Dr. Aldona Vasiliauskienė, www.voruta.lt

Jonas Steponavičius (1880 03 10–1906–1947 12 08) – dvasininkas, filosofijos mokslų daktaras, pedagogas, administratorius, politikas, aktyvus 1920–1926 m. Lietuvos Seimų narys, visuomenės veikėjas, Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmasis pirmininkas, aktyvus kovotojas dėl lietuvybės Vilnijos krašte, vienas iš Tėvynės apsaugos rinktinės organizatorių ir aktyvus veikėjas, apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu (1931).

Dr. kun. J. Steponavičius minimas Lietuvos Seimui skirtuose tyrinėjimuose (1), knygoje „Panevėžio vyskupija“ (2), Lietuvos enciklopedijoje (3), Utenos krašto enciklopedijoje (4), dr. Algimanto Katiliaus tyrinėjimuose (5), istoriko Prano Čepėno sudarytoje knygoje „Lietuvos universitetas 1579–1803–1922“ (6), Broniaus Kviklio Panevėžio vyskupijai skirtoje knygoje (7), Vytauto Indrašiaus knygoje „Antalieptės kraštas“ (8), kun. Remigijaus Kavaliausko sudarytoje knygoje „Zarasų parapijos istorija“ (9), Rimanto Bazaro knygoje „Zarasų „Ąžuolo“ gimnazija“ (10), Reginos Bliznikienės „Utenos Saulės gimnazija“ (11). Duomenų apie kunigą Joną Steponavičių randame kun. Prano Bieliausko „Dienoraštyje“ (12), kun. Alfonso Lipniūno dienoraštyje (13), dr. kun. Juozapo Čepėno (14), prel. Stanislovo Kiškio (15), kun. Petro Raudos (16) atsiminimuose, kun. Vytautui Kapočiui skirtoje knygoje(17), kun. Jono Jurgaičio (18) ir Stasio Raštikio (19) knygose, dokumentų „Tėvynės apsaugos rinktinė“ rinkinyje (20). Publicistas zarasiškis Petras Matekūnas išeivijoje parašė plačios apimties pasakojimą ir atsiuntė Zarasų krašto muziejui. Straipsnis 1995 m. (liepos 14–25 d.) buvo išspausdintas laikraštyje „Zarasų kraštas“, o Vytautas Indrašius, jį papildęs, perspausdino knygoje „Aukštaitijos šviesuliai“ (21). Tačiau pastebėtina, kad nei Vilniaus, nei Kaišiadorių nei Panevėžio vyskupijų kurijų archyvuose nėra dr. kun. J. Steponavičiaus asmens bylos. Tik kai kuriose Kaišiadorių vyskupijos bylose rasti epizodiniai kun. J. Steponavičiaus paminėjimai (22): kun. Stanislovo Čiupalo parengtame Semeliškės kunigų sąraše minimas dr. kun. J. Steponavičius čia dirbęs iki 1922 m., tačiau abejojama dėl darbo pradžios. O spausdintame nenurodyto autoriaus mašinraštyje detalizuotas dr. kun. J. Steponavičiaus atvykimo į Semeliškes laikas (23).

Svarbios medžiagos, nušviečiančios kun. J. Steponavičiaus Vilniaus šv. Jono bažnyčioje pirmąsyk aukotas Gegužines pamaldas lietuvių kalba ir jas lydėjusias lenkų riaušes, išplitusias ir kitose vietose, rasta prieškario periodikoje (Viltis, Bažnytinė apžvalga ir kt.).

Pirmojo Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmininko veiklai atskleisti, be minėtos literatūros, medžiagos rasta Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyriuje (LMAVB RS) – Švietimo draugijos „Rytas“ fonde (24), ypač byloje „Švietimo draugijos „Rytas“ Centro valdybos Vilniuje protokolai“ (25). LMAVB RS vertingos, nors ir negausios medžiagos patikslinančios biografinius duomenis rasta J. Steponavičiui skirtoje byloje (26).

Dera pastebėti, kad visų savo straipsniuose minėjusių ar plačiau rašiusių apie dr. kun. J. Steponavičių darbuose yra nemaža ir korektūros klaidų, ir neišaiškintų faktų. Tarkim, kai kurių autorių klaidingai (1881) nurodyta gimimo data, paankstinti įšventinimo į kunigus metai (1902-ieji, tada J. Steponavičiui buvo tik 22 metai), mokymosi užsienyje – Vokietijoje laikas skirtingų autorių darbuose įvairuoja nuo 1905 iki 1912 m. Įvairuoja Kun. J. Steponavičiaus – karo kapeliono darbo laikas, bei paskyrimų į Zarasus, Uteną bei vėl sugrįžimo į Zarasus datos. Netgi mirties Vokietijoje laikas nukeltas į 1949 metus. Pastebėti netikslumai paskatino autorę tyrinėti šią asmenybę (kai kurie tyrimų rezultatai jau publikuoti knygoje „Zarasų parapijos istorija“ (27)) ir pabandyti atstatyti bent jau dalį literatūroje įsigalėjusių klaidų.

Darbo objektas: sudėtingo likimo ir pasiaukojamos veiklos asmenybė – dr. kun. Jonas Steponavičius.

Darbo tikslas: detalizuoti dr. kun. Jono Steponavičiaus gyvenimo bei veiklos faktus.

Uždaviniai: pristatyti dr. kun. J. Steponavičiaus istoriografiją, apžvelgti kunigo mokslo kelią, atskleisti „Ryto“ draugijos pirmojo pirmininko, lietuvybės diegėjo Vilniuje ir Vilnijos krašte rezultatus bei kunigo laukusias pasekmes, išnagrinėti pedagoginę – administracinę veiklą, pristatyti dr. kun. J. Steponavičiaus visuomenės veikėjo, politiko – Lietuvos Seimų nario – vieno Tėvynės apsaugos rinktinės organizatorių – asmenybę.

Darbo metodai: duomenų rinkimas, literatūros analizė, jos susisteminimas, pateikimas.

Literatūra:Minėta literatūra, periodinė spauda, archyvinė medžiaga.

Jonuko vaikystė, mokslo, studijų metai

Zokorių vienkiemyje (Baltriškės parapijoje), Antalieptės valsčiuje (5 km nuo Antalieptės, ribojasi su Šalinėnų ir Baibių kaimais) 1880 m. kovo 10 d. Konstancijos Sakalauskaitės (1865–1908) ir Ignatijaus (1847–1916) Steponavičių šeimoje gimęs berniukas buvo pakrikštytas Jonu. Jau kitą dieną (t. y. kovo 11) pakrikštijo jį Daugailių bažnyčios filialistas kun. Jonas Daunoravičius (1839–1863–miręs iki 1921), o krikšto tėvais buvo Josifas Stefanovičius (Juozapas Steponavičius) ir Grasilda Sokolovska (Grasilda Sakalauskaitė) (28). (III-me palivarkiniame Zokorių viensėdyje, kaip teigia V. Indrašius, nuo seno gyveno tituluoti bajorai Steponavičiai (Stefanovič) ir pirmosios žinios apie juos siekia 1842 m. (29) Tad Jonukas buvo auklėjamas aukštos erudicijos dvasioje. Vaikystėje susiformavo ir jo būdo bruožai: atvirumas, nuoširdumas, paprastumas. Todėl, kaip teigia P. Matekūnas, zarasiškiai jį mėgo… o jis nemėgo skundikų, pataikūnų ir karjeristų (30).

Kai Jonukui suėjo septyneri metai, 1887 m. kovo 20 d. Kauno Bajorų deputatų susirinkime Joną Stepanauską (taip įrašyta dokumente) nuspręsta įrašyti į pirmąją Bajorų Stefanovičių giminės knygą. Šį sprendimą tų pačių metų rugsėjo 15 d. patvirtino Valdantysis Senatas, o rugsėjo 24 d. buvo išduotas bajorų kilmės liudijimas (dokumentas Nr. 75)(31).

Vėliau, paveldėjęs 40 ha tėvų ūkį, kaip rašė dr. kun. J. Čepėnas, gražiai jį sutvarkė: priveisė geros veislės gyvulių, pargabentų iš užsienio, gerai įtręšė ir įdirbo žemę… (32)

Iki 1890 m. Jonas Steponavičius mokėsi namuose. Tada įstojo į Rygos Aleksandro III gimnaziją ir nuo 1890 m. rugpjūčio d. iki 1896 m. rugsėjo 4 d. mokėsi parengiamojoje, I, II, III ir IV klasėse. 1896 m. rugsėjo 7 d. įstojo į Rygos miesto valstybinės gimnazijos V klasę. Ir mokėsi iki 1899 m. kovo 3 d., kol savo noru paliko mokyklą (išvyko nebaigęs VI-tos klasės)(33). Pastebėtina, kad abiejose gimnazijose IV ir V klasėse mokėsi po 2 metus.

Palikęs Rygą, atvyko į Vilnių ir 1899 m. balandžio 28 d. laikė egzaminus į Vilniaus kunigų seminariją. Stojamųjų egzaminų lapas liudija, kad Dievo įstatymai buvo įvertinti 5, lotynų kalba – 4, rusų kalba – 3, tėvynės istorija ir geografija – 4 (34).

1899 m. liepos 31 d. Jonas Steponavičius rašo prašymą Vilniaus Kunigų seminarijos rektoriui prel. K. Bajko (1859–1923), prašydamas priimti mokytis. Prie prašymo pridedami 7 dokumentai: . Gimimo ir krikšto metrikų išrašas; 2. Dokumento liudijančio dvarininkišką kilmę kopija; 3. Rygos miesto valstybinės gimnazijos liudijimas apie užbaigtus mokslus; 4. Liudijimas apie karinę (laikiną) prievolę ir jos atidėjimą iki 1904 m. šaukimo; 5. Kauno gubernatoriaus liudijimas apie neteistumą; 6. Kauno apygardos teismo liudijimas; 7. 1899 m. balandžio 28 d. egzaminų į seminariją lapas. Seminarijoje Jonas Steponavičius mokėsi nuo 1899 m. spalio 2 d. iki 1903 m. rugsėjo 1 d. Atestate esantys pažymiai (iš 11 dalykų tik 4 įvertinti ketvertais, kiti – penketai (35)) liudija būsimo kunigo gabumus ir dideles pastangas.

Be to, Vilniaus kunigų seminarijoje, kaip teigia P. Matekūnas, J. Steponavičius tapo ryškiu lietuviu – patriotu.

Toliau mokslus tęsė Sankt – Peterburgo dvasinėje akademijoje (1903–1907) (P. Matekūnas rašo, kad 1905 ją baigė). Čia įvairiais tautiniais klausimais diskutuodavo su lenkais. Sankt–Peterburgo dvasinėje akademijoje 1906 m. buvo įšventintas į kunigus (36). Parašė magistro disertaciją apie Kanto mokslą, įgydamas teologijos magistro laipsnį (1907).

Seminarijoje ir akademijoje buvo labai pamaldus. Atostogų metu, kaip teigia kun. J. Čepėnas, kasdieną važinėjo į Daugailių parapiją šv. Mišioms. O nuo tėviškės – Zokorių kaimo iki Daugailių apie 10 km. Po Mišių ilgai sėdėdavo klausykloje, klausydamas išpažinčių.1908 m. balandžio 15 d. kunigą J. Steponavičių ištiko didelė netektis – nuo cukraligės mirė motina (37).

Pasak dr. A. Katiliaus kun. J. Steponavičius Miuncheno Liudviko Maksimilijano universitete sociologijos ir filosofijos studijoms 1908 m. gavo 100 rub. „Motinėlės“ draugijos išmoką (38). Tad galima teigti, kad Vokietijoje (Miunchene, Berlyne ir Leipcige)kun. J. Steponavičius studijavo 1908–1912 m. (39) Pas prof. Wilhelmą Wundtą klausė pedagogikos, psichologijos ir eksperimentinės psichologijos kursus, iš šios srities pas minėtą profesorių parašė daktaro disertaciją „Untersuchung der Herstellung der subjektiven Gleichheit bei der Methode der mittleren Fehler unter Anwendung der Registriermethode“ (Subjektyvios lygybės nustatymas, remiantis vidutine paklaida ir vartojant registravimo metodą) (40), kuri buvo išspausdinta žurnale „Psychologische Studien“ VIII ir išleista atskira knygele Leipcige 1912 (44 psl.). Darbas gerai įvertintas ir Lietuvoje (41). 1912 m. kun. J. Steponavičius pripažintas filosofijos daktaru.

Darbas Lietuvoje. Šv. Jono bažnyčios vikaras Vilniuje

1912 m. pabaigoje (gal ir 1913 m. pradžioje)grįžęs iš Vokietijos (42) buvo paskirtas Vilniausš v. Jono bažnyčios vikaru – komendoriumi (klebonu dirbo kun. Antanas Černiauskas). Kun. J. Steponavičius išgarsėjo kaip puikus pamokslininkas, kėlęs parapijiečiams lietuvybės, doros, moralės, gerų darbų, patriotiškumo vertę. Čia jis parodė patriotizmo: bekalėdodamas surado 480 lietuvių (prie parapijos buvo užsirašę tik 23) (43), iškovojo lietuviškas gegužines pamaldas nuo 6 val. ryto Šv. Jono bažnyčioje lietuvaitėms tarnaitėms, kad jos į Mišias galėtų ateiti miegant ponams (44). Šį faktą pateikė ir spauda: „Trečiadienį, gegužės 1 d. 6 val. rytą bus pirmos lietuvių gegužinės pamaldos Šv. Jono bažnyčioje“ (45). Deja, šios Mišios su didžiuliais lenkų trukdžiais, kurie plačiai aprašyti to meto spaudoje, buvo aukotos tik du rytus. Išaiškinta, kad tie trukdžiai vykdyti Vilniaus dekano kun. A. Černiausko nurodymu (46).

Sužinoję, kad lietuviams bus aukojamos šv. Mišios, 1913 m. gegužės 1 d., trečiadienį, lenkai susirinkę prieš 6 val. giedojo (rėkė) lenkiškai ir trukdė kun. J. Steponavičiui aukoti Mišias. Antrąją dieną dekano kun. A. Černiausko kreipimasis iš sakyklos į lenkus buvo neryžtingas ir nereiklus, tad jie nesiliovė triukšmavę bažnyčioje ir trukdė lietuviams aukoti šv. Mišias ir gegužės 2 d. Ir abu rytus po Mišių jie kėlė triukšmą mieste. O gegužės 2-ąją prieš vakarines lenkų gegužės pamaldas „susirinkęs Šv. Jono bažnyčios namų kieme lenkų davatkų būrys, lyg sočiai nekultūringai pasityčiojęs iš lietuviškos vizitinės kortelės, primuštos prie kun. Steponavičiaus durų, ėmė paskui akmenimis laidyti į jo duris ir jo kortelę sudraskė. Tam barbarų darbui paliudyti turime taip pat žmonių. Maža to, kelios lenkės davatkos, pamačiusios kun. Steponavičių einantį nuo altoriaus su Švenčiausiuoju pas ligonį, išdrįso bažnyčioje, Švenčiausiojo akivaizdoje, velniuoti, tyčiotis, jog girdi „szatan wclelony niesie Pona Boga“ (Velnias Viešpatį Dievą neša). Ar bereikia didesnio bažnyčios iškoneveikimo – išbjaurojimo!“ (47).

Lenkų triukšmas pasiekė ir Vilniaus gubernatorių Piotrą Veriovkiną (1861–1946), kuris pasiuntė policmeisterį pas vyskupijos valdytoją prel. Kazimierą Mikalojų Michalkevičių (Michalkiewicz) (1865 02 01–1888 10 23–1940 02 16), kad keliom dienom uždarytų bažnyčią, kol iš dvasinės ir pasaulietinės vyresnybės sudarytas komitetas (Sąjunga lietuvių kalbos teisėms ginti Vilniaus vyskupijos bažnyčiose) sugalvos kaip apsaugoti lietuvių teises.

Vyskupijos sekretorius Julijonas Steckevičius pranešė, Vyskupijos administratoriaus sprendimą: dėl triukšmo nebeaukoti šv. Mišių lietuviams Šv. Jono bažnyčioje ir bažnyčią atidaryti kaip ir anksčiau – tik prieš 7 val. ryte (48). Nors gegužės 3 d. rytą vėl prisirinko lenkų, tačiau bažnyčia buvo uždaryta ir saugoma policininkų, tad lietuviams susirinkus, jie buvo ganėtinai ramūs. Nors bažnyčią lietuviams uždarė, tačiau tos pačios dienos vakare, ji buvo atidaryta lenkams, kad jie galėtų melstis gegužinių pamaldų metu.

Šie įvykiai, plačiai aprašyti lietuvių spaudoje (49), pasiekė Varšuvą, buvo aprašyti lenkų spaudoje (50). Apie Šv. Jono bažnyčios reikalus – lenkų neleidimą aukoti lietuviams pamaldų kalbėjo ir kun. Juozapas Laukaitis Rusijos Valstybės Dūmoje (51), lietuvių kalbos apgynimui išleista knygelė „Šv. Jono bažnyčia ir lietuvių kalba Vilniuje“ (52).

Dr. kun. J. Steponavičiaus nemalonumus patirtus iš lenkų, mini ir dr. kun. Juozapas Čepėnas (53).

Lenkai kėlė skandalą ir dėl vienos parapijietės lietuvės, kurią laidojo dr. kun. J. Steponavičius: ją lydint į kapus nuo Šv. Jono bažnyčios iki Aušros Vartų giesmės buvo giedamos lenkiškai, nuo Aušros Vartų iki kapų – lietuviškai. Tik giminaitės, organizavusios laidotuves griežtas pasakymas, kad giedota pagal jos norą, sulaikė nuo tolesnių, dr. kun. J. Steponavičiui grėsusių, nemalonumų (54).

Tačiau po Šv. Jono bažnyčioje Vilniuje skandalų, kaip rašo A. D. inicialais įsivardijęs autorius, sodžiuose lenkuojantys ėmė gėdytis lenkų vardo, o lietuviai galutinai pradėjo skirti lenkus nuo lietuvių (55).

Birželio viduryje dr. kun. J. Steponavičius buvo išleistas dviems mėnesiams atostogų (56), reikia manyti, išvyko į savo gimtinę, Zarasus, kur lenkai irgi priešinosi lietuvių kalbai.

Lenkinimą Zarasuose ir lenkų keliamus skandalus prieš lietuvių kalbą istoriškai apžvelgė Liudas Gira (1884 08 27–1946 07 01) (57). Jis mini, kad vietos gyventojai jau 1907 m. rinko parašus Žemaičių vyskupui dėl lietuvių kalbos įvedimo. Jų surinko 450. Tačiau, nenorėdami užbėgti klebonui Juozapui Žilinskui (1860–1883–1934 09 27) už akių, parapijiečiai kreipėsi į jį, prašydami raštą perduoti vyskupui. Klebonas prašymo nepriėmė, sakydamas, kad jis ir pats galįs įvesti lietuviškus pamokslus.

Kaip rašo L. Gira, vikaras kun. Jonas Deveikis (kitur rašyta Debeikis) (1873 06 24–1898 05 30–1933 11 12) 1908 m. pradėjo sakyti pamokslus ne tik per Atlaidus, bet ir kas ketvirtą sekmadienį (vadinamą „brostvinį“, kada pamaldos laikomas iškilmingai su Švenčiausiuoju ir procesija). 1909 m. kun. J. Deveikį iškėlus, lietuviški pamokslai sakyti rečiau, o 1912 m. vikaru atkėlus kun. Henriką Šumaną (1888–1911 02 27–1914 07 13) – visai panaikinti, nustota lietuviškai katechizuoti vaikus. Nors kun. H. Šumanas mokėjo lietuviškai, tačiau iš principo šia kalba nekalbėjo…

Dar 1911 m. parapijiečiai dėl lietuvių kalbos išsiuntė prašymą vyskupui. Atsižvelgdamas į parapijonis (parapijiečius) (4 323): lenkų 3 856, lietuvių – 467 – tokius skaičius vysk. Gasparui (Kasparui) Felicijonui Cirtautui (1841 06 21–1868 03 16–1897 11 30–1913 09 17) pateikė kleb. Juozapas Žilinskas (1859 03 17–1882 11 30–1934 09 27). Jais remdamasis vysk. G. F. Cirtautas 1912 m. spalio 27 d. raštu Nr. 4095 nustatė Ežerėnų bažnyčios pamaldų tvarką. Evangelija – dviem kalbom; lenkų – pamokslas po sumos, lietuvių – per visas Atlaidų dienas ir kiekvieną pirmą mėnesio sekmadienį prieš sumą. Gegužės ir spalio pamaldos, jei lietuviai pageidaus – abiem kalbom; vaikų katechizacija lenkams – lenkų, lietuviams – lietuvių kalbomis. Tokia tvarka turėjo būti įvesta jau nuo 1912 m. lapkričio mėnesio, tačiau kun. J. Žilinskas tą įstatymą iš sakyklos paskelbė tik 1913 m. pradžioje – Trijų Karalių dieną. 1913 m. gegužės 5 d. jis atsisveikino su parapija, o gegužės 8 d. atvažiavo naujas klebonas Juozapas Liasauskis (1861 01 07–1885 10 13–1958 11 29) ir tą pačią dieną pas vargonininką vyko pirmoji Švč. Mergelės Marijos litanijos lietuvių kalba repeticija, dėl kurios lenkai sukėlė triukšmą.

Neramumai Zarasuose, kilę dėl lietuviškų gegužinių pamaldų, aprašyti lenkų rašytojos Stefanijos Jablonskienės-Drazdauskaitės (1861 09 02–1936 07 05). Perteikiame straipsnelį iš „Vilties“ (58).

Vilniaus dienraštis „Kurjer Krajowy“ duoda labai nepaprastą šiuo metu protestą iš lenkų tarpo. Tas protestas – tai žinomos mūsų krašte lenkų rašytojos Stef. Jablonskienės laiškas, to laikraščio redakcijai rašytas. Ji rašo:

„Lietuviai turi Ežerėnuose mėnesyje kartą pamokslą savo kalba ir „Saulės“ draugijos skyrių. Buvusis Ežerėnų kleb. kun. Žilinskis^*, šie metai, paskelbė iš sakyklos, kad lietuviams būsiančios gegužinės pamaldos sekmoje valandoje ryto (lenkų pamaldos esti 6 val. vakaro), bet tai įvykdysiąs jo įpėdinis, kadangi jis išvažiuoja.

Jaunuomenės grupelė susirinko pas vargonininką ir pamėginimui sugiedojo litaniją. Mieste kilo toks triukšmas, tarytum švedai ar totoriai būtų besigrumią, kad ims kreitėti: vieni graso aplaidysią giesmininkus supuvusiais kiaušiniais, kiti – degutu išdegutuosią, kiti vėl – iš bažnyčios išvysią: rėkavo, lojojo biauriausiais žodžiais, kabinos gatve einant. Po kelių dienų liovėsi giedoję, nes naujasis klebonas pareiškė neturįs vyskupo įsakymo įvesti lietuviškų gegužinių pamaldų.

Sekmadienį, gegužės 26 d., buvo „Saulės“ skyriaus susirinkimas. Į susirinkimą įsigrūdo trys padaužos, išvartaliojo kėdes, šoko kumštimis mojuodami į susirinkusius, o minia gatvėje staugė, rėkavo, keikėsi, dūko it laukinių gauja, grasė išdaužysią langus, vis dėlto, kad čia: girdi ne tamsioji Lietuva esanti, kad jie norį lenkiškos ir šlekeckos vieros, ne pagoniškos, ir dar visaip kitaip.

Galas buvo tas, jog reikėjo šauktis policijos ir rašyti protokolą. Kartkartėmis skaitydama lietuvių laikraščiuose šitokių atsitikimų aprašymus, tariau laikraščius čia perdedant: bet pamačiusi šias riaušes noroms – nenoroms reik tikėti ir anais aprašymais.

Būdama lenkė protestuoju prieš tokį lenkybės platinimą, nes

„Dievas įsakė mūs, lenkų tėvynėj

Kad savo dorybės paveikslu

Taikintų meile ir santarve

Artimas krašto tautas“.

Kas čia atsitiko yra neteisė, išdykimas, nepadorumas, tai tik gėdą ir sarmatą tedaro pačiai lenkybės idėja.

Taip pat protestuoju teisybės vardu: Tik bent jau savo krašte lietuviai turį teisę vartoti savo kalbą.

Šiam nelemtam atsitikimui pašvelninti viena tegaliu pasakyti: tą triukšmą kėlė tamsioji minia, bet, turiu pasakyti, inteligentai pernelyg dedas to nematą. Naudos iš to atsitikimo tik „Saulės“ draugijai tebuvo, nes trisdešimt keli žmonės tuojau įsirašė nariais.“

Lenkų skandalas Zarasuose ilgai nesiliovė – buvo užvesta byla, kurią tyrė Salako klebonas Antanas Kryžanauskas (1862 02 17–1885 06 29–1940 03 23). Tačiau, pasak L. Giros, lenkininkų prievartos darbai tik dar labiau sustiprino vietos lietuvius, o ateityje tai lietuviams išėjo tik į naudą (59).

1913 m. rudenį (spalio mėnesį) kunigas dr. J. Steponavičius tom pačiom vikaro pareigom paskirtas į Domininkonų bažnyčią (60). Čia jis talkino klebonui Adomui Kuliešai (Adamus Kuleszo), tačiau, kalėdodamas sąrašų apie tautybę jau nebedarė (61).

„Toks kun. dr. Steponavičiaus perkėlimas reiškia šiokį – tokį pažeminimą, pabaudą. Bent taip manoma Vilniuje. Jeigu čia pabauda, tai tuomet reikia pasakyti, kad Vilniaus vyskupijos bažnyčios autoritetas vėl paklausė gatvės minios balso, reikalavusio kun. Steponavičių išvaryti iš Šv. Jono bažnyčios. Tuo tarpu didžiausias riaušių kaltininkas kun. Černiauskas, kurio kalčių kun. administratorius negali nežinoti, tebėra kaip buvęs Šv. Jono bažnyčios klebonu ir Vilniaus dekanu“ (62).

Kun. Antanas Černiauskas pats suagitavo mergaites ateiti anksti ryte ir giedoti, perspėdamas jo nepaisyti, kai iš sakyklos sakysiąs negiedoti.

Viena iš mergaičių – Darata, norėjusi apipilti vitrolium kun. Steponavičių, kai tas dalijęs Švenčiausiąjį, bet bepildama pati sau nusideginusi rankas taip, kad paskui reikėjo sirgti. Po kurio laiko ją ėmė griaužti sąžinė ir ji jau rengėsi tai pasakyti tardytojui, tačiau lenkai spėjo ją kažkur išvežti.

Sąjungos lietuvių kalbos teisėms ginti Vilniaus vyskupijos bažnyčiose atstovas apgailestavo, kad vyskupijos valdytojas šio skandalo nesprendė iš esmės ir todėl turėjusi įsikišti pasaulietinė valdžia. Gubernatorius P. Veriovkinaskreipėsi į kun. K. Michalkevičių: „Tamsta esi bažnytinės vyresnybės atstovas, aš – valstybės. Bažnyčia ir valstybė privalo visuomet tarp savęs sutarti. Pats Tamsta išleidai tą įsakymą (apie lietuvių gegužines pamaldas šv. Jono bažnyčioje), taigi pats ir turi sekti, kad jis būtų pildomas, o ne griauti savo autoriteto, nusilenkdamas prieš keliolikos kažkokių gatvės valkatų klyksmą. Nes kitaip meti tamsta abejojimą – kas čia iš tikrųjų valdo bažnyčią? – Jeigu gi pats tamsta nepajėgsi palaikyti savo autoriteto, esu pasirengęs tamstai pagelbėti“ (63).

Kunigui A. Černiauskui gubernatorius kalbėjo: „Mano giliausiu įsitikinimu tų skandalų kaltininku laikau taip pat ir tamstą, nes, žinant vietines sąlygas sunku beįtikėti, kad čia bažnyčioje liaudis galėtų net šitaip priešintis savo klebonui, kuris be to nėra be dvasinio autoriteto. Jeigu tai būtų buvę vėlesniu laiku ir turgaus dieną – galėtum tamsta sakyti, jog bažnyčion įsibrovė kažkokia girtuoklių gauja, bet 6 val. rytą smuklės dar tebėra uždarytos, taigi – atleisi tamsta, bet bus kažkaip kitaip“ (64).

Prel. K. M. Michalkevičius be asmeniškai pasakyto papeikimo kun. A. Černiauskui pirmąją riaušių dieną ir pertraukimo pamaldų šv. Jono bažnyčioje, pridėjus pamaldas Šv. Mikalojaus bažnyčioje, nesiėmė jokių priemonių savo įsakymui vykdyti, tikriesiems skandalų kaltininkams išaiškinti, paliko tai pasaulietinei valdžiai. Byla ėjo įvairiais keliais. Po kun. K. M. Michalkevičiaus ir A. Černiausko kelionių Sankt-Peterburgan buvo manoma, kad ji užbaigta, nes iš Šv. Jono bažnyčios buvo pašalintas kun. J. Steponavičius – perkeltas į Domininkonų bažnyčią po budrios „Gazetos Codziennos“ globos sparnu.

Dalykai pasikeitė į Vilnių atvykus departamento vicedirektoriui Tiaželnikovui: jo tyrimų vaisius – kun. A. Černiausko iškėlimas. Tačiau „žinančius dalykų stovį lietuvius padarė įspūdį, lyg būtų supliekta ne arkliui, bet per pakinktus, o juk būtų labiau geistina, kad laikantis vadžias vežėjas, kad ir lengviau, betgi supliektų per patį arklį, negu kad susitiktas pakeliui sargybinis kad ir smarkiai sudrožė lazda per pakinktus“ (65).

Kun. A. Černiauskas buvo paskirtas į Gardino Faros bažnyčia klebonu ir Gardino dekanu, vietoje kan. Jono Ellerto (1894–1916–1962), paskirto į Vilniaus šv. Jono bažnyčią. Vilniaus dekanu paskirtas Aušros Vartų klebonas Pranciškus Volodzko (Franciscus Wołodźko). Tokia bausmė, kaip rašo Petras Jovaišis, liudija, kun. A. Černiauskas turėjo gerą užtarytoją „Graždanino“ redaktorių, kunigaikštį Meščerskį (66).

Nuo 1913 m. pavasario (gegužės mėn.), pagal paskyrimą, kun. J. Steponavičius dirbo ir Vilniaus Pavlovskio (Paulauskio) vyrų gimnazijos tikybos mokytoju (67). Apie lietuvių kalbos mokymą Vilniaus miesto įstaigose 1912–1913 m. rašė Juozas Kairiūkštis (1855 03 05–1937 06 14) (68). Autorius pažymi, kad lietuvių kalbos buvo mokoma penkiose Vilniaus vidurinėse mokyklose.

I gimnazijoje buvo skaitomi su paaiškinimu parinkti tekstai. Mokiniai atmintinai mokėsi eilių, rašė diktantą, savais žodžiais pasakojo skaitytą tekstą.

Realinėje mokykloje buvo sudarytos dvi kuopelės. Pirmoje buvo siekiama pramokti kalbėti lietuviškai, antroje – suteikti mokiniams žinių iš lietuvių raštijos istorijos.

Privačioje Pavlovskio gimnazijoje pamokos pradėtos nuo spalio 15 d. Į jas užsirašė 20 mokinių, sudariusių du skyrius. Tačiau pažymėta, kad gimnazistai nepasižymėjo lankomumu. I skyriuje skaitant, atpasakojant bei rašant mokytojui prisireikė plataus aiškinimo rusų kalba; II skyriuje darbas buvo panašus į mokymą I gimnazijoje.

Privačioje mergaičių Prozorovienės gimnazijoje paskaitos – pamokos vyko nuo lapkričio mėnesio. Lankė penkios aukštesniųjų klasių mokinės. Nagrinėtos kai kurių lietuvių raštijos atstovų: Donelaičio, Valančiaus, Armino, vysk. A. Baranausko biografijos. Suteikta žinių iš raštijos teorijos ir istorijos.

Ir penktoji mokymo įstaiga – Marijos gimnazija. Pamokos pradėtos kovo pradžioje Šešioms vidurinių dviejų klasių mokinėms buvo skaitomi ir aiškinami straipsneliai ir eilės iš knygelės „Lietuva pavasarį, vasarą, rudenį ir žiemą“. Suteikta žinių iš gramatikos, rašytas diktantas.

Tad toks lietuvių kalbos žinių lygmuo buvo dr. kun. J. Steponavičiui atėjus dirbti į Pavlovskio gimnaziją, nors jis dėstė ir ne lietuvių kalbą, bet tikybą. Pažymėtina, kad 1914 m. Pavlovskio vyrų gimnaziją baigė tik du lietuviai: Stanislovas Kairys ir Jackus Sondeckas (69).

Deja, 1914 m. birželio mėnesį dr. kun. J. Steponavičius už lietuvišką veiklą ištremtas iš Vilniaus – iškeltas į Semeliškių (lenkiškai rašyta Sumieliszki) Šv. Lauryno parapiją (70).

Šv. Lauryno parapija Semeliškėse

„Viltyje“ pateikta trumpa informacija, kad po poilsio sodžiuje į Vilnių atvažiavo „Ryto“ draugijos pirmininkas dr. J. Steponavičius. Teigiama, kad jis pats dvasinės vyresnybės pasiprašęs nukelti į sodžių sveikatos pataisymui (71). Žinoma, kad 1914 m. vasario – kovo mėnesiais dr. kun. J. Steponavičius vyko gydytis į užsienį (72).

Kun. Petro Kraujalio (1882 07 08–1907–1933 08 14) teigimu J. Steponavičius iškeltas iš Vilniaus dėl silpnos sveikatos, o gal ir dėl Šv. Jono bažnyčios įvykių per jo laikytas lietuviams gegužės pamaldas (73).

Semeliškėse klebonu dirbęs kun. Jonas Masiulis (1862–1887–1931) už lietuvišką veiklą buvo iškeltas altarista į Stakliškes, tad dr. kun. J. Steponavičius buvo paskirtas į jo vietą (74).

Kalbant apie dr. kun. J. Steponavičiaus paskyrimą į Semeliškes būtina apžvelgti to meto padėtį šioje Šv. Lauryno parapijoje. Duomenų randame Kaišiadorių vyskupijos kurijos archyvo byloje Semeliškės, esančiame mašinraštyje „Iš Semeliškių bažnyčios ir parapijos istorijos 1830–1915“ (75). Pasinaudosime šia medžiaga.

XX a. pradžioje per penkis metus pasikeitė 6 kunigai. 1900 m. sausio 8 d. Konsistorija gavo Semeliškių parapijiečių skundą su 20 parašų. Jame rašoma, kad mirus kun. Andriui Daugai, į jo vietą atvažiavo senelis kun. Vladislovas Kliukauskas. Tada visą valdžią ir tvarką bažnyčioje į savo rankas suėmė vargonininkas Petras Bagdanavičius ir jo sūnus Juozapas. Bažnyčioje nutilo giesmės, žmonės tarp savęs pjaunasi. Jie prašo pašalinti minėtą vargonininką.

Ir pats senelis klebonas pačioje 1900 m. pradžioje skundėsi, kad buvęs zakristijonas Bernardas Belevičius skleidžia nebūtus gandus apie kunigus ir nesikrausto iš bažnytinio namo; Kunigas prašė leisti užvesti prieš jį bylą teisme. Turbūt teismo nebuvo, nes B. Belevičius balandžio 25 d. iš to namo išsikraustė.

