Pagrindinis puslapis Istorija Habil. dr. Benediktas Jankauskas. Istorinė tiesa ar tikroviška legenda? Palemonaičiai – ne italai, o aisčių sugrįžėliai (reemigrantai)

Habil. dr. Benediktas Jankauskas. Istorinė tiesa ar tikroviška legenda? Palemonaičiai – ne italai, o aisčių sugrįžėliai (reemigrantai)

Habil. dr. Benediktas Jankauskas. Istorinė tiesa ar tikroviška legenda? Palemonaičiai – ne italai, o aisčių sugrįžėliai (reemigrantai)

Habil. dr. Benediktas Jankauskas. Asmeninė nuotr.

Habil. dr. Benediktas Jankauskas, Kaunas, www.voruta.lt

Mūsų tautos senovės istorija tokia sudėtinga, kad pirmieji metraštininkai ir istorijos rašytojai iš gilios praeities pasiekusias žinias užrašinėjo kaip legendas. Gerėjant kalbų žinojimui, stiprėjant tarptautiniam bendradarbiavimui, atrasta, ir vis dar atrandama, naujų žinių apie mūsų istoriją svetimomis kalbomis rašytose knygose, monetose, įvairiose plokštelėse. Turėtume džiaugtis kiekvienu tokiu atradimu.

Deja, kaip esu rašęs žurnaluose „Mokslas ir gyvenimas“, „Žemaičių žemė“, Lietuvos istorijos laikraštyje „Voruta“, knygoje „Slaptoji Lietuvos istorija. Nutylėti pasakojimai apie aisčius, pervadintus baltais“ ir kt., užsispyrusiai siekiama tokių žinių nepripažinti. Atrandamomis žiniomis nepapildomos naujai rašomas istorijos, pasenusios melagingos žinios teikiamos jaunajai kartai per istorijos vadovėlius, visuomenė ir toliau klaidinama prasimanytomis istorijomis.

Negana to, kuriamos naujos legendos ir ieškoma būdų, kaip pateisinti senąsias. Bene raiškiausiu tokių „ieškojimų“ pavyzdžiu, paskatinusiu rašyti ir šį straipsnį, laikytini Deniušo V. (matyt, slapyvardis) vardu1 skelbti didelės apimties rašiniai.

Ir toliau mūsų istorikai žemina savo prestižą, lyg ir sąmoningai demonstruodami Lietuvos istorijos neišmanymą, kasmet rengiamų nacionalinių ekspedicijų metu. Apie pirmąją rašiau „Vorutoje“2.

Vengdamas skaitytojui primesti savo nuomonę, stengiuosi naudoti kuo daugiau citatų iš nurodomų šaltinių.

Genealogines schemas teikiu diskusine tvarka; jas reikia tikslinti, papildyti.

Remdamasis  gerai žinomais istorikų darbais3,4,5,6, rašiau apie lietuvių kilmės teorijas2,7,8. Anot istoriko R. Jaso9, aptarinėjusio platesnįjį Lietuvos metraščių sąvadą, “Gelbėdamiesi nuo Nerono persekiojimo, dalis romėnų „bajorų“, vadovaujamų imperatoriaus Nerono giminaičio Palemono, pabėgę nuo persekiojimo į šiaurę ir tapę lietuvių tautos ir valstybės pradininkais“. Būta ir daugiau tokios versijos pasekėjų10,11.    Šiuolaikinis istorikas A. Gumuliauskas6 teigia, kad plačiausiai paplitusi yra J. Dlugošo išpopuliarinta romėniškoji teorija. Ją skirtingi autoriai kiek skirtingai interpretuoja, bet esmė – ta pati: lietuvių protėviu vadinamas italas Palemonas, kuris, vengdamas Nerono ar kt. persekiojimo, su 500 savo giminaičių, atplaukęs į Kuršių marias ir Nemunu pasiekęs mūsų protėvių aisčių apgyventas, atvykėliams labai patikusias valdas ties Dubysos žiotimis.  Jie buvę taikiai priimti vietinių gyventojų, greitai pelnę jų pasitikėjimą ir įsigalėję visame krašte. Nepasakoju daugeliui gerai žinomos legendos; ją skaitytojas gali rasti ne tik jau paminėtuose, bet ir kituose šaltiniuose12-16 .

