Pasaulinės kurčiųjų iliuzionistų federacijos generalinis sekretorius, JAV profesorius Saimonas Karmelas (Simon Karmel) 

Alvidas JANCEVIČIUS, žurnalistas, cirko istorikas, www.voruta.lt

            Antrosios 19 amžiaus pusės – 20 amžiaus pradžios Vilnius suvaidino labai svarbų vaidmenį tuometinės Rusijos imperijos ir visos Vakarų Europos kultūriniame gyvenime. Vilniaus (Vilno) bei kitų Lietuvos vietovių vardas minimas daugelio garsių žmonių – dailininkų, kompozitorių, aktorių, mokslininkų – biografijose. Ne išimtis buvo ir cirkas.

IŠ  VILNIAUS – SU KUPRANUGARIAIS

          1886 metų gruodžio dvidešimt aštuntą dieną Vilniuje gimė būsimasis garsus visame pasaulyje akrobatas, atletas, grupinio akrobatų su kupranugariais numerio „Kadyr Guliam“ organizatorius ir vadovas, įėjęs į visas pasaulio cirko enciklopedijas Vladislavas Januševskis. Savo autobiografiją jis visada pradėdavo žodžiais „Mano tautybė lietuvis“.

          Ketverių metų sulaukus mirė tėvas, mama ištekėjo antrąjį kartą. Tačiau patėvis Vladislavo nepripažino ir jam teko gatvės vaiko dalia. Ištisas dienas berniukas sukinėjosi aplink karuseles ir balaganus.

          Sulaukus šešerių, nusišypsojo sėkmė – klajoklinis Rozencvaigo balaganas priėmė mokiniu.

          Vėliau Vladislavui teko būti dviratininku, akrobatu – šuolininku, stipruoliu, kupranugarių dresuotoju.

          1910 metais jis su balaganu išvyko į Vidurinę Aziją, kur pasirodydavo kaip imtynininkas ir  atletas. O 1913 metais sukūrė akrobatų – šuolininkų su pametamąja lenta numerį, po metų peraugusį į akrobatų su kupranugariais atrakcioną, vieną originaliausių Sovietų ir pasaulio cirke. Numeryje plačiai naudoti Vidurinės Azijos tautų žaidimai, šokiai, tradicijos, sportinės rungtys.  Sunku buvo patikėti, kad visa tai sukūrė žmogus, atvykęs iš visai kitos pasaulio dalies, čia negimęs ir neaugęs. Grupę sudarė aštuoni V. Januševskio auklėtiniai, buvę benamiai. Kadyras (Vladislavas) atsirinko juos tiesiogine prasme gatvėje ir ėmėsi mokyti amato. Sunkiausia buvo ne parengti bemaž sulaukėjusius ir nužmogėjusius paauglius dirbti cirke, akrobatikos, kitų žanrų, bet, svarbiausia, atpratinti nuo gatvės įpročių, vagysčių, chuliganizmo, muštynių.

          Ankstyvoje vaikystėje paties išeiti gatvės „universitetai“ padėjo Vladislavui nesunkiai rasti kalbą su kiekvienu savo mokiniu.  Nors rasti kalbą – dar nereiškė perauklėti jauną žmogų, įsiskverbti į jo sielą. Rūpesčių būta daugiau nei galima įsivaizduoti.

          Kadyr Guliamo eksperimentas su valkataujančiais benamiais davė puikių rezultatų. Be būrio pedagogų, be vadovėlių jis sugebėjo savo auklėtiniams perteikti teigiamus pojūčius. Ir šie žmonės ilgai nepriekaištingai su juo dirbo. Jis davė jiems kelialapį į gyvenimą, o tai buvo bene svarbiausia šiame išskirtiniame numeryje.

„Kadyr Guliam“ organizatorius ir vadovas, įėjęs į visas pasaulio cirko enciklopedijas Vladislavas Januševskis. Savo autobiografiją jis visada pradėdavo žodžiais „Mano tautybė lietuvis“.

          Pats Vladislavas kūrė žavaus geraširdžio stipruolio, jėgos akrobato vaidmenį. Kresnas, išraiškinga mimika, patraukiančia šypsena, jis gracingai lenkdavosi publikai dėkodamas jai. Kai kurie Kadyr-Guliam trupė atliekami triukai sudėtingumu lenkė garsiausių to meto pasaulio akrobatų triukus. Tačiau V. Januševskiui to neužteko, jis nesitenkino vien rytietiškais kostiumais ir grimu, bet siekė, kad nacionalinį koloritą atspindėtų ir artistų judesiai, manieros manieže. 1929 metais Kadyr-Guliam grupė pirmąjį kartą atvyko į Maskvą ir iš karto užkariavo žiūrovų simpatijas. Vienas recenzentas taip rašė apie juos: „Tai įdomus, naujoviškas ir puikiai parengtas numeris.  Demonstruoti įvairių tautybių meną, rodyti tautines dainas, šokius, akrobatiką, įvilkti viską į „vietinį kaloritą“, įskaitant ir vietos gyvūnus – tai ypatingai kilni ir įdomi misija“. Po metų akrobatų grupė gastroliavo Leningrade (šiandieniniame Sankt-Peterburge). Čia, kaip ir prieš tai Maskvoje, ji susilaukė didžiulės sėkmės bei skambių atsiliepimų. Vienas garsiausiųjų cirko specialistų Eugenijus Kuznecovas rašė: „Programos „vinis“ – akrobatai su kupranugariais „Kadyr-Guliam“, naujo žanro kūrėjai, aukščiausios klasės profesionalai. Tikroviška egzotika, pavydėtina, seniai neregėta akrobatų – rekordininkų branda paverčia šį dinamišką numerį tikru vesternu, juo labiau, kad artistai dirba, tiesiogine prasme, iš širdies.“ Trupė pradėjo triumfo keliones per pasaulio cirkus, paskutiniaisiais egzistavimo metais užsuko ir į Vilnių. Po vadovo mirties 1970 metais grupei vadovavo jo mokinys F. Poludiablikas.

