Pagrindinis puslapis Kultūra Etninė kultūra Jorės šventė – neeilinė proga patirti pirmapradę gaivą ir galią

Jorės šventė – neeilinė proga patirti pirmapradę gaivą ir galią

Jorės šventė – neeilinė proga patirti pirmapradę gaivą ir galią

www.voruta.lt

Paskutinį balandžio savaitgalį, balandžio 23-24 dienomis baltų dvasinio paveldo puoselėtojai romuviai ir vėl švęs  pirmosios pavasario žalumos šventę Jorę. Nors Jorės šventė jau švenčiama įvairiose Lietuvos vietose ir net užsienyje, tačiau didžiausias būrys šventėjų jau 26-tus metus iš eilės renkasi Molėtų rajone, Kulionių kaime esančioje Molėtų krašto muziejaus Etnografinėje sodyboje. Čia Jorė švenčiama kasmet nuo 1997 metų, kuomet šioje vietoje buvo įkurta Senovinė dangaus šviesulių stebykla – šventvietė.

„Jorė – viso kas gyva atsinaujinimo šventė. Ją mums vaizdžiai skelbia pati mūsų krašto gamta – sprogstantys pumpurai, pirmoji pavasario žaluma, pirmasis pavasarinis lietus, pirmasis Perkūnas“, – sako nuolatiniai šios šventės rengėjai, Molėtų krašto muziejaus muziejininkai Jonas Vaiškūnas ir Daiva Vaiškūnienė.

Jorė švenčiama dvi dienas, nors ruoštis jai pradedama kiek anksčiau – kraunamas laužas, įrengiama lauko pirtis, pirmąja pavasario žaluma puošiama šventinė erdvė. Šeštadienį vyksta amatų mokymai, pažintis su  Senovine dangaus šviesulių stebykla, veiks įvairios parodos, šventinė pirtis, vyks žaidimai, vakaronė prie laužo, ugnies reginiai, naktinis žygis…

Sekmadienį visi renkasi Stebykloje, iš kurios apeigine eisena su vėliavomis ir giesmėmis keliaujama į tarp Trinktinio ir  Želvos ežerų įsiterpusiame pusiasalyje stūksantį Kulionių piliakalnį. Jame atliekamos apeigos, skirtos Lietuvą gynusiems karžygių ir pilėnų atminimui, rengiamos įšventinimo į romuvius ir vaidilas apeigos, vyksta apeiginė šiuolaikinių karžygių kova. Jorės šventės apeiginiai veiksmai palydimi giesmėmis.

Nuo piliakalnio  darnia  eisena sugrįžtama į Stebyklą. Joje pagerbiamos pagrindinės senovės baltų dievybės – Gabija, Žemyna, Perkūnas, laiminami joriukai – šventės dalyviai, kurių vardas susijęs su šaknimis Jar-, Jor- Jur-. Po to Perkūno šventykloje, garsiai tariant linkėjimus šventės dalyviams ir visai tautai, aukojami atsivežti akmenys iš įvairių baltų žemės vietų… Pati švenčiausia apeigų dalis – vaišės: apeiginės kiaušinienės iš vienos keptuvės ir šventinio viralo iš vieno katilo valgymas… Paskui visi vaišina vieni kitus tuo ką atsivežė. Tai suvienija bendruomenę.

Šventės dalyviai ridens joručius, supsis, galės pasimokyti sutartinių giedojimo paslapčių, sodų vėrimo paslapčių, archeologinių žalvarinių papuošalų gamybos, pasimiklinti žaisdami senovinius žaidimus ar pasigilinti į protėvių pasaulėžiūros paslaptis su baltų kultūros ir mitologijos žinovais.

„Jorė – tai metas, kai tiesiog traukia eiti į mišką, pamatyti pirmuosius pumpurus, pasigrožėti žibutėmis, atsigerti beržų sulos, vaikščioti basomis, klausytis paukščių čiulbesių. Tai labai trumpa akimirka gamtoje, nes po perkūnijos, po pavasarinio lietaus jau veši lapai, žydi žiedai, o netrukus ir žolynus jau laikas rinkti. Todėl svarbu nepražiopsoti tos pradžios, nepraleisti progos visiems kartu susirinkus prikaupti sau galių, nukreipti jas brandai, skalsai ir darnai. To ir linkime vieni kitiems ir visai Lietuvai.

O visiems pirmą kartą važiuojantiems švęsti Jorės primename, kad būtinai pasiimtų šaukštą ir dubenėlį apeiginiam maistui, kad ir patys atsivežtų kažką gardaus kuo galėtų pavaišinti draugus. Būtina nepamiršti ir savo pačių margintų kiaušinių – joručių. Jais ne tik vaišinsimės, bet ir ridensime, aukosime. Šventinei eisenai prašome turėti tautinę ar savo krašto, bendruomenės vėliavą. Vėliava svarbus apeiginis reikmuo. Su ja mes tampame matomi mūsų protėvių vėlėms“, – sako D. Vaiškūnienė.

