Pastaruoju metu netilo aistros dėl gatvių pavadinimų rašymo lietuvių ir lenkų kalbomis ant pritvirtinamų prie pastatų lentelių. Europos Sąjungos aktai neprieštarauja vietovėse, kuriuose kompaktiškai gyvena tautinė mažuma rašyti vietovardžius, žymėti gatves greta valstybinės ir gyvenančios mažumos kalba. Tiesa, jei tai neprieštarauja tos valstybės teisės aktams. Valstybinės kalbos įstatymas nurodo, kad Lietuvoje viešieji užrašai rašomi tik valstybine kalba.
Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje, nesulaukdamas teigiamo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos sprendimo, kreipėsi į teismą, prašydamas įpareigoti minėtąją administraciją pakeisti kai kurių gyvenviečių gatvių užrašus rusų ir lenkų kalbomis į lietuviškus. Šią jo poziciją palaikė Valstybinė kalbos komisija.
Vilniaus apygardos administracinis teismas patenkino Vyriausybės atstovo prašymą, atmesdamas atsakovo argumentus dėl lėšų trūkumo lentelėms pakeisti, bei nepritarė prašymui kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl nesąryšio tarp galiojančių teisės aktų išaiškinimo. Šis sprendimas įsigalios po mėnesio, jei per 14 dienų nutartis nebus apskųsta.
Prieš kurį laiką buvusio Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje G. Jakimavičiaus ieškinį šiuo klausimu nedviprasmiškai palaikė teismų institucijos. Todėl atskirų savivaldybės seniūnų bandymai, pasikeitus Vyriausybės atstovams, iš naujo, kai kuriose gyvenvietėse rašyti gatvių pavadinimus dviem kalbomis, liko negera praktika. Kadangi dabartinio Vyriausybės atstovo J. Jurkevičiaus priminimo laikytis įstatymo reikalavimo nebuvo paisoma, darytina prielaida, kad tai oficiali Vilniaus rajono savivaldybės vadovų pozicija. Kita vertus, neatmestina, kad, pajutus abejingumą, praktika rašyti gatvių pavadinimus dviem kalbomis, išplistų ir kitose gyvenvietėse. Keisčiausia, kad tos lentelės net tame pačiame miestelyje būna kitos formos, parašytos kitu šriftu, arba nekokybišku užrašu. Juk, jeigu rašome naujai gatvių pavadinimus, ką iš esmės jau senai reikėjo padaryti (teisintis lėšų stoka – nerimta), būtinai reikia sutvarkyti visą su tuo susijusią informaciją: atnaujinti, prisilaikant standartų, pastatų numeraciją, pakeisti iki šiol nuo tarybinių laikų dar tebekabančius aprūdijusius gatvių pavadinimus, kai kur net ir rusiškus.
Blogiausia, kad dėl ambicijų karo kenčia bendroji tvarka. Juk nekokybiški gatvių pavadinimai, namų numeracija, neišnešti gatvių pavadinimai prieš sankryžas rodo ne tik žemą kultūrą, nepagarbą atvykstantiems svečiams, bet apsunkina ir specialiųjų tarnybų – gaisrinių, greitosios medicinos pagalbos, policijos, pašto – darbą.
Tikiu, kad valstybinės institucijos suderins galiojančius teisinius aktus ir, vadovaujantis jais, bus įvesta tvarka. Na, o kol to nėra, būtina laikytis teismų sprendimų.
Voruta. – 2008, kov. 29, nr. 6 (648), 1, 3.
