Ad memoriam Elenai Vainienei
Prieš 95-erius metus mūsų tautos dai-nius Maironis susimąstęs sušuko: "Aš norėčiau prikelti bent vieną senelį iš kapų milžinų ir išgirsti nors vieną, bet gyvą žodelį iš senųjų laikų". Tik pagalvokime – veikiai jau bus šimtas metų, kai poetas pasigedo praeities liudininkų. Ne už kalnų ir tos dienos, kai būsimoms kartoms mūsų metai taps senaisiais laikais. Bet veltui buvo poeto troškimai prikelti senelį… Nesugebės to padaryti ir ateinančios kartos. Todėl, matyt, reikia bent iškilesnius gyvenimo momentus užrašyti, kad praplaukiančios dienos nenueitų visiškon užmarštin. Mat neatšaukiama yra tiesa, kad šiandiena rytoj taps vakardiena, neretai palikdama pasauliui tik mūsų pelenus.
Susitinkame su žmogumi, bendraujame, kuo toliau vis labiau apsiprasdami su juo, ir visai nepagalvojame, kokia mūsų naujo bičiulio kilmė. Ypač tai pasakytina, kai tos pažintys užsimezga po didelių visuomenės sukrėtimų. Karai daugeliui mūsų pakeičia gyvenimo aplinkybes. Klausinėti – iš kur Tu, vien dėl to, kad anksčiau jo čia nebuvo, rodydavosi nepatogu. Tokią mūsų aplinkoje gerai prigijusią turėjome Mokytoją Eleną Vainienę.
Su Vainų šeima man teko susipažinti Suvalkuose, jų bute. 1953 metų rudenį pradėjau ten mokytis Mechanikos technikume, kur buvome įstoję trys Punsko pagrindinės mokyklos absolventai. Kiti mano klasiokai kas liko namuose, kas pakriko po kitas vidurines mokyklas. Bene spalio pabaigoje ar lapkričio pradžioje vieną popietę sutikau dabar vadinamame Konopnickos parke buvusį klasioką Joną Tumelį, kuris mokėsi Metalo profesinėje mokykloje. Jis ir perdavė savo mokytojo Juozo Vainos prašymą surinkti Suvalkuose pabirusius Punsko pagrindinės mokyklos absolventus ir atvesti į Vainų butą.
Sutartu laiku buvo mūsų ten keli. Tada iš mokyt. Vainos sužinojome, kad Suvalkų bendrojo lavinimo licėjuje steigiama lietuviškoji klasė, į kurią iš kitų mokyklų moksleiviai gali būti savo prašymu perkelti be stojamųjų egzaminų. Man toks siūlymas pasirodė labai laukiamas. Tada ir pamačiau Eleną Vainienę, besikuisiančią su keletu mažų vaikų.
Gruodžio 4 prasidėjo mokslas suburtoje lietuviškoje klasėje. Pradžioje turėjome tris lietuvius mokytojus: auklėtoją Joną Stoskeliūną, fizikos ir chemijos mokytoją Juozą Vainą bei matematikos (aritmetikos ir geometrijos) mokytoją Eleną Vainienę. Po pusės metų į Suvalkų licėjų atvyko tiksliųjų mokslų mokytojas Kostas Kubilius. Tai buvo tie žmonės, kurie rentė pamatus lietuviškam licėjui Punske.
Mokyt. Elena Vainienė rodė daug rūpesčio, kad jai patikėti mokinukai neišeitų iš klasės nesupratę analizuojamos temos. Liko Ji atminty su skriestuvu, liniuote ir trikampiu bei gabalėliu kreidos rankose. Juodoje lentoje baltos linijos – tai ir buvo toji aureolė, kuri puošė mažytės moters, mums rodėsi, labai išmintingą galvą. Kažkodėl Elenai nieks nesivaržė prisipažinti ko nors nesupratęs, nes Ji gebėdavo daug kartų vis tą patį, tik kiek kitaip aiškinti ir aiškinti, todėl geravaliam vaikui negalėjo matematinės tiesos likti nesuprastos.
