Eidamas 95-uosius metus, 2022 metų birželio 19 dieną į Amžinybę iškeliavo buvęs Vilniaus pedagoginio instituto rektorius, Vileišių, Bobelių, Yčų šeimų bibliografas, istorikas, prof. Jonas Aničas.

Jonas Aničas gimė 1928 m. kovo 3 d. Pumpėnų valsčiuje, Kalno kaime. 1953 m. baigė Lietuvos kūno kultūros institutą (dabar Lietuvos sporto universitetas). 1954 m. baigė dėstytojų kursus prie Leningrado universiteto. 1954–1969 m. dirbo Lietuvos kūno kultūros instituto, Kauno politechnikos instituto (dabar Kauno technologijos universitetas), Šiaulių pedagoginio instituto (dabar Vilniaus universiteto Šiaulių akademija) dėstytoju, katedros vedėju.

1960 m. Leningrado (dabar Sankt Peterburgas, Rusijos federacija) universitete apgynė mokslų kandidato disertaciją. 1969–1976 m. profesorius dirbo LTSR Mokslo akademijos Istorijos instituto Filosofijos, teisės ir sociologijos skyriuje, 1972–1976 m. buvo sektoriaus vadovu. 1976 m. Vilniaus universitete apgynė antrąja, istorijos mokslų daktaro disertaciją. 1976–1979 m. vadovavo LKP CK mokslo ir mokymo įstaigų skyriui. 1978 m. jam buvo suteiktas nusipelniusio mokslo veikėjo vardas.

1979 m. J. Aničas skiriamas į Vilniaus pedagoginio instituto rektorius pareigas, kuriose išdirbo iki 1989 m., 1980 m. jam buvo suteiktas profesoriaus pedagoginis vardas,  1980–1985 m. jis renkamas LSSR Aukščiausios Tarybos deputatu. Nuo 1989 m. iki šių dienų, prof. Jonas Aničas buvo vienu produktyviausių Vileišių šeimos biografu, išleidusiu net 7 stambius veikalus, skirtus šios šeimos indėliui į Lietuvos visuomeninį gyvenimą, pažymėti, buvo Lietuvos tarpukario istorijos asmenybių tyrinėtoju, išleidusiu biografines apybraižas apie Jurgio Bobelio, generolo Silvestro Žukausko, Jono ir Martyno Yčų, Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto veiklą, Lietuvos laisvinimo darbų chronologiją (kartu su K.J. Bobeliu), Pasvalio krašto istorija 1918-1940 m., 2018 metais prof. J. Aničas spaudai parengė monografiją – „Bobeliada“, apie gydytoją Kazį Bobelį ir jo giminę.

Iš viso J. Aničas per visą savo kūrybos laikotarpį parašė ir išleido per 20 reikšmingų mokslinių monografijų. Viename iš savo paskutiniųjų viešųjų pasisakymų (Žiemgala, 2021), J. Aničas sakė: „Sulaukus senatvės, kuriama ir rašoma ne dėl akademinės ar mokslinės karjeros, ne dėl honoraro, o dėl esmės– dėl darbo lietuvybei ir tautinei kultūrai, dėl demokratinės respublikos, dėl Lietuvos istorijos ir lietuvių istoriografijos praturtinimo. Aš su kitais autoriais nelenktyniauju, daug į šalį nesidairau.

Man svariausia likimo suteikta galimybė – nugyventi du istoriko mokslinės veiklos periodus, trukusius vidutiniškai po 30 metų. Pirmas periodas (arba etapas) prabėgo sovietinėje Lietuvoje (neturėta kito, alternatyvaus pasirinkimo) ir buvo skirtas profesiniam pasirengimui ir sovietizmo ideologijos duoklei; antras mokslinio darbo etapas – išsilaisvinusioje Lietuvoje, kada tyrimo objektai pasirinkti laisvai, kaip savasties paskatinti. Laimingiausias valandas išgyvenu vis sugrįždamas prie Vileišių ir taip susigrąžindamas prarastą laiką. Eidamas pas Vileišius (arba į Vileišius), ėjau ir į save, plėčiau minties ir vaizduotės galią, išmokau racionaliai ir produktyviai praleisti dienas, savaites ir metus…“

Jonas Aničas   

J. Aničui visada rūpėjo Lietuvos jaunimas, ir ypač, kokia jaunimo laukia ateitis. Kuomet nuo 2018 m. liepos 1 dienos buvo sustabdytos Lietuvos edukologijos universiteto studijos, jam buvo ne tas pats, koks gi laukia universiteto po 85-rių metų  specializuotos, nuolat atsinaujinančios pedagogų rengimo kalvės likimas, ypač, po susijungimo su Vytauto Didžiojo universitetu. Profesorius Jonas Aničas, pastoviai skaitė spaudą, stebėjo situaciją susijusią su Lietuvos švietimu, aukštuoju mokslu, su Lietuvos edukologijos universitetu (buv. VVPI, kuriam teko vadovauti net 10 metų), taip pat stebėjo  Lietuvos sporto universiteto, kurio alumnu jis buvo ir jame dirbo, likimą, jam rūpėjo ir Šiaulių universiteto, Kauno Technologijos universiteto, kuriuose jam teko dirbti, situacija.

Taip pat, daug dėmesio velionis skyrė ir Pasvalio kraštui iš kurio pats buvo kilęs, glaudžiai bendradarbiavo su Pasvalio ugdymo įstaigomis, ypatingai su Pasvalio miesto Petro Vileišio gimnazija. Jis buvo Pasvalio krašto draugijos narys. Šeima J. Aničui buvo pamatinis valstybės pagrindas, Jis, 2015 metais neteko savo gyvenimo atramos – žmonos (su kuria kartu santuokoje pragyveno 59–erius m. ir užaugino du sūnus Audrių ir Valdą), didžios savo mūzos, įkvepėjos ir palaikytojos, Nusipelniusios Lietuvos Mokytojos Eugenijos Aničienės (Vensalvičiūtės), daug metų dirbusios Vilniaus miesto švietimo skyriaus metodinio kabineto vedėja. Prof. Jonas Aničas, iš didelės meilės, po skaudžios netekties, parašė atsiminimų knygą, savo mylimajai, turbūt labai retas iš mūsų galėtume parašyti knygą savo mylimam žmogui jo netekus.

Lietuvos Edukologijos universiteto Alumnų draugija reiškia gilią užuojautą dėl rektoriaus emerito Jono Aničo netekties velionio sūnui Audriui ir Valdui, kitiems šeimos nariam, buvusiems kolegoms bendradarbiams profesoriams, dėstytojams ir studentams. Tebūnie lengva velioniui Lietuvos žemelė. Amžinąjį Jam Atilsį.

****

Atsisveikinimas visuomenei su velionio palaikais urnoje.

Vilniaus laidojimo rūmuose Ritualas (Olandų g. 22, Vilnius) – 1- oje salėje.

birželio 22 d. (trečiadienį)

11.00 val. – 20.00 val.

birželio 23 d. (ketvirtadienį)

10.00 val.- 13.00 val.

Kai atgal pažiūriu tai ir nedidelis džiaugsmas atrodo tartum stebuklas, kuriuo tikėti imu.
Gal ir visas gyvenimas – vienintelis, vienas didžiausias stebuklas, nepaprastumas, paprastumu.

Justinas Marcinkevičius

Lietuvos edukologijos universiteto
Alumnų draugija

Akademikas prof. habil. dr. Algirdas Gaižutis

Rektorių Joną Aničą prisimenu: „Su kuriuo man teko bendrauti, valingos, natūros žmogų, aktyvų, turintį laiko pokyčių suvokimą ir supratimą. Jis kaip ir daugelis kitų, aukštus postus užimantys žmonių buvo iškilęs vadinamuoju „liftinio“ elito žmogumi. Toje epochoje nebuvo kito kelio, mano atmintyje pasiliko kaip gebantis dalykiškai bendradarbiauti su kolegomis ir beje galvočiau su kitais dėstytojais, pavaldiniais, studentais, akademinės bendruomenės nariais. Prof. J. Aničas itin buvo dėmesingas kitų kolegų rūpesčiams ir kiek galėdavo, padėdavo sudėtingose ir kebliose situacijose. Man patiko jo charakteryje, sportinė charizma nuo studijų laikų ir išlaikyta sportinė forma, valia visame asmeniniame gyvenime.                          

Man atėjus vadovauti Vilniaus pedagoginiam universitetui, pirmas dalykas kas pasijuto tai stipri sportinė pedagoginė bazė, kuri buvo įkurta pirmtako dabar jau šviesios atminties rektoriaus emirito prof. Jono Aničo. Jo politinės, mokslinės, kultūrinės pažintys leido universitete prestižinėje vietoje Žvėryne pastatyti olimpinius standartus atitinkantį sporto centrą, įrengti stadioną su tribūnomis, studentai tapo olimpiniais čempionais. Visas universiteto miestelis buvo strategiškai apgalvotas. Jis pats  kartu su grupioke šviesios atminties Fausta  Bimbiene ir Bimba mėgo slidinėti tai skatino daryti studentus tam buvo pritaikyta ir  poilsio mokymo bazė  Tomošavoje. Rektorius rūpinosi studijų programomis, studijų kokybe, tuomečio pedagoginio instituto bendradarbiavimu su kitų respublikų analogiškais pedagoginiais institutais – universitetais, pasikeičiant gerąja patirtimi.                                                                       

Atėjus Lietuvos Nepriklausomybei gerai persiorientavo naujo laikmečio galimybes ir savo talentą ir gebėjus nukreipė derama vaga. Jis susitelkė į jam įdomių reikšmingų iškilių ir Nepriklausomai Lietuvai nusipelniusių asmenybių tyrinėjimui, keletą jų paminėsiu, Vileišiai, Bobeliai, Yčai, Generolas Silvestras Žukauskas ir kiti. Profesorius Jonas Aničas po Nepriklausomos Lietuvos paskelbimo padarė didelius mokslinius, tiriamuosius veikalus ir turinčius išliekamąją vertę apie mūsų istorinę Lietuvą, kas 50 metų mums buvo didelis tabu. Šios monografijos bus tarsi gražus paminklas praėjusioms iškilioms mūsų tautos asmenybėms. Maloniai nuteikė velionio dėmesys gimtajam Pasvaliui, tą liudiją parašytos monografijos apie „Pasvalio krašto istorija 1918-1940“ ir šimtametę gimnaziją „Pasvalio Petro Vileišio gimnazija 1922-2002“.

Rektorius mėgo sakyti: „yra gyvenimo pradžia ir turi ateiti pabaiga, nei vienas nesam šioje žemėje amžini“ – tebūnie išeinančiam rektoriui profesoriui Jonui Aničiui lengva gimtoji  Lietuvos žemė, kurią Jis taip mylėjo ir brangino ir gražiai aprašė…  

Lietuvos edukologijos universiteto rektorius emeritas

Akademikas prof. habil. dr. Algirdas Gaižutis

Prof. habil. dr. Marijona Barkauskaitė (Juodkienė)

Prisimenant profesorių, habilituotą mokslų daktarą, amžiną atilsį Joną Aničą. Aš jį pažinojau nuo 1960–ųjų metų studijų tuometiniame Šiaulių pedagoginiame institute. Tai buvo tvirtų įsitikinimų, reiklus ir griežtas politinių mokslų dėstytojas. 1979-aisiais metais profesoriui Jonui Aničui tapus Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto  rektoriumi, mane kaip buvusią mokytoją ir rengiančią būsimus mokytojus, daugiausia žavėjo kai kurie velionio bruožai – kurie ypatingai reikšmingi mokytojo, ugdytojo asmenybei.

Tai dėmesys pamokai, kokybiškas pasirengimas, produktyvus laiko panaudojimas, konstruktyvios sąveikos su mokiniais kūrimas, aktyvi neformali veikla. Daug dėmesio skyrė dėstytojų ir studentų aprangai, punktualumui, sveikam, gyvenimo būdui. Tai buvo skirta paskaitoms, renginiams ir atitinkamai sporto salei, todėl visi buvom darbe ir moksluose pasitempę ir atrodėm puikiai. Rektoriaus nuostata, mokytojas nepriekaištingas pavyzdys mokiniui buvo itin reikšminga ir išliko iki šių dienų.                                                                                                                           

J. Aničo rektoriaus įspūdingas mokslinis dėmesys, meilė šeimai, gimtinei.  Jam iki paskutinio gyvenimo atodūsio, rūpėjo mokytojų rengimas, LEU bendruomenė ir institucijos likimas.  Jo nuveikto moksliniai darbai liks amžina dovana Lietuvai.

Profesorė habilituota mokslų daktarė emeritė

Marijona Barkauskaitė (Juodkienė)

Profesorė Irena Leliūgienė

Jo magnificencija, rektorius emeritas – profesorius habilituotas mokslų daktaras Jonas Aničas, visada išliks mūsų Vilniaus pedagoginio – Lietuvos edukologijos universiteto LEU alumnų  – ir mokslininkų, bei emeritų atmintyje, kaip aukštos kultūros, neeilinio mokslinio darbštumo ir produktyvumo žmogus. Jis parašęs fundamentalius, monografinius veikalus apie garsias Vileišių, Bobelių, Yčų dinastijas. Pasvalio miesto ir gimnazijos istoriją. Amžinai mano atmintyje skambės gražus Rektoriaus – Profesoriaus balsas, meilė liaudies  dainoms, bendravimo talentas, pakili,  nuotaika, pagarba žmogui.

Lietuvos edukologijos universiteto alumnų draugijos prezidentė,

Mykolo Riomerio universiteto

afiliuota profesorė Irena Leliūgienė

Prof. dr. Giedrė Kvieskienė (Pronckutė)

Prisimenu kaip Jonas Aničas, tapęs Vilniaus pedagoginio instituto rektoriumi: nuoširdžiai rūpinosi mokytojo profesijos prestižu, domėjosi studentų poreikiais ir interesais, palaikė jų iniciatyvas, rėmė studentiškus renginius ir projektus.  Teko daug kartų diskutuoti su Rektoriumi, aptariant naujas iniciatyvas ar kultūrinius renginius, kartais nevengiant ir aštrių diskusijų. Pirmasis diskotekų festivalis Lietuvoje, 1979 metais, sulaukęs didžiulio studentijos ir jaunimo susidomėjimo vyko su  Rektoriaus prof. Jono Aničo palaiminimu ir globa.

Jonas Aničas atidžiai rūpinosi Vilniaus pedagoginio instituto dėstytojų gerbuviu, skatino mokslo plėtojimą, siekė, kad mokytojų rengimo institucija taptų viena ryškiausiu humanistinio ir holistinio ugdymo srityje.

Buvusi studentė – VVPI Kultūros klubo vedėja,

Vytauto Didžiojo universiteto Profesinio tobulinimo instituto direktorė

Prof. dr. Giedrė Kvieskienė (Pronckutė)

Prof. Antanas Kiveris

Kiekvienas laikmetis turi savastį, vis kitokią, nepanašią į prieš tai buvusį. Sudėtingu ir permainingu laikotarpiu prof. Jonui Aničui teko vadovauti Vilniaus pedagoginiam institutui nuo 1979 m., tuomet turėjusiam 7 fakultetus, dieninį ir neakivaizdinį skyrius su 43-mis katedromis, per 7000 studentų bei daugiau nei 400 dėstytojų, ir rengusiu daugiau nei 20 specialybių mokytojų.

Atmenu, kai 1986/87 mokslo metais buvau išrinktas Fizikos fakulteto dekanu. Buvo laikotarpis, kai iš aukščiausiųjų institucijų atkeliavo nurodymai vengti aukštojoje mokykloje žalingų įpročių ir, pasitelkus visus įmanomus ir neįmanomus būdus, kovoti su jais. Institute tuomet buvo uždraustas rūkymas. Dekanai, prodekanai, ir katedrų vedėjai buvo įpareigoti parengti kovos su žalingais įpročiais planus. Daug popierių nugulė į segtuvus. Įvestas ir budėjimas pertraukų metu.

Tačiau, kai kurie studentai, ar dėl išsiblaškymo ar abuojumo, draudimo rūkyti nesilaikė. Taip vienas iš jų, studentas Mantas, išėjo parūkyti, prisėdo ant suoliuko prie paradinio instituto įėjimo ir traukė sau dūmą. O čia, buvęs nebuvęs, į darbą atskuba rektorius J. Aničas. Pasikvietęs studentą į rektoriaus kabinetą ir išsiaiškinęs, kad tai Fizikos fakulteto pirmakursis, išsikviečia mane – fakulteto dekaną ir nurodo įforminti išbraukimo iš studentų sąrašų šį pažeidėją. Aš, ir taip ir kitaip, bandžiau rektorių įtikinti, kad tai pirmakursio klaida, kad jis tik ką iš vidurinės mokyklos, kad dar galimos klaidos ir kt. Rektorius buvo griežtas ir man teko eiti suruošti popierius išbraukimui. Tačiau prieš „duodant eigą“, kilo mintis pranešti studento tėvams apie laukiamas sankcijas. Ne užilgo prisistatęs tėvas apibarė sūnų, sakę dirbantis pedagoginį darbą, todėl šeimai skiria mažai laiko. Pasitarę su tėvu, mes kartu nuėjome pas rektorių. Tėvo argumentais pavyko įtikinti rektorių, kad studentas nebūtų braukiamas iš sąrašų, bet griežto papeikimo jis neišvengė su stipendijos nutraukimu, nes išlaidavo nevykusiai. Tai buvo rektoriaus saliamoniškas sprendimas.