Aptartinas šaltinuose nurodomas atvykėlių atvykimo į mūsų kraštą laikas. Priimdami minėtąjį platesniojo Lietuvos metraščių sąvado teiginį, turėtume sutikti, kad Palemonaičiai atvyko pirmajame mūsų eros šimtmetyje. Tačiau tai nesiderina su vėlesniais tarsi visuotinai priimtinais šaltiniais. M. Strijkovskiu17 sekęs A. Kojekavičius5, nukėlė Palemonaičių atvykimą į 900 metus, kai „visoje Italijoje liepsnojo tarpusavio rietenos5. Kojelavičiumi pasekė didelė dalis vėlesnių autorių, tad tas laikas ir laikytinas logiškiausiu.

Nesiimčiau straipsnio pavadinime užsiduotos temos gvildenimo, jei nesijausčiau aptikęs esmingą paaiškinimą, kaip legenda tapo istorine tiesa.

Palemonaičių atvykimą į mūsų kraštą vadinau gražia, bet vietomis nelogiška legenda. Ankstyvojo atvykimo versija nelogiška vien tuo, kad joje teigiama Palemonaičius atplaukus „Žemaitijon ir Litvaniam (Lietuvon)18, nors oficialiai žinomų tokių sąvokų pirmajame mūsų eros amžiuje negalėjo būt0069.

Dar nelogiškiau kalbėti apie žemaičių ar lietuvių kilmę iš italų ar romėnų, kai pati legenda byloja apie vietinius gyventojus, taikiai sutikusius ir priėmusius atvykėlius. Tie vietiniai gyventojai – jau nuo priešistorinių laikų buvo žinomi bendru Aisčių vardu. M. Strijkovskis17 rašė: „šiuose kraštuose, kur dabar Žemaitija, Latvija, senoji Prūsija ir Lietuva, nuo kadų kadės gyveno gepidai, getai, samogetai, sūduviai, galindai, alanai, litalanai etc. ir kiti narsiųjų kimbrų bei gotų palikuonys“. Tad, kaip juos galima kildinti iš vėliau atvykusių italų?

Neįtikinamas lieka ir teiginys, kad vietiniai gyventojai  taikiai priėmė ir leido įsiviešpatauti kitų pažiūrų, jiems svetimą religiją išpažįstančius svetimšalius, žinant kaip aisčiai net vėlesniais laikais sutiko jiems svetimą religiją bandžiusius primesti šventaisiais vadinamus misionierius Adalbertą Vaitiekų ir Brunoną Bonifacą19-22 . Juk atvykėliai, jeigu jie buvo italai, o juolab Nerono giminaičiai, negalėjo būti aisčiams giminingi gamtatikiai. Tiesa, M. Strijkovskis savaip tai paaiškino: „sakoma, į svečius važiuoji ne su
savo papročiais, o pas svetimus papročius (nors kartais ir šiurkščius)“17
.

Legendos virsmas istorine tiesa

Negaliu teigti, kad Palemonaičių legendos tikroviškumu patikėjau netikėtai. Prie tokio supratimo artino literatūroje rastos užuominos ir girdėti moksliniai pranešimai.

Štai, G. Beresnevičius16 apie Palemonaičius rašė, kad „tai galėję būti net ne Romos patricijai, o barbarai,gal ir kokie „letovici“, nusigavę iki Romos, „gal ją ir siaubę“ ir vėl grįžę, pilni naujų įspūdžių, naujos patirties ir prisiminimų, ilgainiui virtusių legendomis“.

