Grafikė Ugnė Žilytė: širdis spurda kai užgniaužusi kvapą nuo klišės keliu pirmąjį atspaudą!

Grafikė Ugnė Žilytė: širdis spurda kai užgniaužusi kvapą nuo klišės keliu pirmąjį atspaudą!

Ugnė Žilytė. Giedriaus Gelgoto EX LIBRIS. Ofortas 12X11cm. 2017

Prof. dr. Remigijus Venckus, www.voruta.lt

Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka įgyvendina Lietuvos kultūros tarybos finansuojamą grandiozinį projektą – išleisti išsamų enciklopedinį Lietuvos ekslibriso kūrėjų žinyną. Tikimasi, kad šis žinynas taps fundamentaliu veikalu, kuriame bus pristatyti XX–XXI a. ekslibrisų kūrėjai.

Siekdamas populiarinti pradėtą veiklą ir skatinti visuomenės susidomėjimą ekslibriso menu meno kritikas ir menininkas, Vilnius Tech (Vilniaus Gedimino technikos universiteto) profesorius dr. Remigijus Venckus kalbasi su skirtingų kartų ekslibrisų ir grafikos meno kūrėjais. Kviečiame skaityti interviu su išskirtinio braižo grafikos menininke Ugne Žilyte.

                      Remigijus Venckus: Savo rengiamuose interviu visuomet meno kūrėjo prašau prisistatyti ir papasakoti esminius, jų biografiją apibūdinančius faktus.

                      Ugnė Žilytė: Girdėjau, kaip Linas Leonas Katinas piktinosi pavadintas kūrėju: „Kūrėjas esąs tik vienas tai Dievas.“ Kai parodų anotacijose ar spaudoje dailėtyrininkai mane pristato kaip menininkę, dažnai pagalvoju, kad man būtų artimesnis dailininkės apibūdinimas. Mažiau pretenzijos, daugiau tikslumo. Nes tai, ką veikiu kasdien savo dirbtuvėje, spaustuvėje ar mokykloje, yra ne tik mano pašaukimas, bet ir nuolatinis darbas.

                      Baigiau estampą, kuriu lakštinę grafiką, daugiausia giliaspaudę didesnio formato estampų ciklus. Tačiau mėgstu ir mažąją grafiką, ekslibrisus. Pastaruoju metu vis daugiau laiko praleidžiu tapydama aliejumi. Ir nuolat piešiu: daugiausia aktus ir portretus iš natūros. Dalyvauju parodose Lietuvoje ir užsienyje, esu tarptautinių grafikos meno konkursų laureatė, beveik kasmet surengiu personalinę savo darbų parodą.

                      Dėstau grafiką ir akademinį piešimą Nacionalinėje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje. Gana ilgai buvau kultūros žurnalo „Literatūra ir menas“ dailininkė. Sėkmingai dirbu taikomosios grafikos srityje: iliustruoju, kuriu pašto ženklus; esu Lietuvos dailininkų sąjungos narė, o nuo 2015 m. „Slaptųjų piešėjų draugijos“ narė.

                      Ir vis dėlto: jei Kūrėjas būtų man maloningesnis ir dosnesnis, kiauras dienas leisčiau palinkusi su adata prie cinko plokščių…

                      R.V.: Papasakokite, kaip pradėjote menininkės karjerą? Kas pastūmėjo jus žengti šiuo keliu?

U. Ž.: Gimiau menininkų šeimoje: mano tėvas – tapytojas, jo tėvai, mano seneliai, taip pat buvo dailininkai. Tačiau užaugau mamos šeimoje tarp literatų. Mano mama ir seneliai – filologai lituanistai, o nuo dešimties mane auginęs patėvis – estų rašytojas. Taigi nuo mažens buvau meno ir menininkų apsuptyje ir ilgai net neįtariau, kad pasaulyje yra žmonių, kurie gali apsieiti be paveikslų ant savo sienų, be spektaklių teatre, be grožinės literatūros.

                      Gyvenime nepatyriau dramatiškų kryžkelių rinkdamasi profesiją: vieną etapą keitė kitas, vienus sprendimus lėmė prieš tai buvę. Baigiau Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, vėliau – Vilniaus dailės akademiją, visada dirbau kūrybinį darbą. Nesu tikra, ar lemtingą įtaką mano pasirinkimui tapti dailininke padarė tėvo šeima, kurioje nesijaučiau itin sava, tačiau savo graviūras tebespausdinu senelės Stasės Žilienės staklėmis.

                      R.V.: Kaip jūsų kūrybiniame kelyje atsirado grafika? Kaip ja susidomėjote? Kas jums labiausiai pasirodė vertinga?

