Mano miestas man davė tarmę, manau, tam tikrą mąstymo būdą, atmintį ir dar daug svarbių dalykų. Tikriausiai retas susimąsto apie įdomų reiškinį: jurbarkiškiai turi tik lietuvišką savimonę. Pavyzdžiui, mes savęs nepriskiriam žemaičiams, juo labiau aukštaičiams ar suvalkiečiams. Jei manęs kas vaikystėje ar paauglystėje būtų paklausęs, kas aš esu, tai atsakymas būtų buvęs vienas. Lietuvis. Tikrai ne žemaitis, suvalkietis ar aukštaitis. Tai tikrai retas reiškinys Lietuvoje, ko gero, turintis labai gilias praeities šaknis. Net archeologiniai tyrinėjimai rodo mūsų panemunių krašto specifiškumą. Pernai baisiai nustebau, kai „Maximoje“ pamačiau dalinamą kažkokį suvalkietišką laikraštį, kuris įtikinėjo, kad „Jurbarkas – Suvalkijos miestas“.

 

Remiantis šiais žodžiais panašiai būtų galima kalbėti ir apie jurbarkiškių šnektą.

 

Jau A. Giedraitis-Giedrius knygoje „Mūsų Jurbarkas“ yra rašęs: „Jurbarkiškiai nesudaro atskiros tarmės. Jų kalbą gal geriau bus pavadinus patarme arba šnekta. Ta šnekta išsiskiria visas Jurbarko valsčius ir iš dalies miestas, kiek jis nepaliestas kitų kalbų (vokiečių, rusų, lenkų, žydų). Jurbarko valsčiaus šiaurinėje dalyje bent kiek jaučiama eržvilkiškių žemaičių įtaka, rytinėje pusėje – veliuoniškių. Vakarinėje pusėje Klaipėdos krašto žmonių kalba vargiai beturėjo bent kiek įtakos jurbarkiškiams, nes ilgą laiką buvo atskirti Vokietijos ir Rusijos valstybinių sienų, nebent šio pakraščio jurbarkiškiai daugiau bus į kalbą įsileidę skolinių iš vokiečių kalbos. Sūduviai kalbai nedaug tegalėjo turėti įtakos, kad skyrė juos nuo vieni kitų didelė upė Nemunas“.

 

Filologijos mokslų daktarė Elena Grinaveckienė straipsnyje „Jurbarkiškių šnekta“, išspausdintame knygoje „Jurbarkas. Istorijos puslapiai“ taip apibūdina mūsų šnektą: „Jurbarkiškių šnekta – tai šiaurinių vakarų aukštaičių (kauniškių) patarmės dalis, esanti dešiniajame Nemuno krante maždaug tarp Smalininkų-Vertimų-Šimkaičių-Stakių-Skirsnemunės. Tai faktiškai pereiginė šnekta tarp žemaičių dūnininkų ir veliuoniškių. Ja kalba maždaug 45 kaimuose ir pačiame Jurbarke“.

 

Kaip matome, nei vienas, nei kitas kalbos tyrinėtojas nemini mūsų šnektos bendrumo su suvalkiečių tarme. Dabartinis panašumas, kurį labiausiai atspindi pabrėžtinai ilgai tariamos balsės, atėjo žymiai vėliau, kai naujai atsikėlę ar naujosios kartos žmonės, norėdami kalbėti taisyklinga bendrine kalba, ėmė ilginti ilgųjų balsių tarimą. Todėl dažnas tarmių neišmanantis kitų miestų gyventojas dažnai klausia tūlo jurbarkiškio: „Tai iš Suvalkijos būsi?“ Toks klausimas visiškai nekiltų pasiklausius, kaip kalbėjo ir vis dar tebekalba senieji jurbarkiškiai. Būdingiausia šnektos ypatybė – nekirčiuotos galūnės -ė, -ės, -o, -os. Pvz., sake, ėje, buva, siuva, mate, raše, kale, kates (ne katės) ir kt.

 

Nuo bendrinės kalbos fonetikos šnekta daugiausiai skiriasi žodžio galūne ir jos sukeltais žodžio kamieno pakitimais. Trumpasis a galūnėje -as dažniausiai iškrinta, pvz., vyrs, šiauc „šiaudas“, trumps, šic „šitas“, ein „eina“, grieb „griebia“, siunč „siunčia“, tyl arba tylia „tyli“, bliau, važiuo, dainuo, lekuo ir kt. Galūnėje nukritus trumpajam a balsiui žodžio kamiene neretai susiformuoja antriniai dvigarsiai ar trigarsiai, pvz., karklync, geltonc, mils „milas“, perkūnc, vienc, suols. Yra atvejų, kai žodžio gale nukrinta priebalsis ir panaikina antrinį dvigarsį – mažy „mažyn“, da „dar“, daba „dabar“ (ypač dažnas, pvz., „Nu ka daba, vaikeli, darysiva? Mažu jau važiuojava? O tai ant autobusa nespėsiva“.

