Pagrindinis puslapis Sena Voruta Hermanariko žygis prieš aisčius

Hermanariko žygis prieš aisčius

Jordanas ir Saksas Gramatikas

Dar VI a. Jordanas rašė, kad ostrogotų karalius Hermanarikas (valdęs apie 350–376 m.) sukūrė plačią imperiją tarp Juodosios ir Baltijos jūrų, pajungdamas ir slavų bei aisčių gentis. Šios žinios atspindi gotų istorinę tradiciją ir istoriografijoje laikomos tikėtinomis. Tačiau iki šiol nėra atkreiptas dėmesys į tai, kad kita tos pačios legendos versija atsispindėjo XIII a. pradžioje parašytame danų kronikininko Sakso Gramatiko veikale „Danų žygiai“ (Gesta danorum).
Saksas Gramatikas savo legendinėje Danijos istorijoje naudojo įvairius žodinius ir rašytinius šaltinius – skandinavų sagas, legendas, mitus. Iš viso to jis nupynė fantastišką pasakojimą, kur tarp tariamų Danijos karalių, neva valdžiusių iki Kristaus gimimo ir vėliau, neretai galima atpažinti skandinavų dievybes, IX-X a. vikingus, taip pat ir gotų epo veikėjus, sietinus su IV-V a. įvykiais. Visa ši medžiaga išdėstyta paties Sakso sugalvota chronologine tvarka, neturinčia nieko bendro su realia chronologija.
Gotų epą Saksas plačiai panaudojo „Danų istorijoje“, nes gotus tapatino su jutais. Sakso atpasakotame gotų epe pasakojama ir apie Hermanariką, kurį jis vadina Iarmericus.

Hermanariko žygis
Palyginkime Sakso ir Jordano žinias. Abiejuose pasakojimuose Hermanarikas pirmiausia užvaldo germanų gentis (Jordanas mini herulius, Saksas kalba apie danus ir švedus). Paskui, pasak Jordano, Hermanarikas užkariavo slavus (venedus), „taip pat ir aisčių tautą, kuri gyvena tolimiausiame Germanijos jūros krante, pajungė savo protu ir šaunumu“. Saksas pasakoja plačiau. Nukariavęs slavus, Jarmerikas „nusiaubė sembų, kuršių ir daugybę Rytų genčių“. Slavai tuo pasinaudodami sukilo, todėl grįždamas Jarmerikas su jais dar kartą susidorojo.
Įdomu, kad pats Saksas aisčių negalėjo susieti su sembais ir kuršiais, nes jo laikais aisčių-estų sąvoka jau reiškė tik dabartinius estus. Etnonimo reikšmė pasikeitė apie X-XI a. Vulfstano pasakojime (IX a. pab.) aisčiais dar tebevadinami baltai (prūsai), o 1075 m. Adomas Bremenietis šį etnonimą jau priskiria dabartiniams estams. Vadinasi, Hermanariko nukariautų aisčių siejimas su sembais ir kuršiais turėjo būti pakankamai sena tradicija. Iš esmės jai neprieštarauja ir Jordano teiginys, kad nukariauti aisčiai gyveno pajūryje.
Vertinant tai istoriniu požiūriu, nedera užmiršti, kad prieš mus – ne tikslus kronikinis pasakojimas, o legenda. Su Hermanariko žygiais prieš slavus ir aisčius galima iš esmės sutikti, juo labiau kad gotams, atkeliavusiems į Juodosios jūros pakrantes iš Pavyslio, slavų ir aisčių žemės buvo gerai pažįstamos, gal net buvo išlikusios tam tikros tradicinės pretenzijos į hegemoniją toms žemėms. Tačiau žygio rezultatas vargu ar iš tikrųjų buvo nukariavimas ar pajungimas. Greičiausiai apsiribota plėšiamuoju žygiu ir vienkartine duokle.

Sakso geografiniai įvaizdžiai (helespontiečiai ir žiemgaliai)
Po žygio prieš aisčius bei slavus ir Jordano, ir Sakso pasakojimuose yra plačiai paplitusi legenda apie Sunildą (Svanhildą) – moterį, kurią Hermanarikas įsakė nužudyti ir dėl to buvo mirtinai sužeistas jos kerštaujančių brolių. Saksas ją pateikė pagal šaltinį, artimą Völsungasagos ir Snorio Sturlusono versijoms, atmesdamas klaidingas sąsajas su Dytricho epu.
Jordanas Svanhildą kildina iš rosomonų, o Saksas – iš helespontiečių, gyvenusių Rytų Pabaltijyje. Jos lokalizavimas prie Baltijos – tik Sakso Gramatiko išradimas, to nėra kituose epiniuose šaltiniuose. Tačiau čia atsispindi bendras Sakso etninių santykių Pabaltijyje supratimas. Piktąjį patarėją Biką, kurio patarimu Jarmerikas nužudė Svanhildą, Saksas laiko lyvių karaliaus sūnumi, pabėgusiu pas Jarmeriką iš helespontiečių nelaisvės. Taigi helespontiečiai gyvena lyvių kaimynystėje ir su jais konfliktuoja. Ši etninė situacija sietina su vikingų epocha, su kuria susijusios kitos Sakso žinios apie helespontiečius.
Pasakodamas apie Hadingą, Saksas mini helespontiečių „Dauguvos miestą“, kuris atitinka žiemgalių piliakalnį Daugmalę. Pagal populiarų aiškinimą, helespontiečių vardas Padauguvio gyventojams buvo taikomas todėl, kad Dauguva ėjo svarbus prekybinis kelias į Graikiją, jungęs Baltiją su tikruoju Helespontu (Dardanelų sąsiauriu). Tačiau prekybos kelio tikslas buvo ne Helespontas, o Konstantinopolis, be to, neaišku, kodėl helespontiečiais vadinami tik to kelio pradžios gyventojai. Paulo Johansono nuomone, Helespontas – lyviško Dauguvos pavadinimo Väina, kuris reiškia “jūros sąsiaurį”, vertinys. Jei taip būtų, tai Saksas visus jūros sąsiaurius turėtų vadinti “helespontais”, bet net ir pačią Dauguvą jis vadina Duna, o ne Helespontu.
Terminas “helespontiečiai” veikiau nurodo spėjamą žiemgalių kilmę, o ne jų gyvenamą vietą. XIII a. enciklopedistas Baltramiejus Anglas aiškino, jog „žiemgaliai taip vadinami todėl, kad iš galų, arba galatų, bei vietinių gyventojų yra kilę“ (Unde Semigalli sunt dicti, qui ex Gallis, siue Galatis, et illis populis processerunt). Taigi žiemgaliai – „pusiau galatai“, o galatai gyveno Mažojoje Azijoje, nors ir ne prie Helesponto, bet netoli jo.
 
Voruta. – 2002, geg. 18, nr. 10 (508), p. 1, 2.

Naujienos iš interneto