U. Ž.: Nors mano senelis tapytojas Gediminas Žilys visada sakydavo, kad grafika – tai tik solo instrumento skambesys, kai tuo tarpu tapyba – viso orkestro koncertas, aš vis dėlto pasirinkau pirmąją.

                      Ne tik dailininkų senelių ir tėvo namai buvo pilni paveikslų, mūsų su mama namų sienos taip pat visada buvo kaip muziejuje. Šeimos kolekcijoje tarp garsių tapytojų drobių buvo ir grafikos atspaudų, iš kurių vaikystėje man labiausiai patiko Audriaus Puipos litografijos, dovanotos mamai įvairiomis progomis. Jau būdama vaikas puikiausiai žinojau, kaip kuriama litografija ar ofortas, nes pastarąja technika dirbo ir mano senelė, ir tėvas. Dailės albumuose visuomet akį traukdavo monochrominiai  kūriniai, o knygose žavėjo iliustracijos senomis graviūromis. Pasvarstydavau: ar ir aš sugebėčiau taip raižyti kaip Wiiraltas?

                      Man ir mano grupiokams labai pasisekė, nes buvome vieni paskutinių Grafikos katedroje, kuriuos šilkografijos mokė Mikalojus Vilutis, tapybos paslapčių – legendinis dėstytojas Raimondas Miknevičius, plakatą – Juozas Galkus, šriftą – Albertas Gurskas, o oforto pradžiamokslį išėjome maestro Leono Lagausko klasėje. Mokykloje Jūragio Burkšaičio pamokose aš pajutau, kad noriu kurti grafiką, o Lagausko dėka supratau, kaip tai turiu daryti. Tas „paaiškėjimo“ akimirkas prilyginčiau dviračio išradimo džiaugsmui; tai buvo stiprių kūrybinių išgyvenimų metas. Ir jau tada, žengiant pirmuosius žingsnius savęs pažinimo link, ėmė klostytis žanrų ir temų ratas, o pasirinktos oforto, sausosios adatos technikos iki šiol mane džiugina neišsemiamomis galimybėmis.

                      Trečiame kurse klausimų nebeliko: norėjau, kad specialybės mokytoju būtų pats geriausias katedroje – profesorius Giedrius Jonaitis. Tai žmogus, padaręs man didžiausią įtaką tampant profesionalia grafike. Didžiulė laimė yra jausti, kad turi bendraminčių.

 

                      R.V.: Kokius grafikos kūrinius kuriate? Kokia yra jūsų kūrybos tematika? Kaip pasirenkate temas, kas jas inspiruoja? Kaip temos lemia vizualinę kūrinio plotmę?

U. Ž.: Kaip jau minėjau, dirbu įvairiose dailės srityse: tapau aliejumi, piešiu iš natūros, iliustruoju; mėgstu mažąją grafiką, ypač ekslibrisus, tačiau daugiausia kuriu didesnio formato estampų ciklus.

                      Grafikos ciklas, kaip kiekvienas plačios apimties meno kūrinys, prasideda nuo ilgų ir sudėtingų bendrojo kompozicinio karkaso, visumos, architektonikos paieškų. Pirmiausia tokį ir susirenčiu, vėliau proceso metu jį keičiu ir taisau. Todėl mano paruošiamieji eskizai labiau primena schemų ir tekstų rinkinius. Visada turiu kūrinių darbinį pavadinimą, skirtą tik sau, o „tikrąjį“ duodu, kai darbas yra baigtas. Kaip ką tik gimusiam kūdikiui, kuriam vardą išrenkame tik pažvelgę jam į akis.

                      Esu nuosekli: tiek technikos atžvilgiu, tiek temų ir motyvų paieškose. Retai ieškau „ypatingų“ motyvų savo darbams, pasitelkiu tai, kas yra šalia. Todėl mano temų ratas visada tas pats: žmogus ir jo gyvenimas.

                      Kuriantis žmogus neskirsto savo laiko į kasdienybę ir šventę, darbą ir laisvalaikį. Ir įkvėpimo specialiai nepasisemsi: inspiracijos dažniausiai ištinka netikėtai, net ir pjaunat kieme žolę. Menininko protas turi savybę kurti ir aktyviai, ir pasyviai – vadinasi, nuolat. Įkvėpimas nepaiso susitarimų, o kūryba nėra terminuota užduotis.