Vėliau su Elena Vainiene teko bendrauti jau studijų laikais ir pačiam dirbant Punske. Moteriško smalsumo vedama mėgo klausinėti apie nūdienį studentų gyvenimą Vilniuje, matyt, bandė suvesti galus, kiek jis socialistinėje tikrovėje skiriasi nuo anų laisvėje praleistų dienų. Ji kalbėdavo apie studentų korporacijas, apie politinę ir kultūrinę studentų veiklą. Man anose aplinkybėse nebuvusiam nelengva buvo kartais ir suvokti, apie ką mokytoja kalba. Labai jau skyrėsi atpalaiduota laisvė nuo pažabotosios laisvės. Tačiau provokuojančių klausimų iš Mokytojos niekada negirdėjau. Turėjome ir vieną bendrą pažįstamą _ VVU profesoriaus, senosios lietuvių literatūros tyrinėtojo Jurgio Lebedžio žmoną, su kuria Elena buvo klasiokė.
Kalbėtis su Elena visuomet būdavo įdomu. Gal šitai lėmė Jos apsiskaitymas ir gyvenimo pažintis. Mokytoja mėgo knygas, daug skaitė, ypač domėjosi garsiųjų žmonių biografijomis. Tokie pokalbiai keldavo ir pašnekovų prusą.
Į Punsko mokyklą iš Seinų licėjaus atėjau dirbti 1964 metais savo Mokytojos viršininku. Galiu pasakyti, kad man nebuvo problemų su savo mokytojais Vainomis. Tarpusavio santykiai visuomet klostėsi draugiškai. Juozas Vaina geranoriškai padėdavo ne vienu patarimu, o man, nepatyrusiam administraciniame darbe, ypač buvo naudinga išgirsti, ką vyresniųjų patirtis siūlo. Elena Vainienė per savo išsiblaškymą neretai pamiršdavo atlikti kokį nors Pedagogų tarybos priimtą įpareigojimą. Gerai, kai vieno priminimo pakakdavo. Būdavo, kad ir priminus ką nors vėl užmiršdavo – ir pagaliau ne tik Ji. Tada sugalvojau užrašyti tai į storą sąsiuvinį ir duoti pasirašyti. Šito, atsimenu, Elena persigąsdavo ir čia pat griebdavo reikalus tvarkyti, bet niekad dėl to nesupykdavo. Vėliau tokį pokštą su šypsena prisimindavome.
Elena mokėdavo draugiškai bendrauti su savo auklėtiniais. Buvo jautri nuskriaustiems vaikams, niekada iš nieko nesišaipydavo, stengėsi visus užtarti, visiems padėti. Tokia charakterio savybė tiktai vaikystėje susiklosto, kai pats vaikas savo kailiu iš svetimų patiria skriaudą. Nors pati nepasižymėdavo pabrėžtinu tvarkingumu, bet apie tvarką mokiniams daug kalbėdavo.
Vainų namai visuomet būdavo svečiams atviri. Nieks čia nebijodavo užeiti pasisėdėti, o, jei rei-kia, ir pernakvoti. Ypač didelės pereimenos čia būdavo studentų, kurių tuntai paskui studijuojančius vaikus šiuose namuose lankydavosi, kiti net ir vasarodavo. Šias duris varstydavo ir iš Lietuvos Punske besilankantys žmonės. Šitaip ir etnografas Vacys Milius iš Žvikelių parneštu akmeniniu kirvuku mokyt. Juozą Vainą paskatino namuose kaupti medžiagą etnografiniam muziejui. Ilgus metus įvairiausi rakandai už griozdinę buvo šeimos privatų butą. Jeigu Elena ir nusiskųsdavo, tai tik lengvu atsidusimu, niekuomet rimtai vyrui nepriekaištaudama. Iš viso gal niekam nėra Elena priekaištavusi, gal niekam dėl nieko nėra nusiskundusi, Jai nebuvo būdinga ieškoti kituose ydų – priimdavo žmogų su tomis geromis vertybėmis, kurių kas kiek turėdavo. Nusiskųsdavo tik vienu klausimu – kodėl Jos naujoji valdžia neleidžia išvažiuoti į Lietuvą, iš kur pati Elena yra kilusi ir kur palikusi savo artimuosius ir pažįstamus žmones. Kokiais argumentais buvo galima Mokytojai paaiškinti tokių valdžios sprendimų teisingumą? Į paduotas paraiškas išvažiuoti į Lietuvą gaudavo atsakymą: "dėl svarbių valstybinių priežasčių išvykti neleidžiama".
