Pernai minėjome žymaus antisovietinio pasipriešinimo vadovo Zigmo Stanelkos aštuoniasdešimtąjį gimtadienį prisimindami jo trumpą, bet labai reikšminga mūsų kovų už Laisvę veiklą.
Zigmas gimė 1924 metais lapkričio 5 dieną Alytaus aps. Daugų vals. Žvirgždėnų kaime, jauniausias penkių vaikų ūkininko šeimoje. Jo vyresnė sesuo mokytojavo Nemajūnuose. Jos globojamas Zigmas anksti pradėjo lankyti mokyklą ir nuo pat pirmų žingsnių augo patriotinėje aplinkoje. Seseriai ištekėjus, jis drauge su ja persikėlė į Kauną ir 1934 metais įstojo į Kauno 3-iąją gimnaziją, kurios keturias klases baigęs mokėsi Aukštesniojoje technikos mokykloje. 1943 metais ją baigė įgydamas inžinieriaus mechaniko diplomą. Tais pačiais metais įstojo į Kauno universiteto Technologijos fakultetą.
1941 metais Žaliakalnio būrio gretose dalyvavo sukilime. 1943-iųjų pavasarį įsitraukė į Lietuvių fronto veiklą, drauge su M. Blozneliu telkė antinacinio pasipriešinimo dalyvius Daugų valsčiuje, organizavo LF informacinį tinklą šioje Alytaus apskrities dalyje, ir mobilizacijos į SS legioną boikotą, Žvirgdždėnų kaime sutelkė ginkluotą būrį, kuriam vadovavo.
1944-ųjų anksti pavasarį įstojo į Karo mokyklą Marijampolėje, o vokiečiams ją uždarius, grįžo į Daugų apylinkes ir vadovavo Žvirgždėnų būriui operacijose prieš raudonuosius partizanus, vienam iš pirmųjų pradėjusiam partizaninę kovą Alytaus apskrityje. Vėliau šio būrio pagrindu, vadovaujant Voveriui, buvo sudarytas „Žaibo“ būrys. 1944-ųjų rudenį organizuojant Lietuvos išlaisvinimo tarybą (LIT’ą) Zigmas tapo vienu pagrindinių LIT’os veiklos organizatorių šioje Dzūkijos dalyje.
1945 metų balandį suėmus LIT’os iniciatyvinę grupę, Z.Stanelka drauge su Povilu Butkevičium, Stasiu Šinkūnu ir Liudu Januševičium tapo pagrindiniais LIT’os vadovais. Zigmas Stanelka (Pilėnas) vadovavo kovinei LIT’os veiklai jungiant ir koordinuojant kovojančių partizanų grupes–Dzūkijos, vėliau Dainavos partizanų apygardą (Ąžuolis, Šarūnas), Kauno rajono (Saulės, Viesulo, Žiedo), Kėdainių, Ukmergės, Utenos, Vilkaviškio, Šakių apskrityse veikusias partizanų grupes. Jis inspektavo partizanų būrius, analizavo ir nurodė veiklos trūkumus ir konkrečias priemones veiklai gerinti.
1945 metų liepą suėmus P. Butkevičių ir S. Šinkūną Z.Stanelka tapo pagrindiniu LIT’os vadovu, palaikė ryšius su Vilniaus, Šiaulių Klaipėdos grupėmis, ruošė operacijas ryšiui su Vakaruose esančiais pasipriešinimo vadovais įtvirtinti.
1945 metų rugsėjį Z. Stanelka drauge su K. Najūnu ir J. Danckevičium kaip LIT’os atstovai dalyvavo pasitarime su kpt. L. Tauniu (Kovu), Tauro apygardos vadu, kurio metu buvo įkurtas Lietuvos išlaisvinimo komitetas (LIK) visos Lietuvos pasipriešinimo ir partizanų veiklai apjungti. Vadovaujantis šiuo susitarimu Z. Stanelka tapo partizanų sąjūdžio vadovu ir organizavo Algimanto partizanų apygardą, turėjusią apimti Kauno, Kėdainių ir Raseinių apskritis. Z. Stanelka buvo kuklus žmogus, kuriam buvo visiškai svetimos asmeninės ambicijos. Tai kovotojas, visą savo energiją pakyręs Lietuvos Nepriklausomybės siekiui ir todėl neturėjęs savo asmeninio gyvenimo. Aukotis jį skatino ne tik gilus atsakomybės jausmas, bet ir religinė nuostata.
KGB tarnybos ilgai stengėsi Stanelką suimti – pavyko užverbuoti artimus bendradarbius, – tačiau vis pavykdavo jų kėslų išvengti. Jis buvo labai atsargus ir patyręs. Vis dėlto Sovietų saugumui pavyko užverbuoti organizacijos narę, jai talkinant Kaune, miesto viduryje, buvo organizuota pasala, ir 1945 metų lapkričio 13 dieną Z. Stanelka ir K. Stepšys buvo suimti.
Lyg nujausdami, paskutinę savaitę prieš suėmimą Z. Stanelka su nuolatiniu savo draugu K. Stepšiu pasiruošė kančiai: Žaliakalnio pranciškonų bažnytėlėje atliko išpažintį ir priėmė šv. Komuniją. Z. Stanelka tardymo metu buvo labai kankinamas, o 1946 metais, tuoj po teismo (buvo nuteistas 20 metų katorgos) drauge su kitais šios bylos dalyviais išgabentas į Kolymą, kur , kaip ir dauguma šios bylos dalyvių, netrukus žuvo.
Oficialiojoje pažymoje jo mirties data nurodyta 1948-ieji.
Skaudu, kad net ir dabar LIT’os ir LIK’o organizacijose kovoję pasipriešinimo dalyviai, daugelis dalyvavę partizaninėje kovoje, nemažai bausti mirties bausme ir sušaudyti KGB rūsiuose Vilniuje, nėra bent po mirties apdovanoti valstybės žymenimis.