                      Kaip dauguma iš mūsų, nesu abejinga socialinėms problemoms, domiuosi politinėmis aktualijomis ir mielai diskutuoju apie tai su bičiuliais. Tačiau grafikoje dabarties aktualijų specialiai netyrinėju ir neanalizuoju, nes esu įsitikinusi, kad ne temos aktualumas paverčia paveikslą meno kūriniu.

                      Naujausiuose estampuose pasitelkiau giliaspaudei neįprastą techniką – kelių klišių ofortą. Ilgesnis, techniniu požiūriu sudėtingesnis kelias tik tam, kad išgaučiau raišką, artimesnę tapybai nei grafikai. Net skaidrioje tonacijoje, bet sluoksniais atspausti ofortai atrodo sodrūs, svarūs.

Ugnė Žilytė. Kristinos Daniūnaitės Exlibris. Ofortas. 2018

                      Kiekvienas grafikas, kuriantis lakštinę grafiką, randa savo techniką ir retai imasi kitų. Nuo studijų laikų grafiką kuriu beveik tik giliaspaudę, laikui bėgant tai tapo mano savastimi. Žinoma, technikų pasirinkimą lemia meniniai sumanymai. Kadangi dekoratyvumas, sąlygiškumas ir abstraktumas niekada nebuvo man artimi, medžio raižiniai kūrybiškai mane ribodavo, o linoraižinio aš ypač nevertinau kaip rimtos technikos, natūraliai ėmiausi oforto ir sausosios adatos, t. y. tų technikų, kurios, man atrodė, leis geriausiai įgyvendinti kūrybines idėjas.

 

                      R.V.: Kas, kaip ir kada jus supažindino su ekslibrisų kūryba? Kokie buvo pirmieji žingsniai, ką ir kaip pirmiausia kūrėte?

U. Ž.: Mažosios grafikos srityje dirbu probėgšmais, tačiau nuolat: kasmet sukuriu po keletą grafikos miniatiūrų, o gimus idėjai ir aplankius įkvėpimui ir ekslibrisų.

                      Pirmuosius ekslibrisus sukūriau dar besimokydama Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Džiaugiuosi, kad mama juos išsaugojo, nes tie vaikiški darbeliai – ne tik pirmieji mano ekslibrisai, bet ir apskritai mano pirmieji lakštinės grafikos kūriniai.

                      Studijuodama akademijoje, ekslibrisų nekūriau. Jaunystė – maksimalistinių užmojų metas, todėl maži formatai man tuomet atrodė per menki skleistis mano kūrybinėms idėjoms ir pasakoti pasauliui apie save.

                      Sugrįžau prie mažosios grafikos prieš gerą dešimtmetį, kai šovė mintis gimimo dienos proga pradžiuginti savo artimą draugę, tuomet dar tik pradedančią savo karjerą, o dabar žinomą fotografę ir operatorę Kristiną Sereikaitę. Tai buvo pirmasis mano ekslibrisas po ilgos pertraukos, po pirmųjų programinių bandymų Čiurlionkėje.

                      R.V.: Kokią jums prasmę turi ekslibrisų kūryba šiandien. Kuo ekslibriso „žanras“ yra ypatingas, palyginti su kitais vaizduojamaisiais dailės tipais?

U. Ž.: Pirmiausia norėčiau patikslinti: ekslibrisas nėra žanras; portretas, natiurmortas, peizažas – tai yra dailės žanrai. O ekslibrisas yra mažosios grafikos sritis. Kadangi dėstau grafiką, esu griežta terminų ir jų apibrėžčių klausimais.

                      Manau, ekslibrisas ir turėtų būti ypatingas tuo, kad išlaiko labai aiškias taisykles. Žinoma, ribos tarp skirtingų dailės ir net meno sričių nyksta, ir tai yra natūrali meno raida. Tačiau vis dėlto nesuprantu, kodėl reikėtų brautis į per ilgus metus nusistovėjusias taisykles išlaikiusią sritį, kai galima kurti laisvai, neribojant kūrybinių sumanymų, nespraudžiant savęs į tradicijos rėmus. Ir tai ne tik mano vienos požiūris. Džiaugiuosi, kad svarbiausios, garsiausios ekslibriso bienalės Europoje, gerbdamos tradicijas, išlaiko kanoną ir nepriima į konkursus pseudoekslibrisų ar jau mirusių asmenų knygos ženklų. Deja, mūsų parodų rengėjai dažnai nepaiso šių, mano manymu, esminių ekslibriso principų. „Laimės“, „Kėdės“ ar dar kokių nors abstrakčių dalykų ženklai neturėtų būti vertinami kaip ekslibrisai, juk galima tokius kūrinius pavadinti kitaip. O kùrti knygos ženklą mirusiam žmogui apskritai yra nelogiška: juk jis nebeįsiklijuos to ekslibriso į savo bibliotekos knygą!