UNIKALUS  IR  NEPAKARTOJAMAS

          19 amžiaus pabaigoje – 20 pradžioje Rusijoje atsirado keletas įdomių muzikinės klounados numerių. Gaila, bet šiandienos cirke šis žanras kaip ir miręs. O tais tolimais laikais Europoje madas diktavo, pirmiausia, populiarusis duetas Bim-Bom. Jo įkūrėjas Ivanas Radunskis gimė 1872 metais Vilniuje, amatininko šeimoje. „Kai man buvo dveji metai, tėvai persikėlė į Peterburgą.  Nuo vaikystės turėjau gerą klausą ir neblogą balsą, labai mėgau klausytis muzikos. Mane visada žavėjo gatvės muzikantų universalumas, gebėjimas groti vienu metu keletu instrumentų.“

Garsusis klounų duetas Bim-Bom su pertraukomis gyvavo nuo 1891 iki 1946 metų. I. Radunskio partneriais įvairiu laiku buvo surusėjusių italų skrybėlių parduotuvės  valdytojas, 1898 metais tragiškai žuvęs F. Kortezi,  vėliau  M. Stanevskis (1901 – 1920), N. Viltzak (1926 – 1936), A. Kamskis (1936 – 1946).

Bim – Bom pirmieji pradėjo savo numeriuose naudoti įvairius buitinius daiktus, nes iki tol muzikiniai klounai daugiausia grojo gitara, madolina. I. Radunskis šia prasme buvo nepralenkiamas išradėjas. Scenoje artistams talkino keptuvės, gėlių vazonai, buteliai ir visa kita, kas tik galėjo skambėti.

“Bim” ir “Bom” vardai atsirado 1891 metais.Dueto repertuarą sudarė aktualūs komiški dialogai ir scenelės, palydimi ekscentriškų muzikos instrumentų atliekamų melodijų.Skambėjo populiari liaudies ir klasikinio repertuaro muzika. Tuo pačiu artistai nevengė ir muzikinių – akrobatikos triukų. Pavyzdžiui, grodami kokiu nors instrumentu, jie lipdavo vienas kitam ant pečių, mėtė vienas kitą, demonstravo įvairius šuolius.

„Bim-Bom“ tapo Peterburgo  G. Činizelio, Maskvos A. Salamonskio ir daugelio kitų cirkų  primarijais, gastroliavo Paryžiuje, Berlyne, Prahoje, Budapešte. Kartu duetas, kaip visais laikais, sulaukė ir nemažai mėgdžiotojų, bandžiusių kartoti jo repertuarą, triukus, išrastus instrumentus.  Netgi vardai būdavo parenkami panašūs: Bib-Bob, Rim-Rom, Fis-Dis, Vis-Vais.

Štai ką vėliau prisiminė kitas legendinis klounas Sergejus Alperovas:

„Programą užbaigdavo Bim ir Bom – I. Stanevskis ir M. Radunskis. Jie sukūrė cirke visiškai naują žanrą. Didžiulė gyvenimo patirtis ir aukšta vidinė kultūra šią porą pavertė nepakartojama. Daug kas mėgino kopijuoti, bet tai būdavo tik gailus vaizdas. Aš labai dėmesingai stebėjau jų darbą. Iš visų muzikinių klounų, kuriuos teko matyti per daugelį metų, laikau juos geriausiais.“

          O štai paties Ivano Radunskio žodžiai: „… Cirke aš dirbau iš viso šešiasdešimt metų, pradėjęs nuo gatvės artisto, su ryla klajojusio kiemais ir juokinusio balaganų publiką. Vėliau – dalyvavau garsiausiųjų Rusijos bei Vakarų Europos cirkų programose…

          Geriausieji klounai visada dovanojo žmonėms džiaugsmą, šaipėsi iš šio pasaulio „galingųjų“ ir už tai buvo mylimi paprastų žmonių. Ar gali artistui būti didesnė laimė?”

„GELEŽINIS  SAMSONAS“

          Garsiausiojo rusų atleto Aleksandro Zaso, labiau pasaulyje žinomo Geležiniu Samsonu, pavardė keletą dešimtmečių puošė daugelio pasaulio šalių cirkų afišas.

          Visose oficialiose A. Zaso biografijose rašoma, jog  gimė jis 1888 metų spalio 4 (14) d. kaime greta Vilniaus, didelėje šeimoje, kurioje buvo penktas vaikas.  Pats jis savo 1925 metais rašytoje autobiografijoje teigė: „Aš gimiau 1888 metais Vilniuje, Lenkijoje“. Nors tai akivaizdus netikslumas – 1888 metais Vilnius priklausė carinės Rusijos imperijai ir buvo Vilniaus gubernijos centras. Ir dar vienas neaiškumas. Nors legendinis stipruolis neginčijamai susijęs su Lietuva, tačiau iki šiandien neaišku, kur tiksliai jis gimė. Jo sūnėno Jurijaus Šapošnikovo saugomoje bažnytinėje krikšto knygoje rašoma: „1888 metų vasario 23 (?!) valstiečiui katalikui Ivanui Zasui ir jo pravoslavei žmonai Jekaterinai gimė sūnus Aleksandras, kuris vasario 25 d. pakrikštytas pagal pravoslavų tikybos tradicijas.“ Bet kur konkrečiai berniukas gimė, knygoje nenurodoma.  Aišku tik, kad Aleksandro tėvas kilęs iš Vilniaus gubernijos Švenčionių apskrities.