 

Jurbarkiškių šnektoje vienaskaitos galininko balsiai taip pat yra trumpi, pvz., parvesk vaika (ne vaiką), paėme virve, padėk peili ir kt. Dar vienas itin būdingas šnektos bruožas – kirčiuota tvirtapradė priesaga -aitis, pavirtusi vienbalsiu ilguoju -a: kepurate „kepuraitė“, marškinačiai, pyragatis, pyragačiai (cepelinai), pavardės – Adomatis, Mockatis, Jokimatis, Pranckatis, Jonatis, Petratis ir daugybė kitų. Net ir vietovių pavadinimuose dažnai ir dabar dar vietoje -ai, tariama ilgasis -a: Žindačiai, Juknačiai, Juodačiai (jei tartų senasis jurbarkiškis) ir kiti. Taip pat mūsų šnektoje yra susiformavę gana neįprastų formų, vengiant sunkiau ištariamo junginio dėl priešdėlio ir žodžio pradžios balsio ar dvibalsio susidūrimo, pvz., nain „nueina“, najau „nuėjau“, pain „paeina“, nįneše „neįnešė“, neparc „neapartas“, prėde „priėdė“, nim „neima“, nįstums „neįstums“ ir kt. Kai kurie tarptautiniai žodžiai senesnių žmonių tariami supaprastintai: putbols, kors „choras“, aktars „hektaras“, kalats „chalatas“.

 

Šnektos morfologija, dr. E. Grinaveckienės nuomone, savo daryba, ypač liaudiškumu ir kasdieniškumu bei formų įvairove yra turtingesnė už bendrinę kalbą. Tai lemia šnektos gyvumas, gyvastingumas, tikslingumas ir išraiškos priemonių taiklumas. Čia ypač gausūs priesagos -(i)u-kas vediniai: gaiduks, meduks, nagiuks, prielauduks (dar nenupenėtas paršelis), šonkauliuks, juodžiuke (juoda višta), raibiuke, viščiukė, telyčiukė, sartuks. Taip pat tariamos ir jaunų žmonių pavardės, padarytos iš tėvų pavardžių, pvz. Meškauckiuks, Valinčiuks, Grigaituks, Byliuke (Bylos duktė), Stankyte (Stankaus duktė), Juknyte ir kt. Gausu šnektoje ir malonybinių priesagų -aitis, dažniausiai be i – lydekate, kepurate, vežimatis, ponatis, avate „avaitė“.

 

Šnektos išraiškingumą rodo ir gausūs menkinamosios reikšmės veikėjų pavadinimai: draska arba draskata (tas, kuriam plyšta drabužiai), čiomė (kas garsiai valgo), sulčius (kas pavydi), tūlė (storai aprengtas), balvons (nedoras žmogus), juočkis, juočke (kas pajuodę), spitrius (neprimatantis) ir kt.

 

Dar viena svarbi šnektos ypatybė gyva veiksmažodžių dviskaita – mudu ėjova, einava, eidavova, eisiva, eidavota, eisita (skubinkivos, o tai lytus parein, jau bėkiva į stuba, kol lupt negavova).

 

Iš įdomesnių dalykų galima būtų paminėti ir prieveiksmius. Pvz., būdo prieveiksmės su -(i)ai – šuo pasiutusei pikc, muses pašėlusei kand, gyvenam pakenčiamai, durys suveriamai užsidara. Prieveiksmiais laikytinos ir tokios formos kaip gultukų (vaikai jau eis gultukų), namučių, čiuriukų, katučių, valgučių. Prieveiksmis baisiai čia vartojamas vietoj nepaprastai, labai (ji baisiai graži, aš baisiai pikc ant jo), o drūčiai vartojamas vietoj smarkiai (šuo drūčiai lo, aš drūčiai pavargęs, drūčiai kiec vyrs), populiarūs prieveiksmiai stačiai, vartojamas vietoje tiesiai, tikrai (stačiai per laukus atėjau, stačiai į akis pasakiau, jis stačiai kvailas). Vartojami taip pat ir tokie kaip anoc (anoc tėva, ji tinginė), salig (salig kelma nupjove), tuščia (tuščia jų, tų pinigų). Prielinksniu iš gali būti reiškiamas dar ir laikas (iš dienos turi eit prie darba), o no – būdas (šnekas no širdies), matas (nušove šerna no trijų centnerių).

