1902 09 04 – 1983 03 25
Nuo pirmojo lietuviško laikraščio, išėjusio 1823 m., iki 1929 m. lietuviškus laikraščius leido, redagavo, platino kunigai, mokytojai, teisininkai, inžinieriai, gydytojai, miškininkai, karininkai, agronomai… Dažnai tai nebūdavo susiję su tiesioginėmis jų pareigomis. Vis dėlto tas laikraštininko darbas, trukęs daugiau kaip šimtą metų, buvo gana vaisingas ir lietuviškos laikraštijos istorijoje paliko gilią vagą.
Susikūrus Nepriklausomai Lietuvai ir atidarius universitetą Kaune, Teologijos ir filosofijos fakulteto dėstytojas dr. Juozas Eretas pradėjo studentams skaityti ir žurnalistikos, pirmiausia žurnalistikos istorijos, kursą. 1925–1926 metais vienas iš tų paskaitų klausytojų buvo studentas Juozas Keliuotis.
Juozas Keliuotis gimė 1902 m. rugsėjo 4 d. (s. s. rugpjūčio 22 d.). Rokiškio valsčiaus Joniškio kaime, pasiturinčio ūkininko gausioje šeimoje. Dar caro laikais baigė Rokiškio pradžios mokyklą, vėliau mokėsi Biržų gimnazijoje. Kai 1918 m. gimnazija buvo atidaryta ir Rokiškyje, J.Keliuotis 1921 m. baigė šios gimnazijos šešias klases, nes tuo metu Rokiškio gimnazijoje tebuvo tik šešios klasės.
1921–1923 m. mokėsi Panevėžio gimnazijoje. Čia jis pasižymėjo veiklumu, kartu su Pranu Skardžiumi ir kitais veiklesniais mokiniais subūrė meno kuopą ir buvo tos kuopos valdybos pirmininku.Taip pat buvo ateitininkų kuopos narys, kartu su kitais ateitininkais tiek Panevėžyje, tiek per atostogas Rokiškyje švietė ir pavasarininkus. 1923 m. rugsėjo 4 d. J.Keliuotis Lietuvos universiteto rektoriui išsiuntė prašymą priimti į Teologijos ir filosofijos fakulteto filosofijos skyrių. Studijavo filosofijos istoriją, filosofijos sistemas ir lietuvių literatūrą. Greitai įstojo ir į universiteto studentų ateitininkų kuopą, kuri jau 1924 m. dėl narių gausumo pradėjo skirstytis į mažesnes grupes pagal polinkius. J.Keliuotis pasirinko menininkų kuopelę, kurią globojo ir kuriai vadovavo fakulteto dėstytojai dr. Juozas Eretas ir dr. Vincas Mykolaitis-Putinas.
J.Keliuotis jau nuo pat studijų pradžios redagavo ir katalikiško jaunimo “Pavasario” sąjungos žurnalą “Pavasarį”, jam talkino būsimasis rašytojas Juozas Grušas. J.Keliuotis studijas baigė per trejus metus: 1926 m. pavasarį išlaikė baigiamuosius egzaminus, o rudenį – rugsėjo 29 d. apgynė ir diplominį darbą tema “Kanto gyvenimožiūra ir jos vertė”. Vertinimo komisija – profesoriai Pranciškus Kuraitis, Stasys Šalkauskis ir Pranas Dovydaitis jam suteikė filosofijos licenciato laipsnį, o Lietuvos katalikų mokslo akademija skyrė stipendiją studijoms užsienyje. Beveik visi lietuviai tada dažniausiai rinkdavosi Vokietijos arba Austrijos aukštąsias mokyklas, nes to meto jaunuoliai geriausiai buvo pramokę vokiečių kalbą. J.Keliuotis dar studijuodamas Kaune šaipėsi iš tų vokiškų daktarų ir giežtai atsisakė studijuoti Vokietijoje – kartu su Jonu Griniumi išvažiavo į Paryžių. Sorbonos universitete bei Aukštojoje socialinėje mokykloje studijuoja literatūrą, meną, filosofiją ir žurnalistiką. Lanko meno muziejus, muzikos ir dramos renginius. Studijuodamas jis susižavi to meto garsiais prancūzų filosofais L.Bergsonu bei M.Blondeliu, L.Bergsono naujosios katalikybės pažiūromis, taip pat ir naująja prancūzų literatūra bei daile.
