Ona GAIDAMAVIČIŪTĖ

2015 m. gegužės 26-sios naktį, eidamas 95-uosius metus, mirė kunigas, tėvas marijonas Vaclovas Aliulis MIC. 1944 m. įšventintas į kunigus, V. Aliulis kunigavo Varėnoje, Marijampolėje, įvairiose Vilniaus arkivyskupijos parapijose. Vertė ir redagavo įvairius liturginius tekstus. Nuo 1965 m. rūpinosi liturgine leidyba. Parašė pastoracinės teologijos vadovėlį. Parengė Romos katalikų „Apeigyną“ Lietuvos vyskupijoms (2 t. 1966–1967 m.), Katalikų kalendorių – žinyną (1982–1989 m., 1991 m., 1993 m.) Redagavo Romos mišiolo vertimą (8 t. 1982–1994 m., Č. Kavaliausko Naujojo Testamento vertimą (1972 m., 1988 m., su V. Ališausku, A. Kučinskaite), A. Liesio „Psalmyno“ vertimą (1973 m.), N. Skurkio katekizmą „Mūsų tikėjimo šviesa“ (1980 m.) Bendradarbiavo žiniasklaidoje religinio švietimo, moralės ir kt. klausimais. Išleido taip pat šias knygas: „Palūšės bažnyčia ir parapija, istorinė apybraiža“, 1954 m., išleista 1996 m., „Žvilgsniai ne tik atgal“, 1994 m., „Geroji Atpirkėjo Motina, 2001 m.

Nuo 1991 m. Lietuvos katalikų mokslo akademijos narys. Aktyvus visuomenės veikėjas Atgimimo metais, 1988–1991 m. Sąjūdžio Seimo Tarybos narys, katalikiškos žiniasklaidos redaktorius ir autorius. 1989–1991 m. žurnalo „Katalikų pasaulis“ steigėjas ir redaktorius, 1990–1993 m. leidyklos „Katalikų pasaulis“ direktorius. 1989–1992 m. buvo Lietuvos Ateitininkų federacijos dvasios vadas. Beje, ateitininkiją Vaclovas Aliulis įvardija kaip savo didžiausią meilę: „1930 metais ateitininkų veikla mokyklose buvo uždrausta, bet apie pusę Marijonų gimnazijos mokinių buvo ateitininkai, daugelis skaitė „Ateitį“ ir „Ateities spindulius“. Marijonų palaikomi, ateitininkai nemažą dalį savo programos atlikdavo viešai, prisidengę Gyvojo rožinio ir religiniu būreliu. Ateitininkija kartu su marijonais subrandino mano tautinį, religinį, kultūrinį nusiteikimą. Po 1944 metų ateitininkai tegalėjo veikti Vakarų kraštuose, 1989 metais kilo pirmieji ateitininkijos atkūrimo Lietuvoje impulsai. Tų metų lapkričio 25-ąją Vilniuje prasidėjo ateitininkų atkuriamasis suvažiavimas. Neapsakoma mano širdies paguoda mūsų dienomis, vartotojų visuomenėje, yra tas gyvas jaunimo būrys, kurio idėja, anot ateitininkų himno (autorius kun. marijonas Jurgis Tilvytis), „tikybos brangybė, mokslas, dorumas, tautos reikalai“[1].

Beje, įprasminant žymios lietuvių veikėjos, redaktorės, spaudos laisvės gynėjos Felicijos Bortkevičienės atminimą kunigui Vaclovui Aliuliui 2009 metais paskirta Kalbos premija už aktyvią labdaringą visuomeninę veiklą atgimimo priešaušriu ir jo laikotarpiu, katalikiškos periodikos organizavimą, kūrybingą, moksliškai grįstą publicistiką, liturginės lietuvių kalbos kūrimą ir diegimą, socialinio ir humanitarinio lietuvių kalbos žodyno brandinimą, jo sintaksės tobulinimą. Akivaizdu, kad Vaclovas Aliulis buvo tikras Lietuvos patriotas, labai mylėjęs savo kraštą, ypač gimtą Dzūkiją, kurią, savo vaikystės metus jis prisimindavo su nostalgija. Atsiimdamas Kalbos premiją V. Aliulis teigė: „Mažoji Lietuva dengė nuo užpuolėjų ir prispaudėjų Sūduvą ir Žemaičius, o Dzūkija – galiu ją pavadinti Didžiąja – gaubė visus pietinius ir rytinius Lietuvos pakraščius. Vieni ir kiti daug praradome žemių ir žmonių, žmonių ir žemių. Iš tikro mažlietuvių ir dzūkų laimėjimai ir pralaimėjimai – visos tautos ir viso krašto laimėjimai ir pralaimėjimai”. Tėve, kaip manote, ar šiandien, rytoj kyla rimta grėsmė lietuvių kalbai? Jeigu taip, tai iš kur: iš rytų, iš vakarų, o gal iš mūsų pačių?[2]

2007 metais išleido unikalią atminimų knygą „Vieno žąsiaganio istorija. Pasakojimai ir pamąstymai“, kuri žavi nuoširdumu, net savikritika.

Svarbu, kad tėvas Vaclovas Aliulis buvo 2009 m. šios Marijonų talkininkų centro leidyklos parengtos knygos „Tadeusz Górski MIC. Palaimintasis Jurgis Matulaitis“specialusis redaktorius.

