Iš Landsbergio archyvo. Jūs galėsit jungtis į NATO, bet tik kartu su Rusija ir tik tokiu pačiu statusu, kuriuo jungsis Rusija

Iš Landsbergio archyvo. Jūs galėsit jungtis į NATO, bet tik kartu su Rusija ir tik tokiu pačiu statusu, kuriuo jungsis Rusija

Prof. Vytautas Landsbergis, www.voruta.lt

Visuotinės antropomorfinės entropijos aplinkybėmis, jeigu kam nors būtų įdomu, tai iš to veikėjo rašliavos sąvartynų būtų galima sulipdyti/sukurpti dar N+1 knygelių.

                 Bet būna sąvartyne įdomybių. Gerai, kad to niekam labai nereikia. Antai neseniai išplaukė į paviršių to Landsbergio kalba/pranešimas jo perskaitytas 1996 metais Reimse; mieste, kur būdavo karūnuojami, prieš nukirsdinant, Prancūzijos karaliai.

                 Gabalą tos kalbos parengiau perpublikacijai, gal atsiras Lietuvoje dalis publikos, kuri paskaitinės.

                 Pažinojau gerą žmogų Valijoje, net bičiulį, Anthony Packer, kuris buvo pasišovęs iš Landsbergio kalbų padaryti anglakalbiams paskaitomą knygą. O Landsbergis ir ją sugadino, nes į pakilų akademinį bičiulio stilių prikaišiojo net savo gabalų.

Dabar kąsneliais tas Reimso pranešimas.

Tarpvalstybinė diktatūra ir tautų teisės. Į teisinę pasaulio santvarką

                 /…/

Didžiulėse Eurazijos erdvėse, Rytų ir Vidurio Europoje veikė tarpvalstybinė diktatūra. Sovietų Sąjunga ir Jugoslavijos Federacija buvo du tokie grėsmingi dariniai, suliejantys imperinę hegemoniją ir totalitarinius režimus. Pirmuoju atveju didžiulis šeštadalio pasaulio darinys apglėbdavo dar ir aneksuotas šalis ir satelitus. (Kaip regis, ir numatomus ateičiai, palengva satelizuojamus arba netikėtai užpuolamus kaimynus – Mongolija, Tuva, Suomija, Afganistanas). Antrasis, palyginti nedidelis darinys stengėsi išlikti savarankiškas nuo ano – mat „neprisijungęs“ – bet ir jis savo valdomų tautų savarankiškumą bei atsijungimą sutiko kruvinu karu.

                 Šių pavidalų tarpvalstybinė diktatūra neigė tautų ir šalių (nations) pasirinkimo laisvę, net jei jos buvo paverstos tikromis kolonijomis. Jungtinės Tautos, anų hegemonija veikiamos iš vidaus, pernelyg ilgai visai negynė komunizmo kolonijų pasirinkimo teisės. To seno paradoksalaus būvio tęsinys, Dievui dėkui, galų gale nukreiptas į taikingų sprendimų kelią, yra Čečėnijos drama. [Taip atrodė 1996 metais].

                 O sykiu nūnai matome dar vieną tautų apsisprendimo teisės išmėginimą, būdingą tik naujausiems laikams po Trečiojo (šaltojo) pasaulinio karo.

                 JAV Atstovų rūmai 1996 metų rugsėjo 26 dienos balsavimu priėmė rezoliuciją Nr. 51, kuri nustato JAV Kongreso nuomonę ir patvirtina, jog Lietuva, Latvija ir Estija turi teisę stoti į NATO. Kodėl tai reikėjo tokiu ypatingu būdu nutarti ir paskelbti?

                 Todėl, kad šiuo metu linkstama ir norima keisti jau besiformuojančią pasaulio sambūvio konstituciją. Ją sąlygiškai sudaro svarbiausių tarptautinių organizacijų statutai ir pagrindinės valstybių santykių konvencijos. Vienas svarbiųjų principų čia yra tų organizacijų atvirumas. Jei norite – junkitės, įstokite. Ir štai šioje daugelio aktų konstitucijoje norima keisti principą arba riboti tą laisvę, kuri yra pasirinkimo laisvė. Matome, pavyzdžiui, kaip viena įtakinga šalis nūnai atkakliai reikalauja jos kaimynių šiukštu nepriimti į NATO.

                 Be abejo, tai pretenzijos apriboti laisvų tautų pagrindines suverenias teises ir tuo būdu šias tautas jau valdyti – dominuoti.

                 Kita vertus, draudimas laisvai ir nevaldomai rinktis tautų gyvenimo būdą bei sąjungininkus pažeidžia minėtąją tarpvalstybinę demokratiją.

                 „Tai neleistina“, – sako galybės ministras apie mažesnio kaimyno teisėtą siekį, ir tai reiškia – „mes neleidžiame!“

                 Čia visai neesminis skirtumas, ar draudimas rinktis ir jungtis (pavyzdžiui, į NATO) pasireiškia kaip šiurkštus šantažas, netgi grasymai okupuoti, ar atslenka diplomatinės manipuliacijos keliais. „Niekada neįstosite“, arba tik per konfliktą ir santykių krizę, arba tik per konsensusą (tai yra, gavus hegemono leidimą), arba tik po to, kai NATO su Rusija pasirašys sutartį ir įsipareigos kartu spręsti svarbiausius klausimus, – štai tas trokštamas veto, kuris turi milijoną vardų.

                 Politiniu ir ekonominiu spaudimu galima siekti, kad tautos pačios palūžtų ir atsisakytų to, ką norėjo turėti saugumo požiūriu, kur jos norėjo būti. Tokia rastųsi naujesnė, pusę šimto metų po Stalino, prievartinio „apsisprendimo“ forma.

                 Politiniu spaudimu ir ekonominiu viliojimu galima pasiekti, kad tie galingieji, kurie sprendžia, ar stabilios ateities duris jau atverti besibeldžiantiems, ar dar ilgam palikti uždarytas, nuspręstų blogiau, atmestų tautų pasirinkimą.

                 Lietuvoje nuo kokio Šatrijos kalno nesunku įžvelgti, kad jeigu Vakarai taip ilgai eis diplomatinių nuolaidų keliu, tai mums galų gale teks (gali tekti) išgirsti: ei, jūs galėsit jungtis į NATO, bet tik kartu su Rusija ir tik tokiu pačiu statusu, kuriuo jungsis Rusija. Kitaip tariant, niekada. Ir kalbos, neva „jūs tikrai Vakarai“, nubyrės kaip rudens lapai. Suvoksime, kad girdime sakant: jūs ne Vakarai, jūs esate anoje pusėje (NVS+BV), ir ana pusė pasakys, kaip ir kada turi būti.

                 Gaila, nes teisė turėtų būti lygi visiems, tada ji yra teisė. To reikėtų siekti einant į teisinę pasaulio santvarką. Kol kas dar veikia kiti principai: lemia didžiųjų „interesai šiandien“, o mažesniųjų teisė lieka ateičiai.

                 Ten ir tautų teisė rinktis, kuri tebėra nelygi. Mat nelygios ir tautos; kai kurios jų lygesnės už kitas.

                 Pagal pranešimą konferencijoje „Tautų teisės“, Reimsas, Prancūzija, 1996-11-03

„Dienovidis“, 1996-11-22

Komentarų sekcija uždaryta.

Naujienos iš interneto