          Deja, Lietuvoje šeima gyveno neilgai, skurdas ir nepriteklius išginė šeimą toli nuo gimtinės. Vaikystė ir jaunystė prabėgo Saranske (Mordovijoje). Nors, vėlgi, savo knygoje „Nuostabusis Samsonas. Jo paties pasakojimas“ juodraščiuose A. Zasas aiškino, jog iš gimtųjų kraštų į Saranską išvyko būdamas ketverių metų. Vis dėlto, greičiausiai kalbama apie pervažiavimą iš Tulos, kur Zasų šeima buvo apsistojusi anksčiau. Kartą berniukas su tėvu pabuvojo cirke. Ypatingai jam patiko grandines traukęs ir pasagas lankstęs stipruolis. Pasirodymo pabaigoje artistas, kaip tuo metu buvo priimta, pakvietė į maniežą norinčius pakartoti jo triukus. Keletas drąsuolių pamėgino, bet nė vienam nepavyko nei sulenkti pasagos, nei atplėšti nuo žemės įspūdingos štangos. Ir staiga iš savo vietos pakilo Aleksandro tėvas. Publikos ir stipruolio artisto nuostabai, pasaga ėmė lenktis. Po to Ivanas Zasas nesunkiai susitvarkė ir su  štanga. Apjuoktas stipruolis pradėjo nervintis, pasikvietė asistentą, kuris, nubėgęs į užkulisius, atnešė sidabrinį rublį. Artistas iškėlė ranką su rubliu ir tarė: „Čia jums už žygdarbį. Buteliui.“ Tėvas rublį paėmė, ištraukė iš kišenės trirublę ir kartu su sidabrinuku atidavė atletui: „Aš negeriu. O tu paimk, bet gerk tik arbatą…“

          Šis įvykis tapo jaunam sportininkui lemiamu. Prasidėjo įtemptos, varginančio treniruotės. Tik tradiciniai pratimai su svoriais Aleksandro netenkino. Jį vis labiau traukė cirke matytieji triukai. Įprastinį sportinį rekvizitą papildė pasagos, grandinės, metaliniais virbai, vinys.  Ir jis netikėtai pastebėjo, kad daugkartiniai mėginimai atlikti triuką duoda juntamų rezultatų vystant fizinę jėgą. Tai buvo šiandien plačiai žinomi izometriniai pratimai. 1908 metais Orenburge A. Zasas pirmąjį kartą išėjo į cirko maniežą.

          Nors „Geležinio Samsono“ biografija plačiai žinoma, išleisti  ir jo paties atsiminimai, iki šiol čia yra likę ir neatskleistų paslapčių.

          Jau dirbdamas I. Choicevo cirke Almatoje, A. Zasas buvo pašauktas į karo tarnybą. Tai turėjo įvykti 1909 metų vasarį, nes tuo laiku į kariuomenę imdavo nuo dvidešimt vienerių metų. Bet, paties Aleksandro pasakojimu, su cirku jis klajojo iki 1911 metų. Kas atsitiko per tuos dvejus metus, nežinia. Tačiau tikrai  žinoma, kad šaukimas atėjo iš Vilniaus – tada naujokus šaukdavo pagal gimimo vietą. A. Zaso kelionė iš Vidurinės Azijos į Lietuvą truko dvidešimt tris dienas, kas visiškai galėjo atitikti to laiko sąlygas. O atvykęs Vilniuje buvo paskirtas į Rusijos – Persijos (šiandien tai Iranas) pasienį, kur 1908 – 1910 metais vyko pilietinis karas. 1911 metų lapkričio 11 dieną, pasibaigus ultimatumui, „siekdama apginti savo ekonominius interesus“, Rusijos kariuomenė įžengė į Persiją ir A. Zasas negalėjo šiuose įvykiuose nedalyvauti. Tačiau jokių didžiojo stipruolio prisiminimų apie tai neišliko. Negana to, jis apskritai labai greitai baigė tarnybą – pasimokė, gavo, greičiausiai, puskarininkio laipsnį, o jau 1913 metais tėvai paštu gavo sūnaus solinio pasirodymo afišą.

          Pirmojo pasaulinio karo metais jis tarnavo Rusijos armijoje ir išgarsėjo iš mūšio lauko ant pečių išnešdamas peršautą savo žirgą. 1914 metais sunkiai sužeistas A. Zasas pateko į austrų nelaisvę. Čia medikai jau rengėsi amputuoti jam abi kojas, bet užsispyręs Aleksandras nesutiko ir savo sukurtos gydomosios gimnastikos dėka sėkmingai pradėjo vaikščioti. Ir ne tik vaikščioti. Du kartus nevykusiai mėgino pabėgti iš nelaisvės. Trečiasis bandymas pavyko. Atsidūręs Vengrijos pietuose, prisijungė prie Kapošvare gastroliavusio visoje Europoje garsaus Šmito cirko. Ir būtent šio cirko afišose jis pirmąjį kartą buvo pavadintas Samsonu. Žinia apie nuostabų atletą greitai pasklido po apylinkes. Kartą į vaidinimą atėjo vietos karininkas, kuris susidomėjo, kodėl toks geras jaunas atletas netarnauja Austrijos armijoje. Tada ir išaiškėjo, kad Samsonas – rusų belaisvis.  Jis buvo suimtas ir uždarytas drėgname tvirtovės rūsyje. Galinga jėga padėjo ir šį kartą – nutaikęs momentą, Aleksandras sutraukė grandines, išlaužė metalinius virbus, perbėgo per kiemą,  užmetė virvę su kabliu ant tvirtovės sienos, užlipo ant jos ir nušoko nuo dvidešimties metrų aukščio į griovį. Laimei, vandens buvo pakankamai, o plaukti Aleksandras mokėjo puikiai. Kai žandarmerija susigriebė, buvo jau per vėlu.