Iš Trakų dekano Juozapo Kavrovskio pranešimų sužinome kunigų kaitą Semeliškėse:

1900 m. balandžio 19 d. iš kun. Vladislovo Kliukausko Semeliškių parapiją perėmė kun. Steponas Račkauskas;

1901 m. vasario 6 d. iš kun. S. Račkausko (jis nukeltas į Žiežmarius) – kun. Antanas Deksnys (1868–1894–1949);

1902 m. spalio 16 d. iš kun. A. Deksnio – Antanas Kripaitis, atvykęs iš Pivašiūnų (A. Deksnys iškeltas į Pivašiūnus);

1904 m. kun. A. Kripaitis pranešė, kad dėl sunkios ligos nebegalįs eiti pareigų. Tada jam į pagalbą 1904 m. gruodžio 6 d. vikaru buvo paskirtas kun. Pranas Raišutis;

1905 m. spalio mėnesį Semeliškių parapiją perėmė kun. Jonas Masiulis, kuriam į pagalbą spalio 12 d. paskirtas vikaras kun. Petras Valiuškis;

1914 m. birželio mėn. Semeliškių šv. Lauryno bažnyčią ir parapiją iš kun. J. Masiulio perėmė dr. kun. Jonas Steponavičius.

Dokumentas supažindina ir su to meto bažnyčios stoviu. Tai matyti iš įvairių kunigų raštų, pastangų statyti naują ar remontuoti senąją bažnyčią.

Kun. S. Račkauskis pranešė Konsistorijai, kad Semeliškių bažnyčia sena ir maža – joje telpa tik 800 žmonių, o parapijoje jų yra 9000. Reikia naujos bažnyčios tris kartus didesnės. Kunigas prašė atsiųsti knygelių aukoms rinkti – reikia surinkti 10 000 rub. Tačiau Konsistorija tam nedavė leidimo, nes Semeliškėse reikalinga ne medinė, bet mūrinė bažnyčia.

Atkeltas naujas kunigas A. Deksnys, tęsė kun. S. Račkauskio darbus – toliau rūpinosi bažnyčios padėtimi. Jis sudarė smulkią sąmatą mūro bažnyčiai pastatyti (47 990 rub ir 89 kap.), tačiau užtikrino Konsistoriją, kad pakaks ir 30 000 rub., nes plytos bus gaminamos pačių parapijiečių nemokamai. Vilniaus Konsistorijos pirmininkas kun. Antanas Vaškevičius buvo įgaliotas kartu su techniku visa tai patikrinti vietoje.

Klebonas kiek vėliau specialiu raštu išdėstė motyvus, kodėl norima statyti mūro bažnyčią. Akcentuota, kad 1772 metais atnaujinta bažnyčia labai sena ir maža, jos remontas apsieitų ne mažiau kaip naujos bažnyčios pastatymas. Parapijiečiai sutinka per kelis metus sudėti kiek reikia pinigų, be to, mūro bažnyčia bus daug patvaresnė ir nereikalaus nuolatinio remonto, kurio reikia medinei bažnyčiai. O parapijoje yra 10 253 tikintieji.

Naujas kun. A. Kripaitis ir grupė parapijiečių kreipėsi į Konsistoriją, prašydami atsakyti į ankstesnių klebonų raštus dėl bažnyčios. Į kun. Antano Kripaičio kreipimąsi atsako sulaukė naujas Semeliškių parapijos kunigas Jonas Masiulis. 1906 m. sausio pabaigoje jam paaiškinta, kad grafas Palenas, turėjęs pats asmeniškai vietoje apžiūrėti, iš Vilniaus išvykęs ir todėl šis reikalas nebuvo išspręstas.

1906 m. sausio pradžioje kun. J. Masiulis rašė vyskupui: „Bažnyčios sienos supuvo, altorius pairo, per stogą lietus ir sniegas krenta ant didžiojo altoriaus – visai neįmanoma laikyti pamaldų; atrodo, kad iki pavasario stogas visai sukris“. Kunigas skundžiasi, kad prieš 5 metus pasiųsta sąmata ir planas, o atsakymo vis nėra. Kada kreiptasi į Statybos Valdybą ir gubernatorių, liepiama teirautis Konsistorijoje.

Nesulaukęs atsakymo dėl galimos statybos, kun. Jonas Masiulis pažymėjo, kad dėl statomos Aukštadvario bažnyčios Semeliškių parapija sumažės, tad 1907 m. vasarą prašo leisti remontuoti Semeliškių bažnyčią.

Atsisakius nuo mūrinės bažnyčios teko remontuoti esančią, ją praplėsti ir pridėti zakristiją. Apie tai rašė dekanas kun. Juozapas Karvauskas (Karvovskis). Jis pažymėjo, kad aukas galima rinkti tik savoje parapijoje ir pradėti darbus bus galima tik įnešus į banką pusę numatomos remontui sumos. Konsistorija tokiam remontui davė leidimą – pagal sąmatą leista surinkti 3 403 rub. laisvų aukų.

Mašinraštyje pateiktas ir 1911 m. bažnyčios aprašymas. Bažnyčia Šv. Lauryno vardu statyta 1774 m., turi tris navas. Ilgis 44 aršinai, plotis – 17; nuo durų iki presbiterijos 33; presbiterija iki sienos 9 aršinai. Bažnyčia III klasės. Klebono alga – 400 rub.

Bažnyčia dengta gontais. Parapijinės kapinės už 4 varstų, yra dar 14 kapinių kaimuose – jų stovis geras, visos aptvertos.

Tikinčiųjų yra 6 290 (1910 m.). Bažnyčia turi 41 dešimtinę 1400 kv. sieksnių žemės.

Sekmadieniais ir šventadieniais vargonininkas gieda „Valandas“, kartais su žmonėmis. Valandos, rožančius ir kitos giesmės giedama pakaitomis lietuviškai ir lenkiškai. Skaitoma Evangelija ir sakomi pamokslai kiekvieną sekmadienį ir šventę dviem kalbom. Kryžiaus kelią žmonės eina be kunigo, procesijos daromos šventoriuje.

Katechizacija vyksta nuo gegužės vidurio iki birželio vidurio ir visą rugsėjo mėnesį.

Tikinčiųjų nuotaika gera: į pamaldas renkasi gausiai, bet ne labai noriai padeda puošti ir išlaikyti bažnyčią.

Yra dvi mokyklos – Semeliškėse ir Pastrėvyje ir dvi vadinamos „skaitymo mokyklos“ („Škola gramoty“). Visokių ydų yra po nedaug, o labiausiai tai įvairūs kivirčai ir vagystės.

Per metus pakrikštyta 247 (2 nelegalūs), sutuoktos 58 poros ir palaidotas 201 mirusysis.

Kun. J. Masiulis 1913 m. paprašė leidimo praplėsti parapijines kapines – iš trijų pusių pridėti po 6 sieksnius – toji žemė priklauso bažnyčiai. Prie prašymo kunigas pridėjęs ir planą. Vilniaus gubernatorius 1914 m. pradžioje leidimą praplėsti kapines pasirašė.

Tačiau kun. Jono Mačiulio lietuviška veikla buvo neparanki lenkams. Apie šią jo veiklą rašo kun. Nikodemas Švogžlys–Milžinas (1899 03 29–1925 06 14–1985 01 20) rankraštyje „Kaišiadorių vyskupijos istorija“ (76). Perteiksime Milžino pastebėjimus: „Kalbėdamas su parapijiečiais lietuviškai ir kurį laiką paklausęs jų lietuviškų išpažinčių – Masiulis suprato ir įsitikino, kad Semeliškių bažnyčioje yra būtinos lietuviškos pamaldos, nes parapijiečių dauguma kalba lietuviškai, lenkiškai nemoka ir visi jie trokšta suprantamų lietuviškų pamokslų, savų giedojimų ir kitų pamaldų. O iki šiol Semeliškių bažnyčioje nebuvo nė žodelio.

Tai kun. Masiulis pradėjo, įvedė ir įtvirtino čionai lietuviškas maldas, pusiau palikdamas ir lenkiškąją kalbą. Parapija džiaugėsi, visi eiliniai parapijiečiai buvo patenkinti. Juk lietuvių kalba skambėjo kitose kaimyninėse bažnyčiose.

Bet šitai nepatiko Semeliškių ponams dvarininkams. Jie aliarmavo kurijon, skundėsi Trakų dekanui.

Dekanas J. Karvauskas, oficialiai išsišaukė kun. Masiulį ir jam – tarnybiniai – lenkiškai pareiškė tokį protestą: „Tikras skandalas! Kaip aš čia esu 28 metus – jokių lietuvių ir kokių ten naujų lietuviškų pamaldų Semeliškėse niekad nebuvo . Visi nuo amžiaus meldžiasi katalikiškai – lenkiškai. O tu (Masiulis, Aut.) užkart visus lietuviais pavertei ir ėmei melstis neleistinai – lietuviškai. Būsi už tai nubaustas. O tas savo išmislytas (lietuviškos – aut.past) maldas – tuojau nutrauk. Marš namo!“ (Lietuvių raštas Pijui X, p. 51).

Kun. J. Masiulis buvo tikrai sąžiningas ir drąsus vyras. „Draudžiamų“ pamaldų nenutraukė ir lietuvybė įsivyravo Semeliškių bažnyčioje. Kartu su lietuviškų pamaldų įvedimu jis iš pagrindų suremontavo ir pačius Dievo namus. Lietuviai čia jį begaliniai mylėjo.

Bet šitai erzino lenkiškąją kuriją. Kitaip gal nedrįsdami pabausti rimtą kunigą – kurija dar darbingą ir neseną 52 m. kun. J. Masiulį iškėlė iš Semeliškių ir paskyrė bendradarbiu mansionorumi į Stakliškes. Šitai buvo kurijos nemalonė lietuviui kunigui.

Netrukus lenkiškumas Semeliškių bažnyčioje visai sumenko ir išnyko – lietuviai laimėjo savo amžinas teises“.

Apžvelgėme Semeliškių šv. Lauryno bažnyčią ir parapiją, kurią 1914 m. birželio mėn. perėmė dr. kun. Jonas Steponavičius. Neįvardytas autorius mašinraštyje rašo: „Matyt bažnyčios remontas dar nebuvo užbaigtas. Naujasis šeimininkas norėtų apmušti bažnyčią lentomis viduje ir iš lauko, sutvarkyti laiptus ir šventoriaus aptvėrimą, nudažyti altorius. Kadangi tiems darbams užbaigti reikia 4 500 rub. ūkininkai smulkūs ir neturtingi, o parapijos kasa tuščia, jis prašo pašalpos…

Kadangi tais metais prasidėjo karas, tai, reikia manyti, kad naujasis klebonas jokios pašalpos negavo“ (77).

Tad kunigas J. Steponavičius pateko į jam artimą – lietuvišką terpė. Tačiau apie jo darbus Semeliškėse dar nesurasta konkretesnių duomenų. Be abejo, jeigu dr. kun. J. Steponavičius užimdamas Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmininko pareigas rūpinosi švietimo reikalais visame Vilnijos krašte, daug dėmesio skyrė ir Semeliškėse įsikūrusiam šios draugijos skyriui. Jau 1914 m. vidurvasarį valdžios leista čia atidaryti knygyną – skaityklą (78). Archyvinėje medžiagoje rastas gražius paminėjimas: 1914 m. gruodžio 5 d. Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ valdybos posėdyje pirmininkas dr. kun. J. Steponavičius kalbėjo apie materialinę pagalbą jos reikalingiems draugijos skyriams, tad iš draugijos kasos Semeliškės skyriaus švietėjiškai veiklai plėsti nutarta išskirti 125 rub. (79)

O jau 1915 m. birželio 15 d. Trakų dekanas pranešė Konsistorijai, kad Semeliškių klebonas dr. kun. Jonas Steponavičius 1915 m. gegužės 1 d. išvyko į armiją, palikdamas bažnyčią ir parapiją savo vikarui Leonui Petkeliui (1885–1910–1935 03 13) (80).

1914–1916 m. vikaraudamas Semeliškėse kun. L. Petkelis talkino kun. J. Steponavičiui. 1916–1919 m. vikaravo kun. Leonas Markuckis (1889–1912–1963 03 02) (81), klebono pareigas ėjęs matyt tuo metu, kol kun. J. Steponavičius buvo armijoje. Prel. Stanislovo Kiškio knygoje esantis sakinys „Semeliškėse 1916 m. jis pavaduodavo dažnai išvykdavusį kleboną kun. dr. J. Steponavičių“ (82), kelia klausimą dėl kun. J. Steponavičiaus – karo kapeliono darbo Tiblisyje laiko: jeigu kun. J. Steponavičius 1916 m. buvo Semeliškėse, tai jis tuo pat metu negalėjo kapelionauti Tibisyje ir iš jo grįžti tik 1918 ar 1919 metais.

Kitas pastebėtas faktas – kun. Prano Bieliausko „Vilniaus dienoraštis“. Jis aprašo 1917 m. spalio 19 d. lenkų manifestaciją Vilniuje (iš 1,5–3 tūkst. žmonių minios apie du trečdaliai buvo vaikų), neva organizuotą bažnytinę procesiją, lenkų elgesį su vokiečių policija… Kada kun. P. Bieliauskas užėjęs pas kun. Teodorą Brazį ėmė pasakoti matytus įspūdžius, ten buvęs kun. dr. Jonas Steponavičius juokėsi iš lenkų kultūros (83). Šios dvi datos kelia prielaidą, kad iš Kaukazo armijos dr. kun. J. Steponavičius galėjo sugrįžti jau 1916. Tad, nesuradus svaresnės medžiagos, galima teigti, kad dr. kun. J. Steponavičius karo kapelionu dirbo tik 1915–1916 m., o ne 1914–1919 metais, kaip teigiama literatūroje.

Semeliškėse kun. J. Steponavičius klebonu dirbo 1914 06 (?)–1915 05 01 ir 1916 (?)–1922 m. Tad su pertrauka iki 1922 m., iki aktyvaus įsijungimo į politiką (84).

1926 m. spalio 18 d. raštu Nr. 1660 Kaišiadorių vyskupas Juozapas Kukta (1873 02 03–1898 10 31–1926 04 05–1942 06 16) dr. kun. Joną Steponavičių „kurio gyvenimas ir išsimokslinimas visiškai atitinka reikalavimus“, paskyrė prosinodaliniu egzaminatoriumi (85). Skyrimo raštą pasirašė ir vyskupijos kancleris J. Labukas.

1927 m. Elenchuose rašoma, kad dr. kun. J. Steponavičius nuo 1920 m. deputatas Seime, o Kaišiadorių vyskupijoje užima prosinodalinio egzaminatoriaus ir meno konsultoriaus (Consilium Artisticum) pareigas. Prosinodaliniais egzaminatoriais tuo metu buvo 6 dvasininkai: prof. Teodoras Brazys (1870 11 20–1900–1930 09 10), Donatas Linartas (1874–1897–1950 07 31), dr. Juozapas Matulaitis – Labukas (1894 01 19–1918 05 26–1965 12 05–1979 05 28), Aleksas Racevičius (1871–1894–1956 01 24), dr. Jonas Steponavičius ir Bernardas Sužiedėlis (1888 08 11–1912 10 28–1967 04 11) (86). Meno konsultoriai Kaišiadorių vyskupijoje buvo trys: Alfredas Aleksandravičius, Kazimieras Ribikauskas (1875 11 (?)–1901 06 23–1949 05 12) ir Jonas Steponavičius (87).

Dr. kun. J. Steponavičiui į pagalbą vikaru 1919–1921 m. buvo paskirtas kun. Jonas Sadūnas (1891 01 15–1915–1964 08 27) (88).

Visuomeninė veikla

Kun. J. Steponavičius būdamas labai aktyvus, dalyvavo įvairių organizacijų veikloje. 1913 m. birželio 10–12 d. vykusiame visuotiniame Lietuvių Mokslo draugijos (LMD) susirinkime jis buvo priimtas LMD nariu (89) ir antrojo posėdžio metu, surinkęs 32 balsus išrinktas Draugijos komitetan (90). Jau šeštajame šio susirinkimo posėdyje (birželio 11 d.) skaitė referatą „Eksperimentalės psychologijos santykiai su eksperimentale pedagogika“ (91). Po to kilusiose diskusijose pasisakė Romas Bytautas ir Zigmantas Žemaitis.

1914 m. birželio 11–14 d. vykusiame aštuntajame visuotiniame Lietuvių Mokslo draugijos susirinkime turėjo skaityti referatą „Apie religijų tyrinėjimo metodika“, tačiau į susirinkimą nebegalėjo atvykti (92), galima manyti, kad turėjo perimti parapiją Semeliškėse.

Dr. kun. J. Steponavičius įsijungė ir į Lietuvių dailės draugijos veiklą (93), tapo Lietuvių banko nariu, bendradarbiavo periodikoje „Draugijoje“ bei „Vaire“. Pastarajame 1914 m. išspausdinti straipsniai, skirti pedagogikai bei psichologijai (94), o straipsniu „Čiurlionis ir mūsų dvasios estetikos apsireiškimai“ (95) bandė nustatyti lietuvių meno estetikos normas.

1913 m. sausio 13 d. Lietuvių dailės draugijoje įsisteigė M. K. Čiurlionio kuopa, kurios vienas iš tikslų – rasti patalpas M. K. Čiurlionio paveikslų parodai. Jau vasario mėnesį kuopa subūrė 52 žmonių metinių šelpėjų būrį, tarp kurių ir dr. kun. J. Steponavičius „Metinių šelpėjų fondo M. K. Čiurlionio paveikslams išpirkti“.

„Ryto“ draugijos pirmininkas

Tačiau svarbiausia to laikmečio kunigo visuomeninė veikla, kurioje plačiausiai atsiskleidė J. Steponavičiaus organizaciniai, administraciniai, moksliniai ir kiti gebėjimai nukreipti lietuvybės išlaikymui – darbas Lietuvių švietimo draugijoje „Rytas“. Jis tapo pirmuoju „Ryto“ draugijos pirmininku. Apie „Ryto“ draugiją nemaža informacijos pateikęs kun. Petras Kraujalis (1882 07 08–1907–1933 08 14), pasirašęs slapyvardžiu 96), duomenų yra ir P. Kraujaliui skirtame straipsnių rinkinyje (97), autorių, tyrinėjusių „Ryto“ veiklą darbuose (98), archyvinėje medžiagoje (98), draugijos istorija, atiduodant duoklę sovietmečio ideologiniams reikalavimams tyrinėta Jūratės Kuzmaitės darbe (100).

1912 m. lapkričio 29 d. Petrapilyje buvo įregistruota Lietuvių švietimo draugija „Rytas“. Jos tikslas – šviesti Vilniaus apygardos lietuvius kaip reikalauja Romos – katalikų tikėjimo mokslas. 1913 m. sausio 31 d. Vilniuje Visų Šventųjų bažnyčios klebonijoje įvyko steigiamasis susirinkimas (101). Į valdybą balsų dauguma išrinkti Juozapas Kukta (21 balsas), kun. Vladas Mironas (20), Liudas Gira (20), dr. kun. Jonas Steponavičius (19), Jonas Basanavičius (18) ir Juozas Kairiūkštis (18). Kandidatais liko Antanas Smetona ir Klemensas Maliukevičius – abu gavo po 17 balsų. Valdybos pirmininku išrinktas kun. J. Steponavičius šias pareigas ėjo iki 1915 m. balandžio 14 d., kol buvo paskirtas karo kapelionu ir turėjo išvykti į Kaukazą. Daugiau pusmetį „Ryto“ pirmininko pareigas ėjo Juozas Kairiūkštis (102).

Pirmajame „Ryto“ valdybos posėdyje (1913 m. vasario 27 d.) pirmininkas ir sekretorius įgaliojami steigti draugijos skyrius, o kovo 5 d. J. Steponavičiui ir J. Basanavičiui pavedama tartis su liaudies mokyklų direkcija dėl pradinių mokyklų steigimo.

Kad būtų galima koordinuoti besisteigiančių skyrių veiklą, M. Kuktos spaustuvėje buvo išspausdinti J. Steponavičiaus parengti lapeliai ir platinami – tai ir gairės veiklai.

„Gerbiamasis Tamsta.

Gal jau visus Vilniaus gubernijos kampus aplėkė linksma žinelė, kad Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ – patvirtinta (Įstatus žr.: „Vilties“ Nr. 10). Dabar mums pasilieka tik stverties kuogreičiausio darbo, kad praplatinus draugijos veikimą Vilniaus gubernijoje steigiant kur tik galima šios draugijos skyrius.

Paaiškinimai:

1) atidaryti „Ryto“ skyrių, reikia nemažiau, kad 10 žmonių prašytų apie tai prašymą į Centralę „Ryto“ valdybą.

Po šiuo prašymu turi pasirašyti ne mažiau 10 žmonių. Prie to prašymo reikia dar pridėti 10 rublių. Prašymas su pinigais privalo būti išsiųstas šiuo adresu: „Правлеънiе общества Ритась“. Ьлаговещенская ул. д. 4. при костеле св. Духа, г.

2) Centralė valdyba,gavus prašymą įsteigti draugijos skyrius, praneša apie skyriaus atidarymą Vilniaus gubernatoriui. Naujai įsteigtam gi skyriui siunčiam pranešimą apie steigimą ir „Ryto“ draugijos įstatus ir kanceliarijos knygas apmokant paties skyriaus.

3) Naujai užtvirtintas skyrius, norėdamas įsteigti skaityklą, ar skaitymo ir rašymo mokyklą, privalo apie tai pranešti centralei „Ryto“ valdybai.

Valdyba gi kreipiasi į vyriausybę su prašymu leisti naujai atidarytam skyriui steigti ar tai skaityklą, ar skaitymo mokyklą ir t.t.

Kad leidimas jau gautas Centralė „Ryto“ valdyba praneša apie tai naujai įsisteigusiam skyrių, prisiųsdama jam kartu reikalingų nurodymų, paaiškinimų, blankų ir t. t.

Su pagarba „Ryto „pirmininkas, kun. dr. J. Steponavičius. (103)

Dr. J. Steponavičius gebėjo apmąstyti ir tikslingai nukreipti veiklą tiek „Ryto“ draugijoje, tiek ir statant gimnaziją Zarasuose.

Negavus sutikimo steigti pradines mokyklas (leista steigti tik vienklases ar dviklases su cenzuotais mokytojais), nuspręsta ruošti mokytojus. Tačiau draugija „Rytas“ neturėdama lėšų mokytojų rengimui, kreipėsi į Vilniaus gubernatorių, kad leistų rinkti aukas. Taip pat kreipėsi ir į Vilniaus vyskupijos administraciją, kad leistų rinkti aukas bažnyčiose (104).

Lentelė Nr. 1^*

„Ryto“ draugijos pirmininkai

„Ryto“ draugijos posėdžių protokoluose pirmuoju punktu dr. kun. J. Steponavičiaus ranka įrašyta: „Valstybinė mokykla lietuviškose vietose turi būti lietuviška – mokytojas lietuvis ir dalykai lietuviškai“ (105).

Dera pastebėti, kad „Ryto“ draugijos valdybos posėdžių protokolus rusų kalba rašė pirmininkas dr. kun. J. Steponavičius. Jo ranka surašyti 9 protokolai (žr.: lentelė Nr. 2). Paskutinis protokolas (Nr. 19) rusų kalba užrašytas 1915 lapkričio 5 d (jį rašė dr. kun. M. Reinys – tai pirmasis jo ranka užrašytas protokolas), o jau nuo 1915 m. lapkričio 8 d. – protokolas Nr. 20 jie rašyti lietuvių kalba (šį protokolą rašė irgi M. Reinys).

Įsteigus „Rytą“ jau po savaitės, t. y. 1913 m. vasario 6 dieną J. Steponavičius kreipėsi į visuomenę dėl „Ryto“ draugijos veiklos ir tautinės kultūros ugdymo Vilniaus krašte (106), straipsniu „Balsas į visuomenę“ (107), prašydamas ir kitų laikraščių šį kreipimąsi atsispausdinti savo skiltyse.

„Viltyje“ išspausdinamas ir dr. J. Steponavičiaus kreipimasis dėl knygų aukojimo (108). Tuo metu „Ryto“ draugijos valdyba buvo įsikūrusi Vilniuje Blagoveščenskaja 4. (dabar Šv. Jono gatvė). Vėliau – Tilto gatvėje. Po kurio laiko Draugija įsikūrė Vileišių rūmų pirmame aukšte.

Lentelė Nr. 2^*

„Ryto“ valdybos posėdžiai, pirmininkaujant dr. kun. J. Steponavičiui

„Ryto“ draugijos fondo dokumentuose sužinome apie dr. kun. J. Steponavičiaus darbų kryptis 1913-ųjų pradžioje (109): rūpintis mokytojų parengimu pradėsiančioms veikti lietuviškoms mokykloms (5/III; 1916. L. 22), Vilniuje neturtingų mokinių patalpinimu į bendrabučius (9/IV, 1913. L. 23), vakarinių kursų organizavimu Labanore (24/V, 1913. L. 26) ir kt. Balandžio 9 d. „Ryto“ valdybos posėdyje keltas klausimas dėl nuosavo namo įsigijimo draugijos reikalams: kad gyvenamuoju plotu būtų galima aprūpinti besimokančius neturtingus moksleivius, nes jie dažnai pakliūna į neigiamą aplinką (110), rinkti lėšas vargšų mokinių bendrabučio statybai (111), o kitame posėdyje išklausyti prašymai dėl draugijos skyrių Kaltanėnuose ir Pivašiūnuose atidarymo (112).

Gegužės mėnesį „Ryto“ valdybos posėdyje keliamas klausimas dėl vakarinių kursų suaugusiems atidarymo (113), pasidžiaugta, kad Švietimo ministerija rudenį žada atidaryti dvi lietuviškas gimnazijas Vilniaus gubernijoje: Švenčionyse ir Lydoje (114).

Dr. kun. J. Steponavičiui vikaraujant Šv. Jono bažnyčioje, šioje parapijoje per pusę metų buvo įsteigti du „Ryto“ draugijos skyriai (115).

1913 m. kovo 24 d. įvyko Vilniaus skyriaus steigiamasis susirinkimas (116). 1914 m. sausio 6 d. „Ryto“ draugijos Vilniaus skyriaus pirmininku kun. P. Bieliauskas (117).

1913 m. liepos 28 d. įkurtas „Ryto“ draugijos skyrius Naujuose Švenčionyse, įsirašė 58 nariai. Visuotinio narių susirinkimo metu išrinkta valdyba: pirmininkas – kun. Čaglis, vicepirmininkas J. Statkevičius, iždininkas – Gulbinavičienė, sekretorius – Svirbutavičius. Nustatytas 1 rub. nario mokestis metams. Susirinkimas nutarė Naujuose Švenčionyse įkurti biblioteką ir skaityklą bei šioms įstaigoms pasamdyti butą. Minėtas faktas – švietimo veiklos pradžia Naujuose Švenčionyse. Straipsnis informuojantis apie draugijos įsikūrimą baigiamas gražiu paraginimu: „Kiekvienam lietuviui, kuris nori darbuotis Lietuvos švietimui, reikia įsirašyti „Ryto“ nariu. Buskime iš miego rytiečiai ir darbuokimės. Neškime kiekvienas kas darbą, kas pinigėlį, kas ką kitą švietimo reikalams“ (118).

1913 m. rugpjūčio 11 d. „Ryto“ draugijos skyrius įsisteigė Pivašiūnuose (Trakų apskritis). Po pamaldų kun. Alfonsas Petrulis šventoriuje perskaitė „Ryto“ Įstatus, paaiškino draugijos svarbą. Į draugiją įsirašė 29 asmenys (17 vyrų ir 12 moterų). Išrinkta taryba: pirmininkas – kun. Alfonsas Petrulis (1873 08 04–1899–1928), pavaduotojas – ūkininkas Juozas Vasiliauskis, sekretorė ir iždininkė –Adelė Piaseckaitė. Tarybos nariu išrinktas ūkininkas Juozas Sabaitis. Metinis nario mokestis – 1 rub. Svarstytas knygynėlio reikalingumas ir nutarta pagalbos kreiptis į „Ryto“ centrą.

1913 m. spalio pabaigoje Nemunaityje (Trakų apskritis) įvyko pirmasis „Ryto“ draugijos skyriaus susirinkimas, įsirašė apie 30 narių. Pirmininku išrinktas kun. Feliksas Baltuška (1865–1896–1944), jo padėjėju – Z. Sasnauskas, sekretoriumi L. Daukševičiatė, iždininku – T. Čeplikas, nariu patarėju V. Galkauskas. Į revizijos komisiją išrinkti K. Dundys, K. Bauklytė ir K. Vaitulevičius. Nutarta įsteigti vakarinius kursus suaugusiems (119).

1913 m. gruodžio 15 d. „Ryto“ draugijos skyrius su 24 nariais įsteigtas Švenčionių apskrityje Mielagėnuose. Pirmininku išrinktas kun. A. Zaremba, jo padėjėju – M. Meldžiūnas, sekretoriumi J. Urbaitis, kasininke M. Meldžiūnytė, nariai P. Jakštas, A. Juršėnas ir S. Burokas. Kandidatais į skyriaus valdybą tapo S. Apyvala ir J. Meldžiūnas. Steigiamajame susirinkime nutarta atidaryti skaityklą – knygyną ir pradinę mokyklą (120).

Įsisteigę skyriai ėmėsi kultūrinės veiklos. Spaudoje nemaža dėmesio susilaukė „Ryto“ draugijos skyriaus Naujuose Švenčionyse organizuoti renginiai. Rugpjūčio 25 d. – vaidinimas „Genovaitė“. Čia daugelis vietinių artistų pirmąsyk pasirodė scenoje. Suteikdami daug džiaugsmo lietuviams. Nors, kaip rašo spauda „Vietos lenkai, tiesa, boikotavo tą vakarą, buvo net išlipdę popiergalių, grasindami visiems, kurie būsią renginyje, akmenimis. Kaip visur, taip ir čia, jie parodė savo toleranciją ir kultūrą. Tiesa, niekas nebijojo tų grasinimų, taigi vakaras, nežiūrint didelių išlaidų, „Ryto“ draugijai davė ir pelno“ (121). Vargonininko Paulionio vadovaujamas choras padainavo keletą tautinių giesmių. „Taigi po tiek metų ilgaus miego, kelias ant galo ir šiame kampely lietuviai. Kelias!.. Kelias ir duos Dievas, kad už keleto metelių gal ir visai atsibus“. Rugsėjo 8 d. tas pat skyrius, pasiskelbęs, kad gavo valdžios leidimą, rengė vakarą – vaidinimą „Gyvieji nabašninkai“, monologą ponaitis, deklamacijas bei šokius (122).

1914 m. birželio 15 d. netoli Kaišiadorių geležinkelio stoties esančiame Kiemelių sodžiuje. „Ryto“ draugijos skyrius surengė lietuvišką vakarą. Vietiniai artistai – mėgėjai parodė „Šventąją Agnietę“. Prieš renginį buvo paskelbta: „Kaišiadoriškiai tikisi, jog ir Vilniaus bei Kauno inteligentai lietuviai, pasinaudodami kelio patogumu malonės vienas kitas atvykti, nes tai bus naudingas žygis ir smagus kelių laisvų valandų praleidimas lietuvių sodžiuje“ (123).

Švenčionių parapijos klebonas, dekanas kan. Petranis per pusantrų metų ne tik atliko svarbius bažnyčios bei klebonijos remonto darbus, bet daug nuveikė ir tautiniam lietuvių švietimui. Jis Švenčionių gimnazijos ir miesto mokyklų kapelionas, dalyvauja visų mieste įsikūrusių draugijų veikloje, pirmininkauja „Ryto“ draugijos Švenčionių skyriui, kuris planuoja atidaryti lietuvišką skaityklą ir knygyną. Klebono veikla puikus pavyzdys ir jam talkinantiems vikarams kunigams A. Mykailai ir St. Ščemirskiui (124).

Atsirasdavo geradarių, kurie savanoriškai rinko „Ryto“ draugijai aukas. Vienas toks Vincas Kopka, paminėtas laikraštyje „Viltis“. Jis aukas rinko Marcinkonyse, Varėnoje, Nedzingėje, Perlojoje, Dauguose ir surinktą 150 r. 62 k. sumą įteikė pirmininkui dr. kun. J. Steponavičiui (125). Informacijoje paminėtos ir kitų aukotojų pavardės bei pinigų sumos. Tarkim, kun. Žiogas iš Želvos paaukojo net 100 r.

Tačiau skyrių steigimui buvo kliuvinių ir iš dvasininkų tarpo. Ne vieną tokį pavyzdį aprašo „Viltis“. Strūnaičių (Vilniaus gubernija) klebonas Antanas Šabanavičius (1878–1900–1927 04 21), palaikydamas lenkus, lietuvius giesmininkus per vasaros oktavą ragino giedoti lenkiškai. Parapijiečiams lietuviams sumanius steigti „Ryto“ draugijos skyrių Bl. Pavlavičius ir Vl. Matkevičius nuėjo pas kleboną tartis. Klebonas pasakęs turįs draugijos pranešimus ir kitus reikalingus popierius, pažadėjo pasirūpinti sušaukti steigiamąjį susirinkimą. Nesulaukdami žadėto susirinkimo, minėti veikėjai po poros savaičių nuėjo pas kleboną. Šis pasakė, kad manydamas, jog niekas nenorės įsirašyti į draugiją, visus „Ryto“ popierius sudegino. Tada Pavlavičius išėmė iš kišenės popierius ir padavė klebonui. Kleb. A. Šabanavičius popierius pasiėmė, tačiau draugijos taip ir nesudarė (126). Parapijiečiai (jų Strūnaičiuose apie 4000), beveik visi lietuviai. Anksčiau dirbęs kunigas Aleksas Racevičius (1871 07 17–1894–1956 01 24) buvo puikus lietuvybės platintojas, tačiau jį pakeitęs kun. Glodinas ėmė įkalbinėti lietuvius mokytis lenkiškai poterių, įvedė lenkiškas pamaldas (vieną sekmadienį Mišios lenkų kalba, kitą lietuvių), nors niekas gyventojų, lenkiškai nesuprasdami ir neprašė. O kleb. A. Šabanavičius nepaisydamas vyskupijos nurodymų (du sekmadieniai Mišios lietuvių kalba, vienas – lenkų), prisilaikė kun. Golovkino įvestos tvarkos. Lietuviui vargonininkui ėmus chorą mokyti lietuviškų giesmių, klebonas tai pripažino „vakaruškomis“ ir uždraudė mokytis giedoti lietuviškai. Strūnaičiai tikisi, kad įkūrus „Ryto“ draugiją, reikalai pagerės lietuvybės kryptimi (127).

Iki 1913 m. spalio mėnesio vidurio jau buvo įsisteigę 25 „Ryto“ draugijos skyriai: Vilnius: I, II, III; Naujieji Švenčionys, Valkininkai, Labanoriai (Labanoras), Palūšiai (Palūšė), Gilučiai, Kietaviškis (Kietaviškės), Kaltinėnai, Pivošiūnai (Pivašiūnai), Koncipuoliai, Rudiškis (Rūdiškės), Šešuoliai, Merkinė, Gontovnikai, Alytus, Sumeliškis (Semeliškės), Korgovdai, Podenbiai, Nemunaitis, Lingmėnai (Linkmenys), Devianiškis (Dieveniškės), Košedarai (Kaišiadorys), Mielagėnai. Atiduoti dokumentai „Ryto“ kursų veiklai patvirtinti. Kursuose numatyta rengti įvairaus amžiaus vaikinus bei merginas egzaminams (liaudies mokytojams, vaistinės mokiniams, kariuomenės savanoriams, buhalteriams ir t. t. ). Be to, mokiniai bus parengiami į 5-tą gimnazijos klasę. Tuo pačiu „Ryto“ draugijos kursai galės parengti vaikinus stojimui į dvasinę seminariją.

