Karalių miestas

Praėjusiame amžiuje Rietavą čia gimęs ir mokslus ėjęs rašytojas Eduardas Cinzas pavadino Karalių miestu. Apie šio Žemaitijos miesto šlovę mena tik kunigaikščių Oginskių dvaro likučiai, iš tolo baltuojanti bažnyčia ir istorijos faktai, kurie nieko neturi bendro su karaliais. 2008 m. ambasadorius V. Ušackas siūlė Plungės miestui draugystę su Bridžvelsu, vienu iš dviejų Anglijos miestų, kurie savo pavadinime turi karališką kilmę nusakantį žodelį.
 
Karalius – labiausiai paplitęs vyriškas monarcho titulas. Lietuviškas žodis „karalius“ yra pasiskolinęs iš slavų kalbų, o jis yra kilę iš Karolio Didžiojo vardo. Reiktų prisiminti, kad karaliaus vardas kai kuriuose tautose įvardijamas ir kitaip: pvz. imperatorius, caras, kaizeris, didysis kunigaikštis.
 
XV šimtmečio pabaiga Ispanijai buvo tikras istorinis triumfas. Ji visiškai išsivadavo iš maurų ir susijungė ,,katalikiškų karalių“ valdžioje – Ferdinando Aragoniečio ir Irabelės Kastilietės, kurie abu susituokė. XVI šimtmetyje, ispanų monarchija tebedarė puikią pasaulinę ,,karjerą“. Jau katalikiškųjų karalių, susigiminiavimas su Habsburų dinastija, vaikaitis Karolis V, tapo ne kuo kitu, kaip šventosios Romos imperijos imperatorium: jis valdė Niderlandus, Vokietiją, Italiją eksploatavo kolonijas Amerikoje. Frankų valstybės karalius Karolis Didysis 800 m. įsakė popiežiui Leonui III karūnuoti jį Romos imperatoriumi ir perėmė Romos imperijos idėją. Istorikai tik nedaugeliui valdovų yra suteikė „Didžiojo“ prievardį. Pirmasis jį gavo Karolis Didysis. Vytautas taip pat vadinamas „Vytautas Didysis“ (Magnus Ducatus). Tai sietina ne su valdymu, o su ilgalaikiu jų žygių atminimu bei jų vardo atsikartojimu ir dabarties kontekstuose.
 
Ar Lietuva turi karalių miestą? Nejaugi išnyko Lietuvos karalyste?
 
Lietuva 1263 m. turėjo karalių Mindaugą ir buvo vadinama Lietuvos karalyste. Apie Mindaugo miestą yra išlikęs toks 1251 m. Hipatijaus metraštyje įrašas: „.. o Mindaugas susiruošė ir sumanė sau nesikauti su jais atvirai, bet pasitraukė į pilį, vardu Voruta…“ Ir šiandien dar ieškomas karaliaus Mindaugo miestas. Visuose to meto dokumentuose (Mindaugo ir Gedimino laiškai, jų sutartys, popiežių laiškai ir bulės, Livonijos ordino ir Petro Dusburgo kronikos etc.) minima tik Lietuvos karalystė ir jos karaliai.
 
P. Gečaitė straipsnyje „Išniekinta Lietuvos karalyste ir karaliai“ nurodo, kad Getingeno bei Rygos miestų archyvuose išsaugoti Gedimino laiškai popiežiui, germanų miestų piliečiams, Saksonijos magistrui ir dominikonų ordinui, Gedimino taikos sutartis su ordinu ir danų vietininku Revelio žemėje, taip pat laiškai Gediminui nuo popiežiaus, Rygos miesto tarybos ir pan., popiežiaus laiškai frankų karaliui, vyskupų laiškai tikintiesiems etc. Susirašinėjimas vyko lotynų ir germanų kalbomis. Visur Gediminas aiškiai tituluojamas lietuvių ir daugybės rusų karaliumi „Gedeminne, letwinorum et multorum ruthenorum rex. 1322–ųjų laiške popiežiui Gediminas mini karalių Mindaugą (rex Mindowe) bei Gedimino pirmtaką karalių Vitenį (Item praedecessor noster, rex Viten). Popiežius savo laiške frankų karaliui Gediminą tituluoja karaliumi: „Gedeminne, qui se regem Lethoviae et ruthenorum intitulat.“ Karališkas titulas liudijamas ir 1324–ųjų laiške iš Avinjono : „Excellenti et magnifico viro Gedeminne, letwinorum et multorum ruthenoum regi illustri…“
 
Lietuva turbūt yra vienintelė Europoje ar net pasaulyje šalis, kurios nūdienos istorikai nebodami istorinės tiesos ir jau paskelbtų autentiškų XIII ir XIV a. šaltinių po karaliaus Mindaugo mirties vis didėjančią ir stiprėjančią Lietuvos karalystę pervadino didžiąja kunigaikštyste, o Lietuvos karalius – didžiaisiais kunigaikščiais. Diskusija dėl Lietuvos karalių bei karalystės pradėtos dr. Pr. V. Raulinaičio, J. Švobos. J. Jakšto ir kitų tęsiasi ir šiandien, kurią istorikas Jonas Švoba taikliai apibūdino kaip „Lietuvos karalių byla“.
 
Buvę karalių miestai
 
Kiekviena iš Europos valstybių savo istorijoje turėjo karalius ir karalių miestus, kuriuose karūnuodavosi, o vėliau ir būdavo palaidojami. Mes čia paminėsime tik keletą valstybių, kurios artimiausiai susijusios su Lietuva.
 
Vienas iš artimiausių prie Lietuvos karalių miestas yra Karaliaučius. 1254 m. Vokiečių ordino kryžiuočiai su kryžininkais, vadovaujami Čekijos karaliaus Pršemislo II Otakaro, užkariavo prūsų žemę Sembą ir sugriautos Tvankstos pilaitės vietoje pastatė medinę pilį. Karaliaus garbei pilis, o vėliau prie jos išsiplėtęs miestas pavadintas Kunigsberg, vėliau Königsberg (liet. Karaliaučius, nuo 1946 m. rus. Kaliningrad) – [Karaliaus kalnas]. Lietuviška vietovardžio lytis Karaliaučia, Karaliaučiui, Karaliaučius nuo XVI a. vartota Mažosios Lietuvos lietuvių raštijoje.
 
Lenkijos Krokuva taip pat įvardinama Karalių miestu. Šiame mieste Vavelio kalvoje palaidoti Lietuvos-Lenkijos valdovai, jų šeimų nariai.
 
Vengrijoje Budapešte stovi Karalių rūmai ir Dievo Motinos bažnyčia, kurioje vykdavo Vengrijos karalių karūnavimo ceremonijos. Estergomo miestas X-XIII a. buvo tapusi pirmąja Vengrijos karalystės sostine. Jos katedroje iki pat XX a. buvo karūnuojamai karaliai.
 
Vokietijoje Acheno miestas Vokietijos vakaruose, Š.Reino-Vestfalijos žemėje buvo karaliaus Karolio Didžiojo rezidencija, o nuo 936-1531 Achene karūnavosi dauguma Vokietijos karalių (net 54).
 
Čekijos Praha – Karalių rūmai – buvusiųjų Čekijos kunigaikščių ir karalių rezidencija. Šv. Vito katedroje buvo karūnuojami Čekijos karaliai, o jos požemiai tapo Čekijos karalių mauzoliejumi.
 
Austrija Viena – tai imperatoriškos ir elegancijos miestas. Habsburgų rūmai ir Šv. Stepono katedra. Šionbruno rūmai (vok. Schloss Schönbrunn) – ištaigingi baroko stiliaus rūmai, apsupti vaizdingų parkų, gėlynų, tvenkinių, skulptūrų. Rūmuose karaliavo Habsburgų dinastija. Vėliau, žlugus Austrijos imperijai, Šionbruno rūmai nacionalizuoti, juose vykdavo ypač svarbių asmenų priėmimai (audiencijos).
 
Europos karalystes
 
Karalius dar pasaulyje turi apie 14 valstybių, o Europoje išlikusios keturiose: Belgijoje, Ispanijoje, Norvegijoje ir Švedijoje.
 
Belgija. 1831 m. liepos 21 d. karūnuotas pirmasis Belgijos karalius Leopoldas I. Jo įžengimo į sostą diena tapo nacionaline švente. 1934 m. sostą paveldėjęs Leopoldas III grįžo prie neutralumo politikos, kuri paskelbta 1936 m., bet nebuvo sėkminga: prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, 1940 m. gegužės 10-28 d. Vokietija okupavo Belgiją ir karalių paėmė į nelaisvę. Per ketverius pasipriešinimo metus sustiprėjo Belgijos pogrindinė armija. Jos pastangomis liko nesugriautas Antverpenas, kuris tapo viena svarbiausių Sąjungininkų aprūpinimo bazių. 1993 m. rugpjūčio 9 d. būdamas 59 metų, tapo Belgijos karaliumi pakeitęs savo vyresnįjį brolį Banduiną I. Iki tol buvo tituluojamas Liežo princu. Šv. Mykolo ir Šv. Gudulės katedroje Briuselyje vyksta svarbiausi Belgijos įvykiai – Karaliaus karūnavimas, vestuvės, laidotuvės. Kas 15 minučių galima išgirsti skambinant varpais.
 
