Halina Kobeckaitė. Karaimų savišalpa ir labdara

Halina Kobeckaitė. Karaimų savišalpa ir labdara

Halina Kobeckaitė su pusbroliu A.Jutkevičiumi VU konferencijoje. 2012 m. Asmeninė nuotr.

Dr. Halina Kobeckaitė, Trakai, www.traku-zeme.lt

Kadaise Trakuose eidami į kapines ar grįždami visada sustodavome prie nedidelės trobelės Žaliojoje gatvėje. Toje trobelėje, lenkiškai vadinamoje „chatka“, gyveno kelios senyvo amžiaus moterys. Anksčiau, regis, joje yra gyvenę ir keli vyrai. Čia buvo karaimų prieglauda, kurią globojo ir išlaikė bendruomenė. Nuo pokariu Trakuose praleistos vaikystės atmintyje išlikęs nedidelio medinio namelio Žaliojoje gatvėje vaizdas. Palei langą prie trobelės buvo tvarkingas gėlių darželis, kuriame augo ir žydėjo ryškiai geltonos medetkos.

Tarpukariu greta gyvenusiam karaimui Michailui Robačevskiui buvo specialiai išskirta žemė, kurios derliumi jis privalėjo dalintis su prieglaudos gyventojais. Švenčių metu prieglaudos gyventojams maisto nešdavo visi bendruomenės nariai.

Rūpintis nepasiturinčiais, ne tik tais, kurie gyveno prieglaudoje, buvo visos bendruomenės prievolė. Tam  būdavo renkamos ir kaupiamos lėšos. Turtingesni bendruomenės nariai skirdavo papildomai pinigų savo nuožiūra. Archyviniai dokumentai rodo, kad, pvz., Abrahamas Novickis 1932 m. iš savo lėšų nupirko prieš Velykas 16 kg miltų, kurie buvo padalinti vargingiesiems, kad galėtų išsikepti  tradicinių velykinių paplotėlių tymbyl, o 1934 m. Iljos Lopatto aukotais pinigais buvo paremti 26 vargingai gyvenę karaimai (Urszula Wróblewska. Działalność kulturalno –oświatowa Karaimów w Drugiej Rzeczypospolitej . Bialystok, 2015, psl.140.)

Minėtoje prieglaudoje Trakuose būdavo apgyvendinami žmonės, kurie neturėjo juos galinčių išlaikyti artimųjų. Jie gaudavo lovą ir kas mėnesį minimalią finansinę išmoką. Bendruomenė parūpindavo prieglaudai kuro, o 1937 m. nedidelis medinis namelis Žalioji g. 4 bendruomenės lėšomis buvo suremontuotas. Dokumentai rodo, kad prieglauda veikė jau 1929 m., nors nėra žinių, kada tiksliai ji buvo įsteigta.

Ilgametis vyresnysis dvasininkas Simonas Firkovičius (1897-1982) poemoje „Pasivaikščiojimų po Trakus prisiminimai“ mini šią trobelę taip:

Namą šį tauta pastatė

Vargšų nepamiršdama,

O statybų baigtį tvarkė

Pileckių visa šeima.

Tikėtina, kad trobelė atsirado karaimams sugrįžus iš evakuacijos. Poemoje minimas Pileckis irgi buvo pasitraukęs iš Trakų ir Kryme artimai bendravo su aukščiausiuoju  karaimų dvasiniu vadovu  Hadži Seraja Chanu Šapšalu (1873-1961), pasižymėjusiu labdaringa veikla ir neturtingųjų globa.

Seniai ruošiausi parašyti apie šią karaimų prieglaudą. Paklausinėjusi vyresniųjų tautiečių, kurie pamena ankstesnius laikus nei aš, mėginau sužinoti daugiau apie trobelėje gyvenusias moteriškes, bet niekas nieko tiksliai pasakyti negalėjo. Tik Aleksandras Jutkevičius papasakojo prisimenąs, kaip pats nešęs į trobelę šviežiai namuose iškeptos duonos ir net parašė apie tai „Trakų žemėje“:

„Antrojo pasaulinio karo metais kartu su močiute Basia Kobecka pirmą kartą peržengiau karaimų senelių namus, nešinas drobiniame maišelyje dar šiltu duonos kepalu…Namas, kuriame gyveno vieniši seneliai, nesiskyrė nuo kitų karaimų namų Trakuose. Jau ne vieną šimtmetį šis namas stovėjo (dabartinėje Žaliojoje) gatvėje. Namo amžių buvo galima nustatyti žvelgiant į pamatus, kurie giliai įsmigę į žemę. Prie jo – medinis suoliukas. Iš lentų sukaltos durys, nedideli langai. Toks vaizdas iki šiol išliko atmintyje. Neprisimenu metų laiko, žinau tik, jog sniego aplinkui nebuvo. Įėjome į namo vidų. Apytamsiame kambaryje – didelė krosnis, kūrenama malkomis. Šalia jos, ant medinio suoliuko, stovėjo keli kibirai su vandeniu. Prijuostes pasirišusios darbavosi kelios senolės: skuto bulves, morkas, lupo svogūnus. Ant prieždos, prieš kepamosios krosnies angą, puoduose virė viralas. Priešais ant suolelio sėdėjo žilabarzdis senolis ir dėjo malkas į prakurą. Vidury aslos – didelis medinis stalas. Pasisveikinę su čia gyvenančiais tėvynainiais, kartu su močiute iš maišelio išėmėme duonos kepalą ir padėjome ant stalo… matėme sužibusias iš džiaugsmo senolių akis, girdėjome graudžius padėkos žodžius. Ir mums su močiute tapo gera, kad pasidalijome su seneliais taip brangiu duonos kepalu…
(…) Senelė Basia bendravo su senolėmis. Jos nesėdėdavo be darbo: už atnešamą maistą verpė, siuvo ir kitaip padėdavo. Senukai drožinėdavo medinius šaukštus, darė lenteles, padėklus, tvarkingai sudėdami medžio skiedras į didelę pintinę, kad turėtų prakurom. Šitoks vaizdas iš Trakų senelių namų man išliko iki šių dienų
(Aleksandras Jutkevičius. Duonos kepalas. – „Trakų žemė“, 2014-05-09).

Aleksandro žodžiais tariant, anksčiau karaimų bendruomenė buvo žymiai dėmesingesnė savo nariams, ir iš paskutiniųjų stengėsi, kad niekas nejaustų nepritekliaus.  Tai tiesa. Parama vargingesniesiems buvo laikoma bendruomenės moraline prievole. Sunku pasakyti, kaip ji buvo vykdoma XVII ar XVIII a. Aišku tik, kad žmonių, kuriems jos reikėjo, būdavo visais laikais – Trakų karaimai, versdamiesi daržininkyste, smulkia prekyba, individualiais verslais niekada nebuvo turtingi.

Į ypač sunkią padėtį jie pateko grįžę 1919-1920 m. iš priverstinės evakuacijos Pirmojo pasaulinio karo metais.  Daugelis Trakų karaimų tuos metus praleido Kryme ir jau ten patyrė aukščiausiojo dvasininko Hadži Serajos Chano Šapšalo rūpestingą globą ir geradarystę. Kai jis 1927 m. buvo išrinktas aukščiausiuoju Lietuvos ir Lenkijos karaimų dvasininku ir pasaulietiniu vadovu ir persikėlė iš Stambulo į Vilnių, jo nuostata apie moralinę būtinybę remti skurstančius ir nuskriaustuosius nebuvo pasikeitusi. Jis rėmė ne tik tautiečius. Pvz., plačiai žinomas faktas, kad 1932 m. atsisakęs honoraro už paskaitą Vilniaus literatų namuose, skyrė jį badaujantiems Vilniaus darbininkams ir vėliau ne kartą parėmė juos.

Apie labdaringą Serajos Šapšalo veiklą Kryme jam einant ten nuo 1915 m. aukščiausiojo dvasininko pareigas, 1918 m. laikraštyje Karaimų dvasinės valdybos žinios rašė aukščiau minėtasis Ovadijus Pileckis, pradėdamas savo rašinį gražiu epigrafu – 41 psalmės citata „Laimingas, kuris kreipia dėmesį į menkąjį /Nelaimės dieną išgelbės jį Viešpats“ :

