Vilniečiai ir Vilniaus svečiai gali vartyti dar vieną unikalią, sostinės istoriją menančią knygą – Jano ir Janušo Bulhakų fotografijų rinkinį „Vilnius 1944“.
Fotografijos tyrinėtojos Margaritos Matulytės sudarytą leidinį išleido Lietuvos dailės muziejus Kultūros paveldo departamento lėšomis.
Garsaus Vilniaus fotografo Jano Bulhako ir jo sūnaus Janušo fotografijų knyga padeda suvokti, kad miestas yra sudėtingas reiškinys, susiformavęs komplikuotos istorijos sūkuryje. Tai tarsi liudytojas, kad Vilnius nuolat kinta, jis statomas ir griaunamas, atstatomas ir vėl niokojamas.
1912-1915 m. Janas Bulhakas miesto valdybos užsakymu sudarė penkiolikos tomų Vilniaus architektūros fotografijų rinkinį „Fotografijų archyvas“. Jame atsispindi fotografo suformuotas savitas stilius.
Pasak knygos sudarytojos M. Matulytės, Janas Bulhakas, fotografuodamas Pilies kalną, Trijų Kryžių kalną, Rotušę, Katedrą, bažnyčias ir kitus reikšminius miesto ženklus, fiksavo juos nuo bendrinės aplinkos panoramos iki architektūrinių interjero detalių. Per 30 metų Jano Bulhako suformuoto miesto įvaizdžio sklaida buvo labai plati – visi iki Antrojo pasaulinio karo išleisti Vilniaus vadovai ir žinynai, miesto architektūros albumai ir studijos su reta išimtimi iliustruoti jo fotografijomis.
Iki Antrojo pasaulinio karo J. Bulhako sukauptas Vilniaus vaizdų archyvas sukūrė įtaigią Amžinojo miesto iliuziją, o po karo atliktas miesto fotodokumentavimas – kaltinamasis aktas ne tik nacių, bet ir sovietų režimui – ją išsklaidė.
1944 m. liepos mėnesį tuometinės LSSR Komunalinio ūkio liaudies komisariato užsakymu, Vilniaus fotometraštininkas Bulhakas su sūnumi Janušu užfiksavo sugriautą ir sudegintą miestą, sudarė fotodokumentavimo albumus.
1944 m. liepos 10 d. Vilniaus šturmo metu Bulhakas patyrė ir asmeninių praradimų: vienas sprogmuo pataikė į namą (dabar Gedimino pr.9), kuriame gyveno ir dirbo Bulhakas su šeima. Sudegė visas turtas, fotostudija, biblioteka, archyvas.
Pasak M. Matulytės, patirti asmeniniai išgyvenimai ir pokario miesto dramatizmas pastūmėjo fotografą atsiriboti nuo estetizmo – pasitelkęs objektyvų dokumentiškumą jis tik liudijo, sausai ir fotografiškai. Tačiau 1944 m. materialiai prarasto Vilniaus fotografijos dar labiau skatina įsigilinti į senojo Vilniaus dvasią, istorines, architektūrines, memorialines vertes.
