Šv. Jokūbo kelias Ispanijoje

Trakams yra artima piligrimystės dvasia, nes piligrimystė į Trakus siekia net 1604 metus. Ir visa tai susiję su Trakų Dievo Motinos – Lietuvos Globėjos stebuklinguoju paveikslu. Ši data tai bene pirmasis rašytinis paliudijimas, o kiek nepatekusių ir neužrašytų kelionių į garsiuosius Trakus. Juos lanko ir garbina ne tik lietuviai. Mūsų pašnekovas Albertas Krenevskis, Latvijos diplomatas, davęs pradžią dar vienam piligriminiam žygiui – iš Trakų į Agluoną, esančią Latvijoje, už Daugpilio, ir, žinoma, piligrimystės tradicijai. Apie tai esame rašę „Vorutoje“ Nr. 24 (690) 2009 m. gruodžio 19 d.

2012 m. lapkričio 5 d. Trakų bažnyčios mons. Vytauto Pranciškaus Rūko namelyje „Vorutos“ laikraštis kalbėjosi su Latvijos diplomatu Albertu Krenevskiu, kuris ne taip seniai, š. m. rugpjūčio–rugsėjo mėn., keliavo šv. Jokūbo-Pilypo keliu Ispanijoje.

Kaip Jūs vis dėlto nusprendėte keliauti šv. Jokūbo keliu, iš kur kilo tos idėjos?

Perskaičiau vieną knygą, parašytą vokiečių komiko, ir mane ta knyga labai sudomino. Pagalvojau, kad jeigu komikas gali nueiti 800 km, tai gal reikėtų ir man pabandyti, gal ir aš nueisiu. Be to mano vienas geras pažįstamas prieš dvejus metus dėl ligos ėjo nuo Rygos iki Santjago, gal pusę metų ėjo. Jis savo kelionės metu suspėjo pabūti ir ligoninėj, nes turėjo problemų dėl kojų ir nakvynės, buvo apvogtas – visokių buvo nuotykių, kol pasiekė Santjagą. Jis prarado 30 kilogramų savo svorio, o aš per šią kelionę numečiau 10 kilogramų.

Vienas toks impulsas buvo – aš kadaise ketinau visus metus eiti pėsčiomis iš Rygos į Romą, bet kadangi pasitaikė tokia proga perskaityti tą knygą, o ir mano pažįstamas sugebėjo gerokai sudominti, kartu iš Rygos išvažiavom. Draugas sako: „Aš eisiu, o tu kaip nori“. Aš dar lyg ir abejojau, bet galutinai apsisprendžiau eiti likus savaitei iki ėjimo.

Kaip ruošėtės tai kelionei?

Logiškai pagalvojau, pasikonsultavau su pažįstamu, ko man reikėtų ir be ko galima būtų apsieiti, žodžiu, pataikiau ne į dešimtuką, bet beveik į devintuką, nes viskas, ką paėmiau, buvo reikalinga. Jeigu dabar eičiau, tai tik truputį pakoreguočiau vieną kitą dalyką.

Ar Jūsų kelionė prasidėjo Rygoje?

Taip, iš Rygos nuskridom į Briuselį, iš Briuselio nuvykom traukiniu į Paryžių, iš Paryžiaus traukiniu į San de Pietro, prie pat Pirėnų esančio Prancūzijos miesto. Vakare atvažiavom ten, kur yra toks specialus piligrimų biuras, praktiškai, tai toks vagonas. Susirinko apie 80 žmonių, kokią valandą teko pastovėti eilėje dėl užsiregistravimo – ten sėdi kokie keturi ponai ar ponios, kiekvienas žmogus eilės tvarka prieina, užsiregistruoja. Nurodo, iš kur yra atvykęs, iš kokios valstybės, kokias kalbas moka, kiek žino apie Jokūbą – tai labai trumpas, kokių 5 min. pokalbis. Sumokėjus 2 eurus, duoda vadinamąjį piligriminį pasą, kuris suteikia teisę apsistoti pakankamai gerose ir pigiose nakvynės vietose. Nuėjus į nakvynės vietą, parodai šį dokumentą ir tuomet tave priima, bet pavėlavus, jau neradus vietų, kaltinti teks save ir kitur ieškotis nakvynės. Vietų nakvynei yra daug, bet su šiuo pasu nakvynės pačios pigiausios. Piligrimų biure duoda žemėlapį, nurodo adresą, kur gali nakvoti pirmą naktį, ir viskas – gero kelio, toliau tenka tvarkytis pačiam. Dėl nakvynės nėra problemų – nedidelis miestelis, daug vietų, kur gali pernakvoti. Pernakvoję visi jau kokią 5 val. pradeda ruoštis. Kelionė, galima sakyti, prasideda tarp 6–7 val. ryto, nes iki aštuntos valandos reikia palikti patalpas – jau kitiems turi paruošti. Ryte atsikeliam, truputį užvalgom ir iškeliaujam.