Prisimenu Mokslų Akademijos 2009-07-03 organizuotą tarptautinę mokslinę konferenciją „Lietuvos tūkstantmetis ir lokalioji istorija“. Jos metu Vilniaus pedagoginio universiteto atstovė V. Girininkienė pranešime „Lokaliniai istorinės kultūros aspektai: Palemono kalnas XVIII a. pab. Seredžiaus dokumentuose“, įtikinėjo romėniškosios lietuvių kilmės teorijos istoriškumu. Ji minėjo ne tik Palemoną, kaip pirmąjį jau gerai žinomą Lietuvos ir Žemaitijos valdovą, bet ir jo palikuonis, taikiai pasidalijusius krašto teritoriją ir sėkmingai tvarkiusius ne tik krašto vidaus reikalus, bet ir organizavusius pasipriešinimą rusų bei lenkų antpuoliams.  Maniau, kad jai oponuos Mokslų akademijos Didžiojoje salėje buvę istorikai; vienok niekas nesuabejojo pranešėjos teiginiais. Keista buvo stebėti tokią situaciją, žinant A. Gumuliausko teiginį „Kad ši teoria yra tik legenda, dabar niekas neabejoja 6. Suabejojusiai ir tos legendos legendiškumą paneigusiai  pranešėjai, kažkodėl niekas neprieštaravo.

Giliau domėdamasis minėtosios teorijos-legendos tikroviškumu, radau ne tik kitokių lietuvių kilmės teorijų, bet ir skirtingų romėniškosios teorijos interpretacijų.

A. Kojelavičius5 atvykėlius vadino italais. Anot jo atvykėliai prie Dubysos pasistatė savo sodybą Roma nova. Vėliau, „gerokai pasistūmėję tolyn, jie persikėlė per Nevėžio upę ir nusigavo į vietas, kur gyveno alanai, arba lietuviai. Ten, negaišdami pasidarę įtvirtinimus, įkurdino juose įgulas, kurios galėtų sėkmingai atremti vietinius gyventojus, jeigu jie kartais susimanytų pulti naujuosius ateivius“ . Lietuviai, kaip anksčiau ir žemaičiai, taikiai priėmę atvykėlius; „nė vienas lietuvis nejautė nepasitikėjimo šalimais tarpstančia svetima galybe, taip pat niekas jų kaip priešų nepuolė“ .

T. Narbutas24 atvykėlius Palemonaičius vertino kitaip. Anot jo „šis Palemonas kartu su savo draugais, kurių buvo penki šimtai, – tai ne kas kita, o herulai, dar išlikę kitoje Oderio pusėje ar kur nors arčiau ir vėliau priversti vykti pas savo giminaičius lietuvius. Atvyko jie taikiai, nieko neužpuldinėdami, norėdami tik vietą gyvenvietei surasti, ir, iš čiabuvių nepatirdami jokių kliūčių, čia įsikūrė.“ Taigi, T. Narbutas atvykusius Palemonaičius vadino aisčių giminaičiais, sugrįžusiais po ilgų klajonių Europoje.

Iš kitų šaltinių23,25 sužinome, kad mūsų protėvių dalis net keletą kartų migravo į pietinius kraštus. Po ilgų klajonių, patirtų nuopolių ir sėkmės laikotarpių dalis jų tiek sustiprėjo, kad užvaldė dalį Romos imperijos (Italiją, Graikiją), perėjo Galiją (pietinę dabartinės Prancūzijos dalį), ilgam laikui įsitvirtino Katalonijoje (Ispanija), gynė nuo jos pavergėjų Portugaliją25. Sėkmei nusisukus, po keleto skaudžiai pralaimėtų mūšių, mūsų protėviai buvo suskaidyti ir prisidėjo prie kitų genčių, o dalis po tolimesnių klajonių sugrįžo į gimtuosius kraštus. Minima grįžtančius herulius ilgam apsigyvenusius Saksonijoje bei Maklenburge23. Heruliai, nepanorę priimti Karolio Didžiojo  brukamos krikščionybės, išplaukė ieškoti jų buvusios tėviškės.