Daugiau kaip metų laikotarpyje (1913 02 27–1914 03 11) iki antrojo visuotinio susirinkimo, pagal pirmininko dr. kun. J. Steponavičiaus pateiktą ataskaitą įsteigti 37 „Ryto“ draugijos skyriai, yra per 2000 narių, gautas leidimas Naujuose Švenčionyse atidaryti biblioteką – skaityklą, atiduoti prašymai dėl vienklasių mokyklų bei parengiamųjų kursų pedagogams įkūrimo (128). Antrojo visuotinio susirinkimo metu pirmininku vėl išrinktas J. Steponavičius, vicepirmininku – Juozas Kairiūkštis.

1914 m. gegužės 4 d. iš Marijampolės gautame „Žiburio“ lietuvių katalikiškos draugijos valdybos vardu parašytame jos pirmininko kunigo kapeliono Motiejaus Gustaičio (1870 02 27–1895 03 11–1927 12 23) laiške, kreipiamasi į „Ryto“ draugijos pirmininką dr. kun. J. Steponavičių, siūlant plėtoti švietimo draugijų fondą ir šiam tikslui „Ryto“ pirmininkas, kaip kapelionas kviečiamas kartu vykti į Ameriką, rinkti lėšų (129).

Laiške rašoma: „Mudu būdami gimnazijų kapelionai, turime laisvas akacija. Pabandykim tokiu tikslu nuvažiuoti į Ameriką. Aš pasą turiu ir 7 birželio pasirengęs į kelionę. Kviečiu tamstą į talką – dviem geriau klosis. Jei tamsta pats negalėtum, teikis pagundyti ką kitą. Girdėjau p. Smetona turi noro pasivažinėti, arba gal kas L. Girą pavaduotų…“ (130)

Tačiau 1914 m. gegužės 30 d. valdybos posėdyje nutarta šį „Žiburio“ pasiūlymą atmesti, o lėšas, rusų administracijai leidus, rinkti savo krašte (131) ir šį rinkimą pavesta organizuoti dr. kun. J. Steponavičiui. Tad Švietimo draugijų fondo reikalais į Ameriką 1914 m. birželio 28 d. išplaukė „Žiburio“ draugijos pirmininkas kun. M. Gustaitis ir Paryžiaus lietuvių informacinio biuro vedėjas J. Gabrys (132).

1914 m. liepą iš gubernijos raštinės „Ryto“ valybai pranešta, kad nereikalinga Vilniuje įsteigti antrąją skaityklą (133), tačiau Labanore ir Semeliškėse leidžiama atidaryti knygynus – skaityklas (134).

Nors J. Steponavičius, dėl susidariusių sąlygų: klebono pareigos toli nuo Vilniaus – Semeliškėse, sudėtingas atvykimas į Vilnių – 1915 m., kovo 11 d. vykusiame valdybos posėdyje įteikė atsistatydinimo pirmininkauti (nuo 1915 m. vasario 26 d.) raštą, tačiau valdybos prašymu sutiko eiti šias pareigas iki visuotinio susirinkimo (135). Šiame posėdyje kalbėta ir apie kanceliarinių dokumentų – įvairių susirašinėjimų – sutvarkymą. Šį darbą pasisiūlė atlikti J. Kairiūkštis.

1915 m. balandžio 7 d. „Ryto“ draugijos visuotinis susirinkimas vyko Šv. Mikalojaus parapijos salėje. Pranešta apie dr. kun. J. Steponavičiaus atsistatydinimą. Pasak vicepirmininko Juozo Kairiūkščio „Per ataskaitinius metus draugijos veikla nepakilo iki Įstatuose numatytų perspektyvų. Tokį liūdną reiškinį galima paaiškinti kad draugijos pirmininkas ne Vilniuje“ (36). Tačiau pasidžiaugta, kad atidaryti du nauji „Ryto“ draugijos skyriai: Molėtuose ir Giedraičiuose, tad veikia 39 draugijos skyriai. Be to devyniose vietose jau gautas leidimas atidaryti bibliotekas – skaityklas.

Nepaisant dr. kun. J. Steponavičiaus atsistatydinimo rašto, jis vėl išrinktas pirmininku (vietoj išvykusių valdybos narių į valdybą buvo išrinkti kun. P. Kraujalis, dr. kun. M. Reinys, kun. Vincentas Zajančkauskas, kandidatu – dekanas Kl. Maliukevičius). Buvo išrinkta kunigų komisija (J. Kukta, Kl. Maliukevičius, Kajetonas Čepanas 1872–1900–1922 04 05), įgaliota prašyti Vilniaus vyskupijos ordinarą, atkelti dr. kun. J. Steponavičių iš Semeliškių į Vilnių (137). Be to, buvo numatytos algos „Ryto“ draugijos pirmininkui – 600 rub., sekretoriui – 400 rub.

Tačiau jau pirmajame atnaujintos „Ryto“ valdybos posėdyje (1915 m. balandžio 14 d.) išaiškėjo, kad J. Steponavičius, kaip karo kapelionas, važiuoja į Kaukazą (139). Tai paskutinis „Ryto“ valdybos posėdis, kuriame dalyvavo dr. kun. J. Steponavičius, ne tik be atlyginimo vadovaudamas „Ryto“ draugijai, bet ir atlikdamas sekretoriaus pareigas.

Dr. kun. J. Steponavičius dar prieš išvykdamas į Kaukazą gauna raštą iš Vilniaus gubernijos liaudies mokyklų direktoriaus, kūrime pranešama, kad 1914 m. gruodžio 20 d. Patariamasis susirinkimas išklausė Direktoriaus pateiktos medžiagos dėl „Ryto“ prašymų: 6 vienklasių pradžios mokyklų ir dviejų rašto suaugusiems mokyklų. Ir nusprendė leisti atidaryti pradžios mokyklas Kirdeikiuose, Rypajcuose, Gilučiuose, Takniškiuose, Peliūncuose (gal tai Pastrėvys) ir Šešuoliuose. Suaugusiųjų rašto mokyklų atidarymą nuspręsta atidėti (139).

Pirmininko pareigas sutikęs eiti J. Kairiūkštis dirbo daugiau pusmetį (1915 04 14–1915 11 08), tada pirmininko pareigas perėmė dr. kun. M. Reinys (140) (žr.: lentelė Nr. 1).

Vien per 1913–1915 metus buvo įsteigta per 120 lietuviškų mokyklų Vilnijos krašte. Per gana trumpą laiką dr. J. Steponavičiaus pastangomis įsteigti net 62 „Ryto“ draugijos skyriai. Tam padėjo kunigo parengti, išspausdinti ir išplatinti kreipimosi lapeliai (141).

Pirmininkas dr. kun. J. Steponavičius, būdamas Semeliškės šv. Lauryno parapijos klebonas, prisidėjo prie įsikūrusios „Ryto“ draugijos skyriaus veiklos stiprinimo, tą liudija ir jau minėta valdybos išskirta materialinė 125 rub. pagalba.

Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ – visuomeninė Lietuvos švietimo organizacija, steigusi mokyklas ir vadovavusi švietimui lietuvių kalba Rytų ir Pietryčių Lietuvoje, veikusi 1913–1938 m., trumpam atkurta 1939–1940 m. (142) Lietuvai atgavus nepriklausomybę „Ryto“ draugijos veikla atkurta 2004 m. balandžio 3 d. (pirmininkas Algimantas Masaitis).

Teigtina, kad dr. kun. J. Steponavičiaus pirmieji politinės veiklos pradmenys formavosi ne tik darbuojantis „Ryto“ draugijoje, bet ir kuriant „Lietuvių bendrovę“. Kartu su Adomu Prūsu, Alponsu Moravskiu, Domu Šidlausku, A. Vosyliumi, P. Mičiuliu, dr. A. Domaševičiumi kun. dr. J. Steponavičius kreipėsi į lietuvius, norinčius gauti darbo ir asmenis, ieškančius darbininkų, aiškindami apie „Lietuvių bendrovės“ tikslus ir uždavinius (143).

Iš Vilniaus, kaip minėta, kun. J. Steponavičius buvo paskirtas klebonu į Semeliškių šv. Lauryno parapiją (Kaišiadorių dekanatas). Čia, kaip rašo kun. J. Čepėnas, jis pasižymėjo kaip geras ūkininkas: beveik visą bažnyčios beneficijos žemę jis užsodino vaisiniais medžiais, taip buvo matęs Vokietijoje.

Pirmas pasaulinis karas ir pokaris

Pirmojo pasaulinio karo metu dr. kun. J. Steponavičius buvo paskirtas Kaukazo armijos kapelionu (1915–1916?) (144). Aktyviai reiškėsi Tiflisio lietuvių gyvenime, lenkų bažnyčioje aukodavo Mišias lietuviams, sakė pamokslus, pranešdavo apie įvykius Lietuvoje. Jo turiningus ir patriotiškus pamokslus akcentavo savo knygoje Stasys Raštikis (1896 09 13–1985 05 03). Pasak P. Matekūno, „Kunigas dr. J. Steponavičius Kaukazo fronte dalyvavo net pirmosiose kovos linijose, suteikdamas religinius patarnavimus ne tik sužeistiems lietuvių kariams, bet ir lenkams bei kitiems, kurie į jį kreipėsi. Jis visiems buvo paslaugus, nuoširdus, džiaugėsi, galėdamas jiems sunkią valandą padėti, palengvinti kančias. Fizines kančias ir jam teko pergyventi, nes ir jis pats buvo sužeistas, gydomas kaip ir visi kariai“. (145)

1916 m. gruodžio 8 d. mirė dr. kun. Jono tėvas Ignatijaus Steponavičius (1847–1916) (146). Abu tėvai palaidoti Daugailių parapijos kapinėse.

Kai kuriuose rašiniuose minima, kad J. Steponavičius į Lietuvą sugrįžo tik pasibaigus karui, nes dar talkino grąžinant lietuvius iš Kaukazo į tėvynę.

Grįžęs į Lietuvą vėl klebonavo Semeliškėse, įsitraukė į politinę veiklą.

Dr. kun. J. Steponavičius organizavo savivaldybes Kaišiadorių apskrityje. Lenkams siekiant okupuoti Lietuvą, kunigas kaip partizanas įsijungė į Lietuvos gynėjų gretas. Kartu su minėtu vikaru kun. Jonu Sadūnu suorganizavo 50 vyrų partizanų būrį, kovojusį prieš lenkus. 1920 m. kun. J. Steponavičius buvo lenkų suimtas ir išvežtas į Gardiną.

1922 m. į Semeliškes Šv. Lauryno parapiją klebonu buvo paskirtas kun. Juozapas Kraujalis (1881 11 01–1904 11 28–1943 07 19) dirbęs iki 1927 m. Iš čia buvo iškeltas klebonu į Pivašiūnus ir paskirtas Alytaus dekanu.

Kunigas J. Steponavičius – politikas

Grįžęs iš Gardino itin ėmė domėtis politika, priklausė Krikščionių demokratų partijai (jau apie 1919 m. dr. kun. J. Steponavičius tapo LKDP nariu, šios partijos Centro komiteto nariu), greitai iškilo kaip vienas iš aktyvių veikėjų. Su propagandinėmis kalbomis važinėjo po Lietuvos miestelius agituodamas balsuoti už Krikščionių demokratų partijos atstovus, numatytus į Seimą. Kaip Krikščionių demokratų partijos atstovas jis ir pats išrenkamas į Seimą.

Nuo 1921 m. vasario 4 d. (147) iki 1922 m. lapkričio 13 d. Steigiamojo, vėliau Pirmojo (1922 11 13–1923 03 13), Antrojo (1923 06 05–1926 06 02) ir Trečiojo (1926 06 02–1927 04 12) Seimų krikščionių demokratų partijos atstovas, Trečiajame Seime antrasis vicepirmininkas.Be to, nuo 1922 m. jis buvo Seimo finansų ir ekonomikos komisijų pirmininkas, konstitucijos ir krašto apsaugos komisijų narys, pasirašė po daugeliu svarbių interpeliacijų Lietuvos vyriausybei.

Į Lietuvos Steigiamąjį Seimą J. Steponavičius kandidatavo II (Kauno) rinkimų apygardoje. Jau pirmajame Steigiamojo seimo posėdyje Lietuvos universiteto Statuto klausimu 1921 m. gruodžio 7 d. išryškėjo nevienodas kai kurių mokslų vertinimas: kai kurių mokslo sričių keliami pageidavimai kai kuriems seimo nariams atrodė neįvykdomi. Krikščionių demokratų bloko atstovas (ligi 1927 m. priklausė krikščionių demokratų partijos centro komitetui)dr. kun. J. Steponavičius nusiskundė, kad agronomijai projekte buvo menkiau atstovaujama negu medicinai, kad apie prekybą užsiminta bendrais žodžiais, be sistemos. „Prekyba, – sakė J. Steponavičius – izraelitų rankose, bet kas kaltas, jei ji ir toliau liks jų rankose?“ (148). Nors būsimasis rektorius Vincas Čepinskis sutiko su Steponavičiumi dėl prekybos, tačiau pareiškė, kad prekybos – komercijos fakultete nebūtų pajėgūs įsteigti. Dr. kun. J. Steponavičius diskutavo su Šmulkščiu, Čepinskiu, Krupavičiumi, Kriščiūnu, Juodakiu, Mašiotu dėl reikalavimų doktorantui. Gindamas egzaminus, dr. kun. J. Steponavičius pažymėjo, kad Vokietijoje egzaminai nepanaikinti ir griežtai paneigė viešo disertacijos gynimo vertę: „Apgynimas tos disertacijos viešai, tai yra tiktai taip sau geras gražus papuošalas iš vidurinių amžių, kada daktarų apsiaustu nuo rytmečio laikų, papuoštas kaipo žinovas visų mokslų išeina į katedrą ir sako: „Štai aš esu dabar visų išminčių Saliamonas, štai aš noriu rodyti savo išmintį; ir kas nori, gali su manimi eiti disputai ir duoti man paklausimų“… Susirenka publika, giminės…“. Antanas Rukša rašo: „Nors atstovų V. Čepinskio ir V. Steponavičiaus pažiūros į viešą disertacijos gynimą ir diametraliai priešingos, tačiau abejose tektų pripažinti po dalį tiesos. Kuri pažiūra teisingesnė, nulemia ne pats disertacijos gynimo principas, bet tai, kaip praktikoje į tą gynimą žiūri fakultetai...“ (149)

J. Steponavičius atkakliai priešinosi opozicijos atstovų reikalavimams taikos metu nuginkluoti šaulius. Greta kariuomenės reikalų Steigiamajame Seime daug dirbo rengiant ekonominius įstatymus, dažnai kalbėjo plenariniuose posėdžiuose Finansų ir biudžeto komisijos vardu. Dirbo trijose laikinose komisijose, kurios aiškinosi korupcijos, pareigūnų aplaidumo, dėl kurių buvo padaryta daug žalos Lietuvos ekonomikai, atvejus. Savo veikla siekė sudrausminti valdininkus (150).

Į I Seimą J. Steponavičiaus kandidatūra buvo iškelta I (Kauno) ir VI (Utenos) rinkimų apygardose. I Seime dirbo Krašto apsaugos, Finansų ir biudžeto, skundų ir peticijų komisijose, referavo apie 30 įstatymų ir kaip teigia dr. Regina Laukaitytė, buvo vienas iš darbingiausių I Seimo narių (151).

II ir III Seimų rinkimuose kandidatavo II (Kauno) rinkimų apygardoje, pagal LKDP ir katalikų organizacijų sąrašą Nr. 2. II Seime aktyviai dirbo Ekonominėje, Finansų ir biudžeto, o nuo 1923 m. liepos 11 d. – Krašto apsaugos, nuo 1924 m. spalio 6 d. – Užsienio reikalų komisijose. Tarkim, 174 posėdyje priimtas J. Steponavičiaus referuotas monetų įstatymo pakeitimas, 182 –me – referavo net 12 įvairių įstatymų, jų pakeitimų (152).

III Seime dr. kun. J. Steponavičius 1926 m. birželio 2 – lapkričio 26 d. užėmė II vicepirmininko pareigas, buvo deleguotas į Finansų ir biudžeto komisiją. Ne be jo pastangų Seimo 24-me posėdyje buvo atmestas LVLS siūlymas keičiant 1926 m. sąmatą „nutraukti“ atlyginimus dvasininkams. J. Steponavičius kritikavo finansų ministro neveiklumą, iškėlė importo ir kredito problemas (153).

Dar 1906 metais Degučiuose (priklausė Salako parapijai) tikintieji nusprendė statyti katalikų bažnyčią. Deja, sudegus Salako bažnyčiai, šis sumanymas buvo atidėtas. Tik 1925 metų birželį Igno ir Jono Šeduikių namuose Salako parapijos kunigas Jurgis Martinaitis (1863 03 16–1897–1946)pašventino laikiną koplytėlę, pavadintą Šv. Antano vardu. Kreiptasi į kraštietį Seimo narį kun. J. Steponavičių, kad jis padėtų gauti bažnyčiai nebenaudojamus pašto namus. Leidimas buvo gautas ir namas be jokio atlyginimo su dviem hektarais žemės buvo perleistas tikinčiųjų bendruomenei. Jau 1925 m. gruodžio pabaigoje pertvarkyta ir suremontuota bažnyčia buvo pašventinta (154).

Zarasai

Nuo 1927 m. pradžios (po 1926 m. gruodžio įvykių) dr. kun. J. Steponavičius iš politinio gyvenimo pasitraukė pasukdamas į labiausiai trokštamą darbą – pedagogiką. Tam neprieštaravo Kaišiadorių vyskupas J. Kukta 1927 m. vasario 22 d. pasirašydamas dekretą Nr. 1652 (155) ir, suderinus visus klausimus, jis pranešė Panevėžio vyskupui Kazimierui Paltarokui (1875 10 22–1902 03 22–1926 04 05–1958 01 03), kad dr. kun. J. Steponavičiui leidžiama būti Zarasų vidurinės mokyklos direktoriumi nuo 1927 m. rugsėjo 21 d., pagal 1927 m. vasario 22 d. pasirašytą dekretą Nr. 1652 (156).

Dr. kun. Jonas Steponavičius Švietimo ministro dr. Leono Bistro (1890 10 20–1971 10 18) paskirtas Zarasų vidurinės mokyklos direktoriumi šias pareigas ėjo 1927–1934 metais. Direktoriaus pareigas dr. kun. J. Steponavičius perėmė iš dr. kun. Juozapo Čepėno (1880 10 30–1905 10 23–1976 01 24) (157).

1927/1928 m.m. švietimo ministerija Zarasų vidurinei mokyklai leido atidaryti V-ąją klasę. Be to, visose klasėse pradėta dirbti pagal komercijos mokyklų programą – taip buvo ruošiamasi iš paprastos vidurinės mokyklos tapti aukštesniąja (158).

Zarasų vidurinė mokykla buvo įsikūrusi sename, iš carinės Rusijos laikų paveldėtame pastate, kuriame iki Pirmojo pasaulinio akro veikė keturklasė miesto mokykla. Mokyklos pastatas buvo nusidėvėjęs, šaltas ir ankštas, o atidarius penktąją klasę teko dirbti net dvejomis pamainomis, nuomoti papildomas patalpas. Tad imta galvoti apie naujas patalpas.

1928 m. vasarą Zarasuose apsilankė tuometinis Ministras Pirmininkas ir užsienio reikalų ministras prof. Augustinas Voldemaras (1883 04 16–1942 12 16). Pamatęs varganą mokyklos padėtį, patarė teikti Vyriausybei naujų rūmų projektą ir prašyti lėšų. Pažadėjo ir asmeniškai paremti.

1928/1929 m. m. pradžioje atidaryta šeštoji klasė. Dr. kun. J. Steponavičiaus rūpesčiu (net kelis kartus važiavo į Švietimo ministeriją) 1929 m. sausio 1 d. vidurinės mokyklos vietoje įsteigta Zarasų valdžios aukštesnioji komercijos mokykla. Tad mokykla galėjo augti iki aštuonių klasių, o ją pabaigus galima buvo stoti į aukštąsias mokyklas.

1928 m. spalio 15 d. buvo išrinktas Vykdomasis komitetas, rūpintis naujųjų mokyklos rūmų statyba. Statybos vykdomąjį komitetą sudarė 12 asmenų, jo pirmininku patvirtintas dr. kun. J. Steponavičius (159).

1929 m. sausio 29 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė oficialiai patvirtino tikrąjį miesto pavadinimą – Zarasai (160).

Statybos darbai pagal architekto Jono Saleneko projektą pradėta 1930 m. pavasarį: gegužės 11 d. buvo pašventintas pamatinis akmuo (161). Šventino Dusetų klebonas ir Zarasų dekanas (1924–1934) kan. Petras Strelčiūnas (1877–1900 01 02–1937 01 16). Kadangi nepavyko rasti statybos rangovo, mokyklą statyti apsiėmė inžinierius Jonas Judelevičius. Per 1930 metus buvo išmūrytos sienos ir uždengtas stogas.

Petras Matekūnas detaliai aprašo, kaip kunigas prižiūrėjo statybos darbus, pastebėjęs klaidas, liepdavo perstatyti.

1931/1932 m. m. mokykla pradėjo naujuose rūmuose. Mūrinės dviejų aukštų mokyklos statyba ir įranga Lietuvos vyriausybei kainavo apie 400 000 litų. Mokykla turėjo visus moderniškiausius įrengimus: be patalpų klasėms buvo aktų-sporto salė, virtuvėlė, butas direktoriui, bibliotekėlė. Pastatas turėjo vandentiekį ir kanalizaciją, centralinį šildymą. Rūmus pašventino komercijos mokyklos kapelionas kun. Antanas Kripaitis (1889 03 31–1914–1961 06 19)

Pastačius gražius gimnazijos rūmus, direktoriaus pastangomis buvo išasfaltuota ir gatvė, nes vežimai, dardėdami „bruku“, kėlė didžiulį triukšmą, kuris buvo girdimas klasėse.

1928 m. liepos 31 – rugpjūčio 2 d. dr. kun. J. Steponavičius Kauno Jėzuitų gimnazijoje, vadovaujant t. Antonijui Fengeriui SJ (1892 05 28–1911 09 16–po 1940) pagal 126 kanonų teisę, egzaminavo … Dokumentą paliudija Kauno metropolijos sekretoriaus dr. S. Ūsoriaus parašas (162).

1928 m. gruodžio 31 d. dr. kun. J. Steponavičius įsteigė M. Valančiaus liaudies universiteto Zarasų skyrių, tapo jo rektoriumi ir savo lėšomis išlaikė. Jame dėstė psichologiją, o vidurinėje mokykloje – vokiečių kalbą.

Vyskupo K. Paltaroko skyrimu dr. kun. J. Steponavičius 1928–1930 m. administratoriaus pareigomis aptarnavo Smėlynės šv. Kryžiaus parapiją (Zarasų dekanatas), kol buvo paskirtas naujas kunigas. Sekmadieniais ir švenčių dienomis kun. J. Steponavičius 4, 5 km nuo Zarasų eidavo į šį bažnytkaimį aukoti šv. Mišių, teikti kitus bažnytinius patarnavimus.

Pasak P. Matekūno, „Mokiniams jis buvo teisingas ir vienodas. Gerbė jų visų pažiūras, visai nekreipdamas dėmesio, ar mokinys priklausė ateitininkų organizacijai, ar „Jaunosios Lietuvos“ rateliui, ar kitoms tuo metu gimnazijoje veikusioms organizacijoms. Pažymius rašydavo pagal mokinio žinojimą, o ne pagal jo pažiūras. Mokinius, kurie nusikalsdavo, pakvietęs tėviškai pabardavo ir užtardavo pedagogų taryboje. Pašalinti mokinį iš gimnazijos buvodidžiausia jam kančia. Per išleidžiamuosius egzaminus, kaip ir mokslo metu, buvo nepriekabus ir norėjo, kad visi mokiniai išlaikytų“ (163). Neišgalintiems susimokėti už mokslą, lėšų gaudavo per Žolinės atlaidus organizuotose loterijose.

Uždraudus ateitininkų veiklą Lietuvoje, jie, nors kurį laiką kiek pritilę, tačiau greitai, nors ir slapta, ėmė gyvuoti ir plisti Zarasų gimnazijoje. Ateitininkai buvo susekti ir be direktoriaus žinios prokuroro padėjėjo tardyti. Apie tai sužinojęs direktorius kun. J. Steponavičius gynė savo mokinius. Įvyko konfliktas, jo pasekmė: direktoriui buvo iškelta byla ir jis nubaustas kalėjimu. 1934 m. „Lietuvos žiniose“ išspausdinta trumpa informacija: „Birželio 23 d. Panevėžio apygardos teismo išvažiuojamoji sesija Zarasuose nagrinėjo komercinės mokyklos direktoriaus kun. Steponavičiaus bylą. Steponavičius buvo kaltinamas įžeidęs Panevėžio apygardos teismo prokuroro padėjėją p. Kubilių. Steponavičius pripažintas kaltu ir nubaustas 4 mėn. kalėjimo“ (164). Nors į aukštesnę instanciją pats nesikreipė, tačiau Apeliacijos rūmai teismo sprendimą panaikino. Buvo ir kitų nemalonumų, tačiau ir „Arbatos byloje“ teismas kun. J. Steponavičių išteisino.

Ateitininkų veiklą Zarasuose savo dienoraštyje mini kun. Alfonsas Lipniūnas (1905 03 12–1930 06 14–1945 03 28). Kun. A. Lipniūnas, 1930 m. paskirtas Panevėžio vyskupijos katalikiškųjų organizacijų instruktoriumi važinėjo po vyskupiją: skaitė paskaitas, kalbėjo susitikimuose, vedė rekolekcijas – taip pagyvindamas katalikiškąją veiklą, o ypač palaikydamas ir skatindamas valdžios uždraustų ateitininkų veiklą. 1930–1935 m. veiklą kun. A. Lipniūnas užrašęs dienoraštyje “Gyvenimo pastabėlės”, kurio mašinraštis saugomas Panevėžio vyskupijos kurijoje, kai kurie faktai susieti ir su Zarasais. Tarkim, 1931 m. gegužės 8 d. pavakary kun. A. Lipniūnas pasiekė Zarasus, bendravo su moksleiviais, tačiau iškilusių nesusipratimų nedrįso aiškinti, nes jau buvo paduotas skundas Centro Valdybai. Dr. kun. J. Steponavičius, pasiūlė svečiui dar pasilikti, tačiau apie pietus į kleboniją atėjęs nuovados viršininko padėjėjas pareikalavo, kad kun. A. Lipniūnas tuojau išvyktų iš Zarasų. Šis griežtai atsakęs, kad nevažuosiantis (165).

Po pietų su moksleiviais išplaukė į ežerą. Tačiau policija nepaleido iš akių ir atsivijo laiveliu. Tačiau prisiviję, nieko kito nesugebėjo pasakyti, tik „Manėm, kad žuvaujate”. Atplaukę į krantą pamatė jų laukiantį kitą policininką.

Šis policininkų dėmesys buvo aptariamas klebonijoje. Dr. J. Steponavičius pajuokavęs, kad šnipai akylai seka, pasiūlė visiems dirstelėti per langą. Kun. A. Lipniūnas rašė: „Šnipai tykojo prie lango. Daug gardaus juoko turėjome visi, kai šnipas bėgo, pasikėlęs kelnes, per sodą, miestą už kaimo“ (166).

Gegužės 10 d. kun. A. Lipniūnas dienoraštyje užfiksavo, kad kun. dr. J. Steponavičiaus siūlymu galėjo išsimaudyti romantiškoj pirtelėj su kitais garbiais to meto Zarasų žmonėmis. „Skautų vadai, išsigandę dėl mano atvykimo bėgo pas Direktorių“, – rašo kun. A. Lipniūnas. O gegužės 10 d. Zarasuose buvo organizuota skautų 5 metų veiklos paminėjimo šventė. Skautai organizuotai, palikę šventoriuje vėliavą, atėjo į bažnyčią, kur kun. A. Lipniūnas visiems moksleiviams pasakė pamokslą. Kun. A. Lipniūnas Zarasus paliko lydimas moksleivių ir policijos (167).

1931 m. lapkričio 20 d. kun. A. Lipniūno vizitas pas direktorių dr. kun. J. Steponavičių, kuris svečiui rodydamas gimnazijos rūmus, pamatė šnipus (168).

Paminėta ir po pusmečio vykusi kun. A. Lipniūno kelionė į Zarasus, kuriuos jis pasiekė 1932 m. gegužės 11 d. vakare. Svečiui bendraujant su kapelionu, atskubėjo direktorius dr. kun. J. Steponavičius ir netgi barė, reikalaudamas, kad nesusitiktų su ateitininkais. Direktoriui išėjus, apsilankė išgąsdinti ateitininkai. Kitą dieną kun. A. Lipniūnas Zarasų gimnazijos direktoriui dr. kun. J. Steponavičiui padarė vizitą. Nors abu šnekėjosi virš valandos, bet taip ir nesusitarė. Kun. A. Lipniūnas vidurdienį paliko Zarasus. Jį išlydėti atbėgo būrelis ateitininkų (169).

1932 m. spalio 9 d. vakare Zarasų miesto salėje apie Vilnių kalbėjo advokatas Juozas Žagrakalys (1906 03 14–1977 04 02) ir dr. kun. J. Steponavičius (170).

Savo erudicija ir spalvinga asmenybe dr. kun. J. Steponavičius turėjo mokiniams įtakos. Visuomenėje buvo pažįstamas kaip paveikus kalbėtojas.

Minima, kad 1932 m. kun. Jono Steponavičiaus rūpesčiu pagal inžinieriaus Felikso Bielinskio (1904 02 18–1986 02 13) projektą Uliūnų Kristaus Žengimo į dangų bažnyčiai pristatytas bokštas iš plytų ir akmens, kuris gerai derinasi su visa bažnyčia (171).

Dr. kun. J. Steponavičius, kaip Šaulių sąjungos Zarasuose pirmininkas rūpinosi ir šios sąjungos reikalais, tapo Šaulių namų statybos komiteto pirmininku. Komiteto bei pirmininko pastangomis buvo pastatytas dviejų aukštų mūrinis namas šauliams.

Didžiausias dr. kun. J. Steponavičiaus darbas Zarasuose – Zarasų vidurinės mokyklos pertvarkymas į aukštesniąją komercijos mokyklą, kuri dr. kun. J. Steponavičiui jau dirbant Utenoje tapo klasikine gimnazija, pavadinta K. Būgos vardu.

Dr. kun. Jono Steponavičiaus aktyvi pedagoginė ir visuomeninė veikla neliko nepastebėta: 1931 m. vasario 16 d. Lietuvos Prezidento dekretu jis apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu.

Utena

1933 m. dr. J. Steponavičius pasiprašė švietimo ministerijos mokyklų (III-ojo) skyriaus direktorių, kad jį paskirtų mokytoju į Utenos gimnaziją (172). Dr. kun. J. Steponavičių 1933 m. pakeitė Justinas Vienožinskis (1886–1960), o po metų į Zarasus direktoriumi paskirtas Pranas Gipiškis (173) (1893–1980), 1931–1934 m. vadovavęs Raseinių gimnazijai.

Dr. kun. J. Steponavičius atleistas iš gimnazijos direktoriaus pareigų buvo paskirtas tikybos ir kitų dalykų mokytoju į Uteną (1933–1940). Savo erudicija ir turtingu dvasiniu pasauliu dr. kun. J. Steponavičius turėjo didelės įtakos gimnazistams. Kaip pasakoja jo klasės auklėtinis, buvęs mokinys kun. Petras Tarulis (1916 05 01–1941 01 26–2002 04 24), „mokytojas per pamokas daug kalbėdavo apie Gėtę, Šilerį, Biurgerį, apsistodavo prie F. Hėbelio istorinių dramų, kartais ties P. Heizės kūryba. Mokytojas mus skatino siekti aukštesnio, būti kūrybiškiems, net genialiems. Kalbėdavo apie jaunimo, taigi ir mūsų, vidinį pasaulį, apie brandos audras, meilės grožį, kuklumą ir pavojus“ (174).

Atsipalaidavęs nuo administracinių direktoriaus pareigų, mokytojaudamas Utenoje, rado laiko grįžti į savo mėgiamą psichologiją. Anksčiau buvęs išauklėtas griežtoj eksperimentinės psichologijos mokykloj, kun. Juozapo Lomano (1899 09 23–1923 06 10–1959 02 07 ) įtakoje susidomėjo parapsichologiniais klausimais. Tai ir atspindi jo Utenoje išleisti Psichologiški esė: I. Organinė psichologija 1937 m. (70 psl.) ir 1939 m. (64 psl.); II. Psichologija, jos objektas ir metodas 1938 m. (82 psl.). Trečioji dalis apie „jutimus“ liko rankraštyje, nes išleidimą sutrukdė karas.

Antrojo pasaulinio karo metu

Antrojo pasaulinio karo metu 1941 m. išbėgus komunistinei administracijai kun. J. Steponavičius laikinai buvo paskirtas Utenos miesto burmistru (175). Su juo skaitėsi ir vokiečių kareiviai ir lauko žandarmerija, tad jam pavyko išgelbėti nuo sušaudymo prof. Steponą Kolupailą (1892 09 14–1964 04 09), kuris, įskundus vienam lietuviui, buvo suimtas kaip komunistas.

1942 m. rugsėjo 1 d. dr. kun. J. Steponavičius sugrįžo į Zarasus ir mokytojavo iki 1943 m. gegužės Zarasų gimnazijoje (176), kol buvo paskirtas Zarasų apskrities viršininku (1943–1944 m.). Kaip Zarasų apskrities viršininkas jis dalyvavo 1943 m. balandžio 5 d. generolo Petro Kubiliūno (1894 05 16–1946 08 22) sušauktoje konferencijoje, buvo išrinktas į tarybą, sudarytą konferencijos metu.

P. Matekūnas rašo: „Kunigu dr. J. Steponavičiumi, kai jį paskyrė Zarasų apskrities viršininku, daug kas nepasitikėjo, nes žinojo jo simpatija vokiečių tautai ir bijojo, kad jis „neparsiduotų“ vokiečiams. Bet ta baimė greitai dingo, nes visi pastebėjo, kad jis pasiliko ištikimas savo tautai ir kraštui. Jis nepataikavo nei vokiečių žemės ūkio atstovui Adleriui, kuris prižiūrėjo Zarasų apskrityje nacionalizuotus dvarus ir išvežtųjų į Sibirą ūkius, nei kitiems vokiečiams, o reikalui esant, atvirai, griežtai ir tiesiai į akis pasakydavo, gindavo savo, kaip apskrities viršininko, teises ar ūkininkų reikalus dėl pyliavų. Nors jis labai gerai mokėjo vokiečių kalbą, bet su vokiečiais dažniausiai kalbėjo per vertėjus, nes, kaip yra sakęs, „okupanto pareiga turėti vertėjus, o užimtojo žmogaus teisė – visai užmiršti okupanto kalbą“ (177).

Traukimasis į Vakarus – Tėvynės apsaugos rinktinės įkūrimas

Artinantis sovietinei armijai, vokiečių komendantas Zarasuose dr. J. Steponavičiui ir Lietuvos laisvės armijos vadui leitenantui Vincui Tamošiūnui įteikė dokumentą, kuriame įsakyta teikti visokeriopą pagalbą besitraukiantiems į Vakarus Lietuvos laisvės armijos ir policijos daliniams.

