Nuvykę į Šalčininkų rajoną jie aplankė tas mokyklas, kurios susidurs su nemažomis problemomis, kai jos nevykdys vidurinio ugdymo programos. Norint vykdyti vidurinio ugdymo programą, mokykla turi būti akredituota ir atitikti ministerijos nustatytus kriterijus. Vienintelis kriterijus, kuris leidžia mokyklai tai daryti (akredituotis), yra nustatytas mokinių skaičius 11 klasėse. Jei mokykla neturi 2-jų paralelinių klasių (mažiausiai 15 mokinių klasėje), akreditacija nepradedama. Ir visai nesvarbu, kiek kilometrų mokykla yra nutolusi nuo tos kitos mokyklos, t. y. gimnazijos, kuri teiks vidurinį išsilavinimą, visai nesvarbu, kokia yra tos neakredituojamos mokyklos ugdymo kokybė, veiklos rezultatai, mokytojų kokybinė sudėtis, mokyklos kultūra, kaip yra tenkinami mokinių poreikiai, ar vaikas mokykloje yra saugus, kokia yra mokinio mokymosi aplinka? Į šiuos ir daugybe kitų klausimų atsakymo ieškome tik tada, kai mokyklą pradedame akredituoti. Vadinasi, kad palyginus nemažos gyvenvietės arba miesteliai, kuriuose nuo seno tradiciškai buvo gimnazijos ar vidurinės mokyklos, tenkinsis pagrindine mokykla. Štai kad ir Maišiagala, kurioje statoma nauja lietuviška mokykla, pakankamai gerai renovuota lenkiška mokykla, t. y. sudarytos puikios mokymosi sąlygos, vadovaujantis dabartiniu ministerijos dokumentu negali būti akredituojamos į gimnazijas, nes nesurinks reikiamo mokinių skaičiaus 11 klasėse. O artimiausia gimnazija kol kas yra tik Riešėje arba Širvintose, nuo kurių atstumas yra per 20 kilometrų. Toks pats likimas laukia Paberžės, Kalvelių, Dieveniškių, Jašiūnų, Paluknio ir kitų miestelių mokyklų.

 

Kokia išeitis? Jeigu galvojame apie mokinį, apie kiekvieną mūsų šalies pilietį, privalome sudaryti vienodas galimybes visiems įgyti vidurinį išsilavinimą. Variantų gali būti įvairių.

 

Vienas iš jų galėtų būti toks: jei gyvenvietėje veikia dvi ar net trys (Dieveniškių atveju) skirtingomis kalbomis dirbančios mokyklos, 11 klases sujungti, akredituoti ir akredituotoje gimnazijoje visus dalykus dėstyti valstybine kalba, išskyrus gimtąją kalbą. Kol dar 2010 metai, mokyklos galėtų pasvarstyti, apsitarti ir pasirinkti, ar jos nori būti akredituotos į gimnazijas, ar tapti pagrindinėmis. Šiuo atveju pagrindinį žodį turi tarti mokinių tėvai, patys mokiniai (jie jau pakankamai suaugę), o ne politikai ar politikieriai, kaip mūsuose dažnai nutinka. Jeigu tautinių mažumų mokykla nesutinka su tokiu variantu, akredituoti lietuvišką mokyklą su mažesniu mokinių skaičiumi, nei dabar nustatyta.

 

Šiuo atveju būtų išspręsta dar viena problema – priartėta prie vienodo lietuvių kalbos egzamino.

 

Kitas variantas – akredituoti visas mokyklas, kurios šiuo metu vykdo vidurinio ugdymo programas, pakeitus akreditacijos kriterijų akcentus. Šiuo atveju mokykla turėtų būti visapusiškai patikrinta. Tam galėtų pasitarnauti vidaus ir išorės auditų rezultatai, mokyklų vadovų ir visų mokytojų veiklos įvertinimas, mokymosi kokybė, mokinių saugumas, mokymosi sąlygos ir kita. Jeigu mokykla šiuos kriterijus atitinka, mokinių skaičius galėtų būti ir mažesnis. Dar labai svarbu, koks atstumas yra iki kitos to tipo mokyklos. Tai galėtų būti taikoma tik kaimo mokykloms.

 

Labai teisingai dabartinę struktūrinę mokyklų reformą apibūdina Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius straipsnyje „Dvidešimt metų ėjimo ratu“, išspausdintame 2010 sausio 18 d. žurnale „Veidas“.

 

Švietimo ir mokslo ministerijai labai reikėtų įsiklausyti į žmonių nuomonę.

 

Voruta. – 2010, kov. 6, nr. 5 (695), p. 2.