Gerbiami broliai Kunigai,

brangūs Tikintieji!

„Imkiet mane ir skaitykiet, ir tai skaitydami permanykiet“ – tokie buvo pirmosios lietuviškai spausdintos knygos žodžiai. Ir štai jau įpusėja penktas dešimtmetis, kaip lietuviai spausdintame žodyje ieško žinių pastiprinimo. Per spausdintą žodį plito mūsų tautoje tikėjimo šviesa bei paduoda. Kaip reta kuri tauta esame patyrę net du spaudos draudimus: visų rūšių – XIX amžiuje, religinės ir patriotinės spaudos – šiame amžiuje. Už reikalingą kaip duona spausdintą žodį per pirmąjį ir antrąjį draudimą tiesėsi mūsų knygnešių keliai į šaltąjį Sibirą. Visi žinome, kad caristinio spaudos draudimo metais didžiulę draudimą Prūsuose spausdintos ir nelegaliai per sieną gabentos literatūros sudarė maldaknygė, katekizmai, šventųjų gyvenimai ir kita religinė literatūra. Taip pat pastaraisiais dešimtmečiais, komunistinio draudimo metais, nelegaliai buvo daugiausia prispausdinta tikybos pirmamokslių ir jaunimo maldaknygių, o ištvermingiausias ir labiausiai mūsų Tėvynę išgarsinęs leidinys buvo ir lieka „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“. Per tą patį laiką, kai kone visa oficialioji spauda niekino Dievą ir tikėjimą, klastojo Tėvynės istoriją, Antano Maceinos, Juozo Girniaus ir Adolfo Šapokos darbai auklėjo plataus horizonto, krikščioniškos pasaulėjautos kartą.

Dėkui Dievui, per pastaruosius porą metų vienas po kito nukrito draudimai. Spaudos veikėjai suskato leisti religines ir patriotines knygas, o pernai sulaukėme ir pirmųjų dviejų katalikiškų žurnalų: „Katalikų Pasaulio“ ir „Caritas“. Per juos spinduliuoja religinė tiesa, krikščioniškas gerumas, lietuviškas tyrumas. Šiais leidiniais sekdami, daugumas kitų Lietuvoje einančių laikraščių gaudo ir spausdina palankius tikėjimui straipsnius ir straipsnelius, bažnytinio gyvenimo žinias. Tai rodo, kad visuomenė labai gyvai domisi religija ir Bažnyčia. Tai gražu ir sveikintina.

Per pastaruosius porą metų labai pagausėjo Atgimimo Sąjūdžio inspiruotų laikraščių, apskritai daug įdomesnė ir margaspalvė tapo spauda. Joje atrandame nemažai ir religinės informacijos. Bet čia norime tikintiesiems bei prijaučiantiems priminti, kad neganą vieno kito straipsnelio ar žinučių pluošto, reikia bendro krikščioniško žvilgsnio į visus gyvenimo reiškinius, o dar pirmiau – reikia sistemingiau bei giliau pažinti tiek patį tikėjimą, tiek jo liturginę praktiką bažnyčioje, krikščioniškos meilės įgyvendinimo būdus kasdienybėje. Šitam reikalinga religinė – bažnytinė spauda.

Mūsų kaimynai, Lenkijos katalikai, visą laiką turėjo šiek tiek katalikiškų laikraščių, žurnalų ir knygų. Bet buvo pastebėta, kad net uolūs katalikai, kas sekmadienį dalyvaujantis šv. Mišiose, nekartą orientuojasi visiškai ne pagal Bažnyčios mintį ir Kristaus dvasią, o pagal pasaulietiškus išskaičiavimus ir vertinimus, kuriuos nejučiomis pasisavino per metų metais skaitomus valdiškus dienraščius, per ateistines knygas, per bulvarinę spaudą. Jeigu tokie vaisiai buvo tame krašte, kuris yra su labai stipriomis katalikiškomis tradicijomis, tai juo labiau yra pavojus mums, kur religija buvo daug smarkiau nikojama. Dievo Apvaizdos globojami, išlaikėme tikėjimą ir jį praktikavome, bet ar būsime dabar reikiamai atsparūs nekrikščioniškoms idėjoms, kurios šiandien patiekiamos įvyniotai į žemesnei žmogaus prigimčiai pataikaujančius vaizdus. Mums dabar reikia gaivaus religinio žodžio, kuris ne tik praskambėtų pro ausis iš sakyklos, bet ir būtų pakartotiniai skaitomas ir studijuojamas. Juo labiau katalikiškoji spauda reikalinga tiems, kuriuos praėjusių metų priespauda buvo toli nustūmusi nuo religinės praktikos ir kurie ką tik į ją sugrįžo ar tebegrįžta.

Bažnytinės teisės kodeksas įpareigoja ganytojus aiškinti tikintiesiems pareigą vartoti masinio susižinojimo priemones žmoniškumo ir krikščioniškumo ugdymui (CIC, can. 822). tikra prasme katalikiškais laikomi tie laikraščiai ir žurnalai, kurie turi vyskupo skirtą globėją ar vadovą. Šalia jų gali būti ir kitų katalikiškos minties leidinių, bet jie nelaikomi bažnytiniais. Laikraščiams ir žurnalams, kad būtų pripažinti katalikiškais, pakanka vyskupo skirto teologo globos, nereikia, kad būtų bažnytinės cenzūros tikrinami. Atvirkščiai, religiją ir krikščioniška moralę liečiančioms knygoms reikalinga bažnytinė aprobuota, ir tai kiekvienam leidimui iš naujo, juo labiau vertimui (CIC, can. 823, 824). todėl primename dabar suskatusiems leisti (kad ir seniau aprobuotas religines knygas), kad pasirūpintų joms naują bažnytinę aprobatą (vad. „Imprimatur“, t. y. „Galima spausdinti“). Ši aprobata nereiškia. Kad visa, kas toje knygoje rašoma, yra grynas Bažnyčios mokymas. Ji tik reiškia, kad knygos turinys Bažnyčios mokslui neprieštarauja. Neprieštaraudami amžinoms tikėjimo tiesoms, katalikiškieji autoriai turi teisę tarp savęs ginčytis dėl įvairių sampratų ir jų niuansų, dėl praktinių išvadų pagal kintančias istorines aplinkybes ir žmonių poreikius.

Brangus broliai ir seserys, kreipiamės į visus tikinčiuosius ir visus prijaučiančius ragindami katalikišką spaudą prenumeruoti, skaityti, platinti ir įvairiais būdais remti; rinkti prenumeratorius, rašyti straipsnius, laiškus, pasiūlymus, pageidavimus, geranoriškai pasisakyti. Gerbiamieji Kunigai prašomi patys remti, platinti katalikiškąją spaudą ir surasti parapiečių, kuriems galėtų duoti pažymėjimus-įgaliojimus rinkti prenumeratas.

Mūsų katalikiškoji spauda pamažu gausėja, daugėja jos informacijos galimybės ir įvairumas: bendro pobūdžio vaizdingas spalvotas žurnalas, einantis du kartus per mėnesį – „Katalikų pasaulis“; šeimos, auklėjimo ir gailestingumo veiklos mėnesinis žurnalas „Caritas“; naujas religinės kultūros mėnesinis žurnalas inteligentijai „Naujasis židinys“; visuomeninis katalikiškas, vėliau turintis tapti dienraščiu „XXI amžius“.

Visus juos remkime, skaitykime, platinkime, juose bendradarbiaukime. Jie neabejotinai gražiai patarnaus atsigauti krikščioniškai dvasiai ir kultūrai Lietuvoje, gaivins, turtins ir stiprins mus kiekvieną kūrybos ir išganymo kelyje.

„Tegul saulė Lietuvoj tamsumus pašalina. Ir šviesa ir tiesa mūs žingsnius telydi…“

AMEN.

LIETUVOS KARDINOLAS IR VYSKUPAI

Prašome gerbiamuosius klebonus skaityti šį raštą 1990 m. rugsėjo 30 d. vietoje pamokslų.

„Voruta“ nespausdinta, gauta iš prel. Jono Jonio