           Netrukus jis atsirado Budapešte, kur įsidarbino uosto kroviku. Bet ir toliau persekiojo mintis apie cirką. Ir čia jam pasitarnavo nuo Rusijos laikų pažįstamas garsus atletas, pasaulio čempionas Janošas Čaja. Jo dėka Aleksandrui pavyko atstatyti jėgas, pasiekti buvusį lygį. O netrukus Janošas supažindino savo bičiulį su Italijos cirko impresarijumi Pazoliniu, kurio padedamas Samsonas ilgai gastroliavo Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Anglijoje, Airijoje. Nuo 1924 metų A. Zasas nuolatos gyveno Anglijoje.

            Neįtikėtinas buvo šio artisto pasirodymų repertuaras: jis nešiojo arenoje arklį arba pianiną su muzikante bei šokėja, gaudė iš aštuonių metrų atstumo cirko patrankos iššautą sviedinį, dantimis pakeldavo nuo žemės geležinę siją su jos galuose sėdinčiais asistentais, viena koja pakibęs ore, laikė dantimis platformą su pianinu ir pianiste, du šimtus dvidešimt kilogramų  sveriančią metalinę siją dantimis pakeldavo nuo grindų ir  nunešdavo du metrus. Gulėdamas iki pusės apsinuoginęs ant lentos su vinimis, laikė ant krūtinės pusės tonos svorio akmenį, kurį pageidaujantieji publikos atstovai galėjo daužyti kūjais. Garsiajame atrakcione „Žmogus – sviedinys“ A. Zasas gaudė iš cirko patrankos iššautą ir dvylika metrų oru skriejusią asistentę, pirštais traukė grandines…  Visą pasaulį apkeliavo nuotrauka, kurioje Geležinis Samsonas kelia platformą, ant kurios stovi keliolika žmonių, tarp jų ir būsimasis Didžiosios Britanijos premjeras Vinstonas Čerčilis. Tokius stipruolius įsivaizduojame kaip vos ne pasakų milžinus. Tačiau Samsonas tebuvo 167 cm ūgio ir svėrė apie 75 kilogramus…

          Beje, dar 1891 metų gegužę Vilniuje gastroliavo Činizelio cirkas. Reklama skelbė, kad gegužės antrąją pirmąjį kartą Vilniuje pasirodys garsusis stipruolis – herkulis ir atletas misteris Samsonas. Keistas, netgi mistiškas, sutapimas – A. Zasui tuo laiku tebuvo treji metai…

Aleksandras Zasas sukūrė ir paskelbė keletą fizinio vystymo sistemų, išrado rankos riešo dinamometrą, sukonstravo bei pagamino atrakciono „Žmogus – sviedinys“ patranką. 1925 metais Londone pasirodė devyniskart pasaulio čempiono V. Pulumo  redaguota A. Zaso memuarų knyga „Nuostabusis Samsonas. Jo paties pasakojimas“. Joje plačiai aprašyta unikalaus mūsų kraštiečio gyvenimo istorija, karjeros vingiai. Paskutinįjį kartą A. Zasas viešai pasirodė BBC televizijos laidoje 1954 metais, būdamas šešiasdešimt šešerių. Mirė 1962 metų rugsėjo 26 dieną. Palaidotas netoli Londono nedideliame  Hoklio miestelyje. Ant jo paminklo užrašyta: „Stipriausias pasaulio žmogus“…

OFICIALUS  NIUJORKO  MAGAS

          1981 metų spalio pirmą dieną vienas solidžiausių JAV laikraščių „The New York Times“ pranešė: „Abrahamas B. Hurvicas, kaip oficialus Niujorko iliuzionistas, linksminęs milijonus Niujorko žmonių ir,  kaip Ješivos universiteto profesorius, keturiasdešimt septynerius metus mokęs tūkstančius jaunuolių, mirė antradienio, rugsėjo dvidešimt devintosios, naktį Doctors Hospital ligoninėje Holivude. Jam buvo septyniasdešim šešeri, Hallandale mieste, Floridoje, gyveno septynerius metus.”

Būsimasis Amerikos filosofijos daktaras, iliuzionistas Abrahamas Hurvicas (Abraham Hurwitz) gimė 1905 metų liepos dvidešimt antrąją Lietuvoje. Tiesa, pasaulio magų tarpe jis labiau žinomas kaip Magas Peter Pan.Kada tiksliai Abrahamas su mama Asna Wacks ir tėvu Abrahamu Hurwitz atvyko į JAV, sunku šiandien pasakyti, tačiau jau Niujorke baigė koledžą, Kolumbijos universitete įgijo magistro laipsnį ir Niujorko universitete – filosofijos daktaro laipsnį. Be jo, šeimoje buvo keturi broliai ir dvi seserys. Kadangi ir anksčiau domėjosi iliuzija, pradėjęs dirbti Bruklino Hebrajų našlaičių namuose, Abe ėmėsi labai išradingai pamokose taikyti magijos triukus.

1940 metais A. Hurvicas, jau būdamas privataus Ješivos universiteto profesorius, Niujorke įkūrė  naujovišką organizaciją magijos pasaulyje – klubą paaugliams ir pavadino jį “Piterio Pen magijos klubu”. Apie 1950-uosius pavadinimas pakeistas į Future American Magical Entertainers (Amerikos ateities magai), sutrumpintai F.A.M.E.Klubas veikė iki 1980 metų.Po  Abrahamo (Abe) Hurvico mirties likę klubo nariai  pasivadino Jaunųjų magų asociacija, kuriai vadovauti ėmėsi F.A.M.E. veteranas Dick Brooks.

