Prieš porą dienų atskridęs į Bogotą prisiminiau mokslo istorijos profesorių Romualdą Šviedrį, kadaise gyvenusį Kolumbijoje. Jo dėka beveik prieš metus Vilniuje pasirodė Igno Domeikos, 1831 metų sukilimo dalyvio, memuarai arba, kaip jis juos pavadino, “Tremtinio atsiminimai” (Ignotas Domeika, „Mano kelionės“, Vilnius, Pradai, 2002, T. I; iš lenkų kalbos vertė Ona Slavėnaitė ir Dalia Saukaitytė; įvadus parašė Alicija Orentaitė ir R.Šviedrys; atsakingas redaktorius Antanas Rybelis, bet ne visai aišku, kam priklauso labai gerai parašytos išnašos). Pirmas tomas išleistas prof. R.Šviedrio lėšomis. Lietuviškas leidinys labai primena 1962–1963 metais Lenkijoje pasirodžiusį tekstą. Nesu matęs ispaniško vertimo, išleisto 1946 m.. R.Šviedriui tas sumanymas gimė dėstant Kauno technologijos universitete (KTU) 1999 metais (jis kas semestrą porą mėnesių praleidžia Lietuvoje, kur su A.Orentaite ir paruošė šią knygą).
Lietuvoje šiandien pasirodo tiek naujų knygų, kad dauguma jų lieka nerecenzuotos ir daug kam nežinomos. Ši knyga tikrai verta geros istorinės ir literatūrinės recenzijos, nes susijusi su labai svarbiais Lietuvos istorijos ir kultūros momentais. Vis dėlto knygoje trūksta gero sukilimo žemėlapio, nes Domeika mini tiek vietovių, kad sunku susigaudyti. Taip pat trūksta bibliografijos, kuri turbūt pasirodys, kai išeis trečias tomas…
Nors pirmas tomas apima Domeikos kelionę nuo savo gimtinės Zapolės (Naugarduko apskrityje) iki Santjago (Čilėje), šį kartą sustosiu tik prie jo aprašomo Pirmojo sukilimo ir pirmųjų tremties metų. Nors originalas buvo rašytas lenkiškai mokslininko, kuris save vadina lietuviu ir dar žemaičiu – stebėtina, kaip ilgai Lietuvos inteligentai ir bajorai nerašė lietuviškai, – vertimas tų tekstų (negaliu palyginti su lenkų) atrodo neįprastai geras ir lengvai skaitomas, lyg būtų parašytas originalo kalba. Tai gražus vertėjų darbo rezultatas. Ir nors dalis to dienoraščio žuvo “Cluny” viešbutyje Paryžiuje, autorius po 55 metų (1886 m.), t.y. porą metų prieš mirtį, įstengė jį vėl atkurti iš savo prisiminimų, parodydamas nepaprastą literatūrinį gabumą. Pirmos dalies “Priedas” yra itin įdomus, nes išliko toks, koks jis buvo parašytas 1832 metų balandį (aprašomos 1831 metų balandžio dienos). Beje, yra gan skirtingas tonas ir stilius tos dalies, kuri rašyta Drezdene, pakeliui į Paryžių.
Mane labiausiai sudomino Domeikos vaizduojamas Pirmasis sukilimas ir pirmos nelaisvės dienos. Autorius be ypatingų istorinių pretenzijų rašo tai, ką prisimena – nuo 1831 metų birželio iki 1838 metų birželio, kuomet jau buvo prie Čilės sienos. Jaudinantis itin asmeniškas Lapkričio sukilimo bei dar asmeniškesnis pirmų metų tremtinio dalies vargų, keliaujant per Prūsiją ir Vokietiją, aprašymas. Domeika labai gyvai pateikia svarbiausius sukilimo dalyvius, generolo Gelgaudo nevykusį vadovavimą ir jo žaibišką žūtį, kurios liudininkas buvo pats autorius (p. 76); generolo Chlapovskio “lenkišką išdidumą” ir garbingą elgseną sukilimo metu (p. 47); visuotinį karininkų išdidų elgesį (visi kariai atsisakė prašyti amnestijos, pasirinkdami sunkią tremtinio dalį). Itin vertingas yra grafaitės Emilijos Pliaterytės iš Dusetų ir jos draugės Marijos Rašanavičiūtės aprašymas (p. 56). Gyvai pristato savo draugą Adomą Mickevičių (p. 95), irgi kilusį netoli nuo Domeikos gimtinės, su kuriuo kartu vargo tremties sūkuriuose ir Paryžiuje. Šie faktai daro memuarus gan svarbiais dokumentais literatūros istorijoje. Taip pat knygoje galima rasti ir daugelio kitų žymių istorinių personažų, pvz., Joachimo Lelevelio, Stanislovo Leščinskio, Augusto II (Sakso) labai taiklius naujus vertinimus.
Mūsų istorijoje turbūt trūko tokių akivaizdžių aprašymų apie mums labai svarbius istorinius momentus. Prisimintinas yra Jono Goštauto “Teisejaitis…”. Jau seniai tvirtinau, kad nepaisant nepavykusių sukilimų, be Pirmojo ir po jo sekusio Antrojo (neskaitant 1794 metų T.Kosciuškos sukilimo), vargu ar mes šiandien galėtume kalbėti apie Lietuvą. Tie sukilimai nenuėjo veltui – pažadino tautą, ir nors iš pradžių tos tautos inteligentija iš įpratimo kalbėjo lenkiškai, po truputį, ypač po Antrojo sukilimo, atsirado pirmi tekstai modernia lietuvių kalba, prie kurios sukūrimo prisidėjo mūsų kalbininkai ir poetai: J.Jablonskis, K.Būga ir Maironis.
Nežinau, ar mūsų istorikai yra pasinaudoję I.Domeikos aprašymais (dienoraščio kopija gulėjo Vilniaus universiteto rankraštyne visą šimtą metų). Dabar po Domeikos istorinių prisiminimų, reikėtų daug ką apmąstyti aprašant XIX a. įvykius. Faktas, kad dalis mūsų inteligentijos atsidūrė Paryžiuje, o paskui persikėlė į kitas šalis, palaikė gyvą Lietuvos vardą tarp pasaulio tautų. Sukilėlių triumfo maršas per Prūsiją, Vokietiją ir Prancūziją, tarsi po kokios didelės pergalės, susilaukė kiekvieno aplankyto miesto gyventojų simpatijų, specialūs komitetai priglaudė mūsų didvyrius. Prisimintina anglų pagalba sukilėliams, kai jie 20 tūkstančių žemaičių apvilko puikiais mundurais ir apginklavo naujais ginklais. Tad jeigu ir nepavyko Pirmasis ir Antrasis sukilimai, ir daug lietuvių atidavė savo gyvastį maskolių kartuvėms, tai iš tų kankinių kraujo augo nauji patriotai, sukūrę Jaunąją Lietuvą.
Gan dviprasmiškai skamba istorinis anekdotas, kuris parodo, kaip žydai stengėsi padėti sugrąžinti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštiją: “…atvykau… į Kėdainius, – rašo Domeika, – prie įvažiavimo į miestą kartuvėse kabėjo žydas, o kitas žydas stovėjo netoliese šautuvų sargyboje. Jo Macevičius (Domeikos viršininkas) paklausė:
– Žyde, ką saugai?
Žydelis kiek pašnabždomis ir tarsi įsiteikdamas šyptelėjęs atsakė:
–Tėvynę, maloningasis pone.” (p. 63)
“Tegyvuoja Lietuva ir Lenkija” šūkavo lenkų generolas Chlapovskis (p. 55). Nors sukilimas buvo labai trumpas, Varšuvoje spėjo net nukaldinti monetas su lenkišku ereliu ir lietuvišku Vyčiu. Domeika susumuoja Lietuvos vargus – girtavimas ir rusų savivaliavimas, nes “kol maskolius čia, tol viskas blogai” (p. 134).
R.Šviedrio istorija yra panaši į I.Domeikos ir kitų išeivių, kurie 1944 metų vasarą išplaukė laivu per Nemuną iš Lietuvos į Karaliaučių, paskui – į pietų Vokietiją ir po penkerių metų – į Kolumbiją, kur baigė vokiečių gimnaziją. Toliau mokėsi Cornellio universitete ir grįžęs į Kolumbiją, kaip ir daugelis kitų lietuvių, dėstė Bogotos valstybiniame universitete (Universidad Nacional), o paskui daug metų – Niujorko politechnikos universitete Brooklyne.
R.Šviedrio nuopelnas išleidžiant šią knygą yra didelis ir vertas visos tautos pagarbos.
