Pagrindinis puslapis Istorija Rezistencija Ignas Meškauskas. Stribai vestuvėse

Ignas Meškauskas. Stribai vestuvėse

Ignas MEŠKAUSKAS, www.voruta.lt

Vestuvės Lietuvoje nuo seno yra laikomos viena linksmiausių, nuotaikingiausių švenčių. Jos kupinos  humoro, prasmingų tradicijų, pokštų, kurie baigiasi atomazga – piršlio „pakorimu“.

Bet Jono Barausko ir Liudos Rupšytės vestuvės baigėsi tragiškai. Pokario metais, okupacijos metu, kai okupantai kovoje su pasipriešinimo jėgomis įtraukė, atpalaidavo pačias tamsiausias jėgas, kurios kovotojo vardu savivaliavo vogė, plėšė, žudė. Ginkluotam visa tai atlikti paprasčiau. Barauskų, Jono ir Liudos vestuvėse piršlio karti neteko. Vestuvėms įpusėjus, jaunąjį ne pakorė bet užmušė, o pačios  vestuvės baigėsi laidotuvėmis.

Neturėjo noro kelti šaunių vestuvių nei jaunieji, nei jų tėvai. Neramūs buvo laikai. Nutarė pakviesti tik artimesnius gimines, kaimynus, draugus. Papjovė bekoną, keletą paukščių, iškepė pyragų, padarė alaus ir vestuvių dieną susirinko abiejų pusių artimieji.

Taip 1947 m. vasario 18 d. prasidėjo vestuvės. Pradžia buvo graži. Jaunieji klūpėjo prie tėvų kojų, apsikabinę kelius prašė juos laiminti, verkė. Su palyda laimingai nuvažiavo į Čekiškės bažnyčią, sumainė žiedus, fotografavosi. Grįžę namo ir sutikti su duona bei druska jaunieji su svečiais po vestuvinio ceremonalo susėdo už stalo. Piršlys – jaunojo sesers vyras Ignas Bebrauskas, kuris taip pat buvo savas – pasakė prakalbą: pasiūlė pirmą tostą už jaunųjų ateitį, gausią jų šeimą. Drąsesnis moteriškas balsas, kitiems pritariant, užtraukė „Karti, karti…“

     Besilinksminant prasivėrė gryčios durys ir pasirodė trys, kaip visada ginkluoti, stribai. Bet jie, atrodo, nebuvo pikti. Tik norėjo kažko klausti, kažką sužinoti. Šeimininkai, žinodami, kad stribai visada alkani, suprato, ko jie nori, ir pasiūlė sušilti – prisėsti prie stalo. Pasikabinę šautuvus ant sienos, stribai susėdo. Svečiai, įsitikinę, kad stribai nieko neieško, neklausinėja, nusiramino. Visi kartu vaišinosi, bet ką stribai galvojo, sunku buvo atspėti. Pasivaišinus, po kurio laiko dalis svečių išėjo į lauką parūkyti. Išėjo kartu ir stribai. Nei iš šio, nei iš to, stribai kažko susiginčijo ir pradėjo muštis. Piršlys bandė juos skirti, bet savo žmonos, svočios Marytės, sudraustas atšoko. Kažkas pro duris sušuko į gryčią: „Mušasi“. Visi sunerimo. Pasimušė stribai, suėjo į gryčią ir vienas jų, leitenantas Garaninas, vietinis rusas, kalbėjęs lietuviškai be akcento, matyt, kad grasinimas būtų stipresnis, valdiškesnis, sušuko rusiškai: „Zastrieliu vsiech“, /sušaudysiu visus/ ir nukreipė į svečius, stalą automatą. Moterys sukliko. Šeimininkas, jaunojo tėvas Kostas Barauskas, griebė už automato vamzdžio ir savo kūnu jį užgulė. Stribas Berštautas pradėjo su automatu daužyti Barauskui galvą, bet šis automato nepaleido, kol sukniubo nuo smūgių netekės sąmonės. Per tą laiką spėjo vestuvininkai išsibėgioti. Dauguma jų nubėgo pas kaimynus, dalis ant tvarto pasislėpė, svočia Marytė su seserimi užlipo ant krosnies, piršlys su kaimynu palindo po lova. Sumušę, suspardę šeimininką, jaunojo ir svočios tėvą, paliko jį be sąmonės virtuvėje ir pradėjo ieškoti kitų vestuvininkų. Bet jų nebesimatė. Vaikštinėjo po kiemą, šaudė į trobų sienas, keikėsi, kad nėra ant ko išlieti girtų pykčio. Bet ilgai jiems nuobodžiauti neteko. Keliu pro šalį iš Čekiškės ėjo to paties kaimo gyventojai Mykolas Čepkauskas ir Kazė Juknienė. Stribai jiems įsakė sustoti. Čepkauską sulaikė, o Juknienė nepaklausė, bėgo. Ją nusivijo stribas Nagreckis, tačiau besivydamas pargriuvo ir neatsikėlė. Ar jis buvo stipriai prisprogęs, ar šiaip kas jam atsitiko, nežinia. Čepkauską stribai atsivarė į trobą ir ėmė tardyti.

–          Ką čia neši? – kamantinėjo  stribas Garaninas.

Atėmė iš jo druską, kurią jis buvo nusipirkęs Čekiškėje pagal kortelę, atėmė žiebtuvėlį, kelis rublius ir vis grasino, rodė savo galią.

Visą tai gerai girdėjo pasislėpusi ant krosnies svočia su seserimi.

Žmogaus nervai neišlaikė ir jis, matydmas, kad stribai girti, progai pasitaikius, smuko pro duris. Jau buvo nubėgęs apie 200 metrų, kai Garaninas, pasidėjęs ant tvoros automatą, pataikė tiesiai į galvą. Žuvo jaunas vyras, jam buvo apie 30 metų. Liko nėščia jauna žmona…

Susidoroję su Čepkausku ir įsitikinę, kad jis nebegyvas, stribai, grieždami dantimis, ieškojo piršlio.  Pats piršlys palovy, o jo žmona, pasislėpusi ant krosnies, visą tai girdėjo ir suprato, kad jų likimas kabo ant plauko.

-Šaudė, kad net tinkas nuo krosnies byrėjo, – tartum klaikų sapną prisimena buvusi svočia.

Pagaliau po didelių pastangų stribai rado pasislėpusį piršlį Igną su kaimynu. Kaimynas greit už klojimo užbėgo ir jo nebesivijo. Abu stribai, Garaninas ir Berštautas, buvo užsiėmę piršlio egzekucija. Jau kambaryje pradėjo mušti. Sumušę vedėsi į lauką ir liepė parodyti, kur gyvena miškinis Vainorius. Lauke jį vėl mušė. Piršlys žinojo, kad Garanino automatas buvo užsikirtęs, o Berštauto ginklas sugadintas mušant šeimininką, todėl bandė bėgti ir būtų pabėgęs, bet ant užšalusios balutės paslydo ir griuvo. Pasiviję stribai ėmė daužyti automatų buožėmis.

Kaimynas Mierkus pasislėpė ant tvarto. Pasidarė plyšelį stoge ir matė, kaip ilgai žmogų daužė: pakelia nuo žemės sumuštą, pastato ant kojų ir vėl muša, kol tas nugriūva.

-Aš pati nemačiau, bet girdėjau, kaip mano Ignas šaukė: „Gelbėkite, ai, ai!..“ Kas eis gelbėti plikomis rankomis prieš ginklą? – linkčioja galvą Igno žmona Marytė.

Palikę piršlį ant ledo, stribai vėl sugrįžo į trobą. Atėjo eilė jaunikiui. Ieškojo jo, keikėsi, daužė, kas yra ant stalo, nepamiršdami suduoti į krūtinę automato buože virtuvėje gulinčiam šeimininkui. Bet jaunojo jie nerado: jį buvo nusivedusi svočios brolienė pas save. Jo ieškojo ilgai, vis keikėsi ir grasino, tačiau nebešaudė. Ar neturėjo šovinių, ar automatas buvo sugadintas, nežinia.

Neradę jaunikio, susirinko šeimininkų ir vestuvininkų geresnius drabužius ir susikrovė į krūvą, ruošdamiesi juos pasiimti su savimi. Pasikinkė šeimininkų arklį, o vestuvininkų arklį pririšo prie rogių. Paleidę iš tvarto visus gyvulius, kurie lakstė po kiemą, pradėjo nešti šiaudus prie gyvenamojo namo. Pasislėpusieji suprato, kuo baigsis nežabota kruvina puota, niekieno netrukdoma ir užsitęsusi tris valandas, – trobesių padegimu. Visi jautė artinantis tikrą ir baisią  mirtį .

Kai šiaudų prie namo buvo prinešta pakankamai ir niekas neturėjo vilties, kad įvykiai gali pakrypti kitaip, suburzgė kieme sunkvežimis ir iš kėbulo kieme ėmė šokinėti kareiviai. Mat vienam iš vestuvininkų, Stasiui Sadauskui iš Čekiškės miestelio, pavyko laimingai nepastebėtam iš sodybos pasprukti namo ir pranešti valdžiai,kad šaudo, nežinia kas dedasi Gučkampio kaime pas Barauskus.

