Lietuvos istorijos XIII amžius visada turės daug baltų dėmių, nes šaltiniai labai menki. Tačiau šis laikotarpis mūsų šalies istorijai yra itin reikšmingas: pirmą kartą priimta krikščionybė, pirmą kartą šalis pripažinta Europos valstybe su savo bažnytine provincija, todėl atrodė, kad XIII amžiaus viduryje Lietuvos karalystė galutinai taps Europos dalimi. Tačiau mūsų valstybė pati tam dar buvo nepasirengusi. Iš to laikotarpio mus pasiekusios žinios tokios pat, kaip ir iš viso ikikrikščioniškojo Lietuvos valstybės laikotarpio – tiek iš to, kuris buvo iki Mindaugo, tiek iš prasidėjusio pasibaigus jo valdymui. Tad svarbu panagrinėti Mindaugo aplinką 1253–1263 metais bei pabandyti įsivaizduoti visuomenės požiūrį į krikštą.

Mindaugui valdyti padėjo jo giminaičiai
1253-1263 metais Lietuva, kaip ir iki tol, išliko valstybė, kurioje labai daug ką reiškė kariaunos. Kariniai būriai ne tik padėjo išlaikyti pavaldžius kitus visuomenės sluoksnius, bet ir didinti turtus plėšiant kaimynus. Kažkurį laiką žinios apie lietuvių kariaunas buvo vos ne vienintelės istorinės žinios apie valstybės veiklą. Mindaugo valstybėje kariaunų vadai buvo ir artimiausi valdovo padėjėjai, pavyzdžiui, Treniota bei Daumantas. Karaliaus aplinkos žmonės pirmiausia turėjo būti artimiausi jo giminaičiai:
Mindaugo šeima buvo ši: Vaišelga, Rupeikis, Rūklys, Girstukas, dukters vyras Švarnas Danilovičius, žmona Morta, žmonos sesuo (kita žmona).
Artimiausieji giminaičiai šie: seserėnas Treniota, kitas seserėnas Lengvenis, svainis Daumantas, dausprungaičiai Tautvilas ir Gedvydas, abiejų sesers vyras Danila Romanovičius.
Bažnyčios hierarchai: Kristijonas, Vitas, Pranciškonų ir dominikonų vienuoliai.
“Baronai” ir “giminaičiai”: Deltuvos kunigaikštis Bikšys, Deltuvos kunigaikštis Ligeikis, Alšėnų kunigaikštis Bunys, Neries kunigaikštis Parbus, taip pat Skabis.
Kiti Mindaugo aktų liudininkai: Nalšios kunigaikščiai Gerdenis, Vaisgėlis, Vėgis, taip pat Parbus jaunesnysis, Žemaitijos kilmingasis Algminas.
Kariaunų vadai:Upytės kunigaikštis Sirvydas Ruškaitis, Kautžadas Tutminaitis, Chvalas, Naugarduko kunigaikštis Romanas Danilovičius.
Vasalai Juodojoje Rusioje: Volkovisko kunigaikštis Hlebas, Svisločės kunigaikštis Iziaslavas, Slonimo kunigaikštis Vasilijus.
Atrodytų, kad aplinkoje žmonių daug, tačiau taip nėra. Žemaičio Algmino pavaldumas Mindaugui yra gana simbolinis, galbūt jie netgi nebuvo susiję. Galbūt Algminas buvo Vykinto brolis (tai leidžia įtarti jo aukšta padėtis, nes Žemaitijoje kunigaikščių buvo nedaug), tačiau kaip tuomet vertinti tai, ką istorikai vadina “Almeno planu”? Šis žmogus vadovavo Žemaitijos sukilimui prieš Livoniją tuo metu, kai Lietuvos valstybė su Livonijos ordinu nekariavo. “Almeno plane” buvo siekiama, kad Žemaitija išliktų Mindaugo karalystės dalis.

