas Vytautas. Kai koviniai veiksmai Suvalkų krašte pasibaigė, Paransevičiai grįžo į Sankūrus, tačiau savo namuose jie rado Lenkijos komunistinės valdžios apgyvendintą lenkų šeimą iš Suvalkų, pavarde Lewkiewicz[6]. Atkeldinti žmonės, sužinoję apie ištremtųjų likimą, iš sodybos išsikraustė savo valia.

Paransevičiai atgavo namus, bet kiti grįžusieji neturėjo tiek laimės. Daugelis anksčiau iškeldintų į Lietuvą šeimų negalėjo apsistoti savo trobose. Dalis Lenkijos piliečių lietuvių atžvilgiu elgėsi priešiškai. Remiami naujosios valdžios, lenkai nebuvo linkę užleisti sodybų teisėtiems jų šeimininkams, pradėjusiems grįžti į savo kraštą po to, kai sovietai įžengė į Suvalkiją 1944 metų liepos – rugpjūčio mėnesiais.

Sunku buvo grįžusiems lietuviams pritapti prie visiškai naujų gyvenimo realijų. Turint tik LTSR asmens dokumentus[7], jiems ne kartą teko slapstytis pas kaimynus arba giminaičius ir vis laukti, kol atsilaisvins jųjų sodybos.

Parvykusieji nerimavo ne tik dėl pastogės. Jie buvo diskriminuojami Lenkijos tautinio išsivadavimo komiteto (lenk. Polski Komitet Wyzwolenia Narodowego – PKWN) administracinių struktūrų darbuotojų. Ypatingą nepasitenkinimą lietuvių savavališku grįžimu reiškė Seinų burmistras Józef Śmigielski. Jis įspėjo aplinkinių valsčių viršaičius, kad šie jokiu būdu neleistų apsistoti kitataučiams Lenkijoje. Tuo tarpu per du mėnesius į Suvalkų kraštą iš Lietuvos sugrįžo daugiau kaip 3000 nelaukiamų žmonių[8]. Jie buvo tikra problema Lenkijai, kuri siekė tapti tautiškai vienalyte valstybe, atsikratydama mažumų. Šiuo tikslu Lenkijos vadovybė pradėjo derybas su Sovietų Sąjunga. 1944 m. rugsėjo 22 d. PKWN pasirašė sutartį su LTSR. Abi šalys norėjo vykdyti gyventojų mainus. Pagal susitarimą 200 tūkst. Vilniaus krašto lenkų, tarp jų buvo ir lietuvių bei žydų, persikėlė į Lenkiją. Lietuvių, norinčių išvykti į Lietuvą, beveik visai neatsirado[9].

70-ųjų Kastanto Paransevičiaus žuvimo metinių minėjimo akimirka. 2015 metų rugjūčio 14 d. Ona Paransevičienė-Makauskienė

70-ųjų Kastanto Paransevičiaus žuvimo metinių minėjimo akimirka. 2015 m. rugpjūčio 14 d. Ona Paransevičienė-Makauskienė

Suvalkų krašto lietuvių pozicija buvo daugiau negu aiški. Jie nesiruošė palikti savo namų, o plakatus, skatinančius išvykti, neretai nuplėšdavo. Tuo tarpu lenkų valdžios organų – ypač Balstogės vaivados ir Suvalkų storastos – spaudimas nuolat didėjo. Jie siekė „priversti“ Suvalkų saugumo tarnybą (lenk. Urząd Bezpieczeństwa, toliau UB) imtis veiksmų lietuvių atžvilgiu. Administracinės valdžios viršininkai tikėjosi taip pat ministerijos palankumo siekiant suimti „svetimšalius nusikaltėlius“ ir juos deportuojant į sovietinę Lietuvą. Valdžios įbauginti žmonės ieškojo ir rasdavo būdų išvengti areštavimo. Vieni deklaravo esą lenkai, kiti – prisijungė prie Lenkų darbo partijos (lenk. Polska Partia Robotnicza – PPR), kuri į savo gretas mielai priimdavo visus norinčius, nepriklausomai nuo jų tautybės[10]. Tačiau to nepakako. Lietuvių gyventojų persekiojimas nesibaigė. Saugumiečiai nuolat važinėjo po kaimus ir gąsdino žmones įvairiais represavimo būdais, jeigu jie, Sovietų Sąjungos pabėgėliai, nepasitrauksią iš Lenkijos.