T. Narbuto žinios, logiškiau nei A. Kojelavičiaus teiktosios, pagrindžia mintį, apie taikią vietinių gyventojų reakciją į buvusių giminaičių sugrįžimą. Jie galėjo būti nepamiršę gimtosios kalbos, išlaikę protėvių papročius, vartoję ar bent pripažinę senąją, čiabuvių tebevartojamą, religiją. Pamatę platųjį pasaulį, įvertinę skirtingas kultūras, pažinę daugybę svetimtaučių papročių, jie daug kuo lenkė sėsliai gyvenusius tautiečius, nors buvo praradę dalį darbinių įgūdžių. Jų išmintį, erudiciją, o daugeliu atžvilgiu ir karinę bei diplomatinę patirtį, vietiniai netruko teigiamai įvertinti. Tad nestebiną ir tai, kad dalis ateivių palaipsniui tapo atskirų genčių ar net viso krašto vadais.

Atvykėlių vadovas Palemonas (Pubijus Libonas) susilaukė ypatingo dėmesio. Jis buvo išrinktas viso krašto valdovu. Ilgą laiką ties Nemuno ir Dubysos santaka gyvavusi atvykėlių pastatyta Romovė, kurioje gyvenęs Krivių Ktivaitis, o ant Palemono vardu pavadinto, ir dabar turistų gausiai lankomo, kalno, stovėjusi galinga Pieštvės gynybinė pilis14.

A. Šapokos redaguotos garsiosios tarpukario Lietuvos istorijos22 autoriai stengėsi net neminėti Palemonaičių, matyt, manydami juos buvus tik legendinėmis asmenybėmis ar bijodami būti apšauktais taip galvojus. Tai keistokai atrodanti pazicija, žinant, kad toji „legenda“ mini ilgas Palemono, arba Pubijaus Libono ir Julijono Dausprungo dinastijas. Tarp atvykėlių vadų buvusių Prospero Cezariano, Ursino ir Hektoro likimai vėliau mažai kur minimi. Skaitytojų dėmesiui teikiu mano sudarytas Dausprungaičių-Traidenaičių ir Palemonaičių genealogines schemas.

 D a u s p r u n g a i č i a i  –  T r a i d e n a i č i a i – antroji dinastija

Logiška būtų atvykėlių iš Italijos dinastijų genealoginius ryšius pradėti aiškintis nuo Palemono (t. y. nuo pirmosios) dinastijos, vienok, dėl vėlesnėse kartose atsirandančio Dausprungaičių ir Palemonaičių tarpusavio ryšio geresnio suvokimo, pradedu nuo Dausprungaičių dinastijos. Teikiamoje genealoginėje schemoje (1 pav.) Dausprungaičių-Traidenaičių giminystės ryšiai rodomi per 10 kartų nuo su Palemonu atvykusio jo draugo24 Julijono Dausprungo iki Traidenio vaikų ir dar trys kartos iš trečiosios Liutauraičių-Gediminaičių dinastijos. Genealoginėms schemoms sudaryti naudojau daugelį literatūros sąraše minimų šaltinių. Daugiau jų prireiks, analizuojant pirmosios – Palemonaičių ir trečiosios – Liutauraičių-Gediminaičių dinastijų genealogines schemas.

1 pav. Dausprungaičių genealoginė schema.        

Julijonono Dausprungo gyvenimo metai lyg ir nežinomi, bet minima, kad jis „prie Šventosios upės ant kalno, labai patogioje vietoje, pastatė pilį“, kuri vėliau buvusi pavadinta Vilkmerge5,24. Dausprungas „turėjo nemažas valdas Lietuvoje, prie Šventosios upės … Buvo ten pilis, vadinta Develtovu … Ten buvo įkūręs savo rezidenciją24. Spėjama, kad Dausprungas Ukmergės pilį galėjęs pastatyti apie 1025 metus24, taigi, jis galėjo gyventi apie X a. antrąją pusę ir XI a. pradžią. Su juo kartu atvykęs Palemonas mirė 980 metais. Jis, tikėtina, buvo vyresnis už Dausprungą.

Šaltiniuose yra minimi du Julijono Dausprungo sūnūs: Dievaltis ir Živinbudas. Apie Dievalčio palikuonis ir jo gyvenimo metus duomenų nepavyko aptikti, bet pagal pavadinimų panašumą galima spėti jį gyvenus jau minėtoje jo tėvo statytoje Develtovo (Deltuvos) pilyje. Julijoną Dausprungą prasminga vadinti Dausprungu I, nes vėlesniais laikais pasimatys ir Dausprungas II.

Živinbudus, siekiant nesusipainioti, dar svarbiau numeruoti. Minėsime tris Živinbudus (I, II ir III). Žinoma, kad Dausprungo sūnus Živinbudas I, miręs 1056 ar 1086 metais24. Jo gyvenimo laiku yra žinomi Rusios kunigaikščio Jaroslavo Vladimirovičiaus žygiai į Lietuvą 1040 ir 1044 metais. Apie Živinbudą I reikšmingesnių duomenų nerasta gal dėl to, kad tuo laiku aktyviai veikė Palemonaičiai  Kernius su Gimbutu. Žinoma, kad Živinbudas I savo sūnui davė taip pat Žiminbudo vardą. Tad Julijono Dausprungo anūką Živinbudą II, kaip daug geriau žinomą, minėsiu dar keletą kartų.

Živinbudas II buvo Lietuvos Užnerio kunigaikštis garsėjęs karo žygiais. Keršydamas už daugkartinius Minsko kunigaikščio Glebo puldinėjimus, „Živinbudas 1114 metais, surinkęs gausias pajėgas, … užpuolė Minsko kunigaikštystę, apiplėšė nemažą jos dalį, nusigavo iki pat sostinės, kurią užėmęs sudegino24. Net Kijevo didysis kunigaikštis Mstislavas organizavęs žygį prieš visus tada piktinusį Minsko Glebą. „Mūšyje, įvykusiame Beržinės pakrantėje, minskiečiai suvis buvo nugalėti24. Manoma, kad ir tame žygyje dalyvavo Lietuvos Užnerio kunigaikštis Živinbudas II.

Prieš Palemono sūnaus Kerniaus mirtį Živinbudas II buvęs Kerniaus įsūnytas ir apvesdintas su vienturte jo dukra Pajauta5.  Po Kerniaus Palemonaičio mirties jis tapęs Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu3.

Živinbudas II miręs 1162 metais, palikęs vienintelį žinomą sūnų Kukovaitį (1 pav.). Kai kurie autoriai Živinbudą II maišė su vėlau gyvenusiu ir dar geriau žinomu Živinbudu III. Tokią klaidą, sekdamas M. Strijkovskiu, darė net A. Kojelavičius, nors prisipažino tą klaidą pastebėjęs5. Vėliau A. Kojelavičiumi sekė ir  kiti istorikai26, 30 ir kt..

Kukovaitis Mitologijos enciklopedijoje27 vadinamas legendiniu kunigaikščiu, nežiūrint to, kad jo istoriškumą, anot T. Narbuto24, liudijantis numizmatinis radinys – auksinė pakabėlė su užrašu venediškomis runomis: „KUKVOITS Veliki xiqdź LITVAS XXOOO“. T. Narbutas aprašė 1140 metų Kukovaičio ir Mantvilos (Montvilo I pagal 3 pav. kt. Nr.) žygį į Pietinę Rusią, kaip atsaką į 1132 metais Rusios didžiojo kunigaikščio Mstislavo nuniokotas Lietuvos žemes ties kairiuoju Nemuno krantu24. Kukovaitis su savo daliniu siaubęs Rusios Naugarduko, Lucko, Voluinės Vladimiro apylinkes, o Mantvilos dalinys – Turovo kunigaikštystę. Grįždami abu daliniai susijungę, bet Slonimo apylinkėse buvę užpulti juos persekiojusių rusėnų ir praradę grobį24.

Kukovaičio vadovaujama kariuomenė 1158 metais sutriuškinusi Minsko kunigaikščio Volodaro Glebovičiaus vadovaujamus Lietuvos žemių užpuolikus24, o 1160 metais Kukovaitis padėjęs Skirmantui I nugalėti Mstislavą Romanovyčių ir mūšyje prie Jaseldos upės5,24. Tą mūšį panašiai aprašė ir M. Strijkovskis17 bei juo sekęs A. Kojelavičius5. Strijkovskis tvirtino tą mūšį vykus 1220 metais. Po tėvo mirties Kukovaitis 1162 metais tapęs Lietuvos ir Žemaitijos kunigaikščiu5,24.