                      Žinoma, ekslibrisas jau seniai yra praradęs savo pirmąją paskirtį būti knygoje (nors pažįstu ne vieną žmogų, kuris vis dar tai daro!), tačiau tai yra labai specifinė ir išskirtinė mažosios grafikos sritis, kurios taisyklės vis dėlto neturėtų būti lengvabūdiškai laužomos. Nes bet kokia laikui nepavaldi tradicija nusipelno pagarbaus mūsų požiūrio.

                      R.V.: Kurie ir kaip jūsų ekslibrisai buvo pastebėti visuomenėje? Kaip juos vertino aplinkiniai? Kuriuos savo ekslibrisų kūrinius išskirtumėte kaip labiausiai pavykusius, kodėl, kokios juose plėtojamos temos, kam ir kodėl jie dedikuoti?

U. Ž.: Patikslinu dar kartą: ekslibrisai nėra dedikacijos, tai – nuosavybės ženklai. Dailininkai kuria žmogaus ženklą, o ne dedikaciją jam, todėl kūrinyje turi būti rašoma „Jono Jonaičio ex libris“, o ne klaidingai vartojamas „Jonui Jonaičiui“. Kompromisu galėtų būti „Jonas Jonaitis“, jei norima, kad formuluotė būtų tarsi labiau tarptautiška. Taip pat būtų tikslu įrašyti asmens inicialus.

                      Į savo parodas, ypač personalines, žiūriu labai atsakingai. Nepaisant to, puikiai suprantu, kad mano darbai iš tikrųjų rūpi tik man pačiai. Paprastai apie parodą imu galvoti tik tuomet, kai būnu pabaigusi darbus, niekada nerezervuoju galerijų iš anksto ir niekada neeksponuoju darbų, kurie man pačiai nepatinka.

                      Kadangi savo kasdieniniame gyvenime laikausi nuostatos neteršti eterio, taip pat žiūriu ir į savo kūrybą. Kiekvieną delno dydžio darbelį kuriu lyg patį svarbiausią. Be reikalo ar šiaip sau beveik nieko nedarau. Gerbdama žiūrovą, stengiuosi negaišti svetimo laiko ir todėl nedemonstruoju didelės savo kūrybos dalies. Beje, to paties visada tikiuosi ir iš kolegų. Netoleruoju paviršutiniškumo, atsainumo, nesigilinimo į tai, ką darai ir ką paleidi „į eterį“.  Net mažiausią ekslibrisą kuriu atsakingai, ir net negaliu pasakyti, kuris etapas užtrunka ilgiau: surinkti medžiagą apie asmenį, padaryti „namų darbus“, atsirinkti motyvus, sukurti simboliką dažnai sunkiau, nei rasti tinkamą plastinę kalbą. O kadangi dirbu giliaspaudės technikomis – žinoma, darbas su medžiaga tampa ilgas ir sudėtingas. Retas užsakovas šiandien pageidauja didelio tiražo, nes savo ekslibrisu mieliau papuošia savo kabineto sienas, todėl stengiuosi įtilpti į 10–12, o daugiausia į 20 atspaudų. Pamenu, kai aštuoniasdešimties metų jubiliejaus proga tapytojui Eugenijui Cukermanui padovanojau jo ekslibrisą, jis buvo nustebintas ir sujaudintas, tačiau po akimirkos šmaikščiai man tarstelėjo: „Mano bibliotekoje yra daugiau nei dvylika knygų…“

Ugnė Žilytė. Fotografės ir operatorės Kristinos Sereikaitės Exlibris. C3 C4. 2010

                      Vienas mėgstamiausių žanrų mano kūryboje – portretas. Per beveik septynerius darbo metus kultūros žurnale „Literatūra ir menas“ nupiešiau virš 150 portretų, tarp kurių apie 20 tapo žurnalo viršeliais ir padėjo man, kaip portretistei, išgarsėti: vėliau kelis portretus, buvusius ant Litmenio viršelių, įsigijo MO muziejus. Portretai-etiudai iš natūros – kita mėgstama mano kūrybos sritis. Su bičiuliais tapytojais Pauliumi Juška ir Agne Juškaite vos ne kiekvieną penktadienį drauge tapome žmones, vėliau surengiame sezono portretų parodą – tikrą šventę sau ir mums pozavusiesiems. Dėsninga, kad portretus dažnai vaizduoju ir ekslibrisuose. Esu įvaldžiusi sausąją adatą – dirbu titano ir deimantinio antgalio adatomis, kurios leidžia pasiekti maksimalią raišką, todėl dažniausiai portretus ir raižau šia technika. Pastebėjau, kad tie ekslibrisai, kuriuose žiūrovas lengvai atpažįsta jo savininką, akį traukia labiausiai. Manau, tai įdomiausi bei vertingiausi mano ekslibrisai.