Pirmą kartą į Lietuvą Elena išvažiavo tiktai 1972-aisiais, kai jau buvo praėję 28-eri metai gyvenimo skirmai. Ir šitai atsitiko laimingos sutapties dėlei. Kiek anksčiau (bene 1971 metais) į Punską rašytoją Vytautą Petkevičių atlydėjo Lenkijos jungtinės darbininkų partijos Centro komiteto narys, iš Lietuvos kilęs žinomas lenkų rašytojas Jerzy Putrament. Jam Elena Vainienė pasipasakojo, kad ir Ji yra kilusi iš Lietuvos ir jau ketvirtį amžiaus nėra gavusi leidimo nuvykti pas savo artimuosius. Šis, matyt, ir bus suveikęs, kad tą kartą į mokytojos prašymą buvo atsakyta teigiamai.
Į gyvenimą Elena visuomet žiūrėdavo pozityviai. Vėliau, nuo 1976 metų, jau būdama pensininkė, mėgdavo prisiminti savo mokinius, o prisiminusi suabejodavo, ar kartais kurio nėra nuskriaudusi. Svetimas Jai buvo pavydo jausmas. Niekada Jai, matyt, nenugeldavo širdies, jei kas ką laimėdavo, ką užgyvendavo ar atsiskleisdavo savo talentu. Gal dėl to nebuvo linkusi ir į apkalbas. Laisvu nuo pamokų metu ar vėliau išėjusi į pensiją mėgo krapštytis darže. Natūraliai jautė, kad darbas žmogaus negadina. Kai jau ten dirbti nepajėgė, matydavome Ją išėjusią į pavaikštas. Lazdelė rankoje, ir eidavo tai Šaltėnų, tai Šlynakiemio link. Sutikusi pažįstamus – buvusius mokinius – būtinai užkalbindavo. Pati nėra pastebimai angažavusis į meno saviveiklą, matyt, tokios pašaukties neturėjo, tačiau uoliai lankydavo Punske ar aplinkiniuose kaimuose vykstačius koncertus ir vaidinimus.
1997 metų birželio 20 dieną Punske lankėsi Lietuvos Respublikos Prezidentas Algirdas Brazauskas. Punsko mokyklos sporto salėje buvome liudininkai, kai Elenai Vainienei ir Vladai Pajaujienei už nuopelnus kultūrai ir švietimui Jo Ekscelencija įteikė Gedimino ordinus.
Dabar gal jau laikas susidomėti ir mūsų Mokytojos vaikyste ir jaunyste.
Elena Vainienė-Tumėnaitė gimė 1921 m. gegužės 3 dieną. Jos tėvas Petras Tumėnas dar caro, vėliau Lietuvos kariuomenėje tarnavo medicinos felčeriu. Tarnaudamas Ukrainoje (toks ne vieno mūsų tautos nario likimas, apie ką vaizdžiai rašo Antanas Vienuolis savo apsakymuose) vedė Anastaziją Krasnik – ten gyvenančią rusę. Įsikūrus Lietuvos valstybei ir jaunieji Tumėnai grįžo į Lietuvą ir apsistojo Kaune. Tai Elenos gimtasis miestas. Naujagimės Elenos krikšto motina buvo vokietė ponia Weber.
Iš Kauno Tumėnai pasiekė Petro tėviškę Vozgeliuose, Dusetų parapijoje. Čia 1923 m. gimė Elenos sesuo Valentina. Dar po kelerių metų gimė ir brolis, tačiau gyveno tik kelias savaites. Gimdydama mirė ir motina. Našlaites globojo tėvo teta Karolina, kuri Kaune tarnavo pas ponus. Apie 1930 metus Karolina, pardavusi žemės sklypą, išsikėlė pastoviai gyventi į Kauną. Tėvas per tą laiką vedė antrą žmoną ir išsikėlė į Antalieptę. Ten įsteigė smuklę, bet ji greitai bankrutavo. Elena, baigusi Antalieptės trimetę progimnaziją, persikėlė į Utenos gimnaziją. Tėvui nepajėgiant apmokėti už butą teko ir Elenai patirti nepriteklių. Vertėsi korepeticijomis. Nuo suolo pratrintą moksleivio uniformos sijonėlį teko Jai apgrįžti kita puse ir praretėjusią vietą pakišti po prijuoste.
Neseniai vedęs Utenos policininkas buvo perkeltas į nuovados viršininkus. Bute pasiliko žmona. Kad pati viena nebijotų gyventi, pasikvietė pas save Eleną. Atostogų metą našlaitė praleisdavo Andraikėnų kaime pas Kaušylas.
