2010 06 01
9.40. Matydamas, kaip sparčiai lietuviai neria į anglų kalbą (sparčiau negu anais laikais į rusų), beveik neabejoju, kad Mažvydo laikais lenkų kalba jau buvo tapusi didžiūnijos gimtąja kalba, o bajorijos – viešąja, arba kultūros, kalba. Todėl su katalikybe kovojantys reformatoriai kovojo ir „prieš kultūrą“, ir „prieš prigimtį“. Ar ne todėl taip sunkiai lietuviuose plito lietuviška knyga, tiek mažai jos lietuviams tereikėjo? Ir vis dėlto būtent bažnyčios reformatoriai pramušė skylę lenkiškoje lietuvių sąmonėje, įleisdami ten lietuvišką raštą. Jeigu ne lenkiškoji katalikybė, lietuviai savo rašto tauta būtų tapę kur kas anksčiau.
2010 06 02
9.16. Europa – proto erdvė! Europa – racionalių sprendimų žemė.
Deja, Europoje – kaip visur: pirma padaroma, o paskui galvojama.
2008 m. Tarptautinės jūrų organizacijos aplinkos apsaugos komiteto posėdyje buvo nutarta, kad Baltijos ir Šiaurės jūromis bei Lamanšo sąsiauriu kaip ypač pažeidžiamais vandenimis plaukiojantys laivai turi naudoti tik tokius degalus, kuriuose sieros kiekis neviršija 0,1 proc. (šiuo metu leidžiama 1,5 proc., kitur – 4,5 proc.). Dabar Europos Komisija rengiasi tas normas įteisinti specialia direktyva.
Kai suinteresuotos kompanijos ir šalys ėmė analizuoti pasekmes, buvo suvokta, kad reikalavimai sumažinti sieros kiekį degaluose Baltijos regiono uostus paliktų merdėti, bet taršos regione problemų neišspręstų: iš laivų prekės persikeltų į geležinkelius ir automagistrales, kurių automobiliai aplinką teršia dar labiau nei laivai.
Kaip galėjo būti padaryti tokie neapgalvoti sprendimai? Europarlamentaras Zigmantas Balčytis sako, kad niekas nesirėmė realiais skaičiavimais ir prognozėmis, visi „rūpinosi“ tik taršos mažinimu, o apie ekonomiką negalvojo.
2010 06 03
14.02. Dvi dienas Vilniuje vykęs Baltijos jūros valstybių tarybai priklausančių valstybių vyriausybių vadovų susitikimas, dėl Vokietijos ir Rusijos premjerų neatvykimo tapęs vyriausybių atstovų susitikimu, nors ir be planuotos pompos vis dėlto baigėsi reikšmingai: Baltijos jūros valstybių kaip regiono vienijimosi būtinybė pirmąkart Lietuvos erdvėje suskambo politiškai visiškai aiškiai ir prasmingai. Įžvelgiu netgi alternatyvą pietų krypčiai, kuri su nuolatiniu Lenkijos akcentavimu panėšėjo į Abiejų Tautų Respublikos-2 projektą. Čia neturėjo ką veikti nei Valdas Adamkus, nei Vytautas Landsbergis, nei Emanuelis Zingeris, o Radekas Sikorskis buvo vienas tarp daugelio kitų.
Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė pabrėžė, kad Baltijos jūros regionas yra reali, svarbi ir aktyvi jėga Europoje, kurios stiprinimas turi remtis tolesne bei gilesne integracija. Ir nors Lietuvos Seimas, priėmęs Gruziją remiančią rezoliuciją, nuo svečių stalo nuvijo ne tik Vladimirą Putiną, bet ir Angelą Merkel, Vilniaus deklaracijoje iškeltas siekis regionui tapti viena iš labiausiai klestinčių, novatoriškų ir konkurencingų pasaulio dalių, jeigu bus integruota energetika, intensyvinamos investicijos, gerinama ekologija, plėtojama atsinaujinančios energijos gamyba, mažinama socialinė atskirtis bei racionalizuojama darbo rinka, skamba ne pernelyg utopiškai netgi „aukštosios politikos“ kalbą bandant išversti į žmonių kalbą. Baltijos jūros šalių regionas būsimojoje Europoje yra Europos centras, nes Baltijos jūra – Europos vidaus jūra jos pakankamai aiškiame centre. Jūra užteršta? Tuo labiau ji tinka regiono politikai kaip europiečių išlikimo iššūkis ir galimybė.
2010 06 04
9.40. Vokietijos politiniame savaitraštyje „Der Spiegel“, paskui „Deutsche Welle“ radijo laidoje pranešta, kad 1990 m., kai vyko derybos dėl Vokietijos suvienijimo, TSRS buvo linkusi svarstyti ir Rytprūsių, dabar vadinamų Kaliningrado sritimi, statuso klausimą. Michailas Gorbačiovas, dabar skubiai užklaustas laikraščio „Nezavisimaja gazeta“, piktai atsakė, kad tai Vokietijos laikraščio interneto portalo „pastipusi katė“, mat, apie kokį nors Kaliningrado statusą ne tik nekalbėta, bet ir nemąstyta.
Ne per derybas dėl susivienijimo galėjo ir būti sprendžiamas Rytprūsių statusas. Jis tegalėjo pasikeisti vėliau. Ir tos mintys nėra apleidusios ne tik politikų, bet ir vietos žmonių. Ir – nepaisant visų Maskvos judesių – statusas keisis. Maskvai liks tik pripažinti tą faktą.
Ką jis reikš Lietuvai? Juk tai bus po Antrojo pasaulinio karo nustatytų Europos sienų peržiūra. Ar mes rengiamės tokiam scenarijui, pagal kurį sienų peržiūrėjimas gali sutapti (man rodos – neišvengiamai sutaps) su euro žlugimu ir Europos Sąjungos subyrėjimu?
Mūsų vaikų laukia labai sunkūs laikai.
2010 06 06
8.15. Kaip praneša balsas.lt pagal „Sprinter tyrimus“, 71 proc. Lietuvos gyventojų yra patenkinti, kad Lietuva įstojo į Europos Sąjungą. Didžiausi privalumai – atviros sienos, galimybė laisvai keliauti, ES finansinė parama, darbas kitose šalyse. Kas ir kaip valdo, respondentai beveik nežino. Geriau informuoti yra 25–36 metų aukštesnio išsilavinimo ir didesnes pajamas gaunantys didmiesčių gyventojai, t. y. tie, kurie kaip nors susiję su Lietuvą pasiekiančiu ES funkcionavimu. Apie autentiškąjį Lietuvos gyvenimą toks tyrimas nepasako nieko.
2010 06 07
9.12. Tikrai: Lietuvą puola ir savi.
Nors – tiesą sakant – vargu ar Valdemarą Tomaševskį, Viktorą Uspaskichą, Leonidą Donskį galima vadinti savais. O būtent jie pastaruoju metu surengė šlykščius išpuolius prieš Lietuvą.
