Apie kultūrinius kaimynių tautų kontaktus žurnalo „Gairės“ redaktorius Algis Kusta kalbasi su Baltarusijos rašytojų sąjungos nariu Vytautu Žeimantu.

Vytautai, esi nepailstantis žurnalistas, Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos narys, išleidai knygų, bendradarbiauji ir mūsų žurnale. O dabar teko girdėti, kad tave aplankė Baltarusijos rašytojų sąjungos atstovai. Kokia proga?

 

Taip, neseniai Vilniuje svečiavosi Baltarusijos rašytojų sąjungos valdybos narys, leidyklos „Mastackaja litaratura“ direktorius Vladislavas Mačiulskis. Jis atvyko oficialiai įteikti man šios kūrybinės sąjungos nario bilietą.

 

Šios sąjungos įstatai leidžia priimti užsienio piliečius tik pagal du kriterijus: užsienietis turi Baltarusijoje leisti autorines knygas baltarusių kalba, arba, gyvendamas savo šalyje, aktyviai propaguoti baltarusių rašytojus ir jų kūrybą, versti iš baltarusių kalbos į savąją.

 

Aš prieš kelis metus susidomėjau lietuvių ir baltarusių kūrybiniais ryšiais. Netrukus pasirodė ir pirmieji mano straipsniai šia tema. Džiaugiuosi, kad juos spausdino ir „Gairės“. Publikacijas pastebėjo baltarusiai, gerai įvertino. O šį pavasarį pakvietė ir į Baltarusijos rašytojų sąjungą, kurioje iki šiol buvo tik vienas lietuvis – žinomas vaikų rašytojas Jeronimas Laucius, nuo seno leidęs Minske savo knygas.

 

 

Kaimynine šalimi domiuosi nuo seno, dažnai ten lankydavausi. Pirmosios mano publikacijos apie Baltarusiją pasirodė dar 1982 metais. Kai pradėjau domėtis literatūriniais lietuvių ir baltarusių ryšiais, supratau, kad mes, literatai, neturime sekti mūsų politikais, neretai dirbtinai stabdančiais kaimyninį bendradarbiavimą. Susidomėjau ir dėl to, kad mūsų abiejų tautų raidos keliai buvo panašūs. Baltarusiai, kaip ir lietuviai buvo vienodai caro valdininkų engiami. Jų kalbos oficialiai rusų valdžia nepripažino, laikė ją tik rusų kalbos tarme. Be to, baltarusius, kaip ir lietuvius spaudė sulenkėjusi šlėkta. Ji irgi nepripažino baltarusių kalbos, laikė ją lenkų kalbos tarme.

 

 

Moku lenkų ir rusų, Baltarusijos kaimyninių slavų tautų kalbas. Be to, baltarusių kalboje yra daug lietuviškų skolinių. Šimtmečiai pragyventi vienoje valstybėje neliko be pėdsakų. Todėl savarankiškai išmokti skaityti baltarusiškai nebuvo labai sunku. Beje, pirmoji mano perskaityta baltarusiška knyga buvo rašytojos Lidzijos Arabei istorinis romanas „Ant meilės ugnies“, kurio pagrindinė herojė garsi baltarusių poetė Alaiza Paškevič-Ciotka ilgą laiką gyveno ir kūrė Vilniuje. Beje, neseniai gavau laišką iš L. Arabei, kuriame ji sako, kad „Gairių“ žurnalo numerį (2010, nr. 1) su paskelbtu mano straipsniu apie Ciotką ji nusiuntė ir į Ciotkos memorialinį muziejų jos gimtinėje.

 

Bendraujame nuoširdžiai. Jei ko nors nerandu mūsų archyvuose ar bibliotekų senų leidinių skyriuose, kreipiuosi į kolegas Minske. Susirašinėju ir su V. Mačiulskiu, A. Karliukevičiumi, G. Marčiuku, S. Trachimionoku, kitais rašytojais, Baltarusijos enciklopedijos, nacionalinės bibliotekos darbuotojais. Gaunu iš jų ir įdomių kūrinių. Kai ką – G. Marčiuko ir L. Arabei – jau išverčiau į lietuvių kalbą ir paskelbiau.

