Pagrindinis puslapis Autoriai Česnulis Vytautas Valentinas Jono Laurinavičiaus knyga „Žurnalistai“

Jono Laurinavičiaus knyga „Žurnalistai“

Vytautas Valentinas ČESNULIS, www.voruta.lt

Kauno leidykla „Naujasis lankas“ išleido Jono Laurinavičiaus knygą „Žurnalistai“ – atsiminimų, biografinių apybraižų, interviu ir straipsnių rinkinį. Knygą autorius skiria žurnalistams, su kuriais yra dirbęs arba artimai bendravęs. Tokių žmonių – vienų plačiau  aprašytų, kitų vos prabėgomis paliestų – knygoje paminėta tikriausiai per šimtą. Pasak autoriaus kolegos Vytauto Žeimanto įvadinio straipsnio, J. Laurinavičius „įdėmia akimi lydi savo knygos herojus, kurie, kaip ir įprasta žurnalistams, dažniausiai eina gana vingiuotais keliais, vedančiais juos, ir kartu knygos autorių, į Kauną, Vilnių, į respublikinių laikraščių ir žurnalų redakcijas, į televiziją, radiją, kitur.“

            Buv. Onuškio valsčiaus Pajautų kaime gimęs ir Daugų rajono laikraščiui „Komunizmo aušra“ pirmąsias žinutes parašęs, J. Laurinavičius ilgainiui savo profesiją įsimylėjo. Šešiasdešimt trejus metus rašo periodinei spaudai. Išleidęs kelias dešimtis kraštotyros, publicistikos, grožinės literatūros ir dokumentinių apybraižų knygų bei knygelių, dar daugiau jų redagavęs ir parengęs spaudai. Varstęs kelių rajonų laikraščių redakcijų duris, ilgiausiai, net kelis dešimtmečius, pradirbo Kaišiadoryse, iš jų 25-erius metus „Kaišiadorių aidų“ laikraščio redaktoriumi. Tačiau mums labiausiai rūpi, kas autorių sieja su Varėna ir kiek šie saitai atspindėti jo knygoje.

            Kaip J. Laurinavičius rašo knygos p. 14, Varėnos rajono laikraščio redakcija jam buvo literatūrinio ir žurnalistinio darbo pradžiamokslis. Bendradarbiavęs Daugų rajono laikraštyje, 1956 m. jaunuolis užgirdo, kad kaimyniniame Varėnos rajone prie „Tarybinio balso“ redakcijos susikūrė literatų būrelis. „Pabandžiau užmegzti ryšius, – rašo Jonas, – nusiunčiau pluoštelį savo eilėraštukų. Koks buvo džiaugsmas, kai netrukus gavau didelį voką, į kurį buvo įdėtas laikraštis su dviem eilėraščiais ir literatų būrelio pirmininko Stasio Čižo laišku. Priėmė mane į literatų būrelį, pakvietė į redakcijoje rengiamus literatų susitikimus […]… Tą dieną, metęs visus darbus, sėdau ant dviračio, nuskuodžiau į Rūdiškes, o iš ten – traukiniu į Varėną.“

            Jono Laurinavičiaus knyga pažadino kai kuriuos prisiminimus. Buvau anuomet Vilniaus universiteto studentas, „Tarybiniame balse“ atlikęs dvi žurnalistinio darbo praktikas, o ir vėliau per keliolika metų, parvažiavus į Varėną, redakcija būdavo mano kelio galas. Visus jos darbuotojus gerai pažinojau. Kelis Anapilin teko palydėti.

            J. Laurinavičius pasakoja: „Iš senos spaudos man buvo žinoma ir redaktoriaus Jokūbo Dzienajevičiaus pavardė. Jis rašė eilėraštukus, juos spausdino pedagogas ir žurnalistas Stasys Tijūnaitis vaikams skirtame žurnalėlyje „Kregždutė.“ […] J. Dzienajevičius poetu netapo, tačiau visą gyvenimą buvo poezijos mylėtojas. Tad neatsitiktinai vienas iš pirmųjų jaunųjų literatų būrelių prie redakcijos kaip tik susikūrė Varėnoje. Iš to būrelio vėliau iškilo talentingų kūrėjų, kurie žinomi literatūroje, žurnalistikoje, kultūroje.“ J. Dzienajevičius – ne itin didelių mokslų, tačiau darbštus ir sąžiningas žmogus. Pasakodavo jis apie Butrimonių ir Raižių totorius, apie 1941 m. liepos pradžioje sušaudytą jo tautietį, buvusį Merkinės pogrindžio komjaunuolį Aleksandrą Gembicką… Amžino poilsio redaktorius atgulė Keturiasdešimties Totorių kaimo kapinėse netoli Vilniaus.

            Tarp J. Laurinavičiaus išleistų knygų – „Stasys Tijūnaitis“ (1995 m.). Kai ką prisimenu apie St. Tijūnaičio 1923-1933 m. redaguotą vaikų žurnalą „Žvaigždutė.“ Vyresnysis brolis 1942-1943 mokslo metais mokėsi Varėnos II mokyklos V skyriuje. Į mokyklą nėjau (tais metais mūsų sodžiuje nebuvo mokytojo), bet knygas ir kt. jau skaičiau. Kartą brolis parnešė kelis senus „Žvaigždutės“ žurnalus. Spalvoti viršeliai, gana daug paveikslėlių. Kokių metų numeriai buvo, neprisimenu, tačiau atmintin įstrigo ne tik redaktoriaus pavardė: kai ką iš žurnaliuko galėčiau ir dabar pacituoti. Dirbant žurnale „Mokslas ir gyvenimas“, berods, 1966 m. St. Tijūnaitis iš Pravieniškių atsiuntė laišką redakcijai skųsdamasis, kad krautuvėse neranda nusipirkti didesnio numerio batų. O jo kojoms reikėjo ne bet kokio apavo – 48-to ar 49-to numerio!

            „Dešimtmečiai neišblukino ir Domo Jankausko paveikslo.“ Dirbęs partijos rajono komitete, D. Jankauskas dažnai užsukdavo į redakciją nešinas ne tik rašiniais partine tema, bet ir savo eilėraščiais. Po J. Dzienajevičiaus 1962-1970 m. jis vadovavo „Raudonosios vėliavos“ (buv. „Tarybinio balso“) redakcijai. Knygos autorius kalba: „Man Varėnoje po literatų susirinkimų, po literatūrinių vakarų ypač sunku būdavo su nakvyne: viešbučio dar nebuvo, pažįstamų, be redakcijos darbuotojų, neturėjau, tai kur pernakvoti? Sužinojęs apie šį mano rūpestį, D. Jankauskas iš karto pasikvietė pas save. Iki vėlios nakties sėdėjome prie jo knygų, rankraščių. Jis skaitė savo eilėraščius. Ypač jam didelę pagarbą pajutau, kai jis parodė man storą Rašytojų sąjungos žurnalą „Pergalė“ su keliais jame išspausdintais savo eilėraščiais. Pradėjau drovėtis net kalbėti apie savo literatūrinius bandymus, kai išvydau tokią D. Jankausko publikaciją. Parodė ir keletą kitų respublikinių leidinių su savo poetine kūryba. Jo autoritetas mano akyse smarkiai pakilo.“

            Gyvendamas studentų bendrabutyje, parsiveždavau į Vilnių Varėnos laikraščių ir su D. Jankausko eilėraščiais. Vadinome Domą poetu propagandistu: mat dauguma eilėraščių buvo duoklė anų metų politinėms aktualijoms. Tačiau savo bute Jankauskas yra paskaitęs ir nuoširdžios lyrikos eilių. Rinkinio jis nėra išleidęs, tik keleri metai prieš mirtį su bičiulio kupiškėno Petro Pečiūros pagalba mažyčiu tiražu, be bibliografijos numerių yra atsispausdinęs du rinkinukus ir paplatinęs tarp draugų ir artimųjų (vienas rinkinys – „Neišdainuotos dainos“).

            „Atmintyje išliko ir kiti Varėnos rajono žurnalistai, su kuriais aš bendravau ir kurie mane mokė žurnalistinio darbo niuansų. Tai redakcijos ats. sekretorius Domas Staselis. Jis buvo kilęs iš Varėnos rajono ir visa jo žurnalistinė veikla susijusi su varėniške spauda,“ – rašo J. Laurinavičius. D. Staselis yra ilgiausiai Varėnos rajono laikraštyje dirbęs žmogus. Mano pažintis su juo prasidėjo 1946 m. rugsėjy, kai abu pradėjome lankyti Varėnos I progimnazijos I klasę. Domininkas, kaip jis anuomet vadinosi, sėdėjo suole už mano nugaros. Kitiems mokslo metams jis išvyko į Vilnių ir mokėsi Šermukšnių gatvėje buvusioje mokykloje. Susirašinėjome, laiškelius dėdami ne į vokus, o siuntėme juos trikampėliais sulankstę (pokario metais taip darė ne tik kareiviai ir kaliniai, bet ir šiaip žmonės). Su grįžusiu Domu kartu mokėmės toliau, tik jis, 1952 m. baigęs IX klasę, pradėjo dirbti „Tarybiniame balse.“ Daugiausia metų ėjo laikraščio ats. sekretoriaus pareigas. Keitėsi redaktoriai, laikraščio pavadinimas – „Raudonoji vėliava“, „Merkio kraštas“… Ir tik prasidėjus Atgimimui Domas pakeitė darbovietę – išėjo į rajono Vykdomąjį komitetą.

            Gražų įspūdį visam gyvenimui knygos autoriui paliko Juozas Laniauskas ir neetatinis korespondentas Domas Tertelis. Kūrybingi vyrai buvo.

            Varėnos I progimnazijoje J. Laniauskas mokėsi viena klase aukščiau už mane. Išgarsėjo trečiokas 1948 m. ankstyvą pavasarį. Bernaitis nešiodavosi degtukų (mat parūkydavo). Kartą klasėje per pertrauką jis, prispaudęs degtuką prie dėžutės, sprigtelėjo pirštu. Degantis pagaliukas nuskriejo ir… užkliuvo už kabančio Iljičiaus paveikslo, aprėminto jau išdžiūvusiais, rudenį Spalio perversmo 30-osioms metinėms puoštais miško pataisais. Sienoje liko ruda dėmė. Direktorius Julius Jonytis nuvedė išdykėlį į toje pačioje gatvėje buvusią stribų būstinę. Pernakvojo Juozukas daboklėje. Paskui, sako, tėvas pusberniui diržu pasturgalin įkrėtęs. Po poros dešimtmečių Juozą Laniauską, nuskendusį Pabezninkų ežere, iš gimtosios pirkios išlydėjome į Vazgirdonių kapinių kalnelį.

            Mokytojas Domas Tertelis kilęs iš Marcinkonių seniūnijos Šklėrių kaimo. Eilėraščius rašė nuo ankstyvos jaunystės. Iš Vilniaus universiteto žurnalistikos dėstytojo Broniaus Raguočio teko girdėti, kad universitete lietuvių kalbos ir literatūros mokęsis Domas dėl savo „nepatriotiškų“ eilių turėjęs reikalų net su saugumu. Išleista iš lenkų kalbos D. Tertelio versta knyga vaikams. Varėnos rajono laikraštyje išspausdinti jo eilėraščiai sudarytų visą tomelį. Vienišiumi amžių nugyvenusį Domą pribaigė nelemtas potraukis alkoholiui.

            Atskirą skyrelį knygoje autorius pašventęs „Tarybinio balso“ ir kitų spaudos leidinių darbuotojui Stasiui Čižui, įtraukusiam Joną į literatų būrelį prie Varėnos rajono laikraščio. „Nuo 1956 metų pažinojau S. Čižą. Jis mano biografijoje suvaidino itin svarbius vaidmenis pasirenkant darbą, profesiją. Susitikinėjome, susirašinėjome, bendravome, o štai niekad taip ir nepasikalbėjome: „Tai kas tu esi iš tikrųjų, gerbiamas Stasy Čižai?“ Jonas buvo pakviestas į pirmąjį rajono literatų būrelio vakarą Varėnos kultūros namuose 1956 m. rugpjūčio 19 d. „Literatų būrelio narių susirinkimas Varėnos redakcijoje, literatų vakaras man, kaimo berneliui, nemačiusiam nė vieno rašytojo nei šiaip meno žmogaus, paliko be galo gilų įspūdį visam gyvenimui. S. Čižo pakviesti, į literatų susirinkimą atvyko ne kas kitas, o pats Paulius Širvys, su juo ir Bronius Mackevičius, o į pabaigą dar ir Vincas Giedra. Su būrelio nariais Romu Sadausku, Domu Terteliu, Domu Jankausku, kitais pirmą kartą aš viešai skaičiau savo eilėraščius. […] Netrukus S. Čižas savo būrelio narių kūrybą pasiūlė respublikiniam radijui. Radijas pritarė, skaitė ir mano vieną eilėraštį.“

            S. Čižas ir po to kvietė Joną į literatų susirinkimus redakcijoje, paskui padėjo gauti darbą Šalčininkų rajono laikraštyje. Bendravo jiedu Vilniuje, kai S. Čižas dirbo „Tarybinio mokytojo“ redakcijoje, o Jonas mokėsi universitete, ir vėliau, S. Čižui perėjus į žurnalą „Buitis.“ S. Čižo skatinamas, J. Laurinavičius rašė ir vienur, ir kitur. Pasisekė, kai jo eilėraštis laimėjo dainos teksto konkursą 1964 metų moksleivių dainų šventei. „Tokio dalyko ir sapne nesapnavau! – pasakoja J. Laurinavičius. – Kompozitorius V. Budrevičius sukūrė muziką ir daina buvo išsiuntinėta visiems moksleivių chorams, besiruošiantiems respublikinei dainų šventei. Gavau vardinį kvietimą į Vingio parką, į tą vietą, kuri buvo skirta valdžios atstovams, šventės organizatoriams, garbiems svečiams. Argi galėjau nesijaudinti, kai daugiatūkstantinis moksleivių choras iš Vingio parko estrados uždainavo V. Budrevičiaus ir mano dainą „Brangiesiems mokytojams.“ „Pagarbiai prisimenu aš S. Čižą, savo pirmąjį mokytoją žurnalistą, kuris kadais man saulėtoje Varėnoje ištarė lemtingus žodžius: „Rašyk, Jonai… Tu gali…“ Jonas rašė ir teberašo…

            Dirbdamas „Tarybiniame balse“, S. Čižas turėjo pamokų ir vidurinėje mokykloje. Gyvendamas Varėnoje pas Ikasalas, Stasys ir žmonelę Aldutę Ikasalaitę, anot žmonių, sau užsiaugino. Nors su S. Čižu bendrauta gal 40 metų, tačiau apie kai kuriuos jo biografijos faktus, pvz., paauglio ryšius su partizanais, sužinojau tik iš J. Laurinavičiaus knygos.

            Per Varėnos laikraščio redakciją susipažinau su Vincu Giedra ir Romu Sadausku bei kai kuriais kitais knygoje „Žurnalistai“ minimais žmonėmis. Tačiau kūrybinę paskatą knygos autoriui suteikusio literatų būrelio veikla ilgainiui apsilpo: į Vilnių gyventi ir dirbti išvažiavo S. Čižas, kiti, tarp jų R. Sadauskas ir J. Laurinavičius, ten pat studijuoti ir pan. Tad eilinį kartą užėjęs į redakciją pajuokavau: suklijavęs kelis popieriaus lapus, parašiau ir pakabinau plakatą – „Epitafiją „Tarybinio balso“ literatų būrelio pakasynoms“:

            Literatų būrelis kaip dūmas išnyko,

            Tik Jankáuskas su Staseliù bei Ter͂telis liko.

Laikui bėgant rajono laikraštyje ėmė spausdintis daug naujų mūsų krašto literatų.

            Knygoje J. Laurinavičius paskyręs vietos ir vėlesnėms sąsajoms su Varėnos spauda: „Atgimimo metais, kai Varėnos rajono laikraščio redaktoriumi tapo Aloyzas Tendzegolskis, mano ryšiai su šia redakcija vėl atgijo. Vieną kartą švęsti Spaudos dienos visa „Kaišiadorių aidų“ redakcija sugužėjome pas varėniškius. Redaktorius mums buvo ypač dosnus ir svetingas: ilgai šnekučiavomės redakcijoje, o dar ilgiau kavinėje prie Glūko ežero. Tai bent buvo viešnagė, kaišiadoriškė redakcija vis ją mini. O per atostogas aš kelias vasaras važiuodavau į šią mielą man redakciją. A. Tendzegolskis apvežiojo mane po visą rajoną – į Valkininkus, kur vidurinės mokyklos direktoriumi dirbo mano pradinių klasių mokytojas Vytautas Galvėnas, į V. Krėvės gimtąjį Subartonių kaimą, kur aš kadaise lankiausi būdamas studentas ir užrašinėjau atsiminimus apie rašytoją klasiką, į Zervynas, Merkinę… Iš šių kelionių parašiau reportažų, kurie buvo išspausdinti „Gimtinės“ mėnraštyje, o paskui sudėti į mano knygą „Atminties ženklai“ (iš žurnalisto archyvo).“ „Redaktorius buvo mane įtraukęs į kito Varėnos laikraščio – sesers „Varėnės“ – redakcinę kolegiją. Prisimindamas mokyklines dienas negalėjau šio bei to neparašyti ir šiandieninei Varėnos periodikai. Įdomiausius savo atsiminimų epizodus, išspausdintus „Varėnėje“, sudėjau į knygelę „Kaip…“. Ji išleista 2008 m.“

            Gausiai iliustruotoje knygoje yra kelios su Varėna susijusios nuotraukos.

            „Žurnalistuose“ aprašyta ir daugiau mano artimiau ar mažiau pažįstamų spaudos darbininkų. Tai Zenonas Lapinskas, kuris, būdamas Rokiškio rajono laikraščio redaktoriumi, 1960 m. pavasarį mane, atvykusį iš Vilniaus, vežė iš Rokiškio į Aleksandravėlę; su Z. Lapinsku turėta bendrų reikalų, kai abu dirbome Valstybiniame televizijos ir radijo komitete, tik jis Kauno redakcijoje, o aš Vilniuje. Pažinojau labai produktyvų „Komjaunimo tiesos“ žurnalistą Joną Raudeliūną; paskutinį kartą su juo pabendravome „Vilniaus“ restorane, kai Jonas dalyvavo Komtiesos redaktoriaus Alberto Laurinčiuko išleistuvėse darbui trijų laikraščių korespondentu į JAV. Bendradarbiaujame „su išskirtinių nuopelnų“ žurnalistu, Trakuose išeinančių laikraščių „Voruta“ ir „Trakų žemė“ leidėju, vyriausiuoju redaktoriumi ir t. t. Juozu Vercinkevičium. Dar daugiau paminėta spaudos artojų, su kuriais susitikta tik probėgšmais, dalyvauta įvairiuose renginiuose, bendrauta neakivaizdžiai. Su kai kuriais dabar renkamės Žurnalistų sąjungos Senjorų klube.

            Naujausia Jono Laurinavičiaus knyga yra rašytinis paminklas gausiam spaudos darbuotojų būriui. Pabaigos skyrelyje „Vietoj užsklandos“ savo kūrinį apibūdinęs pats autorius: „Ji svarbi mano kūrybinėje biografijoje. Tai padėkos žodis žurnalistams, su kuriais dirbau, artimai bendravau, iš kurių mokiausi, kurie man patarinėjo, sprendė su manimi kūrybinius reikalus.“

Šaltinis – Merkio kraštas, 2017 m. birželio 23 d., Nr. 47, p. 5.

Naujienos iš interneto