Trečiojo Palangos miesto garbės piliečio vardas po mirties suteiktas partizanų generolui ir okupuotos Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Tarybos prezidiumo pirmininkui Jonui Žemaičiui. Taip sekmadienį Palangos gintaro muziejuje vykusiame iškilmingame kurorto tarybos posėdyje nusprendė miesto politikai.

Iškilmėse dalyvavo vienintelės likusios gyvos artimiausios J. Žemaičio giminaitės – dvi generolo sesers Kotrynos Juškienės dukterys: 73 metų Aušra Marija Vilkienė ir 70 metų Rūta Kotryna Juškaitė.
Jauniausias vaikas šeimoje buvęs J. Žemaitis turėjo seserį Kotryną ir vyresnį brolį Petriuką, kuris dvejų metukų mirė.

Po to kai už nuopelnus Lietuvos valstybei Palangoje gimusiam J. Žemaičiui kurorto taryba vienbalsiai suteikė garbės piliečio vardą, miesto meras Vytautas Stalmokas J. Žemaičio dukterėčioms įteikė mero garbės piliečio regalijas – trečiu numeriu pažymėtą paauksuotą ženklą su miesto herbu.

Kaunietė ekonomistės išsilavinimą turinti A. M. Vilkienė bei Tytuvėnuose gyvenanti gydytoja neurologė R. K. Juškaitė apgailestavo, kad šios dienos nesulaukė jų pusbrolis, vienintelis J. Žemaičio sūnus Laimutis Žemaitis.

Jam buvo įteikti 1997 metais tėvui skirtas apdovanojimas – Vyčio Kryžiaus pirmojo laipsnio ordinas.
Sulaukęs 67 metų jis pernai rugpjūčio mėnesį mirė.

J. Žemaičio dukterėčios sakė, kad dėdei skirtos Palangos miesto garbės piliečio regalijos, kaip ir jam suteikti apdovanojimai, bus perduoti Lietuvos genocido aukų muziejui.

Prisiminimais apie J. Žemaitį dalinosi į iškilmes atvykusi jo tolima giminaitė, generolo bendraamžė Kazytė Rašimaitė – Stonkienė, kuri šį lapkritį sulauks 90 metų.

Vaikystėje ji artimai bendravo su J. Žemaičiu, o po karo šiam išėjus į mišką, partizanų generolą rėmė ir globojo.

„Jonas gimė per anksti. Šiandien jis būtų tikrų tikriausias Lietuvos prezidentas.

Ne sau naudos žiūrėjusiam, o Lietuvos labui gyvenusiam Jonui nerūpėjo nei pinigai, nei garbė. Jis savo partizanams draudė savivaliauti ir žiūrėjo, kad jie nepadarytų ko neteisingai.

Netekusi tokio žmogaus, Lietuva patyrė didelį nuostolį. Tokie žmonės, kaip J. Žemaitis, nežinia kas kiek metų gimsta“, – susigraudinusi kalbėjo gerai generolą pažinojusi jo giminaitė.

Ji atskleidė, kodėl J. Žemaičio šeima išvažiavo iš Palangos, kai Jonui tebuvo šešeri metai.
Būsimo generolo tėvas tarnavo grafo Felikso Tiškevičiaus dvaro pieninėje. Kartą grafas užėjo į švariai užlaikomą pieninę ir išsitraukęs pypkę užsirūkė.

Karšto būdo J. Žemaičio tėvas ne juokais užpyko ir su visa rūkstančia pypke grafą išvarė iš pieninės. Už tokį akibrokštą F. Tiškevičius dvaro pienininką atleido.

Darbo netekęs J. Žemaičio tėvas su šeima išvyko gyventi į savo tėviškę Šiluvos valsčiuje.

Pasibaigus iškilmingam tarybos posėdžiui J. Žemaitis buvo pagerbtas prie 2004 metais Palangos centre jam pastatyto paminklo.

Vidurdienį už generolo sielą Palangos bažnyčioje buvo laikomos šv. Mišios.