Būsimasis Amerikos filosofijos daktaras, iliuzionistas Abrahamas Hurvicas (Abraham Hurwitz) gimė 1905 metų liepos dvidešimt antrąją Lietuvoje.

Daug buvusių F.A.M.E. narių tapo žinomais Amerikos iliuzionistais, lėlininkais, magijos konsultantais, ryškiomis televizijos asmenybėmis.Ypatingai  išgarsėjo „Abe“ Hurwitz duktė Shari Lewis, laimėjusi Amerikos televizijos Emmy Award  ir Peabody award premijas už televizijos serialus vaikams “Ėriukas Chopas” PBC kanale, Monte Karlo premiją už geriausią televizijos pramoginį šou,  septynias Choise premijas,  Džono F. Kenedžio Centro premiją už kūrybos išskirtinumą ir kūrybiškumą ir daugelį kitų prestižiškiausių apdovanojimų.  Tėvas nuo trylikos metų mokė ją magijos, akrobatikos, žongliavimo, muzikos pagrindų. Shari baigė Niujorko aukštąją muzikos ir menų mokyklą, Amerikos baleto ir teatro mokyklas. Mirė 1933 metais, sulaukusi šešiasdešimt penkerių. Šiandien Shari Lewis darbą tęsia jos duktė Mallory Lewis, taip pat daug kartų nominuota ir laimėjusi Emmy Award premiją.

          Tarp Amerikos iliuzionistų  mūsų tautietis turėjo labai gerą vardą. Gal todėl Niujorko meras, garsusis kovotojas su korupcija, Fiorello La Guardia didžiosios depresijos metais (1929–1933) paskyrė jį “oficialiu Niujorko iliuzionistu”.

          Hurvicui buvo pavesta rūpintis miesto  poilsio zonų atnaujinimu. Keletą metų jis rodė savo magijos šou mokyklose, poilsio centruose ir būtinai kiekvieno Niujorko rajono parke surengdavo metinį magijos šou. Jis taip pat steigė magijos klubus ir biurus visame Niujorke. Palikęs tarnybą, Hurvicas tęsė savo magijos pasirodymus kaip savanoris. Žmona Ann Hurwitz (Ritz)pergyveno Abrahamą trylika metų.

PASAULIO  KURČIŲJŲ  ILIUZIONISTŲ  ČEMPIONAS

          Devintojo pasaulinio kurčiųjų iliuzionistų festivalio, vykusio 1993 metais, laureatų koncerte Pasaulinės kurčiųjų iliuzionistų federacijos generalinis sekretorius JAV profesorius Saimonas Karmelas (Simon Karmel) dalyvavo be konkurencijos. Jis parodė vos du triukus – su laikraščiu ir su apelsinu.  Bet kaip parodė!.. Kita vertus, nieko tai nestebino, nes tais metais sukako šešiasdešimt vieneri metai nuo jo pirmojo išėjimo į sceną.  S. Karmelas nuo 1990-ųjų pasauliniuose kurčiųjų iliuzionistų festivaliuose nuolatos gaudavo prizus įvairiose kategorijose, o 1998 metais Londone laimėjo netgi Grand prix…

          Gal nesukeltų Lietuvos publikai ši pavardė, daugelio pirmąjį kartą išgirsta, didesnio susidomėjimo, jeigu garsusis artistas bei gestų kalbos tobulintojas neturėtų sąsajų su mūsų kraštu. Saimono seneliai kilę iš Vilniaus, 19 amžiaus pabaigoje emigravę į Ameriką, kur 1880 metais susipažino ir susituokė.

          Iliuzija Saimonas pradėjo užsiiminėti iš … neturėjimo ką veikti. Kol jo normaliai girdintys tėvai linksmindavosi su svečiais, jis, kurčias, sėdėdavo ir nuobodžiaudavo. Bet atsirado tikras dėdė, kuris pradėjo linksminti berniuką fokusais ir netgi atskleidė kai kurias paslaptis. Būdamas ketverių metų, Saimonas jau kai ką mokėjo parodyti ir pats, tuo nustebindamas visus aplinkinius ir, pirmiausia, tėvus. Jie nutarė, kad šis menas visiškai tinka kurčiam žmogui ir pradėjo vedžioti sūnų į profesionalių iliuzionistų pasirodymus, bibliotekas ir specializuotus knygynus. Saimonas ir kopijavo, ir pats kūrė originalius triukus, iliuzijos pokštai tapo jo hobiu visam gyvenimui.     Būdamas trylikos, kurčias paauglys išdrįso dalyvauti iliuzionistų su normalia klausa konkurse gimtojoje Baltimorėje ir iš karto laimėjo pirmąją vietą. Pasipylė kvietimai koncertuoti, mama netgi tapo asmeniniu Saimono vairuotoju.

          Saimonas Karmelas – tai  žmogus – legenda, metęs iššūkį savo nelaimei. Būdamas kurčias nuo gimimo, jis nutarė įrodyti aplinkiniams savo pilnavertiškumą. Nuolatinės garsų tarimo treniruotės, kalbos aparato vystymo pratimai pagaliau davė savo vaisių. Neįtikėtina, bet tai faktas – be anglų, Saimonas savarankiškai išmoko lotynų, po to universitete – vokiečių, rusų kalbas. Jis daug prisidėjo prie gestų kalbos tobulinimo, 1982 metais išleido labai populiarią knygą „Tarptautinė kurčiųjų rankų abėcėlė“, kurioje išanalizavo penkiasdešimt devyniose pasaulio šalyse naudojamas keturiasdešimt tris daktilines abėcėles. Maža to, įgijęs mokslinį filosofijos habilituoto daktaro laipsnį, turėdamas atropologijos ir folkloristikos specialybes, Karmalis įsidarbino Ročesterio technologijos institute Niujorko valstijoje. Kaip pripažįsta jis pats: „Jėgų gyventi su šypsena man davė fokusai“. Saimonas šiandien yra vienas garsiausiųjų pasaulio sceninės iliuzijos meistrų. Po jau minėtos pergalės Baltimorėje, vėliau buvo antroji vieta Amerikos kurčiųjų iliuzionistų konkurse 1970 metais Mineapolyje, pirmoji premija trečiajame pasauliniame kurčiųjų magų festivalyje Leipcige 1990 metais. Nuo 1992 metų S. Karmelas yra Tarptautinės iliuzionistų Brolijos „Magiškojo rato N4“ (IBM) viceprezidentas, o nuo 1993 metų – prezidentas. 1996 metais jis buvo septintojo pasaulinio kurčiųjų iliuzionistų festivalio organizacinio komiteto generaliniu direktoriumi.

