Pagrindinis puslapis Sena Voruta Geopolitikos akivare (2 d.)

Geopolitikos akivare (2 d.)

Tęsinys
 
„Laisvas požiūris į praeitį įmanomas tik išlaisvėjusiose visuomenėse, todėl brandi istorinė kultūra ir pilietinė visuomenė žengia lygia greta“. (1) – Karl Schlogel
 
Du vanagai drasko Lietuvos žemę
 
Užsienio reikalų ministrui Juozui Urbšiui tik ką sugražintam iš atostogų ir Škirpai perdavus Ribbentropo kvietimą atvykti į Sopotą, 1939 m. rugsėjo 21d. ambasadorius buvo priimtas Prezidento Smetonos. Prezidentas, išgirdęs informaciją apie rusų – vokiečių susitarimus dėl Vilniaus už mūsų Vyriausybės nugaros ir kokius pasiūlymus Vilniui ir Lietuvai gelbėti Škirpa buvo perdavęs URM, su ašaromis akyse paaiškino, kad jis nebuvo pilnai informuojamas apie įvykių eigą ir jo niekas taip neorientavęs kaip ambasadorius dabar, todėl Raudonosios armijos įsibrovimas į Vilniaus kraštą jį užklupo netikėtai. Škirpos pasiūlymai, kad jokiu būdu neužleistų Vilniaus sovietams, URM buvo atmesti ir liko bergždi, todėl pasiuntinys net ryžosi įteikti Prezidentui atsistatydinimo prašymą, tačiau jis nebuvo patenkintas.
 
Dėl mūsų vadovybės neveiksnumo, paskutiniu momentu, kai sovietai jau buvo užėmę Vilniaus kraštą, susirūpino net Ribbentropas, pakviesdamas Urbšį deryboms į Sopotą. Įvykęs Prezidentūroje pasitarimas nutarė teigiamai atsiliepti į Reicho užsienio ministro kvietimą ir įpareigojo Urbšį vykti į Sopotą. Tačiau ministras iškėlė mintį, kad nebūtų iš to daroma paslaptis, bet būtų pranešama spaudai ir Sovietų pasiuntiniui Nikolajui Pozdniakovui. Čia ir buvo gal sąmoninga, o gal tik diplomatinė Urbšio klaida, įstūmusi Lietuvą iš Vokietijos interesų zonos į Sovietų sąjungos įtakos sferą.
 
Rugsėjo 22 d., išgirdęs tokią žinią iš Urbšio, Pozdniakovas žaibo greitumu ją perdavė Molotovui, o jau tą patį vakarą sužinojo ir Vokietijos pasiuntinys Kaune Zechlinas, kuris 21 val. gavo iš Reicho atsakymą, „kad, Ribbentropui pageidaujant, jis paprašytų Urbšį savo kelionę į Dancigą (Sopotą) kelias dienas atidėti. <> nežinant to pakvietimo tikslo, Lietuvos Vyriausybei kėlė didelį galvosūkį: galbūt Vokietija jau turi paruošus naują ultimatumą.“ (2) – rašo Merkelis Smetonos monografijoje. Tačiau Škirpa apibūdina padėtį kitaip: „Minėtos čia J.Urbšio politinės tezės (Lietuva apsisprendė laikytis neutraliteto – autor.) nebuvo jokios realios gairės, bet paprastas sapnas, kuris kuria savo miražus, nepaisydamas momento realijų. Lietuvos ano meto padėtis ir grėsęs jai mirtinas pavojus reikalavo ne saldžių sapnų, bet realių gelbėjimosi priemonių, nors jos tam ar kitam, atitrūkusiam nuo realybės neutralumo svajotojui ir nebūtų atrodžiusios patrauklios.“ (3)
 
Dabar visiškai aišku, kad kai Ribbentropas pakvietė Urbšį į Sopotą, jis jau turėjo 1939 m. rugsėjo 20 d. paruoštą susitarimo projektą, kurio du straipsnius verta pacituoti:
 
„Vokietijos Reicho ir Lietuvos Respublikos Gynimosi Sutarties Metmenys.
 
Vokietijos Reicho Vyriausybė ir Lietuvos Vyriausybė, atsižvelgdamos bendros politinės padėties Europoje, ir kad apsaugojus visais požiūriais sutampančius abiejų kraštų interesus, sutarė kas seka:
 
Str. I. Lietuva randasi Vokietijos Reicho apsaugoje, nepažeidžiant jos valstybinės nepriklausomybės.
 
Str. II. Tos apsaugos realizavimui sudaroma tarp Vokietijos ir Lietuvos karo konvencija.“ (4)
 
Neabejotina, jog ši sutartis būtų padariusi reikalingą poveikį Stalino ir Molotovo imperialistinėms užmačioms Lietuvos atžvilgiu dar tuomet, kai vokiečių karinės pajėgos buvo sutelktos Lenkijoje, ir Maskva apie tai puikiai žinojo, todėl tokio lietuvių – vokiečių susitarimo jie isteriškai bijojo. Apie tai Molotovas, beveik po metų, prisipažino prof. Vincui Krėvei-Mickevičiui, kai šis 1940 m. liepos 1-osios naktį Maskvoje derėjosi su sovietų komisaru: „Nenuslėpsiu nuo Tamstos, kad to fakto mes buvome netikėtai užklupti ir labai, labai susirūpinę. Jeigu Lietuva būtų paklususi vokiečių vyriausybės reikalavimui ir tuo pačiu pasidariusi vokiečių sąjungininke, ji būtų tapusi toli į rytus išeinančiu vokiečių placdarmu, pradžios tašku karo atveju su mumis. Mes nebūtume galėję imtis prieš Lietuvą kokių nors priemonių, nerizikuodami karu su vokiečiais, ko mes nenorėjome. Lengviau atsidusome tik sužinoję, kad Lietuvos Vyriausybė neišdrįso paklausyti vokiečių, atsisakė ginklu užimti Vilnių ir tuo pačiu prarado vokiečių pasitikėjimą.“ (5)
 
Neįvykus Urbšio ir Ribbentropo susitikimui Sopote, Molotovas veikė nedelsiant, jau rugsėjo 22 d. Lietuvos pasiuntiniui Natkevičiui pareiškė, kad Sovietų sąjunga Lietuvos neužmiršianti, o Vokietijos pasiuntiniui F. Schulenburgui davė suprasti, kad Vilniaus klausimas bus sprendžiamas su bendru Pabaltijo klausimų kompleksu. Tačiau jau rugsėjo 25 d. Stalinas ir Molotovas Vokietijos pasiuntiniui pateikė kompromisinį pasiūlymą atiduoti Reichui už Lietuvą Liublino vaivadiją ir dalį Varšuvos vaivadijos ir „įsakmiai kalbėjo apie Estiją, Latviją ir Lietuvą, neminėdamas Suomijos.“ (6) Šis akiplėšiškas Kremliaus reikalavimas sunervino Reicho vadovybę, Hitleris net nurodė sukaupti pakankamai karinių jėgų Rytprūsiuose, parengtų Lietuvai užimti. Tačiau iki to neprieita, nes Sovietai pasižadėjo pateikti 500 000 tonų benzino jei Reichas atsisakys pasilikti Lietuvą vokiečių interesų sferoje. Rugsėjo 28 d. atvykęs į Maskvą Ribbentropas pasirašė su Molotovu Slaptąjį papildomąjį protokolą, kuriame nurodoma, „kad Lietuvos valstybės teritorija atitenka SSRS interesų sferai, tuo tarpu kai, iš antrosios pusės Liublino vaivadija ir dalis Varšuvos vaivadijos atitenka Vokietijos interesų sferai. Kai tik SSRS vyriausybė imsis ypatingų priemonių savo interesams apsaugoti Lietuvos teritorijoje, dabartinė Vokietijos – Lietuvos siena bus ištaisyta sienos natūralumo ir paprastumo sumetimais tuo būdu, kad Lietuvos plotas (dalis Užnemunės Dzūkijos ir Sūduva – autor.), esantis į pietų vakarus nuo linijos, atžymėtos prijungtame žemėlapyje, atiteks Vokietijai.“ (7)
 
Tai ir buvo esminės Lietuvos neutralumo politikos pasekmės, nes šio Lietuvos neutralumo abu vanagai nepaisė, o kiekvienas žiūrėjo savo valstybės arba karo padiktuotų interesų. „Pagrindinė klaida, davusi tokį liūdną rezultatą, buvo susilaikymas nuo žygio į Vilnių. Ją gal dar būtų pavykę ištaisyti, jei nebūtų buvusi padaryta kita – susilaikymas čiupti Joachimą von Ribbentropą už rankos, kurią Juozo Urbšio pakvietimu į Sopotą buvo  ištiesęs Lietuvos išgelbėjimui. Kadangi nei vieno, nei kito mes nepadarėme, tai išėjo taip, kaip sako prancūzai: „Qui ne va pas a la chasse – perd sa place!“ (Kas neina į medžioklę, tas netenka savo vietos). „<…> Urbšys, vengdamas ryžtingesnės politikos su Vokietija ir pabūgęs  susilaukti iš jos niekuo nepagrįsto ultimatumo, “pats nusitiesė raudonąjį kilimą, tik ne Sopote, o Maskvoje, kur jo laukė du ultimatumai: vienas spalio 10 d. – pasirašyti prievartos sutartį; kitas – po 8 mėnesių (1940 m. birželio 15 d. – autor.) – įleisti neribotą Raudonosios armijos karių skaičių galutiniam Lietuvos nepriklausomybės sužlugdymui. <…> Elgėmės taip, lyg ne Vokietijos pagalba Lietuvai būtų buvusi reikalinga, bet Lietuvos pagalba Vokietijai. Faktas lieka faktu, kad neišnaudojome Vokietijos savo tikslams.“ (8) – apibendrina Kazys Škirpa. Galima tik pabrėžti, kad Lietuvos teritorija su Vilniaus kraštu buvo reikalinga Vokietijai kaip toli į rytus išlindęs strateginis placdarmas Sovietų sajungos puolimui. Vadinasi, alternatyva rugsėjo 28 d. papildomam slaptajam Molotovo-Ribbetropo protokolui egzistavo, net „nepažeidžiant Lietuvos valstybinės nepriklausomybės“, jeigu cituoti Vokietijos sutarties su Lietuva projekto tekstą. Kaip tik šito ir bijojo netekti Stalinas, tai atskleidžia Molotovo žodžiai pasakyti spalio 7 d. Urbšiui Maskvoje: „Lietuva nori išskirti save iš estų ir latvių padėties Sovietų sąjungos saugumo atžvilgiu, tačiau aš turiu pabrėžti, kad Sovietų sąjungai Lietuva yra daug svarbesnė negu Estija ir Latvija.“ (9)
 
Prievartinė savitarpio pagalbos sutartis
 
Maskva ilgai negaišo – 1939 m. spalio 1 d. Urbšys pakviestas pas Molotovą prisistatyti jau spalio 3 d. Aišku, jis nevilkino išvykimo, kaip prieš dvi savaites pakviestas Ribbentropo, bet kai ministras su pasiuntiniu Natkevičiumi išgirdo iš sovietų komisaro reikalavimus išdraskyti Lietuvos teritoriją tarp Sovietų ir Vokietijos ir įsileisti į Lietuvą 50 tūkstančių sovietų karių – tai jį tiesiog pritrenkė, nes turėjęs iliuzijų, kad su Maskva tartis bus lengviau. Kaip rašo Natkevičius: „Grįžęs į pasiuntinybę J.Urbšys, iš nuovargio įkritęs į fotelį, pasakė: „Patirtų neįmanomų Kremliaus reikalavimų akivaizdoje, kažin ar nebūtų buvę geriau, jei būtume paklausę K.Škirpos patarimų!“ (10) Derybų metu į Molotovo reikalavimus Urbšio pasakyta pastaba, kad „yra ne kas kita, kaip Lietuvos okupacija“, susilaukė Stalino ironiškos replikos: „Iš karto panašiai kalbėjo ir Estijos užsienio reikalų ministeris, bet vėliau įsitikino, kad tai nėra okupacija, o pagalba.“ (11)Tačiau Kremliaus tikslai buvo ne Lietuvos saugumas, bet jiems rūpėjo paversti Lietuvą patogiu placdarmu prieš Vokietiją. Neturėdamas įgaliojimų galutinai spręsti Urbšys grįžo į Kauną.
 
Vienas „gelbėjimosi šiaudas“ dar susidarė, kai po pasitarimo pas Prezidentą mėginta ieškoti Vokietijos paramos, Urbšys pasikvietė pasiuntinį dr. Zechliną, tačiau iš pokalbio suprato, kad Vokietija šiuo metu nieko negalinti padėti. Tačiau Škirpa nurodo, kad Urbšys, kaip patyręs diplomatas turėjo suprasti, kad pasiuntinio nuomonė pilnai nerodo jį akreditavusios vyriausybės nusistatymo, todėl būtų buvę išmintingiau pavesti Lietuvos pasiuntiniui Vokietijoje kreiptis į jos URM pagalbos. Net ir gavus neigiamą  atsakymą būtų atsiradęs nors aiškumas ir kaip rašo Škirpa, kad jis turėjo duomenų, jog „nacių partijoje ir karinėse Vokietijos pajėgose buvo kilusi opozicija Ribbentropui, dėl padarytų didelių nuolaidų Kremliui ir Lietuvos perleidimo sovietų įtakai.“ Juolab, kad Vokietija ir Sovietų sąjunga dar karo išvakarėse sutartimi buvo pripažinusios Vilniaus kraštą Lietuvai. Žodžiu, buvo susidariusi palanki politinė situacija, paprašyti Vokietijos pagalbos, tačiau, užuot informavusi pasiuntinį ir įgaliotąjį ministrą prie Reicho Škirpą: „kad dėčiau visas pastangas palenkiant Reicho vyriausybę pagelbėti mažam mūsų kraštui, ano meto Lietuvos Vyriausybė nusprendė sudaryti su Sovietų Sąjunga savitarpio pagalbos paktą.“ (12)
 