                      Prieš trejus metus surengiau pirmąją savo ekslibrisų parodą „Mažieji įkvėpimai“. Kai kūriniai buvo išeksponuoti, pirmą kartą pamačiau juos in corpore ir nustebau, kiek daug esu sukūrusi mažosios grafikos. Didžioji dalis darbų mano bičiulių, kolegų, garsių Lietuvos žmonių ir menininkų ekslibrisai. Kai kurie sukurti įvairiomis progomis ar pagal užsakymą, kiti iš noro pradžiuginti draugus.

                      Pastaraisiais metais sukurti ekslibrisai sėkmingai dalyvauja parodose įvairiose mažosios grafikos bienalėse, trienalėse Lietuvoje ir užsienyje; ne vienas darbas pelnė apdovanojimų ir prizų, tarp jų ir 2018 m. sukurtas prof. Liudo Mažylio ekslibrisas.

R. V.: Kokią regite ekslibrisų meno raidą ateityje?

U. Ž.: Jau ne vienerius metus vyksta diskusija, ar dar ilgai išliks popierinė spauda, popierinė knyga; ar menas, dailė vis dar reikalingi šiuolaikiniam žmogui ir t. t. Neketinu leistis į šią polemiką, nes esu įsitikinusi, kad laikai keičiasi, tačiau žmogus ne.

R. V.: Kokie yra tolesni jūsų kūrybiniai planai? Ar esate laiminga kūrėja ir kokio sulaukiate palaikymo iš aplinkinių, kolegų ir artimųjų tuo metu, kai kuriate ir demonstruojate ekslibrisus?

U. Ž.: Pastarieji metai – mano intensyvaus pedagoginio darbo Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje metai: šį pavasarį mokyklą baigia, man regis, puiki mano mokinių laida. Tad nenuostabu, kad šiuo metu esu labiausiai susikoncentravusi į jaunųjų grafikų ugdymą ir jų gerą parengimą. Kadangi mano kūrybinė veikla labai plati, neišskiriu ekslibrisų kūrybos kaip ypatingos, itin reikšmingos srities. Apskritai į savo gyvenimą ir kūrybą žiūriu kaip į vientisą procesą: žinau, kad jeigu kažką nuveikiu vertingo, tai visuomet palieka atgarsį. Mano parodos sulaukia tiek publikos, tiek kritikų susidomėjimo, o pastaraisiais metais sėkmė pašto ženklų konkursuose bei kasmet išleidžiami mano sukurti pašto ženklai suteikė man kur kas daugiau populiarumo, nei siauresnei auditorijai įdomus ekslibrisas. Tačiau su malonumu palaikau „pulsą“ šioje, sakyčiau, uždaroje srityje ir sėkmingai dalyvauju ekslibriso bienalėse ir kituose mažosios grafikos konkursuose bei parodose. To man pakanka, kad jausčiausi pastebėta ir įvertinta. Vis dėlto procesas, o ne rezultatas yra mano kūrybinio džiaugsmo šaltinis.

                      Pastebėjau, kad grafikai, kuriantys giliaspaudę, yra linkę mistifikuoti savo veiklą. Technologijų išmanymas dažnai sureikšminamas, nes ofortas ir kitos giliaspaudės technikos turbūt labiausiai išmanymo, laiko ir praktinio tikslumo reikalaujančios technologijos. Taip pat – tai procesas, kupinas paslapties. Dailininką dažnai lydi nežinia, kuo viskas baigsis. Esu ne sykį stebėjusi pradedančiųjų nusivylimą, nes ne visada ilgas valandas kurtas vaizdas būna toks, kokio tikimasi. Žinoma, tai meistriškumo ir patirties dalykai. Vadinasi, viską įmanoma įveikti. Dėl tų kelių akimirkų, kai spurdančia širdimi ir užgniaužusi kvapą nuo klišės keliu pirmąjį atspaudą… Tokiais momentais laikas sustoja, užplūsta didžiulis džiaugsmas, jaučiuosi laiminga ir tikiu, kad mano gyvenimas yra prasmingas. Tačiau technologijos ir liktų tik technologijomis, jei jomis nesireikštų menas.

R. V.: Dėkoju už malonų pokalbį. Linkiu kūrybinės sėkmės ateityje!

Naujienos iš interneto