          2008 metais S. Karmelas parašė keturių šimtų puslapių knygą „Nematomoji magija: 28 šalių 112 kurčiųjų magų biografijos“.

***

          1981 metais VDR išleistoje knygoje „Didysis Hokus-pokus“, kurioje surinkta šimto dvidešimties žymiausiųjų pasaulio iliuzionistų biografijų, minimas ir vilnietis Hyman Elias Goldšteinas (Hyman Goldstein), gimęs 1873 metais. Būdamas šešiolikos, jis su tėvais emigravo į JAV. Išbandęs daugelį profesijų ir išstudijavęs iš Lenkijos kilusio Herberto  Albinio  (Abraham Laski) triukus, tapo iliuzionistu Horacijum Goldinu.  Niujorke sutiktas H. Albinis tapo jaunojo vilniečio etalonu. Vyresnysis meistras atskleidė jam savo šiandien, atrodytų, tokio primityvaus „Kiaušinių maišelio“ triuko paslaptį ir H. Goldinas pradėjo savo pasirodymus pinigų muziejuose. Pamažu jo šlovė augo, vis garsesnėse salėse vyko pasirodymai. Galop, Horacijus (Hymanas) pasiekė vos ne pasaulio rekordą – per septyniolika minučių pademonstruodavo keturiasdešimt penkis triukus, kai tuo tarpu kiti iliuzionistai šitiek triukų atlikdavo per visą vakarą. Jį ypatingai išgarsino triukai „Kabantis pianinas“, „Perėjimas per stiklą“. Jam priklauso ir sensacingas triukas „Perpjauta dama“, pirmąjį kartą JAV parodytas 1921 metais. Skirtingai nei pirmasis triuko atlikėjas P.T.Selbit’as, kuris asistentę kišdavo į uždarą dėžę, Goldin’o asistentė iš dėžės iškišdavo galvą, kojas ir rankas.Vėliau  H. Goldinas atsisakė ir dėžės, pirmasis istorijoje „perpjaudavo“ asistentę elektriniu pjūklu.

          Mūsų kraštietis magas, kaip daugelis pasaulio iliuzionistų, mėgino įminti įminti ir garsiojo „Indijos virvės“ triuko paslaptį. Jis aštuonerius metus keliavo po Indiją, tikėdamasis sutikti nors vieną fakyrą ar dervišą galintį šį triuką pademonstruoti. Deja.  Grįžęs į JAV G.Goldinas pats ėmėsi darbo. Triuko premjera įvyko 1936 metų spalio 21 dieną. Gaila, bet artistui pavyko tik sukietinti prieš tai minkšta buvusią virvę. Nebuvo virve sliuogiančio berniuko, nebuvo ant grindų krentančių kruvinų kūno dalių, nebuvo ir stebuklingo berniuko „prisikėlimo“ iš mirusiųjų.Mirė  G.Goldinas 1939 metais Niujorke.

٭٭٭

          Dar vienas tautietis iliuzionistas, Amerikos Iliuzionistų asociacijos (SAM) narys Pranas Buslavičius (Frank Buslovich) gimė 1920 metų spalio 29 dieną o mirė 1992 metų liepos dvidešimt antrąją. Motina  Ieva Kuklienė buvo kilusi iš Valkininkų apylinkės Kuklių kaimo, tėvo ryšiai su Lietuva nežinomi. Tačiau visos aplinkybės leidžia spėti, jog Prano motina, greičiausiai, atvyko į JAV, kur sutiko savo antrąją pusę. Čia gimė ir būsimasis artistas, tiesa, nemažai metų dirbęs pašto tarnautoju.

Pranas Buslavičius SAM priklausė penkiolika metų, o  dvejus metus buvo vietos grupės prezidentas.

IŠ  MARIJAMPOLĖS – PER  PASAULĮ

          Kiekvienas, nors truputį besidomintis pasaulio cirku, pagarbiai linktels galvą, išgirdęs Vokietijos “Krone” cirko vardą. Nuo 1870 metų spalio dvidešimt pirmosios gyvuojanti organizacija šiandien yra didžiausia Europos cirko imperija su įspūdingu žvėrynu, trijų tūkstančių vietų Miuncheno žiemos stacionaru, spalvingu, apie penkis tūkstančius žiūrovų talpinančiu, šapito, grandiozinėmis programomis ir geriausiais artistais. Bet dar labiau nustebs tas žmogus, išgirdęs, jog “Krone” savotiškas gyvasis simbolis, nepakeičiamas ilgametis jo programų vedėjas Nikolaj Tovarich turi tiesioginių ryšių su mažyte Lietuva. Jo motina Nataša 1920 metų rugpjūčio penkioliktą dieną gimė Marijampolėje.