V. Tomaševskis pasitelkė V. Uspaskichą, anot jo, „tolerantišką žmogų“, kad kartu su 84 Europos Parlamento nariais dar kartą užpultų Lietuvą dėl siaubingo tautinių mažumų, visų pirma, suprantama, lenkų diskriminavimo. Prie Lietuvą smerkiančio laiško prisidėjo Rumunijos, Čekijos, Suomijos, Graikijos, Vokietijos europarlamentarai, daugiausiai tų šalių lenkų tautybės piliečiai.
L. Donskis susidėjo su liūdnai pagarsėjusiu „nacių medžiotoju“ Efraimu Zurofu. Žinome ką kalba E. Zurofas. Nauja tai, kad kaltės naštą lietuviams nešti E. Zurofas liepia 100 metų, nes savo geriausią šansą „lietuviai pražiopsojo“. L. Donskis pritaria: Lietuva patyrė nesėkmę, nes visi išaiškintieji nusikaltėliai liko nenubausti.
Galima, žinoma, būtų ir nekreipti dėmesio į tuos eilinius, nors ir naujumo turinčius, išpuolius: šuo loja, karavanas žingsniuoja.
Tačiau esama giluminių Europą virpinančių poslinkių ženklų: puolimams vienijamasi nacionaliniu pagrindu – V. Tomaševskiui talkina Europos Parlamento lenkai, E. Zurofui – Lietuvos žydas. Abu išpuoliai turi akivaizdų nacionalinį atspalvį. Dabar tai jau bus „humanistines vertybes“ ginančiųjų politinio vienijimosi pamatas?
Įdomus ir kitas aspektas.
Kur mūsų kompetentingiausiais laikomi europarlamentarai – Vytautas Landsbergis, Vilija Blinkevičiūtė, Zigmantas Balčytis? Kodėl jie neorganizuoja masinių Lietuvą ginančių laiškų, kuriuos pasirašytų ne 84, o 884 europarlamentarai?
2010 06 08
9.39. Europos lyčių lygybės instituto vadovė Virginija Langbak paprašė, o Lietuvos Seimo narys Egidijus Vareikis jau įregistravo įstatymo projektą, kuriuo siūlo, kad Seimas suteiktų neregėtas lengvatas ir privilegijas ne tik šiam, bet ir visoms kitoms Lietuvoje panorėsiančioms įsikurti ES institucijoms.
2010 06 09
8.50. Sufalsifikavę kaimo gyventojų nuomonę ir klaidingai išaiškinę paveldosaugos nuostatas, Mingės kaimo krantinės rekonstrukcijos projekto, finansuojamo ir dalinėmis ES lėšomis, stūmikai iškirto visą kaimą puošusius pakrantės medžius, nes jie, esą, būtų trukdę technikai. Iškirto medžius, kurie buvo sudėtinė – ir kartu su vandenimis – esminė kaimo savitumo dalis. Iškirto, nors pats projektas dar nepatvirtintas, o paveldosaugininkai sako, kad ir nebus patvirtintas, nes yra kičinis.
Ar tai, kas padaryta, yra dar vienas mūsų juodnugarystės faktas? Dar vienas institucijų nesusikalbėjimo atvejis?
Ne, nieko panašaus. Ateina dideli pinigai, kuriuos žūt būt reikia pasiimti, ir čia jau medžiai – nebe medžiai, o paprasčiausi kliuviniai. Nes stūmikams irgi turi nubyrėti į kapšius!
2010 06 10
10.41. Padarė Prezidentė Dalia Grybauskaitė savo pirmąjį metinį pranešimą. Žurnalistai komentuoja, politologai analizuoja. Bet ar nereikėtų visų pirma pasakyti, kad tai buvo D. Grybauskaitės pranešimas?
Kas šia prasme D. Grybauskaitė? Dalia Grybauskaitė yra tvarkytoja. Jeigu Algirdas Mykolas Brazauskas buvo akivaizdus statytojas, tai dabartinė Prezidentė – akivaizdi tvarkytoja, tvarkdarė. Kas iš tos jos daromos tvarkos išeis – dar neaišku, ir nėra ko dėl to neršti. O kad rodo norą padaryti tvarką, tegul ir pagal save – tai juk asmenį ir rinkom, ne robotą.
Gaila, bet viešosios erdvės reakcija susikoncentravo į kritiką, kad Prezidentė nepasakė, ką darys su Rusija, o kišosi į Vyriausybės reikalus. Ir apskritai – pranešimas buvęs lozungų rinkinys, senų tiesų pakartojimas.
Ir tegul mūsų Prezidentai kalba apie ką nori, kišasi kur patinka, net į paties Viešpaties reikalus, svarbu, kad pranešimas neštų gerą žinią.
2010 06 11
10.50. Kažkada naiviai rašiau: tai ką gi mes švenčiam, paskelbę Lietuvos 1000-metį?
Dabar štai žiūriu į vieną iš smulkmenėlių – atraižą žymėti perskaitytąją knygos dalį – ir matau, kad tai anaiptol ne koks parankis popieriaus bryzas, o gerai apgalvota mūsų istorijos trumpinimo priemonė. Tiems, kurie mano, kad baltai, pamažu tampą lietuviais, savo žemėje apsigyveno ne prieš tūkstantmetį, o prieš keliolika tūkstančių metų, įdėklas atkakliai kartoja: 2009 – Lietuvai 1000, 2010 – Lietuvai 1001, 2011 – Lietuvai 1002, 2012 – Lietuvai 1003, 2013 – Lietuvai 1004. Ir visur kovo 9 diena – raudona, nes šventė. Taip ir rašoma: Kovo 9-oji LIETUVOS DIENA. Kam ir to per maža, per visą atraižą aiškinama: Šventasis Brunonas, dar vadinamas Bonifacu, arkivyskupas ir vienuolis, vienuoliktaisiais savo atsivertimo metais Rusios ir Lietuvos pasienyje pagonių užmuštas su aštuoniolika saviškių kovo 9 dieną nukeliavo į dangų. Dar neaišku? Galima perskaityti dar kartą. Ir dar. Ir dar. Pagaliau daug tūkstantmečių Lietuvos liks už Lietuvos suvokimo vartų, o kovo 9-oji taps Lietuvos įkūrimo diena. Mindaugas? Koks Mindaugas! Lietuvą įkūrė Bonifacijus, atsakys „Klausimėlio“ herojai. Ir bus teisūs. Nes taip ir rašo propagandinė skrajutė: Kovo 9-oji – Lietuvos diena.
Apie viską pagalvota pakankamai smulkmeniškai.