Dangerutis-Utenis ir Žvelgaitis. Savo įpėdiniu Lietuvos ir Žemaičių kunigaikštystėje Kukovaitis palikęs sūnų Utenį3. Kitur randame teiginį, kad „Žvelgaitis turėjo sūnų Utenį24. Dėl to genealoginėje schemoje (1 pav.) Žvelgaitį rodau buvus Utenio-Dangeručio24 broliu, nors jo sąsają su Kukovaičiu pavaizdavau punktyrine linija, reiškiančia abejotiną ryšį. Kukovaičio-Utenio-Šventaragio tiesioginę giminystę paremia ir 2 pav.

Gera žinia tai, kad Utenio ir Žvelgaičio istoriškumu neabejoja ne tik Livonijos kronikos28, bet ir didieji mūsų istorikai19,20. Vienok, neaiškumų dėl minimų asmenybių  kilmės dar lieka. Tikėtina Žvelgaitį buvus Kukovaičio sūnumi, o Utenį-Dangerutį – Žvelgaičio sūnumi, kaip pavaizduota 3 pav., bet neturiu motyvų paneigti ir 2 pav. matomų duomenų.

Utenis ir Žvelgaitis, kaip ir jų pirmtakai, garsėjo karo žygiais. Garsiausia Dangeručio vadovauta pergalė  žinoma 1198 metais, „kai žemaičiai, karaliaus Dangeručio vedami, laimėjo savo didyjį mūšį prie Velikije Lukų prieš jungtinę kelių slavų tautų kariuomenę“29. Daugiau abiejų minimų valdovų karo žygių žinoma prieš Kalavijuočių ordiną.

Žvelgaitis (Svelgate) buvo didžiausias kalavijuočių priešininkas. „Matydamas, kaip vokiečiai letgalius spaudžia, 1204 metais jisai su stipria kariuomene išsirengė į padauguvį ir žiemos metu prisiartino prie pačių Rygos vartų. Vokiečiai labai nusigando ir, numanydami, jog negalės Žvelgaičio įveikti, sutiko jį kaip svečią, vaišino midumi ir prašė sandoros30. Grįžtant iš tolimesnio žygio jį, sergantį, tikėtina rygiečių apnuodytą lėtai veikiančiais nuodais, kalavijuočiai su žemgaliais netikėtai užpuolė ir nužudė20,28.

Lietuvos didikai tuomet jau buvo visiškai pajėgūs atsispirti politiniams bei religiniams vokiečių siekiams ir laikydamiesi vienybės išties panorėję galėjo visą jų darinį suardyti31. Utenis, „Žemgalai ir vokiečiams atsilygindamas už tėvo nužudymą, leido pajusti savo keršto galią. Juk kitąmet, tai yra 1205-aisiais, lietuviai kaip tik turėjo Žemgalą užkariauti“24. Vienok tie metai Uteniui nebuvo sėkmingi: kryžiuočiai „puolimą vargais negalais atrėmė“, o kito, Polocko kunigaikščio Vosyliaus Rogvolodo organizuoto žygio nesėkmę nulėmė pačių polockiečių pavėlavimas į sutartą mūšio vietą24.

Utenis buvo kalavijuočių klastingai suimtas 1213 metais ir žuvo jų Vendenos pilyje28. Tiesa, S. Daukanto duomenimis,  Utenis dar kovojęs su kalavijuočiais net 1227 ir 1229 metais32.

2 pav. Žemaitijos ir Lietuvos valdovų genealoginė lentelė (šaltinis nežinomas).

Literatūra:

  1. Deniušas V., Palemono palikuonys (I). WWW.alkas.lt, 2019-02-26; Palemono palikuonys (II). WWW.alkas.lt 2019-10-02.
  2. Jankauskas B., „Ko neprisiminė istorikai 2015 m. nacionalinės ekspedicijos metu“. In: Voruta, Nr. 8 (826), 2015-08-27 ir Nr. 9 (827), 2015-09-24 P. 15.
  3. Lietuvos metraštis Bychovco kronika. Vilnius, 1971.
  4. Jurginis J., A. Kojelavičiaus Lietuvos istorija ir jos reikšmė. In: Kojelavičius-Vijūkas A., Lietuvos istorija. Vilnius, 1988.
  5. Kojelavičius-Vijūkas A., Lietuvos istorija. Vilnius, 1988.
  6. Gumuliauskas A. Lietuva: nuo valstybės sukūrimo iki valstybės atkūrimo. Vilnius,1993.
  7. Jankauskas B., Slaptoji Lietuvos istorija Nutylėti pasakojimai apie aisčius, pervadintus baltais. Obuolys, 2018.
  8. Jankauskas B., „Daugėja lietuvių kilmės teorijų“. In: Slaptoji Lietuvos istorija Nutylėti pasakojimai apie aisčius, pervadintus baltais. P. 66-84.
  9. Jasas R., „Bychovco kronika ir jos reikšmė“. In: Lietuvos metraštis Bychovco kronika. Vilnius, 1971. P. 8-38.
  10. Ivinskis Z., Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties. Vilnius, 1991.
  11. Ivinskis Z., „Palemonas“.In: Lietuvių enciklopedija 21 t. Boston, 1953–1966. Massachusetts, P. 400–401.
  12. Jonynas I., „Borkus“. In:Vaclovas Biržiška (red.).Lietuviškoji enciklopedija, 4 t. Kaunas,1936. P. 251–255.
  13. Jučas, M., „Lietuvos ir Lenkijos unija“. In: Aidai. 2000.
  14. Batūra R.,Pieštvės pilis Lietuvos gynyboje. Legendinės Lietuvos pradžios pilis. Seredžius, 9-oji serijos „Lietuvos valščiai“ monografija. Vilnius, 2003. P. 87-101.
  15. Jurginis J., Lietuvių Epas. Didvyriai, karvedžiai, kunigaikščiai. Kaunas, 1992.
  16. Beresnevičius G.,Palemono mazgas: Palemono legendos periferinis turinys. Religinė istorinė studija. Vilnius, 2003.
  17. Stryjkowski M., Kronika polska, litewska, źmudska i wszyskiej Rusi. (Stryjkovskis M., Lenkijos, Lietuvos, Žemaitijos ir visos Rusios kronika). Warsaw, 1846.
  18. Lithuania History 366 – 1430 year. Pirmoji knyga. 2006. http://www.angelfire.com/planet/lithuania2006/.
  19. Bumblauskas A., Lietuvos istorija 1009-1795. Vilnius, 2005.
  20. Gudavičius E., Lietuvos istorija Nuo seniausių laikų iki 1569 metų. Vilnius, 1999.
  21. Pašuta Vl., Lietuvos valstybės susidarymas. Vilnius, 1971.
  22. Lietuvos istorija, Red. A. Šapoka. Vilnius,1990.
  23. Gedgaudas Č., Mūsų praeities beieškant. Kaunas, 1994.
  24. Narbutas T., Lietuvių tautos istorija. 3 t. Vilnius, 1994.
  25. Statkutė de Rosales J. R., Senasis aisčių giminės metraštis. Kaunas, 2009.
  26. Daukantas S., Istorija Žemaitiška [I]. Vilnius, 1995.
  27. Mitologijos enciklopedija, 2 tomas. Vilnius. 1999.
  28. Latvis H., Vartbergė H., Livonijos kronikos. Vilnius, 1991.
  29. Pichel Ch. L. T., Žemaitija Apie vienos pasaulyje didžios tautos dramą. Kaunas, 1991.
  30. Maironis. Lietuvos istorija: su kunigaikščių paveikslais ir žemlapiu. Petrapilis, 1906.
  31. Daukantas S. „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“. In: Raštai2 t. Vilnius, 1976.

 

Naujienos iš interneto