 

Prieveiksmis drąsiai taip pat vartojamas kiek neįprasta reikšme – gerai, tikrai (aš drąsiai žinojau, kas jis toks, kimbi už duonas, o drąsiai jos nevalgysi). Bendrinei kalbai nebūdingas mūsų šnektoje dažnai vartojamas slaviškos kilmės jungtukas ale (nenorėje duot, ale dave; atėje, ale tuoj išėje, ale kvailas, ale i durns tas taviškis).

 

Gausu šnektoje ir būdinių: šaukte šauk, šokte šok, kepšnote kepšno, lyte lyn, bėgte bėg ir kt. Taip pat ir ištiktukų – vienskiemenių, dviskiemenių, triskiemenių: tarkšt patarkšt – ir parvažiuo, žibt žibt žibt su viena ranka – ir kūgis malkų, ypač dažnas anė – tylėk, kad anė šapt, nagas pjaustėm, o karve – anė būbt.

 

Kadangi jurbarkiškiai savo vakarine dalimi ribojosi su vokiečių okupuotu Klaipėdos kraštu, su Smalininkų miesteliu ir jo apylinkėmis, mūsų šnektoje dažniau nei kitose gausu germanizmų, taip pat lietuvių smalininkiškių šnektoje vokiečių fonetikai būdingo minkštojo i – duršlioks „kiaurasamtis“, šliobanks „gulėjimo suolas“, žiurstas „prijuostė“, aškac liauk ir kt.

 

Seniai Smukučiuose gyvenanti moteris, iki šiol išlaikiusi visus jurbarkiškių šnektai būdingus bruožus, pateikė ir kitokių, dr. Elenos Grinaveckienės neužrašytų pavyzdžių. Guminius batus jų kaime vadino aporkėmis, kiaulę ginti sakydavo ištiktuką uskiu, karvę – si, liemenę vadindavo šalbierka, į rundą – ratu, lakaline – indas šunį girdyti, kriukis – lazda, košeliena – šaltiena, pienutes – ūmėdės, grubė – rūsys žemėje, klemka – durų rankena, krypnėgelis – kopėčių skersinė lentelė, kripės – kopėčios, štenderis – durų stakta, pierai – lentelės, andarokas – sijonas, bankuks – šakotis, lenciūgas – grandinė, stuba – namai.

 

Dažnesni slavizmai: čerka arba čierka – stikliukas, čainiks – arbatinis, pančiakas – kojinės, nabašniks, smetona, vesele, zaksas, svoločius.

 

Šiuos žodžius dažnai dar ir dabar galime išgirsti ne tik kaimo, bet ir miesto žmonių kalboje. Ne tik seniau, bet ir dabar vietoje iškęsti, palaukti čia sakoma trivoti (jau netrivosiu tiek ilgai), ma jį pikis sakoma vietoj nesvarbu. Iš retesnių šio kaimo žmonių posakių išskirtume „Ne Antans i gana“ (ne toks geras), „Išeje kai uoga“ (pasisekė), „Dėkivos į krūvą“ (dirbkim ar gyvenkim kartu), „Ekstra fest tamtič najat“ (labai gerai kažkas kažką atitiko), „Pizduks nuo sena baidoka“ (niekam tikęs žmogus), „Tas tai bagoc, mašinėlę tur“, „Miesčionai čia sodus tur pasiėmę“ ir kt.

 

Tikriausiai neįmanoma parodyti viso jurbarkiškių šnektos grožio bei savitumo. Ją pirmiausia reikia išgirsti, nes, kaip ir kiekvienoje tarmėje, patarmėje ar šnektoje, dar labai svarbus yra pats žodžių tarimas, tam tikra intonacija. Šito aprašyti beveik neįmanoma. Tam tikri akcentuojami loginiai sakinio kirčiai, tarpais lyg ir išdainuojami žodžiai, nutęsiami kai kurie balsiai ar atvirkščiai – trumpinami, tik mums būdingi žodžiai, jų dariniai ar skoliniai – visa tai ir sudaro mūsų, jurbarkiškių šnektą.

 

„Koks gražus tas žodis „mergučė“, – mėgdavo sakyti profesorė E. Grinaveckienė.

 

Kiek daug gražių žodžių mes iš tiesų turime, ypač tų, būdingų tik jurbarkiškių šnektai. Kiek daug jau jų išnyko kartu su besikeičiančiu gyvenimo tempu. Saugokime juos. Kalboj slypi tautos esmė, praeitis ir ateitis. Kalboj slypi ir žmonių savastis. Nepraraskim jos.

 

 

Nuotraukoje: Jurbarkas