2010 06 12
9.55. Kas darosi su premjeru Andrium Kubilium? Jokių judesių, pravalančių valstybės korupcinę smarvę, puvinius ir pūlinius, o viskas – dar labiau prispausti sąžiningai mokančius mokesčius ir iš atlyginimų pragyvenančius žmones. Įspūdis toks, kad premjeras vykdo užsakymą kuo greičiau išvaryti iš Lietuvos jos žmones ir palaisvinti „gyvybinę erdvę“. Belgai skaldo Belgiją, dalindamiesi ją į flamandų ir valonų teritorijas, o mūsų Vyriausybei, atrodo, visiškai nesvarbu, gyvens čia kas nors ar negyvens. Gyvens, žinoma, bet ne lietuviai.
Premjere, kam atiduodat Lietuvą ir už ką?
2010 06 13
13.01. „Atgimime“ prieglobstį radę naujieji kairieji nerimsta: nors teismas išaiškino, kad Klaipėdoje į Nepriklausomybės dienos minėjimą jaunimo atsineštieji simboliai yra paveldo objektai, savaitraštyje vėl samprotaujama, kad yra ne visiškai taip. Argumentai? Nagi „nevalia ignoruoti šiuolaikinės šio simbolio prasmės.“ O ji tokia: jaunieji demonstravo užšifruotas svastikas!
Teismas sprendė, ar plakatuose pavaizduoti svastikos pavidalo paveldo objektai yra paveldo objektai, ar Hitlerio svastikos. Ir atsakė: paveldo objektai. Atsakė visiškai teisingai: plakatuose buvo pavaizduoti paveldo objektai. Straipsnio autorei tuose objektuose matosi svastikos. Irgi, rodos, teisingai – ne penkiakampės žvaigždės.
Tačiau tikėdamiesi doro pamąstymo svastikos klausimu vargu ar turėtume falsifikuoti diskusijos objektą: svastika nėra tai, kas svastiką primena. Tai du visiškai skirtingi dalykai. Svastiką sukūrė Hitlerio vyrukai iš svastikos pavidalo ženklo, su įvairiausiomis jo variacijomis tūkstantmečiais naudoto mūsų protėvių. Falsifikuojant svastikos pavidalo paveldo prasmę, įmanoma, aišku, falsifikuoti ir paveldo ženklą iškėlusiųjų jaunuolių intencijas. Tačiau lygiai taip pat teisingai galima būtų paklausti, o gal jaunieji demonstrantai norėjo pasakyti, jog Lietuvos istorija skaičiuotina ne nuo Brunono apsireiškimo, bet nuo mūsų tautiniuose raštuose užfiksuotų simbolių. Kažkodėl tokios mąstymo krypties nesirenkama. Istorija, kaip ir juridika, šiuo atveju turi tik tiek vertės, kiek jomis galima pasinaudoti puolant nacionalistus ir paremiant tikrai nefalsifikuotus homoseksualus.
Keisti dalykai dedasi Lietuvoje. Bolševizmo recidyvai tiesiog bado akis. Apie juos – nė žodžio. Tuo tarpu būtais ir nebūtais būdais ir priemonėmis stengiamasi sukurti fašizmo, bent jau nacionalizmo grėsmės, atmosferą. Taip sakant, pats muša, pats rėkia. Kaip ten bebuvę, pagal savo proto ilgį gal galima būtų nematuoti bent savo istorijos?
2010 06 14
9.20. Vakar pranešta: rastas Andriaus Ūso lavonas. Kažkur Alytaus rajone. Šalia keturračio motociklo, nupirkto birželio pradžioj. Veidu į vandenį, po liūties susitvenkusį didelėn balon.
Pedofilų mafija likviduoja liudininkus.
Dabar kieno eilė?
2010 06 15
Pirmąkart su derama valstybine pagarba paminėtas nuo Raudonosios armijos žuvusio Ūtos pasienio baro viršininko Aleksandro Barausko (1899–1940) žygdarbis: tuo metu, kai Lietuvos vadovai jau krovėsi lagaminus, vyresnysis policininkas atsargos viršila pasipriešino sieną peržengusiems okupantams ir buvo užkapotas kardu bei pribaigtas šūviu į galvą.
A. Barausko pagerbimas gal žymės kažką kita?
2010 06 16
Lietuva absoliučiai atvira, tarsi apelsinas be žievės ar nuluptas obuolys.
Sienų nėra. Migracija be jokių suvaržymų. Žemės nuosavybė internacionalinė. Kalba atverta (netgi sąmonėje) visoms galimoms invazijoms. Visuomenė abejinga tautos gynybai. Vyriausybė dirba eurointegracijai. Partijos dirba valdžiai. Žmonės gyvena kas sau.
Kas suvalgys desertą, vadinamą Lietuva?
2010 06 17
Turtas nevienija, turtas skaldo.
Vienija kalba ir tikėjimas.
Kalba vienija žmones jų daiktiškuoju pavidalu. Kalba yra aukščiausia žmonių daiktiškoji pakopa.
Tikėjimas žmones vienija jų idealiuoju lygmeniu. Tikėjimas yra aukščiausioji žmonių nedaiktiškoji bendrystė.
Mylėkim ir prižiūrėkim savo lietuvių kalbą!
Ugdykim ir stiprinkim savo tikėjimą!
Šie abu mūsų dvasios darbai užleisti neleistinai.
2010 06 18
Kai klausausi dabar siautėjančio pilietybės dovanų lietaus, negaliu liūdnai nesišypsoti.
Iš politikų šypsausi su panieka: siūlydami dvigubą pilietybę, kai netgi Konstitucinis Teismas išaiškino, jog tokios, išskyrus jos kaip išskirtinio apdovanojimo, negali būti, jie prekiauja Lietuva vardan savo varganų reitingų ne tik demonstruodami savo pačių teisinį nihilizmą, bet ir žlugdydami paskutinius demokratijos likučius. Jie paprasčiausi politiniai cinikai.
Iš lietuvių, trokštančių žūt būt išmušti dvigubos pilietybės be ribų įteisinimą, šypsausi su gailesčiu: kiek daug dar jums šiame pasaulyje reikėtų suprasti! Žinoma, suprasti ką nors gali tik norintis suprasti. Lietuviams reikia pilietybės, o ne jos supratimo, tad aš vėl būsiu iškoneveiktas kaip senas niektauza ir nurašytas į istorijos atliekas. Kadangi mano galimi oponentai – vienokio ar kitokio pobūdžio emigrantai, į galimus būsimus priekaištus atsakysiu tik vienu klausimu jiems patiems: kur jūsų antros ar trečios kartos emigrantai su savo prigimtine teise ir net pačia dviguba pilietybe, jei ją turi? Kur jie, kaip lietuviai? Konstituciškai jie yra lietuvių kilmės amerikiečiai, lietuvių kilmės britai, lietuvių kilmės vokiečiai, bet ne lietuviai, nors tokiais save ir laiko.