„Karaimų dvasininkijos lyderis hachanas Seraja Šapšalas, visada rūpinęsis savo tautos gerove, ne kartą pabrėždavęs sunkią vargingiausių karaimų  Eupatorijoje dalią, dažnai ragindavo ir  atskirus asmenis, ir  kitas bendruomenes padėti skurstantiems mūsų broliams, taip pat pabėgėliams, palikusiems priešų užimtus savo gimtuosius lizdus Vilniaus, Kauno ir Voluinės gubernijose“. Ovadijus Pileckis mini pavardes pasiturinčių karaimų, kurie paaukojo nemažas pinigų sumas Eupatorijoje gyvenantiems 258 (kartu su pabėgėliais) vargingai besiverčiantiems tautiečiams. Suvokdamas, kad vien Eupatorijos karaimai neišgalės išlaikyti visų ten apsigyvenusių pabėgėlių ir pagalbos prašančių žmonių, Šapšalas 1918 m. aplankė karaimų bendruomenes kituose miestuose. Jis taip pat pažymėjo, kad į Eupatoriją, kaip karaimų švietimo ir administracijos centrą bei į ten esančią Dvasinę karaimų valdybą važiuoja varguoliai ir gausiai plaukia vienišų, benamių ir vargšų senučių, neturinčių nei vaikų, nei giminių, ašarų pilni laiškai. Visiems reikia materialinės pagalbos. „Matydamas tokią beviltišką tų nelaimingų senučių, liekančių be būsto dėl nepaprastai pabrangusios nuomos, padėtį, – rašo Pileckis, – mūsų didžiai gerbiamas archivyskupas Seraja Šapšalas prieš mėnesį Eupatorijoje savo lėšomis nupirko du nedidelius namukus ir ketindamas šalia jų užveisti sodą dar nupirko gretimą tuščią žemės sklypą. Be gyvenamųjų kambarių patalpose yra trys virtuvės, vienoje iš kurių bus įrengta skalbykla, o  pristačius dar du kambarius, juose įsikurs ambulatorija. Karaimės gydytojos jau sutiko teikti  nemokamą medicinos pagalbą vargingiesiems aplinkiniams gyventojams nepriklausomai nuo tautybės. Bet į prieglaudą bus priimamos tik vienišos karaimų tautybės senutės. Priėmimas jau prasidėjo ir ten apsigyveno šešios moterys, tarp jų dvi pabėgėlės. Iš viso prieglaudoje galės gyventi 25 moterys. Jos įkūrėjas pavadino prieglaudą „Jardym“ (Pagalba), skyrė ją šviesiam savo motinos Akbike Šapšal atminimui ir padovanojo vietinei kenesai. Daugelis bendruomenės narių su dideliu dėkingumu sutiko šią dosnią aukščiausiojo mūsų dvasinio vadovo dovaną ir sekdami jo pavyzdžiu nusprendė sukurti stambią labdaros draugiją, aprūpinsiančią vargšus karaimus kuru, šiltais drabužiais ir avalyne“. Ovadijus Pileckis pažymi, kad ypač aktyviai šios draugijos veikloje dalyvauja Vera Šišman, žymaus karaimų bendruomenės veikėjo Boriso Šišmano dukra. (Šišmanų šeima savo labdaringa veikla yra žinoma ir Vilniuje,- HK) Jis taip pat pabrėžia, kad pirmosios karaimų prieglaudos „Jardym“ įsteigimas Eupatorijoje – seniai visų lauktas veiksmas, bet atliktas tik aukščiausiojo dvasininko Serajos Šapšalo, ypač jautraus skurstančiųjų tautiečių reikmėms, dėka (О.Пилецкий. Первая караимская багадельня. Известия караимского духовного правления, 1918, Nr. 5-6).

Tad nenuostabu, kad tarpukario karaimų labdaringa veikla Vilniuje ir Trakuose irgi glaudžiai susijusi su  Serajos Šapšalo vardu. Jo iniciatyva 1928 m. vos jam atvykus iš Stambulo į Vilnių čia buvo įsteigtas savišalpos fondas „Bolušluch“ (Pagalba), kurio tikslas buvo pagelbėti skurstantiems karaimams, pagerinti karaimų žemdirbystės struktūrą, paremti kultūrinę ir švietėjišką veiklą ir suteikti paskolas jaunuomenei, siekiančiai įsigyti specialybę.  Archyve esanti fondo registracijos knyga rodo, kad vieni skolinosi norėdami užmokėti už mokslą, kiti, norėdami nusipirkti vadovėlius, treti – pragyvenimui studijų metu Vilniuje ir pan. Radau toje knygoje ir savo Tėvelio prašymą skirti jam paskolą mokantis kelių techniko kursuose Vilniuje bei įsipareigojimą pinigus grąžinti. Aliza Firkovič, kuri mokėsi Trakų mokytojų seminarijoje, rašė vyresniajam Trakų dvasininkui Simonui Firkovičiui prašydama skirti pinigų vadovėliams įsigyti. 

„Bolušluch“ buvo finansuojama iš aukščiausiajam dvasininkui Lenkijos religinių reikalų ir visuomenės švietimo ministerijos (MWRiOP) skiriamos dotacijos, nario mokesčių, privačių rėmėjų ir Harbino, Paryžiaus karaimų siunčiamų pinigų, iš banko obligacijų, įvairių renginių metu surinktų lėšų. Paramos kreipdavosi patys suinteresuotieji. Kartais fondas skolindavo pinigų ir bendruomenės reikmėms, pvz., mokytojų atlyginimams, mokyklos išlaikymui. Atskirai buvo remiamos našlės, auginančios vaikus. Tuo tikslu Emanuelio Kobeckio, buvusio Trakų ir Vilniaus bendruomenių pirmininko, našlė įsteigė jo vardo savišalpos kasą prie Vilniaus karaimų bendruomenės. Kasos valdybą sudarė aktyvių karaimų veikėjų žmonos, o nariu galėjo tapti kiekvienas mokantis nario mokestį nepriklausomai nuo amžiaus ir lyties. Kasos biudžetą pildė ir savanoriški įnašai, loterijų, spektaklių pajamos. Kasą rėme dvasininkija.  Pats Šapšalas iš savo lėšų pirkdavo dovanas vaikams švenčių proga.

 Fondo „Bolušluch“ ir kitų labdaros organizacijų veiklą gana smulkiai aprašė Bialystoko universiteto švietimo istorijos katedros pedagogikos ir psichologijos skyriaus dėstytoja dr. Uršula Vrublevska (Urszula Wróblewska) savo knygoje  Działalność kulturalno –oświatowa Karaimów w Drugiej Rzeczypospolitej. Bialystok, 2015, psl.139-142).

Ji pažymi, kad nagrinėjant labdaringą karaimų bendruomenės veiklą stebina tai, jog tokia neskaitlinga grupė turėjo tiek daug savišalpos ir socialinės pagalbos organizacijų ir suprato būtinybę remti nepasiturinčius (psl.142).

Rašydama apie karaimų švietimą tarpukariu, knygos autorė pabrėžė, kad  išsilavinimas buvo laikomas ypatinga vertybe ir bendruomenė jautė kolektyvinę atsakomybę. Be to, tarpukariu jau buvo matyti, kad vien iš žemės ūkio nei bendruomenė apskritai, nei atskiros šeimos išsilaikyti negalės. Šeimos tuo metu buvo gana skaitlingos ir tolydžio vis labiau aiškėjo, kad jaunimui reikia mokslo. Kadangi atskiros šeimos finansuoti savo vaikų mokslo neišgalėjo, buvo kreipiamasi į „Bolušluch“.  Jausdama grupinę atsakomybę bendruomenė siekė, kad išsilavinimą įgytų kuo daugiau žmonių. Išsilavinimo buvo siekiama įvairaus – ir bendrojo viduriniojo, ir viduriniojo specialiojo (daugiausia pedagoginio, techninio, agrarinio) ir aukštojo universitetinio (teisė, medicina). Knygoje spausdinamos kelios atskirų karaimų prašymų apie finansinę paramą faksimilės.

Kai 1990 m. vyresnysis dvasininkas ir religinės bendruomenės pirmininkas Mykolas Firkovičius (1924-2000) sudarinėjo karaimų bendruomenei grąžintino nekilnojamojo turto sąrašą, namas Žaliojoje g. Nr.4 buvo įrašytas į jį. Deja, jame tuo metu jau gyveno svetimi žmonės, kurie buvo privatizavę namelį, o netrukus jame įsikūrę kiti šeimininkai toje vietoje pasistatė ištisą dvarą. Tokia tad karaimų prieglaudos istorija, su kuria susijusi viena iš Trakų karaimų bendruomenės labdaringos veiklos sričių.

 Ieškodama apie šią veiklą daugiau medžiagos, nukeliavau į MA Vrublevskių biblioteką, kur saugomas Karaimų dvasinės valdybos archyvas, ir radau ten įdomių dalykų, kuriais pasidalinsiu kitą kartą.

Naujienos iš interneto