Ginklo sesės: Europos moterys ginkluotoje rezistencijoje prieš sovietų ir nacių režimus

Ginklo sesės: Europos moterys ginkluotoje rezistencijoje prieš sovietų ir nacių režimus

Praėjusią savaitę Vilniuje įvyko tarptautinė mokslinė konferencija „Ginklo sesės: Europos moterys ginkluotoje rezistencijoje prieš sovietų ir nacių režimus“. Jos rengėjas – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.

Ši konferencija buvo skirta aptarti moterų vaidmenį ginkluotoje rezistencijoje Antrojo pasaulinio karo metu ir pokario laikotarpiu. Tai pirmoji mokslinė konferencija Lietuvoje, analizuojanti Lietuvos moters – partizaninio karo dalyvės – padėtį ne tik regioniniame, bet ir platesniame, visos Europos, kontekste.

,,XX amžiaus vidurys mums liudija itin gausų skirtingų Europos šalių moterų siekį kovoti ne tik su totalitariniais sovietų ir nacių režimais, bet ir savo asmeninį karą su tradiciniu požiūriu į socialinį moters vaidmenį visuomenėje: ar moteris yra ir turi išlikti tik šeimos židinio kurstytoja, neturinčia teisės turėti ir ginti savo politines nuostatas, ar gali ji su ginklu rankoje lygiaverčiai su vyrais kovoti už savo politinius idealus?‘‘,- sako konferencijos rengėja ir organizatorė, LGGRTC Istorinių tyrimų programų skyriaus vedėja Ramona Staveckaitė-Notari.

Kas skatino Europos moteris nelikti nuošalyje, jungtis į ginkluotų kovotojų gretas? Ar skaudūs Antrojo pasaulinio karo įvykiai paskatino moterų emancipacijos proveržį? Ar ginkluota rezistencinė kova buvo saugi terpė moterims? Šias opias temas gvildeno mokslininkai iš Lietuvos ir svečiai iš  Latvijos, Estijos, Lenkijos, Italijos, Ukrainos ir Serbijos.

Konferencijos dalyvius pasveikino Lietuvos Respublikos Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkė Paulė Kuzmickienė, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius dr.Arūnas Bubnys.

Konferencijos dalyviams Ministrės Pirmininkės Ingridos Šimonytės sveikinimą perskaitė jos patarėja dr.Gabrielė Žaidytė.

Ministrės Pirmininkės I.Šimonytės sveikinimas.

Konferencijos dalyviams sveikinimo laišką atsiuntė Lietuvos partizano Adolfo Ramanausko – Vanagos dukra Auksutė Ramanauskaitė – Skokauskienė.

Dainavos apygardos partizanės Birutės Mažeikaitės-Ramanauskienės-Vandos ir Lietuvos valstybės, kovojusios su sovietine okupacija vadovo Adolfo Ramanausko-Vanago dukters, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ kavalierės, Auksutės Ramanauskaitės-Skokauskienės sveikinimas

Gerbiami konferencijos dalyviai, nuoširdžiai jus sveikinu, linkiu produktyvaus darbo, įdomių diskusijų. Dėkoju konferencijos organizatoriams už kvietimą į šį svarbų renginį.

       Konferencijos tema ,,Europos moterys ginkluotoje partizaninėje rezistencijoje“ man labai artima,  todėl  apgailestauju, kad joje dalyvauti negaliu, nes šiuo metu esu išvykusi iš Lietuvos. Būtų labai  įdomu išgirsti apie kitų šalių šios srities patirtį.

       Šiuo metu rengiu knygą, kurioje pateiksiu 11 metų ginkluotoje partizaninėje rezistencijoje buvusios mano A+A mamos, Dainavos apygardos partizanės, slapyvardžiu „Vanda“, Birutės Mažeikaitės-Ramanauskienės atsiminimus. Ji laisvės kovų keliu ėjo kartu su savo vyru, Lietuvos partizanų vadu, Lietuvos valstybės, kovojusios su sovietine okupacija, vadovu, mano tėčiu Adolfu Ramanausku-Vanagu.

