Neseniai turėjau progą dar kartą apsilankyti Amerikos lietuvių kultūros archyve (ALKA), kuris įsikūręs atokiame Naujosios Anglijos užkampyje Putname, JAV Konektikuto valstijos šiaurės rytuose. Šalia jo plyti kuklios, bet labai gražiai tvarkomos Švč. Mergelės Marijos seserų lietuviško vienuolyno valdos. Šis vienuolynas visada svetingai priglaudžia iš Lietuvos užklystančius – dabar, deja, jau retokai – archyvo tyrinėtojus.
ALKA yra turtingas, bet tik iš dalies sutvarkytas archyvas, vis dar pasipildantis nauja medžiaga iš privačių ir visuomeninių šaltinių. Jį prižiūri savanoriai talkininkai, todėl tvarkymas vyksta lėtai ir ne visada pagal klasikines archyvų taisykles. Taigi, ieškant dokumentų, čia dažniau praverčia ne profesiniai įgūdžiai (nelabai galiu jais ir pasigirti), o intuicija ar paprasčiausias pripratimas prie tos vietos.
Šį kartą Putname, be kitų dalykų, ieškojau medžiagos, susijusios su buvusio ilgamečio Lietuvos generalinio konsulo Niujorke (nuo 1936-iųjų iki mirties 1964 m.) Jono Budrio asmenybe ir veikla. Retas mūsų diplomatas galėtų pasigirti tokia spalvinga ir net paslaptinga biografija kaip jis. Apie jį nemažai žinojau jau anksčiau, bet rūpėjo tas žinias papildyti, galbūt ir patikslinti iš kitų šaltinių. Laiko turėjau nedaug, bet kai ką įdomaus pasisekė surasti.
Jonas Budrys (tada – Polovinskas) gimė 1889 m. Kaune, čia baigė gimnaziją, o vėliau ilgai dirbo, mokėsi, tarnavo kariuomenėje Rusijoje, net tolimajame Vladivostoke. 1921 m. grįžęs į nepriklausomą Lietuvą, jis netrukus tapo šalies kontržvalgybos tarnybos viršininku. Eidamas šias pareigas, Jonas Polovinskas 1922 m. vasarą aktyviai įsitraukė į Klaipėdos krašto reikalus, dėl kurių pasivadino J. Budriu, taip įgydamas naują pavardę visam gyvenimui.
Apie 1923 m. Klaipėdos sukilimą mes vis dar nepakankamai kalbame ir rašome. O tai buvo drąsus žygis, kuriuo mūsų tauta tikrai gali didžiuotis! Remdamasis ALKA medžiaga, čia trumpai priminsiu svarbiausius sukilimo įvykius. Pateiksiu ir vieną kitą tų įvykių smulkmeną, bandydamas kiek daugiau atskleisti J. Budrio ir kitų svarbių to meto asmenybių vaidmenį.
Tuo lemiamu Klaipėdai laikotarpiu Lietuvos ministro pirmininko, kartu ir užsienio reikalų ministro pareigas ėjo Ernestas Galvanauskas. Skirtingai nuo daugumos mūsų jaunos valstybės veikėjų, gavusių išsilavinimą Rusijoje, jis buvo baigęs aukštuosius mokslus Belgijoje ir ilgokai dirbęs Vakarų Europoje. Po daugelio metų Stasys Lozoraitis vyresnysis užsiminė, kad, 1919 m. rudenį ministru pirmininku tapus E. Galvanauskui, jam ir kitiems jauniems vyriausybės kanceliarijos darbuotojams buvę nelengva prisitaikyti prie naujojo vadovo ir vakarietiškų jo manierų. Bet vėliau esą viskas išsilyginę – tik nežinia, ar jie, „čiabuviai“, pasikeitę, ar jis prie jų pritapęs.
1922 m. pabaigoje Lietuvos tarptautinė padėtis gerokai sustiprėjo – ji buvo priimta į Tautų Sąjungą, pagaliau sulaukė daugelio didžiųjų valstybių pripažinimo. Bet Klaipėdos kraštas, Versalio sutartimi atskirtas nuo Vokietijos, vis dar kybojo tarp dangaus ir žemės. Santarvininkų sprendimu, nuo 1920 m. pradžios kraštą administravo prancūzai, kurie Klaipėdoje laikė nedidelę (apie 200 kareivių ir 30 karininkų), bet gana gerai ginkluotą įgulą. Jiems talkino apie 400 žandarų – daugiausia buvusių vokiečių karių. Krašte iš esmės dar galiojo Vokietijos viešoji teisė, kartais papildoma Prancūzijos prefekto ir Santarvės vyriausiojo komisaro Gabrielio Jeano Petisné įsakais. Kartu su prancūzų administracija veikė ir vietinė vokiečių direktorija.
Klaipėdos krašte tuo metu beveik pusė gyventojų buvo lietuviai, kita pusė – vokiečiai. Bet tik dalis vietos lietuvių tikrai norėjo, kad kraštas būtų prijungtas prie Lietuvos. Kiti – daugiausia vadinamieji laukininkai arba ūkininkai – buvo tam abejingi ir nenorėjo jokių permainų. Valdant prancūzams, suklestėjo spekuliacinė prekyba, nes nebuvo muitų, kertant sieną su Vokietija, o ir siena su Lietuva buvo prastokai saugoma. Sparčiai plito „laisvojo krašto“ idėja, kurią palaikė Prancūzija, prie to linko ir kitos Santarvės šalys. Tuo ypač suinteresuota buvo Lenkija, kuri turėjo ribotą priėjimą prie Baltijos jūros ir jau buvo gavusi tam tikrų tarptautinių pažadų, kad galės naudotis Klaipėdos uostu ir Nemuno upe.
Lietuvos vyriausybei sugriežtinus muitus ir pasienio apsaugą, Klaipėdos krašto ūkinė ir finansinė padėtis ėmė sparčiai blogėti. Klaipėdos uostas, neturėdamas natūralaus užnugario, merdėjo. Ėmė aiškėti, kad „laisvojo krašto“ idėja vargu ar bus vaisinga. Vokietija taip pat nebuvo linkusi jos palaikyti, nes jau turėjo aibes problemų su kitu „laisvuoju miestu“ – Dancigu (Gdansku). Įvairaus rango vokiečių pareigūnai, reikšdami „asmeninę nuomonę“, užsimindavo lietuviams, kad šie aktyviau kištųsi į Klaipėdos reikalus. Tokių užuominų teko išgirsti ir Vincui Krėvei, ir Jonui Budriui, ir net pačiam E. Galvanauskui.
Sovietų Rusija taip pat žaidė savo žaidimus. Sovietams buvo svarbu atkirsti nuo Klaipėdos Lenkiją, todėl jie buvo linkę verčiau palaikyti daug silpnesnę Lietuvą arba bent jau jai netrukdyti. Tai E. Galvanauskui pakankamai aiškiai patvirtino užsienio reikalų komisaras Georgijus Čičerinas, kai 1922 m. rudenį, vykdamas traukiniu į Berlyną, lietuvių kvietimu buvo sustojęs „užkandžių“ Kaune. Šiomis aplinkybėmis E. Galvanausko vyriausybė nusprendė veikti ryžtingai. Slaptame posėdyje buvo pritarta planui suorganizuoti Klaipėdos krašto gyventojų sukilimą, kurį turėjo ginklu paremti civiliais perrengti Lietuvos kariai. Apie šį labai rizikingą planą nebuvo pranešta nei Seimui, nei jo komitetams. Tad visa atsakomybė teko vyriausybei ir asmeniškai E. Galvanauskui.
O J. Budrys jau nuo 1922 m. rugpjūčio slaptai veikė pačiame Klaipėdos krašte. Jo uždavinys buvo ne tik atlikti žvalgybą, ištirti sukilimo galimybes, bet ir pradėti jį organizuoti. Klaipėdoje apie šią misiją žinojo tik oficialus Lietuvos atstovas šiame krašte Jonas Žilius ir jo bendramintis klaipėdietis Erdmonas Simonaitis. (J. Budrio spėjimu, būtent Žilius bus subrandinęs sukilimo idėją ir sugebėjęs ja „užkrėsti“ E. Galvanauską.) Galima tik stebėtis, kad pasirengimą sukilimui pavyko išlaikyti paslaptyje net kelis mėnesius, iki pat aktyvių veiksmų pradžios.
E. Simonaitis buvo svarbiausias J. Budrio pagalbininkas šiame geros konspiracijos reikalavusiame darbe. Jiedu skersai išilgai išvažinėjo visą Klaipėdos kraštą ir galiausiai tapo tikrais draugais. Pasak J. Budrio, „Erdmonas buvo pilnas sumanymų, entuziazmo, drąsus ir neturėjo nei tada, nei vėliau mažiausių asmeninių interesų“. Tos kelionės ir pokalbiai, deja, patvirtino nuogąstavimus, kad aktyvių sukilimo dalyvių tarp vietinių gyventojų nebus daug ir svarbiausius karinius veiksmus teks atlikti savanoriams iš Lietuvos.
Parengiamieji sukilimo darbai buvo iš esmės baigti Naujųjų – 1923 – metų išvakarėse. Prisimindamas tas dienas, J. Budrys rašė: „Nervai visiems, kurie buvo įtraukti į sąmokslą, buvo įtempti iki aukščiausio laipsnio. Laukti buvo neįmanoma ir pavojinga.“
Naktį iš sausio 4 į 5 d. J. Budrys grįžo į Kauną ir tiesiog iš stoties nuvyko į kariuomenės štabą, kur posėdžiavo Karo taryba. Čia ir paaiškėjo, kad dar nėra paskirtas sukilimo vadas, turėsiantis vadovauti karo veiksmams. Krašto apsaugos vadovybėje buvo abejojančių operacijos sėkme, be to, tarp aukštų karininkų neatsirado savanorių, kurie būtų sutikę vesti į Klaipėdą ne reguliarius kariuomenės dalinius, o neaiškaus statuso „civilius“. Posėdyje netikėtai pasiūlyta vado pareigų imtis pačiam J. Budriui ir šis, pareiškęs, kad jam tai būtų didelė garbė, sutiko.
Tačiau oficialaus paskyrimo dar nebuvo, o visą kitą dieną tarp aukštų kariškių virė intrigos – siekta tam sutrukdyti ir net atšaukti pačią operaciją. Opozicionieriams buvo pavykę perkalbėti patį krašto apsaugos ministrą Balį Sližį, bet galiausiai, įsikišus ministrui pirmininkui E. Galvanauskui, tas „grynai kariškas“ reikalas buvo išspręstas.
J. Budrys pasakojo, kad E. Galvanauskas, išlydėdamas jį ir linkėdamas sėkmės, paprašė saugoti ir prancūzų karių gyvybes, patarė neskubėti pulti Klaipėdos, o apgulti miestą ir laikyti. Nevalia pamiršti, kad jie yra sukilėliai, o ne reguliari kariuomenė. Galiausiai pridūrė: „Jei gausite mūsų įsakymą grįžti – neklausykite. Valdžios rolė viena – jūsų kita. Ar supratote?“
Praktiniams pasirengimams Kaune buvo skirtos vos kelios dienos. J. Budriui aktyviai talkino jo draugai štabo karininkai, tvirtai rėmė patyręs kariuomenės vadas pulkininkas Juozas Stanaitis. Sausio 9-osios vakare sukilėlių traukinys pajudėjo iš Kauno. Pakeliui kariai ir karininkai persirengė iš anksto parūpintais civiliais drabužiais. Radviliškyje jie sutiko kitą traukinį, kuriuo kapitono Mykolo Kalmantavičiaus-Bajoro vadovaujama savanorių grupė važiavo iš Panevėžio Tauragės link. Po trumpo pasitarimo J. Budrio traukinys pasuko į Mažeikius, iš ten – per Latvijos Priekulę – pasiekė Skuodą ir sustojo Kretingoje. Latviams buvo pasakyta, kad čia keliauja darbininkai į Šventosios uosto statybas.
Sausio 11-osios paryčiais iš Didžiosios Lietuvos atvykę būriai pėsčiomis slapta perėjo sieną ir atsidūrė Klaipėdos krašte. Iš viso jų susidarė apie 680, šešios kuopos. Nemaža dalis savanorių turėjo menką karinį pasirengimą, tarp jų buvo paprastų ūkininkų ir net vyresniųjų klasių gimnazistų. Perėję sieną, visi užsirišo žalius raiščius ant rankovių ir virto Mažosios Lietuvos sukilėliais. Sutartose vietose juos pasitiko bendraminčiai klaipėdiečiai. Sukilimo išvakarėse, sausio 9 d., neseniai suburtas Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas, kuriam pirmininkavo Martynas Jankus, Šilutėje paskelbė manifestą, reikalaujantį prijungti šį kraštą prie Lietuvos.
Be kliūčių įžengę į Klaipėdos kraštą, savanoriai nesulaukė pasipriešinimo nei užimdami Pagėgius, nei Šilutę, nei kitas mažesnes gyvenvietes. Priešintis pradėta tik Klaipėdos priemiesčiuose, kur krito pirmosios sukilėlių aukos. Bet jau sausio 13-osios rytą jie visiškai apsupo miestą iš sausumos pusės.
Tomis dienomis pasaulio dėmesys buvo nukreiptas į priešingą nuo Klaipėdos pusę. Prancūzijos vyriausybė, kaltindama Vokietiją, kad ši nepristatė pagal Versalio sutartį nustatyto akmens anglių kiekio, sausio 11 d. pasiuntė savo kariuomenę į Rūro kraštą. Šis žygis sukėlė didelį tarptautinį sąmyšį, jam nepritarė net artimiausi prancūzų sąjungininkai.
Tokios aplinkybės, be abejo, buvo labai palankios Lietuvai. Klaipėdoje apsupta prancūzų įgula vargu ar galėjo tikėtis greitos saviškių pagalbos. Tačiau Petisné nesutiko pasiduoti ir J. Budrys ėmė telkti pajėgas lemiamam puolimui. Rizikuodamas atidengti užnugarį, jis nusprendė iškviesti iš Pagėgių Bajoro vadovaujamą kuopą, kuri iš visų sukilėlių dalinių buvo bene geriausiai kariškai parengta.
Tiesą sakant, rizika buvo apskaičiuota, nes puolimas iš už Nemuno buvo sunkiai tikėtinas. Prieš pat sukilimą J. Budrys savo kanalais buvo gavęs slaptą vokiečių pageidavimą, kad lietuviai demonstratyviai užimtų Tilžės tilto Vokietijos perėjimo punkto raštinę! Kai Bajoro kariai, vykdydami prašymą, atvyko į šį pasienio punktą, jie rado ten „tik porą vyresnio amžiaus tarnautojų, kurie tuoj parodė į gražiai, su vokišku tvarkingumu, net diržais surištus 34 senus šautuvus“. Taigi Vokietija ne tik nebandė lietuviams trukdyti, bet dar ir norėjo santarvininkams parodyti, neva ji pati buvo „užpulta“ sukilėlių.
Naktį iš sausio 14 į 15 d. prasidėjo lemiamas Klaipėdos puolimas. J. Budrys, išvakarėse aplankęs visas savo kuopas, nusprendė, kad ilgiau delsti negalima. Atšiaurus žiemos oras buvo nepalankus miestą apsiautusiems savanoriams, kurie lauke turėjo kęsti šaltį ir smarkų vėją. Puolama buvo iškart keliomis kryptimis, pasipriešinimas ne visur buvo vienodas. Šiuose mūšiuose žuvo vienos kuopos vadas Eduardas Noreika. Puolančiųjų gretas papildė kaip tik laiku atskubėjusi Bajoro kuopa ir kita savanorių grupė, atvykusi iš Šilutės, tarp jų, beje, buvo būrelis Amerikos lietuvių kartu su būsimu įžymiu lakūnu Steponu Dariumi.
Gynėjų branduolys traukėsi į miesto centrą, o paryčiais susitelkė aplink prefektūrą. Prancūzų kulkosvaidžiai kyšojo per visus dviejų aukštų langus ir šluote šlavė puolančius drąsuolius. Čia žuvo daugiausia lietuvių savanorių, tarp jų ir jaunas leitenantas Barkauskas, bandęs įmesti granatą į prefektūrą. Tačiau Bajoro vadovaujama kuopa sumaniais manevrais perlaužė situaciją savo naudai. Prancūzams po įnirtingų mūšių ėmė stigti šovinių, o ir didelių motyvų žūtbūtinai kautis svetimoje žemėje jie neturėjo. Apie vidurdienį prefektūros antrojo aukšto lange pasirodė balta „vėliava“ – nuo stalo sugriebta staltiesė reiškė, kad jie pasiduoda.
Tuo metu kitos sukilėlių kuopos užėmė visus svarbiausius miesto objektus – uostą, geležinkelio stotį, tiltus. Netrukus prefektūroje įvyko trumpos derybos, po kurių J. Budrys ir prancūzų dalinio vadas majoras H. Thibaut pasirašė paliaubas. Visas miestas atsidūrė sukilėlių žinioje, išskyrus prancūzų kareivines ir prefektūrą. Draugiškumo ženklan J. Budrys nusprendė grąžinti prancūzams jų ginklus ir leisti laisvai susisiekti su uoste esančiais laivais. Dar sausio 14 d. senoji direktorija išsibėgiojo, o naujosios pirmininku buvo paskirtas E. Simonaitis, kuris nedelsdamas ėmėsi kasdieninių miesto ir krašto reikalų.
Karinė pergalė buvo pasiekta, tačiau laukė ilgos ir sunkios derybos su santarvininkais dėl Klaipėdos krašto. Šiose derybose Lietuva jau galėjo naudotis „įvykusio fakto“ politikos pranašumu. Pergalės kaina – 20 žuvusių lietuvių sukilėlių, kurių daugelio tikros pavardės, matyt, taip ir liks nežinomos… Prancūzų žuvo tik 2, nes sukilėliai tikrai stengėsi „atlikti šią skaudžią operaciją neskausmingiausiu būdu“, kaip to prašė ministras pirmininkas E. Galvanauskas. Būtent E. Galvanauskui teko sunkiausia derybų su Prancūzija ir kitais santarvininkais našta. Žinoma, jam reikėjo kuo naujesnės ir tikslesnės informacijos, kas iš tikrųjų vyksta Klaipėdos mieste ir krašte. Telefono ryšio su Kaunu tuo metu nebuvo, tad nuo pat sukilimo pradžios kiekvieną vėlyvą vakarą, net po vidurnakčio J. Budrys su E. Galvanausku bendraudavo telegrafu. Patikimi tarnautojai abiejose pusėse užtikrino ryšio slaptumą. Tai truko daugiau kaip mėnesį.
Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas jau sausio 19 d. Šilutėje sukvietė didelį viso krašto atstovų susirinkimą, kuriame nutarta jungtis su Lietuva, prašant plačios autonomijos. Lietuvos Seimas sausio 24 d. pritarė Klaipėdos krašto gyventojų valiai ir pažadėjo jam autonomines teises. Tačiau Prancūzija ir kiti santarvininkai, atsitokėję po netikėto Lietuvos akibrokšto, ėmėsi energingų diplomatinių veiksmų.
Pirmą kartą prancūzai per savo atstovą Kaune Jeaną Padovani pareiškė protestą tada, kai sukilėliai dar tik įžengė į Klaipėdos kraštą. Lietuvos vyriausybė notą atmetė, tvirtindama, kad tai tik vietos gyventojų veiksmai. Vėliau jau pats Prancūzijos ministras pirmininkas Raymond’as Poincaré atsiuntė ultimatyvią telegramą, reikalaudamas atitraukti Lietuvos kariuomenę iš Klaipėdos. Į tai Galvanauskas atsakė: mūsų kariuomenės krašte nėra, vyksta tik sukilimas prieš vokišką direktoriją, o jam padeda lietuvių savanoriai. Dar po kelių dienų pareikalauta, kad Lietuva nepraleistų savo savanorių į Klaipėdos kraštą. Tada pažadėta imtis priemonių, kad būtų sustabdytas savanorių judėjimas, net nusiųstas artilerijos dalinys „Lietuvos pasieniui sustiprinti“, nors tos sienos realiai jau nebebuvo.
Paryžiaus pyktis vis didėjo – į Prancūzijos užsienio reikalų ministeriją iškviestas Lietuvos pasiuntinys Oskaras Milašius buvo rūsčiai išbartas, jam pagrasinta, kad sukilėliai bus „sumesti į jūrą“. Laimei, jokių jėgos veiksmų imtasi nebuvo. Nuspręsta tik pasiųsti į Klaipėdą Santarvės komisiją.
Prancūzo Clinchant’o vadovaujama komisija atvyko sausio 25 d. Lietuva nusiuntė į Klaipėdą savo įgaliotąjį atstovą Antaną Smetoną, kuris atvyko su patarėju Antanu Merkiu. Santarvininkų komisija iš pradžių bandė ignoruoti Kauno delegatus, ultimatyviai reikalavo paleisti visas sukilėlių karines formuotes ir E. Simonaičio direktoriją.
Į ultimatumą, sausio 27 d. vakare atsiųstą krašto Gelbėjimo komitetui, nusprendė raštu atsakyti pats J. Budrys, kaip karo vadas. Jis trumpai priminė su prancūzų dalinio vadu pasirašytas paliaubas, pagrasino, kad atsakomybė dėl jų nutraukimo gultų ant santarvininkų, ir įžūliai pareikalavo duoti atsakymą per vieną valandą! Dėl visa ko J. Budrys dar surengė parodomąjį ginkluotų sukilėlių naktinį patruliavimą miesto centre. Komisija, ilgai nedelsdama, per pasiuntinį atsiuntė atsakymą, kad paliaubos lieka galioti, bet perspėjo apie nepaklusnumą būtinai pranešianti Santarvės vyriausybėms.
Po kelių dienų tylos M. Jankus, E. Simonaitis ir J. Budrys (kiekvienas atskirai) gavo kvietimus atvykti į komisijos posėdį. Taip prasidėjo pokalbiai su Santarvės atstovais, o faktiškai – derybos, prie kurių kitą dieną prisijungė ir A. Smetona su A. Merkiu. Suprantama, reikėjo padaryti keletą nuolaidų, iš kurių svarbiausia – teko paleisti Simonaičio direktoriją. Kitas komisijos reikalavimas – sumažinti sukilėlių „kariuomenę“ iki 1 500 žmonių – buvo šiek tiek komiškas, nes jų tiek niekada neturėta! J. Budrys net suorganizavo „teatrą“ su menamomis dalies sukilėlių „palydomis“, vėliau naktį jie tyliai grįžo į savo dislokacijos vietą užmiestyje.
Naujuoju sukilėlių pajėgų vadu, suderinus su komisija, formaliai paskirtas klaipėdietis Albinas Gailius, o jo broliui Viktorui Gailiui pavesta, taip pat abipusiu sutarimu, formuoti naują direktoriją. Taip Santarvės ir jos pasiuntinių „veidas“ buvo išgelbėtas. Naktį iš vasario 18 į 19 d. Komisija kartu su Petisné ir visa prancūzų įgula sėdo į laivą ir išplaukė namo. Klaipėdos krašto valdymas – tiesa, su išlygomis – buvo perduotas Lietuvai. Vasario 19 d. prie prefektūros iškilmingai pakelta Lietuvos trispalvė, kariuomenės paradą priėmė J. Budrys. Tai buvo visų lietuvių ir jo asmeninio triumfo diena!
Deja, Kauno ir Paryžiaus, kuris atstovavo Santarvei ir jos Ambasadorių konferencijai, diplomatinės derybos dėl Klaipėdos krašto suverenumo tuo nesibaigė. Jos truko dar daugiau kaip metus ir buvo labai sunkios. Svarbiausias mūsų derybininkas iki pat galo buvo E. Galvanauskas. Sykį aštrioje žodžių dvikovoje su tuo metu galingu Prancūzijos premjeru Raymond’u Poincaré, kilusiu iš Elzaso, jis drąsiai pareiškė, kad Klaipėdos kraštas yra tikrai ne mažiau lietuviškas, negu Elzasas ir Lotaringija – prancūziški! Tik 1924 m. gegužės 28 d. Paryžiuje buvo pasirašyta vadinamoji Klaipėdos konvencija. Lietuva buvo priversta padaryti nemažų nuolaidų dėl krašto autonomijos ir kitų dalykų, bet svarbiausia, kad Klaipėdos krašto suverenumas buvo pripažintas Lietuvai.
Naudoti šaltiniai (ALKA):
J. Budrys, Klaipėdos sukilimas, Dirva, 1951 m. vasario 8 ir 15 d. J. Budrys, Klaipėdos miesto paėmimas, Straipsnis JAV lietuvių laikraštyje ar žurnale (kopija M. Brako fonde be tikslių nuorodų) Interviu su J. Budriu, Darbininkas, 1963 m. sausis J. Budrys, Lietuvos kontržvalgyba 1922–1923, Darbininkas, 1966 m. liepos 13, 20 ir 27 d., rugpjūčio 3 d. J. Budrys, Lietuvos teisės į Klaipėdos kraštą, Rankraštis, M. Brako fondas E. Galvanauskas, Kova dėl Klaipėdos, Straipsnis JAV lietuvių laikraštyje (per 25 numerius, kopija V. Vaitiekūno fonde be nuorodų)
„Kultūros barai“ Nr. 12
Archyvo.lt nuotr.
Nuotraukoje: Naktį iš sausio 14 į 15 d. prasidėjo lemiamas Klaipėdos puolimas