1944 m. liepos 7 d. (sekmadienį) didelė grupė gerai ginkluotų Zarasų krašto vyrų, vadovaujamų V. Tamošiūno, J. Steponavičiaus ir leitenanto V. Garsio patraukė į Vakarus. Prisijungus Antalieptės ir Gutaučių kaimo vyrams, susidarė per 100 savanorių (178). Per gyvenvietes, kaip rašo Vladas Kazlauskas, žygiuodami su dainomis per šiaurinę Lietuvą traukė į Žemaitiją.

J. Steponavičiaus ir V. Tamošiūno suburtas dalinys į Žemaitiją traukė per Lietuvos apskritis, kurias tvarkė tik lietuviška administracija, tad jokių aprūpinimo problemų nebuvo. Tuo tarpu žemaičiai buvo priversti paklusti vokiečių administracijai (179).

Sužinoję, kad Žagarės miestą jau užėmę rusai, savanorių dalinys žygiavo Latvijos pusėn. Meitenės miestelyje jį sustabdė SS karininkas ir norėjo, kad šis tvarkingas, drausmingas ir neblogai apginkluotas būrys kovotų kartu su SS prieš bolševikus. Tačiau J. Steponavičius netikėtai sutiko pulkininką – studijų laikų pažįstamą, kuris leido jiems toliau žygiuoti į rusų neužimtą Akmenę. Akmenėje pailsėję, patraukė į Viekšnius ir Sedą. Įsikūrė Plinkšių dvare, kuriame gyveno tris mėnesius. Savanoriai, buvę dr. kun. J. Steponavičiaus mokiniai, kreipėsi į jį dėl tolesnio maršruto. Šis atsakęs: „Berniukai, mes esame toje vietoje, iš kurios nebesitrauksime, o jeigu Apvaizda mums duos jėgų, eisime į priekį, mušdami okupantus. Mes organizuosimės į kietą kumštį strateginėje vietoje netoli Sedos“ (180) – tai septynių vieškelių susikirtimo taškas.

Kapitonas Izidorius Jatulis, Rytų Aukštaitijos savanorių vadai J. Steponavičius ir LLA vadas V. Tamošiūnas užmezgė ryšius su Žemaitijoje esančia negausia vokiečių armijos vadovybe, kuri ne tik leido steigti savus dalinius, bet pažadėjo vyrus remti ginklais, mundiruote ir maistu.

1944 m. liepos 28 d. Pievėnuose vykusiame pasitarime, dalyvavo 18 asmenų, tarp jų ir J. Steponavičius, kuris pasisakė už jungimąsi prie vokiečių kariuomenės, todėl jam ir I. Jatuliui buvo pavesta tartis su Žemaitijoje esančia vokiečių kariuomenės vadovybe. Šį pasitarimą V. Kazlauskas akcentuoja kaip juridinį Tėvynės apsaugos rinktinės (TAR) įforminimą (181).

1944 m. liepos 29 d. Viekšnių valsčiaus apsaugos būrio būstinėje vyko pasitarimas (dalyvavo 14 asmenų), naujai kuriamam junginiui, kurio metu sudarytas vadovybės štabas: TAR vadu išrinktas Izidorius Jatulis, štabo viršininku – kapitonas Jonas Čėsna, politiniu patarėju – dr. kun. J. Steponavičius, ūkio patarėju – V. Tamošiūnas ir kt. (182).Tad liepos 29-oji, kada buvo sudaryta Tėvynės apsaugos rinktinės vadovybė, ir turėtų būti TAR įkūrimo data.

Dr. J. Steponavičius kaip ypatingų reikalų patarėjas pasirašęs po instrukcijomis ir atsišaukimais. Kovotojams jis tapo dvasiniu vadu iki tragiškųjų Sedos kautynių.

1944 m. spalio 5 d. prasidėjęs gausiai sutelktos rusų armijos puolimas, spalio 7 d. priartėjo prie Sedos (Seda buvo laikoma viena svarbių vokiečių atsparos taškų). Pro lietuvių pozicijas vakarų kryptimi pravažiavo keli vokiečių tankai, po keletą kareivių ant kiekvieno. Savanoriai paprašė, kad tankai paremtų juos savo artilerija, tačiau išgirdo neigiamą atsakymą. Tankai buvo iššaudę savo užtaisus, todėl pajudėjo Darbėnų link, kur buvo dislokuotas jų šaudmenų bei kuro sandėlis.

TAR kovotojams greitai baigėsi šaudmenų atsargos ir kautynių dalyviai buvo priversti trauktis. Kai kurie, neturėdami kitokios išeities, pasidavė į nelaisvę. Daug savanorių žuvo apkasuose prie Sedos, manoma, kad ten palaidota apie 100 kovotojų. Likusieji gyvi savanoriai per Barstyčius pasitraukė Klaipėdos link. Barstyčiuose buvo bandoma pasitraukusius savanorius pergrupuoti, tačiau vokiečių planas nepavyko.

Po nesėkmingų, bet Sedos kautynėse Lietuvos garbę narsiai gynusių Tėvynės apsaugos rinktinės savanorių, vienas kelias – trauktis į Vakarus (183).

Vladas Kazlauskas rašo apie dr. J. Steponavičiaus žodžius, kurie buvo itin svarbūs sumažinti stresą: „Apvaizda kiekvienam žmogui yra paskyrusi likimą. Jeigu jau lemta kyboti kartuvėse, tu niekuomet nenuskęsi jūroje“ (184).

Vokietijoje

Dr. kun. J. Steponavičius pasitraukė į Vokietiją. Dirbo Jaegerndorfe apylinkės tekstilės fabrike prie audimo mašinų, tarnavo paprastu darbininku pas ūkininką Vangeno apylinkėje, paskutiniais gyvenimo metais darbavosi mechaninėje šaltkalvių dirbtuvėje. Nors jo gyvenimo sąlygos buvo sunkios, bet, kaip teigia P. Matekūnas, kaip ir Zarasuose, niekas jo nusiminusio nematė, o priešingai – gerai nusiteikęs, gyvas, linksmas, pilnas gražių idėjų ir vilčių ateitimi, sustiprindamas ne vieną lietuvį tremtinį dvasiškai (185).

Dr. kun. Jonas Steponavičius po trumpos ligos mirė Vokietijoje 1947 m. gruodžio 8 d. (186) (Bronius Kviklys Panevėžio vyskupijos istorijai skirtoje knygoje nurodė 1949-uosius mirties metus, kuriuos vėliau savo knygoje pakartojo kun. Jonas Jurgaitis (187) bei kiti tyrinėtojai).

Dr. kun. Jonas Steponavičius palaidotas gruodžio 12 d. Šv. Volfgango katalikų kapinėse Vangene. Lietuviai tremtiniai pastatė kuklų cementinį paminklą. Dr. Vaclovas Paprovckas straipsnyje „Apie Zarasų krašto švietėją velionį dr. Joną Steponavičių“ rašo, kad jis paliko tai, kas negenda, nerūdija ir joks priešas nepajėgia atimti, būtent, dvasinius turtus ir širdį (188).

Dr. kun. J. Steponavičiaus vardo įamžinimas Lietuvoje

Dr. kun. Jono Steponavičiaus tėviškėje Zokorių vienkiemyje, kur gimė kunigas, filosofijos daktaras daug prisidėjęs prie bažnyčios įkūrimo Degučiuose, 1996 metais rugsėjo 21 d. buvo atidengtas stogastulpis, sukurtas iš Zarasų krašto kilusio tautodailininko Jono Tvardausko (189). Koplytstulpį pašventino kun. Remigijus Kavaliauskas, kartu meldėsi ir mons. Petras Baltuška (1930 11 20–1954 09 12–2012 10 13).

1997 m. gruodyje buvo paminėtos Zarasų krašto šviesuolio dr. kun. J. Steponavičiaus 50-osios mirties metinės.

2012 m. Zarasų dekanato dekano kun. Remigijaus Kavaliausko iniciatyva parengta knyga „Zarasų parapijos istorija“ (knygos sudarytojas kun. R. Kavaliauskas), kurioje pirmąsyk pateikta dr. kun. Jono Steponavičiaus biografija (190). Nors ji ir nepilna, tačiau tai svarbi medžiaga tolesniems šios reikšmingos Lietuvai asmenybės – dr. kun. J. Steponavičiaus – veiklos tyrinėjimams. Asmenybės, kurios svarbiausias gyvenimo tikslas – auklėti jaunimą didžia patriotine dvasia (191).

Dr. kun. Jono Steponavičiaus gyvenimo ir veiklos svarbiausios kryptys:

1. Aukštaitijos krašto tituluotų bajorų šeimos sūnus Jonas Steponavičius mokėsi Rygoje (Aleksandro III gimnazijoje) ir Vilniuje (kunigų seminarijoje); studijavo Sankt – Peterburge (dvasinėje akademijoje) ir Miunchene (Liudviko Maksimilijano universitete). 1912 m. pripažintas filosofijos daktaru.

2. Pastoracinė veikla: Vilniaus šv. Jono (1913) ir Domininkonų (1913–1914) parapijų vikaras, Semeliškių šv. Lauryno parapijos klebonas (1914 06 (?)–1915 05 01 ir 1916 (?)–1922), karo kapelionas (1915–1916?), administratoriaus teisėmis 1928–1930 m. aptarnavo Smėlynės šv. Kryžiaus parapiją (Zarasų dekanatas).

3. Vilniaus šv. Jono bažnyčioje dr. kun. J. Steponavičiaus pradėtos gegužinės pamaldos lietuvių kalba, sulaukė aštraus lenkų protesto, o jų sukeltos riaušės plėtėsi Lietuvoje ir buvo stimulu plačiam lietuvių pasipriešinimui prieš lenkų kalbos vartojimą Lietuvos bažnyčiose.

4. Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmojo pirmininko dr. J. Steponavičiaus atlikti darbai stiprino ir plėtė lietuvybę Vilnijos krašte, ugdė tautinę savimonę bei kultūrą, tapo svariu pagrindu formuojant tolimesnes „Ryto“ veiklos kryptis.

5. Dr. kun. J. Steponavičius dėl lietuvybės kovojo raštu, žodžiu ir ginklu: lenkams siekiant okupuoti Lietuvą, kunigas kaip partizanas įsijungė į Lietuvos gynėjų gretas, suorganizavo partizanų būrį, kovojusį prieš lenkus.

6. Aktyvus Krikščionių demokratų partijos atstovas, išrinktas į Steigiamąjį, Pirmąjį, Antrąjį ir Trečiąjį Lietuvos Respublikos Seimus, kuriuose atsiskleidė sumanaus politiko išmintis. Visuomenėje buvo pažįstamas kaip paveikus kalbėtojas.

7. Dr. J. Steponavičius – puikus pedagogas siekęs finansiškai aprūpinti neturtingus moksleivius, gynė mokinius, priklausiusius uždraustai ateitininkų organizacijai, nepaisydamas jam keliamų bylų. Savo erudicija ir spalvinga asmenybe dr. kun. J. Steponavičius mokiniams darė didžiulę įtaką.

8. Zarasų vidurinės mokyklos direktoriaus dr. kun. J. Steponavičiaus rūpesčiu įsteigta Zarasų valdžios aukštesnioji komercijos mokykla (vietoj vidurinės mokyklos). Direktoriaus atlikti darbai sudarė galimybę komercijos mokyklai išaugti į gimnaziją.

9. Dr. kun. J. Steponavičiaus administracinė veikla atsiskleidė statant Zarasuose gražius ir modernius gimnazijos rūmus ir dviejų aukštų mūrinį namą šaulių organizacijai, Uliūnų Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios bokštą. Jis padėjo Degučiuose gauti bažnyčiai nebenaudojamus pašto namus.

10. J. Steponavičius – vienas iš Tėvynės apsaugos rinktinės organizatorių, užėmęs atsakingas pareigas, o kovotojams tapęs dvasiniu vadu iki tragiškųjų Sedos kautynių. Pasitraukęs į Vokietiją, 1947 m. gruodžio 8 d. mirė. Palaidotas Šv. Volfgango katalikų kapinėse Vangene.

11. Už aktyvią pedagoginę ir visuomeninę veiklą 1931 m. vasario 16 d. Lietuvos Prezidento dekretu apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu, o 1996 metais rugsėjo 21 d. Zokorių vienkiemyje, kur gimė kunigas, filosofijos daktaras atidengtas stogastulpis (tautodailininkas Jonas Tvardauskas).

12. Dr. kun. Jonas Steponavičius – reikšminga asmenybė Lietuvos istorijai. Tad būtini tolesni tyrinėjimai, kurie padėtų atskleisti nepavykusius nustatyti faktus, o ypač jo paskutiniųjų gyvenimo metų veiklą Vokietijoje.

Literatūra ir šaltiniai:

1. Laukaitytė R. Steponavičius Jonas // Lietuvos Steigiamojo Seimo (1920–1922 metų) narių biografinis žodynas / Sudarytojai dr. Aivas Ragauskas, Mindaugas Tamošaitis. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla. 2006. P. 363–365; Laukaitytė R. Steponavičius Jonas // Lietuvos Respublikos Seimų I (1922–1923), II (1923–1926), III (1926–1927). IV (1936–1940) narių biografinis žodynas / Sudarytojai dr. Aivas Ragauskas, Mindaugas Tamošaitis. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla. 2007. P. 488–492.

2. Vaišnora E. Baltriškės // Panevėžio vyskupija. Istoriniai duomenys, pastoracinė veikla / redagavo vyskupas Kazimieras Paltarokas. Vilnius: Katalikų akademija. 1998. P. 643; Kremenskas V. Degučiai // Panevėžio vyskupija. Istoriniai duomenys, pastoracinė veikla / redagavo vyskupas Kazimieras Paltarokas. Vilnius: Katalikų akademija. 1998. P. 658–660.

3. Lietuvių enciklopedija. Boston: Lietuvių enciklopedijos leidykla. 1963. T. 28. P. 501.

4. Gasperaitis A. Jonas Steponavičius // Utenos krašto enciklopedija / sudarytojas ir spec. redaktorius Gediminas Isokas. Vilnius. 2001. P. 707.

5. Katilius A. „Motinėlės“ draugija Kaune // Kauno istorijos metraštis. Kaunas. 2006. T. 7. P. 99.

6. Lietuvos universitetas. 1579–1803–1922 / sudarė Pranas Čepėnas. Chicago. 1972. P. 163, 173–174, 311.

7. Kviklys B. Lietuvos Bažnyčios. Panevėžio vyskupija. Chicago: Amerikos lietuvių bibliotekos leidykla. 1984. T. 4. P. 516;

8. Indrašius V. Antalieptės kraštas. III dalis. Miestelio ir vietovių istorinės apybraižos. Vilnius: Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjunga. 2010. P. 650–651, 668.

9. Zarasų parapijos istorija. Sudarytojas kun. Remigijus Kavaliauskas. Kaunas. VšĮ „Spalvų kraitė“, 2012. 448 p.

10. Bazaras R. Zarasų „Ąžuolo“ gimnazija. Utena. UAB „Utenos spaustuvė“. 1998. P. 152.

11. Bliznikienė R. Utenos Saulės gimnazija. Utena: UAB „Utenos spaustuvė“. 2003. 254 p.

12. Bieliauskas P. Vilniaus dienoraštis 1915.XII. 26–1919.XI.26“. Trakai: Voruta. 2009. P. 103, 132.

13. Lipniūnas A. „Gyvenimo pastabėlės 1930–1935”mašinraštis // PVKA. B. Dievo tarno kun. Alfonso Lipniūno dokumentai. P. 55–56, 92, 126–127, 147.

14. Čepėnas J. Sacerdos in Aeternum. Velaikių Juozelio atsiminimai. Kaunas: Lututė. 2010. P. 470–477.

15. Kiškis S. Kristaus pašauktieji. Kaišiadorių vyskupijoje dirbusieji ir amžinybėn iškeliavusieji kunigai 1921–1995. Kaišiadorys. 1996. P. 98.

16. Rauda P. Nesuprantami mums Tavo, Viešpatie, keliai. Atsiminimai. Vilnius: Katalikų akademija. 2000. P. 145, 149.

17. Pašauktas mylėti artimą. Kunigo dekano Vytauto Kapočiaus sukakčiai prisiminti 1976–2001 / Parengė Laima Riaubiškienė. Utena. 2001. P. 213–214.

18. Jurgaitis J. Aukos keliu. Vilnius: Enko. 1992. P. 462–463.

19. Raštikis S. Kovose dėl Lietuvos. Kario atsiminimai. Los Angeles: Lietuvių dienos. I dalis. 1956. 704 p.; II d. 1957. 688 p.

20. Kazlauskas Vladas. Tėvynės apsaugos rinktinė. Vilnius: Lietuvos Šiaulių sąjungos leidinys. 1997. 380 p.

21. Zarasų krašto švietėjas kunigas dr. Jonas Steponavičius // Indrašius V. Aukštaitijos šviesuliai. Vilnius. 1999. P. 147–157.

22. Kaišiadorių vyskupijos kurijos archyvas (toliau: KšVKA). B. Semeliškės; B. Nr. 24.

23. [Autorius nenurodytas]. Iš Semeliškių bažnyčios ir parapijos istorijos 1830–1915. Mašinraštis. 1983. L. 14 // KšVKA. B. Semeliškės.

24. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyrius (toliau: LMAVB RS). F. 67.

25. LMAVB RS. F. 67 – 264.

26. LMAVB RS. F. 318 – 13642. B. Опись докумкнтам б. воспитанника Императорской Римско – католич. Дух. Академии свящ. Иоана Степановича (toliau: B. Dr. kun. Jonas Steponavičius). Byloje dokumentai rusų kalba: prašymai Kunigų seminarijos rektoriui dėl priėmimo, rašto darbas, pažymos dėl politinio patikimumo, akro prievolės, krikšto metrikų išrašas iš bažnyčios metrikų knygų, bajorystės liudijimas, Rygos gimnazijos IV klasių mokslo baigimo pažymėjimas, stojamųjų egzaminų į kunigų seminariją lapas ir Vilniaus kunigų seminarijos baigimo atestatas.

27. Vasiliauskienė A. Kun. dr. Jonas Steponavičius (1880 03 10–1906–1947 12 08) // Zarasų parapijos istorija. Sudarytojas kun. Remigijus Kavaliauskas. Kaunas. VšĮ „Spalvų kraitė“, 2012. P. 350–368.

28. LMAVB RS. F. 318 – 13642. B. Dr. kun. Jonas Steponavičius. L. 6.

29. Indrašius V. Antalieptės kraštas. III dalis. Miestelio ir vietovių istorinės apybraižos. Vilnius: Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjunga. 2010. P. 651.

30. Zarasų krašto švietėjas kunigas dr. Jonas Steponavičius // Indrašius V. Aukštaitijos šviesuliai. Vilnius. 1999. P. 148.

31. LMAVB RS. F. 318 – 13642. B. Dr. kun. Jonas Steponavičius. L. 9.

32. Čepėnas J. Sacerdos in Aeternum. Velaikių Juozelio atsiminimai. Kaunas: Lututė. 2010. P. 470–471.

33. LMAVB RS. F. 318 – 13642. B. Dr. kun. Jonas Steponavičius. L. 10.

34. Ten pat. L. 14.

35. Ten pat. L. 15.

36. Elenchus omnium Ecclesiarum et universi ceri provinciae Ecclesiasticae Lituanae pro anno Domini 1927. P. 164.

37. Indrašius V. Antalieptės kraštas. III dalis. Miestelio ir vietovių istorinės apybraižos. Vilnius: Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjunga. 2010. P. 651.

38. Katilius A. „Motinėlės“ draugija Kaune // Kauno istorijos metraštis. Kaunas. 2006. T. 7. P. 99.

39. Iks. Bibliografija / Viltis. Visuomenės, literatūros ir politikos laikraštis. 1913. Vasario 8 (21). Nr. 16. P. 2. (P. Matekūnas rašo, kad Vokietijoje studijavo 1905–1912, R. Laukaitytė – 1910–1912 m.)

40. „Untersuchung der Herstellung der subjektiven Gleichheit bei der Methode der mittleren Fehler unter Anwendung der Registriermethode“ . Tokiu titulu 1912 m. pabaigoje pasirodė teologijos magistro kun. J. Steponavičiaus disertacija už kurią Liepcigo universitete jam suteiktas filosofijos daktaro laipsnis. Slapyvardžiu „Iks“ pasirašęs asmuo pristato ir kun. J. Steponavičiaus darbo vadovą prof. Vilhelmą Wundtą, iškelia disertacijos svarbą, mini kunigo studijų metus (1908–1912).

Prof. V. Wundtas – vienas didžiausių to metu psichologų ir filosofų. Jis gydytojas, ilgą laiką profesoriavo Heidlberge, tačiau susidomėjęs psichologija, visas jėgas nukreipė šiai sričiai. 1875 m. Leipcigo universiteto pakviestas čia dirbo iki mirties. Įsteigė pirmąjį eksperimentinės psichologijos institutą, kuriame atliko svarbių mokslo darbų tyrinėjant žmogaus dvasinius pokyčius. Kaip gamtos tyrinėtojas psichologijos srity nutiesė tvirtus fiziologijos pagrindus. Vėliau į tyrinėjimus įjungė filosofijos sritį (logiką, etiką), įvedė induktyvų metodą, pritaikęs eksperimentus ir matavimo metodus žmogaus dvasinei buklei tyrinėti. Savo darbais psichologiją pastatė ant tvirtų nesugriaunamų pamatų. Wundtas sudarė ištisą mokslo šaką, kurią padedant gausiems mokiniams, tobulino. Tų mokinių tarpe ir lietuvis kun. Jonas Steponavičius (rašoma vienas lietuvis).

Recenzentas apgailestauja, kad su dr. J. Steponavičiaus veikalu negali supažindinti laikraščiuo skaitytojų, nes disertacijso tema itin speciali, be to, nėra lietuviškos psichologijos terminijos. Apie šio darbo naujoves, galėtų spręsti tik specialistas psichologas. Tačiau šio darbo vertę liudija ne tik dviejų mokslininkų Wundto ir Wirtho sprendimu daktaro laipsnio suteikimas, bet ir jo publikacija svarbiame žurnale, skirtame psichologijai „Psichologische Studien“. Mokslininkų požiūris į kun. J. Steponavičiaus tyrinėjimą, kaip į labai rimtai, sumaningai ir sąžinigai atliktą darbą, teikianti jam garbės Žr.: Iks. Bibliografija.// Viltis. 1913. Kovo 13 (26). Nr. 30. P. 2.

41. Jakštas A. // Draugija. 1913. T. 19. Nr. 75. P. 299–301; Iks. Bibliografija// Viltis. 1913. Kovo 13 (26). Nr. 30. P. 2.

42. [Autorius nenurodytas]. Sugrįžo // Aušra. 1913. Sausio 10. P. 10.

43. P.K. Lietuvių nuoskaudos Vilniuje // Viltis. 1913. Kovo 10. Nr. 29. P. 1.

44. [Autorius nenurodytas]. // Viltis. 1913. Balandžio 21 (gegužės 4). Nr. 45. P. 3.

45. [Autorius nenurodytas]. Kronika. Vilniuje // Viltis. 1913. Gegužės 1 (14). Nr. 49. P. 3.

46. [Autorius nenurodytas]. Dėl kun. Černiausko iškėlimo // Viltis. 1913. Gruodžio 20 (sausio 2). Nr. 156. P. 3.

47. Ld. St. Lenkų skandalai Vilniuje Šv. Jono bažnyčioje // Viltis. Gegužės 8 (21). Nr. 52. P. 2.

48. Steckevičius Julius. Vilniaus lietuvių gegužės pamaldų epilogas // Viltis. 1913. Gegužės 8 (21). Nr. 52. P. 1.

49. [Autorius nenurodytas]. Kronika. Vilnius // Viltis. 1913. Gegužės 1 (14). Nr. 49. P. 3; [Autorius nenurodytas]. Iš santykių su lenkais // Viltis. 1913. gegužės 3 (16). Nr. 50. P. 1–2; Ld. St. Lenkų skandalai Vilniuje Šv. Jono bažnyčioje // Viltis. 1913. Gegužės 3 (16). Nr. 50. P. 1–2; Gegužės 5 (18). Nr. 51. P. 1; Gegužės 8 (21). Nr. 52. P. 1–2; Iks. Šv. Jono bažnyčia ir lietuvių kalba Vilniuje // Viltis. Gegužės 29 (birželio 11). Nr. 61. P. 1–3; V. Vilniaus endekus ima nerimas // Viltis. 1913. Birželio 23 (liepos 6). Nr. 72. P. 1.

50. [Autorius nenurodytas]. Lenkų sutartinė lietuviams slėgti // Viltis. 1913. Gegužės 22 (birželio 4). Nr. 58. P. 1.

51. Kun. Laukaičio kalba, pasakyta gegužės 20 d. Valst. Dūmoje // Viltis. 1913. Gegužės 26 (birželio 8). Nr. 60. P. 1; Kun. Laukaičio kalba Valstybės Dūmoje 1913 06 12 // Viltis. 1913. Birželio 19 (liepos 2). Nr. 70. P. 1.

52. Viltis. 1913. Birželio 28 (liepos 11). Nr. 74. P. 1.

53. Čepėnas J. Sacerdos in Aeternum. Velaikių Juozelio atsiminimai. Kaunas: Lututė. 2010. P. 475–477.

54. [Autorius nenurodytas]. Iš santykių su lenkais // Viltis. 1913. gegužės 3 (16). Nr. 50. P. 1–2.

55. A. D. Sodžiaus gyvenimas // Viltis. 1913. Liepos 12 (25). Nr. 80. P. 1.

56. [Autorius nenurodytas]. Bažnyčios žinios // Viltis. 1913. Birželio 19 (liepos 2). Nr. 70. P. 4.

57. Gira L. Lenkininkų skandalai Ežerėnuose // Viltis. 1913. Liepos 16 (rugpjūčio 8). Nr. 86. P. 1–3; Liepos 28 (rugpjūčio 10). Nr. 87. P. 1–3; Liepos 31 (rugpjūčio 13). Nr. 88. P. 2–3.

58. [Autorius nenurodytas]. Retas teisybės balsas // Viltis. 1913. Birželio 19 (liepos 2). Nr. 70. P. 2.

* Kun. Juozapas Žilinskas (1860–1883–1934 09 27) Zarasų klebonu dirbo 1899–1913.

59. Gira L. Lenkininkų skandalai Ežerėnuose // Viltis. 1913. Liepos 31 (rugpjūčio 13). Nr. 88. P. 3.

60. [Autorius nenurodytas]. Kronika. Vilnius // Viltis. 1913. Spalio 11 (24). Nr. 119. P. 3; [Autorius nenurodytas]. Bažnytinės žinios. Kunigų perkėlimai // Bažnytinė apžvalga. 1913. Spalio 28 (lapkričio 10). Nr. 8. P. 123.

61.[Autorius nenurodytas]. // Viltis. 1914. Vasario 23 (kovo 2). Nr. 45. P. 3.

62. Z. Šv. Jono bažnyčios skandalo skurdas // Viltis. 1913. Spalių 18 (31). Nr. 122. P. 1–2.

63. [Autorius nenurodytas]. Dėl kun. Černiausko iškėlimo // Viltis. 1913. Gruodžio 20 (sausio 2). Nr. 156. P. 3.

64. [Autorius nenurodytas]. Dėl kun. Černiausko iškėlimo // Viltis. 1913. Gruodžio 20 (sausio 2). Nr. 156. P. 3.

65. [Autorius nenurodytas]. Dėl kun. Černiausko iškėlimo // Viltis. 1913. Gruodžio 20 (sausio 2). Nr. 156. P. 3.

66. Jovaišis P. Kun. Černiausko užtarytojas // Viltis. 1914. Balandžio 24 (gegužės 7). Nr. 87–88. P. 3.

67. [Autorius nenurodytas]. Žinios iš Lietuvos. Iš katalikų gyvenimo // Šaltinis. 1913. Gegužės 24 (14) P. 332.

68. Kairiūkštis J. Lietuvių kalbos mokymas 1912–1913 m. Vilniaus mokslo įstaigoje // Viltis. 1913. Rugsėjo 1 (14). Nr. 102. P. 1–2.

69. [Autorius nenurodytas]. Mokslas ir mokyklos // Viltis. 1914. Birželio 15 (27). Nr. 130. P. 3.

70. Ordo divini officii recitando missaeque celebrandae ad USUM insignis Ecclesiae Cathedralis et dioecesis Vilnensis, iussu et auctoritate illustrissimi ac reverendissimi Joannis Hanusowicz S.Th.C. administratoris dioecesis Vilnensis vicarii capitularis praelati decini capituli Vilnensis, iuxta normam Calendarii Ecclesiae universalis et dioecesanti, anno 1914 a. S. sede approbati pro anno Domini MCMXIX compositus. Vilnae: Typis A. Rutkowski. P. 30, 107.

71. [Autorius nenurodytas]. Kronika // Viltis 1914. Gegužės 29 (birželio 11). Nr. 116. P. 3.

72. 1914 m. vasario 24 d. posėdžio protokolas Nr. 8 // LMAVB RS F 67 – 264/1. L. 31 a. p.

73. Vieštautas P. Lietuvių švietimo draugija “Rytas” Vilnius: “Vilniaus varpo” leidinys Nr. 2. 1927. P. 10.

74. [Autorius nenurodytas]. Bažnyčios žinios. Iš Vilniaus // Bažnytinė apžvalga. 1914. Birželio 12 (25). Nr. 10. P. 173.

75. [Autorius nenurodytas]. Iš Semeliškių bažnyčios ir parapijos istorijos 1830–1915. Mašinraštis. 1983. L. 11–14 // KšVKA. B.Semeliškės.

76. Milžinas. Kaišiadorių vyskupijos istorija II tomas. Parapijos II dalis. Rankraštis. Kernavė. 1969 // Kš. VKA.

77. [Autorius nenurodytas]. Vilniaus kronika // Viltis. 1914. Liepos 19 (rugpjūčio 1). Nr. 159. P. 3.

78. [Autorius nenurodytas]. Iš Semeliškių bažnyčios ir parapijos istorijos 1830–1915. Mašinraštis. 1983. L. 14 // KšVKA. B. Semeliškės.

79. 1914 m. gruodžio 5 d. posėdžio protokolas Nr. 11 // LMAVB RS F 67 – 264/1. L. 33 a. p.

80. Kiškis S. Kristaus pašauktieji. Kaišiadorių vyskupijoje dirbusieji ir amžinybėn iškeliavusieji kunigai 1921–1995. Kaišiadorys. 1996. P. 51.

81. Kiškis S. Kristaus pašauktieji. Kaišiadorių vyskupijoje dirbusieji ir amžinybėn iškeliavusieji kunigai 1921–1995. Kaišiadorys. 1996. P. 153–154.

82. Kiškis S. Kristaus pašauktieji. Kaišiadorių vyskupijoje dirbusieji ir amžinybėn iškeliavusieji kunigai 1921–1995. Kaišiadorys. 1996. P. 153.

83. Bieliauskas P. Vilniaus dienoraštis 1915.XII. 26–1919.XI.26“. Trakai: Voruta. 2009. P. 103.

84. Rauda P. Nesuprantami mums Tavo, Viešpatie, keliai. Atsiminimai. Vilnius: Katalikų akademija. 2000. P. 145.

85. KšVKA. B. 24. Dokumentas Nr. 1660.

86. Elenchus omnium Ecclesiarum et universi ceri provinciae Ecclesiasticae Lituanae pro anno Domini 1927. P. 47, 164.

87. Elenchus omnium Ecclesiarum et universi ceri provinciae Ecclesiasticae Lituanae pro anno Domini 1927. P. 49.

88. Kiškis S. Kristaus pašauktieji. Kaišiadorių vyskupijoje dirbusieji ir amžinybėn iškeliavusieji kunigai 1921–1995. Kaišiadorys. 1996. P. 161–162.

89. [Autorius nenurodytas]. Iš Liet. Mokslo Draugijos kronikos // Lietuvių tauta. Liet. Mokslo Draugijos raštai. Vilnius: Martyno Kuktos spaustuvė. 1914. Knyga II. Dalis 3 (1912/13 m.). P. 444, 445, 446.

90. Ten pat. P. 449.

91.[Autorius nenurodytas]. // Viltis. 1913. Balandžio 21 (gegužės 4). Nr. 45. P. 2; Gegužės 15 (28). Nr. 55. P. 4. [Autorius nenurodytas]. Iš lietuvių mokslo draugijos // Viltis. 1913. Gegužės 31 (birželio 13). Nr. 62. P. 1; [Autorius nenurodytas]. Lietuvių mokslo draugija // Viltis. 1913. Birželio 19 (liepos 2). Nr. 70. P. 2; [Autorius nenurodytas]. Iš Liet. Mokslo Draugijos kronikos // Lietuvių tauta. Liet. Mokslo Draugijos raštai. Vilnius: Martyno Kuktos spaustuvė. 1914. Knyga II. Dalis 3 (1912/13 m.). P. 453.

92. Viltis. 1914. Birželio 1 (14). Nr. 119. P. 2; 1914. Birželio 12 (24). Nr. 127. P. 3; [Autorius nenurodytas]. Iš Liet. Mokslo Draugijos kronikos // Lietuvių tauta. Liet. Mokslo Draugijos raštai. Vilnius: „Švyturio“ spaustuvė. 1919. Knyga II. Dalis 4. P. 610.

93. [Autorius nenurodytas]. M. K.Čiurlionio kuopa // Viltis. 1913. Spalių 20 (lapkričio 2). Nr. 123. P. 1–3.

94. Steponavičius J. Eksperimentinė psichologija bei pedagogika // Vairas. 1914. Nr. 4. P. 14–18.

95. Steponavičius J. Čiurlionis ir mūsų dvasios estetikos apsireiškimai // Vairas. 1914, Nr. 1. P. 3–5.

96. Vieštautas P. Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ Vilnius: „Vilniaus varpo“ leidinys Nr. 2. 1927. 46 p.

97. Šikšnys M. Kunigas Petras Kraujalis – „Ryto“ draugijos pirmininkas // Kunigas Petras Kraujalis. Vilnius: Vilniaus lietuvių švietimo „Rytas“ draugija. 1937. P. 41–55.

98. Vasiliauskienė A., Kareniauskaitė R., Zalogienė Jurgita, Zaloga Eugenijus. „Ryto“ veiklos atspindžiai periodikoje: kunigas Mečislovas Reinys // Vilniaus kultūrinis gyvenimas: draugijų reikšmė 1900–1945 / sudarytoja hum. m. dr. Alma Lapinskienė. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. 2008.P. 188–213.

99. LMAVB RS F 67.

100. Kuzmaitė J. Vilniaus „Ryto“ lietuvių švietimo draugija // Mokslo, kultūros ir švietimo draugijos. Iš lietuvių kultūros istorijos. Vilnius; Mokslas. 1975. P. 119–151.

101. Vieštautas P. Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ Vilnius: „Vilniaus varpo“ leidinys Nr. 2. 1927. P. 4.

102. Ten pat. P. 5, 6, 10, 11.

103. LMAVB RS F – 67 – 264/3. L. 41.

104. Ten pat. P. 6, 7.

* Lentelė sudaryta remiantis LMAVB RS F – 264/1, 264/2, 264/3, 264/4 ir 264/5.

105. LMAVB RS F 67 – 264/1. L. 10.

106. Steponavičius J. Balsas į visuomenę // Viltis. 1913. Vasario 8 (21). Nr. 16. P. 2; Steponavičius J. Mūsų visuomenė jau seniai institucijos akimis išvydo… // Vadovas: Seinai. 1913. T. 14. Nr. 55. P. 357–359.

107. Mūsų visuomenė jau seniai institucijos akimis išvydo ir visa savo siela pajuto, vogei tautos sąmonė yra labai didelės vertės veiksnys kultūringųjų tautų gyvenime.

Institucija neužvylė mūsų: teorija ir gyvenimo prityrimai dar labiau pavaizdina mums tą tiesą. Atskiro žmogaus sielos bei dvasios būdą išdirbo jo aplinkybių tarpas. Asmens charakteris arba jo estetikos, etikos, tikybos ir logikos bendrieji dėsniai susidaro pagal objektyviąsias, bendrame gyvenime glūdinčias normas. Žodžiu sakant, asmens psichologija ir jo tautos objektyviųjų normų pasaulis yra du nebeatskiriamu ir tik kits kitą papildančiu veiksniu.

Ir kaip apverktini ir pasigailėjimo verti yra tie žmonių tipai, kurie, kaip rodo mums patyrimas, esti išmitę ir išaugę dviejų arba net kelių tautų kultūros likučiais bei trupiniais. Psichologinė tokio asmens konstrukcija yra ne kas kita, kaip sujauktas mišinys, kuris prieštarauja šiokiems ar tokiems prakilniems idealams griežtai nustatytiems ir jo sąmonei nepasiekiamiems.

Profesorius Lamprech’tas, kuris geriausiai pažįsta šio metodo psichologiją, sako, jogei vyriausias žmonijos gyvenimo ir jos plėtojimosi veiksnys yra tautos susipratimas ir ištikimumas savo idealams.

Niekaip nežus ir tvirtai laikysis ta visuomenė, kurios tarpe rasis vis daugiau ir daugiau narių, gyvenančių šventa ir prakilnia mintimi, jogei reikia nuolat uoliai darbuotis laikantis savo tautos siekimų, kad tokiuo būdu pagamintume visai savitą kultūrą.

Šios gadynės pedagogika liovėsi svajojus apie vadinamuosius kosmopolitinius, o iš tikrųjų – rizgiuosius auklėjimo principus. Dabarties naujasis humanizmas tik ir gyvuoja ta mintimi, kad kiekvieno žmogaus psichika turinti būti nustatyta pagal jo tautai privalomųjų idealo pavyzdžių. Todėl šiandieną jau mums nebėra taip reikalingi graikų bei rymiečių idealai, nes galima rasti ir savo tautoje daug praktinių idealų.

Taigi institucija mūsų neužvylė, ir todėl, mes lietuviai, visa siela stveriamės tautos kultūros darbo. Tikime, jogei tik tautos idealais sekdami, jais lavindamies ir auklėdami save, naudingiausiai darbuojamės ne tik savo, bet kartu ir visos žmonijos labui.

Būta ir, deja, dar tebesama mūsų tėvynėje tokio užkampio, kur tiek tūkstančių mūsų tautiečių tebeminta visai jiems atkaria svetimos kultūros forma bei atamanu. Tie mūsų broliai, kaip kiekvienas matome, yra nesąžiningų agitatorių nežmoniškai sunaudojami.

Visi, kurie esame gavę mokslo ir naudingų gyvenimo prityrimų, privalome eiti pagalbon šiai nuskurdusiai mūsų brolijai, skleizdami (skleisdami – A. V.) jos tarpe mokslo ir šviesos ir žadindami jos sąmonę, kad pamiltų savo tautos idealą.

Liūdnoji Vilniaus šalis nesenai išvydo rimtą mūsų vadovų darbą: ir pas mus išaušo „Rytas“. Ir mes pajutome savyje daugiau stiprybės. Mūsų širdyse ėmė dar daugiau liepsnoti savųjų idealų meilė, dar gajesnė tapo viltis ir įsitikėjimas puikiąja mūsų ateitimi.

Tikimės, jogei mūsų Kauno ir Seinų giminaičiai, kurie jau senai mus pralenkė kultūros darbu, neatsisakys paskubėti mums talkon.

Čia dar privalome viso mūsų Vilniaus būrelio vardu ištart didžiausios pagarbos žodį ir padėką mūsų kultūros vadovams, kurie sumanė tokį didelį darbą, naudingą ne tik mums, bet ir visai žmonijai, – sumanė ir įsteigė švietimo draugiją.

108. Atsižvelgiant į sunkiausi mūsų rytiečių ekonominį padėjimą, jaučiamės priversti platinti tarp mūsų brolių švietimą kuo patogiausiu būdu ir tai tokiu, kuris būtų valdžios įstatymais patvirtintas, šis būdas yra: steigti kur tik galima, liaudies skaityklos bei knygynai. Įsisteigusios skaityklos pramins mums taką į tolimesnį darbą: būtent steigti liaudies žemesnes ir aukštesnes mokyklas.

Taigi, kreipiamės į tautiečius inteligentus, prašydami jų paaukoti mums visokio turinio knygų ir knygelių reikalingų būsimoms „Ryto“ skaitykloms. Keletą tūkstančių knygelių jau turime. Jas mums yra dovanojęs kun. Tumo fondas rytiečiams šviesti.

Tikimės jog mūsų inteligentija, ligšiol labai duosni (dosni – A. V.) visuomenės reikalams, neatsisakys ir mums ateiti į pagalbą. Žr.: Steponavičius J. Balsas į visuomenę „Ryto“ reikalais // Viltis. 1913. Balandžio 3 (16). Nr. 39. P. 2.

^* Lentelė sudaryta remiantis LMAVB RS F 67 – 264/1.

109. LMAVB RS F 67 – 264/3. L. 22, 23, 26.

110. 1913 m. balandžio 9 d. posėdžio protokolas Nr. 5 // LMAVB RS F 67 – 264/1. L. 30.

111. 1913 m. gegužės 24 d. posėdžio protokolas Nr. 7 // LMAVB RS F 67 – 264/1. L. 31.

112. 1913 m. balandžio 25 d. posėdžio protokolas Nr. 6 // LMAVB RS F 67 – 264/1. L. 30 a. p.

113. 1913 m. gegužės 24 d. posėdžio protokolas Nr. 7 // LMAVB RS F 67 – 264/1. L. 31.

114. O. Rytiečių gimnazijos // Viltis. 1913. Gegužės 10 (23). Nr. 53. P. 1.

115. Be jau minėtų dviejų skyrių Vilniaus Šv. Jono parapijoje tuo pačiu metu buvo įsteigti dar 8 „Ryto“ draugijos skyriai: Valkininkų, Naujųjų Švenčionių, Labanoro, Palūšės, Gilučių sodžiuje, Kietaviškių, Kaltinėnų, Pivašiūnų (žr.: P-kė. Draugijų gyvenimas // Viltis. 1913. Gegužės 19 (birželio 1). Nr. 57. P. 3).

116. LMAVB RS F 67 – 264/2. L.2, 4 – 5, L. 8 – 9.

117. LMAVB RS F 67 – 264/2. L. 12.

118. Žilys. Draugijų gyvenimas. Naujieji Švenčionys // Viltis. 1913. Rugpjūčio 2 (15). Nr. 89. P. 3.

119. St. B. Draugijų reikalai // Viltis. 1913. Lapkričio 28 (gruodžio 11). Nr. 140. P. 2.

120. Žioplys. Draugijų gyvenimas // Viltis. 1913. Gruodžio 19 (sausio 1). Nr. 155. P. 2.

121. [Autorius nenurodytas]. Teatras // Viltis. 1913. Rugpjūčio 18 (31). Nr. 96. P. 4; [Autorius nenurodytas]. Teatras // Viltis. 1913. Rugpjūčio 30 (rugsėjo 12). Nr. 101. P. 4; Ten buvęs. Lietuvių vakaras Naujuosiuose Švenčionyse // Viltis. 1913. Rugsėjo 4 (17). Nr. 103. P. 4.

122. [Autorius nenurodytas]. Teatras // Viltis. 1913. Rugsėjo 4 (17). Nr. 103. P. 4.

123. J. Teatras. Kaišedoris // Viltis. 1914. Birželio 13 (25). Nr. 128. P. 3.

124. Vytautas. Parapijų reikalai // Viltis. 1913. Gruodžio 21 (sausio 3). Nr. 157. P. 2.

125. [Autorius nenurodytas]. Aukos „Ryto“ draugijai // Viltis. 1913. Gruodžio 3 (16). Nr. 142. P. 4.

126. Parapijonis. Iš santykių su lenkais // Viltis. 1913. Rugsėjo 13 (spalio 1). Nr. 109. P. 3.

127. Vijurkas. Iš santykių su lenkais // Viltis. 1913. Gruodžio 21 (sausio 3). Nr. 157. P. 2.

128. 1914 m. kovo 11 d. visuotinio susirinkimo protokolas // LMAVB RS F 67 – 264/1. L. 32–32 a. p.

129. LMAVB RS F 67 – 57/1. L. 6.

130. Lietuvių – krikščionių „Žiburio“ draugijos valdyba. 1949 gegužės 4/17. LMAVB RS F 67 – 264/1. L. 32–32 a. p.

131. 1914 m. gegužės 30 d. posėdžio protokolas Nr. 10 // LMAVB RS F 67 – 264/1. L. 33.

132. Viltis. 1914. Birželio 20 (liepos 3). Nr. 134. P. 2.

133. [Autorius nenurodytas]. Vilniaus kronika // Viltis. 1914. Liepos 18 (31). Nr. 158. P. 2.

134. [Autorius nenurodytas]. Vilniaus kronika // Viltis. 1914. Liepos 19 (rugpjūčio 1). Nr. 159. P. 3.

135. 1915 m. kovo 11 d. posėdžio protokolas Nr. 12 // LMAVB RS F 67 – 264 /1. L. 33 a. p. – 34.

136. 1915 m. balandžio 7 d. posėdžio protokolas Nr. 12 // LMAVB RS F 67 – 264/1. L. 35.

137. 1915 m. balandžio 7 d. posėdžio protokolas Nr. 12 // LMAVB RS F 67 – 264/1. L. 35 a. p.–136.

138. 1915 m. balandžio 14 d. posėdžio protokolas Nr. 15 // LMAVB RS F 67 – 264/1. L. 36–a. p.

139. 1915 m. balandžio 10 d. raštas Nr. 2797 // LMAVB RS F 67 – 51/1. L. 1.

140. 1916 12 13 d. valdybos posėdyje vietoj atsistatydinusio dr. kun. M. Reinio, „Ryto“ draugijos pirmininko pareigas pusantrų metų ėjo Aleksandras Stulginskis (1916 12 13–1918 05 30), atsistatydinus A. Stulginskiui, pirmininko pareigų vėl ėmėsi M. Reinys (1918 05 30–1922 06 19). Po ketverių metų darbo, M. Reiniui išvykstant į Kauną, „Ryto“ draugijos pirmininku buvo išrinktas kun. P. Kraujalis, dirbęs iki mirties (1922 06 19–1933 08 14). Kun. Kristupas Čibiras (1888 12 14–1914–1942 03 24) draugijos pirmininku buvo 1933–1938 m. – iki pirmojo draugijos uždarymo…

141. „Gerbiamasis Tamsta! Jau gal visus Vilniaus gubernijos kampus aplėkė linksma žinelė, kad Lietuvos švietimo draugija „Rytas“ – patvirtinta (Įstatus žiūr. „Vilties“ Nr. 10). Dabar mums pasilieka tik stvertis kuogreičiausia darbo, kad praplatinus „Ryto“ veikimą Vilniaus gubernijoje, steigiant kur tik galima šios draugijos skyrius.

Paaiškinimai:

1). Norint atidaryti „Ryto“ skyrius, reikia, kad ne mažiau kaip 10 žmonių parašytų apie tai prašymą į Centralę „Ryto“ valdybą. Po šiuo prašymu turi pasirašyti ne mažiau kaip 10 žmonių. Prie prašymo reikia dar pridėti 10 rub. Prašymasa su pinigais privalo būti išsiųstas šiuo adresu: „Правленiе общества „Ритасъ“, Благовещенская ул. д. 4, при костеле св. Духа. г. Вильно“;

2). Centralė valdyba, gavus prašymą įsteigti draugijos skyrius, praneša apie skyriaus atidarymą Vilniaus gubernatoriui. Naujai įsteigtam gi skyriui siunčiam pranešimą apie skyriaus steigimą ir „Ryto“ draugijos įstatus ir kanceliarijos knygas, apmokamas paties skyriaus;

3). Naujai užtvirtintas skyrius, norėdamas įsteigti ar tai skaityklą ar skaitymo ir rašymo mokyklą ar vienaklasę arba net dviklesę liaudies mokyklą, privalo apie tai pranešti centralei „Ryto“ valdybai.

Valdyba gi kreipiasi į vyriausybę, su prašymu leisti naujai atidarytam „Ryto“ skyriui steigti ar tai skaityklą, ar skaitymo mokyklą ir t.t.

Kada leidimas jau gautas, Centralė „Ryto“ Valdyba praneša apie tai naujai įsisteigusiam skyriui, pasiųsdami jam kartu reikalingų nurodymų, paaiškinimų ir t.t.

Su pagarba „Ryto“ pirmininkas kun. dr. J. Steponavičius“. Žr.: LMAVB RS F 67 – 264/3. L. 41.

142. Paskutinis draugijos posėdis įvyko 1940 m. liepos 6 d. (Protokolas Nr. 281) žr.: LMAVB RS. F 67 – 264/5. L. 48–49.

143. Lietuviams, kurie nori gauti darbo, žinotina // Viltis. 1913. Kovo 31 (balandžio 13). P. 2; Lietuvos žinios. 1913. Balandžio 13 (26). P. 7.

144. Dr. R. Laukaitytė mini, kad dr. kun. J. Steponavičius 1914 m. balandžio mėnesį buvo paskirtas Kaukazo armijos kapelionu ir pareigas ėjo 4 metus.

145. Zarasų krašto švietėjas kunigas dr. Jonas Steponavičius // Indrašius V. Aukštaitijos šviesuliai. Vilnius. 1999. P. 149.

146. Indrašius V. Antalieptės kraštas. III dalis. Miestelio ir vietovių istorinės apybraižos. Vilnius: Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjunga. 2010. P. 651.

147. Į Steigiamąjį Seimą pateko vėliau. Žr.: Laukaitytė R. Steponavičius Jonas // Lietuvos Steigiamojo Seimo (1920–1922 metų) narių biografinis žodynas / Sudarytojai dr. Aivas Ragauskas, Mindaugas Tamošaitis. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla. 2006. P. 363.

148. Lietuvos universitetas. 1579–1803–1922 / sudarė Pranas Čepėnas. Chicago. 1972. P. 163.

149. Ten pat. P. 173–174, 311.

150. Laukaitytė R. Steponavičius Jonas // Lietuvos Steigiamojo Seimo (1920–1922 metų) narių biografinis žodynas / Sudarytojai dr. Aivas Ragauskas, Mindaugas Tamošaitis. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla. 2006. P. 364.

151. Laukaitytė R. Steponavičius Jonas // Lietuvos Respublikos Seimų I (1922–1923), II (1923–1926), III (1926–1927). IV (1936–1940) narių biografinis žodynas / Sudarytojai dr. Aivas Ragauskas, Mindaugas Tamošaitis. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla. 2007. P. 488–489.

152. Ten pat. P. 488–490.

153. Ten pat. P. 490–491.

154. Kremenskas V. Degučiai // Panevėžio vyskupija. Istoriniai duomenys, pastoracinė veikla / redagavo vyskupas Kazimieras Paltarokas. Vilnius: Katalikų akademija. 1998. P. 658–660.

155. KšVKA B. 24. Dokumentas Nr. 1652.

156. KšVKA B. 24. Dokumentas Nr. 1652; Kiškis S. Kristaus pašauktieji. Kaišiadorių vyskupijoje dirbusieji ir amžinybėn iškeliavusieji kunigai 1921–1995. Kaišiadorys. 1996. P. 98.

157. Tačiau R. Bazaro knygoje rašoma, kad dr. kun. J. Steponavičius 1927 m. balandžio 27 d. atvykęs į Zarasus, direktoriaus pareigas perėmęs iš dr. kun. Juozapo Čepėno, jau nuo gegužės 1 d. pradėjo dirbti mokykloje. Žr.: Bazaras R. Zarasų „Ąžuolo“ gimnazija. Utena. UAB „Utenos spaustuvė“. 1998. P. 49.

158. Bazaras R. Zarasų „Ąžuolo“ gimnazija. Utena. UAB „Utenos spaustuvė“. 1998. P. 52.

159. Bazaras R. Zarasų „Ąžuolo“ gimnazija. Utena. UAB „Utenos spaustuvė“. 1998. P. 56.

160. Ten pat. P. 57.

161. Ten pat. P. 58.

162. KšVKA. B. 24. Dokumentas Nr. 2751.

163. Zarasų krašto švietėjas kunigas dr. Jonas Steponavičius // Indrašius V. Aukštaitijos šviesuliai. Vilnius. 1999. P. 151.

164. [Autorius nenurodytas]. Nubaudė dr. Steponavičių // Lietuvos žinios. 1934. Birželio 26. Nr. 143. P. ??.

165. Lipniūnas A. „Gyvenimo pastabėlės 1930–1935“mašinraštis // PVKA. B. Dievo tarno kun. Alfonso Lipniūno dokumentai. P. 55.

166. Ten pat. P. 55.

167. Ten pat. P. 55–56.

168. Ten pat. P. 92.

169. Ten pat. P. 126–127.

170. Ten pat. P. 147.

171. Dubnikas J. Uliūnai // Panevėžio vyskupija. Istoriniai duomenys, pastoracinė veikla / redagavo vyskupas Kazimieras Paltarokas. Vilnius: Katalikų akademija. 1998. P. 288.

172. Bazaras R. Zarasų „Ąžuolo“ gimnazija. Utena. UAB „Utenos spaustuvė“. 1998. P. 65; Gasperaitis A. Jonas Steponavičius // Utenos krašto enciklopedija / sudarytojas ir spec. redaktorius Gediminas Isokas. Vilnius. 2001. P. 707. Pasak P. Matekūno 1934 m. liepos 24 d. kun. J. Steponavičius paprašė Aukštesniųjų mokyklų departamento direktorių, atleisti jį iš Zarasų gimnazijos direktoriaus pareigų ir paskirti į Utenos gimnaziją mokytoju dėstyti vokiečių kalbą, nes norėjo būti arčiau gimtųjų Zokorių. Žr.: Zarasų krašto švietėjas kunigas dr. Jonas Steponavičius // Indrašius V. Aukštaitijos šviesuliai. Vilnius. 1999. P. 154

173. Bazaras R. Zarasų „Ąžuolo“ gimnazija. Utena. UAB „Utenos spaustuvė“. 1998. P. 149.

174. Bliznikienė R. Utenos Saulės gimnazija. Utena: UAB „Utenos spaustuvė“. 2003. P. 37.

175. Zarasų krašto švietėjas kunigas dr. Jonas Steponavičius // Indrašius V. Aukštaitijos šviesuliai. Vilnius. 1999. P. 154.

176. Bazaras R. Zarasų „Ąžuolo“ gimnazija. Utena. UAB „Utenos spaustuvė“. 1998. P. 66.

177. Ten pat.

178. Kazlauskas Vladas. Tėvynės apsaugos rinktinė. Vilnius: Lietuvos Šiaulių sąjungos leidinys. 1997. P. 10.

179. Ten pat. P. 23.

180. Ten pat. P. 12–13.

181. Ten pat. P. 27, 39, 40.

182. Ten pat. P. 40.

183. Ten pat. P. 334.

184. Ten pat. P. 346.

185. Zarasų krašto švietėjas kunigas dr. Jonas Steponavičius // Indrašius V. Aukštaitijos šviesuliai. Vilnius. 1999. P. 156.

186. Lietuvių enciklopedija. Boston: Lietuvių enciklopedijos leidykla. 1963. T. 28. P. 501.

187. Kviklys B. Lietuvos Bažnyčios. Panevėžio vyskupija. Chicago: Amerikos lietuvių bibliotekos leidykla. 1984. T. 4. P. 516; Jurgaitis J. Aukos keliu. Vilnius: Enko. 1992. P. 462–463.

188. Zarasų krašto švietėjas kunigas dr. Jonas Steponavičius // Indrašius V. Aukštaitijos šviesuliai. Vilnius. 1999. P. 156.

189. Bagdonas V. Į Degučius sugrįžo tiesa // XXI amžius. 2003. Rugpjūčio 16. Nr. 62. P. 8; Bazaras R. Zarasų „Ąžuolo“ gimnazija. Utena. UAB „Utenos spaustuvė“. 1998. P. 66.

190. Vasiliauskienė A. Kun. dr. Jonas Steponavičius (1880 03 10–1906–1947 12 08) / Sudarytojas kun. Remigijus Kavaliauskas // Zarasų parapijos istorija. Kaunas: VšĮ „Spalvų kraitė“. 2012. P. 350–368.

191. Bazaras R. Zarasų „Ąžuolo“ gimnazija. Utena. UAB „Utenos spaustuvė“. 1998. P. 66.

Šaltinis:

Voruta. – 2013, saus. 5, nr. 1 (765), p. 9.

Voruta. – 2013, saus. 19, nr. 2 (766), p. 9.

Voruta. – 2013, vas. 2, nr. 3 (767), p. 9.

Voruta. – 2013, vas 16, nr. 4 (768), p. 9.

Voruta. – 2013, kov. 2, nr. 5 (769), p. 9.

Voruta. – 2013, kov. 16, nr. 6 (770), p. 9.

Voruta. – 2013, kov. 30, nr. 7 (771), p. 9.

Voruta. – 2013, bal. 13, nr. 8 (772), p. 9.

Voruta. – 2013, bal. 13, nr. 8 (772), p. 9.

Voruta. – 2013, bal. 27, nr. 9 (773), p. 9.

Voruta. – 2013, geg. 11, nr. 10 (774), p. 9.

The post Dr. kun. Jonas Steponavičius – kovotojas dėl lietuvybės Vilnijos krašte appeared first on Voruta.

Dr. Nijolė Tuomienė, Lietuvių kalbos institutas, istorijos žurnalas „Voruta”, Nr. 2 (888), 2025

Istoriniai įvykiai, lėmę vietos gyventojų padėtį

XX a. pradžioje dabartinės Pietryčių Lietuvos teritorijoje, kitaip dar vadinamoje Vilniaus kraštu ir Vilnija, susiformavo kalbiniu, kultūriniu ir religiniu požiūriu įvairialypė visuomenė. Ypač didelę žymę etninei ir sociokultūrinei gyventojų tapatybei paliko 1920–1939 m. Lenkijos okupacija. Iki dabar aktyviai diegiama Kresų, t. y. buvusios tėvynės Lenkijos pakraščių, ideologija, per pastaruosius metus perėjusi į atvirą lenkiškumo diegimą.

Istoriko Vytauto Merkio teigimu, dar nuo XIX a. lietuviai šiame krašte buvo vadinami kita kalba kalbančiais lenkais, laikomi „antrąja lenkų tauta, o Lietuvoje lietuvio ir lenko etnonimai nesudarė nė jokios priešpriešos, jie imti tiesiog painioti“[1]. Todėl buvusio Vilniaus krašto, dabar dažniau vadinamo Pietryčių Lietuva, apimančio Vilniaus, Šalčininkų, Švenčionių, Trakų ir Ignalinos rajonų savivaldybių teritorijas, specifinius kalbinius, kultūrinius ir socialinius procesus analizuoja daugiausia kalbininkai, sociolingvistai, istorikai, etnologai ir sociologai. Didžiausi praeities įvykių pėdsakai šiandien matomi dviejuose rajonuose – Vilniaus ir Šalčininkų, kuriuose gyvena etniniu ir kalbiniu požiūriu mišri visuomenė, dažnai palaikanti glaudesnius ryšius su kaimyninėmis šalimis nei su visa Lietuva.

Dėl Antrojo pasaulinio karo Lietuvos ir kaimyninių šalių sienos keitėsi kelis kartus. Sovietmečiu šio regiono raida ryškiai išsiskyrė iš kitų Lietuvos regionų dėl daug didesnės kitataučių imigracijos į atlaisvėjusius nuo pokario emigracijos į Lenkiją plotus. Šiose teritorijose ilgą laiką buvo oficialiai skatinamos vadinamosios slavų tautiškumo apraiškos: lenkmečiu – lenkų, o sovietmečiu – prisidėjo rusų. Palaipsniui ir sąmoningai buvo naikinamos sąlygos lietuvybės plitimui. Taigi netolimoje praeityje sovietų valdžios vykdyta švietimo ir kultūros politika sukūrė vietos gyventojų izoliacijos nuo lietuvių visuomenės daugumos sąlygas.

Nuolat kintanti geopolitinė situacija taip pat skatina keisti požiūrį į Pietryčių Lietuvos XX amžiaus istoriją, mažinti izoliaciją ir susvetimėjimą. Pastebėtina, kad šiuolaikiniuose mokslo darbuose, tiek visuomenėje vis dar jaučiamas tam tikras atsiribojimas nuo istorinių tautiečių, patyrusių ne vieną okupacinės valdžios vykdytą represiją. Kitaip tariant, pietrytinėje Lietuvos valstybės dalyje ir etninėse jos žemėse, dabartinėje šiaurės vakarų Baltarusijoje, per amžius gyvenę lietuviai yra tarsi išstumti iš bendro lietuvių tautos istorijos naratyvo.

Daugiakalbystė ne savo noru

Pietryčių Lietuvos paribyje ir greta jo buvusiose etninėse lietuvių salose Baltarusijoje gyvenusių ar dar gyvenančių žmonių prisiminimai kalbininkų nuolatos užrašomi visomis šiam, kadaise vieningam, kraštui būdingomis kalbomis – lenkų, lietuvių, gudų ir rusų. Toks fenomenalus vietos gyventojų kalbinis elgesys, kuomet tarpukariu vos dvi klases baigę žmonės moka dvi, tris ar keturias kalbas, čia gyvuoja mažiausiai du šimtus metų. Šis daugiakalbystės reiškinys (taip pat žinomas kaip kodų kaita, kodo perjungimas) pastarąjį šimtmetį sulaukė nemažo Lietuvos ir užsienio mokslininkų susidomėjimo[2]. Situacija analizuojama atsižvelgiant į tai, kad kiekviena kalba turi savo egzistavimo šioje žemėje istoriją – vienos kalbos išnykimas siejamas su dar vienos ar dviejų kalbų atsiradimu. Labai dažnai vietiniai gyventojai turėjo išmokti naujosios valdžios propaguojamą kalbą, dažnai prieš savo valią, nes jiems reikėjo suprasti pasikeitusias gyvenimo taisykles ir prisitaikyti prie „aukštesnės“ kalbos ir kultūros[3]. Kalbų kaitos laikotarpiu nepalankiausioje padėtyje atsidūrė vaikai, praradę savo senelių kalbą, kuria iš kartos į kartą buvo perduodama protėvių išmintis, sekamos pasakos. Juk sparčiai plintančių slavų kalbų – pirmiausia gudų ir lenkų – pagrindinė paskirtis buvo susikalbėti kasdieniame gyvenime ir bažnyčioje. Kaimo vaikai su pasakomis ir kita liaudies išmintimi susipažino vėliau, jau išmokę skaityti mokykloje.

Svarbu pažymėti, kad visų šiandien Pietryčių Lietuvoje vartojamų kalbų funkcijos ir gyvybingumas yra glaudžiai susiję su istoriniais ir socialiniais procesais, vykusiais ir vykstančiais regione[4]. Tai patvirtina daugybė užfiksuotų vyresniosios kartos gyventojų žodinių pasakojimų, siejamų su lietuvių tautos likimui reikšmingais įvykiais. Žmonių prisiminimuose gana ryškiai atsiskleidžia laikotarpis, kai jų tėvai nustojo kalbėti gimtąja lietuvių kalba. Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse praktiškai visose Rytų Lietuvos vietovėse dar buvo kalbama lietuviškai. O po Pirmojo pasaulinio karo sukurta nepriklausoma Lietuvos valstybė buvo labai svarbi lietuvių tautai, nes pirmą kartą istorijoje lietuvių kalba tapo valstybine kalba. Ji tapo prestižine, įsitvirtino administracijoje, viešajame, kultūriniame ir moksliniame gyvenime. Visoje Lietuvoje buvo sustabdytas kelis šimtmečius trukęs lietuvių nutautinimas: pasitraukus carinei Rusijos administracijai, baigėsi ir rusifikacija, o lietuviškos mokyklos, bažnyčia ir spauda sustabdė polonizaciją. Nemaža dalis dvikalbių žmonių, pradėjusių kalbėti lenkiškai, grįžo prie lietuvių kalbos.

Deja, Pietryčių Lietuvoje įvykiai klostėsi kiek kitaip: Lenkijos okupuotame krašte prasidėjo valdžios vykdomas organizuotas krašto lenkinimas, į šį darbą buvo įtrauktos įvairios įstaigos, mokykla, bažnyčia ir spauda. Iki 1927 m. visuomeninis ir kultūrinis lietuvių gyvenimas buvo varžomas saikingai, nes Pietryčių Lietuvoje ir etninėse lietuvių žemėse vis dar veikė lietuviškos mokyklos ir skaityklos, buvo leidžiama lietuviška spauda, o keliose bažnyčiose pamaldos vyko dviem kalbomis – lenkų ir lietuvių. Tačiau pagal to meto sampratą lietuviai regione tapo tautine mažuma, patiriančia vis didesnį spaudimą.

Išskirtinės svarbos taikinys

Lenkų okupacijos ir aneksijos laikotarpiu rytinėje ir pietrytinėje Lietuvos dalyje gyvenantys lietuviai nuolat ieškojo būdų išsaugoti savo kalbą ir kultūrą, siekė turėti galimybę mokytis gimtąja kalba, kurti savo organizacijas, turėti spaudą. Tuo tarpu krašto naujoji administracinė valdžia, persekiojusi juos intensyviai polonizuojamoje teritorijoje, siekė kuo greičiau integruoti Rytų Lietuvą į Lenkijos valstybę. Pasak vietos gyventojų, užsibrėžus krašte uždaryti visas lietuviškas mokyklas ir uždrausti mokymą namuose, Lenkijos radijas ir spauda skundėsi, kad Lietuvoje lenkai yra „engiami“. Į mokyklas buvo atsiųsta daugiau lenkų mokytojų, kurie mokė vaikus ir lietuvių kalbos[5].

Po daugelio metų žmonių atmintyje išliko ryškūs ir iškalbingi vaizdai, rodantys, kaip per okupaciją, ypač po 1927 metų, buvo menkinama ir naikinama lietuvių kalba, kultūra, tikėjimas, uždrausta spauda, represuojami žmonės, o labiausiai – krašto aktyvistai. Iš paribio ir užribio parapijų į Lietuvos vakarus buvo ištremti lietuvių kunigai, o į jų vietas atsiunčiami lenkai. Kunigus, anot gyventojų, bausdavo net už tai, kad jie bažnyčių metrikų knygose pavardes užrašydavo lietuviškai.[6]

Dėl būtinybės Vilniaus krašto okupaciją grįsti jo etnine sudėtimi, lietuvių tautinė bendruomenė tapo išskirtinės svarbos taikiniu. Tačiau istorinės teisės argumentas buvo Lietuvos pusėje: Vilnius liko faktine Lietuvos sostine. Todėl Lenkijai neliko nieko kito, kaip pasikliauti falsifikuotu gyventojų surašymu, kuris parodė, kad lenkai neva dominavo visame Rytų ir Pietryčių Lietuvos paribyje. Šį laikotarpį tyrinėjusio istoriko Broniaus Makausko teigimu, Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte gyveno gausi lietuvių bendruomenė – lietuvių skaičius siekė iki 300 tūkstančių. Šis skaičius yra visiškai realus, atsižvelgiant į gyventojų surašymą prieš ir po Lenkijos okupacijos, taip pat lietuvių moksleivių skaičių Lenkijos švietimo sistemoje, lietuviškos spaudos skaitytojų skaičių, lietuvių organizacijų duomenis[7]. Mažiau jų buvo Vilniuje ir rajonų centruose, kur dominavo žydai, tačiau kaimo vietovėse lietuviai sudarė absoliučią gyventojų daugumą. Apmaudu, kad mokslo darbuose dažnai kartojami 1931 m. Lenkijos gyventojų surašymo duomenys, rodantys, kad lietuviai čia tesudarė 0,8 proc. gyventojų. Šiuos surašymo duomenis dar sovietmečiu paneigė patys lenkų mokslininkai, pripažindami juos klaidingais ir nepatikimais.

Akademiko Zigmo Zinkevičiaus teigimu, visos okupacinės valdžios lietuvių nutautinimui kruopščiai ruošėsi[8]. Tai rodo kryptingi ir koordinuoti okupacinės administracijos veiksmai prieš krašto gyventojus, užfiksuoti vyresnės kartos gyventojų pasakojimuose. Siekiant vietovėse nuolat didinti etninės lenkų grupės skaičių, buvo nuosekliai vykdomi „pertvarkymai“ administracijos, švietimo ir tikėjimo (bažnyčios) srityse: lietuviams nebuvo leista dirbti valstybės tarnyboje, o vėliau juos imta represuoti net už paprasčiausius susibūrimus.

Žmonės prisimena, kaip bet kokia lietuvių tautinė veikla buvo (į)vertinama kaip antilenkiška ir antivalstybinė[9]. Tuo metu kaimuose buvo daug aktyvių ir sąmoningų jaunų žmonių, kurie rinkdavosi ir švęsdavo Lietuvos šventes, minėdavo sukaktis, o vyresni mokė jaunesnius lietuviškai skaityti ir rašyti. Etninėje lietuvių saloje Baltarusijoje (Varanavo r.) visą gyvenimą gyvenusi moteris papasakojo neįtikėtiną istoriją apie tai, kaip 1925 m. Ramaškonių jaunimas kartu su lietuviškos mokyklos mokytoju Feliksu Moliu pasikinkę arklius nuvyko į Vilnių švęsti Vasario 16-osios. Važiuoti traukiniu buvo per brangu. Kad mokytojas ilgos kelionės metu nesušaltų, kaimo jaunimas jam parūpino šiltesnių drabužių, o roges išklojo džiovintomis žirnių ankštimis. Šalta žiema nesutrukdė Ramaškonių jaunimui kartu su mokytoju leistis į daugiau nei septyniasdešimties kilometrų kelionę rogėmis ir kartu su visa Lietuva sostinėje Vilniuje švęsti šalies Nepriklausomybės dieną. Etninių salų lietuviai visada smulkiai aprašydavo visą savo veiklą ir siųsdavo korespondenciją į Vilniuje leidžiamus laikraščius „Jaunimo draugas“ ir „Vilniaus rytojus“. Saugumo sumetimais autoriai savo laiškus pasirašydavo slapyvardžiais[10].

 Atimta galimybė lavintis paveikė žmonių savimonę

Gyventojų prisiminimuose nuolat iškyla jų pirmosios lietuviškos mokyklos, „Ryto“ draugijos įsteigtos ir regione veikusios 1921–1927 metais. Jie prisimena net pirmuosius perskaitytus žodžius „Elementoriuje“, iš kurio paprastai mokėsi keli vaikai. Tačiau ir tuomet, būdami vos septynerių ar aštuonerių metų amžiaus, suprato, kad lietuvybė krašte yra persekiojama – mokyklas nuolat perkeldavo, o mokytojus ir tėvus bausdavo. Moteris iš Rodūnios apylinkių prisimena, kad noras lankyti mokyklą buvo toks didelis, jog nepabūgo nei kiekvieną naktį daužomų klasės langų, nei mokyklos kilnojimo iš vieno namo į kitą. Vieną žiemą perkėlė į patį gatvinio kaimo galą, kad per pusnis vaikams kuo sunkiau būtų ją pasiekti. Vėliau šalia lietuviškos mokyklos atidarė lenkišką. Per pertraukas vieni kitus apmėtydavo akmenimis, lietuvius pravardžiuodavo „litewska psiakrew“ (lie. „lietuviškas šuns kraujas“).

