Apie kartografę Danutę Janę Žiūkaitę-Mardosienę galima kalbėti įvairiais aspektais. Ji valstybės tarnautoja, Vilniaus universiteto dėstytoja, toponimikos specialistė, visuomenininkė, įvairių draugijų narė, visuomet aktyvi įvairių aktualių problemų dalyvė. Lietuvos kultūros paveldo tema yra aktuali ne tik dabar, bet buvo ir anais sovietinio ateistinio laikotarpio, laikais. Danutė Mardosienė neliko abejinga kultūriniam paveldui ir darbinės veiklos pradžioje yra prisilietusi prie istorinio palikimo išsaugojimo. Apie Danutę pakalbėti šiandieną yra puiki proga todėl, kad 2007 metų balandžio 28 dieną Ji Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos GIS ir kartografijos skyriaus vedėjos pavaduotoja atšventė 60 metų jubiliejų. Jubiliejinė šventė sutampa su kitu šiais metais svarbiu įvykiu Danutės gyvenime, prieš 35 metus ji dalyvavo reikšminguose darbuose, kai fotogrametriniu metodu buvo pradėta fiksuoti arkikatedros bazilikos – krašto istorijos simbolio, krikščioniško Lietuvos paveldo, svarbiausio klasicizmo stiliaus pastato Lietuvoje eksterjeras ir interjeras. Fotogrametrinė kamera fiksavo Vilniaus arkikatedros pagrindinio ir šoninių fasadų kolonadas su fasadų nišose esančiomis skulptūromis, barokinės Šv. Kazimiero koplyčios interjerą altorių su skulptūriniu dekoru, koplyčios nišose stovinčias statulas, šalia koplyčios esančią skulptūrą „Artimo meilė“ bei kitas interjero detales su ornamentiniu dekoru (nuo 1956 iki 1988 metų katedroje buvo įrengta Paveikslų galerija).
1970 metais baigusi studijas, Danutė pradėjo dirbti Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto žinybinėje Inžinerinės fotogrametrijos laboratorijoje, kuri jos profesinei veiklai ir darbinei karjerai turėjo lemiamos reikšmės. Laboratorijos kolektyvą sudarė diplomuoti specialistai Gamtos fakulteto absolventai, fakultatyviai baigę fotogrametrijos specializaciją. Laboratorijos vedėju buvo paskirtas VU Gamtos mokslų fakulteto auklėtinis kartografas A. Sitonis, nuo 1975 metų A. Pilipaitis. Mokslinio konsultanto pareigos buvo patikėtos prof. V. Vainauskui, laboratorijos mokslinis vadovas iki 1977 metų buvo doc. R. Vilūnas, po to prof. Č. Kudaba.
Idėja fotogrametriniu metodu kartografuoti vertingus Lietuvos architektūros paminklus kilo Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultete doc. R. Vilūnui, kai 1968 metais UNESCO iniciatyva Paryžiuje buvo priimta rekomendacija „Dėl kultūros paminklų fotogrametrinės medžiagos archyvų visose šalyse sudarymo“. Paskelbus šį dokumentą, daugelyje šalių suaktyvėjo kultūros paveldo fotogrametriniai matavimai. Doc. R. Vilūno iniciatyva, pritarus Kultūros bei Aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerijoms, 1969 metais Gamtos mokslų fakultete buvo įkurta žinybinė Inžinerinės fotogrametrijos laboratorija. Jos steigėjai buvo Vilniaus valstybinis universitetas ir Kultūros ministerijos Mokslinė metodinė kultūros paminklų apsaugos taryba. Tai buvo vienintelė tuo metu tokio profilio laboratorija ne tik Lietuvoje, bet ir Pabaltijo respublikose, vykdanti Lietuvos kultūros paminklų inventorizaciją. Laboratorijos funkcijos fotogrametriniu būdu kartografuoti Lietuvos istorijos, kultūros paveldo paminklus,apsaugoti juos nuo dirbtinio ir savaiminio išnykimo bei aprūpinti projektuotojus, restauratorius aukšto tikslumo grafine dokumentacija, sukurti fotogrametrinį archyvą. Kartografuojant statinių fasadus buvo taikomi pavienio vaizdo fotogrametrinis ir stereofotogrametrinis metodai, kurių dėka kartografuojamąjį objektą galima tiksliai užfiksuoti erdvėje ir atvaizduoti grafiškai. Fotogrametrinės kameros pagalba buvo atliekama architektūros ( ir mažosios architektūros paminklų) fasadų fotogrametrinė nuotrauka. Fotovaizdai stiklo plokštelėse su kultūros paveldo objektų geometrine. Informacija buvo skirti paminklų, tiksliems matavimams šiuolaikiniais prietaisais. Šių prietaisų pagalba buvo sudaromas kultūros paveldo objekto trimatis vietovės modelis-stereopora.
Kultūros ministerijos Mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos užsakymu nuo 1970 metų buvo vykdomi sistemingi Lietuvos respublikinės ir vietinės reikšmės architektūros paminklų kompleksiniai kartografavimo darbai: paminklų fotogrametrinė nuotrauka (stereofotografavimas), statinių matavimai klasikiniu būdu, objekto teritorijos topogeodezinė nuotrauka, atskirų statinių detalių fotofiksacija. Visa lauko kartografavimo medžiaga buvo kameraliai apdorojama universaliais stereofotogrametriniais prietaisais. Prie šių sudėtingų fotogrametrinių prietaisų dažniausiai dirbo Danutė Mardosienė. Apdorojant informaciją, gautą iš fotovaizdų, buvo sudaromi Lietuvos pilių, buvusių dvarų pastatų ansamblių, bažnyčių, etnografinių kaimų sodybų eksterjerų ir interjerų brėžiniai.
Jubiliatei per pirmąjį darbinės veiklos dešimtmetį, 1970 1980 metais, teko dalyvauti kompleksinėse lauko ekspedicijose. Ji kartu su kitais laboratorijos darbuotojais nuo 1971 metų dalyvavo Lietuvos archeologijos objektų (piliakalnių ir pilkapynų) kartografavimo,darbuose, kūrė kultūros vertybių teritorijų ir buvusių dvaro parkų topografinę nuotrauką. Pasibaigus ekspedicijų laikotarpiui, Danutė ir kiti laboratorijos darbuotojai sudarinėjo pilių, buvusių dvarų pastatų ansamblių, sakralinių pastatų, etnografinių kaimų pastatų brėžinius. Užsakovo prašymu buvo atliekamas viso arba tik konkrečios kultūros paveldo paminklo dalies (fragmento) stereofotogramų apdorojimas ir sudaromi jų stambaus mastelio M 1:50, M 1:20 (statinių fasadų išklotinės, planai, pjūviai, detalės, mazgai ir pan.) brėžiniai.
Danutė kartu su kitais laboratorijos darbuotojai į inventorizavo daugelį Lietuvos ir kaimyninių šalių paveldo objektų, iš kurių paminėsime tik unikaliausius architektūros statinius :Vilniaus artilerijos bastionas, Alumnatas (Vilniuje), Krėvos pilis (Baltarusija, Smurgainių raj.), Ikškilės bažnyčia, statyta 1185 metais (Latvija, Ogrės raj.), Biržų pilis, Medininkų pilis, Trakų Salos pilies priešpilis, Vilniaus Aukštutinė pilis, Panemunės (Gelgaudų) pilis, Raudonės pilis, Vilniaus arkikatedra, Palėvenės vienuolynas, minaretas (Kėdainiuose), buvusių dvarų pastatų ansambliai – Šateikių (Plungės taj.), Noriūnų (Kupiškio raj.), Siesikų (Ukmergės raj.), Raguvėlės (Anykščių raj), Vilkėnų, Švėkšnos (Šilutės raj.), Lentvario (Trakų raj.), Plinkšių (Mažeikių raj.), Šešuošėlių (Širvintų raj.). Teko Danutei dalyvauti Vilniaus, Klaipėdos, Kėdainių, Ukmergės senamiesčių namų kompleksų kartografavimo darbuose, braižyti šių miestų senamiesčių gatvių išklotines.
Kultūros ministerijos Kultūros paminklų mokslinė metodinė apsaugos taryba, prof. J. Glemža, meno istorikas S. Pinkus, architektai prof. K. Šešelgis, G. Baravykas ir kiti ypatingą dėmesį skyrė labiausiai pažeidžiamiems objektams – medinei kultūros paveldo daliai, kuri buvo ir labiausiai pažeista, sunykusi. Buvo galvojama, kaip užtikrinti jų saugų būvį. Kai kurių paminklų (koplytstulpių, medžio skulptūrų, stovinčių pakelėse) būklė buvo kritiška, grėsė jų savaiminis išnykimas. Buvo laikomasi nuostatos, kad pirmenybę reikėtų teikti medinių objektų fotogrametriniam fiksavimui vietovėje. Paminėsime keletą iš jų: Palūšės bažnyčia (Ignalinos raj.), Degučių bažnyčia (Šilutės raj.), Luokės bažnyčia (Telšių raj.), Skurbutėnų bažnyčia (Vilniaus raj.) bei etnografinės sodybos Poškų kaimo (Šalčininkų raj.), Dubininko kaimo (Varėnos raj.); Miežionių, Modžiūnų kaimai (Švenčionių raj.), Minijos, Skirvytolės kaimai (Šilutės raj.). Danutei Mardosienei, kaip profesionaliai fotogrametrijos specialistei, buvo patikėta sudaryti brėžinius meniniu požiūriu sudėtingų objektų su gausiu skulptūriniu dekoru, tarp, jų ir mažosios architektūros paminklų. Tai minėti objektai Vilniaus arkikatedros, kitų bažnyčių eksterjerai ir interjerai, liaudies menininkų, tarp jų V. Svirskio, S. Gailevičiaus, originalūs dekoratyviniai kūriniai: stogastulpiai, koplytstulpiai, kryžiai su statulėlėmis ir kt. Jubiliatė steoreoplanigrafo pagalba sukurdavo paminklo erdvinį paviršiaus modelį ir pagal stereovaizdo geometrinės informacijos duomenis parengdavo koplytstulpio, kryžiaus brėžinį stambiame mastelyje su įbrėžtomis izohipsėmis.
1979 metais švenčiant Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejų, Danutės triūsas buvo aukštai įvertintas. Ta proga Maskvoje surengtoje Visasąjunginėje liaudies ūkio pasiekimų parodoje jubiliatės atlikti šio laikotarpio unikalūs kartografavimo darbai (Vilniaus Arkikatedros fasado skulptūrų planai, M 1:50, mažosios architektūros paminklų- koplytstulpių, kryžių brėžiniai) vertinimo komisijai padarė didelį įspūdį. Už šiuos darbus ji buvo apdovanota sidabro medaliu. Šis apdovanojimas paskatino Danutę ieškoti ir siekti naujų tikslų, idėjų, sumanymų, projektų. Ji savo veiklą nukreipia kitų objektų (ne kultūros paveldo) tyrimui.
Nuo 1980 metų Danutė, dirbdama Vilniaus universitete, būdama atsakingoji vykdytoja, vėliau temų vadovė, kartografavo dinaminius gamtinius objektus. Pirmaisiais objektais tapo Vilnelės, Neries didžiosios atodangos, Drūkšių ežero, Elektrėnų vandens saugyklos, Kauno marių, Baltijos jūros priekrantinės dinaminės zonos, Kuršių nerijos pustomos kopos. 1982 metais už Baltijos jūros ir Kuršių marių priekrantinės zonos kartografavimą kompleksiniuose tyrimuose kartu su Mokslų akademijos Geografijos, Botanikos, Ekologijos institutų mokslininkais Jubiliatė buvo apdovanota Visasąjunginės liaudies ūkio pasiekimų parodos medaliu.
Kuriantis Lietuvoje naujoms institucijoms, 1990 metais Danutė Mardosienė pakviečiama dirbti Lietuvos geodezijos tarnybos Gamtos išteklių departamento vyriausiąja kartografijos specialiste. Įkūrus Valstybinę geodezijos tarnybą prie Statybos ir urbanistikos ministerijos, ji tapo šios tarnybos Kartografijos skyriaus viršininke ir vadovavo Lietuvos teritorijos topografinio ir navigacinio kartografavimo darbams, oficialių žemėlapių sudarymui ir leidybai. 1997 metais reorganizavus Valstybinę žemėtvarkos ir geodezijos tarnybą, Danutė tęsia kartografinę veiklą Valstybinėje geodezijos ir kartografijos tarnyboje prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Nuo 2001 metų jubiliatė dirba Nacionalinėje žemės tarnyboje prie Žemės ūkio ministerijos. Jos darbinė veikla susijusi su Lietuvos ortofotografinių ir kitų žemėlapių gamyba, vietovardžių duomenų bazių sudarymu, Lietuvos nacionalinio atlaso rengimu. 2002 metais Danutė paskiriama Jungtinių Tautų geografinių pavadinimų ekspertų grupės Baltijos skyriaus pirmininke. Vadovaudama Baltijos skyriui, kartu su Valstybinės lietuvių kalbos komisijos ir kitų institucijų specialistais, atstovavo Lietuvą Niujorke, Berlyne, Vienoje vykstančiose Jungtinių Tautų geografinių pavadinimų ekspertų grupės (UNGEGN) sesijose ir konferencijose, pristatydama ataskaitas apie atliktą darbą Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje geografinių pavadinimų nacionalinės standartizacijos srityse.
Šiame rašinyje apžvelgtas Inžinerinės fotogrametrijos laboratorijos veiklos laikotarpis, kada Danutė Mardosienė, šio straipsnio autorius ir kiti laboratorijos darbuotojai ekspedicijų metu vykdė Lietuvos kultūros paveldo objektų kartografavimą. Ši fotogrametrinio archyvo unikali kartografinė medžiaga turi būti iš naujo specialistų įvertinta ir panaudota bendro tikslo realizavimui Lietuvos kultūros paveldo architektūriniams-moksliniams tyrimams, architektų rengiamiems projektams, skirtiems nykstančių kultūros paveldo objektų restauravimui arba konservavimui, senamiesčių urbanistinių kvartalų rekonstrukcijai bei šių dienų poreikiams.
Artėjant Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto Inžinerinės fotogrametrijos laboratorijos įkūrimo 40 metų sukakčiai, Vilniaus universiteto 430 metų jubiliejui, Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimui, kultūrinio atgimimo, kultūros paveldo, paminklosaugos temos tampa vis aktualesnės. Lietuvai šiomis progomis reprezentuojant savo istorinę atmintį, rengiant programos „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ tarptautines konferencijas, kultūros paveldo objektų ekspozicijas, reikėtų numatyti, kad su Jubiliatės ir kitų laboratorijos specialistų daugiau kaip prieš 30 metų parengta istorijos ir kultūros paminklų archyvine kartografine medžiaga galėtų susipažinti ne tik šios srities specialistai, bet ji būtų prieinama plačiajai Lietuvos ir užsienio visuomenei, besidominčiai Lietuvos paveldo apsaugos problemomis. Lietuvos kultūros paveldo objektus gali išsaugoti ne tik mūsų šalies kultūros institucijos, įstaigos, bet ir pati visuomenė neabejinga šioms kultūros vertybėms, jos dėmesingas požiūris į paminklinį palikimą, į istorijos ir kultūros vertybių išsaugojimą.