Prieš išvykstant Urbšiui į Maskvą, įvykęs pasitarimas Prezidentūroje konstatavo: „kad jei Lietuvos valstybės suverenumui grėstų pavojus, jis bus ginamas visomis priemonėmis.“ (13) Tačiau faktai rodo visiškai priešingus Lietuvos vadovybės veiksmus: dar rugsėjo 17 d. sėkmingai įvykdyta dalinė kariuomenės mobilzacija, jau spalio 2 d., tuo pačiu delegacijos išvykimo metu, buvo paskelbta staigi demobilizacija ir įsakyta ją įvykdyti žaibiškai, per tris dienas, o kariuomenės vadas Stasys Raštikis įtrauktas į delegaciją vykti į Maskvą, nors regis, vykstant deryboms, jis turėjo pasilikti Lietuvoje ir ruoštis ginti valstybę. Raštikis sutiko vykti į Maskvą, kaip teigia Škirpa, „nes žinojo, jog jau iš anksto numatyta ginklo nesigriebti, kad ir kokius naujus reiklavimus Kremlius keltų Lietuvai. Jo dalyvavimas delegacijoje rusų buvo suprastas, kaip dar vienas žingsnis į kapituliaciją.“ (14) Prievartinių derybų metu, spalio 8 d. Urbšiui pasiūlius sutartį pasirašyti be rusų kariuomenės įgulų įvedimo į Lietuvą, Stalinas atkirto griežtu žodžiu: „Niet!“ (Ne!) Tačiau sutiko karių kiekį sumažinti iki 20 tūkstančių.
 
Kitas posėdis buvo numatytas spalio 10 d., todėl Bizauskas ir Raštikis išvyko į Kauną supažindinti Lietuvos vadovybę su prievartiniais diktatoriaus Stalino reikalavimais, tačiau delegacijos vadovui Urbšiui pasilikus Maskvoje tapo naudinga ne Lietuvai, bet sovietams – dėl to Molotovas priėjo išvados, jog jie grįš ne tuščiomis rankomis. Kaip rašo Merkelis apie istorinį Ministrų Tarybos posėdį, pirmininkaujant Prezidentui Smetonai: „Jame atskridę delegacijos nariai išsamiai nušvietė pačią derybų eigą, jų atšiaurų pobūdį ir Sovietų Sąjungos reiklavimus, nuo kurių ji neatsisakys. <…> Jei sutartis bus atmesta, iš Sovietų Sąjungos greitu laiku galima tikėtis smarkios reakcijos, kuri visiškai sužlugdytų Lietuvos nepriklausomybę. Tat Vyriausybės ir buvo nutarta pasirašyti su Sovietų Sąjunga savitarpio pagalbos sutartį: iš dviejų blogybių pasirinkta mažesnioji.“ (15) Škirpa Vadovybės elgesį vertina taip, kad „jokie motyvai negalėjo atpalaiduoti nei politinės, nei karinės vadovybės nuo pagal įstatymus joms priklausančios aukščiausios teisės ir pareigos griebtis ginklo prieš grėsusį tada Lietuvai išorinį pavojų iš Sovietų Rusijos, užuot kapituliavus be pasipriešinimo šūvio.“ Tuo tarpu Molotovas nesnaudė: vietoj dviejų sutarčių – Vilniaus ir Vilniaus srities perdavimo Lietuvos Respublikai ir Lietuvos – Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos, sujungė į vieną, o vietoj nuostatos, jog sovietų kariuomenė įvedama tik karo metu, atsirado 15 metų laikotarpis. Urbšiui pasipriešinus, jog tai naujos labai svarbios sąlygos, Molotovas trumpai atkirto: „Liaudies Komisarų Taryba tą projektą patvirtino ir jis toks turi pasilikti.“ (16) Molotovas leido Urbšiui nedviprasmiškai suprasti, tarsi, Sovietų vyriausybės nutarimai jau yra privalomi Lietuvai ir nediskutuotini. Tokiomis aplinkybėmis ministrui Juozui Urbšiui 1939 m. spalio10 d. 22 val. teko pasirašyti sutartį tokią, kokią padiktavo Viačeslavas Molotovas. Tai buvo sovietų imperializmo ir begėdiškos politinės suktybės išraiška, nes Kremlius pažeisdamas 1920 m. liepos 12 d. Taikos sutartį ir vėlesnes ją patvirtinančias sutartis, ne tik padiktavo sąlygas, bet ir atplėšęs daugiau kaip pusę Vilniaus krašto teritorijos prijungė ją prie Sovietų imperijos. Kai šiandien kalbama, kad Vilnius grįžo Lietuvai, tai visiškai skamba absurdiškai, nes jis nebuvo niekur išėjęs, o buvo okupuotas Lenkijos, vėliau, 1939 m. rugsėjo mėn. buvo užimtas Raudonosios armijos ir tik didelių Lietuvos pastangų dėka derybų būdu buvo susigrąžintas.
 
Nors Lietuva kilniaširdiškai internavo nuo vokiečių ir rusų bebėgančius lenkų karius, naciams ir sovietams 1939 m. rugsėjį užpuolus Lenkiją, tačiau ji, jau būdama sumušta ir pasidalinta, visur pasaulyje pareiškė diplomatinius protestus dėl Vilniaus ir dalies Vilniaus krašto sugrąžinimo Lietuvai bei nutraukė su ja diplomatinius santykius. Vėl pasireiškė Lenkijos vyriausybės, net esančios emigracijoje, imperinės užmačios, ji ir vėl užsirišo akis vaizduodama, tarsi Lietuvos valstybės ir jos sostinės Vilniaus nebūta nuo Liublino sutarties, kaip ir 1920 metais, kai sostinę atplėšė nuo Lietuvos.
 
Kas dėl Sūduvos ir Dzūkijos dalies teritorijos likimo, tai Molotovui ir Vokietijos pasiuntiniui Schulenburgui Maskvoje apsikeitus notomis, 1941 m. sausio 10 d. slaptu protokolu Sovietų vyriausybė atpirko šią teritoriją su gyventojais (aišku jų, lyg triušių, neatsiklausiusi) iš Vokietijos už 7,5 mil. aukso rublių. Taip Stalinas sustiprino savo placdarmą puolamiesiems kariniams veiksmams prieš Vokietiją ir planuotam tolimesniam žygiui iki Atlanto, o Lietuvoje įtaisė 20 tūksančių karių, išdėstytų penkiose bazėse – tikrąjį „Trojos arklį“, kad vėliau Lietuvą visiškai okupuoti.
 