Karo žygiai prieš kaimynus
Remiantis XIII amžiaus rašytiniais šaltiniais, lietuvių kariaunos surengė 123 žygius, vadinasi, per dešimtmetį maždaug 12,3 žygio. 1253–1263 metais kariaunos surengė 16 žygių, vos vos daugiau nei vidutiniškai.
Galima būtų teigti, kad Mindaugo krikštas ir karūnavimas nesutrukdė rengti žygių pas kaimynus. Beveik pusė išpuolių (7) buvo nukreipti prieš stačiatikių Rusią. Nelabai draugiškai sugyventa ir su Lenkija, kuri buvo suskilusi į atskiras kunigaikštystes (7 žygiai, be to, 1262 metais iš Mozūrijos įsibraunama ir į Ordino žemes Prūsijoje). Tik du (1261 ir 1262 metais) žygiai – į Livoniją. Peršasi išvada, kad iki Durbės mūšio su Livonijos ordino kolonizuotais kraštais stengtasi sugyventi taikiai.
Visai kita išvada peršasi nagrinėjant 1255 metų žygį, nukreiptą prieš Aukso Ordą. Tuo atveju padėjo Voluinės kunigaikščiai (Danila Romanovičius buvo gavęs iš popiežiaus karūną, todėl galima įtarti, kad pirmojo kryžiaus žygio, kuriame dalyvavo lietuviai, pradžia buvo pusantro šimto metų anksčiau). Šiame žygyje dalyvavo 3 lietuvių vadai: Romanas Danilovičius, Sirvydas Ruškaitis ir Chvalas. Aišku, du iš jų yra stačiatikiai, todėl peršasi išvada: be lietuvių kariaunų vadų, į žygius įsitraukia ir krikščionys nekatalikai.
Nors stačiatikybė ir nebuvo populiari Mindaugo dvare, bet vienas iš stipriausių jos rėmėjų buvo karaliaus sūnus Vaišelga, kuris tapdamas Naugarduko kunigaikščiu tapo ir stačiatikiu.

Valdydami stačiatikių žemes lietuviai tapo stačiatikiais
Kitas svarbus tryliktojo amžiaus šeštojo dešimtmečio centras buvo Polockas. Šią išvadą darydamas E.Gudavičius remiasi tuo, kad Tautvilas 1262 metais buvo minimas kaip Polocko kunigaikštis, o prie 1258 metų žygių į Smolensko žemę, Voišiną ir Toržoką, prisidėjo ir polockiečiai.
Kalbėti apie Tautvilo krikštą sudėtinga: pabėgęs į Livoniją bei prašydamas paramos kovojant prieš Mindaugą jis apsikrikštijo. Tapdamas Polocko kunigaikščiu jis veikiausiai turėjo būti apkrikštytas stačiatikių šventiko (prisiminkime kad ir Vytautą, kuris buvo krikštijamas 5 kartus: 2 kartus – kaip katalikas ir 3 – kaip stačiatikis). Tai, kad Tautvilas aktyviai rėmė Mindaugą per Burundajaus išpuolį bei padėjo Vaišelgai suimti Romaną Danilovičių, rodo, kad Tautvilo santykiai su Mindaugu buvo geri – jis nereiškė pretenzijų į prarastąsias savo žemes.

Stengtasi atsilyginti lenkams už jų rengiamus žygius į Lietuvą
Sunkiausia kalbėti apie lietuvių ir lenkų valstybių santykius. Lietuviai stengėsi rengti atsakomuosius karo žygius, ir tai tampa akivaizdu panagrinėjus Henriko Latvio “Kroniką”. Taip galima būtų paaiškinti ir dažnus karo žygius į Lenkijos kunigaikštystes, kurių vadovai siekė įsitvirtinti jotvingių žemėse, tačiau į tas žemes (kaip rodo Mindaugo donacijos aktai) pretendavo ir lietuviai. Sunku perprasti ir tai, kokie buvo Kujavijos kunigaikščio Kazimiero ir karaliaus Mindaugo santykiai. Manoma, kad jie buvo sudarę sutartį kartu kovoti su prieš Kryžiuočių ordiną.
Tai leistų daryti išvadą, kad popiežiaus pripažinimas, jog Lietuva yra krikščioniška karalystė, daug labiau paveikė santykius su Lenkija negu Gedimino krikšto akcija (tuomet ne tik sudaryta sąjunga prieš Kryžiuočių ordiną, bet ir sutvirtinta vedybomis).