Tie, kurie teisę į dvigubą pilietybę remia prigimtine teise, įsivaizduoja, kad lietuvių tėvų vaikas gimsta lietuviu. Tarsi su lietuvio marškinėliais. Ar net oda. Deja, net lietuvių tėvų vaikas negimsta lietuviu, lietuviu jis tampa: tampa mokydamasis lietuviškai kalbėti, lietuviškai galvoti, lietuviškai elgtis ir pan. Kad yra būtent taip, rodo emigrantų vaikų likimas: stodami į airiškas, angliškas, švediškas, prancūziškas ir kitokias mokyklas, jie pradeda perėjimo į kitą tautybę kelią, savo kitakalbiškojo įsitautinimo kelią, net ir savo tėvų pririšimo prie kitos tautos kultūros ir galų gale taip pat ir jų nutautėjimo mažąją istoriją. Iš tokių šimtatūkstantinių ir milijoninių nutautėjimo istorijų ir susideda išeivijos nutautėjimo neišvengiamybės faktas, motininės tautos, jeigu ji nesugeba demografiškai atsikurti, degradavimo ir mirties istorija. Ir galimas faktas.
Ir jūs norit, kad jūsų psichologinei paguodai bei migraciniam patogumui reikalaujama dviguba pilietybė būtų pripažinta neproblemišku, normaliu ir net būtinu šių dienų reiškiniu? Taip, ji yra šiuolaikinis tautų ir nacionalinių valstybių marinimo įrankis rankose tų, kurie tai planuoja ir vykdo, tačiau aš niekada nesutikau ir nesutiksiu, kad jis būtų įduotas į rankas marinti mus užsimojusiems, net jeigu jūs, prigimtinės teisės vardu dvigubos pilietybės reikalaujantieji, to nesuprantate. Nepakaltinamumas nepanaikina juo padaryto nusikaltimo fakto. Ir jeigu nesuprantantieji, ką daro, apkaltinti būti negali, tai kaltė dar sunkesniu akmeniu gula ant tų, kurie supranta, bet tyli. Arba daro: prekiauja.
Aš pasakiau.
2010 06 20
8.53. Prekybinė Lietuvos sąmonė: išgirdusi, kad Vyriausybė vėl kalba apie išmokų motinoms mažinimą, viena jauna motina pareiškia: gailiuosi, kad sugrįžau, gailiuosi, kad pagimdžiau! Žodžiai kaip juodi varnai skrenda per Lietuvos viešąją erdvę šiurpindami sąmonę: negi iš tiesų ir vaikus pradėsim gimdyti tik už pinigus?
Galiu iš dalies suprasti jaunosios ponios pasipiktinimą dėl to, kad Vyriausybė keičia žodį. Tikrai: pažadėjai – ištesėk. Bet apie tai reikėtų ir kalbėti: nebepasitikiu Vyriausybe! Melagių vyriausybe!
Dabar gi: ji gailisi pagimdžiusi dukrą! Leidusi išvysti dangų dar vienam pasauliui! Tai kas gi tau, moterie, tavo dukra? Pinigų paėmimo priemonė – korta, lošimo automatas, loterijos bilietas, dėl kurių pasirinkimo tikrai galima gailėtis?
Varyk, ponia, atgal iš kur sugrįžus. O vaikelį gal geriau palik čia – Lietuva, kad ir sunkiai, jį išaugins. Pati nusipirk šunelį – tikrai pigiau atsieis. Jūs taip mėgstat vietoj vaikelio vedžiotis šunelį.
2010 06 21
9.21. Kodėl šiandieniniai liberalai su tokiu uolumu eksploatuoja marksizmo ir leninizmo koncepciją, kad tauta yra naujųjų laikų kūrinys?
Matyt, visų pirma todėl, kad jie patys yra marksistai leniniečiai, kaip ir dera šiems laikams, šiek tiek modifikuoti, bet ne genetiškai.
Ne mažiau svarbu, atrodo, ir tai, kad „gimimas naujaisiais laikais“ leidžia eliminuoti tautos etninio prado problemą: juk beveik neįmanoma, jeigu neužsiimsi falsifikacijom ir mistifikacijom, tautos nesieti su jos etninėmis ištakomis. O kultūros be etniškumo apskritai neįmanoma įsivaizduoti. Netgi paties moderniausio popso. Tad geriau etninių pradų „teorijon“ neįsileisti.
Na ir dar viena svarbi leninizmo recidyvų prielaida: tautos istoriją nukeliant į gilesnius nei naujieji amžius tektų nagrinėti visokias tautų virsmų aplinkybes, iš kurių lietuviams bene opiausia yra nutautėjimo problema. Kodėl nutauto net du lietuvių sluoksniai – didikai ir bajorai? Tai viešajai sąmonei suteiktų galimybių rasti tokių paralelių su nūdiena, kad ir šiuo požiūriu geriau nepraleisti progos patylėti ir užsidaryti leninizmo šviesoje.
2010 06 22
10.02. Iš to, kas dabar kaip didžiausias rūpestis virpina viešąją erdvę, ką galėtume pasakyti apie pasaulį kaip visumą?
Manau, nedaug kas prieštaraus tarus, kad didžiausią nerimą kelia jausmas, jog pasaulis dūsta savo vartojimo atliekose, kurios nebūtinai turi būti suprantamos tik kaip šiukšlynai – tai ir nuo augmenijos apvalytų kalnų nuošliaužos, ir miškų gaisrai, ir tornadai, ir ledynų tirpsmas, liūtys, tvindančios senąsias sostines, sausros, plečiančios dykumų horizontus, naftos verslovės, išeikvojusios lengvai išgaunamą naftą ir jau laistančios teršalu vandenynus, – visa skylėta, apgleizota, nudrengta, išniekinta ir vis akivaizdžiau menkstanti gamtinė aplinka.
Su tuo, be abejo, nesutiktų visi grynieji vartotojai – tie, kurie nebesugeba pažvelgti į tai, kur, kokioje aplinkoje kuriama ir funkcionuoja jų gerovė.
Suprantantieji savo ruožtu visai pagrįstai galėtų paklausti, ar ne iš čia ir veržiasi nerimą keliančios pasaulio bėdos?
2010 06 23
9.46. Nejaučiu simpatijos į Lietuvos Prezidento postą kandidatuojantiems žmonėms. Remigijus Vilkaitis buvo vienas iš jų.
Šiandien, kai jis pasitraukia iš kultūros ministro posto, noriu palydėti jį su apgailestavimu. Tai ne dėl to, kad jo vietą užima kitas, kurio visiškai nepažįstu – gal ir naujajam traukiantis jausiu pareigą ką noras pasakyti apie jį kaip apie gyvą žmogų. R. Vilkaitį palydžiu su apgailestavimu dėl to, kad šis protingas ir savarankiškas žmogus tapo voliuntaristinės politikos auka, kurią aukoti padėjo ir siaurakaktė sensacinė žiniasklaida.