Visiška Lietuvos okupacija
 
Po prievartinės Savitarpio pagalbos sutarties pasirašymo – būsimos pilnos okupacijos esminės priežąsties, beliko tik laiko klausimas, kada. Sovietų sąjunga okupuos Lietuvą, įvesdama neribotą kiekį Raudonosios armijos karių. Palankios sąlygos susidarė 1940 m. vasarą, kai Vokietija buvo užimta Prancūzijos ir kitų valstybių okupacija Vakaruose. 1940 m. gegužės 25 d. prasideda Kremliaus aktyvumas grėsmingais Molotovo priekaištais ir reikalavimais Lietuvai per mūsų ambasadorių Maskvoje Natkevičių, kuriais norėta patikrinti mūsų pasiryžimą gintis su ginklu rankoje. Jau gegužės 28 d. Sovietų sąjunga paskelbia vienašališką melagingą oficialų komunikatą per TASS’ą apie sovietų karių dingimą iš Raudonosios armijos įgulų, esančių Lietuvos teritorijoje. Jame Kremlius pabrėžė, kad tai provokacija Sovietų atžvilgiu ir galinti turėti rimtų pasekmių, jei Lietuvos Vyriausybė nepadarys galą šiems „provokaciniams aktams“. Šis oficialus pareiškimas buvo ženklas, kad Maskvai rūpi ne tariamieji dingusieji kariai, bet daug svarbesni dalykai Lietuvos atžvilgiu, o taip pat sužinoti, kaip į tai reaguos Vokietija. Sovietų eskaluojamas tariamas Raudonosios armijos karių dingimas tapo pretekstu Urbšiui paprašyti per sovietų pasiuntinį Pozdniakovą audencijos pas Molotovą. Tuo pasinaudojęs ir žinodamas, kad Lietuvos vadovybė iš anksto parengtos ginkluotos jėgos neturėjo, Molotovas pareikalavo atvykti patį Ministrą Pirmininką Merkį. Merkiui Kremliuje teko vesti Lietuvą žeminančias derybas su Molotovu nuo birželio 7 d. iki 11 d., o užsienio reikalų ministrui Urbšiui teko sulaukti 1940 m. birželio 14 d. 23 val. 50 min. Sovietų komisarų tarybos pirmininko Molotovo ultimatumo, kuriame reikalaujama teisti du ministrus, sudaryti naują Lietuvos Vyriausybę ir laisvai praleisti į Lietuvos teritoriją neribotą kiekį Raudonosios armijos dalinių, „kad galėtų garantuoti galimybę įgyvendinti Sovietų Sąjungos ir Lietuvos savitarpio pagalbos sutartį ir užkirsti kelią provokaciniams veiksmams, nukreiptiems prieš Sovietų Sąjungos įgulas Lietuvoje. <…> Sovietų Sąjungos vyriausybė laukia Lietuvos Vyriausybės atsakymo iki birželio 15 d. 10 valandos ryto.“ (17)
 
Deja, vėl remiamasi prievartine 1939 m. spalio 10 d. sutartimi ir vėl Lietuvos vadovybė, užuot išdėsčiusi karines pajėgas krašto ginties pozicijose, nuėjo tylios kapituliacijos keliu. Grįžus Merkiui iš Maskvos birželio 12 d. vadovybė susirinkusi Prezidentūroje ir išklausiusi premjero pranešimą sutarė, „kad reikia laukti žinių iš Urbšio, nors visiems buvo aišku, jog spėjamieji Maskvos reiklavimai žada labai daug pikto, stačiai baisaus smūgio Lietuvai.“ Susirinkę Prezidentūroje „nebuvo atsitiktiniai žmonės, bet paties Prezidento pasirinkti ir į atsakingus postus jo paskirti aukščiausi valstybės pareigūnai. Deja, jie tebuvo tik jo adjutantai, todėl tikroji atsakomybė už tokį jų pasidavimą krinta pačiam Smetonai, jo sukurtojo autoritarinio režimo galvai.“ (18) – rašo ambasadorius Škirpa. Taigi, Prezidentas Smetona nesigriebė jokių paruošiamųjų priemonių Lietuvai ginti ir leidosi būti įvykių stumiamas į pražūtį, palikęs veikimo iniciatyvą Maskvai, o iš karto sutikęs siųsti premjerą pas Molotovą ir palikdamas Urbšį Maskvoje , jis surišo rankas ne vien sau, bet ir Merkio Vyriausybei. Nors tenka priminti, kad Sovietų agresijos pavojus išryškėjo ne tada, kai buvo sulaukta birželio 15 d. Maskvos akiplėšiško ultimatumo, jis buvo akivaizdus nuo 1939 m. spalio 10 d. prievartos sutarties pasirašymo. Tuomet gen. Černiaus Vyriausybė buvo nutarusi pasipriešinti ginklu, jei Sovietai  kėsintųsi okupuoti Lietuvą. Analogišką nutarimą Minisrų Taryba buvo priėmusi ir Merkiui tapus premjeru. Tą patvirtina ir Ernestas Galvanauskas: „Ministrų kabinetas, kuriame aš buvau finansų ministeriu, dalyvaujant Prezidentui, 1940 m. vasario mėn. padarė vienbalsį nutarimą priešintis ginklu Sovietų Rusijos okupacijai, paruošiant valstybinio aparato evakuacijos planą užsienin (daugiausia Vokietijon), stabdomųjų kautynių priedangoje. To nutarimo vykdymas buvo pavesta Prezidentui ir krašto apsaugos ministrui. <…> Pagal planą kariuomenės dalinių dislokacijos pertvarkymas stabdomosioms kautynėms vesti ir evakuacijai pridengti turėjo būti atliktas laike trijų mėnesių, t. y. dar laiku. Ministerių Kabinetui buvo referuota, kad kariuomenės pajėgumas kelių dienų stabdomosioms kautynėms vesti yra visai pakankamas.“ (19)
 
Tačiau praktikoje kaip teigia Raštikis buvo elgiamasi visai priešingai: „Priešo tankams gresiant, mūsų kariuomenės ir šiaip jau negausūs prieštankiniai pabūklai buvo atimti iš daugelio pulkų ir išsiųsti toli į poligonus šaudymo pratimų atlikti. Tie pulkai, su maža išimtimi, buvo palikti ne tik be prieštankinių pabūklų, bet ir be sunkiųjų kulkosvaidžių, nes ir šitie ginklai buvo išsiųsti į poligonus. Tai buvo daroma, kaip tyčia,visai ignoruojant aštrų politinį ginčą ir nekreipiant tinkamo dėmesio į didelį rusų kariuomenės telkimą Lietuvos pasienyje. Karuomenės vadas (Vincas Vitkauskas – autor.) geriausiai žinojo, nes visi šie reikalai buvo tvarkomi jo paties įsakymais. Apie visa tai turėjo žinoti Krašto apsaugos ministras ir Prezidentas, nes buvo įvesta tvarka, kad apie visus tokius svarbesnius įvykius kariuomenėje Prezidentą informuodavo ministras ir kariuomenės vadas bei jo įsakymai būdavo siunčiami Prezidento adjutantui.“ (20)
 
Dar gegužės mėn. neutralių šalių spaudoje pasklido žinių, kad telkiamos rusų karinės jėgos išilgai Sovietų vakarinės sienos nuo Lietuvos iki Juodosios jūros. Pasak Raštikio, apie tai žinojo ir Lietuvos kariuomenės štabo II skyrius: „1940 m. gegužės mėn., buvo aišku, kad rusai Vilniaus krašto pasienyje buvo sutelkę stiprias karines pajėgas, kaip vėliau paaiškėjo net dvi savo armijas – 8-ją ir11-ąją. Tais metais gegužės mėn. apie tai man buvo sakęs tuometinis Kariuomenės štabo viršininkas, divizijos generolas Pundzevičius. Jei tokios žinios štabe, tai apie jas turėjo žinoti kariuomenės vadas, krašto apsaugos ir užsienio reikalų ministrai, Ministeris Pirmininkas ir pats Respublikos Prezidentas.“ (21)
 
