Įsiklausant į gamtos ritmus ir spalvas

Įsiklausant į gamtos ritmus ir spalvas

Onutė Gaidamavičiūtė, Rumšiškės, www.voruta.lt

Lapkričio 3 d. Rumšiškių kultūros centro Dovainonių salėje atidaryta Indrės Gražulevičiūtės-Vilėniškės, mokslininkės ir menininkės, tapybos darbų paroda „Pažvelk lapei į akis“.  

Dailininkės iš Kauno sodriatoniuose figūriniuose aliejiniuose paveiksluose – sudvasintas gyvūnų, paukščių ir gamtos pasaulis. Parodoje eksponuojama 11 darbų, sukurtų per 2022 metus. Paveiksluose vyrauja mišri technika (akrilas, markeriai, akvarelė, koliažas, pastelės) ant kartono.

Buvo įdomu pabendrauti su menininke, įminti jos kūrybingumo ir kūrybos vitališkumo mįslę.

Indrė Gražulevičiūtė-Vilėniškė

Esate pripažinta mokslininkė, docentė, kraštovaizdžio architektūros specialistė, o šiuo metu ir intensyviai tapote, kuriate. Koks Jūsų kelias į meno pasaulį?

Galėčiau pasakyti, kad menas ir kūryba mano gyvenime buvo visą laiką: vaikystėje labai mėgau piešti, kurį laiką lankiau Kauno dailės mokyklą (dabartinę A. Martinaičio), esu baigusi architektūros specialybę, kuri irgi apima meninį išsilavinimą. Visgi į savo meninį pašaukimą nežiūrėjau itin rimtai ir, baigusi studijas, nusprendžiau pasukti į mokslinę veiklą ir kurį laiką visą dėmesį skyriau vien tik akademiniam darbui – dėstymui, publikacijų rašymui ir kitai panašiai veiklai. Taip nutiko, kad 2017 m. patekau į gana rimtą automobilio avariją ir kurį laiką teko leisti gydymo įstaigose, tada ir kilo noras vėl pradėti piešti, o vėliau ir tapyti. Netrukus pradėjau lankyti tapytojos Rūtos Levulienės studiją, taip viskas ir prasidėjo…

Kiek parodų surengėte ir kokios, Jūsų manymu, svarbiausios?

Nuo 2018 m., kai intensyviau pradėjau užsiimti menine veikla, teko sudalyvauti ir pačiai surengti visai nemažai parodų. Savo kuriamą meną norisi ir parodyti, gal kam nors praskaidrins dieną, o gal netyčia atsiras ir bendraminčių. Visos parodos man savaip svarbios, bet šiuo metu labiausiai norėčiau išskirti asmeninę tapybos darbų parodą „Gyvi kraštovaizdžiai“ Kėdainių Mikalojaus Daukšos viešosios bibliotekos Vaikų ir jaunimo skyriuje, kuri geriausiai išreiškė mano vertybinį santykį su aplinka ir skaitmeninių kūrinių, sukurtų naudojant dirbtiniu intelektu grįstus įrankius, parodas, kurias surengiau su kolege Huriye Armagan Dogan, viena iš jų eksponuojama Kulautuvoje, lauke, po atviru dangumi. Pastarosios skaitmeninių darbų parodos atspindi naują mano domėjimosi sritį – meninį tyrimą.

Kaip Jūsų kūryboje sąveikauja meilė gamtai, mokslui ir dailei?

Kurį laiką man buvo su sunkoka savo savimonėje ir savivokoje suderinti mokslinę ir meninę veiklas. Visgi nenorėjau, kad meninė veikla būtų tik mano hobis ir norėjosi to imtis rimčiau, bet kartu buvo sunku įžvelgti, kaip tai galėtų derėti su moksline veikla. Bet ilgainiui natūraliai atsirado sprendimai: į akiratį pateko įvairios hibridinės mokslo-meno technikos – vaizdinių užrašų, minčių žemėlapių praktikos, dirbtinio intelekto generuojamas menas ir galiausiai – meninis tyrimas. Supratau, kad menas gali prisidėti prie empatijos gamtai ir gyvoms būtybėms skatinimo, o per savo kūrybinius darbus galiu išreikšti man svarbias aplinkos etikos idėjas.

Gal pasidalintumėte savo kūrybiniais planais?

Šiuo metu džiaugiuosi savo neseniai išsinuomota studija „Medinė lapė“ ir ketinu pasinerti į aliejinę didesnių formatų darbų tapybą.

*

Akivaizdu, kad Indrės kūryboje itin svarbus ir gyvūnų, šiuo atveju – lapės motyvas (plg. parodoje eksponuojamus paveikslus: „Lapės sapnas“, „Neša mane lapė“, „Besiilsinčios lapės“). Galbūt lapės šiuo atveju svarbios ne tik dėl ryškiaspalvių oranžinių tonų, kailio gražumo ir silueto grakštumo, bet ir dėl savotiškos išminties.

Indrei itin svarbus ir pelėdos, kaip išminties ir žinių simbolio, motyvas (plg. paveikslą „Namų apsauga“, kuriame – iš kaktuso išnyranti pelėda).

Itin savitas Indrės paveikslas „Penktos valandos arbata“, kuriame – pagrindinių Indrės paveikslų „herojų“ – lapės ir pelėdos, geriančių arbatą, siluetai.

Taip pat menininkei itin svarbi yra mėlyna spalva ir įvairūs jos atspalviai (plg. mėlyniatonius paveikslus „Lapės sapnas“, „Neša mane lapė“). Indrės pagrindinės temos ir įkvėpimo šaltiniai: gamta, gyvūnai, paukščiai, vaizduotės realybė, pasakos, misticizmas, dirbtinis intelektas.

Itin įdomūs ir šie paveikslai: Forest meditation („Miško meditacija“), Emerald owl („Smaragdinė pelėda“).

Akivaizdu, kad Indrės vaizduotės galios iš tiesų neribotos. Džiugu, kad kūrėja ir mokslininkė nebijo eksperimentuoti, priimti įvairius kūrybinius iššūkius.

Ryškiaspalvė Indrės paroda Rumšiškių kultūros centro Dovainonių salėje veiks iki gruodžio 30 dienos.

Indrės Vilėniškės nuotraukos

Atsakyti

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas.