XVIII a. pabaigoje pasikeitė Lenkijos ir Lietuvos valstybės tarptautinė padėtis. Rusija, Austrija ir Prūsija siekė jos teritorijų ir ėmė vis labiau kištis į Respublikos vidaus reikalus. Rusija gyvybiškai buvo suinteresuota įsigalėti prie Baltijos ir Juodosios jūros bei turėti Dauguvos prekybos kelius ir strateginius punktus. Austrija siekė užvaldyti Galiciją, o Prūsija lenkų Pamarį. Jos stengėsi pasinaudoti merdinčia, vidaus ginčų ir konfederacijų ardoma Respublika. Tai privedė prie pirmojo valstybės padalijimo.
Po to Žečpospolitoje bandyta įvesti reformas, pertvarkyti kraštą, pagerinti administravimą. Taip 1791 m. gimė Gegužės 3-iosios konstitucija. Šiuo konstituciniu aktu bandyta įvesti nemažai naujovių ir stabilizuoti padėtį valstybėje. Patvirtintos teisės miestiečiams, įvestas nutarimų priėmimas Seime balsų dauguma. Konstitucija įtvirtino prancūzų švietėjų idėjas apie valdžios padalijimą. Vykdomąją valdžią gavo karalius, kurio sostas buvo paskelbtas paveldimu. Dalis šios valdžios priklausė ministrų kabinetui. Karaliaus vardu turėjo būti skelbiami teismo sprendimai.
Konstitucijoje nebeliko valstybės dalijimo į Lenkijos Karalystę ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Jos tikslas buvo įtvirtinti centralizuotą valdžią Lietuvoje ir Lenkijoje, galutinai sulieti jas į vieną valstybę. Tačiau susilaukta lietuvių pasipriešinimo. Todėl vos praėjus keliems mėnesiams Seimo reformatoriai surado išeitį, ir 1791 m. spalio 20 d. pasirašė “Abiejų tautų savitarpio garantijos įstatymą”. Tačiau nei šios, nei kitos priemonės neišgelbėjo nuo kito valstybės padalijimo. Tai tiek labai siaurai apie Gegužės 3-iosios konstituciją.
Gegužės 3-ioji paminėta ir Seinuose
Šiais metais Gegužės 3-iosios konstitucijos minėjimas buvo surengtas taip pat Seinuose. Pašaliniam stebėtojui jis galėjo atrodyti kiek neįprastas, nes rengėjai nusprendė “vienu šūviu nušauti net kelis zuikius”. Mišios už Tėvynę, gėlės prie paminklų, meninė programa, paskaitos apie demokratiją ir 1919 m. įvykius Seinuose bei filmo apie “Seinų sukilimą” demonstravimas turėjo bent truputį atskleisti Gegužės 3-iosios konstitucijos paskelbimo istorines aplinkybes ir dvasią.
Šiose iškilmėse būta ir nemažai keistų akcentų. Pirma, Gegužės 3-iosios konstitucijos paskelbimo šventės sujungimas su 1919 m. “Seinų sukilimo” paminėjimu buvo gana rizikingas. Antra, mano manymu, nesuderinamas buvo taip pat gėlių padėjimas prie paminklo, skirto sovietinės valdžios įvedimui po II pasaulinio karo Lenkijoje, minint Gegužės 3-iosios kaip demokratinių reformų ir kovos dėl krašto nepriklausomybės simbolį. Tai lygiai tas pats kaip negalėjimas apsispręsti, kas buvo svarbiau – ar tuomet pažangioji, švietėjiškais principais besiremiant sukurta konstitucija, ar konfederatai, kurie būtent tos konstitucijos dvasiai nepritarė ir prisidėjo prie nepriklausomybės praradimo.
Per iškilmes Seinų apskrities vadovas M.Luto priminė apie ano meto įvykius Lenkijoje, pabrėžė demokratinių idėjų plitimą šalyje ir kaimyninių valstybių klastingą politiką Lenkijos atžvilgiu. XVIII a. įvykius ir pastangas reformuoti valstybę palygino su praėjusio amžiaus Solidarumo judėjimu ir demokratinėmis permainomis Lenkijoje. Šių permainų padarinys, pasak Seinų apskrities vadovo, buvo “Seinų sukilimo” paviešinimas. Dėl to Seinų visuomenė galėjo sužinoti tikrąją tiesą apie 1919–1920 m. istorinius įvykius šiame krašte.