Birželio 15 d. naktį apie 1 val. Vyriausybė susirinko Prezidentūroje į paskutinį posėdį apsvarstyti Sovietų Vyriausybės ultimatumo reikalavimų. Nors Prezidentas, krašto apsaugos ministras gen. Musteikis, švietimo ministras Jokantas ir valstybės kontrolierius Šakenis pasisakė nesutikti su Maskvos reikalavimais ir pasipriešinti, kaip Smetona rašo: „Mūsų pasipriešinimo žygis, nors ir neišgelbėtų dabar Lietuvos laisvės, tačiau parodytų lietuviams ir prašaliečiams, jog tauta nori būti laisva.“ Stebėtina, kad aktyviausias Maskvos reikalavimų priėmėjas pasirodė, krikščionių demokratų atstovas, premjero pavaduotojas Kazys Bizauskas, jam pritarė premjeras Merkys, kariuomenės vadas gen. Vincas Vitkauskas ir ministras Audėnas. Finansų ministras Ernestas Galvanauskas buvo išvykęs į Klaipėdą ir nedalyvavo paskutiniame posėdyje. Tai kodėl Prezidentas būdamas Vyriausiuoju ginluotųjų pajėgų vadu neįsakė toms pajėgoms nors simboliškai pasipriešinti, o pasirinko pasitraukimą iš Lietuvos ir pažeisdamas priesaiką valstybei formaliai perdavė Respublikos Prezidento pareigas Ministrui Pirmininkui Merkiui, žinodamas, kad jis Prezidento pareigų, sovietams okupavus Lietuvą, vistiek vykdyti negalės. Antanas Smetona savo neryžtingumą aiškina taip: „Prezidento įsakymas gynimosi metu turi būti pasirašytas Ministro Pirmininko. Pasisakę nesipriešinti, nė Merkys, nė gen. Raštikis (buvo siūlomas tapti Ministru Pirmininku – autor.) nebūtų davę savo parašo. Žinoma, dar būtų galima paskirti Ministru Pirmininku gen. Musteikį, pasisakiusį už pasipriešinimą, ir iš jo gauti parašą įsakymui. Tada reikia ir naują kariuomenės vadą turėti, nes gen. Vitkauskas negi būtų ėjęs prieš savo ištartą nuomonę.“ (22) Vadinasi, Prezidentui buvo pasidarę rizikinga duoti įsakymą kariuomenei, nes nujautė, kad yra netekęs pasitikėjimo. Taigi, Prezidentas su ministro Musteikio palyda birželio 15 d. paliko Lietuvą ir atsidūręs Vokietijoje buvo internuotas. Jau birželio 16 d. Raudonosios armijos 12 divizijų, apie 250 000 karių, užėmė visą Lietuvos teritoriją.
 
Tokiu būdu Sovietų sąjungos karinis placdarmas pasislinko į Vakarus ir nusitęsė nuo Baltijos iki Juodosios jūros – Stalino puolamasis planas „Grom“ išėjo į startinę būseną. Apie tai liudija Molotovo žodžiai 1940 m. liepos 1 d. pasakyti „Liaudies vyriausybės“ užsienio reikalų ministrui prof. Vincui Krėvei-Mickevičiui: „Jūsų Lietuva, kaip ir kitos Pabaltijo valstybės, neišskiriant ir Suomijos, turės įsijungti į garbingą tarybinių respublikų šeimą. <…> Esame tvirtai įsitikinę, ir šiandien labiau negu kitu metu, kad genialusis draugas Leninas neklydo tvirtindamas, jog Antrasis pasaulinis karas padės mums įsitvirtinti visoje Europoje. <…> Ir šį pasikalbėjimą atpasakojau Natkevičiui ir čia pat užfiksavome „Pro memoria.“ (23)
 
Ar reikėjo priešintis galutinei sovietų okupacijai? Į tai atsako politikoje patyręs Lietuvos valstybės vyras, kelis kartus buvęs Ministru Pirmininku, Ernestas Galvanauskas: „Taip, būtinai reikėjo. Ginklu užimtą kraštą daug sunkiau valdyti negu kraštą, pasidavusį be ginklo panaudojimo… Jei ta paskutinė proga pasipriešinti bolševikinei okupacijai būtų buvusi išnaudota – sovietai nebūtų sugebėję padaryti „laisvo“ prisijungimo, o ir vokiečiai būtų buvę priversti atstatyti Lietuvos nepriklausomybę vokiečių ir sovietų karo metu, kad gal ir be jokio noro, nes nebūtų turėję kitokios išeities. O dabar vokiečiai teoriškai įėjo į Lietuvą kaip į sovietų teritorijos dalį, bet ne kaip į sovietų po kautynių okupuotą kraštą <…> Pirmiausia reikėjo turėtą laisvę ginti ginklu, nes tas laisvės nevertas, kas negina jos, nors tas negynimas ir nebuvo tautos, bet tik jos buvusios valdžios neapdairumas.“ (24)
 
Lietuvos autoritaro blankūs veiksmai
 
Lietuvos Vadovybės visiška rezignacija ir „birželio 15 d. sugniužimo šaknys siekia 1926 m, gruodžio 17 d. smurtą prieš Steigiamojo Seimo nustatytąją demokratinę Lietuvos valdymo santvarką. Šituo asocialiu aktu Smetona ir jo partiniai adoratoriai patys padėjo sau pirmą nuo tautos plačiųjų sluoksnių atskilimo plytą, o 14 metų valdydami kraštą vien tik policinėmis priemonėmis išugdė tuose sluoksniuose aiškią neapykantą režimui ir jo vadui.“ (25) – apibendrina ambasadorius Škirpa. O gal dižiausią įtaką Vadovybės neveiklumui turėjo dilema „po vokiečiais ar po rusais“ ir kaip žinome Prezidentas pasisakė, kad „jei blogiausiu atveju Lietuvai tektų nustoti nepriklausomybės, tai geresnė išeitis būtų atsidurti rusų, o ne lenkų ar vokiečių valdžioje.“
 
Vokietijos saugumo sekamas Smetona 1940 m. rugpjūčio mėn. atsidūrė Berlyne ir čia susitiko su ambasadoriumi ir įgaliotuoju ministru, pulkininku Kaziu Škirpa. Pasikalbėjimo metu Prezidentas atsakė į keletą klausimų, kurie šiek tiek atskleidžia situaciją, kodėl buvo prieita iki birželio 15 d. katastrofos. Apgailestaudamas, kad negalėjo prisijungti prie Lietuvos diplomatijos Berlyne surengtos akcijos dėl sovietų prievartinės karinės intervencijos, į Škirpos klausimą: „Ar nebuvo galima pareikšti kokį protestą, pasitraukiant iš Prezidentūros ar Kauno?“ Atsakė: „Buvau manęs, bet vargu ar bebūčiau buvęs prileistas prie radiofono, nes opozicija savo nepaprastu triukšmu dėl mano apsisprendimo pasitraukti į užsienį buvo Merkį stačiai apglušinusi.“ Paklausus: „Ar nebūtumėte galėję improvizuoti nors kelių žodžių protesto pareiškimą, kai lūkuriavote Kybartuose?“ Kukliai pasakė: „Nebesusigriebiau.“ Tai tiesa, nes jam sunku buvo „susigriebti“, kai Merkio Vyriausybė buvo nurodžiusi pasieniečiams ir vietiniams šauliams Smetoną sulaikyti jėga. Todėl dar buvo laimingas, kad susigriebė paskutinę minutę peržengti Lietuvos – Vokietijos sieną ir tokiu būdu išvengė Lietuvos Prezidento parašo Lietuvos valstybinės nepriklausomybės palaidojimo dokumentuose. Škirpai paklausus: „Kodėl kariuomenė nebuvo pastatyta parengties padėtin tuojau, kai tik Maskva pradėjo daryti Lietuvai piktus, niekuo nepagrįstus priekaištus?“ Atsakė: „A.Merkys ir J. Urbšys laikė tai nesusipratimais ir tikėjosi juos išspręsti diplomatiniu keliu.“ Į klausimą: „Ar turint dviejų Ministrų Kabinetų nutarimus pasipriešinti, bebuvo reikalinga šaukti Vyriausybę naktiniam posėdžiui Prezidentūroje, o gal tikriau būtų buvę panaudoti Respublikos Prezidento konstitucinę galią įsakyti karo vadovybei pasipriešinimą realizuoti be naujų diskusijų?“ Smetona atsakė: „Teoriškai gal ir būčiau galėjęs tatai padaryti, tačiau jei būčiau surizikavęs, tai klausimas, ar opozicija, kuri tykojo progos autoritarinį režimą nuversti, nebūtų sukėlusi dėl to revoliuciją!“ (26) Ambasadorius abejodamas pasiteiravo, ar Prezidentas pritartų jo planui išvaduoti Lietuvą sukuriant naują politinę organizaciją – Lietuvių aktyvistų frontą (LAF) ir Smetona šiam planui pritarė. Nors kaip Tautininkų sąjungos vadui ir buvo nemalonu, tačiau kaip patyręs politikas suprato, jog po tokios Lietuvą ištikusios katastrofos, Nepriklausomybės atkūrimas galimas tik su naujomis politinėmis jėgomis.
 
Čia pravartu pažvelgti kokią įtaką Lietuvos Vadovybės neįgalumui turėjo geopolitinės jėgos. Kaip minėjau, 1939 m. spalio 2 d., tuo metu kai prasideda derybos Maskvoje, kažkokia paslaptinga jėga priverčia paskelbti Lietuvos kariuomenės žaibišką demobilizaciją. Buvo motyvuojama biudžeto lėšų taupymu, nors tam priešinosi ne vien tik kariuomenės vadas Stasys Raštikis. Galima teigti, kad tuometinė Lietuva buvo užsienio valstybių agentų tiesiog persmelkta, o daugiausiai jų turėjo Sovietų sąjunga. Sovietų agentai skleisdami gandus lengvai suformuodavo jiems reikalingą nuomonę apie aukštus Lietuvos valdžios pareigūnus; ypač jie griebdavosi šmeižto norėdami apjuodinti iškilias, Lietuvai nusipelniusias asmenybes. Tokia suformuota nuomonė pasiekdavo ir prezidentą ir nesunkiai jas įteigdavo vienam autoritetingam valdžios asmeniui – tai autoritarinės valdžios padarinys. Galima manyti, kad ir dėl šių priežasčių  paskutiniais Smetonos valdymo metais vyko dažna vyriausybių kaita.
 
Paslapties rūką praskleidžia prof. Kazio Ėringio žinia: „Nepaisant daugumos žydų neutralumo ir palankumo Lietuvos nepriklausomybei ir jos laisvės institutams, nemažai būta ir tokių žydų, kurie buvo priešiški Lietuvai ir plėtojo pragaištingą veiklą ne tik Lietuvos valstybei, bet ir Vakarų civilizacijai. Apčiuopiama faktų, kad Lietuvoje veikė pati gausiausia Lietuvos žydų Sovietų Sąjungos šnipų agentūra, kurios priešakyje, kaip nematoma šmėkla, buvo vienas iš Maskvos komunizmo šulų žydas Kaganovičius. Jis turėjo daug giminių Lietuvoje, esą buvo susijęs su Šiaulių žydija ir su Vilkaviškio pramonininkais Sobolevičiais, kurių sūnus Sobol-Rozenbergas išvogė Jungtinių Valstijų branduolinės bombos paslaptis ir perdavė Maskvai. <…> Maždaug šimto asmenų gerai organizuota Lietuvos žydų, šnipinėjusių Maskvai grupė, nesutrikdyta ir neišblaškyta karo pradžioje pateko į Ameriką ir čia nugrimzdo pragaištingam darbui. Iš tos grupės ir išsirutuliojo atominės bombos paslapčių grobikai.“ (27)
 
Kariuomenės vado rakštis
 
Jau esant Lietuvoje sovietų karių įguloms, 1939 m. pabaigoje Smetona atleido iš kariuomenės vado pareigų generolą Stasį Raštikį, kuris buvo populiarus tautoje ir kariuomenėje gerbiamas žmogus. Kai Smetonos dukterėčia, Raštikio žmona, skundėsi Prezidentui kodėl atleistas jos vyras, tai Smetona metė jai kaltinimą: „Tavo vyras bolševikas.“ (28) Raštikis, būdamas labai organizuotas ir veiklus kariuomenės vadas per penkerius metus modernizavo kariuomenę – buvo mokęsis Vokietijos Karo akademijoje. Galima įžvelgti, kad toks kariuomenės vadas būsimiesiems okupaciniams Maskvos planams netiko, nes galėjo pasipriešinti sovietų kariuomenei, todėl, prieš tai apjuodinę Raštikį, į kariuomenės vadus kažkas įpiršo Vitkauską.
 
Įtartina, kad esant įtemptai padėčiai ir vykstant karui Europoje premjeras ryžtasi atsisakyti, turinčio autoritetą kariuomenės vado? Apie tuos įvykius Raštikis rašo: „Sudarydamas savo vyriausybę, Merkys norėjo būti ne tik ministru pirmininku, bet kartu ir krašto apsaugos ministru. Merkys buvo įsitikinęs, kad kariuomenės vado teisės ir jo įtaka kariuomenėje turėtų būti žymiai sumažintos ir visišku kariuomenės šeimininku turėtų būti krašto apsaugos ministeris. Tautininkų užsimojimai buvo dar didesni – visai panaikinti kariuomenės vado vietą.“ (29) Kieno buvo įtakojamos tokios idėjos? Po aštraus Raštikio susikirtimo su Merkiu pas Prezidentą, Smetona nesutiko Raštikį atleisti į atsargą, bet suteikė tris mėnesius atostogų. Raštikis labai nustebo, kai jau antrą atostogų dieną, vietoj nuolatinio kariuomenės pavaduotojo ir štabo viršininko gen. Pundzevičiaus, kariuomenės vadu laikinai buvo paskirtas gen. Vitkauskas, nors 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo metu jis buvo tautininkų pašalintas iš rikiuotės ir tautininkai visą laiką juo nepasitikėjo, o karininkai jo nemėgdavo. Kokia jėga paveikė, kad buvo pasirinktas gen. Vitkauskas, kurio brolis už ryšius su bolševikais 1919 m., Nepriklausomybės karo metu buvo sušaudytas? O gal tai buvo dilemos: „po vokiečiais ar rusais“ sprendimas?
 
Apie tautininkų, kitų politinių sluoksnių ir spaudos sukurtą bei eskaluojamą tarp Raštikio ir Prezidento tariamą konfliktą (gal inspiruotą sovietų agentų), kariuomenės vadas rašo: „1940 m. balandžio 23 d. (po trijų mėnesių atostogų – autor.) Respublikos Prezidento aktu buvau oficialiai atleistas iš kariuomenės vado pareigų <…>, o dėl gen. Vitkausko įspėjau Prezidentą ir patariau dar kartą pagalvoti ir pasvarstyti ar ne geriau būtų skirti kariuomenės vadu, bet kurį nors kitą karininką. Prezidentas pareiškė, kad esąs visai patenkintas generolu Vitkausku. Ta pačia proga pasakiau Prezidentui, kad jis klydęs, manydamas, jog aš norėjau paveržti iš jo autoritetą ir vietą, ir kad dar labiau klydę visi tie, kurie apie tai nuolat informuodavo Respublikos Prezidentą.“
 
Toliau Raštikis rašo, kaip buvo apstulbintas, o gal ir provokuojamas naujo kariuomenės vado Vitkausko, atėjus pas jį atsisveikinti: „Pirmiausia jis pareiškė, kad jis esąs patenkintas, jog į tą vietą buvęs paskirtas jis, o ne kuris kitas karininkas, kuris gal būtų buvęs aklas ir paklusnus tautininkų sumanymų kariuomenėje vykdytojas. Vitkauskas pradėjo aiškinti, kad kol Lietuvai vadovausiąs Smetona ir jo tautininkai, tol Lietuvoje nebūsią nei tvarkos, nei ramybės, kad ir dėl manęs pašalinimo iš kariuomenės esąs kaltas Smetona, kad jis prisidėsiąs prie to, kad Smetona būtų pašalintas, kad apie tai jis jau esąs pasitaręs su savo bendraminčiais, kad aš vėl turėsiąs grįžti į gal dar atsakingesnes pareigas kariuomenėje ar vyriausybėje, kad aš nepasitraukčiau visai į šalį, bet palaikyčiau su juo artimesnį ryšį ir t. t. Atsakiau, kad aš linkiu jam laimingiau vadovauti kariuomenei, negu man tai pavyko, ir kad aš neturiu jokių pretenzijų jokiai aukštesnei vietai užimti ar įsipainioti į politiką. Buvau be galo nustebęs, kad prieš Respublikos Prezidentą taip kalbėjo žmogus, kuriuo tas pats Prezidentas taip labai pasitikėjo ir paskyrė į tokią svarbią ir atsakingiausią vietą kariuomenėje. Juk tokie jo sumanymai, tai jau buvo beveik išdavimas.“ (30)
 
Nugalėtojų triumviratas
 
1941 m. rugpjūčio 12d. Roosevelto ir Churchillio paskelbta Atlanto chartija Baltijos tautoms, kovojusioms dėl savo nepriklausomybės, „tapo nelyginant Šventuoju Raštu.“ (31) Atlanto chartija skelbė, kad po karo bus atkurta laisvė ir nepriklausomybė bei nebus pripažinti jokie teritoriniai pasikeitimai. Amerika ir Anglija gerbs suverenią piliečių teisę išsirinkti savo vyriausybę. Šių dorybingų nuostatų Amerikos ir Anglijos vadovai laikėsi dar iki 1941 m. gruodžio mėnesio, kai britų užsienio reikalų ministras derėjosi Maskvoje dėl sąjungos sąlygų, tačiau jau 1942 m. balandžio mėn. nusprendė šių nuostatų nepaisyti. Prezidentas Rooseveltas pareiškė, kad „Rusijos armijos, Vokietijai žlungant įžengs į Baltijos valstybes ir nė vienas iš mūsų negali panaudoti jėgos joms iš ten išprašyti.“ (32) 1943 m. gruodžio 1d. per privatų susitikimą Teherane su Stalinu, Rooseveltas šypsodamasis pasakė: „Kai rusų armijos tuos kraštus iš naujo okupuos, neketinu dėl jų ateities kariauti.“ O kai Stalinas nusišypsojęs pro ūsus pastebėjo: „Tačiau Jungtinėms Valstijoms didelis keblumas bus referendumas ir tautų apsisprendimo klausimas. Tarptautinė bendruomenė norės, kad žmonių valia būtų vienaip ar kitaip pareikšta.“ Tačiau diktatorių visiškai nuramino Roosevelto pasakyta frazė: „Vis dėlto esu įsitikinęs, kad Lietuvos, Latvijos ir Estijos žmonės balsuos už susijungimą su Sovietų Sąjunga.“ (33) Nepaisant to, kad ir Maskva, 1942 m. sausio 1 d. prisijungusi prie Atlanto chartijos, nuo jos principų atsimetė, bet ir 1944 m. vasario mėn. Jaltos konferencijoje užgrobtų Pabaltijo valstybių nepriklausomybės atkūrimo reikalo trys didžiūnai net nepalietė. Na, o Churchillis Jaltos konferencijoje pareiškė, kad „visų mūsų širdims ir viltims nieko nėra brangesnio už maršalo Stalino esybę“ ir net pranašavo: „Stalinas ves mus į kovą su skurdu, netvarka, chaosu, priespauda.“ Gal dėl to britų premjeras 1945 m., jau sutriuškinus nacistinę Vokietiją, atidavė į Stalino gulagus keletą milijonų Sovietų sąjungos pabėgėlių ir karo belaisvių atsidūrusių Vakaruose ir pasiryžusių negrįžti į „tautų vado“ rojų. Demokratijos šulai pamynė esminį jos įstatymą – teisę laisvai pasirinkti.
 
Epilogas
 
„Nes jei 1940 m. būtų buvę paskutinės Lietuvos priešaky kiti <…> vis tiek lietuvių tautos ir valstybės likimas būtų buvęs toks pat.“ (34) Čia Raštikis dalinai teisus tik dėl Lietuvos likimo karo metu, tačiau jei Lietuva būtų atsiėmusi Vilniaus kraštą (kai kurie vadovybės nariai tą siūlė), tuomet nebūtų buvę 1939 m. rugsėjo 28 d. Molotovo-Ribbentropo pakto „Papildomojo slaptojo protokolo“, o Lietuva būtų likusi Vokietijos interesų sferoje, protektoratu, tačiau po karo, sprendžiant Rytų Europos valstybių likimą, Lietuva galėjo tapti Sovietų sąjungos satelitine valstybe, kaip Vengrija, Čekoslovakija, Rumunija, nes nebūtų buvę sovietų sukurto „teisinio“ pagrindo – jos įjungimo į „sovietinių respublikų šeimą“. Visa tai būtų vertę Rooseveltą ir Churchillį lengviau apsispręsti ar suderinama su istorine JAV ir D. Britanijos garbe, sulaužant dorybingus karo meto pažadus – Atlanto chartiją, atiduoti Lietuvą, o gal ir kitas iki karo nepriklausomas Baltijos šalis, sovietų bolševikiniam – komunistiniam viešpatavimui. Iliuzinis „teisinis“ pagrindas buvo sukurtas 1940 metais, prieš prasidedant Vokietijos nacių ir sovietų karui, nes Raudonajai armijai okupavus Lietuvą, buvo pravestas „Liaudies seimo“ rinkimų farsas ir po to sekęs Lietuvos Kominterno vadovaujamos delegacijos prašymas diktatoriui Stalinui – priimti Lietuvos sovietinę respubliką į Sovietų sąjungą.
 
Lietuvos diplomatinių atstovų protestai, 1940 m. liepos 21 d. – rugpjūčio 4 d. solidariai pareikšti Europos valstybių ir JAV vyriausybėms apie Sovietų sąjungos brutalią agresiją prieš Lietuvą, formaliai atskleidė, jog Lietuvos inkorporavimas į Sovietų Sąjungą neturi jokios teisinės galios.
 
Jau 1940 m. liepos 2 d. Kazys Škirpa ėmėsi žygių sudaryti Lietuvos tautinį komitetą, o jam vadovaujant 1940 m. lapkričio 17 d. Berlyne įkuriamas Lietuvių aktyvistų frontas. LAF-as pradėjo ir sėkmingai įvykdė 1941 m. birželio 23 d. sukilimą prieš okupacinę sovietų valdžią. Jie dar prieš vokiečiams įžengiant į Kauną suformavo Laikinąją Lietuvos vyriausybę bei visoje šalyje paėmė valdžią į savo rankas. Tokiu būdu buvo nuplauta Smetonos ir Merkio vyriausybės nesipriešinimo okupantui gėda ir visas pasaulis  sužinojo apie lietuvių tautos ryžtą būti laisviems. Deja, vokiečių civilinė okupacinė valdžia, po pakartotinų derybų 1941 m. rugpjūčio 5 d. Lietuvos Laikinąją vyriausybę privertė atsistatydinti. Apie tuos įvykius sovietinis okupantas apie 50 metų skleidė šmeižtą, naikino ir persekiojo sukilimo dalyvius. Maskva pasauliui tvirtino, kad esą sukilimo dalyviai buvę vokiečių parankiniai. Nors pats organizatorius Kazys Škirpa vokiečių buvo internuotas ir neišleistas į Lietuvą vadovauti Laikinajai vyriausybei ir po šešių savaičių egzistavimo ją uždraudė. Vadinasi, vokiečiai iš pat pradžių trukdė sudaryti Lietuvos Vyriausybę. Svarbiausia tai, kad Birželio sukilimas Maskvai buvo tarsi ašaka gerklėje ir neigė jos propagandą apie komunistų atliekamą tautų „išlaisvinimo“ misiją Europoje.
 
Skaitytojams gali susidaryti įspūdis, kad šiame straipsnyje minimas Vakarų ir Rytų žydų vaidmuo Antrojo pasaulinio karo išvakarėse ir karo metu, galėtų vaizduotis kaip antisemitizmo apraiška. Tuomet tenka priminti, kad Nepriklausomoje Lietuvoje jokio antisemitizmo nebūta, o jis atsirado bolševikų ir nacių okupacijos metais. O kalbant apie antisemitizmą dabartyje, XXI a., tai tenka pasakyti, jog antisemitizmas yra praėjusių amžių reliktas, kai žydų tauta, neturėdama savo valstybės, buvo pasklidusi po visą pasaulį, tuomet daugelyje valstybių šiai ideologijai rastis buvo susidarę palankios socialinės sąlygos. Dabar gi, kada žydai yra sukūrę savo stiprią valstybę, gyvuojančią 60 metų ir turinčią didelę įtaką pasaulyje, antisemitizmui gyvuoti nėra socialinių, politinių sąlygų ir aplinkos. Analogiškai, kaip ir kitų egzistuojančių valstybių tautoms, pvz.: antiprancūzizmui, antiitalizmui ir t. t.
 
Čia buvo pateiktos citatos ir įžvalgos vadovaujantis tik laisvu požiūriu į praeitį ir nenuslepiant svarbių įvykių mūsų laisvėjančiai visuomenei.
 
Literatūra ir šaltiniai:
 
1. K. Schlogel, Atminties vietos ir sluoksniai, Kultūros barai, 2009, nr. 2, p. 8.
2. A. Merkelis, Antanas Smetona, p. 536.
3. K. Škirpa, Lietuvos nepriklausomybės sutemos, p. 227.
4. Sutarties projektas, Akten. – Bd. 8. S. 87.
5. V. Krėvė, Aidai, 1953, nr. 3, p. 124, 125.
6. F. Schulenburg, Akten – Bd. 8. S.101.
7. Rugsėjo 28 protokolas, Akten, Bd. 8, S.124.
8. K. Škirpa, Ten pat, p. 230.
9. J. Urbšys, Pastangos, Dok. I, Priedas 7.
10. K. Škirpa, Ten pat, p. 250
11. Ten pat, p. 250.
12. Ten pat, p. 252.
13. Ten pat, p. 248.
14. Ten pat, p. 252.
15. A. Merkelis, Antanas Smetona, p. 547.
16. K. Škirpa, Ten pat, p. 257.
17. L. Natkevičius, Atranka, nr. 257.
18. K. Škirpa, Ten pat, p. 328.
19. E. Galvanauskas, Laisvoji Lietuva, 1966 gruodžio 1 d., p. 5.
20. S. Raštikis, Kovose dėl Lietuvos, T-2, p. 51.
21. S. Raštikis, Ten pat, T-2, p. 50.
22. A. Smetona, Pastangos, Dok. II. P. 6.
23. V. Krėvė, Bolševikų invazija ir liaudies vyriausybė, Vilnius, 1992, p. 62-63.
24. E. Galvanauskas, Ten pat, p. 5-6.
25. K. Škirpa, Ten pat, p. 338.
26. Ten pat, p. 465, 466.
27. Prof. Kazys Ėringis, Lietuvos mokslas, 2007, Vilnius, p. 373, 375.
28. S. Raštikis, Ten pat, T. I, p. 678.
29. Ten pat, T. I, p. 674.
30. S. Raštikis, Ten pat, T. I, p. 680-681.
31. T. Bower, Raudonasis voratinklis, Europos lietuvis, Vilnius, 2000, p. 52.
32. Ten pat, p. 53.
33. Ten pat, p. 54.
34. S. Raštikis, Ten pat, T-I, p. 45.
 
Nuotraukoje: V. Turčinavičius

Naujienos iš interneto