          Lazdijietės Natašos (Evos) Drangutės – Šlivinskas, cirke labiau žinomos kaip Eva Tovarich, tėvas prieš antrąjį pasaulinį karą šeimą iš Lietuvos atvežė į Škotiją, Hamiltoną. Čia ji sutiko  tokį pat emigrantą  Jozefą “Joe” (Juozą) Šlivinskį, gimusį 1903 metais netoli Marijampolės. Pirmąjį kartą Juozas buvo vedęs irgi lietuvę, su kuria susilaukė dviejų dukrų ir trijų sūnų.  Aštuonerius metus mūsų kraštietis dirbo anglies kasykloje. Laisvalaikiu ar streikų metų pievoje prie šachtos sportuodavo su kitu lietuviu Jurgiu Bratkausku, dviese jiedu atlikdavo nesudėtingus akrobatikos triukus. Pradėję gastroliuoti Škotijoje, Hamiltone susipažino su lietuvaite, puikia sportininke, miesto plaukimo čempione Ieva Drangute, kuri netrukus tapo ne tik trupės nare, bet ir antrąja J. Šlivinsko žmona.

J. Bratkauskui klajonės nusibodo, jo ir partnerių keliai išsiskyrė. Juozas gi subūrė akrobatų Žarovų grupę, o vėliau, po savo skyrybų, ir aštuonių žmonių šeimos kolektyvą, pavadintą “The Tovarich Troupe”.Jame dalyvavo net šeši šeimos vaikai – dukros Ieva, Franciska, Marija, Tania, sūnūs Mykolas (Nikolajus) ir Jurijus. Po karo ši grupė nukeliavo nuo    “Blackpool Tower Circus” iki garsiosiojo “Bertram Mills arena” cirko, kur juos pastebėjo moderniojo cirko pradininkas legendinis Cyril Mills. 1947 – 48 metais prasidėjo pasaulinės gastrolės su Bertramo Millso cirku.

          Įvairiomis sudėtimis grupė 1955-56 metais pasirodė Mančesterio Belle Vue Cirke, 1961 – aisiais Pietų Afrikos Boswell’s Circus, 1964 – aisiais Didžiojo Jarmuto hippodrome, o 1965 metais su legendiniu, dar 1854 metais įkurtu ir šiandien tebegyvuojančiu, Pindero cirku – Paryžiuje, kur užbaigdavo visą grandiozinį spektaklį. Tai šį tą reiškė… Beje, Nataša (Eva) Šlivinskas su dukra Tania buvo pirmosios cirko moterys, pradėjusios demonstruoti manieže taip vadinamo „hand voltige“ (jėgos akrobatikos) žanro iki tol išimtinai vyrų rodytus triukus. Ne be reikalo, matyt, Vakarų cirko pasaulyje mūsų tautietė buvo praminta „Big Eva“ (Didžioji Eva).Po daugelio metų, internete pasirodžius šio dueto pasirodymo fragmentui, vienas aiškiai solidaus amžiaus gerbėjas parašė komentarą: “Prisimenu šių damų pasirodymą 1971 metais. Tik dabar sužinojau, kad vyresniajai, Evai, tada buvo per penkiasdešimt, o jaunesniajai – dvidešimt septyneri. Tai tapo man didžiuliu atradimu, nes ilgai buvau įsitikinęs, jog tai seserys – dvynės…”

1967 metais Tovarich grupė Amerikoje dalyvavo Edo Salivano šou, įrašytame tarp penkiasdešimties garsiausių visų laikų pramoginių pasaulio renginių. Šiame šou įvairiu metu pasirodė  Elvis Preslis, The Beatles, The Beach Boys, The Jackson 5, The Rolling Stones, The Doors ir daugybė kitų garsiausiųjų atlikėjų.

Ne be reikalo, matyt, Vakarų cirko pasaulyje mūsų tautietė buvo praminta „Big Eva“ (Didžioji Eva).

Trisdešimt metų su didžiuliu pasisekimu garsioji ekvilibristų “Tovarich Troupe” žygiavo per pasaulio varjetė teatrus, cirkus. Jų repertuare buvo  tik ypatingo sudėtingumo jėgos akrobatikos ir grupinių piramidžių triukai, kuriuos labai sunku aprašyti žodžiais ir kurie net ir šiandien niekieno nekartojami. Kaip minėta, Eva su partnerėmis pirmosios cirke pradėjo demonstruoti grynai vyrišką repertuarą, reikalavusį ne vien geros išvaizdos, bet ir ypatingos jėgos. Tie, kas suras laiko pažiūrėti internete užfiksuotus šių unikalių artisčių pasirodymų fragmentus, įsitikins patys. Pokario Europos cirke nebuvo kitos artistės, kuri taip žaviai ir lengvai atliktų tokius originalius triukus. Ne be reikalo įvairių šalių cirkai afišose numerį reklamavo kaip “Didžiausius pasaulio ekvilibristus” (“The World’s Greatest Equilibrists”) arba “Sensacijos ekvilibristai”.

Antrojo pasaulinio karo metais trupė aktyviai bendradarbiavo su ENSA (Entertainments National Service Association – Nacionalinė pramogų organizavimo asociacija), surengusi daugybę pasirodymų kariams, taip dar kartą įrodydama savo ypatingą lygį.

Vėliau Eva kartu su dviem dukterimis demonstravo oro akrobatikos numerį, pavadintą “Eva, Meilutė ir Eva”.Du sūnūs repetavo akrobatų – ekscentrikų su riedučiais numerį “The Two Harvards”.