Manau, kad rektorius atsižvelgė ir į tai, kad pats tuo metu augino du sūnus ir suprato, kad dirbant pedagoginį ar administracinį darbą, šeimai skirti laiko mažai belieka.

Prof. Antanas Kiveris,

1987-91 m. Vilniaus pedagoginio instituto mokymo reikalų prorektorius, docentas

Prof. Juozas Vytautas Uzdila

Paskutinį kartą su profesoriumi Jonu Aniču pasikalbėjome

Birželio 14 dienos (antradienio) popietę. Man pasipiršo mintis, kad jau laikas kolegai paskambinti. Mat tądien pro savo darbo kambario langą vis dirsčiojau į Jono buto langą, bet jame pažįstamo silueto nepamačiau… Vidurdienį išėjau pasivaikščioti, kaip mes sakome, į parkelį ir jame sutikau Jono seną pažįstamą iš Pasvalio laikų fiziką Viktorą. Eidami šaligatviu priešais Jono namą, žvilgsnius nukreipėme į penkto aukšto langą. ,,Jonas mus mato”, – pratariau ir pamojau ranka. Deja, atliepiančio pamojavimo nebuvo… Kas nutiko? Ne Joną už lango pamačiau? Pasileidau laiptais į savo butą penktame aukšte ir, vos pravėręs kambario duris, surinkau miesto telefono numerį. Atsiliepė kitas balsas. Paprašiau pakviesti Joną. Stojo tylos pauzė. Gal tėvas pasiteiravo sūnaus Valdo, kas skambina?  Po tylos išgirstu  nerimastingą balsą: ,,Šiandien buvau Antakalnio poliklinikoje pas gydytoją – pripažino plaučių uždegimą. Su tavimi visados noriu pasikalbėti. Tik jėgų neturiu”. Vis atmintis primena ankstesnius šiųmetinio pavasario telefoninius pokalbius. Dažnai  Jonas skundėsi, kad įsimetė lėtinis nuovargis. Sunku buvo patikėti, kad darbštuolis istorikas nepradėtų ryto prie  rašymui padėto naujo lapo. Trisdešimt metų iš eilės kaimynystėje gyvenančio  istorijos profesoriaus diena prasidėdavo ankstų rytą, o žiburys lange užgesdavo vėlų vakarą.Be jokių išeiginių. Taip buvo netgi viešint Amerikoje,  Jono Vileišio dukters Elenos šeimoje.

   …Jonas sėda prie darbo stalo penktą ryto ir baigia dešimtą vakaro. Kartais pasigirsta šeimininkų dvejonė: ,,Kad tik nesusirgtų…” Žinia, kokie Amerikos gydytojai brangūs netgi pasiturintiems žmonėms. Nei susirgo, nei ką darė kitaip… Kasdien Elenos vyras Grigaitis laukia  vakaro dešimtos pasvalietišku papročiu – svečias turi būti pavaišintas geru alumi. O gerai vakarienei pritinka daina. Visur drauge trys Jono pomėgiai – darbas archyve su dokumentais, skrupulingas teksto rašymas ir  viską vainikuojanti daina… Kur Jonas ėjo važiavo, pas ką viešėjo, su kuo bendravo,-  visur skambėjo jo baritonas. Istorikas Jonas, šių metų pradžioje atsilankęs VVPI aliumnų susitikime, dainavo dujetą  ir su fizikos profesoriumi Kiveriu ir su pedagoge profesore Leliūgiene, užteko jam energijos ir užtraukti solo.

   Ir vis tik liūdesio valandą išsprūsta mintis: koks žmogui tenka skaudus gyvenimo surėdymas – kiekviena pradžia turi pabaigą, o jėgų žydėjimą keičia išsekimas…  Istorikas Jonas   gyveno ir dirbo, tarsi norėdamas su gyvenimu pasigalynėti, iš likimo išsiderėti kuo ilgesnį produktyvų amžių, kad būtų įgyvendintas  credo – istorijos tyrimus skiriu Lietuvai. Išsiderėjo įžymus istorikas ir pedagogas savo mylimam  darbui ne vieną, o du periodus – trisdešimt metų anais laikais  ir trisdešimt metų laisvę atgavus.

Bičiulis, profesorius  Juozas Vytautas Uzdila