Elena mokykloje buvo pirmūnė, todėl ir tėvas, ir pamotė kiek pajėgdami stengėsi Elenai sudaryti sąlygas mokytis. Tai pabrėžtinas faktas. Elena patyrė našlaitės dalią, bet nepatyrė pamotės skriaudų. Kartą paklausta pamotė atsakė: "Jo vaikai yra jo vaikai, o mano yra mano. Negi tai galima sulyginti?". Tačiau tai buvo tik nuoširdus jausmo atsivėrimas ir nieko daugiau. Kažkada į naujos žmonos priekaištą, ar jis ne per daug mylįs pirmos žmonos vaikus, vyras atsakęs: "Mūsų nauji vaikai turi savo motiną, o anie – ne". Daugiau namuose diskusijų ta tema nekildavo.
1938 m. Elena įstoja į Kauno universitetą ir pradeda studijuoti prancūzų kalbą. Finansininkas Petras Karvelis priėmė našlaitę į savo šeimą globoti 5-erių metų dukrą Ugnę, bet jos niekur į darbus nevarydavo, laikė lygiomis su savo dukra. Šitaip Elena antrą kartą patiria svetimų žmonių gerumą.
1940 metais įžengus į Lietuvą Raudonajai armijai Karveliai pasitraukė į Vokietiją. Elena į Kybartus padėjo iškraustyti jų kilnojamojo turto dalį. Karveliai kalbinosi ir ją vykti kartu – ateitis nežinoma, bet likimas visų būsiąs lygus. Tačiau Elena grįžo atgal. Iš Kauno persikėlė į Vilnių studijuoti Pedagoginiame institute. Jau instituto absolventė buvo paskirta dirbti Trakų mokytojų seminarijoje ir Vilniaus I gimnazijoje fizikos-matematikos mokytoja. Jos globotinė Ugnė Karvelytė, buvusi Lietuvos ambasadorė Jungtinėse Tautose, šiemet mirė Paryžiuje.
Eleną Tumėnaitę su Juozu Vaina likimas suvedė Trakuose ant tilto per ežerą į pilį 1943 metais. Per Sekmines, birželio 13 dieną, jie atšventė jungtuves Trakuose. Antrą kartą (karo metų išdaigos) tuokėsi jiedu Vilniuje birželio 17 dieną. Vėliau dar kartą teko jiems tuoktis jau Lenkijoje.
1944 metais paskui frontą su vyru ir vyriausiuoju sūnumi Rimu Vainos atsikėlė į Vidugirius – Juozo tėviškę. 1947-56 gyveno Suvalkuose, kur man ir teko su šia šeima susitikti. Kai 1956 metais Punske buvo atidarytas lietuviškas bendrojo lavinimo licėjus, čion atsikėlė ir Vainų šeima. Elena, iki išeidama į pensiją, čia dirbo matematikos ir fizikos Mokytoja.
Vainų šeimoje buvo gimę 6 vaikai – keturi sūnūs ir dvi dukros. Dukra Danutė mirė Punske, sulaukusi vos trejų metų. Trakiškių kapinėse tėvai jau spėjo palaidoti dar du suaugusius sūnus: Joną – mokytoją ir žinomą kultūros veikėją, ilgametį LKN kaimo kapelos "Klumpės" vadovą, bei Juozą – buvusį Lenkijos armijos karininką, vėliau persikėlusį gyventi į Jungtines Amerikos Valstijas ir svajojusį grįžti į Lietuvą. O šiemet, rugpjūčio 10 dieną, amžinybės keliais, priėmus paskutinį Mirties sakramentą, išplasnojo ir Mokytojos Elenos vėlė. Štai kuo šiandiena skiriasi nuo vakardienos. Ir šitaip per amžių amžius, nes gyvename atėjimu ir išėjimu žemėje .
Šiandien kapuose girdisi dustelėjimai – "tai ir mano Mokytoja". Gražu, kai vaikai neužmiršta ir gerbia savo Tėvus, lygiai taip gražu, kai mokiniai neužmiršta ir geru žodžiu pamini savo Mokytojus. Jei kas jaučiamės Elenos Vainienės mokiniais, įsidėmėkime Josios gyvenimo vingius ir charakterio savybes. Jos mus įpareigoja taip gyventi, kad tuose atodūsiuose nebūtų įskaudintas Velionės vardas.
Nuotraukoje: Elena Vainienė