       Likimas lėmė, kad mano gyvenime buvo dvi moterys, labai svarbios ginkluotai partizanų rezistencijai ir mano asmeninei išlikimo istorijai. Pirmoji – tai mano mama partizanė, karė savanorė, Vyčio ordino kavalierė.  Savo atsiminimuose ji užrašė: ,,Penkiasdešimt metų Lietuva buvo okupuota. Per tą laiką aš beveik dvylika metų (nuo 1945 m. gegužės iki 1956 m. spalio) kartu su savo vyru Adolfu Ramanausku-Vanagu įvairiomis formomis ir aplinkybėmis dalyvavau laisvės kovoje prieš sovietinius okupantus.<…> Bunkeriai, pilni kasdieninių pavojų partizanės išgyvenimai, po vienuolikos metų – areštas, KGB kalėjimo rūsiai, kankinimai, neteisėtas sovietinis teismas, politinės kalinės dalia griežto režimo politinių kalinių lageriuose.“

       Antroji moteris – mano močiutė, Anelė Mažeikienė, laisvės kovų dalyvė, partizanų rėmėja, ryšininkė. Moteris, kuri daug kartų išgelbėjo partizanus, rinkdama žinias ir įspėdama apie gresiančius mirtinus pavojus. Ji ne kartą tiesiogiai išgelbėjo ir mane.  Kai gimiau, ji užregistravo mane kaip savo dukrą, o vėliau, kai buvo priversta slapstytis ir perėjo į nelegalią padėtį, man būnant jau beveik penkerių metų, išnešė mane iš rusų kareivių apsuptos sodybos, kurioje buvo ir mano tėvai. Ji paslėpė mane šiaudų prikimštame maiše, jį užrišo, užsimetė ant peties ir išėjo į sniegu užklotą kaimo kelią. Sunki buvau našta, močiutės kojos klimpo sniege, bet turbūt Dievas jai suteikė jėgų.  Ji nepargriuvo, nesuklupo ir išnešė mane iš pavojingos vietos dar prieš prasidedant sodyboje kratai. Išsigelbėjome tąkart visi. Lietuvoje daug buvo tokių moterų, besąlygiškai pasiaukojusių padėti laisvės kovai. Dvi mano mamos seserys, partizanų ryšininkės, už tokia pagalbą buvo nuteistos. Viena – 25 metams, kita – 10 metų kalėti. Daugelis tokių moterų jau tyliai išėjo amžinybėn ir jau sunku yra prikelti jų istorijas.

        Kai tėvus areštavo, man buvo 8 metai. Visus tuos metus aš buvau slapstoma, nebuvau registruota sovietinės Lietuvos gyventoja. Todėl vėlesni mamos atsiminimai mano atmintyje jau  atgyja  ir mano išgyventais vaizdais.

        Mama 1958 metais Sibiro lageryje, sužinojus apie vyro, mano tėčio, nužudymą, artimiesiems perduotame laiške rašė:

 ,,<…>Aš jau užgrūdinta žiauraus gyvenimo audrų, nesuku savo tiesaus žvilgsnio nuo likimo dantų. <…> Per beveik  dvylika nelegalaus gyvenimo metų teko visko patirti ir ne kartą mirtis žvelgė į akis. Bet pats baisiausias smūgis – tai netekti mylimo, artimo žmogaus. Taip pat manyje plaka motiniška širdis, kuri kenčia ir ilgisi <…>. Sibiras, 1958 m.”

       Daugelis tokių moterų turėjo savo vaikus, artimuosius.

       Kiek reikėjo  valios, stiprybės ir ryžto, kokia turėjo būti stipri Tėvynės meilė, kad visa tai būtų įmanoma išlaikyti, pereiti ir nepalūžti! Tuo pasižymėjo dauguma moterų, buvusių ginkluotoje partizaninėje rezistencijoje. Jos tai perėjo ir nepalūžo, palikdamos tikro gyvenimo vertės supratimo pavyzdį.

        Linkiu visada būti laisviems. Te nei vienai valstybei netenka nešti svetimųjų   jungo.

genocid.lt inf.

Atsakyti

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas.