Pamiršti jau maištininkai,
Atleistos kaltės.
Šiandien susitaikymo simbolis
Yra Jekaterinos paminklas “Jekateriniečių maršas”.
Amžiams bėgant Lietuvos likimą lėmė ir ateityje lems sudėtinga geopolitinė mūsų Tėvynės padėtis. Tačiau tai nereiškia, kad pilietinės savigarbos neturėjimą arba jos praradimą, siekiant asmeninės naudos, reikia laikyti privalumu. Lietuvoje kartais taip susiklosto, kad garbė nelaikoma moraline vertybe, nors moralinių vertybių skalėje turėtų užimti aukščiausią vietą. Pilietinės savigarbos praradimo pavyzdžių Lietuvos istorija mena ne vieną. XX amžiaus pradžioje, vis stipriau reiškiantis lietuvių nacionaliniam atgimimui, pažangioji Lietuvos visuomenė nepriklausomai nuo tautybės ir politinės orientacijos, pasmerkė “Jekaterinos sekėjus” – asmenis, linkusius paniekinti tėvų ir senelių kovą dėl Lietuvos laisvės ir dalyvavusius paminklo  carienei Jekaterinai II (skulptorius Markas Antokolskis) atidengimo iškilmėse Vilniuje 1904 09 10 (23). Paminklas Jekaterinai II sukėlė ne mažesnį tuometinės Vilniaus visuomenės nepasitenkinimą, nei 1898 m. paminklo atidengimas grafui M.Muravjovui (titulas suteiktas 1865 metais), prie kurio naktimis subėgdavo miesto šunys ir kaukdavo, nes kažkas sugebėjo skulptūrą ištepti vilko taukais. V.Kudirka paminklo M. Muravjovui (Ģóšąāśøā) pastatymą vertino kaip pasityčiojimą iš lietuvių tautos. Atidengiant M.Muravjovui paminklą, dalyvavo vyskupas S.A.Zvierovičius ir ta proga, susidaužęs taurėmis su ministeriu Muravjovu, sulaukė ir Juzefo Pilsudskio kritikos.
Jekaterinos II monumento pastatymas, kaip ir generalgubernatoriaus rūmų aikštėje atidengtas paminklas grafui M. Muravjovui, taip pat ir 1900 m. pilies kalno papėdėje esančiame skvere paminklo A. Puškinui atsiradimas buvo ideologiškai motyvuoti. Jie neabejotinai turėjo simbolizuoti Rusijos imperinės politikos pergalę okupuotoje Lietuvoje. Tą patį reiškė ir užrašas rusų kalba ant Jekaterinos II paminklo – “Kas atplėšta – buvo grąžinta”. Šis užrašas priminė Lietuvos pažeminimą, kai Lietuvos ir Lenkijos valstybė 1795m. buvo paskutinį kartą padalinta ir lenkų bajorai su didžiulėm ceremonijom nusiuntė iš Krokuvos į Peterburgą Jekaterinai II prabangų sostą, kuriame sėdėdavo Lietuvos didieji kunigaikščiai ir Lenkijos karaliai. Jekaterina II įsakė išgremžti sosto sėdynėje skylę, kad galėtų savo miegamajame naudotis juo kaip… tupykla. Ir naudojosi iki pat mirties!
Lietuvių spauda, prie kurios atgavimo ženkliai prisidėjo ir Vilniaus, Kauno ir Gardino generalgubernatorius P.Sviatopolk-Mirski1, kritiškai aprašė šio paminklo atidengimą ir iškilmėse dalyvavusius asmenis2.
Rusijos imperatorės Jekaterinos II monumentui sąmoningai buvo pasirinkta Katedros aikštė, kaip miesto centrinė visuomeninė erdvė, aplink kurią sukoncentruoti svarbiausi tautos valstybingumą ir religiją simbolizuojantys statiniai: pilis, Valdovų rūmų griuvėsiai ir Katedra. Veikiausiai simbolių vaidmuo buvo skirtas ir paminklo atidarymo ceremonijoje dalyvavusiems asmenims: Hipolitui Korvinui-Milevskiui (Hipolit Korwin-Milewski), Aleksandrui Meištavičiui (Aleksander Meysztowicz), Antanui Tiškevičiui, Montvilai, Bystramui, Kozakovskiui. Istorikas Pranas Čepėnas teigia, kad 1904m. paminklo carienei Jakaterinai II atidengimo iškilmėse dalyvavo apie šešiasdešimt “Kraj” srovės asmenų. Gavę generalgubernatoriaus P.Sviatopolko-Mirskio kvietimus, dalyvavo po 20 bajorų iš Vilniaus, Kauno ir Gardino gubernijų, tiesa, buvo atvykusių ir be kvietimų (du bajorai iš Ukmergės apskrities parodė asmeninę iniciatyvą). Paminklo atidengimo iškilmėse taip pat dalyvavo caro brolis ir vyskupas E.von Roppas iš Vilniaus. Kvietimą buvo gavęs ir vyskupas Paliulionis, tačiau staiga “susirgo” ir iškilmėse nedalyvavo. Laikraštis “Ūkininkas” tuo metu rašė: “Daugiausia visus priviliojo Mirskio, Vilniaus general-gubernatoriaus, žodžiai, ištarti Lietuvos diduomenei, netrukus prieš tą šventę. Jis sakė: “Jeigu jūs būsite toje šventėje, tada aš carui pranešiu, kad jūs esate paklusnūs jo valdžiai, o jis, išgirdęs tai iš manęs, palengvins šio krašto buitį.”
Hipolitas Korvinas-Milevskis, suartėjimo su rusais šalininkas, purvais drabstė lietuvių tautą, ragino už lenkus nusiteikusius Lietuvos bajorus remti caro valdžios politiką, žadėdamas išreikalauti Lietuvos bajorams lygias teises su rusų bajorais ir žadėjo Lietuvos bajorų vardu saugoti caro sostą. Į tokius H.Korvino-Milevskio reikalavimus ir pažadus net rusų nacionalistai atsakė, kad caro sostas tvirtai laikomas šimto milijonų rusų.
Aleksandras Meištavičius brošiūroje “List otwarty obywatela z Litwy do profesora Zdziechowskiego w sprawie obecnosci szlachty litewskiej pod pomnikiem imperatorowej Katarzyny” nurodė savo ir kitų bajorų dalyvavimo paminklo carienei Jekaterinai II pašventinimo iškilmėse motyvaciją.
Šiandieninėje istoriografijoje stengiamasi apeiti “jekateriniečių” problemą. Istorikas Darius Staliūnas straipsnyje “Vilniaus vyskupo E. von Roppo veiklos pėdsakais (1903–1907)”, analizuodamas XX amžiaus pradžios politinę situaciją Lietuvoje, taikliai pastebėjo, kad “vyskupas A.Zvierovičius (Zwierowicz) lyg ir taikstėsi su esama situacija ir netgi dalyvavo paminklo M. Muravjovui atidengimo ceremonijoje Vilniuje ir tuo, aišku, nepakėlė Katalikų Bažnyčios autoriteto”, tačiau nė vienu žodžiu neužsimena, kad vyskupas E.von Roppas dalyvavo atidengiant ir šventinant paminklą Jekaterinai II. O gal nuoskaudų iš caro režimo nebuvo patyrusi vyskupo giminė? Vyskupo motina buvo Platerytė ir jis negalėjo nežinoti apie pirmąją M.Muravjovo auką. Tik peržengęs Lietuvos sieną, M.Muravjovas įsakė pakarti grafą Leoną Platerį-Zybergą (pakartas Daugpilio tvirtovėje 1863 05 27 (06 08)). Pamiršo “jekateriniečius ” paminėti ir Jan Sawicki, monografijos “Mykolas Romeris ir buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių tautinės problemos” autorius.
Paminklo atidengimo iškilmėse dalyvavusius asmenis gynė advokatas Tadas Vrublevskis teigdamas, kad pastarieji prisidėjo prie šios akcijos dėl “silpnos politinės orientacijos”, nors ir gerų ketinimų vedami.
Vilniaus, kaip ir visos Lietuvos, visuomenė nebuvo vienalytė siekiant išsivaduoti iš Rusijos imperijos. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje formavosi visuomeniniai judėjimai ir partijos. Šiandien mažai žinoma apie atskirų visuomeninių grupių sąveiką ir ryšius.
Situaciją Vilniuje po paminklo atidengimo gan gerai atspindi būsimojo 1918 metų Nepriklausomybės Akto signataro Donato Malinausko pokalbis su kunigų seminarijos rektoriumi K.Baiko. Rektorius pokalbio metu D.Malinauskui teigė: “Litwini, zapewnie, są radzi że powstał pomnik wielkiej oswobodzicielki z pod polskiego jarzyma”. D.Malinauskas į tai šitaip atsikirto: “Katarzyna nie jest oswobodzicielka, lecz prędzj Murawjow, który zdruzgotal polski wpliw na Litwie. Żadni Litwin nie byl obecnym przy otwarcim pomnika. Lecz polskie duchowienstwo na czele z biskupem i polacy na czele z Platerem Adamem, marszalkiem gubernji Wilenskiej, którego ojca [Stefana Platera] Murawjow pierwszego powiesil, brali udział w uroczystosciach otwarcia pomnika”. (Jekaterina nėra išvaduotoja, bet veikiausiai Muravjovas, kuris sutriuškino lenkų įtaką Lietuvoje. Joks lietuvis nedalyvavo atidengiant paminklą. Bet lenkų dvasininkai su vyskupu priešaky ir lenkai su savo vadu Adomu Plateriu, Vilniaus gubernijos maršalka, kurio tėvą [Steponą Platerį] Muravjovas pirmąjį pakorė, dalyvavo paminklo atidengimo iškilmėse). Cituojamame pokalbyje, kurį užrašė signataras Vl.Mironas ir kuris buvo paskelbtas Juozapo Stakausko knygoje “Naujieji nacionalizmai ir Katalikų Bažnyčia Lietuvoje”, esama netikslumų. D.Malinauskui ir ateityje oponuos “jekateriniečiai”: vyskupas E.von Roppas rinkimuose į I Rusijos Dūmą, H.Korvinas-Milevskis kovose dėl lietuvių kalbos teisių bažnyčiose. A.Meištavičiui “jekateriniečio“ etiketė nepakenkė siekiant politinės karjeros, nors ir buvo lenkų patriotų nemėgiamas. A.Meištavičius 1921 11 21 generolo L.Želigovskio buvo paskirtas vadinamosios “Vidurinės Lietuvos” laikinosios valdomosios komisijos pirmininku, 1922 01 19–23 suorganizavo daugelio žymesnių lietuvių ir gudų areštus ir jų deportaciją į Lietuvą (vadinamoji 33 byla), 1926–1928 metais buvo Lenkijos teisingumo ministru.
Tuometiniai rusų istorikai buvo linkę teigti, kad nauja Lietuvos politikos kryptis prasidėjo nuo Vilniaus generalgubernatoriaus P.Sviatopolko-Mirskio, kuris per iškilmingus pietus, skirtus Jekaterinos II paminklo atidengimui, pakėlė tostą už visų tautų santarvę, taiką ir vienybę. Z.Semaškos nuomone, tai nauja Lietuvos aušra. Vertinti tokį Z.Semaškos teiginį sudėtinga, pakanka prisiminti kaltinimus “litvomanams” bendradarbiavimu su carizmu, kurių nelinkę neigti ir šiandieniniai mūsų istorikai.
Per dešimtmetį Vilniuje išstovėję ir carizmo pergales Lietuvoje simbolizavę paminklai, 1915 metais buvo demontuoti.
Garsus XX amžiaus antros pusės lenkų politikas, teisės profesorius, kilęs iš Šacunų dvaro (Kėdainių apskritis), Stanislovas Stomma savo knygoje “Trudne lekcje historii“ aprašė 1915 metų rusėjo mėnesį vykusią rusų evakuaciją iš Vilniaus. Rusai vykdė laipsnišką evakuaciją iš Vilniaus. Evakuacijos dalimi buvo ir paminklų demontavimas: išardytas paminklas Jekaterinai II, kurios sprendimais buvo įvykdyti trys padalinimai, paminklas Puškinui, monumentas Muravjovui, kuris žiauriai nuslopino 1863 metų sukilimą. Kareiviai, ardę Muravjovo paminklą, dirbo primityviai. Uždėję kilpą ant kaklo, pakėlė ir nuleido į sunkvežimį. Vykdant nukėlimą, Muravjovas beveik visą valandą kabojo lyg kartuvėse. Tai stebėjo minios vilniečių ir masiškai buvo daromos nuotraukos. Džiaugsmo būta begalinio.
Vilniaus fotografas J. Bulhakas spėjo tai nufotografuoti.
Čia verta būtų prisiminti, ką rašė paminklo M.Muravjovui atidengimo dieną laikraštis “Litovski vestnik“. B.Neverovas apie M.Muravjovą ir jo paminklą rašė: “Apie šį įvykį palikime spręsti laikui – taip moko istorija, nes amžininkai būna šališki, jie žavisi. Teisėjai – ainiai: jie mato laiko išryškintus įvykius, palygintus su kitais, mato jų priežastis, o svarbiausia – jie jau žino rezultatą (…) jie grafo Muravjovo atminimą apgaubs ypatingu dėkingumu ir meile. Taip bus”.
Petras Klimas apie Jekaterinos II paminklo demontavimą savo dienoraštyje rašė: “Nepaprastai atrodė Jekaterinos II nukėlimas”.
Paminklai, simbolizavę Rusijos imperinės politikos pergalę, buvo demontuoti, o pjedestalai panaudoti kitiems paminklams – toks buvo istorijos nuosprendis, o “jekateriniečius” visą likusį gyvenimą lydėjo Lietuvos piliečių panieka…