 

Vilniuje teko priiminėti besidominančius Lietuva bei jos literatūra rašytojus V. Mačiulskį ir S. Trachimionoką. V. Mačiulskis, būdamas ir stambios leidyklos direktorius, domėjosi galimais lietuvių autorių vertimais į baltarusių kalbą. Dabar jau leidžia mano gero bičiulio rašytojo Jeronimo Lauciaus knygą. S. Trachimionokas naująjį romaną sugalvojo pradėti Vilniumi. Teko supažindinti jį su Vilniaus subtilybėmis. Neseniai gavau pirmuosius būsimo romano puslapius – Vilnių jis vaizduoja tikrai su išmanymu ir geranoriškai. Tai džiugina. Po kelionės į Minską ir pokalbių keliose redakcijose bei leidyklose atsirado galimybė ir man skelbtis baltarusiškoje spaudoje.

 

Aš iš karto apibrėžiau sau tyrimų sritį – tik lietuvių ir baltarusių literatūriniai ryšiai, tik baltarusių rašytojai, kurie gyveno, dirbo Lietuvoje arba rašė apie ją, tik lietuviai rašytojai, gyvenę Baltarusijoje, rašę apie ją. Pradėjęs šį darbą, aš nesitikėjau pamatyti tokių gilių ir plačių literatūrinių lobynų. Todėl kol kas siaurinu paieškas, apsiribodamas XIX-XX amžių sandūra, laiku, kai prasidėjo baltarusių tautinis atgimimas, suklestėjo jų literatūra, gimtoji kalba. Jau esu surinkęs ir paskelbęs įdomios medžiagos apie to laiko baltarusių rašytojus M. Hareckį, M. Tanką, N. Arsenevą, J. Luckevičių, kitus, gyvenusius ir kūrusius Vilniuje.

 

Čia tuo metu, pagal seną Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tradiciją, gyveno nemažai baltarusių. Todėl būtent iš Vilniaus ir prasidėjo baltarusių tautinis atgimimas, kuriam svarbią reikšmę turėjo laikraštis „Naša dolia“, 1906 m. pasirodęs savąja kalba. Kai caro valdžia šį laikraštį uždarė, redaktorių pasodino į Lukiškių kalėjimą, baltarusių šviesuoliai pradėjo Vilniuje leisti laikraštį „Naša niva“, kuris ėjo iki Pirmojo pasaulinio karo ir sugebėjo stipriai konsoliduoti baltarusių tautą. Abejuose laikraščiuose dirbo Ciotka, broliai Janas ir Antonas Luckevičiai, beje, abu gimę Šiauliuose, ir Ivanas Lucevičius, būsimasis garsusis Janka Kupala. Laikraščiuose bendradarbiavo Vilniaus baltarusių inteligentijos žiedas – rašytojai Jakubas Kolasas, Maksimas Bohdanovičius, Maksimas Hareckis, Konstancija Bujlo, Zmitrokas Biadulia, kiti. Visi jie vėliau tapo garsiais baltarusių tautinio atgimimo, baltarusių kultūros, spaudos veikėjais, rašytojais.

Be to, Vilniuje per caro ir lenkų okupaciją, iki 1939 metų ėjo daug baltarusiškos spaudos. Savo kartotekoje jau turiu daugiau nei keturiasdešimt pavadinimų baltarusiškų laikraščių ir žurnalų, ėjusių įvairiu laiku Vilniuje, tiesa, keletas jų ėjo ir Kaune. Baltarusiai Vilniuje turėjo savo gimnaziją, leidyklą, muziejų, mokslo draugiją, veikė politinė socialdemokratinės pakraipos partija – Baltarusių Liaudies Hramada, turėjusi savo atstovų net Lenkijos Seime.

 

 

Be abejo. Žadu netrukus užbaigti knygą apie baltarusių kunigus kūrėjus. Nes iš karto atkreipiau dėmesį, kad prasidėjusiame baltarusių tautiniame atgimime, kaimynų tautiškos spaudos, literatūros stiprėjime didelę įtaka turėjo baltarusiai katalikų kunigai. Antroji išvada, kuri netruko susiformuoti – dauguma šių patriotiškai nusiteikusių kunigų buvo kilę iš Vilnijos krašto. Trečioji išvada – praktiškai visi jie buvo baigę Vilniaus kunigų seminariją, be tiesioginių kunigystės pareigų, nuoširdžiai, net per didelį pasipriešinimą, diegė baltarusių kalbą į bažnyčios gyvenimą, aktyviai bendradarbiavo baltarusiškoje spaudoje, leido ir redagavo laikraščius, žurnalus, užsiėmė grožine kūryba.