–          Gal juos užpuolė ? – prieštaravo Čekiškės stribų būrio vadas Jucys.

Vis dėlto, paskambinęs į Kauno garnizoną, atvažiavo į vietą. Atvykus stribų vyresniesiems ir garnizonui, Garaninas paskubėjo atraportuoti, kad čia buvę banditų. Juo ir buvo patikėta. Kareiviai surinko nuo lauko nukautą Mykolą Čepkauską, vos gyvybės ženklus rodantį piršlį Igną Bebrauską, tebegulintį ant kelio girtą stribą Nagruckį, pasiėmė iš gryčios alaus statinaitę, lašinių paltį, kas dar likę nuo vestuvių  ir išvažiavo…

Iš džiaugsmo  likusieji pasislėpę svečiai sušalę verkė, meldėsi, dėkojo likimui, kad per plauką atsitiktinai liko gyvi. Akivaizdus mirties pavojus praėjo. Viskas buvo išdaužyta, išvartyta, išmušti gryčios langai – kaip po karo. Sušalę vestuviniais drabužiais, rinkosi pasišildyti pas kaimynus.Vasaris.

-Man lipant į automobilio kėbulą, Garaninas bandė šauti, matyt, užmiršęs, kad jo automatas nebešaudo, bet kareiviai sudraudė. Paėmiau Igną laikyti ant kelių. Jo veidas buvo sudaužytas, nosis sulaužyta, priplota. Buvo be sąmonės. Kai paėmiau už galvos, pirštais pajutau sulaužytus kaulus. Dvelktelėjo klaiki nuojauta, kad jis nebeišgyvens. Belaikant ant kelių netoli Čekiškės  atsikvėpė ir mirė. Kaip galėjo gyventi, jei gydytojai rado 46 žaizdas! O turėjo tik 31 metus, – reikšmingai nutilo žmona, vestuvėse buvusi svočia. Liko dvi mažametės mergaitės, liko ūkis, liko sumaitotas gyvenimas ir sunki, širdį užgulusi netektis. Už ką ją Dievas nubaudė, rodos niekam blogo nepadarė.

Vestuvės baigėsi laidotuvėmis. Atvežė vyrą po kelių dienų išskrostą. Pusbrolis padarė karstą. Vėl susirinko giminės, kaimynai, suskambėjo širdį veriantis šventų giesmių žodžiai. Kitą dieną šeimininką išnešė tujų šakelėmis nubarstytu taku. Per maža sakyti, kad namuose liko nyku ir liūdna. Namuose liko vargas ir skausmas

     Šį kartą įkliuvo ir stribai. Negalėjo jie nurodyti nė vieno bandito. Vestuvininkai šaukė tiesą vienu balsu. Kad ir kaip stengtasi gelbėti stribų autoritetą, bet nusikaltimas buvo pernelyg akivaizdus. Teisme paaiškėjo, kad jie vestuvininkų laukė grįžtant iš bažnyčios, bet vestuvininkams grįžus kitu keliu, jų nebesulaukė. Yra tokios vestuvinės tradicijos, kad kaimai, pro kuriuos pravažiuoja vestuvininkai, vainiku užtveria kelią ir piršlys turi išsipirkti pravažiavimą.  Išpirkos dydį lemia vainikų ir gėlių gausa, ir piršlio dosnumas. Liudytojai parodė, kad matė tris stribus, kurie, pasistatę staliuką, be gėlių, be vainikų, pasikabinę automatus ant pečių,  kažko  ant kelio laukė laukė. Įdomu, kaip juos būtų sutikę, neturėdami nei vainikų, nei papuoštų vartų, nei gėlių?

Stribai buvo atiduoti teismui. Bet teisme juos daugiau barė ne už tai, kad žudė žmones, rengėsi padegti, o už tai,  kad gėrė, šautuvus pakabinę ant sienos.

Neilgai gyveno ir jaunojo tėvas Kostas Barauskas. Senyvas žmogus sunkiai pakėlė senatvėje sumušimą. Nebeatgavęs sveikatos, po kelerių metų mirė.

Praėjo nuo to laiko daug dešimtmečių. Užaugo piršlio dukterys, ištekėjo, tapo motinomis. Užaugo nauja karta, bet apylinkės žmonės ilgai prisimins ir kalbės apie kruvinąsias vestuves, kuriose „svečiavosi“ stribai.

Naujienos iš interneto