bernardinai.lt

Kamilė Ežerskytė šiais metais baigė dvylika klasių Hiutenfeldo miestelyje esančioje Vasario 16-osios gimnazijoje. Su ja kalbamės apie mokslus svetur, apie nemenką patirtį svečioje šalyje, laiką Vasario 16-osios gimnazijoje bei gimtąją šalį Lietuvą.

Kamile, šiemet baigei dvylika klasių Vokietijoje, Hiutenfeldo miestelyje esančioje dvikalbėje Vasario 16-osios gimnazijoje. Kaip ten atsidūrei?

Kelias į Vasario 16-osios gimnaziją buvo gana ilgas ir nelengvas. Atvykus gyventi į Vokietiją, pirmiausia pradėjau lankyti vokišką gimnaziją, o vokiškai beveik nekalbėjau, na bent jau ne tiek, kad viską suprasčiau. Visos pamokos, kuriose dominavo skaičiai – matematika, fizika, chemija, sekėsi gana gerai, mokytojai buvo patenkinti ir, tiesą sakant, šiek tiek nustebę, bet visi teoriniai dalykai buvo tikra neviltis, kadangi reikėjo suprasti ilgiausius tekstus, juos analizuoti.

Lietuvoje mokiausi gana gerai, nebuvau pratusi gauti prastus pažymius, taigi naujoji vokiška mokykla buvo lyg šaltas dušas. Mokykla buvo didelė, mokytojai neatrodė labai suinteresuoti padėti, tad savo problemas turėjau spręsti pati, nors naujoje sistemoje irgi mažai ką supratau. Bėgant mokslo metams į pabaigą, jau žinojau, kad nebūsiu perkelta į dvyliktą klasę. Tai pasirodė visiškai logiška ir realu, nes iš penkių dalykų turėjau neigiamus pažymius. Per vasaros atostogas prasidėjau svarstyti, ką daryti toliau: pasilikti toje pačioje mokykloje? Ieškoti kitos? O gal važiuoti atgal į Lietuvą? Likau Vokietijoje, pradėjau lankyti tokią mažą, bet labai jaukią kalbos mokyklą Frankfurte, ten kasdien mokiausi vien tik vokiečių kalbos, dienas leisdavau su įvairiais žmonėmis iš skirtingų pasaulio kampelių, gerai sutarti netrukdė nei kultūros, nei amžiaus skirtumai. Toje mokykloje praleidau devynerius mėnesius, bet vis dar nežinojau, ką daryti toliau, į senąją mokyklą grįžti nenorėjau.

Apie Vasario 16-osios gimnaziją jau buvau girdėjusi, žinojau, kad tai lietuviška mokykla Vokietijoje, už 100 kilometrų nuo namų, kuriuose gyvenau, bet nepažinojau nė vieno žmogaus, kuris man būtų galėjęs suteikti kokios nors informacijos, papasakotų apie asmeninę patirtį. Įdomumo dėlei su mama užsiregistravome pokalbiui dėl priėmimo į gimnaziją, nors mintis, kad ir vėl reikės persikraustyti, nė kiek nežavėjo. Atvažiavus į pokalbį, likau sužavėta gražios mokyklos aplinkos. Patiko ir tai, kad visur viskas buvo parašyta dviem kalbomis, atrodė, kad esu ir Lietuvoje ir Vokietijoje vienu metu. Supratau, jog tai ir yra, ko man reikia. Dvi kultūros, dvi kalbos po vienu stogu, kažkas unikalaus ir išskirtinio. Galimybė saugoti ir mylėti savo kultūrą ir tuo pačiu metu kasdien susidurti su vakarietišku mentalitetu man atrodė tobulas derinys.

Galbūt gali papasakoti apie Vasario 16-osios gimnazijos susikūrimo istoriją?

Po karo labai daug lietuvių emigravo į Vakarus, Vokietijoje buvo įkurta labai daug lietuviškų mokyklų, iš kurių vienintelė Vasario 16-osios gimnazija egzistuoja iki šių dienų. Dar svarbu paminėti, kad gimnazijos sklypas ir pilis buvo nupirkti iš viso pasaulio lietuvių paaukotų pinigų. Taigi prie gimnazijos susikūrimo prisidėjo ne tik Vokietijoje gyvenantys lietuviai. Lietuviai buvo gana vieningi ir pasiruošę padėti vieni kitiems.

Ar būdama Vokietijoje švęsdavai lietuviškas šventes? Ar valgydavai cepelinus, šaltibarščius?

Taip, ir šventes švęsdavau, ir lietuvišką maistą valgydavau. Kadangi mūsų mokyklos valgykloje dirbančios virėjos yra lietuvės, jos tikrai žino, kaip lietuvaičius palepinti. Tiesa, cepelinus gamina tik per šventes, bet jeigu labai pasiilgsti, Frankfurte yra vienas restoranas, kur sekmadieniais galima pavalgyti cepelinų. Aišku, visa tai nereiškia, kad nepasiilgstu lietuviško maisto, Vokietija – ne Londonas, lietuviškų parduotuvių taip lengvai nerasi.

Kokias lietuviškas tradicijas saugo ir puoselėja Vasario 16-osios gimnazija? Kokius renginius organizuoja?

Didžiausios metų šventės – Vasario 16-oji ir Joninės. Šiems renginiams intensyviai ruošiamasi, sulaukiama daug svečių – ir iš Lietuvos, ir iš Vokietijos. Kovo 11-oji ar Sausio 13-oji yra taip pat kasmet minimos, bet daug kukliau – susirenkama mokyklos kieme, pakeliama vėliava, giedamas himnas. Gyvename čia kaip visaverčiai lietuviai, svarbių mūsų šalies datų nepamirštame ir kitiems neleidžiame pamiršti.

Sakoma, jog tik išvykęs iš gimtos šalies, supranti, kokia ji graži ir kaip joje gera. Ar tiesa, jog svetur gyvenantys žmonės patriotiškesni?

Iš asmeninės patirties vienareikšmiškai sakau, kad taip. Gyvendama Lietuvoje nelabai žinojau, kuo skiriasi Vasario 16-oji nuo Kovo 11-osios. Būnant čia, Vokietijoje, o ypač gimnazijoje, viskas labai pasikeitė. Lietuvos istorija pasidarė įdomi, lietuvių kalba graži, o tautinis kostiumas ėmė nebeatrodyti toks senamadiškas. Manau, nesvarbu, kad ir kur gyventum, visada liekame Lietuvos atstovais, ir tai mus įpareigoja domėtis savo šalimi bei ją gerbti.

Papasakok apie savo laiką mokykloje. Ką veikdavai laisvu nuo pamokų metu?

Gyvenimas čia truputį kitoks nei įprastoje mokykloje, ypač jeigu gyveni bendrabutyje. Tada gyveni ir mokaisi vienoje vietoje, mokykla ir namai susilieja į vieną erdvę. Kita vertus, mūsų gyvenimas bendrabutyje man visad šiek tiek priminė stovyklą, mokslo stovyklą su įvairiomis pareigomis. Mūsų mokykla nėra didelė, greit su visais susipažįsti – tiek mokytojais, tiek mokiniais, labai greit pasijunti lyg neatsiejama mokyklos dalis. Kai mokinių mažai, kiekvieno indėlis į gimnazijos gyvenimą yra prasmingas, tada kažkaip ir myli, ir saugai, ir nešiukšlini. Verta paminėti ir mokytojų rūpestingumą bei dėmesį, kuris mokiniams leidžia mokykloje jaustis kaip namuose.

Laisvo laiko daug neturėjome, ypač 12-toje klasėje, besiruošiant egzaminams į papildomas matematikos pamokas eidavom net savaitgaliais (ir savanoriškai!). Jei atrasdavome šiek tiek laisvo laiko ir būdavo geras oras, prisiruošdavom pėsčiomis nueiti iki artimiausios parduotuvės, kuri yra už 5 kilometrų nuo Hiutenfeldo miestelio. Į ją eidavome, pavyzdžiui, nusipirkti apelsinų.

Ar teko kiek nors mokytis Lietuvoje? Kuo skiriasi Lietuvos mokyklos nuo Vokietijoje esančios dvikalbės gimnazijos, kurią baigei?

Taip, teko, iš Lietuvos išvykau po 10 klasės. Lyginant mokyklas Lietuvoje ir Vokietijoje net lengviau įžvelgti daugiau skirtumų nei panašumų. Vasario 16-osios gimnaziją lanko ir lietuviai, ir vokiečiai, taigi mokymas vyksta pagal vokišką sistemą ir baigę mokyklą visi gauname tik vokišką atestatą. Bet tai yra vienintelė mokykla Vokietijoje, kur galima laikyti lietuvių kalbos egzaminą, jis čia yra užskaitomas kaip užsienio kalbos egzaminas. Vertinimo sistema taip pat visai kitokia, vyresnėse klasėse egzistuoja 15 balų sistema, kurioje 15 geriausias, o 0 – prasčiausias įvertinimas. Nulių tikrai pasitaiko, jei nori per kontrolinį užsidirbti bent vieną balą, privalai parašyti ką nors protingo. O 15-tukai iš dangaus irgi nekrenta: norėdamas aukščiausio įvertinimo, turi labai pasistengti ir parodyti ne tik klasėje įgytas žinias, bet ir pats daug domėtis.