1929 m. vasarą J.Keliuotis grįžtą į Lietuvą ir netrukus pradeda dirbti Lietuvos krikščionių demokratų partijos dienraščio “Rytas” redakcijoje – vadovauja meno ir literatūros skyriui. Bet greitai pajutęs, kad negali paklusti vyriausiojo redaktoriaus dr. Leono Bistro nurodymams, po kelių mėnesių pasitraukia iš “Ryto” redakcijos manydamas pats kurti kokį nors naują leidinį, kuriame galėtų laisvai lietuviams skleisti iš Paryžiaus parsivežtas naujas mintis.
1930 m. pradžioje jis rengia literatūros almanachą “Granitą”, kurį išleidžia jau pavasarį. Jame bendradarbiauja daugiausia ateitininkų “Šatrijos” korporacijos nariai – Ignas Skrupskelis, Jonas Grinius, Bernardas Brazdžionis, Petras Karuža, Gražina Tulauskaitė, Pertė Orintaitė, Salomėja Nėris, Antanas Vaičiulaitis… Almanache buvo ir vertimų, ir paties J.Keliuočio rašinių apie poezijos meno problemas, apie moderniosios prancūzų literatūros estetiką.
1930 m. pradžioje J.Keliuotis pradeda leisti ir mėnesinį žurnalą “Ateities spinduliai”, skirtą jaunesniesiems gimnazijų moksleiviams. Šio žurnalo redakcijoje daugiausia darbavosi jo jaunesnysis brolis poetas Alfonsas Keliuotis, o nuo 1932 m. iki pat 1940 m. jį tvarkė jau poetas Bernardas Brazdžionis. Pats J.Keliuotis 1930 m. rengė ir antrą “Granito” almanacho numerį. Bet 1930 m. pabaigoje kilo sumanymas bei atsirado galimybė leisti savaitinį “Naujosios Romuvos” žurnalą, skirtą literatūrai, menui, apskritai kultūrai ir visuomenės reikalams. Pačioje 1930 m. pabaigoje išėjo šio žurnalo pirmasis numeris, datuotas jau 1931 metais. Juozas Keliuotis buvo redaktorius ir leidėjas, jį rėmė keturi kanauninkai: Blažiejus Česnys, Fabijonas Kemėšis, poetas Adolfas Sabaliauskas-Žalia Rūta ir Juozas Tumas-Vaižgantas. Pirmieji trys “Naująją Romuvą” rėmė pinigais, o Vaižgantas ir savo straipsniais. Kiekvieną savaitę jis užeidavo į redakciją, atsisėdęs prie stalo parašydavo “Pastabas pačiam sau”, kurios būdavo spausdinamos tos savaitės numeryje.
“Naujoji Romuva” greitai tapo įdomiausiu ir labiausiai Lietuvos šviesuomenės skaitomu žurnalu, ėjusiu iki pat 1940 m. birželio tragedijos. Paskutinis šio žurnalo numeris – 24–26 (492–4) datuotas 1940 m. liepos 7 d., kada naujoji J.Paleckio valdžia jau buvo uždariusi visus vadinamosios buržuazinės Lietuvos laikraščius bei žurnalus. Per daugiau kaip dešimt metų Juozas Keliuotis suredagavo ir išleido 494 žurnalo numerius, kiekvienas po 24 puslapius, kuriuos užpildė ir pats Keliuotis, ir daug kitų to meto rašytojų, dailininkų, mokslininkų, kunigų, net studentų… Gausus žurnalo bendradarbių būrys liudija, kad J.Keliuotis ne tik pats rašė, bet sugebėjo pritraukti ir didelį būrį plunksnos darbininkų. Nors žurnalas buvo krikščioniškos krypties, bet jo skiltyse kartais rasdavo vietos ir kitokių pažiūrų plunksnagraužiai. Žinoma, komunistai jame nebendradarbiavo.
Tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje buvo mėginta leisti daug literatūros, meno, apskritai kultūros žurnalų. Bet dauguma jų ilgai neišsilaikydavo. Dėl skaitytojų ir lėšų stokos. “Naujoji Romuva” turėjo platų skaitytojų ratą, jo tiražas pasiekė 4000 egz. ir toks išliko iki pat jo uždarymo. Vos pradėjęs leisti žurnalą J.Keliuotis sumanė skaitytojus organizuoti į “Naujosios Romuvos” bičiulių skyrius. Tokie skyriai greitai susidarė visuose apskričių centruose, taip pat Kaune. Jie ne tik būrė skaitytojus, bet ir vietose organizavo kultūrinį gyvenimą: susirinkimuose dalyvaudavo pats J.Keliuotis, kartu nusiveždamas kokį profesorių, rašytoją ar menininką tiesiogiai skleisti žurnalo idėjas.
Kaip minėta, žurnalas buvo krikščioniškos pakraipos, todėl jį rėmė Lietuvos katalikai. Jį prenumeravo daug kunigų. Dažnai kurios nors atokios parapijos klebonas būdavo vienintelis žurnalo skaitytojas.
Tuo metu Lietuvą valdę tautininkai visomis priemonėmis mėgino užgniaužti pirmiausia krikščionių demokratų partijos, taip pat ir visos katalikų Bažnyčios įtaką Lietuvoje. Neglostė ir “Naujosios Romuvos” bei Juozo Keliuočio. Kartą buvo nubaustas pinigine bauda, o jos nesumokėjęs nuvestas net į kalėjimą. Bet “Naująją Romuvą” uoliai skaitė pats Tautinės sąjungos vadas Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona, žurnalą kasmet remdavo stambia prenumeratos suma, ir J.Keliuotis administracijos buvo paliktas ramybėje. Tai buvo 1935 m.
Juozas Keliuotis priklausė Lietuvos žurnalistų sąjungai, keletą kartą buvo jos valdybos narys ir ne kartą buvo siunčiamas į užsienį atstovauti Lietuvos žuralistams. Jis taip pat buvo ir Lietuvių rašytojų draugijos narys. 1935 m. J.Keliuotis išleido publicistikos knygą “Visuomeninis idealas”. Tais pačiais metais jis pradėjo dėstyti žurnalistiką Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos ir filosofijos fakultete, o 1936 m. išleido knygą “Šių dienų spaudos problemos”. 1940 m. pradžioje visuomenei buvo pateiktas Juozo Keliuočio romanas “Svajonės ir siaubas”. Kaip iš romano turinio matyti, turėjo būti ir jo tęsinys. Iš tikrųjų tęsinys nebuvo išspausdintas.
Sovietų okupacijos metais dirbo valstybinėje leidykloje, o nacių – Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos filosofijos fakulteto žurnalistikos katedros vedėju. 1944 m. buvo pradėtas leisti žurnalas “Kūryba”, nuo antrojo numerio jį redagavo Juozas Keliuotis… Kai 1944 m. vasarą daug jo bendraminčių traukėsi į Vakarus, Juozas Keliuotis liko Kaune manydamas, kad ir bolševikams atėjus galės rasti kultūros darbo. Pradėjus veikti Kauno universitetui, manė toliau dėstyti žurnalistiką. Bet jam buvo pasakyta, kad sovietiniame universitete jam darbo nėra. Liko be darbo, be duonos, be teisių gyventi.
1945 m. pradžioje jis susitiko su pogrindžio organizacijos “Lietuvos išlaisvinimo taryba” (LIT) veikėjais – buvusiais savo studentais, ir buvo paprašytas talkinti. J.Kaliuotis sutiko. Taryba jau buvo pradėjusi leisti ir pogrindžio laikraštėlį, kurį vienas jos vadovų Liudas Dambrauskas savo atsiminimų knygoje “Gyvenimo akimirkos” vadina “Aušra”, o J.Keliuočio tardymo protokoluose šis laikraštėlis vadinamas “Lietuvos žodis”. Pirmą šio laikraščio numerį suredagavo Juozas Rainys, antrą 1945 m. vasarį – Juozas Keliuotis. Jau buvo parengtas ir trečias numeris, bet 1945 m. balandžio pradžioje svarbiausi tarybos veikėjai buvo suimti. Po kurio laiko buvo suimtas ir J.Keliuotis – iš viso dvylika žmonių. Tardymas užsitęsė ir teismas įvyko tik rugsėjo 24 d. Visi buvo nuteisti įvairiomis bausmėmis (L.Dambrauskas – net mirties bausme, kuri vėliau buvo pakeista kalinimu). J.Keliuotis su keletu kitų bendrabylių buvo nuteistas vos trejų metų lagerio ir išvežtas į Pečioros lagerius. Neatlikęs nė trejų metų bausmės 1947 metais buvo amnestuotas ir grįžo į Lietuvą. Apsigyveno Vilniuje, nors nuolatinio darbo negavo ir 1952 m. sausio 28 d. buvo suimtas. Kratos metu, kuri truko tris su puse valandos, buvo paimtas visas pluoštas rankraščių: keturios pjesės, keturi romanai, “Svajonių ir siaubo” antroji dalis, aštuonios novelės, eilėraščių rinkinys, versti romanai. Visa tai pridėta prie tardymo protokolų. Svarbiausia, jis buvo kaltinamas dėl antitarybinių straipsnių “Naujojoje Romuvoje”, “Kūryboje” bei nacių okupacijos metais leistame dienraštyje “Į laisvę”, žinoma, ir dėl klerikalinių, provokiškų nacionalistinių pažiūrų. Teismas įvyko 1952 m. balandžio 14 d. Pagal 58–10 ir 58–4 straipsnį buvo nubaustas 25 m. priverčiamojo darbo stovyklos ir 5 metams  be teisių. Į malonės prašymą nebuvo atsižvelgta. 1954 m. bausmė buvo sumažinta iki 10 metų lagerio. 1956 metų pavasario pradžioje laisvi buvę Lietuvos kultūros darbuotojai Juozas Miltinis, Kostas Korsakas, Jonas Kabelka, Stasys Dabušis, Antanas Venclova, Antanas Žukauskas-Vienuolis, Kipras Petrauskas, Vytautas Sirijos Gira, Antanas Purėnas parašė laišką Aukščiausiajam Tarybų Sąjungos Teismui teigiamai apibūdindami J.Keliuotį. Teismas jam bausmę sumažino ir 1956 m. rugpjūčio 8 d. išleido iš lagerio.
Vėl grįžo į Vilnių, ieškojo darbo ir būsto. Valstybinė grožinės literatūros leidykla jam pasiūlė kai ką versti iš prancūzų kalbos. J.Keliuotis vertė, bet jo vertimų nespausdino. Buvo įsidarbinęs vertėju Skaičiavimo mašinų gamykloje, bet ten reikėjo versti techninę literatūrą, kuri jam buvo nemiela, ir po kelių mėnesių jis pats pasitraukė iš darbo.
Vėl be darbo, be duonos, be būsto. Tai sužinojo jo pažįstami Vakaruose ir pradėjo jį remti materialiai. Pirmiausia Jurgis Baltrušaitis iš Paryžiaus atsiuntė meno albumų ir daug muzikos plokštelių, iš Amerikos Kazys Pakštas ir Jonas Aistis atsiuntė drabužių. Parėmė ir Antanas Vaičiulaitis, kuris pats buvo atvykęs į Vilnių ir susitikęs su Keliuočiu, taip pat ir Juozas Grinius.
Dėl tų meno albumų, muzikos pradėjo lankyti ir jaunoji Lietuvos menininkų karta, taip pat Juozas Miltinis ir kai kurie vyresnieji išlikę Lietuvos kultūrininkai. Bet J.Keliuotis vis likdamas vienas ir jau sendamas pasidarė įtarus, varginamas baimės, nors ir vėl ėmėsi plunksnos. Rašė atsiminimus apie rašytojus, dailininkus, paskutinį dešimtmetį rašė ir eilėraščius, kurių vieną kitą išspausdino ir sovietinis “Literatūros ir meno” laikraštis.
Parašė lagerio atsiminimus, kurių rankraštį pavyko perduoti JAV lietuviams, ir jo atsiminimai “Dangus nusidažė raudonai” 1987 m. buvo išleisti Čikagoje.
O jėgos seko, sveikata blogėjo. Pagaliau šis idealistas, grožio ir gėrio propaguotojas sunkiai susirgo ir mirė Vilniuje 1983 m. kovo 25 d. Nemažas jo giminių, draugų ir gerbėjų būrys palydėjo jį į Rokantiškių kapines…
Šimto metų gimimo sukakties proga pirmąjį išsilavinusį lietuvių žurnalistą vėl prisimena ne tik artimieji, giminės, bet ir jo gerbėjai, jo neseniai išleistų straipsnių rinkinio “Meno tragizmas” skaitytojai, šių laikų žiniasklaidininkai.