Kaip atrodėte ir jautėtės pirmą piligrimystės dieną?

Jaučiausi gerai, buvau patogiai apsirengęs – šortai, geri, jau panešioti batai, marškinėliai, lengva striukė, sauganti nuo vėjo, nes išėjus ankstų rytą būna vėsoka, kepurė, kuprinė, prie kurios buvau prisikabinęs tris gintaro gabaliukus, kryželis. Mačiau, kiti piligrimai buvo prie kuprinės prisikabinę lazdas, amuletus. Aš ir mano kolega Talis pažįstami nuo vaikystės – mes kartu sportavom. Skaičiau, kad anksčiau skambant varpams visi piligrimai susirinkdavo bažnyčioje. Dabar gal tik trečdalis ateina į bažnyčią, o ji visą naktį atidaryta. Aš atėjau labai anksti – 5 val. Apsilankymas bažnyčioje yra tarsi susikaupimas kelionei. Pirma diena yra labai labai sunki, nes esi 200 m aukštyje virš jūros lygio, o turi pasiekti 1400 m. Taigi dėl šios priežasties ir stengiesi išeiti kuo anksčiau, kad nebūtų karšta. Man pasitaikė tinkama diena, nes buvo rūkas. Turėjau labai gerą žemėlapį, su visais pažymėjimais, kur galima pernakvoti, kur lankytini objektai, kur nurodyta visa trasa, 777 km ilgio, padalinta į 34 dienas. Mes nuėjome greičiau – per 33 dienas. Pirmą dieną įveikėm suplanuotus 8 km, pasitaikė geras kelias, pusiau asfaltas. Pernai šiuo keliu keliavo 180 tūkst. žmonių – pėsčiomis, dviračiais, buvo ir arkliais jojančių. Apie 8–8.30 val. priėjome vietą nakvynei, pamatėme, kad ji pradeda dirbti tik 2 val., tad nusprendėme nelaukti tų penkių valandų ir po truputį eiti. Nors ir žinojom, kad kita galimybė nakvoti bus net už 17 km., bet pasiryžom ir ėjom. Jau kokią valandą paėjėjęs buvau visas šlapias. Nuėjom iki Prancūzijos ir Ispanijos sienos, ten kalnuose buvo labai šalta. Einant kažkas tave aplenkia, kažką tu aplenki, kažką pasivijęs eini kartu, susidraugauji – bent vieną užsienio kalbą reikia mokėti, nes ten susitinki su įvairių tautų žmonėmis.

Ar lenkų, rusų kalbų užtenka?

Vien tik rusų tai tikrai ne, nes per šią kelionę mačiau vos kelis žmones iš Ukrainos ir Rusijos. Lenkų būna, bet mažai. Sutikome du lietuvius – panelę iš Biržų ir 22 m. vaikinuką iš Ukmergės, jis labai greit ėjo, sakė, kad turi mažai laiko. Vienas lietuvis nakvynės vietoje buvo didelėmis raidėmis užrašęs: „Sveiki atvykę“, aš suradau tokią taburetę, užlipau ir dar aukščiau užrašiau tai latviškai. Pirmą dieną sutikome tris latvius, lipančius į kalną, viena iš jų po kokių 20 km vos kojas jau galėjo patempti. Aukštesnėse trasos vietose paliekami amuletai, kryželiai, bet pačioje aukščiausioje (1400 m virš jūros lygio) pastatomas milžiniškas kryžius, kur kiekvienas palieka kokį nors talismaną – tai iš istorijos atkeliavę dalykai. Aš turėjau Latvijos vėliavos juostą, ją ten ir pririšau. Buvo labai sunku nusileisti nuo kalno, gal dar sunkiau negu pakilti. Pirmas etapas yra pats sunkiausias. Po pirmos dienos sakiau juokaudamas: „Klausyk, gal grįžtam ar ką kitą toliau darom?“. Kolega pasakė, kad tikrai negrįšim. Nakvynė kainavo aštuonis eurus. Miegama dviejų aukštų lovose, yra tiktai čiužinys ir pagalvės, nieko daugiau, tad turi turėti savo miegmaišį. Jei pavyksta užmigti, tai gerai, jei ne, tai ir klausaisi, kaip vienas knarkia čia, kitas ten. Vienoje salėje miega apie dvidešimt žmonių, bet vienoj vietoj buvo keturiasdešimt. Ateini, parodai tą savo piligriminį pasą, jie uždeda antspaudą, pasirašo, nurodo datą. Toje pačioje nakvynės vietoje gali nakvoti tik vieną kartą. Kadangi tai buvo pirma mūsų kelionės nakvynė, tai mums davė užpildyti anketas. Nurodėme, iš kur atvykome, kiek mums metų, kokias kalbas mokame, kuo domimės, koks mūsų kelionės tikslas. Atrodo, buvo šeši tikslai: religinis, dvasinis, kultūrinis, sportinis ir kt. Vėliau greičiausiai anketų rezultatus suveda į statistiką ir ima matytis tendencijos. Kitose nakvynės vietose nedavė tokių anketų. Pavalgai ir eini toliau, jau kokia 5 val. visi pradeda keltis. Yra visokių ėjimo taktikų, vieni išeina labai anksti ir eina labai lėtai, kiti išeina gal truputį vėliau, bet eina greitai. Sutikti pakeleiviai nesako „laba diena“, o palinki gero kelio, geros kelionės, galiausiai ir pats gal kokius 300 kartų to paties palinki. Visa trasa yra pažymėta baltom ir raudonom vėliavėlėm, todėl paklysti beveik neįmanoma. Ispanijos pusėj kelionė pažymėta kriauklės ženklu arba geltona rodykle, o miestų gatvėse ta kriauklė šviečia, žiba, atsispindi. Vieną kartą buvom truputėlį paklydę, nes išėjom labai anksti – 6 val. Buvo tamsu, tad nepastebėjom kažkokios rodyklės, bet greit susiorientavom ir grįžom.

Aš kitaip tai įsivaizdavau, maniau, kad bus daugiau religinių apeigų, pamaldų, bet jų buvo mažai – tik keliose nakvynės vietose vakare vyko meditacijos, pokalbiai. Kartais ir bažnyčiose paprastai 9 val. vakaro vykdavo mišios piligrimams. Jos visos kelionės metu vyko gal tik kokiose 5-6 bažnyčiose. Yra tokia problema, kad kai kurių kaimų bažnyčiose nėra kunigų, nėra pašaukimo. O bažnyčiose sėdi kokios 15 pagyvenusių moterų ir skaito rožančių – tai viskas, visos pamaldos. Visi piligrimai yra labai draugiški, vieni kitiems padeda, yra teigiamai nusiteikę, pozityvūs, – vienoje vietoje mačiau parašytą šūkį: „Kelyje į Santjagą nė vienas nepasiliks vienas“. Ir iš tikrųjų jei dėl kažkokios priežasties sustoji, tai tuoj prieis pakeleivis ir paklaus, kas atsitiko.

Kaip atrodo miesteliai?

Miesteliai gana įdomūs. Eini eini, užlipi ant kalvos ir matai – ant kitos kalvos miestelis: aukšta bažnyčia per vidurį, apie ją aplipę mūriniai namukai, gatvės siauros, į jas įeini kaip į kokį urvą, namas prie namo, langai maži, daug gėlių ant palangių, daug tvarkingų, bet senų balkonų, daugybė senų pastatų. Kai per kelionę pavargsti, užeini į kokią kavinę atsigerti arbatos ir pabendrauti su kitais, nes, galima sakyti, 60 proc. kavinės lankytojų čia būna noriai bendraujantys pensininkai. Jie turi laiko, neskuba, ir pinigų turi, o ypač gerai, jei dar ir sveikata gera. Nieko nestebina, kad vieni kuprines ant pečių neša, o kiti ant ratelių tempia. Susipažinau su pora iš Prancūzijos, kuprinę tempusią ant vežimėlio. Yra nemažai studentų. Dirbantys žmonės dažniausiai nenueina viso kelio, nes neužtenka laiko – per trumpos atostogos. Jie visą kelionę padalina į du ar tris etapus, kitais metais atvažiuos ir eis toliau. Dažniausiai pasitaiko vietinių ispanų, dar prancūzų, būna vokiečių ir gana nemažai pietų korėjiečių, daugiausia korėjiečių – praktikuojantys katalikai. Prancūzai, pavyzdžiui, nuėję į bažnyčią, net kepurės nenusiima, pasisukinėja ir išeina. Pasitaiko piligrimų iš Kanados, Brazilijos, Australijos, Airijos. Vis klausdavau pakeleivių, kokį tikslą turėdami jie eina, tai viena moteris man atsakė: „Aš nežinau, kodėl aš einu, bet aš žinau, kad man reikėjo šituo keliu eit“, viena moteris iš Prancūzijos Brigita sakė, kad aš ne pati einu, o nešu trijų žmonių kryžių. Viena moteris eina, nes anūkui operaciją darys – žmonės eina turėdami visokių intencijų. Vokietis sakė, kad turi laisvą savaitgalį, nėra, ką veikti. Vienas vaikinukas, 23 metų, sakė, kad nežino, kodėl gyvena, tai dabar eina ir galvoja, nori sužinot. Kiti eina dėl dvasinės stiprybės, dėl tikėjimo. Vieną dieną ėjau su italu. Nei aš moku itališkai, nei vokiškai, bet ėjom ir bendravom, surandi žodžių. Su italais smagu eit, jie dainuoja, kur du italai eina, ten ir dainos.