Tokių testų, kuriuose reikėtų tiesiog atmintinai išmokti teoriją, o paskui viską užrašyti, taip pat nėra. Visuose kontroliniuose darbuose išmoktą teoriją reikia pritaikyti prie realių situacijų, o tai dažnai nėra itin lengva. Taip pat beveik visur yra klausiama mūsų nuomonės, turime įvertinti bei argumentuoti tam tikras situacijas, žmonių poelgius, istorinius faktus ar parašyti nuomonę apie skaitytą knygą. Nuomonė gali būti visokia, leidžiama drąsiai sakyti, kad tau ši knyga visai nepatiko, svarbiausia – svarūs argumentai.

Kontroliniai darbai Vasario 16-ojoje gimnazijoje rašomi rečiau nei Lietuvoje. Iš kiekvieno dalyko gauname po du atsiskaitomus darbus per pusmetį, bet jie apima daug medžiagos, reikia nemažai laiko pasiruošti, apskritai atsiskaitomieji darbai čia laikomi egzaminais, net struktūra ta pati. Taip stengiamasi mokinius pripratinti ir supažindinti su artėjančiais abitūros egzaminais. Dar vienas esminis skirtumas yra tas, kad čia gauname pažymiu už darbus žodžiu, jie sudaro 50% galutinio metinio pažymio. O tai reiškia, kad per pamokas negalime miegoti, turime aktyviai dalyvauti, klausyti, kalbėti, diskutuoti.

Koks yra Hiutenfeldo miestelis, ten turbūt gyvena nemažai lietuvių?

Hiutenfeldas yra labai mažas miestelis, kuriame nėra parduotuvių, iš jo sunku ištrūkti (ypač sekmadienį, kadangi autobusai važiuoja kas dvi valandas), kita vertus, Hiutenfelde labai graži gamta, vienoje pusėje matosi kalnai, labai daug žalumos, visur teka maži upeliukai. Dabartiniame urbanizuotame pasaulyje Hiutenfeldas – tarsi miestelis iš praeities, kai atvažiuoji iš miesto, jautiesi kaip ramybės oazėje. Žiemą ir rudenį, kai dienos prailgsta, nes nelabai yra kur nueiti, dažniausiai einame mokytis arba gerti arbatos.

Lietuvių Hiutenfelde tikrai nemažai, daug mašinų su lietuviškais numeriais, o einant gatve, išgirdus kalbant lietuviškai – nei kiek nenustembama.

Ar dažnai grįžti į Lietuvą? Ar noriai?

Į Lietuvą grįžtu nedažnai, bet noriai. Dažniausiai vieną arba du kartus per metus. Pasiilgstu Lietuvos, artimųjų, na, turbūt, kaip ir visi. Labai džiaugiuosi, nes visą šią vasarą praleisiu Lietuvoj. Noriu joje pakeliauti, žinau, kad Lietuvoje yra daug gražių vietų, yra ką pamatyti. Praėjusią vasarą pirmą kartą lankiausi Nidoje. Kol kas tai viena mano mėgstamiausių ir gražiausių vietų.

Ką tau reiškia Lietuva? Ar ji tau svarbi?

Ji man svarbi. Žinau, jog anksčiau ar vėliau į ją grįšiu. Dabar, kol esu jauna, dar noriu daug visko pamatyti, pakeliauti po pasaulį. Bet kai užsinorėsiu sėslumo, tada, manau, važiuosiu gyventi į Lietuvą.

Kaip manai, kuo labiausiai skiriasi lietuviai ir vokiečiai?

Manau, kad lietuviai labiau vadovaujasi jausmais, o vokiečiai – protu.

Gal jau žinai, ką veiksi toliau, ar žadi ką nors studijuoti?

Rudenį išskrendu į Kanadą. Ten žadu praleisti metus: pasimokysiu, padirbėsiu, žinoma, pakeliausiu. Grįžusi norėčiau studijuoti kur nors Europoje, bet vis dar nežinau ką, labai daug svarstau, tikiuosi, kad šie metai padės apsispręsti.

Kalbino Birutė Grašytė 

Asmeninio archyvo nuotr.