Niekam juk nėra malonu, o kai kam net kenksminga, kai valstybinės valdžios įgaliojimus gavęs žmogus nustoja pliauškęs ir imasi darbo! Kiek buvo klegesio dėl „Vilniaus – kultūros sostinės“ piktavališko chaoso! O kai R. Vilkaitis veiksmais išreiškė aiškesnę politiką, ne atskirų asmenų ar grupių naudai pritardamas, o valstybės labo ieškodamas – labai negerai, jis – „prieš Europą“. Ir jau visiškai neregėtas kultūrininkui žingsnis – kreipimasis į prokuratūrą dėl odiozinio Operos ir baleto teatro scenos remonto!
Nežinau, gal ir specifiškai vilkaitiškai buvo pareikšta mintis, kad stokojant naujų knygų galima skaityti senas. Tačiau tokia mintis galėjo gimti tiktai galvoje, kuri tikrai žino, kas yra „Dieviškoji komedija“, „Don Kichotas“ „Iliada“, „Odisėja“, „Budenbrokai“, „Sartoris“, „Maras“ ar „Badas“, kuri ne tik matė, bet ir skaitė „Pasaulinę literatūros biblioteką“, „XX amžiaus lietuvių prozos lobyną“ ir pan. Tačiau skaityti tokias knygas – tai kliudyti čia plūsti kokiam nors D. Braunui, I. Aljendei, „Valgyk, melskis ir mylėk“, o paskui juos – tūkstančiams literatūros pigmėjų, kurie „naujų knygų“ priedangoje plukdo šiandieninės literatūrinės pramonės pelną. Ir garantuoja ramų bukos sąmonės miegą. Negali toks žmogus būti kultūros ministras! Be viso kito, jis nieko nesupranta ir apie Gugenhaimo muziejaus filialo Vilniuje inovatyvumą, o steigia kažkokią ten „Tyliųjų žvaigždę“, kuria turėtų būti apdovanojami kultūros šventieji. Tokių juk nebūna!
Geros kloties naujoj kelio atkarpoj, Lietuvos Respublikos pilieti Remigijau Vilkaiti!
Brangūs lietuviai, nepamirškit, kad senąsias knygas perskaityti reikia visų pirma!
2010 06 24
7. 29. Bernardinai.lt gali džiūgauti, turėdami tokį apžvalgininką kaip Mykolas Drunga. Kiekviena jo parengta pasaulio laikraščių apžvalga – tai ne šiaip įdomybių asorti, bet atitinkamu momentu pasauliui ar specifiškai Lietuvai aktualiausios problemos apmąstymas kompetentingiausiais pasaulio laikraščių pasisakymais, stebinantis tiek šaltinių gausa, tiek sugebėjimu jų mintis sistemizuoti išdėstant svarbiausiais problemai aspektais.
Ryšium su „British Petroleum“ sukelta ekologine katastrofa Meksikos įlankoje išsiliejus naftai, kuri nesuvaldomai veržiasi iš gręžinio ir dabar, M. Drunga cituoja tik du šaltinius – „Wall Street Journaly“ ir „New York Times“, kuriuose savo nuomones pareiškia Čikagos universiteto teisės profesorius Richardas A. Epšteinas (Epštein) ir Harvardo universiteto ekonomikos profesorius Edvardas L. Gleizeris (Glaeser). Tačiau problemai nušviesti iš esmės, o ne kaip nors sensaciškai, to visiškai gana, nes abu kalba apie esmę: ką daryti, kad panašių ekologinių katastrofų būtų galima išvengti ateityje?
2010 06 25
10.36. Iki šiol tik aprioriškai tegalima buvo atsakyti į klausimą, kodėl Andrius Kubilius žudo Lietuvą, darbingus išvarydamas į kitas šalis, o nedarbingus pribaiginėdamas čia nuolat mažinamomis socialinėmis išmokomis ir atlyginimais.
Po A. Kubiliaus vizito į Londoną, kur kalbėjo potencialiems investuotojams, dėl atkaklaus Lietuvos orientavimo į euro įsivedimą 2014 metais stebėjosi ir Niujorko „The Wall Street Journal“: juk ir pats A. Kubilius neslepia, kad litą susiejusi su valiutų krepšeliu, Lietuva „jau beveik turi eurą, tik be privilegijų“, o privilegijos yra viso labo balsas formuojant euro zonos politiką ar pigesnės prieigos prie obligacijų rinkų. Su ironija anksčiau kalbėta ir apie Estijos eurą: estai nekantrauja efektyviau dengti Graikijos, Ispanijos, Portugalijos skolas… Jau išryškėję euro sunkumai iki 2014 metų ne tik nebus išspręsti – jie dar labiau komplikuosis: Europos produktyvumo augimas vėžliškas, šalių narių ekonominiai potencialai labai skirtingi, finansinio reguliavimo nei politikos, nei mechanizmų nėra ir nelabai aišku, kaip juos sukurti. Britanijos konservatoriai pareiškė, kad jų kadencijos metu Anglija euro tikrai neįsives. Danija, Švedija į euro valiutos arealą nusprendė nesijungti. Labai santūri Lenkija. Lietuva tiesiog pavyduliauja Estijai ir 2014 metus mato maždaug kaip komunizmo aušrą.
Europarlamentarų iš svarbiausių frakcijų kreipimasis į visuomenę ir Europos Komisiją su raginimu padėti kovoti su bankininkų lobizmu Europos Parlamente atskleidžia dar vieną Europos finansinio gyvenimo problemą. Ir anksčiau buvo žinoma, kad lobizmas Europarlamente klesti. Kreipimosi autoriai teigia, kad bankininkai tapo „patarėjais monopolininkais“. Žmonių kalba tai reiškia parlamentarų papirkinėjimą ir manipuliavimą jais. Įdomu, kaip šioje veiklos srityje sekasi mūsiškiams? – juk ir jie sprendžia ne Lietuvos, o „bendrus reikalus“.
Kad problema itin rimta, rašo ir Vokietijos naujienų portalo TAZ redaktorė Ulrikė Herman: visuomenė nelabai nutuokia, kas yra ir kaip veikia finansų rinkos, ir bankai nesunkiai savo interesus gali pristatyti kaip naudingus visuomenei. Kad iki šiol bankų lobizmas buvo nepaprastai sėkmingas, rodo tas faktas, jog jų sukurta finansų krizė tęsiasi jau trečius metus. Iš mokesčių mokėtojų pinigų bankams gelbėti buvo skirti milijardai, tačiau bankų veiklos taisyklės liko nepakeistos, bankai netrukdomi spekuliuoja toliau. O europarlamentarai vargu bau galės pasisamdyti tokio lygio ekspertus, kokius gali pasisamdyti bankai. Pridurkim nuo savęs: ir ar panorės?
Ar bankų lobizmas galimas tik parlamentuose? Vyriausybės koridoriai dar minkštesniais kilimais kloti.