 

Ir dar vienas panašumas – ir lietuvių, ir baltarusių katalikų kunigų aktyvumas, ideologinis ir organizacinis šio patriotinio judėjimo vadovavimas. Savus lietuvius kunigus švietėjus mes gerai žinome, o kaimynų – nelabai. Todėl, manau, straipsniai apie Lietuvoje gyvenusius ir kūrusius baltarusių rašytojus kunigus Adomą Stankevičių, Vincentą Hadliauskį, Kazimierą Svajaką, Stanislavą Hliakauskį, kitus bus įdomūs, nes papildys Lietuvos literatūrologiją. Todėl naująją knygą manau pavadinti „Su dvasingumu ir gimtuoju žodžiu“.

 

Beje, jie visi palaikė draugiškus santykius su šalia gyvenančiais lietuviais, mūsų organizacijomis, spauda. Tokį bendradarbiavimą galima apibūdinti ir vienu sakiniu: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės fenomenas.

 

 

Dabar įdomu pasivaikščioti po senąjį Vilnių su kokiu nors senu vilniečiu baltarusiu. Mieste yra gatvių, pavadintų baltarusių rašytojų vardais – J. Kupalos, J. Kolaso, A. Paškevič-Ciotkos… Įdomu pasidairyti į pastatus, kuriuose anksčiau buvo baltarusiškos redakcijos, leidyklos, mokyklos, muziejus, kur gyveno ir kūrė garsiausi baltarusių rašytojai. Vieni iš jų jau su memorialinėmis lentomis. Pavyzdžiui, namas Didžiojoje g. 19/2, kur dirbo pirmasis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės knygų spaustuvininkas baltarusis Pranciskus Skorina. Deja, jo memorialinės lentos dalį dabar užgožia lauko kavinės reklama. Tikėkimės, kad toks barbariškas prekeivių elgesys ilgai nesitęs. Name Aušros vartų g. 7 ilgą laiką (1919-1944) veikė Vilniaus baltarusių gimnazija. Ant šio namo yra dvi memorialinės lentos. Viena skirta buvusiam gimnazijos mokytojui ir baltarusių rašytojui Maksimui Hareckiui, kita – jo mokinei garsiai baltarusių poetei Natalijai Arsenevai. Yra lenta ir prie namo Vilniaus g. 14, kur buvo baltarusių laikraščio „Naša niva“ redakcija, o redaktoriumi dirbo garsus baltarusių klasikas poetas Janka Kupala.

 

Kiti senojo Vilniaus namai, menantys garsių baltarusių kūrėjų žingsnius, dar laukia įprasminimo. Reikia sugražinti istorinę teisybę. Vilnius nuo to tik praturtės.

 

Mūsų istorija bendra nuo karaliaus Mindaugo laikų. Dabar baltarusiai noriai atstatinėja senąsias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilis, o mes, daug priešpriešos iečių sulaužę, nesugebame užbaigti Valdovų rūmų. Jų istorikai dirba aktyviai ir, suprantama, ieško savo senųjų šaknų. Atrodo, neatsilieka ir mūsiškiai mokslininkai, nors tokios plačios keturtomės enciklopedijos, skirtos tik Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, dar neišleido. Dalintis istorinį paveldą nėra lengva, bet tai tebūnie istorikų duona, literatai ten įneštų tik daug emocijų.

 

Politiniame lygmenyje tarp Lietuvos ir Baltarusijos ilgokai vyravo šaltoki santykiai. Dabar, po Baltarusijos prezidento Aleksandro Lukašenkos vizito į Lietuvą ir mūsų premjero Andriaus Kubiliaus oficialaus vizito į Baltarusiją bei atostogų pasivažinėjimo po ją su dviračiais, šie santykiai švelnėja. Tebūnie ir čia politikų duona. Jų santykiai neturėtų trukdyti plėtoti kultūrinius, literatūrinius ryšius tarp dviejų tautų. Juk mes nuo seno buvome geri kaimynai ir, tuo tikiuosi, visada liksime. O literatūros tiltai tik skatins draugiškus ryšius.