Taip pat buvo naudojamas tėvų bauginimo ir jų kilmės perrašymo metodas. Nuo 1927 m. buvo sistemingai uždaromos švietimo įstaigos, kurių veikla buvo vykdoma lietuvių kalba, neva dėl mažo mokinių skaičiaus ir žemo išsilavinimo bei auklėjimo lygio[11]. Žmonės prisimena, kaip jie iš uždarytų mokyklų ir sekmadieninių skaityklų surinkdavo ir į namus nešdavosi lietuviškas knygas, kad jos nebūtų sudegintos. Lenkų pareigūnai vis dažniau pradėjo grasinti ir bausti tik lietuvių šeimas. Visų pirma todėl, kad vaikų neleisdavo lankyti lenkiškų pradinių mokyklų, o vietoj jų buvo samdomi „daraktoriai“ arba jie vakarais eidavo mokytis pas uždarytų mokyklų lietuvių mokytojus. Jei šeimos neturėjo pinigų, antstoliai konfiskuodavo vertingiausius daiktus iš jų namų ar ūkių. Tėvai arba vyresni broliai iš neturtingų šeimų buvo išvežami į areštines ir tam tikrą laiką kalinami. Tarpukario įvykiai giliai įsirėžė į jų atmintį. Nes vaikystėje jie nesuprato, kodėl jų tėvai, gyvendami savo tėvų ir protėvių žemėje, kalbėdami paveldėta iš jų kalba, dėl savo savasties buvo baudžiami.

Lietuviškų asmenvardžių lenkinimas „išskyrė“ gimines

Gyventojų surašymų metu lietuviškos pavardės būdavo sulenkinamos, o per krikštą buvo atsisakoma suteikti lietuviškus vardus. Tarpukario demarkacinės linijos čia išskyrė šeimas ir privertė jas priklausyti skirtingoms tautoms, todėl šiandien vienos giminės atstovų antkapiuose matomi lietuviški, o kitų – lenkiški užrašai: tėvas Kazimieras Valinčius, o sūnus – Jan Wolyniec. Etninės Lietuvos apylinkių laidojimo vietose iliustratyviai matomi ne visada „sėkmingi“ lietuviškų pavardžių lenkinimo pavyzdžiai: Czepulonis, Gaidzis, Woisznis, Zwirblis ir kt.[12]. Nors Lenkijos vyriausybės nurodymuose dėl surašymo buvo numatyti reikalavimai, kad surašinėtojai privalantys tinkamai informuoti gyventojus, tačiau iš tikrųjų tik nedaugelis laikėsi šių nuostatų. Surašymą atliko lenkų valdininkai ir mokytojai, kurie, ypač kaimuose, dažniausiai nė neklausdavo žmonių, kuria kalba jie kalba, nes ją įrašydavo patys savo nuožiūra[13]. Gyventojų prisiminimuose užfiksuota, ko jie žmonių klausinėdavo: kiek yra šeimos narių, koks jų gyvenimo būdas, ar moka rašyti, kokio tikėjimo – jei katalikai, tai visus užrašydavo lenkais. O namuose vartojamą kalbą nusistatydavo patys. Kunigai draudė bažnyčioje ir šventoriuje kalbėtis lietuviškai, o, sakydami pamokslus lenkiškai, lietuvius vadino „pagonimis, kurių Dievas nesuprantąs, nes jų kalba esanti mužikiška ir prasta“[14].

Visos šios priemonės lėmė tai, kad nemaža dalis Pietryčių Lietuvos lietuvių prisitaikė: pradėjo ne tik pavardes rašyti lenkiškai, bet ir įprato viešose vietose kalbėti lenkiškai. Tuo tarpu namų aplinkoje dominavo lietuvių ir gudų kalbos. Daugėjo lietuvių šeimų, kuriose namų aplinkoje pradėta kalbėti tik gudiškai, o vėliau – dar ir lenkiškai. Vyresnioji karta dar prisimena, kaip lenkų administracija tyčia skleidė šališką, melagingą informaciją apie Lietuvos valstybę[15], todėl daugelis neraštingų kaimo gyventojų ėmė viešai teigti, kad lenkiškai (kultūringa, prestižiškesne kalba) šneka ne tik bažnyčioje, bet ir namuose, nors iš tikrųjų šios kalbos beveik nemokėjo. Kitur lietuviai, bijodami represijų (protokolų surašymo, baudų, grasinimų iškeldinti ir kt.), neprisipažino, kad moka ir kasdieniniame gyvenime vartoja gimtąją lietuvių kalbą. Kadangi gudų kalbos, vadinamosios paprastosios (po prostu), vartojimas tiek šeimose, tiek viešumoje nesukeldavo tokių pasekmių kaip lietuvių kalba, todėl žmonės ją gana greitai perėmė savisaugos tikslais. Lietuviškai prabildavo vis rečiau, tik tarp artimų žmonių, kai niekas svetimas negirdi. Gyventojai pasakoja, kad vyras ir žmona ar du broliai, veždami į didesnio miestelio turgų parduoti pieno produktų, kiaušinių ar daržovių, susitardavo turguje tarp savęs garsiai nekalbėti lietuviškai, antraip miestelėnai iš jų galėdavo nieko nenupirkti. Arba eidamos į bažnyčią kaimo moterys sveikindavosi ir tarpusavyje šnekučiuodavosi lietuviškai, tačiau perėję šventorių „pamiršdavo“ gimtąją kalbą ir su artimaisiais bei kaimynais stengdavosi kalbėtis „kultūringai“ – tik lenkiškai. Tačiau tvarte su naminiais gyvuliais ir gyvūnais (šunimis, karvėmis, arkliais) buvo kalbama lietuviškai, nes taip buvo įprasta nuo seno. Iš tiesų tai įdomus reiškinys, kad žmonės, pakeitę savo namų aplinkos kalbą, savo gyvūnus toliau kalbino lietuvių kalba, kuri tradiciškai kaimo žmonėms buvo įprasta. Jau nutautėję ir praradę gimtąją kalbą gyventojai išlaikė senąją toponimiką, vietovės apibūdinimą, pvz.: jutro puidzem do Puzhynelia (užrašyta tai, kaip tariama, lie. „rytoj eisim į Pušynėlį (į jauną pušyną)“), a tutaj Szalcini (lie. „o čia Šaltiniai (pelkėta vieta)“) ir pan.

Vietos gyventojai pasakoja, kad tėvai pamažu nustojo su jais – taigi su savo vaikais – kalbėti lietuviškai, nes buvo įsitikinę, kad jų atžalos neturės ateities, jei mokės kalbėti ir rašyti „pagoniška“ kalba, bet nemokės „kultūringos“ kalbos. Pietryčių Lietuvos regiono tyrėjai taip pat vardija daugybę pavyzdžių, kai vienoje šeimoje vyresni vaikai dar būdavo pramokę lietuvių kalbos, bet jaunesni ją girdėdavo tik tarpusavyje bendraujant tėvus, vyresnės kartos kaimynus, nes į vaikus būdavo kreipiamasi tik gudų, lenkų, o vėliau – ir rusų, kalba.

Pasėtos baimės padariniai

Polonizacijos ir lietuvių tautinės savimonės formavimosi procesų susidūrimas lėmė pastebimą kaimo visuomenės skilimą. Dalis priėmė oficialią elgesio poziciją ir atsisakė vartoti – bent jau viešai – lietuvių kalbą. Taigi tam tikra prasme lietuvių kalbos atsisakymas buvo ir sąmoningas gyventojų žingsnis. Štai kodėl buvusiuose Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose taip smarkiai sumažėjo lietuviškai kalbančių gyventojų. Šį faktą patvirtina ir dialektologai, Pietryčių Lietuvos vietovėse tarpukario metais iš gyventojų rinkę kalbinę medžiagą, – užrašinėję tarminius duomenis. Tyrėjai prisimena, kad žmonės juos pasitikdavo baimindamiesi, kad atvykėliai dėl lietuvių kalbos vartojimo juos apskųsiantys valdžiai[16]. Neretai žmones tekdavo ilgai įtikinėti ramiai ir drąsiai kalbėti savo gimtąja lietuvių tarme ir kad niekas jų neišduos ir neįskųs.

Priverstinis gimtosios kalbos atsisakymas paliko pėdsaką visam gyvenimui: vyresnioji karta, vaikystėje ir jaunystėje kalbėjusi lietuviškai, prie šios kalbos negrįžo ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Dauguma prisitaikė prie naujos realybės kalbėti keliomis slavų kalbomis: bažnyčioje – lenkiškai, mokykloje – rusiškai, su kaimynais – gudiškai, o lietuviškai kartais tekdavo šnekėti su vaikaičiais, nemokėjusiais vietinių slavų kalbų. Tačiau, kaip jau minėta, paribio ir užribio vietovėse dirbusių dialektologų pakalbinti vyresnio amžiaus žmonės parodė, kad nepamiršo gimtosios kalbos ir savo tapatybės, nors vaikų jau neišmokė. Lingvistiniuose tyrimuose pažymima, kad XX a. pietrytiniame Lietuvos paribyje ir užribyje plačiai vartota lietuvių tarmė žmonių atmintyje išliko kaip turtinga vaikystės kalba, kurioje girdėti daug kitose tarmėse jau išnykusių archajiškų žodyno ir gramatikos formų[17].

Vyresnės kartos vietinių prisiminimai atskleidžia liūdną faktą: okupuotų teritorijų gyventojams buvo taikoma klastinga diskriminacijos ir nutautinimo politika, panaudojant ekonominius, socialinius ir net psichologinius metodus. Kiekviename žingsnyje jaučiamas persekiojimas ir dirbtinai kurstoma neapykanta vietos lietuviams sukūrė nepakeliamas gyvenimo ir darbo sąlygas. Gyventojai pasakoja, kad daugelis regiono lietuvių susivienijo ir bandė apginti savo lietuvišką tapatybę. Tai, anot jų, buvo kultūrinis ir švietėjiškas pasipriešinimas, kurio dalyviai – inteligentai ir prie jų prisijungę ūkininkai – vėliau buvo negailestingai baudžiami: kratomis, baudomis, įkalinimu ar tremtimi.

Suprantama, kad nemažai lietuvių neatlaikė ir vienas po kito išvyko į Vakarus. Kiti buvo priverstinai ištremti, o į tas apylinkes atkeldavo lenkų tautybės gyventojus iš kitų Lenkijos regionų (vietinių gyventojų jie buvo vadinami „osadnykais“ (l. osadnik „naujakurys“)). Be to, dėl sąmoningo vietos administracijos sprendimo neleisti gyventojams išvykti nemaža dalis žmonių negalėjo gauti pasų ar kitų dokumentų. Tai vienas iš būdų, kaip žmonės tapo čiabuviais – žmonėmis be tautybės, nes ji niekur nebuvo įrašyta jų pačių valia[18]. Kaip jau minėta, tarpukario gyventojų sąrašuose lietuviai „tapo“ lenkais, nes buvo katalikai. Gyventojų teigimu, vis daugiau radosi pačių lietuvių, kurie, kunigų „paprotinti“ pavardes rašydavo lenkiškai, nes nebevertino „mužikiškos“ lietuvių kalbos ir gėdijosi savo „pagoniškų“ šaknų.

Kalbos ir tapatybės pokyčių atspindžiai dabartyje

Pietryčių Lietuvos lietuviai prie tikrosios savo tapatybės ir tautybės grįžo tik Lietuvai atgavus Vilniaus kraštą 1939 m., tačiau šis procesas negailestingai buvo užgniaužtas po antrosios sovietų okupacijos. Taip pat nemažos dalies gyventojų tautinę savimonę labai stipriai paveikė fizinio susidorojimo baimė, kai II-jo pasaulinio karo metais „baltieji partizanai“ (regiono paribyje ir užribyje aktyviai būrėsi ir veikė Armija Krajova) vykdė ginklu paremtą krašto polonizaciją. Armijos būrių veikloje dalyvaudavo ir vietiniai gyventojai, kuriuos žmonės atpažindavo[19]: „Gyvenome baimėje. Naktį į duris pasibeldžia kaimynas, o už jo – dar penki vyrai iš kito kaimo. Triukšmas pažadino vaikus, turėjau skubiai atidaryti duris. Kaimynas juos atvedė, nes pažįsta vietinius. Naktimis ateidavo į lietuvių namus. Vyrams buvo liepta apsirengti ir eiti. Vėliau ne visi buvo paleisti. Iš ūkininkų paimdavo kiaulę ar veršį.“.

Nuolatinė įtampa ir baimė prarasti artimuosius, turtą ar būti išvarytiems iš namų privertė žmones atsisakyti savo tapatybės. Chrestomatinis nutautinimo ir lietuvybės netekimo sovietmečiu ir jau atkūrus nepriklausomybę „pavyzdys“ yra Dieveniškių apylinkės, kur 1940 metais sovietų valdžios oficialiai pripažintais duomenimis net 80 proc. gyventojų buvo užsirašę lietuviais, tačiau dabar dominuoja lenkų tautybės gyventojai.

Pietryčių Lietuva dėl savo daugiatautiškumo, istorinės ir geografinės padėties tapo itin palankia vieta sovietinei nacionalinei politikai, paremtai „tautų draugystės“ ir „internacionalizmo“ šūkiais, įgyvendinti. Čia pradėta diegti tautų suartėjimo samprata, kuri išreiškė glaudesnius ryšius tarp vietinių etninių grupių ir kaimyninių sovietinių respublikų gyventojų. Taigi Pietryčių Lietuvos gyventojų ryšiai stiprėjo ne su kitais respublikos regionais, o pirmiausia su Baltarusija. Tai lėmė specifinės situacijos regione susiformavimą: dalis regiono gyventojų iki šiol labiau tapatinasi su Baltarusijos nei su kitų Lietuvos regionų gyventojais. Tuo tarpu lietuvių ir lenkų etniniai nesutarimai dėl skirtingo istorinės praeities vertinimo sovietmečiu buvo sąmoningai įšaldyti keliems dešimtmečiams. Viešumoje jie pasirodė tik sovietmečio pabaigoje[20].

Lietuvos valstybingumo atstatymas 1990 m. kovo 11 d. nutraukė krašto sovietizaciją ir rusifikaciją. Pats Lietuvos valstybės egzistavimas daro poveikį visų Pietryčių Lietuvos etninių grupių mentalitetui. Radikalus politinės situacijos pasikeitimas pagaliau pagerino lietuvių tautybės gyventojų padėtį. Pietryčių Lietuvos gyventojams ar jų palikuonims atsirado galimybė grįžti prie savo tikrųjų tautinių ištakų. Akivaizdu, kad regionui reikia daug daugiau laiko atsigauti ir atkurti pirminę regiono tautinę-kultūrinę struktūrą.

Nuo valstybingumo atkūrimo praėjo trisdešimt penkeri metai, tačiau Pietryčių Lietuvos regiono politinė, ekonominė, socialinė ir kultūrinė raida bei gyventojų integracijos klausimai vis dar aktualūs. Tenka konstatuoti, kad daugiau nei tris dešimtmečius dabartinė Lietuvos valdžia taip ir neskyrė daugiau dėmesio vietiniams, tikriesiems, Pietryčių Lietuvos gyventojams. Pažymėtina, kad bėgant amžiams vietos gyventojai įprato kuo labiau atsiriboti nuo bet kokios valdžios. Būtent Pietryčių Lietuvoje tikrieji jos gyventojai nuo seno save vadina tuteišiais, tai yra vietiniais, kad nereikėtų deklaruoti lojalumo jokiai valdžiai, nes jų valdžia – gimtoji žemė[21].

[1] Merkys Vytautas, 2006: Tautiniai santykiai Vilniaus vyskupijoje 1798–1918 m. Vilnius: Versus aureus, 36.

[2] Vidugiris Aloyzas, 1983: Dėl kalbų kontaktavimo Pietryčių Lietuvoje. Lietuvių kalbotyros klausimai 23, Vilnius: Mokslas, p. 46–61.

[3] Čekmonas Valerijus, 2017: Dar sykį apie rankraščių likimą, arba įvadinio straipsnio pratarmė. Valerijus Čekmonas: kalbų kontaktai ir sociolingvistika. Laima Kalėdienė (sud.), Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, p. 61–107. https://lki.lt/kalbu-kontaktai-sociolingvistika-straipsniu-rinkinys-2017/

[4] Tuomienė Nijolė, 2022: Kalbų funkcionavimas Šalčininkų apylinkėse: kaita ir konkurencija. Lietuviškumo (savi)raiška Šalčininkų rajone: aplinkybės ir galimybės, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, p. 184–202.

https://lki.lt/wp-content/uploads/2023/05/Lietuviskumo-saviraiska-Salcininku-rajone-1.pdf

[5] Tuomienė Nijolė, 2008: Ramaškonių šnektos tekstai. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.

[6] Misius Kazys (sud.), 2023: Vilniaus golgota, t. 1-5. Vilnius: Versmė.

[7] Makauskas Bronius, 1991: Vilnijos lietuviai 1920-1939 m., Vilnius: Mokslas, p. 16–20.

[8] Zinkevičius Zigmas, 1993: Rytų Lietuva praeityje ir dabar, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, p. 155–161.

[9] Ten pat, p. 161–175.

[10] Tuomienė Nijolė, 2008: Ramaškonių šnektos tekstai, Vinius: Lietuvių kalbos institutas, p. 93–95.

[11] Martinkėnas Vincas, 1995: Švietimas 1920–1941. – Dieveniškės, Vilnius: Mintis, p. 81–88.

[12] Garšva Kazimieras, 2024: Rytų Lietuvos vardynas ir jo rašyba. Vilnius: lietuvių kalbos institutas. https://lki.lt/kazimieras-garsva-rytu-lietuvos-vardynas-mokslo-studija-2024

[13] Gaučas Petras, 2004: Etnolingvistinė Rytų Lietuvos gyventojų raida XVII a. antroji pusė – 1939 m., Vilnius: Vilniaus universitetas, p. 81–82.

[14] Vidmantas Edvardas, 1992: Rytų Lietuvos lietuvių lenkinimas per bažnyčias XIX a. antrojoje pusėje ir XX a. pradžioje. Rytų Lietuva: istorija, kultūra, kalba. Vacys Milius (red). Vilnius: Mokslas, p. 30–33. https://alkas.lt/2023/08/13/e-vidmantas-rytu-lietuvos-lenkinimas-per-baznycias-i/

[15] Ten pat, p. 32–33.

[16] Laura Brazaitienė, 2022: Kalbininkų įžvalgos: lietuvių kalba Šalčininkų rajone 1952–1969 metais. – Lietuviškumo saviraiška Šalčininkų rajone. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, p. 70–80.

https://lki.lt/wp-content/uploads/2023/05/Lietuviskumo-saviraiska-Salcininku-rajone-1.pdf

[17] Tuomienė Nijolė, 2023: Kalba ir tapatybė Pietryčių Lietuvos ir Baltarusijos paribiuose (XX a. II pusė – XXI a. pradžia), Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. https://lki.lt/nijole-tuomiene-kalba-ir-tapatybe-monografija-2023/

[18] Jonas Murka: https://alkas.lt/2023/11/25/j-murka-lietuviai-vilniaus-kraste-ii/

[19] Garšva Kazimieras (sud.), 1995: Armija Krajova Lietuvoje I, Vilnius: „Vilnijos“ draugija.

[20] Stravinskienė Vitalija, 2016: Etniniai lietuvių ir lenkų santykiai Rytų ir Pietryčių Lietuvoje 1960–1985 m. Genocidas ir rezistencija 1 (39), p. 82–92.

[21] Tuomienė Nijolė, 2023: Kalba ir tapatybė Pietryčių Lietuvos ir Baltarusijos paribiuose (XX a. II pusė – XXI a. pradžia), Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, p. 63–92. https://lki.lt/nijole-tuomiene-kalba-ir-tapatybe-monografija-2023/

The post Nijolė Tuomienė. Lietuviai Pietryčių Lietuvoje: kalbos ir tapatybės lūžiai appeared first on Voruta.

Dr. Kazimieras Garšva, „Vilnijos” draugijos pirmininkas, www.voruta.lt

Dzūkijos pavadinimą rytų Lietuvos etnografiniam regionui naikinti yra nepagrįsta: tai yra pačių gyventojų sugalvotas vardas pagal  žodžius dzūkas, dzūkuoti. Dzūkija kalbiniu požiūriu apimtų V-XX a. etninių lietuvių žemių plotą, kurį juostų maždaug linija Alytus, Žąsliai, Kernavė, Linkmenys, Turmantas, Daugpilis, Kraslava, Breslauja, Druja, Smurgainys, Lazūnai, Lyda, Gardinas, Druskininkai.

Tradicinėje K. Jauniaus – A. Salio tarmių klasifikacijoje maždaug 1908-1965 m. tas plotas vadintas dzūkais.  1965 m. priimtoje A. Girdenio – Z.Zinkevičiaus klasifikacijoje tas plotas pradėtas vadinti pietų aukštaičiais ir vilniškiais. Tarmių pavadinimai pakeisti tik dėl to, kad tarmes pradėta skirstyti ne pagal priebalsių, o pagal balsių ir dvigarsių am, an, em, en tarimą. Įrodyta, kad visi Lietuvos plotai kalbėjo lietuvių tarmėmis.

Pavadinimas Vilnija šiam regionui nėra būdingas ir svarbiausia – jam bandoma suteikti neobjektyvų, nepagrįstą turinį: 1) nubraukti 4 tūkstančių metų čia gyvenusių baltų ir lietuvių istoriją, 2) mažinti čia daugumą sudariusių lietuvių skaičių, 3) daugiausia orientuotis tik į padėtį per 1920-1939 m. Lenkijos okupaciją, 4) gudiškai priverstus kalbėti lietuvius vadinti lenkais, 5) sumažinti Dzūkijos plotą, atrenkant dėl okupacijų labiau nutautintą dalį ir nutylint, kad čia vietovių vardai liko daugiausia lietuviškos kilmės ir tebėra autochtonų, kurie iki šiol išsaugojo gimtąją lietuvių tarmę.

Kalbiniu, teisiniu, istoriniu požiūriu istorikė B.Stankevič neteisi, kad vilniškiai buvo kelių kultūrų ir mums reikia palaikyti LDK (tiksliau Lenkijos) kalbinę politiką. Du tūkstančius metų vilniškiai, ypač už Vilniaus miesto, kalbėjo daugiausia lietuviškai, o Lietuvos prievartinį slavinimą nutraukė Vasario 16-osios Aktas, Lietuvą atskyręs „nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis“.

Tradicines rytų Lietuvos šnektas skiria linija Vievis – Dieveniškės, taigi į Vilnijos „regioną“  nepakliūtų net dalis Vilniaus rajono. Dėl to Vilnijos regiono siūlytojams tas variantas netiktų. Geriausia palikti tradicinį rytų Lietuvos suskirstymą. Dzūkai yra vienintelė Lietuvos tarmė, iš seno gyvenanti net keturiose valstybėse: rytų Lietuvoje ir gretimuose Latvijos, Gudijos ir Lenkijos paribiuose.

Literatūra

Lietuvių kalbos enciklopedija. Vilnius, 2008, p. 542-543, 600-602.

K.Garšva. Lietuvių kalbos paribio šnektos (fonologija). Vilnius, 2005.

The post Dr. Kazimieras Garšva. Dzūkija ar Vilnija? appeared first on Voruta.

Skaitytojų dėmesiui siūlome 2012 m. istorijos laikraštyje „Voruta” 2012 m. skelbtą interviu su akademiku Zigmu Zinkevičiumi.

„Vorutos“ pokalbis su akad. prof. habil. dr. Zigmu Zinkevičiumi, parengusiu spaudai knygą „Lietuviai: praeities didybė ir sunykimas“, kurioje pateikiami svarbiausi istorijos faktai bei žymiausio Lietuvoje kalbos mokslo specialisto išvados.

Taigi įvardykime, kas buvo baltai arba kur buvo baltų pasaulis?

Naujausi hidronimijos tyrimo duomenys rodo, kad priešistorinė rytinė baltų gyvenamo ploto riba vestina per Volgos, Maskvos ir Okos aukštupius, o pietinė – maždaug Pripetės upe. Vakaruose baltų hidronimija siekė Vyslos žemupį ir dar toliau už jo. Tyrėjų nuomone, II–I tūkstantmečiais prieš Kristų baltai užėmė didesnį plotą negu to meto germanai ir sudarė vieną iš pagrindinių etninių masyvų Rytų Europos miškų zonoje. Jie ilgus amžius ramiai gyveno netrukdomi audringų įvykių Vakarų ir Pietų Europoje, todėl mažai pakito jų kalba, gyvenimo būdas. Vertėsi žemdirbyste ir gyvulininkyste. Klestėjo amatai. Palaikė prekybinius ryšius su tolimais kraštais, ypač garsiuoju gintaro keliu. Daugiausia tiesioginio sąlyčio turėjo su neindoeuropiečiais finais, kuriems darė didelę įtaką. Būta ryšių su ilyrais, trakais, iranėnais (skitais), trumpalaikių – su germanais.

Pirmojo tūkstantmečio po Kristaus pradžioje slavai tapo labai ekspansyvūs ir ėmė veržtis į baltų gyvenamą teritoriją. Jie įvarė gilų pleištą, atskyrė vakarinę baltų dalį (istorines prūsų, lietuvių ir latvių žemes) nuo likusių baltų genčių rytuose, išsisklaidžiusių retai apgyventuose dideliuose plotuose. Tenykščių baltų slavėjimas užsitęsė ilgai, pavyzdžiui, galindų gentis (rus. Голядь) minima XI–XII a. šaltiniuose ir galutinai išnyko tik XIII a. Baltų substratas padarė didelę įtaką rytinių slavų (sen. rusų) materialinei ir dvasinei kultūrai, taip pat jų kalbai.

Lietuviai nuo seniausių laikų gyveno baltų ploto viduryje. Tuo, be kita ko, paaiškinamas senosios baltų (indoeuropiečių) struktūros elementų išlikimas lietuvių kalboje. Pakraštinės gentys sulaikė svetimųjų antpuolius iki tol, kol lietuviai spėjo sukurti savo galingą valstybę, pajėgusią atremti priešų antpuolius. Tuo būdu savo krauju ir žūtimi lietuvius apgynė prūsai, jotvingiai, kuršiai, žemgaliai. Dvi pastarosios gentys ir sėliai, latgaliai taip pat sudarė sąlygas atsirasti latvių tautai. Į lietuvių sudėtį įsiliejo ir juos sustiprino daug prūsų, jotvingių, kuršių, žemgalių, sėlių.

Lietuvių tautai pradžią davė vadinamųjų rytų baltų (kaip juos supranta baltistikos mokslas) pietinė dalis, apie I tūkst. po Kr. vidurį nutolus nuo jos (dėl finų substrato) šiaurinei daliai. Tos pietinės dalies teritorijoje archeologai aptinka lietuviams būdingą materialinę kultūrą jau maždaug II–III mūsų eros šimtmečių iškasenose. Tada būta ir lietuvių (Lietuvos) vardo.

Dar XIII amžiuje lietuviai sukūrė savo valstybę, o tiksliau Mindaugo karalystę. Kaip tai įvyko ir kaip  pavyko?

Mindaugas apie 1226–1236 m. baigė pirmtakų pradėtą lietuvių sritinių kunigaikštijų jungimą į vientisą valstybę. Jo vardas neabejotinai lietuviškas. Tą patį reikia pasakyti ir apie Mindaugo aplinkos kunigaikščių vardus. Lietuviškos kilmės buvo ir vardai visų dėl valdžios po Mindaugo nužudymo kovojusių kunigaikščių. Valstybės plėtros ir klestėjimo laikotarpiu valdančiųjų asmenų vardynas irgi ištisai lietuviškas. Detaliai aptariami tie vardai, dėl kurių kilmės yra pareikšta priešinga nuomonė. Vardyno analizė nepalieka nė mažiausios abejonės, kad Lietuvos valstybę sukūrė ir valdė lietuviakalbiai žmonės.

Toji valstybė buvo bendra lietuviakalbių ir slavakalbių (suslavintų senųjų baltų) žmonių. Tautos sąvokos šių dienų prasme tada dar nebuvo. Gyventojai skirstyti į du aiškiai atribotus visuomenės sluoksnius: privilegijuotąjį luomą (tik jam priklausantys buvo laikomi valstybės piliečiais) ir beteisę prastuomenę. Visi privilegijuotieji gyventojai, nežiūrint kuria kalba šnekėjo, buvo laikomi lietuviais, t. y. Lietuvos valstybės piliečiais. Prastuomenės niekas nepaisė. Slavakalbių „lietuvių“, atskirtų valstybės siena, palikuonys davė pradžią gudų (baltarusių) tautai, teisėtai, bet ne visuomet saikingai, pretenduojančiai į senosios Lietuvos valstybės paveldą.

Kaip ir kitų viduramžių valstybių, Lietuvos valdovų raštinėje buvo vartojama ne valstybę sukūrusios tautos kalba (ji tebuvo šnekamoji), bet tame regione įsigalėjusios lotynų (ypač ryšiams su Vakarais) ir senoji slavų (ryšiams su Rytais) kalbos (pastaroji atmiežta vietinių slavų elementais), dar šiek tiek vokiečių ir totorių kalbos. XVI a. labai įsigalėjo slaviškoji raštinių (ne šnekamoji!) kalba, Lietuvos didikų laikyta sava.

Kaip atsitiko, kad Lietuva tapo „Rytų krikščionybės“ ir „Vakarų krikščionybės“ sandūroje?

Lietuvius krikščionybė pasiekė iš dviejų pusių: iš Rytų nuo Bizantijos per rytinius slavus ir iš Vakarų nuo Romos per vokiečius ir lenkus. Lietuviai buvo pakrikštyti paskutiniai, nes ties jų žemėmis susitiko abi Europą užliejusios krikščionybės bangos, o ne dėl lietuvių „lindėjimo pelkėse“, kaip kartais manoma.

Ankstesnė buvo Rytų krikščionybės banga. Tai rodo seniausias lietuviškas bažnytinės terminijos sluoksnis, gautas per rytinius slavus apie X–XII a. Tačiau vietoj beįsigalinčios Rytų krikščionybės Lietuvos valdovų (Mindaugo, vėliau Jogailos–Vytauto) iniciatyva buvo įvesta Vakarų krikščionybė, prie lietuvių žemių priartėjusi mažiausiai šimtmečiu vėliau.

Šv. Vaitiekaus–Adalberto ir Šv. Brunono–Bonifaco misijos buvo nukreiptos į prūsus ir nuo jų neskirtus jotvingius. Krikštydamas vieną iš šiaurinių jotvingių genčių netoli lietuvių žemių Brunonas 1009 m. buvo nužudytas. Tas įvykis aprašytas Kvedlinburgo analuose ir ta proga pirmą kartą šaltiniuose paminėtas Lietuvos vardas, šiaip jau ir anksčiau plačiai žinotas, ypač slavų kraštuose.

Lietuvių krikštijimą pradėjo valstybės įkūrėjas Mindaugas, 1251 m. pasikrikštijęs su šeima, artimaisiais ir daugybe gyventojų, po to popiežiaus nurodymu vainikuotas karaliumi. Mindaugo valstybė tada buvo laikoma krikščioniška šalimi. Nužudžius Mindaugą Lietuva neteko karalystės statuso, nes jos valdovai buvo nekrikščionys. Tačiau krikščionybė Lietuvoje neužgeso: visą laiką buvo kunigų, vienuolių, veikė viena kita bažnyčia, negausi krikščionių bendruomenė. Iki mūsų laikų lietuviškuose poteriuose išliko Mindaugo laikais atlikto jų vertimo iš vokiečių kalbos elementų.

Antrasis, pakartotinas oficialus Lietuvos krikštas įvyko tik po 135 m., ir buvo atliktas didžiųjų kunigaikščių Jogailos, iš dalies Vytauto, iniciatyva. Nuo tada (1387 m.) visi Lietuvos valdovai buvo krikščionys. Plačiosios gyventojų masės sukrikščionintos tik vykstant Kontrreformacijai.

Kodėl, pradedant Krėvos unija, Lietuva pateko į Lenkijos interesų sferą ir  prasidėjo abiejų valstybių suartėjimas, o tikriau Lietuvos lenkinimas?

Senovėje lietuviai su lenkais nesisiekė – skyrė jotvingiai. Tiesioginis kontaktas atsirado tik Kryžiuočiams išnaikinus jotvingius. Lietuvos ir Lenkijos valstybių suartėjimas buvo susijęs su Lietuvai tragiškais įvykiais XIV a. antrojoje pusėje. Tada lenkai gudriai pasinaudojo po Algirdo mirties kilusiais Lietuvos valdovų nesutarimais ir pribrendusiu krikšto reikalu. Lenkai pasiūlė Jogailai vesti karaliene paskelbtą Jadvygą ir tapti Lenkijos karaliumi. 1385 m. buvo sudaryta Krėvos sutartis, pagal kurią Lietuva turėjo būti prijungta prie Lenkijos karalystės. Lietuviams sutartis buvo naudinga tik dėl krikšto ir tuo, kad sujungus Lietuvos ir Lenkijos jėgas atsiranda viltis nugalėti mirtiną abiejų šalių priešą – Vokiečių ordiną.

Lietuvos valdovas Vytautas ilgainiui labai įsigalėjo, net ėmė kištis į Lenkijos reikalus. 1413 m. Horodlės sutartimi buvo nutarta, kad Lietuva ir po Vytauto mirties liks savarankiška valstybė. Į amžiaus pabaigą, pasiekęs savo galybės apogėjų, Vytautas ryžosi vainikuotis karaliumi ir nutraukti visus popierinius ryšius su Lenkija. Lietuvos valstybės susilpnėjimas, privilegijuoto luomo siekimas savo teisėmis prilygti visagaliams lenkų ponams ir ypač Maskvos grėsmė neleido Lietuvai visai nutolti nuo Lenkijos. Bendravimas su lenkišku Jogailos įpėdinių dvaru Krokuvoje vertė lietuvių didikus mokėti lenkų kalbą, juo labiau kai karaliai gyvendavo Vilniuje, pvz., Žygimantas Augustas 1544–1548 m. Pati lenkų kalba nuo XVI a. ėmė įsigalėti Lenkijos valstybiniame gyvenime pakirsdama lotynų kalbos pozicijas. Jie vedė lietuvius ne tiek į Dangaus, kiek į Lenkijos karalystę.

Lietuvoje įsigalinti lenkų kalba nuo pat pradžios buvo persunkta lietuvių tarties elementais ir kitais lituanizmais. Ją vadiname „lietuviška lenkų kalba (polszcyzna litewska)“, tęsinys tebevartojamas iki šių dienų ir tikriesiems lenkams nelengvai suprantamas, bet aiškiai rodantis šios kalbos atneštinį pobūdį.

Lenkų kalbos plitimą Lietuvoje paspartino Liublino unija (1569 m.). Dėl jos sudarymo vyko derybos ilgai. Lenkai reikalavo ne abiejų valstybių sujungimo, bet Lietuvos prijungimo. Nerandant kompromiso Lietuvos delegacija paliko Liubliną. Tuomet karalius Žygimantas Augustas, derybose palaikęs lenkus, pavartojo prieš lietuvius prievartą. Jis Lietuvai priklausančias Kijevo, Podolės, Voluinės ir Palenkės vaivadijas prijungė prie Lenkijos. Taip buvo labai sumažinta Lietuvos valstybės teritorija, o Lenkijos – atitinkamai padidinta. Sudarytos sąlygos tose vaivadijose „auginti lenkus“. Lietuva negalėjo pasipriešinti ginklu dėl tebesitęsiančio karo su Rusija. Lietuvos valstybės ploto mažėjimas vedė prie lietuvių tautos mažėjimo. Atitinkamai Lenkijos valstybė visą laiką didėjo ir tai lėmė lenkų tautos gausėjimą.