1970 metų viduryje Joe ir Nataša Šlivinskai pasitraukė iš aktyvios koncertinės veiklos ir apsistojo pietinėje Ispanijos dalyje, maždaug už keturiasdešimties kilometrų  nuo Alikantės įsikūrusiame  Benidormo mieste, kur Joe Šlivinskis 1992 metais mirė. Jis buvo ne vien trupės įkūrėjas, bet tikras pagalbininkas, jos siela, tuo tarpu, Eva visą save atiduodavo manieže, nešiodama ir kilnodama kitus partnerius. Ji įrodė, kad meniškai, atletiškai moteriai  metai neturi įtakos. “Stebuklinga figūra, be jokios užuominos apie riebalus,” – taip puikiai Evą apibūdino vienas Bertram Mills Circus darbuotojas. “Elegantiška, grakšti ir tuo pačiu pakankamai stipri.”

          Gal  Eva būtų ramiai toliau Benidorme gyvenusi, jeigu 1996 metais į jų vilą nebūtų įsiveržę ginkluoti plėšikai ir žiauriai nužudę trisdešimt penkerių metų anūką, Amerikoje gyvenančios dukters Evos sūnų Janą Jurijų, bene vienintelį iš šeimos nedirbusį cirke, o turėjusį Ispanijoje palydovinės televizijos įrangos parduotuvę. Peiliu subadytą Evą Tovarich  ištiko gili koma. Ši tragedija sukrėtė visą Ispaniją. Ir nors Janas ir Eva buvo Didžiosios Britanijos piliečiai, spauda ne kartą pabrėžė, jog tai garsios lietuviškos giminės atstovai, pasaulinio garso ekvilibristai. Ispanijos policijos atstovas pareiškė: “Mes netgi negalime apie šią tragediją informuoti artimųjų, sudėtinga išaiškinti visus  šeimos narius, kadangi jie labai išsibarstę po pasaulį”. Vis dėlto, įvairių šalių cirkų maniežuose užgrūdintas moters organizmas atlaikė, Eva išsigydė žaizdas ir toliau viena gyveno Ispanijoje.

          Ji mirė 2014 metų sausio ketvirtąją, būdama devyniasdešimt trejų metų,  palikusi tris dukras ir sūnų Nikolajų, kuris, kaip minėta, daug metų buvo nepakeičiamas didžiausiojo Europos keliaujančio cirko “Krone” programų vedėjas. Nikolajus vedė Silviją Šikler (Sylvia Schickler) demonstravusią aukštąją jojimo mokyklą. Viena Evos duktė gyvena Amerikoje, dvi – Anglijoje, kiti šios gausios išskirtinės šeimos nariai dirba Italijos ir Vokietijos cirkuose. Dinastija tęsiasi.

2013 metais mirė garsus mūsų kraštietis cirko artistas Jonas Žilinskas,  vadintas „Stipruoliu Jonu“ ir „geležiniais žandikauliais“(Jonaas Zalinskas – Lithuanian circus strongman and dental trapeze artist). Ir tos dvi A raidės varde – ne korektūros klaida. Taip mūsų tautietis buvo vadinamas Australijoje.

          Jis gimė 1919 metų sausio dvidešimt septintąją Plungės rajone, Karklėnų kaime, Jono ir Domicelės Žilinskų šeimoje. Nuo pat vaikystės pamėgęs sportą,  svajojo dirbti cirko artistu. Jam vaikščioti rankomis buvo tas pats, kas kojomis. Dar neturėdamas dvidešimties metų,  dalyvavo įvairiuose cirko pasirodymuose, užsidirbdavo duonos kąsnį atlikdamas įvairius darbus. 1945-ųjų sausio pabaigoje, vengdamas tremties į Sibirą,  emigravo iš Lietuvos. Beveik trejus metus J. Žilinskas gyveno Norvegijoje, Švedijoje, Danijoje, o 1948 metais laivu išplaukė į savo svajonių kraštą Australiją. Čia Jonas iškart pradėjo dirbti klajojančiuose cirkuose, stebindamas didele fizine jėga ir neįtikėtinai stipriais žandikauliais. Vėliau J. Žilinskas ne kartą pabrėždavo, jog cirko artisto karjerai jį įkvėpė Nepriklausomos Lietuvos cirko pažiba Jonas Ramanauskas.

J. Žilinskas Australijoje vadintas cirko legenda.Nuo 1962 iki 2002 metų jis dirbo visame pasaulyje garsiame Eštono (Joseph Ashton) šeimos cirke.Sudėtingiausias J. Žilinsko triukas, Australijos spaudos teigimu, buvęs toks. Kabėdamas po kupolu žemyn galva ir dantimis sukandęs specialų laikiklį, J.Žilinskas pakeldavo trapeciją su keliomis ant jos esančiomis akrobatėmis. Šį triuką Jonas kartojo dargi sulaukęs 83-ejų metų.J.Žilinskas buvo ne tik artistas – jis kurdavo ir specialią akrobatiniams triukams reikalingą įrangą, kurią naudodavo ir kiti cirkai.“Mano pagaminta įranga buvo patikima ir turėjo didelę paklausą“, – kalbėjo Jonas.J.Žilinskas pasižymėjo ir ypatinga išvaizda.Daug kam ilgaplaukis pusamžis vyras primindavo aborigeną.Ir gyveno jis ne prabangiuose namuose, kaip derėtų pasaulinei žvaigždei, o namelyje ant ratų. Baigęs pasirodymus cirke, Jonas daug keliavo po Australiją, statė įvairius paminklus iš gamtoje jo paties surinktų medžiagų. Neturėdamas jokio išsilavinimo, tačiau apdovanotas gabumais, jis visada domėjosi techniniais dalykais. Išėjęs iš cirko, dirbo miške įvairius darbus, sukonstravo medžių smulkinimo mašiną.„Mokslas – ne vien knygų skaitymas.Labai svarbu mokėti analizuoti ir apibendrinti. Neturėjau laiko neišsilavinusiems, primityviems žmonėms, bendravau su tais, kuriuose mačiau išmintį“ – tai jo žodžiai.