2003 m. gruodžio 9 d. Lietuvos Mokslų Akademijos didžiojoje salėje, surengta mokslinė konferencija: J. Brazaitis – Lietuvos piliečio raiška, skirta gimimo 100-osioms metinėms paminėti. Konferenciją rengė Lietuvos Katalikų Mokslo Akademija, Lietuvos Mokslų Akademija, Lietuvos 1941 m. birželio 22*,28 d. Sukilėlių Sąjunga “Į Laisvę” fondas lietuviškai kultūrai remti. Vilniaus Arkikatedroje atlaikytos šv. Mišios.
Pranešimus skaitė: habil. dr. Antanas Tyla; “Juozo Brazaičio pilietinė raiška “; dr. Arūnas Streikus “Lietuvos intelektualinis elitas 1940–1945 m.”; Jonas Antanaitis “Juozas Brazaitis – valstybininkas”; dr. Sigitas Jegeleivičius “Lietuvos laikinoji vyriausybė”; dr. Mindaugas Bloznelis “J. Brazaitis – tobulesnės demokratijos kūrėjas”, dr. Arūnas Bubnys “Juozas Brazaitis ir antinacinis pasipriešinimas”; dr. Paulius Subačius “Literatūrologas Juozas Brazaitis”; dr. Juozas Banionis “Juozas Brazaitis emigracijoje”; dr. Aldona Vasiliauskienė “Juozas Brazaitis – LKMA istorijos tyrinėtojas”.
Juozas Ambrazevičius gimė 1903 m. gruodžio 9 d., Trakiškiuose, Marijampolės valsč. baigė Marijampolės gimnaziją ir tais pačiais metais įstojo į Lietuvos universiteto teologijos-filosofijos fakultetą. Lėšas studijoms J. Ambrazevičius užsidirbdavo darbu laikraštyje. Universitetą baigė 1927 m. 1931–1932 m. studijas gilino Bonos universitete.
Juozo Ambrazevičiaus veikloje ir gyvenime galima išskirti tris pagrindinius laikotarpius – jo mokslinę ir pedagoginę veiklą Nepriklausomos Lietuvos dienomis, politinį vadovavimą pasipriešinimui Lietuvoje okupacijų metais, dvasinės nepriklausomybės ugdymo pastangas emigracijoje.
Pirmas jo studijinis straipsnis ir pirmasis vadovėlis “Literatūros teorija” pasirodė 1930 m., Visuotinės literatūros istorija I, II (drauge su kt.) 1931, 1932, Naujieji skaitymai I, II (1939).
Juozo Ambrazevičiaus darbai skirti literatūros mokslui: literatūros teorijai, literatūros istorijai (tai buvo jo tiesioginė specialybė) ir literatūros kritikai. Kaip nurodo J. Grinius, J. Ambrazevičius drauge su V. Mykolaičiu-Putinu išvystė lietuvių literatūros pagrindus.
Skaitydamas universitete literatūros teorijos paskaitas, J. Ambrazevičius (J.A.) savo uždaviniu laikė – “atskleisti literatūrinės kūrybos dėsnius ir priemones”, “pažinti jos esmę”. Jis niekada nepamiršo formos, kaip estetinio kriterijaus svarbos, bet lygiai nepamiršo, kad kalba yra minties išraiška.
Lietuvių literatūros istorijai reikšmingiausios yra J.A. literatūrinė studija “Vaižgantas” (1936 m.) ir “Lietuvių rašytojai” (1938 m.). Jis parengė literatūros klasikų veikalų, tame tarpe K. Donelaičio “Metų” naują leidimą. Universitete skaitė lietuvių literatūros istorijos kursą.
J. Ambrazevičiaus literatūrinę kritiką randame jo rezidencijoje, kurių jis paskelbė 80. Jose ugdė skaitytojų estetinę nuovoką ir skonį. Greta lietuvių literatūros istorijos, J.A. skaitė ir lietuvių tautosakos kursą.
Juozas Ambrazevičius pateikė mokslinius pranešimus visuose trijuose Lietuvių katalikų mokslo akademijos suvažiavimuose, o 1938 m. buvo išrinktas LKMA akademiku.
Netekus valstybės 1940 m., pasipriešinimas okupacijai, valstybės atstatymas tapo pagrindine J.A. veikla.
Kai 1940 m. spalio mėnesį buvo organizuotas Lietuvių Aktyvistų frontas (LAF), J.A. dalyvavo patarėjų grupėje. Kai 1941 m. birželio 23 d. buvo paskelbta Lietuvos valstybės atstatymo deklaracija, vietoje Berlyne vokiečių sulaikyto K. Škirpos, ministerio pirmininko pareigos buvo pavestos J.Ambrazevičiui.
J. Ambrazevičiaus vadovaujama Laikinoji vyriaussybė labai sėkmingai atstatė krašto administraciją, o ypač švietimo sistemą, saugojo krašto resursus ir neleido vokiečiams panaudoti lietuvių Sukilimo vokiškai politikai, kai 1941 m. liepos 21 d. Gestapo inspiruota grupė nacionalistų bandė įvykdyti perversmą.
Laikinoji vyriausybė tapo tam tikru buferiu tarp vokiečių okupacinės valdžios ir krašto. Nenorėdama tapti okupacinio režimo talkininke, nebodama asmeninio pavojaus, J. Ambrazevičiaus vyriausybė 1941 m. rugpjūčio 5 d. sustabdė savo veiklą. Po LAF protesto, vokiečių vedami, politikai rugpjūčio 22 d. uždraudė LAF veiklą.
Siekiant apsaugoti tautos interesus, 1941 m. spalio mėnesį vadovaujant A.J. buvo įkurtas antinacinio pasipriešinimo sąjūdis “Lietuvių frontas”, kurio branduolį sudarė didžioji dalis Sukilimo organizatorių ir dalis Laikinosios vyriausybės narių.
Lietuvių frontas maždaug 10 000 tiražu spausdino pogrindinį laikraštį “Į Laisvę” visuomenei, ir rotatoriumi “Lietuvių fronto biuletenį”, skirtą organizacijos vidiniam naudojimui. “Į Laisvę” redaktoriumi J.A. pakvietė savo buvusį studentą A. Strabulį. Vedamuosius šiam laikraščiui ir LF biuleteniui, o taip pat didelę dalį medžiagos rašė J.A.
“Į Laisvę” paplito žymiai didesniu tiražu negu išleisdavo spaustuvė, nes jis įvairiais būdais buvo dauginamas LF rajonų apskričių centruose ir tapo veiksminga priemone vadovaujant pasipriešinimui.
1942 m. kovo mėnesį prof. J. Ambrazevičius pasiūlė sudaryti asmenybių autoritetu grindžiamą pogrindinį bendrą politinio vadovavimo centrą, Tautos tarybą. Lygiagrečiai Prof. T. Petkevičiaus iniciatyva buvo sudarytas partijas atstovaujantis Vyriausias Lietuvos komitetas. Tokiu būdu susidarė du skirtingi pogrindžio centrai ir tik po ilgų derybų 1943 m. lapkričio mėnesį buvo įkurtas bendras vadovaujantis centras – Vyriausias Lietuvos išlaisvinimo komitetas, kuriame LF atstovavo dr. A. Damušis, tapęs VLIK-o vicepirmininku. J.Ambrazevičius tiesiogiai neįsijungė, likdamas VLIK-o politinės komisijos pirmininku.
Greta antinacinio pasipriešinimo uždavinių vadovaujant J. Ambrazevičui buvo vystoma LF tobulesnės demokratijos programa, kurios metmenys, aptarus įvairiuose organizacijos padaliniuose, buvo paskelbti “Į reformuotą demokratiją” pavadinimu.
Remiantis šia programa, ir siekiant daugiau struktūrizuoti LF sąjūdį vadovaujant J. Ambrazevičiui buvo įkurtas Lietuvių Sąjūdis.
1944 m. gegužės–birželio mėnesiais Gestapas suėmė dalį VLIK-o žmonių. Vengdamas suėmimo, J.Ambrazevičius pakeitė dokumentus ir toliau jau gyveno ir veikė Juozo Brazaičio pavarde.
Atsidūręs Vokietijoje, J. Brazaitis toliau tęsė kovą už tautos teises. 1946–1951 m. jis dirbo VLIK-o Tarybų tarnyboje, o LLKS Prezidentas Pirmininkas Vytautas (J.Žemaitis) J. Brazaitį ir Aušrą (St.Bačkį) paskyrė krašto rezistencijos atstovais užsienyje.
Nesutarus dėl VLIK-o veiklos principų, 1952  m. J. Brazaitis persikelia į JAV, kur pagrindiniu jo pragyvenimo šaltiniu tampa laikraštis “Darbininkas”. Jo redagavimui teko aukoti visą laiką. J. Brazaičio rūpesčiu pabaigiama ateities Lietuvos santvarkos koncepcija: “Į Pilnutinę demokratiją”, Lietuvių fronto idėjoms atgaivinti ir vystyti įkuriami “Lietuvių fronto bičiuliai”. Gyvendamas JAV J. Brazaitis parašo knygą “Vienui Vieni”, atvaizduojančią tragišką, pasitikėjusios Atlanto charta, lietuvių tautos likimą.
Mirė J. Brazaitis 1974 m. lapkričio 28 d., palaidotas Putname, JAV. J. Brazaitį kaip žmogų geriausiai apibūdina Dr. J. Griniaus žodžiai: “Yra žmonių, kurių neišsemia tik jų darbai. Ir Brazaitis yra daugiau, negu jo visi raštai ir visos veiklos. Tai žmogus, reto idealizmo, reto taurumo, reto pareigingumo. Jo žmogiškoji asmenybė didžiau už viską, ką jis nuveikė”.
2003 ATMINTIS 300, Spaustuvė “MORKŪNAS ir Ko”