Paskutiniuoju bendros Respublikos laikotarpiu (1697) Lietuvoje buvo įvesta lenkų kalba į visas valdžios įstaigas, į bažnyčias, mokyklas, apskritai į visą viešąjį gyvenimą. Sudarytos palankios sąlygos lietuvių lenkinimui.

Pirmasis pasaulinis karas lietuviams atnešė vilčių atkurti savąją valstybę ir Vasario 16-osios Aktas paskelbė pasauliui apie Lietuvos valstybės atkūrimą. Kodėl Lenkija priešinosi lietuvių apsisprendimui?

Atsikurianti Lenkija, priešingai, siekė atgauti visas buvusias jungtinės Respublikos teritorijas, gyvenamas įvairių tautų (tikėjosi jas sulenkinti). Niekas savų žemių nesirengė atiduoti, todėl lenkai ėmė jas ginklu. Užgrobė ir Lietuvos sostinę Vilnių, sulaužydami tik ką pasirašytą Suvalkų sutartį ir suorganizavę tariamą „sukilimą“. Gen. Želigovskio vadovaujama lenkų „sukilusi“ armija kautynėse prie Širvintų ir Giedraičių buvo sumušta. Atsirado galimybė išlaisvinti Vilnių, bet Tautų Sąjungos misija privertė Lietuvos vyriausybę pasirašyti paliaubas ir nustatė abi kariuomenes skiriančią liniją, kuri iki 1939 m. buvo Lietuvos ir Lenkijos valstybių siena. Lietuviai negalėjo išsižadėti savo sostinės ir nutraukė su Lenkija bet kokius santykius.

Atplėštas nuo Lietuvos Vilniaus kraštas tapo Lenkijos provincija. Lenkai siekė visomis išgalėmis ją sulenkinti. Vykdyta prievartinė polonizacija. Kovota prieš viską, kas lietuviška. Gyventojai prievarta užrašinėti lenkais. Uždarytos beveik visos lietuvių mokyklos ir organizacijos. Suvaržyta lietuviška spauda. Vilniaus vaivada Liudvikas Bociańskis išdėstė lietuvybės slopinimo principus 1936 m. slaptoje instrukcijoje. Nežiūrint viso to, lietuvių kalbos kompaktiški masyvai išliko šiaurinėje krašto dalyje maždaug iki Pabradės–Pastovio geležinkelio ir pietuose pradedant nuo Rūdiškių miestelio. Visame okupuotame plote išliko daugybė lietuviškų salų salelių.

Plotuose į pietus nuo Vilniaus plito ne lenkų, bet gudų kalba, kuri (rytų slavų kalba) oficialiai laikyta ir dabar tebelaikoma lenkų (vakarų slavų) kalbos tarme (!). Tai viena iš daugelio nesąmonių, kurių griebiasi polonizatoriai.

Prasidėjus II pasauliniam karui Lietuva atgavo Vilnių ir apie ketvirtadalį okupuotos teritorijos, visa kita buvo priskirta prie Gudijos, nors ten liko daug lietuviškų gyvenviečių, net ištisinių masyvų.

Rytų Lietuvos polonizacija visiems labai suprantama ir aiški, tačiau atsiranda ir tokių, kurie kalba apie pačių lietuvių polonizavimasi „savo noru“.

Po karo Sovietų valdžia leido Vilniaus krašte atkurti lietuviškas mokyklas, bet apie 1950 m. Stalinas nusprendė, kad Vilnijos atlietuvinimas prieštaraująs Sovietų Sąjungos interesams. Beveik visos lietuviškos mokyklos buvo paverstos lenkiškomis. Krašte vykdyta nuožmi antilietuviška propaganda. Lietuvybė imta persekioti net labiau negu lenkų okupacijos metais. Jai buvo suduotas mirtinas smūgis. Daug kur lietuvybės ženklai išliko tik žmonių pavardėse ir vietovardžiuose (iš paviršiaus aplenkintuose), vietos žmonių lituanizmais persunktoje kalboje, taip pat tautodailėje ir papročiuose.

Sovietų Sąjungai žlungant, Aukščiausioje Taryboje (Atkuriamajame Seime) vieningai balsuojant už Lietuvos nepriklausomybę trys deputatai lenkai susilaikė. Įsisenėjęs antilietuviškumas! Vėliau lenkai visaip trukdė nepriklausomos valstybės kūrimą, kėlė antilietuvišką isteriją. Prisidėjo „apaštalaujantys“ kunigai iš Lenkijos. Imta steigti lenkų autonomines apylinkes, vykdančias Maskvos (!), o ne Vilniaus nurodymus. Iškilo reali Lietuvos padalijimo grėsmė. Teko įvesti autonominių rajonų tiesioginį valdymą. Nežiūrint Lenkijos priešiškos reakcijos, greit buvo atkurtas autonomininkų sugriautas krašto ūkis, sutvarkytas švietimas ir panaikintos komunizmo liekanos. Tačiau paslaptingos jėgos padėjo autonomijos kūrėjams išvengti bausmės. Dalis jų netgi išliko valdžioje, dėjosi lojalūs Lietuvai.

Santykiai su Lenkija gerėjo. Lietuviai į ją ėmė žiūrėti kaip į strateginę partnerę, kol Lenkija sumanė įvesti Vilnijos gyventojams lenko kortą, rodančią jų priklausymą lenkų tautai ir ištikimybę Lenkijai (kaip jie galėjo likti ištikimi Lietuvos piliečiai?), ir ypač po to, kai Lenkija pareikalavo, kad aplenkintos lietuviškos kilmės Vilnijos gyventojų pavardės būtų rašomos lenkiškomis raidėmis. Tai buvo nauja lenkų klasta – siekimas užbaigti okupacijos metu pradėtą krašto polonizaciją.

Vis dėlto Mažojoje Lietuvoje lietuvybė skynėsi kitokį kelią, kelią, kuris buvo palankus lietuvybei, juk ir pirmoji lietuviška knyga pasirodė Rytprūsiuose…

Mažąja Lietuva vadinama Kryžiuočių ordino pavergta lietuvių tautos dalis, daugiau negu septynis šimtmečius valdyta vokiečių, bet Lietuvos istorijoje atlikusia labai svarbų vaidmenį.

Kryžiuočių valstybėje lietuviai sudarė gausiausią ne vokiečių etninę grupę. Paskutinysis ordino magistras Albrechtas, perėjęs į Liuterio tikėjimą, tapęs pasaulietiniu Prūsijos valdovu ir dėl to netekęs popiežiaus ir katalikiškų Vakarų paramos, ėmė orientuotis į krašto autochtonus, daugiausia lietuvius (prūsai jau buvo beišnykstantys), kuriuos globodamas galėjo daug pasiekti: pavertęs liuteroniška buv. Žemaičių kunigaikštiją – sujungti Prūsijos ir Livonijos teritorijas, kaip artimas bevaikio Žygimanto Augusto giminaitis – pretenduoti į jo įpėdinius, net į Lenkijos karalystės sostą. Dėl to Albrechtas ir jo įpėdiniai globojo lietuvius: steigė jiems mokyklas, finansavo lietuviškų knygų leidimą, lietuvių kalba skelbė valdžios įsakymus. Nieko panašaus nebuvo lenkinamoje Lietuvos valstybėje. Karaliaučiuje įkurtame universitete, kaip valdžios stipendininkai, studijavo parsikviesti iš Lietuvos protestantizmo šalininkai, tarp jų ir pirmosios lietuviškos knygos parengėjas Martynas Mažvydas.

Prūsijos pastangomis įkūrus Vokietijos imperiją prasidėjo prievartinė lietuvių germanizacija. 1872  ir 1873 m. valdžios įsakymais lietuvių kalba buvo išstumta iš visų mokyklų, valdžios įstaigų, imta šalinti iš bažnyčių, apskritai visuomeninio gyvenimo. Išvystyta smarki prieš ją nukreipta propaganda. Lietuvybė buvo atkakliai persekiojama. Lietuviai priešinosi ilgai, net XX amžiuje. Tačiau jų skaičius sparčiai mažėjo. Rašomoji kalba degradavo.

Po pirmojo pasaulinio karo Mažoji Lietuva buvo padalyta į dvi dalis: mažesnioji šiaurinė dalis – Klaipėdos kraštas – atiteko atsikuriančiai Lietuvai, visa kita – Rytprūsiai – liko Vokietijos valdžioje. Klaipėdos krašto integravimas į Lietuvą vyko sunkiai, trukdė per ilgus šimtmečius atsiradę ekonominiai ir kultūriniai skirtumai, taip pat Vokietijos inspiruojama antilietuviška propaganda, kuri tapo brutali įsigalėjus naciams.

Rytprūsiuose lietuvių kalba merdėjo. Ypač juodos dienos prasidėjo 1933 m., kai į valdžią atėjo Adolfas Hitleris. Lietuviai buvo brutaliai persekiojami, net žudomi. Nukentėjo žymusis filosofas ir rašytojas Vydūnas, svarbiausias lietuvybės ir lietuvių kalbos Rytprūsiuose puoselėtojas. 1938 m. buvo pakeista daug vietovardžių: „sukurta“ apie 3 300 visiškai naujų, kurie pakeitė apvokietintus lietuviškus.

Prieš pat II Pasaulinį karą Hitleris atplėšė nuo Lietuvos Klaipėdos kraštą. Jame imta naikinti viską, kas lietuviška: uždarinėjo lietuviškas mokyklas, įstaigas, iš bibliotekų lietuviškas knygas išvežė į popieriaus fabriką, uždraudė net lietuviškai kalbėti.

1945–1946 m. visi suaugę Rytprūsių gyventojai buvo išgaudyti ir išgabenti į Vokietiją, dar didesnis jų skaičius – į Sibirą, kur beveik visi žuvo. Pačiuose Rytprūsiuose autochtonų nebeliko.

Stalino sprendimu 1946 m. balandžio 7 d. Rytprūsiai buvo atiduoti Rusijos Federacijai, nors su ja nesiribojo. Šią Rusijos koloniją imta apgyvendinti rusais, kuriems stengtasi įkalti į galvą absurdą, jog čia nuo amžių esanti slavų žemė (!). Painiojo Rusijos ir Prūsijos pavadinimus. Pakeitė visus vietovardžius, nesvarbu, at jie vokiški, lietuviški ar prūsiški. Net hidronimus keitė (retas atvejis žmonijos istorijoje). Naikino bet kokius čia anksčiau gyvenusių žmonių pėdsakus. „Vyresniojo brolio“ pavyzdžiu pasekė lenkai, kurie „savo“ Rytprūsių dalyje taip pat daug baltiško vardyno pakeitė lenkišku.

Dar blogesnė lietuvių  padėtis  pasidarė, kai Lietuva atsidūrė  carinės Rusijos valdžioje.

Carinė Rusija po III Respublikos padalijimo (1795 m.) gavo didžiąją to meto etninės Lietuvos dalį, tik Užnemunė buvo priskirta prie Prūsijos. Carė Jekaterina II pareiškė, kad gautasis kraštas esantis iš seno rusiškas, todėl privalo būti toliau rusinamas. Jos įpėdiniai laikėsi šiek tiek švelnesnių pažiūrų.

Prie Prūsijos prijungtoje Užnemunėje (pavadintoje Naujaisiais Rytprūsiais) valstiečių gyvenimas žymiai pagerėjo. Panaikinta baudžiava. Napoleonas šį kraštą įjungė į lenkišką Varšuvos kunigaikštiją, kuri po Vienos kongreso (1815 m.) buvo paversta Lenkijos karalyste ir pateko Rusijos valdžion. Čia galiojo Napoleono įstatymai, net tada, kai karalystė buvo panaikinta ir pasidarė paprasta Rusijos provincija, valdoma Varšuvos generalgubernatoriaus. Lietuvių gyvenamas plotas įėjo į 1867 m. sudarytą Suvalkų guberniją, davusią šiam kraštui Suvalkijos pavadinimą, o vietos lietuvius imta vadinti suvalkiečiais. Jų padėtis visą laiką buvo geresnė negu kitų lietuvių. Jie anksčiau prakuto, ėmė leisti vaikus į mokslus ir tuo būdu išaugino naują lietuvišką inteligentiją, atlikusią lemiamą vaidmenį kuriant nepriklausomą Lietuvą.

1830 ir 1863 m. sukilimus Lietuvoje vykdė sulenkėjęs privilegijuotasis sluoksnis. Buvo įtraukti ir lietuviai valstiečiai, kuriems daugiau rūpėjo baudžiavos panaikinimas negu „ponų Lenkijos“ atkūrimas. Kultūriniam krašto gyvenimui labai pakenkė Vilniaus universiteto uždarymas 1832 m.

Malšinti 1863 m. sukilimą caras pavedė Vilniaus generalgubernatoriui M. Muravjovui, kuris tai darė žiauriausiu būdu – viešai korė sukilėlius, dėl to gavo Koriko pravardę. Numalšinęs sukilimą jis ėmėsi brutalios prievartinės rusifikacijos. Visas viešąsias mokyklas pavertė rusiškomis, surusino visas įstaigas. Siekė rusinti net bažnyčias. Viešose vietose vertė kalbėti tik rusiškai. Uždraudė lietuvišką spaudą. Knygos galėjo būti leidžiamos tik rusišku raidynu. Tuomet lietuviai organizavo savo knygų spausdinimą užsienyje, daugiausia Prūsijoje, slaptą jų gabenimą per sieną ir platinimą Lietuvoje. Prasidėjo knygnešių epocha – unikalus reiškinys pasaulio istorijoje, užsitęsęs iki 1905 m. Per 40 spaudos draudimo metų nukentėjo apie 3 200 nelegalios spaudos gamintojų ir platintojų.

Vasario 16-osios Aktas atkūrė prarastą Lietuvos valstybingumą, tačiau Lietuvos nepriklausomybei realiai pasiekti dar buvo daug kliūčių.

Nepriklausomybę buvo galima pasiekti tik baigiantis I pasauliniam karui (nusinešusiam daugybę lietuvių gyvybių, juos išblaškiusiam po įvairias šalis, labai suniokojusiam visą kraštą), ir Vasario 16-osios aktas buvo pasirašytas kaizerinės okupacijos sąlygomis. Paskui pasitraukiančių vokiečių kariuomenę slinko Raudonosios armijos daliniai su marionetine prorusiška bolševikų „valdžia“, siekiančia sukurti sovietinę Lietuvos respubliką, net hibridą Litbelą. Krašte siautėjo bermontininkai, lenkai užgrobė sostinę Vilnių. Tik lietuvių savanorių kariuomenės krauju nepriklausomybė buvo apginta. Greit buvo užgydytos karo žaizdos ir sukurta klestinti valstybė.

1939 m. rudenį, prasidėjus II pasauliniam karui, Lietuva atgavo Vilnių ir dalį lenkų okupuoto krašto. Po pusmečio Stalinas klasta okupavo Lietuvą (1940 m. birželio 15 d.).

Dar prieš įžengiant vokiečių kariuomenei per Kauno radiją buvo paskelbtas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas. Sudaryta laikinoji Vyriausybė. Tačiau vokiečių planuose vietos nepriklausomai Lietuvai nebuvo numatyta: hitlerininkai planavo Baltijos šalis paversti Vokiečių žeme. Prasidėjo nacių teroras: koncentracijos lageriuose žuvo apie 17 tūkst. Lietuvos gyventojų, daug išvežė darbams į Vokietiją. Tačiau didžiausias nacių nusikaltimas – žydų išžudymas (holokaustas).

Kaip sudėtinę Rytų krašto dalį vokiečiai suformavo Lietuvos generalinę sritį (General-Bezirk Litauen), nuo jos atskyrė lietuviškas Druskininkų, Marcinkonių, Rudnios apylinkes, kurias prijungė prie Rytprūsių, bet Lietuvos sričiai priskyrė Ašmenos ir Svyrių apskritis.

Patyrę pralaimėjimus frontuose hitlerininkai griebėsi drastiškų priemonių: vertė jaunimą eiti į savo kariuomenę ir darbo tarnybas, bet susidūrę su atkakliu lietuvių pasipriešinimu, uždarė abu Lietuvos universitetus, areštavo daug žymių visuomenės veikėjų, dalį jų išsiuntė į mirties lagerius. Neįstengdami lietuvių palaužti leido gen. Povilui Plechavičiui organizuoti lietuvišką Vietinę rinktinę, į kurią jaunimas stojo su entuziazmu. Vokiečių pastangos Rinktinę įjungti į Vermachtą nuėjo niekais. Rinktinė išsiskirstė. Hitlerininkai areštavo daug jos karininkų, dalį sušaudė, kitus išvežė į Vokietiją aerodromams saugoti (apie 3 500 vyrų), kuriuos vėliau bolševikai trėmė į Sibirą.

Antroji sovietinė okupacija atnešė tautai ir valstybei naujų kančių ir  nesuskaičiuojamų nuostolių, nes Vakarai darė dideles nuolaidas Sovietų Sąjungai.

Išstumdama vokiečius Sovietų armija 1944 m. priartėjo prie Lietuvos. Jos teritorijoje maždaug pusę metų vyko įnirtingi mūšiai, kurie baigėsi 1945 m. sausio 28 d. Klaipėdos užėmimu. Lietuviai tikėjosi, kad Santarvininkai vykdys Atlanto chartiją ir atkurs Lietuvos bei kitų Baltijos šalių nepriklausomybę. Deja, Vakarai darė Sovietų Sąjungai daug nuolaidų. Stalino hipnozės užliūliuoti tenkino jo besotį apetitą. Lengva ranka švystelėta bolševikiniam slibinui į nasrus beveik pusė Europos. Trijų milijonų lietuvių tauta buvo pasmerkta baisioms kančioms. „Mes už Sovietų Lietuvą, bet be lietuvių“ – tai atsiųsto iš Maskvos emisaro M. Suslovo žodžiai. Ir jis šį planą vykdė žiauriausiomis priemonėmis.

Beveik dešimtmetį užsitęsęs partizaninis karas (iki 1952 m. organizuotas, vėliau kovojo pavienės grupės ir atskiri partizanai) – įtikinamiausias tautos referendumas, kurį savo gyvybe pasirašė apie 20–30 tūkstančių laisvės kovotojų.

Jau 1945 m. rudenį buvo atnaujinti trėmimai į Sibirą. Jie vienas po kito tęsėsi 8 metus. Ištremtųjų skaičių nelengva nustatyti. Gali būti apie 400 tūkst. žmonių. Kaip ir anksčiau, trėmė be teismo, net kelių savaičių kūdikius ir kretančius senelius. Be teisės sugrįžti namo. Siaubingos darbo sąlygos, rūsti Sibiro gamta, ypač užpoliarėje, žudė tūkstančiais. Tačiau lietuviai nepalūžo. Ant zuperio maišo popieriaus Sibiro lietuvaičių maldaknygė, iš duonos nulipdyti rožančiai, beržo tošyje parašyti laiškai, nuo Laptevų pajūrio dirbiniai iš mamuto kaulo – tokia buvo naujoji tremtinių kūryba ir tautodailė.

Didelė nelaimė lietuvių tautai buvo prievartinė kolektyvizacija, sugriovusi klestėjusią krašto ekonomiką ir ilgiems dešimtmečiams nuskurdinusi kaimą.

1953 m. mirus Stalinui prasidėjo vadinamasis chruščiovinis atšilimas, deja, neilgai užsitęsęs. Jį pakeitė neostalinizmas – brežnevinio tipo stagnacijos (sąstingio) epocha su senąja priespauda, bet be sadistinių žudynių. Viską tvarkė „neklystantis“ Centras, kuriam lietuvių tautos reikalai nerūpėjo. Priešingai, darė viską, kad ji išnyktų, įsilietų į „didžiąją rusų tautą“. Per dvikalbystę buvo einama prie rusiškos vienkalbystės. Šnekamoji lietuvių kalba sparčiai degradavo. Bet lietuvių tauta ir toliau tebeegzistavo, maitinama pogrindžio spaudos, slopinamų ir vos girdimų užsienio radijo laidų, kovojančių dėl žmogaus teisių disidentų veiklos.

Stalino sukurta „Blogio imperija“ artėjo prie ekonominio kracho. Michailo Gorbačiovo pastangos ją reformuoti, viešumo (гласность) ir pertvarkos (перестройка) idėjos tik pagreitino jos pabaigą. Sujudo laisvės ištroškusios gyventojų masės. Estijoje ir Latvijoje susikūrė Liaudies frontai, Lietuvoje – (Persitvarkymo) Sąjūdis, nuvedęs lietuvių tautą į nepriklausomybę. Laisvuose rinkimuose išrinkta Aukščiausioji Taryba (Atkuriamasis Seimas), pirmininkaujama Sąjūdžio vadovo Vytauto Landsbergio, 1990 m. kovo 11 d. įvykdė svarbiausią lietuvių tautos lūkestį – paskelbė, kad atkuriama Lietuvos nepriklausomybė. Bolševikinė imperija ėmė byrėti. Atkrito jos buvę satelitai – Rytų Europos šalys. Sovietų Sąjungos kariuomenės bandymai jėga užimti atsikuriančios Lietuvos įstaigas baigėsi nesėkme: sustabdė nesuskaičiuojamos beginklių žmonių minios. Žudynės prie TV bokšto parodė visam pasauliui tikrąjį Kremliaus vadovų veidą. Tačiau tarptautinį nepriklausomos Lietuvos pripažinimą blokavo Tarybų Sąjunga. Pripažinimui pradžią padarė Islandija (1991 m. vasario 12 d.), po to Danija (kovo 1 d.), kitos Vakarų šalys – tik žlugus stalinistų pučui Maskvoje. Pagaliau Lietuvai baigėsi II Pasaulinis karas, užsitęsęs daugiau negu 50 metų. Pasaulis buvo priverstas pakoreguoti suniokotą Europos žemėlapį.

Kalbėjosi Juozas Vercinkevičius

Voruta. – 2012, rugpj. 18, nr. 17 (755), p. 1, 11.

The post Lietuviai: praeities didybė ir sunykimas appeared first on Voruta.

www.voruta.lt

Šių metų pavasarį istorijos gerbėjai, mylėtojai per LRT  televiziją galėjo pamatyti dar vieną žurnalisto, keliautojo, istorinių dokumentinių filmų režisieriaus ir autoriaus Rimo Bružo filmą – „Burmistras. Konstantinas Stašys“. Pokalbio pabaigoje www.voruta.lt ir šio dokumentinio filmo autorius maloniai kviečia paspausti nuorodą ir pasižiūrėti LRT Mediatekoje įkeltą filmą. 

Konstantinas Stašys – asmenybė, kuri nusipelnė Lietuvai ir Vilniui. Visuomenininkas, rėmęs lietuvių judėjimus ir atskirus aktyvistus okupuotame Vilniuje bei krašte, rizikuodamas savo padėtimi ir asmenine gerove, puoselėjo lietuvybę, steigė mokyklas ir visas savo jėgas bei finansus skyrė Lietuvos labui.

Konstantinas Stašys su žmona Zuzana. Filmo „Burmistras. Konstantinas Stašys“ archyvo nuotr.

„Visada buvau ir esu tik lietuvis. Savo veikloje stengiausi jungti visus lietuvius. Kas man praktikoje netrukdė pripažinti, kad reikalingos įvairios politinės grupės ir reikia su jomis bendradarbiauti. Politinių srovių ir idėjų veikimas yra reikalingas. Nes tai liudija tautos gyvumą“, – sakė Konstantinas Stašys.

Kodėl pasirinkote K.Štašio asmenybę?

Visa okupuoto Vilniaus dvidešimtmečio ir jame veikusių lietuvių istorija skendi ūkuose. Konstantinas Stašys yra išskirtinė Vilnius krašto lietuvių asmenybė. Amžininkai prisimena, kad net lenkų administracija jį vadindavo „krol litevskij” (lietuvių karalius) t.y. žmogus, kuris savo rankose laikė visas lietuvių organizacijų vadžias, be jo sutikimo nebuvo daromas joks reikšmingesnis krašto lietuviams sprendimas. Jis nuolatos buvo lenkiškojo saugumo akiratyje –  žinojo apie K.Stašio veiklą, ieškojo pretekstų jį suimti, bet niekaip negalėjo pričiupti. K.Stašys buvo „švarus”: jo buhalterija tvarkinga, turtas neužstatytas, niekam neskolingas, tiesioginio ryšio su Kauno Lietuva nustatyti nepavyko. Tiesa, buvo epizodas, kuomet, vis tik, K.Stašį suėmė, norėjo apkaltinti šnipinėjimu ir sąmokslo rengimu, bet pavyko „pritempti” tik valiutinių operacijų taisyklių pažeidimą. Realiai įkišo į belangę, bet K.Stašys sugebėjo išsipirkti.

Konstantinas Stašys   

Tai labai „plati” asmenybė, kurioje susipina ir tam metui būdingas avantiūrizmas, pasišventimas ir asmeninė drama. Gana tiksliai jį apibūdina epizodas prieš tremtį, kuomet jį perspėjo apie galimą išvežimą ir siūlė bėgti, bet K.Stašys atsakė „aš niekam nieko blogo nepadariau, kodėl turėčiau bėgti?”. K.Stašys buvo suimtas, ištremtas, atskirtas nuo šeimos ir 1942 m. sušaudytas, bet artimieji iki šiol nežino kur yra jo kapas.

Kur ieškojote medžiagos apie burmistrą K.Stašį? Ar jos, Jūsų akimis žiūrint, pakako? Ar kilo kokių nors sunkumų ieškant šaltinių?

K.Stašio net fotografijų nėra daug, o istoriografija – fragmentinė. Pagrindiniu šaltiniu tapo K.Stašio anūkė Dainora Juchnevičiūtė – Vaivadienė, kurios šeimos archyvuose saugomos asmeninės fotografijos, sukaupta istorinė medžiaga.

Labai įdomu ir netikėta, jog K.Stašys užfiksuotas legendiniame filme „1939, kariuomenės žygis iš Kauno į atgautąjį Vilnių”, kur K.Stašys priima Lietuvos karių paradą prie Katedros jau kaip Vilniaus burmistras. Užsimenama apie jį kitų Vilnijos lietuvių memuaruose, tačiau atskiros studijos, skirtos K.Stašiui iki šiol nėra. Tikiuosi, kad tai laiko klausimas, nes šio žmogaus istorija, kaip minėjau, kone nuotykių romanas.

Koks tas okupuoto Vilniaus krašto gyvenimas? Užsiminėte, kad apie tuos beveik du dešimtmečius okupacijos metų medžiagos yra ne tiek ir daug. Ar turėjote galvoje konkrečiai  burmistro veiklą, likimą, ar apskritai apie tą laikotarpį? O gal tai, kad to laikmečio įvykių traktavimo yra tiek, kad tik ir žiūrėk, kaip čia nepasirodžius politiškai nekorektišku?

Pradėkime nuo to, jog Vilniaus praradimas lietuviams buvo tapęs stigma, kuri 19 metų, kiekvieną spalio 9-ąją buvo primenama. Su istorinės sostinės praradimu nebuvo galima susitaikyti, juo labiau, kad ji buvo atplėšta apgaule. Tai nulėmė, kad Lietuva ir Lenkija visą tarpukario laikotarpį gyveno karo padėtyje. Galima daryti prielaidą, kad to meto padarė abipusė propaganda uždėjo „spaudą” tautų tarpusavio santykiuose, požiūriuose ir vertinimuose ir tai juntama iki šiol.

Kalbant apie Vilnijos lietuvių ir Kauno Lietuvos santykius, kuriant filmą išryškėjo gana nemaloni tiesa, kad jei ne Kauno piniginės „injekcijos” (kurios, vėlgi, visos ėjo per K.Stašį), lietuviška veikla krašte  būtų neįmanoma. Noriu pateikti vieną pavyzdį – lenkų administracija už trispalvės iškėlimą ar lietuviškos spaudos platinimą skirdavo dideles baudas, kurias neformaliai apmokėdavo Lietuvių Tautinis Komitetas, nes baudą asmeniškai sumokėjęs nusižengėlis, kitą kartą vargu ar rizikuotų. Ką jau bekalbėti apie lietuviškų mokyklų steigimą ir organizacijų veiklą – visa tai buvo finansuojama iš Kauno ir į Vilnių patekdavo painiomis ir rizikingomis schemomis – grynųjų pinigų kontrabanda.

Antra vertus, Vilniaus krašto lietuviai, atgavus sostinę, buvo neparankūs Kauno valdžiai. Juos beveik visus nušalino nuo politinės veiklos, kaip pernelyg šališkus ir galimai turinčius nuoskaudų ar net asmeninių sąskaitų su vietos lenkais. K.Stašys išliko ir buvo paskirtas burmistru tik A.Smetonai asmeniškai  užtarus. Galima manyti, jog istorinės sostinės atgavimas buvo pernelyg ilgai lauktas, todėl pats faktas užgožė visą tarpukario lietuvių veiklą, nustūmė į paraštes, o 1940-ųjų okupacija ir po to sekęs karas dar labiau išblukino šį be galo įdomų istorijos laikotarpį. Visos šitos aplinkybės susiraizgo į painų, bet labai įdomų raizginį, kuris, kaip gerai pastebėjote, turi tam tikrą „politkorektiškumo” elementą.

Ar tai buvo vienkartinis projektas, ar ateities planuose turite ir daugiau sumanymų? Kur nukryps jūsų kameros objektyvas? Į kokį amžių, kokius laikus, kokias teritorijas?

Neabejoju, kad prie Vilnijos temos sugrįšiu, nes K.Stašio istorija tebuvo įžanga į šituos „neartus dirvonus”. Dar yra ką nuveikti kalbant apie lietuvių organizacijas krašte, studentiją ir kultūrinį krašto gyvenimą. Tuo tarpu vasarą skirsiu ciklo „Istorijos perimetrai” filmavimams, kuriuos žiūrovai nuo rudens matys per LRT televiziją.

Dėkoju už pokalbį.

Su filmo „Burmistras. Konstantinas Stašys“ autoriumi ir režisieriumi Rimu Bružu kalbėjosi  istorijos žurnalo „Voruta” žurnalistė Aušra Virvičienė.

https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000091522/dokumentinis-filmas-burmistras-konstantinas-stasys?jwsource=cl

The post Žurnalistas Rimas Bružas: „Prie Vilnijos temos sugrįšiu, filmas apie burmistrą Konstantiną Stašį tebuvo įžanga” appeared first on Voruta.

Liucijanas Želigovskis. Lenkų karo veikėjas, generolas, tautinis didvyris. lt.wikipedia.org nuotr.

Zenon KRAJEWSKI

Juzefas Pilsudskis buvo sumanus politikas, gebąs numatyti ateitį ir blaiviai vertinti realią padėtį

Būdamas valstybės galva jis galėjo praktiškai įgyvendinti federacinę programą, kurios jis pirmiausia siekė dėl pragmatinių sumetimų ir dėl asmeninių sentimentų: svajojo savo gimtąjį kraštą – Lietuvą sujungti su Lenkija. Tačiau 1917 m. lietuvių valstybė, atsidūrusi vokiečių globoje, nebuvo linkusi užmegzti kokių nors santykių su Lenkija. Tokia lietuvių pozicija trukdė realizuoti federacijos idėją. Visus 1919 ir dalį 1920 m. buvo bandoma tartis su Lietuva, neatsisakant įvykusio fakto politikos. Be to, J. Pilsudskis, atsižvelgdamas į šalies ir savo opiniją, Antantės valstybių sostinėse stengėsi parengti propagandinę dirvą federacinei koncepcijai realizuoti. Siųsdamas į Londoną pasiuntinį kunigaikštį Eustachą Sapiegą įpareigojo „propaguoti visų tautų“, gyvenančių tarp Lenkijos ir Rusijos, jungimo idėją (1).

Federacinėje J. Pilsudskio programoje ypač svarbus buvo Vilniaus ir Vilniaus krašto, jo gimtosios žemės, vaidmuo. Vilnius ir Vilniaus kraštas kaip tik ir buvo nesantaikos obuolys tarp Lenkijos ir vadinamosios Kauno Lietuvos. 1919 m. Valstybės vadas pabrėždavo, kad „Vilnius… tai išskirtinė problema. Vilniaus trokšta visi… Sprendimo, kurį siūlau, tikslas – padaryti Vilnių taikos, o ne ginčo objektu“ (2).

1919 m. J. Pilsudskis ryžosi išspręsti Vilniaus klausimą įvykusio fakto metodu. 1919 metų pavasarį Valstybės vadas nusprendė išvaduoti Vilnių iš prieš keletą mėnesių jį užėmusios bolševikų kariuomenės (3). 1919 m. balandžio 19 d. per Velykas lenkų kavalerija įsiveržė į Vilnių. Iki balandžio 21 dienos jis buvo visiškai išvaduotas. J. Pilsudskis tikėjosi, kad užimdamas Vilnių privers Kauno vyriausybę padaryti politinių nuolaidų (4). Iš pradžių Valstybės vadas ketino sudaryti vyriausybę ir seimą Vilniuje, bet greitai to sumanymo atsisakė, kadangi jis sukėlė Vilniaus visuomenės nepasitikėjimą ir pasipriešinimą (5). 1919 m. gegužės 4 d. laiške premjerui Paderevskiui išdėstė savo poelgio motyvus: „Kadangi Vilnių radau apleistą tiek pačių lenkų, tiek lietuvių ir baltarusių, negalėjau nuveikti nieko plačiau. Užėmus Vilnių derybose tiek lenkai, tiek lietuviai ir baltarusiai dairėsi vieni į Varšuvą, kiti į Kauną, treti į Minską. Negalėjau jų įtikinti, kad priimtų kokį nors sprendimą. Todėl ryžausi problemą spręsti tokiu būdu, kuris neužkirstų kelio politinei krypčiai“ (6).

Toks krypties „sprendimas“ buvo 1919 IV 22 atsišaukimas „Į buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojus“ (7). Jau vien pats atsišaukimo adresas politiškai buvo reikšmingas (8). Atsišaukimas buvo parašytas atsargiai, diplomatiškai.
Savo turiniu jis nieko kategoriškai nesprendė ir tuo momentu galėjo būti vertinamas kaip apgalvotas žingsnis, atsižvelgiant į tarptautinę situaciją (9). Atsišaukimas skelbė, kad „Lenkų kariuomenė“ atneša vidaus, tautinių ir tikybinių reikalų apsisprendimo laisvę (10). Atsišaukimas aiškiai švelnino taikos konferencijos valstybių atstovų nuotaikas ir neleido kaltinti Lenkijos „imperializmu“, kaip tai darė Loid Žoržas (Lloyd George) (11), kadangi nesprendė lietuviškų žemių likimo, bet laikėsi laisvo šio karšto gyventojų apsisprendimo. Tuo būdu buvo išmušamas iš rankų ginklas tiems, kurie priešinosi Lenkijos išėjimui už Bugo ir neigė kaltinimus esą Lenkija prievarta okupuojanti svetimas žemes (12).
Antra vertus, atsišaukimas supriešino pačius lenkus dėl Lietuvos istorinių teritorijų ateities. Lietuvoje federacijos programą palaikė socialistai, be to, svarbiausia, didelių dvarų savininkai tų sričių, kurios, įgyvendinus inkorporacinę programą, negalėtų atitekti Lenkijai. Federacijai tačiau priešinosi didelė lenkų, gyvenančių šiame krašte, ypač Vilniuje, dalis, reikalavusi tiesioginio įjungimo į Lenkiją (13).
Vilniaus atsišaukimo paskelbimas sukėlė visų Lenkijos politinių srovių, remiančių aneksinę programą, pasipiktinimą. Jau 1919 IV 29 Lenkijos liaudies partija „Piast“ staiga Seimui pateikė pasiūlymą dėl visų Lenkijos užkariautų žemių inkorporacijos. Šiame pasiūlyme buvo neaiškiai teigiama apie unijos neapibrėžtoje ateityje, bet ne federacijos galimybę (14).