O vienas pagrindinių šventės rengėjų ir šventinių apeigų vedėjų J. Vaiškūnas, ne tik muziejininkas, bet ir Romuvos vaidila primena, kad visi norintys tapti romuviais ir iškilmingai būti įšventinti ant Kulionių piliakalnio privalo turėti sau mielą baltišką papuošalą, kuris po apeigos taps įšvęstojo stiprybės ir sėkmės ženklu padėsiančiu eiti protėvių pramintu keliu.

„Taip pat atvykę į Jorę atsivežkite akmenį iš savo širdžiai mielos vietos, arba jums kritusį į akį pakeliui į šventę. Perkūno šventovėje metai iš metų aukodami karštais palinkėjimais užkalbėtus akmenis telkiame gėrį ir galią sau, savo artimiesiems ir Tautai“, – sako J. Vaiškūnas.

Tie kas ne pirmus metus švenčia Jorę jau gerai žino, kad pagrindinis švenčiančiųjų šūksnis, pasisveikinimas ir palinkėjimas tuo metu yra „Gyvo žalio“. Tariant šiuos žodžius būtina turėti prie savęs ir parodyti sutiktajam pirmąja pavasario žaluma prasprogusio augalo šakelę.

Bus ieškoma atsakymų

Jorės šeštadienį, balandžio 23 d., 18-19 val. į nuolatinėje Jorės šventimo vietoje Europos žemės ūkio fondo paramos dėka atsiradusį paslaptingąjį Žvaigždžių skliautą“ kvies nepaskaita „Protėviai esame mes“.

Jos dalyviai kartu su Romuvos Krive Inija Trinkūniene, mitologu, Romuvos garbės vaidila dr. Dainiumi Razausku, etnoastronomu, vaidila Jonu Vaiškūnu, ir kitais vaidilomis bei romuviais bandys atsakyti į klausimus ties kuriais reikia rimtai susikaupti ir kuriuos, pasak J. Vaiškūno „reikia nuolat laikyti dėmesio dėmėje ir domėje“.

O būtent:

– Kuo yra paremta šiuo metu liudijama Romuvos religija? Kaip pavyko atkurti apeigas, vedybų, krikštynų ir kt. papročius. Juk rašytinių šaltinių nėra išlikę, gal užuominų ieškoma tautosakoje, archeologiniuose radiniuose?

– Baltiškųjų švenčių dvasinis turinys, apeigų reikšmės. Žmogaus gyvenimo darnoje su gamta esmė. Švenčių tikslai? Ar visos šventės susijusios su garbinimu ir padėka gamtai, kažkokios naudos prašymu sau? Kokiu tikslu žmogus eidavo/rengdavo šventes?

– Kiek laisvės pasaulėžiūros suvokimui ir veikimui yra dabartinėje baltų religijoje?

– Ar baltiškoji kultūra gali pritikti šiuolaikinio miesto žmogui? Kokiu būdu?

– Ar toks gyvenimo būdas tinka plačiajai visuomenei, o galbūt tik saujelei žmonių ir tai niekuomet netaps visuotiniu reiškiniu?

„Šie ir kiti klausimai laukia jūsų dėmesio ir minčių. Nepraleiskite laiko. Šią ypatingą dieną, mūsų sukauptas dėmesys ir bendros pastangos – duos nelygstamus vaisius Lietuvos ateičiai, ir jos gyvastį palaikančios visuomenės kūno ir dvasios tvirtybei“, – sako Jorės šventės svarbą pabrėždamas J. Vaiškūnas.

Šiuolaikinės Jorės šventimo ištakos siekia praeito amžiaus 7 dešimtmečio pabaigoje ir 8-to dešimtmečio pradžioje, sovietinės okupacijos sąlygomis, užgimusio etnokultūrinio sąjūdžio pradžią, Vilniaus universiteto Ramuvos bendruomenę, folklorinio ir žygeivių judėjimo ištakas. Tuomet Jorės, kaip ir kitų jaunimo gaivinamų pagrindinių kalendorinių švenčių  – Rasos / Kupolinių, Vėlinių, Kūčių/Kalėdų, Užgavėnių – šventimas reiškėsi kaip savitas kultūrinis pasipriešinimas.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę Jorė tapo viena svarbiausių įsikūrusios Senovės baltų religinės bendrijos Romuva metinių švenčių. Nuo 1997 m. Jorė imta švęsti Molėtų rajone, Kulionių kaime ir toje pačioje vietoje jau švenčiama 26 metus, čia sutraukia daugiausia dalyvių iš visos Lietuvos.

Čia rengiamos Jorės šventinės apeigos davė nemažą postūmį ir kitose Lietuvos vietose bei užsienyje gyvenančių lietuvių rengiamų Jorės švenčių turiniui.

Nuolatiniais Jorės šventės rėmėjais yra Lietuvos kultūros taryba, Molėtų rajono savivaldybė ir Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcija, Molėtų Romuva bei Žaliųjų klubas Gojus.