Beje, o straipsnisu dienraščiui „Lietuvos žinios“ rašė iki pat 2014 metų.

Belieka tik pasidžiaugti, kad kunigas tėvas Vaclovas Aliulis MIC išvydo vienerius metus rengtą savo knygą „Nuo Betliejaus iki Romos su šventuoju Luku“ (išleido Magnificat.lt. Ši knyga paremta kelerius metus per „Marijos radiją“ transliuotais, įžvalgiais Tėvo Vaclovo Aliulio pateiktais Evangelijos pagal Luką komentarais. Knygoje tėvas Vaclovas Aliulis kviečia skaitytojus drauge apmąstyti dvi Naujojo Testamento knygas, parašytas to paties biblinio autoriaus: Evangeliją pagal Luką ir Apaštalų darbus (evangelisto Luko, iš pagonių kilusio krikščionio, apaštalo Pauliaus draugo ir kelionių palydovo, veikalą apie Evangelijos išplitimą „visame pasaulyje“). Į abi Luko knygas sumanyta pažvelgti išryškinant vientisą siužetinę giją, aprėpiančią pagrindinius Naujojo Testamento įvykius nuo Jėzaus Kristaus gimimo Betliejuje (7–6 m. pr. Kr.) iki apaštalo Pauliaus veiklos Romoje (I a. septintas dešimtmetis). Taip žiūrint Luko knygos atsiveria kaip Naujasis Testamentas mažuoju pavidalu. Šios kelionės „Nuo Betliejaus iki Romos…“ vadovas yra kunigas, teologijos licenciatas Vaclovas Aliulis MIC, Naujojo Testamento redaktorius, Lietuvos Biblijos draugijos steigėjas ir ilgametis prezidentas. Vaclovo Aliulio Šventojo Rašto komentarai – ilgamečių biblistikos studijų ir asmeniškos refleksijos rezultatas. Jie pasižymi teologine gelme ir stiliaus paprastumu: įsigilinimas, asmeniškas apmąstymas leidžia paprastai formuluoti net labai sudėtingus dalykus. Lietuvos adresatui plastiškai braižomos sąsajos tarp nutolusių laiko ir erdvės plotmių; iš istorijos, archeologijos atradimų vaizdingai rekonstruojama istorinė ir geografinė abiejų Luko knygų aplinka.

Kaip teigia Saulena Žiugždaitė, „Vaclovas Aliulis  yra vienas iš keturių itin iškilių asmenybių, kurios gyveno ir dirbo kartu ir kurios labai gražiai išsirikiuoja į vieną eilę: kunigas Aliulis gimė 1921 m., 1922-aisiais gimė kardinolas Vincentas Sladkevičius (jie abu – marijonai), 1923-iaisiais – monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, o 1924-aisiais – Česlovas Kavaliauskas. […] Kun. V. Aliulis kažkada „N. Židinyje“ yra publikavęs straipsnį „Kazimiero Vasiliausko fenomenas“. Tikiuos, kad ateis laikais ir kas nors parašys apie Vaclovo Aliulio fenomeną. Būtent jis ir pastebėjo šį žmonių išsirikiavimą – mūsų istorijai, kultūrai, Bažnyčios ir katalikybės istorijai reikšmingų žmonių. Tiek kardinolas Vincentas Sladkevičius, tiek ir monsinjoras Kazmieras Vasiliauskas yra gerai žinomi visuomenei. Kunigas Česlovas Kavaliauskas taip pat labai garsus. Jo pomėgiai buvo labai įvairūs, domėjosi jis ir gamtos mokslais. Būtent su kun. Č. Kavaliausku labai bendravo kun. V. Aliulis. Dar gūdžiais sovietiniais metais jie abu tapo pionieriais mūsų katalikiškos spaudos srity, ten, kur sugebėjo prasmukti, būtent – rengdami bažnytinius tekstus. Išties kun. V. Aliulis labai prisidėjo leidžiant lietuviškąjį mišiolą ir Naująjį Testamentą. Č. Kavaliauskas pats vertė Naująjį Testamentą, o V. Aliulis, būdamas rimtas kalbos žinovas, redagavo tekstus. Tai buvo pirmosios kregždės.[3]“

Belieka ir man pasidžiaugti, kad apie 15 metų man pačiai teko pažinoti ir bendrauti ir tėvu Vaclovu Aliuliu. Jis patardavo ir profesiniais (redagavimo) klausimais, taip pat buvo ir nuostabus sielovadininkas, dvasios Tėvas. Pasigesiu (manau, kaip ir ir daugelis Jį pažinojusių) bendravimo su Juo akimirkų, taip pat per Jo pamokslus Vilniaus Žvėryno Švč. Mergelės Nekalto Prasidėjimo bažnyčioje, per Jo straipsnius, per Jo laidas „Marijos radijuje“ skleistos Šviesos, Išminties ir Meilės.

Kunigas bus pašarvotas Vilniaus arkikatedroje bazilikoje, laidotuvių šv. Mišios čia bus aukojamos ketvirtadienį 11 valandą. Po to karstas bus išlydėtas į Alytaus rajono Santaikos Kristaus Karaliaus bažnyčią, kur 15 val. aukojamos šv. Mišios. Po jų – laidotuvės Santaikos kapinėse.

Parengta pagal tinklalapius –  www.xxiamzius.lt, www.propatria.lt, www.bernardinai.lt ir www.magnificat.lt