Anglijos konservatoriai, vos atėję į valdžią, nuo mokesčių atleido vos ne milijoną mažus atlyginimus gaunančių savo piliečių, o labiau pasiturinčius privertė mokėti daugiau negu ligi šiolei. A. Kubiliaus konservatoriai svarsto, kiek dar galima sumažinti pensijas, motinystės išmokas, bet ima gromuluoti karštą bulvę, kai prabylama apie progresinius mokesčius, šešėlinio verslo apkarpymą. Ką tik iš Privatizavimo fondo partijų 2008 metų rinkimų politinės kampanijos dalies išlaidų kompensavimui skirta 4 mln. 99 tūkst. litų. Dar 5,5 mln. „parlamentinės partijos“ gaus pagal valstybės kasmetinio finansavimo normą. Lietuvos nugyvendinimas euro įsivedimo vardan tebevykdomas popinant elitą ir engiant visus likusius.
Kadangi Lietuva beveik nieko negamina, o pinigai gali ateiti tik ką nors parduodant arba parsiduodant, parsidavinėjimą palaikyti gali tik tas, kas disponuoja pinigais – bankai. Euro įvedimas žmonių drengimo sąskaita bankams Lietuvoje leidžia perimti nekilnojamąjį turtą (žemę, pastatus, būstus), kontroliuoti politikus ir valstybės administravimo įstaigas.
Euro įvedimo programa Lietuvoje – bankų lobizmo programos sudėtinė dalis.
2010 06 26
9.13. Kai manęs klausia, ką reiškia Algirdo Brazausko apdovanojimas aukštu Rusijos ordinu, aš nežinau, ką atsakyti: jokių nei viešų, nei kuluarinių motyvacijų nepateikiama. Ką galiu pasakyti be jų? Galiu pasakyti štai ką: Rusijos specialiosios tarnybos dirba gerai. Net subtiliai: Kazimierą Prunskienę apdovanoti Rusijos kunigaikštienės titulu, o A. Brazauskui skirti ordiną!
Kartu su K. Prunskiene ir A. Brazausku buvom atkurtosios pirmosios Vyriausybės vadovai. Šia kryptimi mąstant irgi galima padaryti kai kurių išvadų. Buvau derybų su TSRS darbo grupės vadovas, Regioninių problemų komisijos pirmininkas, daug ir rimtai dirbęs Karaliaučiaus (Kaliningrado) teritorijoje, Čečėnijos respublikos rėmimo grupės vykdomasis direktorius. Suprantama, kokie nors Rusijos apdovanojimai man negresia. Kaip ir Lenkijos, apie kurios pretenzijas Lietuvai nuo pat 1990 metų iki dabar ir visoj man teksiančioj ateity rašau ir rašysiu, kalbu ir kalbėsiu. Tuo metu visa kohorta lietuvių, pradedant Vytautu Landsbergiu, apdovanoti visokiausiais Lenkijos ordinais ir medaliais. Niekas man negresia ir iš Vokietijos arba tiesiog ES.
Kokia išvada? Tas, kuris rūpinasi Lietuvos nepriklausomybe kaip Lietuvos vidiniu savarankiškumu, niekam – nei Rytams, nei Pietums, nei Vakarams neįdomus.
Tik nežinau, ar toks yra įdomus ir ordinus iš užsienių renkantiesiems saviškiams. Jeigu juos galima vaidinti tokiais.
2010 06 27
9.18. Vakar mirė Algirdas Brazauskas. Tai ištisos epochos baigmės vienas iš ryškiausių ženklų. Išėjo ne tik laiką savaip reprezentavęs politinis veikėjas – tai ir ištisos kartos atsisveikinimo su Lietuva pirmas ryškus mostelėjimas.
Buvo parodyta trejetas ar ketvertas dar Prezidentui gyvam esant sukurtų televizijos filmų. Laikraščiuos ar žurnaluos pasirodys nekrologiniai vertinimai. Ilgainiui sulauksim ir apibendrinamųjų darbų, papildančių Ramunės Sakalauskaitės, Gedimino Ilgūno knygų apie A. Brazauską eilę.
Čia – tik mano sekmadieninis pamąstymas dar prieš laidojimo iškilmių kalbas ir publikacijas. Niekieno dar neįtakoti ir visuomenės nuomonės nereguliuoti.
A. Brazauskas tikrai nenusipelnė jam rodytos neapykantos. Nemeilės – taip, bet juk tokia ir yra politikų dalia: vienus myli, kitų – ne. Neapykanta seikėjama už išdavystę, už žmogžudystę. A. Brazauskas tikrai nieko nenužudė fizine šio žodžio prasme. Ir išdavė ką (jeigu išdavė) daugiau metafizine prasme. O juk neapykanta rodyta jam visų pirma už išdavystę. Lietuvių tautos išdavystę kolaboruojant su komunistais.
Kolaboravimas su priešu per penkerių metų okupaciją yra pakankamai aiškus reiškinys. Ką reiškia kolaboravimas penkiasdešimties metų okupacijoje, kuri genocidinių operacijų pagalba tampa aneksija per ištisų kartų integravimą į okupanto nustatytą tvarką? Vieni – prievartiniai tremtiniai – nutildyti sibiruose ir butyrkose, kiti – savanoriški tremtiniai – kalbasi amerikose, o su priešu miškuose kovojantys vyrai jėgoms senkant vis aiškiau linksta į tai, kad būtina ieškoti kitų pasipriešinimo formų, nes pagalbos nei iš amerikų, nei iš sibirų nebus. Galima ar negalima partizanų išsakytas mintis apie pasipriešinimą kitomis formomis laikyti dominuojančia išvada, realiu padėties vertinimu, ar vis dėlto akcentuosim kovos iki paskutinio šovinio nuostatą, kurią įkūnija Antanas Kraujelis? Arba tas žmogus, kuris beveik iki nepriklausomybės atkūrimo išsislapstė rūsyje? Kodėl per Nepriklausomybę nepasakyta pakankamai aiškių žodžių apie tuos esminius mūsų lietuviškajai būčiai faktus ir reiškinius, nors pasakyti buvo ir galima, ir būtina? Kad galima būtų selektyviai naudoti kolaboranto vardą: kada naudinga – segti, kada nenaudinga – nesegti tos etiketės? Juk jeigu kovos iki paskutinio šovinio (= žmogaus) nuostata vadovausimės logiškai nuosekliai, turėsime pripažinti, kad visi likę gyventi po Partizanų karo, yra kolaborantai nepriklausomai nuo bendradarbiavimo su priešu pavidalų. Nekolaborantais vadintis galėtų tik pabėgėliai, ir tai ne visi, o tik tie, kurie laikėsi visiško ryšių su LTSR blokavimo pozicijos, pvz., Kazys Bobelis. Bet ne Valdas Adamkus. Netgi tremtiniai atsidurtų dvilypėje padėty: kad ir katorgoj, jie fiziškai dirbo okupantams!
Tokiam kontekste tarp partizanų paskutiniaisiais ginkluoto pasipriešinimo metais brendusi nuostata apie kitas pasipriešinimo formas nėra konceptualizavimo, bent jau visapusiškos analizės neverta išvada, o jos ignoravimą galima laikyti labai problemiška pozicija ne vien dėl jos politinės naudos.
Popartizaninės kartos gyvenimo ir santykių su okupantu klausimas yra atskiras mūsų istoriosofijos ir istoriografijos klausimas. Ir jeigu partizanų, tremtinių ir emigrantų kartai būties problemos buvo vienos, tai į tą aplinkybę, jog netgi partizaninio karo slopimo metu popartizaninė (tarkim, 1940-ųjų gimimo) karta tada teturėjo 10–12 metų, neatsižvelgti negalima.
Kas turėtų ir galėtų būti vadinama šios kartos nekolaborantiškumo kriterijumi? Atsakymas, ko gero, vienas: fizinis lietuvių tautos išlikimas. Ta karta pripažįsta, kad valstybės nebėra, bet yra tauta, kuri valstybę gali ir turi atkurti, ir rūpinasi, kad to atkūrimo esminė sąlyga – pati valstybę atkurti norinti tauta – egzistuotų, būtų pasaulyje, ir būtų visų pirma čia, savo tautos žemėje, nes kitur tos valstybės atkurti tiesiog nėra galimybių. Daug vaisingų mąstymų galėtume iškelti iš savo sąmonės, jeigu jai uždavinėtume klausimus, žiūrėdami į savo praeitį būtent tokiu rakursu. Deja, mes mieliau klimpstame į ginčus žydšaudžiai mes ar ne, į savigyrą apie ilgiausiai Europoje užtrukusį partizaninį karą, lemiamą indėlį į TSRS sugriuvimą ir pan. A. Brazauskas niekada nei tarybiniais, nei Atgimimo, nei Nepriklausomybės metais nesikreipė į tautą žodžiu lietuviai, visada sakė Lietuvos žmonės (bet pasakykit, kuris iš valstybės vadovų kreipėsi kitaip?) – mąstė Lietuvą kaip daugiatautę, t. y. mąstė tarybiškai (bet pasakykit, kas ir šiandien ją mąsto kitaip?).
Nemanau, kad A. Brazauskas nusipelno apologijos. Manau, kad jo prezidentavimo metais Lietuvoje gimė daugybė hibridinių mūsų gyvenimo padarų, tokių pusiau komunistinių, pusiau liberalinių monstrų ir chimerų, kurioms veistis padėjo jo pažiūrų neapibrėžtumas ir būdo kompromisiškumas, apie ką – metui atėjus – bus dermai pasakyta.
Ir vis dėlto jis turėjo vieną labai svarbią savybę – sveiką gyvenimo instinktą, kuris labai padėjo jam savarankiškai reaguoti į aiškiai ilgalaike tapusią okupacijos tikrovę ieškant joje tautai normalų gyvenimą garantuojančių išeičių, taip pat ir vėliau, pamažu tampant lyderiu. Būtent tas instinktas, o ne kokios intelektinės nuostatos (pats jis ne kartą sakėsi jokių filosofijų neragavęs) padėjo apčiuopti jam tai, kas sudarė to meto buvimo esmę: rūpintis lietuviais, o ne kuo kitu, t. y. tauta, kurios labui reikėjo kreipti ir okupacinės (taip jo gal ir nevadintos) administracijos veikimą. Būtent todėl jis asmeniškai kovėsi už naftos perdirbimo įmonės perkėlimą iš Jurbarko į Mažeikius, A. Brazauskui aktyviai dalyvaujant buvo sukurtas pramonės įmonių decentralizavimo planas, pagal kurį suformuoti ir šiandien egzistuojantys regioniniai centrai, nutraukę ir absorbavę „broliškos pagalbos“ imigrantus kolonizatorius bei apsaugoję Vilnių nuo rusifikuotos Rygos likimo. Tai pernelyg dideli darbai, kad galėtume sutalpinti į savo provincinę sąmonę, tuo labiau, kad tebeviešpatauja koncepcija, jog 1940–1990 metais Lietuvos išvis nebuvo (ne Lietuvos valstybės, o Lietuvos!). Vertas dėmesio ir A. Brazausko prisipažinimas, kad – nepaisant visų diplomatinių mandagybių – daugiau kaip metus nepavyko pasirašyti sutarties su Lenkijos prezidentu Lechas Valensa dėl sutartyje buvusios formulės, jog Sutartis pasirašoma Lenkijos su istorine sostine Varšuvoje ir Lietuvos su istorine sostine Vilniuje. Lietuvių kaip Lietuvos kūrėjų ir jos istorijos tęsėjų supratimas buvo A. Brazausko kraujyje. O jo galinga povyza daugeliui ne tik lietuvių, bet ir lenkui Aleksandrui Kvasnievskiui rodė jį esant tipišką lietuvį (būčiau linkęs patikslinti: okupacinės kartos lietuvį). Šia prasme nedaug ką galėtume pastatyti greta.
Ateis laikas, bus susverti ir geri, ir blogi pirmojo oficialaus atkurtosios nepriklausomos Lietuvos Prezidento darbai. Norėdami išlikti nešališki, turėsime išspręsti daug principinio pobūdžio istorijos supratimo klausimų, tarp jų ir labai nemalonių dabartinei mūsų sąmonės konjunktūrai, tačiau būtinų, jeigu istorija norėsim pasiremti ateitį kurdami, o ne griaudami ginčuose dėl politinės naudos. Dar vieną labai svarbią aplinkybę, susijusią su palydimu Prezidentu, teks atsiminti liekantiesiems ir tebesvarstantiems: A. Brazauskas buvo statytojas – statytojas ir pagal profesiją, ir pagal mentalitetą. O čia jau jis buvo niekas kitas, tik lietuvis.
Taip, žinoma, likimas iškirto jam piktą pokštą: sutikęs eiti kartu su Lietuvos persitvarkymo sąjūdžiu į Nepriklausomybę, vėliau jis pasirašė ir Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą sutartį. Bet ar tai buvo vien jo politika? Jis bent jau svarstė, kas naudingiau – likti be Ignalinos atominės ar be Europos Sąjungos. Buvusiems Sąjūdžio ir Nepriklausomybės vadams net klausimas nekilo – pirmyn, tik pirmyn „į Europą“! Europa eilinį kartą „išdūrė“ lietuvius. Kiek čia A. Brazausko kaltės – ne šio pamąstymo reikalas. Užteks pasakyti, kad tiek, kiek jos yra, visiškai išsemia žodžiai „pats išsidūrė“.
2010 06 28
9.03. Kaip atrodytų Lietuva, kas su ja būtų, jei ji dėl kokių nors priežasčių staiga netektų Arvydo Šliogerio, Vytauto Radžvilo, Alvydo Jokubaičio, Vytauto Rubavičiaus, Jono Balčiaus – dar iš „anų laikų“ ateinančių „grynųjų filosofų“ plejados? Kaip plynas kirtimas?
Ir vis dėlto netgi jų akių ir proto pajėgų kiek mūsų tikrovės tamsos ir dumblo ne tik nepersmelkta, bet ir nepajudinta! Gal reikėtų kokios nors kolektyvinės pastangos, bendradarbystės talkos išmėžti piktavalių nemokšų ir klastotojų prišnerkštą mūsų savivokos brudą? Metas kažką nuveikti bendrai, jeigu dar norim kartu gyventi. Netikiu, kad nenorėtume. Tik vis dar negalim.
2010 06 29
Algirdas Brazauskas ne kartą yra sakęs, kad nebaigė jokių filosofijos mokslų, kad mėgsta spręsti konkrečius klausimus, juos aptarus – daryti sprendimus ir imtis jų įgyvendinimo. Gedulo dienomis „patyrimo“ ir „filosofavimo“ problema nuolat iškyla ir tyliai išnyksta, o atsisveikinimo su A. Brazausku pagyrų dengiama nyra į patyrimo, gyvenimo kaip vyriausiojo mokytojo ir tokioms pozicijoms atstovaujančių žmonių pirmaeiliško svarbumo pripažinimą. Minties vertė neneigiama, bet mintis turinti kilti „iš patyrimo“, o ne „iš išprotavimo“, netgi politikas gimsta, o ne išmoksta politikos.
Tai labai pavojinga pozicija. Beje, tradicinė.
Kvailys, galintis tapti nusikaltėliu stambiu mastu, yra tas, kuris sako, kad gyvenimas nemoko. Galima būtų sutikti nebent su tuo, kuris šitokiu pasakymu teigia, jog niekas nieko nemoko ir niekas iš nieko nepasimoko, – esama tik sėkmingų ar nesėkmingų sprendimų, kuriuos mes galime vadinti protingais ir pamokomais pavyzdžiais. Tačiau net ir elementariausius sprendimus, kurie mūsų viltyse pretenduotų į sėkmingus, taigi, ir protingus, darant viena yra daryti išvadas iš dviejų prieš tave esančių daiktų santykio ar dviejų teiginių reikšmių, ir visiškai kas kita, jeigu apie tuos du daiktus spręsi, matydamas juos ne žalioje pievoje, o viso pasaulio istorijos plūdesy, kurio momentu yra tų dviejų daiktų santykis šiuo akimirksniu, kuriuo tu privalai spręsti. Nemanau, kad A. M. B. būtų panorėjęs aiškintis, apie ką aš čia šneku. Bet lietuviai dėl to neturėtų džiūgauti. Vienu iš svarbiausių mūsų šiandieninės tikrovės formatų yra tikrovės atitikimo mąstymui ir mąstymo atitikimo tikrovei problemų ignoravimas. Ta liga serga visa visuomenė, ieškodama argumentų savo „didžiuosiuose“, visų prima Algirdo Brazausko ir Vytauto Landsbergio, mąstysenose ir mąstymuose, pirmuoju remdamiesi tie, kurie abejingi filosofiniam išprusimui, antruoju – tie, kurie vadina save intelektualais. Ir vieni, ir antri sutinka, kad A. Brazauskas negali lygintis erudicija su V. Landsbergiu, kaip V. Landsbergis negali lygintis su A. Brazausku gyvenimo patirtimi, tačiau abi pusės savo pranašumų ieško savo trūkumuose, tuo būdu argumentuodami revoliucionizmo pranašumą prieš evoliucionizmą ir atvirkščiai.
Čia – didžiausia, svarbiausia visų nesusikalbėjimo priežastis. Ji tokia: nė vienas iš jų nėra tikras intelekto (supratimo) žmogus, kokiu galima laikyti A. Šliogerį, V. Radžvilą, A. Jokubaitį, t. y. žmones, kiekvieną mūsų gyvenimo akimirką galinčius matyti kaip pasaulio istorijos plūdesio faktą.
Taip, abu antagonistai gyvena ir veikia racionalumo erdvėje. Ir sprendimų ieško kaip tikrovės racionalizavimo būdo. Bėda ta, kad ir vienam, ir kitam visiškai nesvarbu daikto ir jo vardo santykis griežtai metafizine prasme. A. Brazauskui tokia problema išvis neegzistuoja: „gyvenimas reikalauja“ – ir jis gamina daiktą, kuris tą „reikalavimą“ įvykdytų optimaliai ir „reikalavimui“, ir „poreikiams“, o kaip visa tai kas pavadins – ne jo reikalas. V. Landsbergis nuo tikrovės taip toli, kad „gyvenimo reikalavimas“ jam atplūsta kaip debesėlis ir jis ilgai aiškina, kaip pagal jį turi atrodyti tikrovė, gi kas į tą aiškinimą netelpa – tai ir ne tikrovė. Mąstysena, kuriai atstovavo A. Brazauskas, yra elementarus empirizmas, kurio negalima pavadinti net mąstymo būdu, o tik mąstysena. V. Landsbergis atstovauja racionalizaciniam spiritualizmui, pagal kurį erudicijos tikrovė perdirbama ne logizacijos, o asociacijos metodais, dėl ko V. Landsbergio mąstymas labiau panašus į grožinę kūrybą, o ne į filosofiją, ką, beje, patvirtina ir jo visapusiškas fliuksavimas, iš gyvenimo darantis politinį performansą. Kam patinka žaidimai, peno dvasiai čia gali rasti apsčiai. Kūnui – nelabai.
Tuo galų gale, matyt, ir skiriasi tų dviejų vyrų, kurie dvidešimt dvejus metus mušėsi tarpusavy ir mušė mus, įrodinėdami vienas kitam ir mums visiems savo mąstysenų pranašumus.
Nors mums reikėjo visai ko kito.
2010 06 30
Gaila, bet tenka pripažinti: mus visada vienijo tik išoriniai pavojai. Ir tik tuo atveju, jeigu dar būdavo kam vienytis.
Dabar mūsų sąmonė suskaldyta į dvi dalis: bijančią Rytų ir bijančią Vakarų. Provakarietišką ir prorytietišką.
Padėtis galėtų pradėti keistis tuo atveju, jeigu tautai pavyktų pamatyti, kad tos abi pasaulio dalys bendradarbiauja, o mes joms esam nereikšminga smulkmena. Dar geriau, jeigu pavyktų pamatyti, jog esant reikalui jos veikia prieš mus.
Esam toks Rytų–Vakarų greitkelio patiltėj užsilikusių keistuolių būrelis. Kiti jau išsivaikščiojo.
Nuotraukoje: Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signataras R. Ozolas
