Pagrindinis puslapis Istorija Ištrauka iš Adolfo Ramanausko – Vanago žmonos, partizanės slapyvardžiu „Vanda“, ruošiamos spaudai atsiminimų knygos

Ištrauka iš Adolfo Ramanausko – Vanago žmonos, partizanės slapyvardžiu „Vanda“, ruošiamos spaudai atsiminimų knygos

Ištrauka iš Adolfo Ramanausko – Vanago žmonos,  partizanės slapyvardžiu „Vanda“, ruošiamos spaudai atsiminimų knygos

Iš kairės – Vanagas, Trumpis, Skirmantas, Litas. Autorės asmeninio archyvo  nuotr.

Auksutė Ramanauskaitė – Skokauskienė, www.voruta.lt

Maloniai siūlome „Vorutos“ skaitytojams ištrauką iš Birutės Mažeikaitės Ramanauskienės, Lietuvos, kovojusios su sovietine okupacija, valstybės vadovo Adolfo Ramanausko – Vanago žmonos,  partizanės slapyvardžiu „Vanda“, ruošiamos spaudai atsiminimų knygos.

<…> Po tragedijos, įvykusios Jaunonių kaime (Jiezno r.), Talačkų sodyboje,  persikėlėme į bunkerį , kurį  mano vyras Vanagas  su partizanais Lakštingala ir Tauru buvo  iškasę Olendarnios kaime ( Alytaus r.).  Iki šiol jame  nebuvo gyvenama, o 1951-jų vasario mėnesį mes apsigyvenome šioje slėptuvėje. Ji buvo įrengta Vinco ir Eleonoros Labanauskų sodyboje. Bunkeris buvo   iškastas po gyvenamame name buvusiu rūsiu. Tą žiemą su mumis kartu gyveno ir partizanas Juozas Lukša Skirmantas (Mykolaitis, Daumantas). Buvo labai sunkus metas, skaudžiai pergyvenome žuvusių partizanų Lakštingalos, Tauro, Tyliaus ir ryšininkės Marytės (Talačkaitės) netektį. Partizanas Tylius Kostas Baliukevičius   buvo man kaip jaunesnis  brolis. Jis dar būdamas studentas lankydavosi mano namuose, buvo gerai pažystamas su mano tėvais, ne kartą padėjo man būnant  sudėtingose situacijose partizaninio karo metais. Anuomet studentas Kostas  kartu su mano tėveliu, arkliais pakinkytu vežimu, parvežė mane į mūsų kraštus iš Vilniaus, kai ten man su neseniai gimusia mažąja Auksute, buvo iškilęs  pavojus. Mano vyras Adolfas (Vanagas) tuo metu buvo išvykęs į Žemaitiją, į vyriausių Lietuvos partizanų vadų suvažiavimą.

<….>  Dabar Kostas jau buvo partizanas. Dar visai neseniai bendravom. Jo žūtis mane labai sukrėtė. Tačiau mes buvom gyvi ir kovą prieš okupantus tęsėme.<…>

Su mumis gyvenęs partizanas Juozas Lukša Skirmantas buvo  energingas, draugiškas, dažnai stengėsi savo jumoru praskaidrinantis mūsų sunkaus ir pavojingo gyvenimo dienas.  Ramesniu laiku,  jo paraginti, mes net sportuodavom.  Jis  mokė mus įvairių sportinių pratimų, kurių buvo išmokęs užsienyje žvalgybos mokyklose Prancūzijoje, Vokietijoje. Žinoma, tai buvo tik trumpos atokvėpio valandėlės. Net ir sportuodami būdavome labai budrūs, akylai stebėdavome aplinką, nes pasalaujantys priešai galėjo bet kada pasirodyti.  <…>

Skirmantas (Juozas Lukša) buvo jautrus. Matydavau kaip kartais jis užsisvajodavo, nugrimzdavo į savo prisiminimus, išgyvenimus. Juozas taip pat buvo sukūręs šeimą. Savo  būsimą žmoną  Nijolę jis sutiko Paryžiuje. Susituokė jie Vokietijoje, tačiau jų bendras gyvenimas truko labai trumpai, tokios buvo aplinkybės. Juozui reikėjo grįžti į Lietuvą. Mums būnant kartu jis  visuomet su savimi, kišenėlėje turėjo žmonos Nijolės nuotrauką. Dažnai tą nuotrauką išsiimdavo,  žiūrėdavo, šypsodavosi ir sakydavo ,, sveikas Nyliuk“.