Mažiau diplomatiškas buvo istorijos mokytojas, kuris skaitydamas pranešimą apie kovas dėl Seinų krašto priklausomybės negailėjo gan kontroversiškų apibūdinimų ir to meto istorinių įvykių vertinimų. Iškilmių dalyviai galėjo išgirsti ne tik tai, kad lietuviams “okupavus Suvalkus” jiems talkino vokiečiai savanoriai, bet taip pat apie lietuvių žiaurumus žudant sužeistuosius karo belaisvius, žiaurų elgesį su Kaune areštuotais POW organizacijos dalyviais. Beje, pranešime trūko ir elementarių, istorikui privalomų analizės principų laikymosi. Pranešėjas užmiršo net vienu sakiniu užsiminti apie 1919 m. konflikto ištakas ir pasekmes tiek lenkams, tiek lietuviams. Buvo ir keistų nesutarimų. Vienu sakiniu pranešėjas įrodinėjo, kad Seinų kraštas buvo grynai lenkiškas, o kitu minėjo tuometinio Lietuvos premjero susitikimą Seinuose su didžiule minia mitinguojančių lietuvių.
Gegužės 3-iosios konstitucijos paskelbimo minėjimo kulminacijai buvo skirtas filmas apie 1919 m. “Seinų sukilimą”, pavadintas “Išslaptintas sukilimas”. Filmą režisavo Poznanėje gyvenanti režisierė W. Różycka-Zborowska. Pristatant filmą pasiguosta, kad 1999 m. statant Seinuose paminklą minėtam sukilimui atminti, šio sumanymo autoriai nesurado pritarimo nei Varšuvoje, nei vaivadijoje, o parengtą filmą valstybinė televizija parodė tik 2.00 val. nakties. Tačiau, pasak paminklo statybos komiteto atstovų, šio paminklo reikšmė jaunajai kartai yra neįkainojama, nes parodo tikrąją šio krašto istoriją ir jo gyventojų didvyriškumą.
Išties filmas didelio režisierės profesionalumo neparodė. Jame pakartoti seni aiškinimai apie lietuvių įvykdytą agresiją prieš Lenkiją ir kolaboravimą su vokiečiais ir bolševikais. Nepristatomi lietuviški šaltiniai ir Lietuvos istorikų to meto įvykių vertinimai. Vienintelis filme Vilniaus universiteto istorikas vienu sakiniu ir labai sunkiai suprantama lenkų kalba tik paminėjo, kad Seinai tuomet buvo svarbus lietuvių kultūros centras. Galbūt naujas požiūris, kurį pirmą kartą teko išgirsti filme iš lenkų istoriko lūpų – kad Seinų kraštas tai nuo amžių etninės lenkų žemės.
Tai tik mano galbūt subjektyvūs vertinimai. Aišku, salėje sėdėjusių žiūrovų nuomonė būtų visai skirtinga. Jie ištroškę tikrosios istorijos, kurioje būna arba “balta”, arba “juoda”, kurioje papildomų klausimų nekyla ir į juos nesistengiama atsakyti. Todėl ir po filmo pristatymo susitikime su autore papildomų klausimų nebuvo. Visiems viskas buvo aišku, išskyrus tai, kaip ir kur bus platinama vaizdajuostė.
Taigi net sunku patikėti, kaip ilgai Seinuose gali užsitęsti 1919 m. epocha. Ji dar klaidžioja Seinų gatvėmis, kai ką gąsdina praeities šmėklomis ir mitais. Ji neleidžia atsitiesti ir pajusti, kad Lenkija jau tikrai nepriklausoma ir nedaloma valstybė. Sukeltame šurmulyje net nepastebima svarbiausio “pavojaus” – kad lietuviai jau seniai perėjo per Seinus, Suvalkus ir Augustavą, ir nesustabdomai eina pirmyn, į Europos Sąjungą.
“Aušra”. Lenkijos lietuvių leidinys, Nr. 9, 2002 05 1-15, 4–6 p.