Netrukus paaiškėjo, kad saugumiečiai neapsiribojo vien bauginimu. Jie ėmėsi itin nepadorių veiksmų, peržengdami savo galias. Pareigūnai, faktiškai be jokios priežasties, pradėjo smurtauti lietuvių atžvilgiu, plėšikavo, vogė[11]. 1945 metų vasarą dėl jų veiksmų nukentėjo Žagarių kaimo gyventojas Jonas Jakubauskas[12]. Šio įvykio liudininkė, sužeistojo dukra Ona Petruškevičienė teigė, jog tėvas buvęs sumuštas pas juos atėjusių 4 arba 5 ginkluotų vyrų, apsirengusių civiliais drabužiais. Jie liepė šeimai apleisti savo ūkį ir išvykti į Lietuvą. Išsigandęs Jonas bandė pabėgti nuo užpuolikų. Tuo pačiu metu vienas iš saugumiečių paleido šūvį į orą. Onos Petruškevičienės tėvas iš baimės parkrito, vėliau banditai sumušė jį iki sąmonės netekimo. Pats sumuštasis tvirtino, kad jėgas atgavo tik visą savaitę išgulėjęs lovoje.

  (Bus daugiau)

 Rašinys Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro nacionaliniame konkurse „Lietuvos kovų už laisvę ir netekčių istorija“ laimėjo trečiąją vietą.



[1] Onutė Burauskaitė, Suvalkų krašto lietuvių trėmimas, min. veik., p. 43–44.

[2] Marek Sidor, „Apie lietuvių iškeldinimą iš Suvalkų krašto…“,  min. veik., p. 289.

[3] Genutės Kolienės 2016 m. sausio 12 d. pasakojimas.

[4] T. Pauliukonytė-Kalvinskienė rašė: „Tėviškėje apsigyveno keturi vokiečių karininkai. Gyvenamas namas buvo erdvus, apsigyvenę vokiečiai nebuvo triukšmingi“, T. Pauliukonytė-Kalvinskienė, Prisiminimai, p. 28.

[5] Žr., pvz., Onutė Burauskaitė, Suvalkų krašto lietuvių trėmimas, min. veik., p. 48, B. Makauskas, Lietuvos istorija, Warszawa, 1997, p. 436.

[6] Į tuščias sodybas Lenkijos valdžia atkeldavo lenkų šeimas iš Suvalkų, plg. Marek Sidor, „Apie lietuvių iškeldinimą iš Suvalkų krašto…“, min. veik., p. 289.

[7] Suvalkų storastos Wacławo Kraśko, Balstogės vaivadų J. Sztachelskio ir Stefano Dybowskio teigimu, lietuviai patys atsisakė Lenkijos pilietybės, kai 1941 metais savo noru išvyko į LTSR, žr. Bronius Makauskas, „Pokaris Sūduvoje“,  Aušra, 1997, nr. 4, p. 23.

[8] Ten pat, p. 22.

[9] Kaip pateikia Krzysztof Tarka, iki 1945 gegužės 1 išvyko tik 3 asmenys iš Cechanoveco (Ciechanowiec) ir 15 asmenų (5 šeimos) iš Seinų, žr. Krzysztof Tarka, Litwini w Polsce 1944–1997, Opole, 1998, p. 23.

[10] Bronius Makauskas, „Pokaris Sūduvoje“, min. veik., p. 23.

[11] Apie tai rašė Ona Makauskienė savo prisiminimuose, žr. NLkTPK sprendimas (toliau NLkTPK), 2013, p. 3.

[12] Įvykis aprašytas NLkTPK, p. 3.

Naujienos iš interneto