Kada pasiekėt sunkiausią kelio tarpą?

Pirma diena buvo sunkiausia, vėliau visus sunkumus palygindavau su pirma diena. Kelionės kulminacija buvo atėjimas į Santjagą, kai nuėjom į tą katedrą. Ten kiekvieną dieną vyksta piligrimų mišios. Mes atėjom šeštadienį po pietų, tai kaip tik sekmadienį 12 val. patekom į mišias. Per mišias katedroje vos tilpo visi piligrimai, labai daug susirinko. Kai pasieki Santjagą, gauni sertifikatą. O nuėjęs prie katedros akimirkai prarandi ir laiką ir vietą, jautiesi, lyg būtum tarp žemės ir dangaus. Po tokios kelionės, kurios tikslą čia ateiti pasiekei, po to nuovargio atrodo, kad niekas daugiau neegzistuoja, tokia pasąmonės savijauta. Pati bažnyčia sena, istorinė, joje yra įdomus dalykas – didelis smilkytuvas, kurį pakelia ir įsiūbuoja 6-8 vyrai. Jis siūbuoja nuo vienų lubų iki kitų, stovėjau ir nerimavau, kad tuoj truks. Šis smilkytuvas turi istoriją: anksčiau į piligrimų žygius eidavo sergantieji, tad visus susirinkusius į bažnyčią tie smilkalai tarsi dezinfekuodavo. Dar yra retas ir įdomus dalykas, pasilikęs nuo viduramžių, kad yra tokia vieta, kur tu gali ateiti, o patekus į pirmą dešimtuką, gali dykai vakarieniauti, pietauti, pusryčiauti. Tai irgi atėję iš senovės, iš karaliaus Ferdinando laikų. Tada pirmas tris dienas piligrimai buvo maitinami turtingųjų ar vienuolynų sąskaita. Reikia tai iš anksto žinoti, aš irgi nuėjau, buvau koks šeštas, ir man restorane buvo viskas paruošta. Sakoma, kad pasiekus Finisterą, turi sudeginti visus savo rūbus. Dabar gal ir neleidžia deginti, kad išvengtų gaisrų. Aš ir nedeginčiau savo rūbų, pasilikčiau juos prisiminimui. Toj Finisteroj buvo rasta valtis su Jokūbo palaikais. Labai daug teigiamų emocijų iš žmonių, iš vietinių ir tų, su kuriais kartu ėjai. Tokią atmosferą labai sunku rasti – viskas natūralu, laisva. Mes gavom rekordininkų pažymėjimus, nes labai greitai ėjom. Vienas toks danas sako: „Jūs gi nuo kalno bėgat kaip ožiai, šokat per akmenis“.

Ką galėtumėt pasakyti, palinkėti  „Vorutos“ skaitytojams?

Jeigu atsirastų norinčių eiti šiuo keliu, aš galėčiau papasakoti daug niuansų, juk dienoraštį rašiau, parengiau 10-15 patarimų keliautojams apie tai, ką reikia žinoti. Piligriminiam žygiui, pirmiausia, reikia morališkai pasiryžti. Kartais būna, kad fiziškai gal ir gali atlaikyti, bet gali pavargti morališkai ir nebepasiekti tikslo. Vis tiek motyvacija kažkokia turi būti. Jei atlaikysi pirmas penkias dienas, tai jau ir nueisi – tiesiog gaila tų nueitų kilometrų ir norisi iki galo nueit. Žygis nėra pigus dalykas, reikia skaičiuoti, bet apytiksliai per dieną reikia 20 eurų išlaidoms. Vien pati kelionė lėktuvu į priekį ir atgal ir traukinio bilietas kainavo apie 200 latų, t. y. tūkstantį litų. Einant reikia reklamuoti savo valstybę, parodyti, iš kur esi.

Dėkojame už pokalbį

Kalbėjosi Juozas Vercinkevičius

A. Krenevskio asmeninio archyvo nuotr.

Nuotraukose:

1. Albertas Krenevskis prie Šv. Jokūbo kelio ženklo su kriaukle

2. Šv. Jokūbo kelią žymi kryžiai, prie vieno iš jų piligrimai palieka savo talismanus

3. A. Krenevskis kelyje

Voruta. – 2012, gruod. 22, nr. 26 (764), p. 7, 9.