A. Ramanauskas Vanagas ir Birutė Mažeikaitė Ramanauskienė.  Autorės asmeninio archyvo  nuotr.

Juozas pasakodavo mums įvairių epizodų iš gyvenimo užsienyje. Jis sakė, kad  laisvojo pasaulio žmonės, išgirdę apie Lietuvos partizanų gyvenimą Lietuvoje, pogrindyje, negalėdavo tuo patikėti. Jiems tai atrodė kaip sukurta pasaka. Dėja,  mums toks  gyvenimas buvo kasdienė realybė. <….>

Bunkeryje buvo tamsu, tad ir dieną degindavome žibalinę lempą, todėl dažnai trūkdavo oro.

Prisimenu kartą, buvo jau pavakarys,  lempa labai sunkiai degė. Adolfas su Juozu įsigilinę į savo rašomus dokumentus, sėdėjo prie galinės slėptuvės sienos. Aš spausdimino mašinėle spausdinau atsišaukimus.  Sunku buvo kvėpuoti. Pasitarėme visi, kad reikia atidaryti bunkerio angą į rūsį ir   įsileisti oro.  Atidariau angą ir  atsisėdau arčiau jos. Neužilgo išgirdome virš mūsų žmonių balsus ir žingsnius.  Kad   geriau  suprastume kas vyksta,  aš iškišau galvą iš angos į rūsį pasiklausyti ir tuo metu pamačiau rusų kareivį. Jis atkėlęs rūsio dangtį, stovėjo ant laiptukų ir dairėsi po rūsį. Sustingau. Man atrodė, kad jis tikrai mane pamatė. Į rūsį kareivis toliau  nėjo  ir garsiai rusiškai  pasakė , kad rūsyje nieko nėra. Galvoje man žaibiškai pralėkė mintys: gal iš šviesos patekęs į tamsą jis manęs ir nepamatė. O gal tik apsimetė, kad nepamatė ir tuoj prasidės bunkerio šturmas. Buvome ne kartą patyrę koks klastingas yra priešas.   Liko neaišku pamatė ar ne, bet jis uždarė rūsį ir nuėjo. Tuomet ir aš  užsidariau bunkerio angą. Pasirinkimo neturėjome.  Visi pasiruošėme ginklus ir laukėme kas bus toliau.  Po kurio laiko garsai ir žingsniai nutilo. Dar po kurio laiko,  šeimininkė Eleonora davė mūsų sutartą ženklą, kuris reiškė, kad pavojaus nėra. Vėliau šeimininkė papasakojo, kad ji su vyru, kluone smulkino gyvuliams pašarus ir nepastebėjo, kaip rusai ir stribai apsupo sodybą. Ji  nespėjo mūsų perspėti. Rusai ir stribai  darė  smulkią kratą kluone, tvarte, name  ir ant aukšto. Šį kartą likimas mums buvo palankus ir mes išvengėme mirties. Vistik nusprendėme, kad iš  šios vietos kuriam laikui reikia pasitraukti.  Tai padaryti mums padėjo mūsų rėmėjas Adomas Buivydas iš Klydžionių kaimo (Alytaus r.) Jis,  vežime kupinai prikrautame šiaudų,  išvežė mane, mano vyrą Adolfą Ramanauską Vanagą ir Juozą Lukšą Skirmantą  iš Labanauskų į savo ūkį Kyldžionių kaime.  Šiauduose paslėpėme karišką mantą, dokumentus, spausdinimo mašinėlę ir kitas priemones reikalingas pogrindžio darbui.   Giliai į šiaudus įsikasėmė  ir mes patys.  Vežimas pakrautas šiaudais, vadeliojamas vieno žmogaus, niekam nesukėlęs įtarimų, laimingai pasiekė Klydžionių kaimą.

Čia apsistojus, jau pirmą dieną, mūsų laukė nauji išbandymai.

Pagal išankstinį  susitarimą, tos dienos  vakare Adolfas su Juozu (Skirmantu)  turėjo išeiti į susitikimą su kitais partizanais. Visus atsivežtus daiktus gerai paslėpėme, pasilikau tik spausdinimo mašinėlę, nes planavau padirbėti prie partizaninės spaudos. Vyrai išėjo.  Dar  kalbėjausi su šeimininkais, kai staiga  mūsų pokalbį nutraukė stiprus beldimas į duris. Buvo aišku, kad mūsų vyrai taip greitai grįžti negalėjo, o ir beldimas buvo grubus,  triukšmingas. Šeimininkas lėtai atsistojo ir pamažu   nuėjo atidaryti durų. Aš greitai pasiėmiau rašomąją mašinėlę  ir atsidariau duris kurios vedė į kitame namo gale buvusį kambarį.  Patalpą kurioje  buvome mes ir tą  kambarį jungė  koridorius. Jame buvo mažas rūsiukas, greito naudojimo bulvėms laikyti,  toliau stovėjo kopėčios, kuriomis buvo  galima užlipti ant aukšto.  Pirma  mintis čia įėjus, buvo lipti ant aukšto, bet greitai ją atmečiau, nes supratau, kad turiu per mažai laiko. Su mašinėle, nepatogu lipti, galiu nesuspėti, todėl greitai atkėliau  rūsiuko dangtį, įkišau ten rašomąją mašinėlę ir pati įlindau į jį. Rūsiukas buvo  visai negilus.  Viskas įvyko taip greitai, kad šeimininkai net nespėjo suprasti  kur aš dingau, nes buvo tamsu, žiburio nedegėme.

Stribai ir rusai suėję į kambarį, liepė šeimininkams uždegti lempą. Keletas pasiliko pirmame kambaryje, o kiti ėjo į antrąjį.  Vienas jų koridoriuje atsistojo ant rūsiuko durelių, tiesiai virš mano galvos ir vis prožektorium švietė  į šonus,   kitas pamatęs kopėčias,   lipo  ant aukšto. Aš stengiausi gulėti tyliai, nesujudėti, nors  visas kūnas, nuo nepatogios padėties buvo  nutirpęs.  Per rūsiuko dangčio lentelių tarpus, nuo stovinčiojo virš manęs žmogaus batų,   ant mano galvos byrėjo purvas.  Širdis  taip garsiai plakė, kad atrodė išgirs ir priešai.

Nulipęs nuo aukšto kareivis, nusikeikė ir pasakė, kad nieko nerado. Kitas tikrinęs galinį kambarį taip pat nieko nepešė.

Nieko neradę, visi grįžo į pirmąjį kambarį,  parėkavo ir išėjo.

Šeimininkai buvo labai išsigandę, galvojo kad mane ras antrąjame kambaryje, arba ant aukšto. Net išėjus rusams ir stribams, kurį laiką, jie niekaip negalėjo suprasti  kur aš dingau. Man pasirodžius ir pasakius kur buvau pasislėpus , jie negalėjo  atsistebėti , kad man į galvą šovė tokia mintis, ir kaip aš  galėjau  tokioje mažoje patalpoje pasislėpti. Dievas mane ir vėl apsaugojo.

Čia pavojus praėjo. Dabar mums buvo neramu, kad grįžtantys iš pasitarimo vyrai Adolfas  su Juozu  nesusidurtų su šia priešų gauja, išėjusia iš mūsų. Kai  laimingai sugrįžo ir  vyrai, visi džiaugėmės tokia laiminga šios nakties baigtimi.  <…>

Tais metais prisimenu buvo labai šalta žiema. Klydžionyse kartu su Skirmantu pabuvome dar kelias savaites ir kai stribų ir rusų  siautėjimai kiek aprimo, visi trys sugrįžome į mūsų senąją slėptuvę Olendarnios kaime. Kartais, pagal išankstinį susitarimą, mus šiame bunkeryje apsilankydavo mano mama su mūsų dukra. Jos tuo metu slėpėsi kitame kaime.  Mums susitikus, būdavo visiems džiaugsmo. Juozas labai gražiai mokėdavo Auksutę prakalbinti. Tik gaila,trumpos buvo tos džiaugsmo valandėlės.<…>

Olendarnios kaime su Sirmantu gyvenome žiemą ir pavasarį. Vėliau Juozas  gavo žinių iš savo bendrakeleivių su kuriais kartu grįžo iš Vakarų ir ruošėsi vykti į susitikimą su jais. Iš mūsų jis išėjo 1951-jų vasarai artėjant. Neprisimenu kiek dar vyras per ryšinunkus gavo nuo jo laiškų, bet mes daugiau nebesusitikome – jis žuvo tais pačiais metais.

Išvykus Lukšai, toje slėptuvėje Olendarnios kaime, mes taip pat ilgai nebegyvenome.  Išsikėlėme į kitą, Mažiūnų  kaime…

 

Naujienos iš interneto