Katalikiška Lietuva mažiau kariavo
1253–1260 metais lietuviai nekariavo. Tai rodo, kad Mindaugo santykiai su aplinkinėmis valstybėmis priklausė nuo to, kad Lietuva buvo katalikiška karalystė. To metu kariaunos dažniausiai pasukdavo į Rusią (5 žygiai). Žygiai į Lenkijos teritoriją labiau susiję su jotvingiais ir pretenzijomis į jų gyvenamas žemes. Be to, įmanomas ir toks dalykas: vykstant vidaus karams Lenkijos kunigaikščiai kvietė naujos krikščioniškos valstybės valdovą Mindaugą padėti. Beje, atrodytų, kad Danilai suteikta karaliaus karūna kažkuriam laikui sulaikė Mindaugą ir nuo Voluinės puolimo.
Tuo metu kariaunos elgėsi ramiau, nes siekta įtvirtinti Lietuvos karaliaus laimėjimus, susijusius su krikštu. Tačiau nereikia pamiršti, kad aktyvios kariaunos padėjo išlaikyti stiprią karaliaus valdžią pačioje šalyje, taigi kariniai žygiai buvo būtini norint išsaugoti Lietuvos kaip katalikiškos valstybės statusą, nes krikščionybės centras buvo karaliaus dvaras. Galima kalbėti apie dviejų tipų politiką – krikščioninimo ir karo politiką.

Mindaugo dvare pagelbėjo pranciškonai
1254–1255 metais Lietuvoje veikė net dvi vyskupijos, vėliau (iki 1259 metų) – viena. Kokią vietą turėjo užimti Mindaugo valstybėje vyskupai?
Negalima teigti, kad vyskupai neturėjo valdų centrinėse valstybės žemėse, o tik periferijoje, nes Vilniuje rasta to laikotarpio bažnyčia (Mindaugo katedra). Tačiau Mindaugo donacijų aktai bažnyčios hierarchui Kristijonui neleidžia manyti, kad karalius atsisakė savo tėvonijos valdų (vyskupija buvo valstybės periferijoje).
Kaip teisingai pastebi T.Baranauskas, Livonijos ordino parama Mindaugui kuriant Lietuvos bažnytinę provinciją susijusi su tuo, kad minėtas ordinas nesutarė su Rygos arkivyskupu. Be to, daug ką rodo ir faktas, kad Kristijonas ordinui užrašė dešimtinę iš savo valdų. Stipri bažnyčios politika ir santykiai su Šventuoju Sostu Lietuvai buvo negalimi, jei neturėta tvirtų ryšių popiežiaus kurijoje. Ordino vadovai, be abejonės, palaikė su popiežiumi artimus santykius, ir iš to galima daryti tam tikras išvadas.
Labai svarbu yra ir tai, kad bažnyčios hierarchai nepatvirtino nė vieno Mindaugo donacijų akto. Tai rodytų, kad karaliaus raštinės darbą organizavo ir jam buvo artimesni pranciškonai, kurių to meto Lietuvoje jau
būta. Peršasi mintis, kad Lietuvos vyskupai užėmė simbolinę padėtį.

Stačiatikių veiklai Mindaugas nesipriešino
1253–1260 metais stačiatikių padėtis Lietuvoje gana sudėtinga. Mindaugo požiūrį į stačiatikius rodo pablogėję jo santykiai su sūnumi Vaišelga, kai tas priėmė stačiatikių krikštą. Bet reikia paminėti, kad stačiatikių veiklai valstybėje karalius nesipriešino. Greta etninių lietuvių žemių radosi stačiatikių vienuolynai (Vaišelgos įkurtas vienuolynas), o į Lietuvos valstybę patekus Polockui, atsirado ir stačiatikių vyskupija (įkurta X–XI amžiaus sandūroje).
Be to, tarp Mindaugo artimųjų buvo nemažai stačiatikių: sūnusVaišelga, dausprungaitis Tautvilas (beje, jis buvo dar ir katalikas), Romanas Danilovičius, Chvalas. Be to, Mindaugo vasalai Juodojoje Rusioje: Volkovisko kunigaikštis Hlebas, Svisločės kunigaikštis Iziaslavas ir Slonimo kunigaikštis Vasilijus taip pat turėjo būti stačiatikiai.
Galima teigti, kad Daumantas taip pat turėjo simpatizuoti stačiatikybei, nes vėliau jis nebūtų turėjęs galimybės pabėgti į Pskovą. Su stačiatikiais jis galėjo suartėti ir valdydamas žemes Nalšioje – lietuvių etninių žemių pakraštyje.

Karaliaus artimieji buvo arba katalikai, arba stačiatikiai
1253–1260 metais didžioji Lietuvos valdančiojo elito dalis turėjo būti katalikai. Tai Mindaugas su žmona Morta, Rupeikis, Rūklys ir Girstukas (iš jų vienas turėjo būti sosto įpėdinis, nes karalius tam buvo išsirūpinęs popiežiaus bulę), taip pat visa “giminaičių ir baronų” grupė bei Mindaugo aktų liudininkai, be to, nereikia pamirši ir karaliaus seserėno Lengvenio. Tai buvo artimiausi Lietuvos karaliaus Mindaugo žmonės, turėję paremti jį, kai valdovas pasiryžo priimti krikštą. Jeigu jie būtų nepritarę, po krikšto būtų nuo jo pasitraukę. Atrodytų, kad didelė dalis Mindaugo laikų valdančiojo elito turėjo būti arba katalikai, arba stačiatikiai.
Tačiau lieka erdvės ir tiems, kurie nebuvo priėmę krikšto. Tai buvo Žemaitijos žemių vadas Algminas, seserėnas Treniota, Mindaugo kariaunų vadai Kautžadas Tutminaitis bei Sirvydas Ruškaitis. Šiai grupei turėtų būti priskirtinas ir Nalšios kunigaikštis Daumantas, nors jis galbūt jau buvo suartėjęs su stačiatikiais.

Valstybės politika priklausė nuo asmenybių
1260–1263 metai – naujas Mindaugo valdymo etapas, susijęs su ginčais dėl Mindaugo apostazės (krikšto atsisakymas aptartas jau daugelyje veikalų). Mindaugo atsimetimas nuo krikščionybės būtų pakeitęs jo aplinkos elgesį, kadangi ir pats krikštas buvo politikos aktas.
Tiek Z.Ivinskis, tiek ir E.Gudavičius, vertindami Mindaugo apostazės galimybę, pamiršta vieną svarbų dalyką – karalienės Mortos požiūrį į krikščionybę bei jos įtaką karaliui. Ji, kaip teigia E.Gudavičius, buvo viena iš katalikų stovyklos lyderių karaliaus dvare. Jos nuomonė Mindaugui daug reiškė, ir tai galėtų įrodyti faktas, kad ji buvo Vismanto Bulionio žmona, taigi ši santuoka buvo iš meilės¹³ .
Tad iki 1262 metų (Mortos mirties) Mindaugas negalėjo atsisakyti krikščionybės, nes valstybės politika tuo laiku buvo susijusi su asmenybėmis. Taigi Mortos įtaka veikiausiai buvo daug didesnė negu Treniotos, kuris nuo 1260 metų turėjo būti “Almeno plano” vykdytojas. Tačiau nepaisant viso to, pagonių grupuotė turėjo labai sustiprėti (ką rodo ir kunigaikščio Treniotos iškilimas). Visa tai turėjo būti susiję su įvykiais, prasidėjusiais po Durbės mūšio, kai pasikeitė Mindaugo ir aplinkui esančių ordinų kolonizuotų valstybių santykiai. Tiesa, Mindaugas, suartėdamas su pagonių grupuote, be jokios abejonės, paskatino atsimesti nuo katalikybės bent jau dalį diduomenės.

Išvados
Mindaugo dvare galėjo būti 3 religinės grupės: katalikų, stačiatikių ir pagonių.
Visoms grupuotėms turėjo vadovauti artimi Mindaugui žmonės (Vaišelga, Morta, Treniota), nes jos (priklausomai nuo įvykių) kartkartėmis vis tapdavo įtakingos.
Lietuvos karalius, turėdamas savo valstybės žemėse stačiatikių bažnyčios vyskupiją, nesugebėjo ja naudotis, nes buvo susipažinęs tik su Vakarų Europos bažnyčių struktūra, kai labiausiai siekiama popiežiaus globos.
Mindaugo apostazės laiką reikėtų atkelti, nes jis veikiau susijęs ne su Mindaugo karalystės bei Livonijos ordino karo pradžia, bet su Mortos mirtimi.

Nuotraukose:

1. Šitaip Mindaugą – ant žirgo ir su karaliaus karūna vaizduoja A. Gvagninio kronika
2. Mindaugo žmonos Mortos krikštas (A. Tamošaitienės kilimas)
3. Mindaugas ir žuvę jo sūnūs Rūklys, Rupeikis (piešinys iš A. Gvagninio kronikos)