Ispanija. Madrido istorija prasidėjo vakarinėje šiuolaikinio senamiesčio dalyje, kurioje įkurti Karaliaus rūmai. Čia 852 m. ant aukšto Mansanaro upės kranto arabų užkariautojas Mohamedas I įsakė pastatyti alkasarą – gynybinę pilį Madrit. Išviję maurus XI a., Kastilijos karaliai naudojo alkasarą kaip medžiotojų pilį, o iš Madrit kilo Madrido pavadinimas, kuri išaugo į didžiulį miestą ir 1561 m. tapo Ispanijos sostine. Alkasaras apie 200 metų buvo katalikų karalių rezidencija, o po 1734 metų gaisro jį pakeitė Karaliaus rūmai (Palacio Real). Paskutinis karališkosios kilmės rūmų gyventojas buvo Alfonsas XIII,  kuris 1931 m., išsigandęs respublikonų demonstracijos, paspruko pro terasos langą, o po respublikonų sėkmės miesto rinkimuose – emigravo.
 
Karaliaus rūmai, tai didžiulė pilis, net dešimt kartų didesnė už Bakingemo rūmus. Salės su freskomis ir auksiniai lipdiniais puoštomis lubomis bei sunkiais sietynais perkelia lankytojus į kitus amžius. Pilies sienas puošia rūmų dailininkų tapyti Ispanijos karalių veidai. Taip pat daug šios tematikos paveikslų yra Prado muziejuje.
 
El Escorial – tai įspūdingi pilki San Lorenso de El Eskonial Pilypo II rūmai Sierra de Guadoramos papėdėje, 41 km į šiaurės rytus nuo Madrido.Šis miestas ne tik Ispanijos karalių Panteonas, bet ir pasižymi įspūdingais vienuolynų kompleksais.
 
Norvegija. Norvegijos Tronheimo miestas irgi vadinamas Karalių miestų. Šis Norvegijos miestas garsėja tuo, kad jo Nidaros katedroje nuo XV a. iki šiol karūnuojamai šalies karaliai. Šis gotikinio stiliaus statinys yra tikra miesto puošmena. Ypač įdomus vakarinis fasadas – jame iškalta daugybė Biblijos personažų ir šventųjų statulų. Iš Nidaros katedros viršaus atsiveria plati Trondheimo panorama.
 
Švedija. Stokholmo Riterių (Riddarholm) salelėje stovi (manoma) seniausias Stokholmo pastatas – Riterių bažnyčia. Pradžioje ji buvo statyta kaip pranciškonų vienuolynas. Vėliau ši bažnyčia tapo Švedijos karalių laidojimo vieta. Bažnyčios kriptose stovi sarkofagai, kuriuose ilsisi švedų karališkosios šeimos atstovai. Nuo krantinės atsiveria nepakartojamas Stokholmo rotušės vaizdas.
 
Gamistano saloje stovi žymieji Karalių rūmai, kur dirba Švedijos karališkoji šeima. Kai viduramžiškoji Vazų pilis buvo suniokota gaisro, karalius naujų rūmų statybą patikėjo garsiam XVIII a. architektui Tesinui Jaunesniajam. Karalių rūmuose yra daugiau nei 500 kambarių.
 
Karalių rūmai yra vienintelė pasaulyje karališkoji rezidencija, kuri visada atvira visuomenei. Rūmuose galima apžiūrėti karališkuosius apartamentus, Ordino Kambarį, Iždą, Trijų Karūnų (Tre Kronor) muziejų , Ginklų kambarį ir Gustavo III antikvarų muziejų. Be to, lankytojai gali pasigrožėti karalienės Kristinos mene, karališkųjų regalijų saugykla ir karališkųjų karietų bei vežimų kolekcija.
 
Kukliai prisišliejus prie Karališkųjų rūmų, stovi Stokholmo katedra – neaukštas smėlio spalvos pastatas. Stokholmo katedros pamatai buvo padėti XIII a., bet nuo to laiko ji daug kartų keitė savo išvaizdą. Kuklią katedros išvaizdą stipriai pranoksta jos vidinė prabanga ir puošnumas: sidabru bei juodmedžiu išpuoštas altorius, puikūs karališkieji klauptai. Ši katedra – Švedijos karalių karūnavimo bei jungtuvių vieta.
 
Anksčiau karaliai čia ir gyveno, tačiau visai neseniai jų namai buvo perkelti į Drottningholmo rūmus. Drottningholmo ansamblis – įspūdingas XVII-XVIII a. karališkosios rezidencijos pavyzdys, esantis Švedijojeir atspindintis to laikotarpio visos Europos architektūros raidos tendencijas. Drottningholmo rūmai stovi Stokholmo Loviono saloje. Jų istorija prasideda XVI a. antrojepusėje, kai Švedijos karalius Jonas III Vaza (1568–1592) savo žmonai Kotrynai Jogailaitei – Lietuvos ir Lenkijos valdovo Žygimanto Augusto seseriai (1526–1583; 1562 m. spalio 4 d. jos jungtuvės su Švedijos princu Jonu įvyko Vilniuje) – šioje vietoje pastatė rezidentinius rūmus. Nuo to laiko jie tapo Švedijos karalienių rezidencija, todėl ir vadinami Drottningholm – tai švediškai reiškia Karalienės sala.
 
Achenas, Vokietija, 2009

Nuotraukoje: Oginskių dvaro didybės likučiai Rietave

Naujienos iš interneto