Seime, kur daugumą turėjo endekų vadovaujami dešinieji, Valstybės galva buvo apkaltintas, kad lenkų kareivių krauju užkariautas žemes nori atiduoti lietuviams, baltarusiams ir žydams. Seimas daugumą balsų priėmė dešiniųjų reikalavimą, kad „žemės, praeityje Unijomis ir Gegužės 3 Konstitucija sujungtos į vieną valstybinį junginį su Lenkijos valstybe, dabar iš naujo turi būti suvienytos“ (15).

Baimė, kad Vadovas gali forsuoti savo federacinę koncepciją dėl rytinių žemių, privertė Seimą priimti kategorišką ir staigų pareiškimą (16). Tik asmeniškai Ignacui Paderevskiui įsikišus ir įtikinus atstovų daugumą, kad Antantė apkaltins Lenkiją imperializmu, Seimas vis dėlto turėjo atstatyti savo pareiškimo.
1919 m. birželio 23 d., Seimas priėmė nutarimą dėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tautų apsisprendimo teisės, kartu patvirtindamas Lenkijos norą užtikrinti tautoms savo nuostatą dėl santykių su Lenkija, tačiau pridūrė, kad toji istorinė Lietuvos dalis, kur gyvena lenkai, turės teisę susijungti su savo tauta ir pabrėžė, kad tokia teisė nebus realizuojama vienašališku Lenkijos Seimo sprendimu (17).

Seimo nariai tokį savo nutarimą adresavo Antantei, tikėdamiesi palankios jos reakcijos. Didžiausią įtaką tarp Antantės valstybių turėjo Anglija, kuri pasaulyje buvo ne tik tradicinė stipri valstybė, bet dar daugiau įtakos turėjo Europos kontinente, nors su Anglija konkuravo Prancūzija.
Londono pozicija buvo labai nepalanki Lenkijai beveik nuo pirmųjų jos nepriklausomybės dienų, nes visokius politinius klausimus, susijusius su Lenkija, Didžioji Britanija sprendė konkuruodama su Prancūzija (18). Pirmieji metai po I pasaulinio karo buvo konkurencijos dėl pirmavimo naujojoje Europos sistemoje metai, tad dėl tokių santykių kilo nepasitikėjimas Lenkija kaip Prancūzijos vasale bei jos „karine kolonija“ Europos rytuose. Taigi bet koks Lenkijos stiprėjimas Anglijai reiškė Prancūzijos stiprėjimą. Dėl tokios padėties Lenkija, kaip natūrali Prancūzijos sąjungininkė, buvo laikoma kenkėja Anglijos interesams Europoje (19). Lenkai žinojo, kad jų politinių planų ir siekių sėkmė daugiausia priklauso nuo anglų politikos. Anglijos parama Pilsudskiui galėjo turėti nemažą reikšmę vidaus santykiams, nes Prancūzijos politinio elito parama turėjo didelę reikšmę endekams (20). Tačiau Anglijos paramos Lenkija nesulaukė ir sulaukti negalėjo, nes minėtasis britų nenoras per daug stiprinti Lenkiją kaip Prancūzijos sąjungininkę nulėmė tai, kad Londonas neparėmė Varšuvos lietuviškų planų (21). Perspektyva laimėti Lenkijai naudingą rytinę sieną šioje situacijoje buvo netikra.

Vakarų sąjungininkai pasiliko sau balso teisę dėl Lenkijos rytinių sienų, todėl Lenkija pati nieko negalėjo spręsti, nepaisant katra politinė programa iš besivaržančių valstybių būtų buvusi realizuojama. Antra vertus, ir vakarų valstybės nežinojo pakankamai nei santykių, nei situacijos Lietuvoje, tad delsė laukdamos, kas bus su nekomunistine Rusija, iš kurios jos nenorėjo atimti jai priklausiusių teritorijų (22). Tiktai nugalėjus „raudonajai“ Rusijai „baltąją“, Antantės požiūris į Lenkiją pasikeitė. Visų pirmą Prancūzija ėmė žiūrėti į Lenkiją kaip į Europos civilizacijos ir demokratijos forpostą ir atsvarą prieš bolševizmą bei komunistinę anarchiją Europos rytuose. Pilsudskis ilgainiui sugebėjo šią situaciją pakreipti Lenkijos naudai.

Valstybės vadovas, neabejotinas pagrindinis federacinės koncepcijos reiškėjas, labai lanksčiai vykdė savo programą. Viename savo interviu 1920 m. sakė: Esu realistas be išankstinių sąlygų ir be teorijų. Manau, kad reikia iš anksto gerai apskaičiuoti turimas priemones ir pritaikyti jas tikslui, kurio siekiama. Mūsų okupuotų kraštų valia man yra lemiamas veiksnys. Nieku būdu nenorėčiau, kad Lenkija turėtų didelę teritoriją, gyvenamą priešiškai nusiteikusių žmonių (23).

Tokio pasisakymo šviesoje Henriko Jablonskio priekaištas esą J. Pilsudskis norėjęs pirmiausia laimėti kaip galima daugiau Rytuose, o laimėjimų forma, prisidengus federaciniais ar inkorporaciniais šūkiais, priklausė nuo galimybės juos realizuoti konkrečioje situacijoje, buvo nepagrįstas ir aiškiai melagingas (24).

Iš visai kitokių pozicijų Valstybės vadovo rytų politiką puolė Juzefas Kukulka. Jis rašė: kad jo politika lietuvių ir baltarusių žemių atžvilgiu buvo naudinga laimėjusioms karą valstybėms, posėdžiavusioms Paryžiuje, ir labai mažai naudinga Lenkijos tautiniams interesams (25). Tokį vertinimą paneigia J. Kukulka pats sau prieštaraudamas teiginiu, jog J. Pilsudskio politika „tarnavo nacionalizmui vystyti“ (26). Jo politika rytinių žemių atžvilgiu negalėjo būti absoliučiai savarankiška ir nepriklausoma, priešingai, ji turėjo taikstytis su tam tikrais Antantės Lenkijai primestais apribojimais, nors jie nebuvo esminiai ir platūs, kad varžytų Valstybės vadovui vykdyti politinę programą Rytuose. Toji programa pagaliau nebuvo tokia dogmatiškai federalistinė kaip I. Paderevskio pažiūros dėl Rytų Europos ateities. J. Pilsudskis – kaip tvirtino pats – per visą Vilniaus klausimo sprendimų eigą stengėsi daryti įvykusius faktus, rūpindamasis sujungti tą žemę su Lenkija bei nugalėti „ viso pasaulio požiūrį, jog tas kraštas priklauso Rusijai“ (27).

Kai kam atrodė, jeigu Amerika pritartų, tai pavyktų gauti Antantės valstybių sutikimą įkurti Rytų Europos suvienytas valstijas. J. Pilsudskis manė, jog tokiu keliu eiti negalima (28). Jis sugebėjo tos idėjos atsisakyti, kai įsitikino, kad federacija čia neįmanoma (29).
Valstybės vadovas tikėjosi, kad jo planuojama didžioji federacija bus ne tik užtvara prieš bolševizmą, bet taip pat sutaikys tose žemėse gyvenančias mažumas ir atvers kelią bendradarbiavimui (30). Iš pradžių tikėjosi, kad jam pavyks sužavėti savo planais ir lietuvius, ir baltarusius (31). Tačiau greitai suvokė, kad niekas nenorės prisidėti prie tos federacijos, nes lenkai volens nolens siūlė ją su ginklu rankose, o tai prieštaravo savanoriškumo principui. Todėl Valstybės vadovas turėjo tęsti įvykusių faktų politiką, kad paskui išsirūpintų vakarų valstybių jų pripažinimą de jure (32). Tačiau visuomet, kai tik fronte sekėsi išlaikyti strateginę iniciatyvą, mėgindavo nors iš dalies įgyvendinti federacinę politiką. Tokia jo taktika aiškiausiai pasireiškė sprendžiant Vilniaus problemą 1920-1922 m. J. Pilsudskiui nebuvo lemta realizuoti federacinės programos, nes tuo metu Europoje ir visų pirma jos rytinėje bei vidurio dalyje buvo stiprus nacionalinis judėjimas. Betgi negalima sutikti su J. Kukulka, kad J. Pilsudskis tokioje situacijoje galėjo „realizuoti tik Romano Dmovskio federacinę programą“ (33). Tiesa, vis dėlto faktas, kad J. Pilsudskis priėmė vad. Dmovskio liniją Rytuose ir net turėjo įtakos karo veiksmų eigai (kai linija dėl Lenkijos interesų buvo nukelta toliau į rytus, negu buvo anksčiau planuota). Bet J. Pilsudskis vis tiek nuolat kovojo prieš inkorporacinę koncepciją, laikydamas ją trumparegiška.

1920 m. liepą Lenkiją ištiko skaudžios karinės nesėkmės. Tuo pat metu prasidėjo ir politinės nelaimės. Lenkija, premjerui Vladislovui Grobskiui vadovaujant, Spa miesto konferencijoje priėmė daug politinių įsipareigojimų, kurie gerokai siaurino valstybės teritoriją.
Bolševikinės Rusijos armijos ofenzyvos metu Lenkija sutiko su vad. Curzono linija kaip Lenkijos rytinės sienos riba, bet tik su ta sąlyga, jei Raudonoji armija sustos ties ta linija ir bus priversta daryti paliaubas. Spa konferencijos sprendimu, Lenkija įsipareigojo perduoti Vilnių lietuviams, o dėl būsimos lenkų-lietuvių sienos vakarų valstybės pasiliko sau galutinio sprendimo teisę (34).
Tačiau Vakarų valstybės netesėjo visų įsipareigojimų, sine qua non sutartų su Lenkija Spa mieste, nepadėjo privesti prie paliaubų su bolševikine Rusija, nei suteikė Lenkijai reikšmingesnės materialinės pagalbos. Leido Raudonajai armijai peržengti jų statytą Curzono liniją, kad bolševikai pasiektų tikrosios Lenkijos širdį – sostinę Varšuvą. Todėl „Lenkija nesijautė nei moraliai, nei formaliai saistoma Spa nutarimų tiek, kiek ji pati galėjo apsieiti be aljansų“ (35).

Tuo metu, kai karo padėtis dėl kontraofenzyvos pakito ir lenkai perėmė militarinę iniciatyvą, vėl visu smarkumu iškilo Vilniaus klausimas, dabar jau kur kas labiau komplikuotas. Visų pirma todėl, kad Lenkijos vyriausybė turėjo skaitytis su Grabskio įsipareigojimais Spa mieste, o antra, todėl, kad Vilnių ir jo apylinkes lietuviams perdavė bolševikinė Rusija tuo laiku, kai Raudonoji armija, lenkų sumušta, chaotiškai traukėsi (36). Nors Vilnius buvo perduotas lietuviams tik 1920 m. rugpjūčio pabaigoje, kai bolševikai traukėsi iš užimtų lietuviškų žemių, jie sugebėjo tą trumpą laiką išnaudoti savo propagandiniams tikslams, nes suskubo atkelti į miestą Vakarų valstybių atstovybes (37). Taigi dėl Antantės atstovų atsiradimo Vilniuje lietuviai jautėsi tvirčiau ginče su Lenkija. Kai 1920 08 26 plk. Mackievičiaus vadovaujama delegacija atvykusi į Kauną pareikalavo, kad lietuviai pasitrauktų iki 1919 metų vad. Fošo linijos, Lietuvos atstovai pareiškė, kad 1920 m. liepos 12 d. Maskvos sutartimi Vilnius pripažintas Lietuvai, pareiškus jai savo desinteressement lenkų-rusų kare (38). De facto tokios sutarties pasirašymas buvo tolygus Lietuvos neutralumo sulaužymui.

Susidarius tokiai situacijai, Lenkija galėjo atgauti Vilnių tik naujų įvykusių faktų metodu, kurių J. Pilsudskis ėmėsi tuoj pat po bolševikinės ofenzyvos sustabdymo ir Rusijos nugalėjimo (39).
Kadangi Lenkija buvo įsipareigojusi Vakarams, tai negalėjo lengvai ryžtis užimti Vilnių karu (40). Nors buvo daug įrodymų, kad lietuvių kariuomenė bendradarbiauja su Raudonąja armija, liepą, rugpjūtį ir net 1920 m. rugsėjį Lenkija laikėsi atsargios ir taktiškos politikos. J. Pilsudskis tikrai nenorėjo kariauti su Lietuva ir kaip Valstybės vadovas negalėjo veikti prieš tarptautinius Lenkijos įsipareigojimus.
Todėl buvo priverstas siekti savo tikslo kitu keliu (41). Kadangi pats negalėjo įsakyti, tai manė, kad žygį į Vilnių galėtų atlikti neva spontaniškai ir savarankiškai sukilę kariai, kilę iš Vilniaus krašto, ir padaryti galą ten lietuvių viešpatavimui (42).

Pirmieji tokios veiklos požymiai pastebimi jo 1920 08 18 įsakyme dėl jėgų pergrupavimo. Tuo įsakymu J. Pilsudskis grąžino Lietuvių-baltarusių divizijai, kurią gen. Haleris buvo pavadinęs 19 divizija, senąjį vardą ir įsakė tą diviziją perkelti iš I į II armiją (43).
Dar tą patį mėnesį Vyriausiasis vadas, atsimindamas Vilniaus reikalą, padalino kariuomenę į „reguliarias“ ir „nereguliarias“ formacijas. Kodėl taip darė, nesuprato net artimiausi bendradarbiai. Prie „nereguliarių“ visų nuostabai ir pasipiktinimui priskyrė kareivius, pamilusius savo formaciją, prie Lietuvių-baltarusių divizijos (44).

1920 m. rugsėjį ruošdamasis mūšiui ties Nemunu, tą „nuskriaustąją“ diviziją nukėlė į lenkų kariuomenės kairįjį sparną, kuris, vadovaujant gen. Rydz-Smigliui, pasižymėjo pirmosiose linijose sunkiame mūšyje ties Lyda. 1920 m. spalį Lietuvių-baltarusių divizija drauge su 13 ir 211 kavalerijos pulkais bei majoro Koscialkovskio, kilusio iš Vilniaus krašto, vadovaujamu savanorių būriu sudarė „Benekainių“ grupę, kuriai vadovauti Kariuomenės vadas paskyrė gen. Liucijus Želigovskį, J. Pilsudskio nuomone, žmogų, pasižymėjusį stipriu charakteriu, energija ir meile gimtajam Vilniui (45).

1920 09 20 Vyriausiasis vadas išsiuntė gen. L. Želigovskiui telegramą kviesdamas jį į Generalinį štabą. Tik trečias kvietimas po savaitės paieškų pasiekė adresatą. Tuo pat metu į Generalinį štabą buvo iškviestas ir plk. Leonas Babickis (46). Valstybės vadovas norėjo jį įpareigoti paruošti žygiui politinius ir administracinius planus.

Gavęs įsakymą, gen. L. Želigovskis išvyko iš Kovelio rugsėjo 29 d. drauge su savo adjutantu poručiku Lepkovskiu ir jau kitą dieną buvo Balstogėje, kur tuo metu rezidavo Vyriausiojo vado Gen. Štabas (47). 1920 10 01 atvyko į Vado traukinį geležinkelio stotyje. J. Pilsudskis atskleidė gen. L. Želigovskiui savo sumanymą dėl Vilniaus atgavimo (48). Valstybės vadovas tvirtino, kad „nei koalicijos valstybės, nei Tautų Sąjunga, nei Vyriausybė ir lenkų visuomenė nesupranta Lietuvos problemos. Visi nori taikos ir niekam nerūpi nei Lietuva, nei Vilnius. Lenkijos premjeras Spa konferencijoje jau beveik atidavė Vilnių Valdemarui. Jeigu dabar Vilniaus neišgelbėsime, tai istorija mums to nedovanos. Maža to. Turime kovoti, kad atstatytume istorinę Lietuvą. Tai gali padaryti tik pati liaudis, Lietuvių-baltarusių divizijos padedama. Reikia suorganizuoti sukilimą (49). Vilnių reikia užimti, nepaisant pasaulio opinijos“. Vyriausiasis vadas sakė L. Želigovskiui atvirai: „Gali išmušti valanda, kada Tamstą pasmerks ne tik pasaulio, bet ir Lenkijos opinija. Gali atsitikti ir taip, kad ir aš būsiu priverstas eiti prieš Tamstą. Viską reikia prisiimti. To aš negaliu įsakyti. Tokie dalykai neįsakinėjami. Kreipiuosi į Tamstos kaip vilniečio gerą valią“ (50).
Gen. L. Želigovskis sutiko imtis sunkios J. Pilsudskio jam užkrautos naštos (51). Nutarta sudaryti laikinąją vyriausybę iš žinomų Vilniaus krašte žmonių. Reikėjo skubėti, nes Tautų Sąjungos Komisija, kuri netrukus turėjo atvykti į Lietuvą, galėjo labai pasunkinti tą akciją. Ryšininku J. Pilsudskis paskyrė kpt. Pristorą (52).

J. Pilsudskis kruopščiai parengė politinį akcijos scenarijų. Gen. L. Želigovskis buvo instruktuotas, kad turi parašyti Valstybės vadovui laišką klausdamas, ką Lenkijos vyriausybė ketina daryti su „Žemaičių“ užimtu Vilniumi, į kurį tarnaujantys Žečpospolitai Lietuvių-baltarusių divizijos kariai, kartu ir Lietuvos piliečiai dabar, pasibaigus karui, negali grįžti. Po to J. Pilsudskis turėjo atsakyti, kad kaip lietuvis gerai supranta jį, nors ir simpatizuoja kilusiems iš Lietuvos kareiviams, bet kaip Valstybės vadovas nieko negali padaryti ir pataria jam pasitikėti savo jėgomis. Gen. L. Želigovskio reakcija į tokį Valstybės vadovo atsakymą turėjo būti atsišaukimas į Vilniaus krašto visuomenę, kviečiantis sukilti ir išvyti „Žemaičius“. Sukilimo sėkmę turėjo nulemti Lietuvių-baltarusių divizija. Tikėtasi, kad lietuviai gali priešintis, tokiu atveju laikinoji vyriausybė turėjo apsistoti Varanave ir iš ten vadovauti sukilimui. Pilsudskis nenorėjo, kad kokie nors kareivių, kilusių iš Kongresowkos (t. y. iš etn. Lenkijos. – vert.), daliniai dalyvautų Vilniaus akcijoje, jis buvo nepatenkintas, kai į diviziją patekdavo žmonės ne iš Lietuvos. Turėdami galvoje, kad „sukilėlių“ jėgos labai menkos ir kad Vilniaus krašto žmonės sukilimui neparuošti, gen. L. Želigovskis ir J. Pilsudskis nutarė, kad Vilniaus užėmimo akcija gali vėluoti (53).

Po pašnekesio su Vyriausiuoju vadu Balstogėje gen. L. Želigovskis dar tą pačią dieną išvyko į Gardiną užimti jam patikėtą karinių formuočių vado postą ir padėti sudaryti laikinąją vyriausybę, vadinamą valdančiąja komisiją (54). Visų reikalų, susijusių su Vilnijos valdančiojo organo įkūrimu, vedėju buvo paskirtas plk. Bobickis. Gen. Želigovskis, tipiškas kariškis, politikos neišmanė ir niekad politiku nebuvo. Todėl apsiribojo tik karinio pobūdžio veikla. Be Bobickio, Valstybės vadovo reprezentacinės pareigos buvo patikėtos gerai jas išmanančiam kapitonui Pristorui, J. Pilsudskio adjutantui ir patikėtiniui (55).

1920 10 02 gen. L. Želigovskis išvažiavo į Lydą, kur dalyvaujant Vyriausiajam vadui vyko Lietuvių-baltarusių divizijos karininkų posėdis (56). Plente į Varanavą gen. Želigovskis susitiko su gen. Jonu Žondkovskiu bei pulkininku Kazimieru Rybicku ir Stanislovu Bobiatynskiu, kurie jau žinojo, kas vadovaus einančiai į Vilnių divizijai. Gen. Žondkovskis buvo kilęs ne iš Lietuvos ir nuo šios akcijos pradžios labai abejojo, ar tikslinga ir teisinga jėga atimti Vilnių iš lietuvių (57). Gen. J. Žondkovskiui abejonių dėl žygio į Vilnių kėlė tai, kad maršalas J. Pilsudskis, informuodamas jį ir divizijos štabo šefą kapitoną Edvardą Perkovičių apie žygio uždavinius, pabrėžė, kad nei dabar, nei vėliau dėl tos akcijos formalaus įsakymo nebus (58). Gen. J. Žondkovskis, buvęs Rusijos karininkas, disciplinuotos tvarkos ir paklusnumo vyriausybei šalininkas, negalėjo įsivaizduoti, kad gali veikti be įsakymo „iš viršaus“, o susidariusi situacija gali versti jį vykdyti oficialų įsakymą, neturintį karinio paklusnumo motyvų. Todėl nesutiko rizikuoti ir imtis atsakomybės dėl, jo nuomone, neaiškios akcijos.

Dar tą pačią dieną, 1920 10 02, gen. L. Želigovskis vėl išvyko į Gardiną, kur dalyvavo Valdančiosios komisijos posėdyje. Komisijos vadovu Valstybės vadovo valia buvo paskirtas Vilniaus „krajovcas“ Vitoldas Abreamovičius (59).
Gen. L. Želigovskio diviziją, kuri pagal anksčiau Vyriausioje būstinėje priimtą Vyriausiojo vado operacijos planą turėjo žygiuoti plentu Lyda-Vilnius, rėmė majoro Marjano Koscialkovskio savanorių būrys, žygiuojantis į Vilnių per Eišiškes, Rudininkus ir keturiasdešimt totorių. Viena iš pirmųjų operacijų buvo Varėnos apylinkių užėmimas, siekiant sutrukdyti susisiekimą tarp Kauno ir Vilniaus (60).

1920 10 05 buvo sukurta III armija, į kurios sudėtį įėjo daliniai, užimantys frontą prieš lietuvių kariuomenę. Tai armijai vadovavo gen. Vladislovas Sikorskis. Jo uždavinys buvo kairiojo lenkų kariuomenės sparno apsauga ir karo veiksmų priežiūra (61).
Į III armijos sudėtį įėjo gen. Aleksandro Osinskio grupė (17 divizija ir Sibiro IV pėstininkų divizija ir 3 kavalerijos brigada (62). Dalyvauti užimant Vilnių turėjo taip pat ir II armija. Ji turėjo saugoti, kad „Vilnius būtų izoliuotas lenkų-bolševikų fronto, jo flangas ir užnugaris saugūs“ (63).

Atkirsti susisiekimą tarp bolševikų ir lietuvių kariuomenės 1920 10 07 buvo įsakyta 3 Legionų divizijai, ji turėjo žygiuoti iki Švenčionių apylinkių. Jai iš paskos turėjo eiti Vilniaus ulonų 13 pulkas, o 21 ulonų pulkas turėjo prisijungti prie 3 kavalerijos brigados ties Eišiškėmis. Abiejuose pulkuose buvo kareivių, kilusių iš Vilniaus krašto (64).

Paskutinis įsakymas, kurio tikslas buvo užtikrinti gen. L. Želigovskio žygio sėkmę, tai gen. Kazimiero Sosnkovskio 1920 10 09 potvarkis, kuriuo visi 20 divizijos pėstininkų kariai (buv. Lietuvių-baltarusių divizijos), kilę iš Sričių, būtų išskirti iš tos formacijos ir išsiųsti į Vilnių (65), kur jie turėjo sustiprinti gen. L. Želigovskio dalinius ir liudyti, kad „maištininkai“ yra vietinės kilmės.
Birželio 10 d. gen. L. Želigovskis atvyko į Varnavą, kur buvo divizijos štabas, ir čia sušaukė pasitarimą, kuriame dalyvavo pats, Lietuvių-baltarusių divizijos II brigados vadas plk. Rybicki, divizijos štabo karininkai ir II armijos vadovybė. Tai buvo pirmasis gen. L. Želigovskio kontaktas su dalinių vadais. Jis kreipėsi į plk. Rybickį, siūlydamas, kad jo Vilniaus šaulių pulkas užimtų Vilnių. Plk. Rybickis sutiko, tačiau reikalavo, kad akcijoje dalyvautų visa Lietuvių-baltarusių divizija, nes manė, kad vieno pulko Vilniui užimti nepakaks, reikia visos divizijos pėstininkų (66). Gen. L. Želigovskis taip charakterizavo pasitarimo atmosferą: „Visi buvo netikri dėl tolesnių įvykių raidos. Gen. Žondovskis apie būsimąjį žygį kalbėjo be entuziazmo“ (67). Dauguma Lietuvių-baltarusių divizijos karininkų abejojo, ar ši akcija teisinga ir tikslinga. Nenorėjo rizikuoti dėl savo karjeros, dalyvaudami akcijoje, kuri turi karinio nepaklusnumo pobūdį (68).

Spalio 7-osios rytą gen. L. Želigovskis su gen. Žondkovskiu ir keletu karininkų išvažiavo į Eišiškes vizituoti majoro Koscialkovskio savanorių dalinių. Čia jis įsitikino, koks yra šioje formacijoje pasipriešinimas numatytai akcijai. Nepatenkintiems vadovavo Jonas ir Stanislovas Žurakovskiai ir artilerijos karininkas Lengeris (69). Jie pareiškė, kad patriotizmas neleidžia jiems dalyvauti netikrame žygyje ir galioja tik Lenkijos vyriausybės įsakymai (70). Gen. L. Želigovskio nuomone, tie žmonės turėjo kitų motyvų, eidami į Vilnių; jie bijojo rizikuoti (71). Kadangi tokius karius laikyti „Benekainių“ dalinyje buvo rizikinga, gen. L. Želigovskis įsakė juos išsiųsti į užnugarį, į Gardiną (72). Kaip nelojalią Lenkijai šią akciją į Vilnių apibūdino kpt. Šelevičius, tačiau pagaliau buvo įtikintas (73).

Gen. Žondkovskiui, kuris kilęs ne iš Lietuvos žemių, buvo leista pasirinkti: arba grįžti į tėvynę, arba pasilikti divizijoje. Jis Vilniaus akciją vertino neigiamai, bet ryžosi likti, nes buvo labai prisirišęs prie Lietuvių-baltarusių divizijos. Tačiau nenorėjo betarpiškai akcijoje dalyvauti ir pasiliko divizijos stovėjimo vietoje (74). Mažiausiai abejonių turėjo karininkai, kilę iš kresų („kresais“ lenkai vadindavo provincijos sritis – vert.). Jie seniai svajojo grįžti į gimtinę ir buvo pasiryžę kariauti. Gen. L. Želigovskis, kalbėdamas apie juos, pabrėždavo: …„visi suprato reikalo svarbą. Jie man buvo moralinė paspirtis“ (75). Daug gaivališko entuziazmo pastebėjo gen. L. Želigovskis tarp eilinių karių, kilusių daugiausiai iš Lietuvos. Aiškino jiems, kad žygis į Vilnių ir jo išvadavimas yra kraštiečių (kresovcų) istorinė pareiga (76).

Po vizito Eišiškėse gen. L. Želigovskis vadovavimą divizijai, sudarytai iš savanorių, perdavė mjr. Koscialkovskiui, po to visi karininkai grįžo į savo dalinius supažindinti su akcijos tikslais ir uždaviniais. Gen. L. Želigovskis nuvyko į Lietuvių-baltarusių divizijos stovėjimo vietą. Buvo priimtas galutinis sprendimas, kad į Vilnių žygiuos Lietuvių-baltarusių divizija ir savanorių daliniai (77). Eišiškių pasitarimuose dalyvavo Vyriausiojo vado seserėnas, kar. Česlovas Kadenacy, tai galėjo nusiminusius karininkus padrąsinti, kad akcija į Vilnių rengiama, jei ne lenkų Vyriausybės, tai bent jau su Vyriausiojo vado žinia ir valia (78). Visuose Lietuvių-baltarusių divizijos daliniuose žygio prasmė į Vilnių buvo gerai išaiškinta. Po nesusipratimų Eišiškėse jau nebebuvo kalbos apie nepaklusimą, nors kai kurių dalinių karininkus, kilusius ne iš Kresų, buvo žadama paleisti namo pasibaigus akcijai – užėmus Vilnių. Tačiau tie karininkai kritišku momentu ėjo atsakingas pareigas be priekaištų.
Spalio 7-8-osios naktis Varanave, kur stovėjo Lietuvių-baltarusių divizija, buvo kritiška. Grįžęs iš Eišiškių gen. L. Želigovskis rado abejonių, nepasitikėjimo ir rezignacijos nuotaikų (79).

Depresiją daugiausia kėlė plk. Feliksas Dziewickis. Jis pasirodė besąs didžiausias žygio į Vilnių be leidimo „iš viršaus“ priešininkas. Gen. L. Želigovskis charakterizavo jo elgesį šitaip: „Jo pulkas buvo netoli manęs ir Dziewickis bijojo, kad gaus įsakymą žygiuoti su manimi. Norėjo sušaukti kareivių susirinkimą ir išklausyti jų nuomonės. Tai daryti jam uždraudžiau. Geriau būčiau sutikęs prarasti pulką, negu šaukti kareivių susirinkimus“ (80).
Dziewickio nuomonei pritarė kai kurie kiti karininkai, nenorėję prisidėti prie akcijos. Dalis jų teigė pakeisią savo nusistatymą, jei gausią kokį „aukštesnį įsakymą“ (81).

Tokioms asekurantiškoms kai kurių karininkų pažiūroms padarė didelį įspūdį 1920 10 07 atvykusi iš Vilniaus į Varanavą prancūzų-anglų-lietuvių karininkų delegacija, kuri domėjosi, kokį tikslą turi lenkų kariuomenė (82). Dar tą patį vakarą jie spaudė gen. L. Želigovskį atsisakyti žygio (83). Iš dalies jiems tai pavyko, nes 1920 m. spalio 7 d. 20 val. gen. L. Želigovskio suredaguotas įsakymas žygiuoti į Vilnių nebuvo pasirašytas vykdomųjų organų (84).

Apimtas abejonių, gen. L. Želigovskis nieko daugiau nesugalvojo kaip kreiptis pagalbos ir paramos ten, iš kur gavo tą sunkų uždavinį, t. y. į Aukščiausiojo vado būstinę. Naktį ryžosi paskambinti į Lydą, į gen. Sikorskio III armijos štabą. Kalbėdamas su majoru Kazimieru Stamirovskiu pareiškė, kad dėl akcijos turi komplikacijų, kurių savo autoritetu negali įveikti ir be išlygų reikalauja autoritetingesnės pagalbos (85). Majoras K. Stamirovskis čia pat telegrafu susisiekė su plk. Kordjanu Zamorskiu, kuris informavo Belvederį, sugestijonuodamas, kad „iniciatyvą perimtų į savo rankas gen. Sikorskis ir čia pat įsakytų veikti“ (86). Pulkininko K. Zamorskio telegrama nedelsiant buvo įteikta maršalui Pilsudskiui su prierašu „Sikorskis tegul važiuoja“. Toks įsakymas pasiekė štabą. 1920 10 08 2 val. 30 min. karininkas Pudelekas iš Belvederio perdavė pulkininkui Zamorskiui įsakymą: „Gen. Sikorskis turi tuoj pat išvažiuoti ir vietoje spręsti reikalus“ (87). Remdamasis įsakymu, K. Zamorskis perdavė Belvederio įsakymą gen. Sikorskiui, kuris išvyko į Varanavą. Čia divizijos štabo pasitarime, palaikė gen. L. Želigovskį, taręs: „reikia tai įvykdyti“. Pagaliau spalio 8-osios rytą įtampa atslūgo ir krizė praėjo. Kaip informavo Belvederį plk. K. Zamorskis, krizė buvo kilusi dėl pagrindinių veikėjų įgimto lojalumo (88).

Nugalėjęs krizę, gen. L. Želigovskis armijos, kurią sudarė jo daliniai, vadovybei pasiuntė oficialų tokio turinio pareiškimą: „Apsvarstęs, kad nustatytos su Kauno vyriausybe paliaubų linijos ne mūsų, Vilniaus krašto, Gardino ir Lydos gyventojų, naudai, mūsų kraštą drauge su lenkišku Vilniumi priskiria lietuviams, ryžausi ginti su ginklu rankoje savo tėvynės gyventojų apsisprendimo teisę ir sutikau vadovauti kariams, kilusiems iš šių kraštų. Negalėdamas veikti prieš savo sąžinę ir pilietinę pareigą, apgailestaudamas pareiškiu, kad atsisakau savo tarnybos ir vadovavimo grupei“ (89).

Panašų pranešimą majorui Stamirovskiui nusiuntė plk. Bobickis. Karinę-politinę raidą Vilniaus krašte Vyriausiajai būstinei charakterizavo gen. Sikorskis, gerai žinojęs situaciją. Baigdamas savo pranešimą Belvederiui apie gen. L. Želigovskio akciją, gen Sikorskis ištarė dažnai kartojamus per griežtus ir absoliučiai neteisingus, neadekvačius žodžius: „Dėl aiškiausio gen. Želigovskio ir jo dalinių maišto, – aiškino Vyriausiajai būstinei, – prašau Vyriausiąją vadovybę, kaip galima greičiau nuspręsti, ką privalau daryti tokioje situacijoje“ (90).
Gen. Sikorskio pranešime pirmą kartą atsirado žodis „maištas“, kuris vėliau tapo istoriniu. Gen. L Želigovskis šitą gen. Sikorskio formuluotę laikė didžiausia politine klaida ir didele skriauda kareiviams ir asmeniškai sau. Niekuomet nenorėjo ir negalėjo gen. Sikorskiui to atleisti. Tokia formuluotė sudarė tarptautinę opiniją apie akciją ir patį gen. L. Želigovskį, ir „maištininko“ epitetas prilipo jam visam laikui. Tas vienas žodis, pasak gen. L. Želigovskio, vėliau iš tikrųjų demoralizavo Vidurinės Lietuvos kariuomenę (91).

Vėliau prisimindamas tuos svarbius savo gyvenimo įvykius gen. L. Želigovskis rašė: „Žygio į Vilnių išvakarėse Varanave buvome ne tik lenkai, bet ir lietuviai. Tai buvo mūsų teisė ir pareiga. Stengiausi atkurti didžiąją Lietuvą. To uždrausti mums niekas neturėjo teisės ir nereikėjo mums ne tik maištauti, bet ir klaustis… kieno nors nuomonės,… karinis lojalumas suvirpėdavo iš baimės nepaklusti įsakymui. Bijojau tikro maišto – jog bus atsisakyta pradėti žygį rytoj. Kadangi nei Varšuva, nei Lenkijos karo vadovybė to įsakyti negalėjo.
Spalio 7-8-osios nemigo naktis buvo viena pačių sunkiausių mano gyvenime. Atsakomybę prieš pasaulį dar padidino atsakomybė už savo kariuomenę.
Bet dar prieš aušrą bet kokios abejonės išsisklaidė. Teliko vienas kelias ir viena tiesa – žygiuoti į Vilnių. Auštant įsakiau žygiuoti ir pats išvažiavau į Jašiūnus“ (92).

Gen. L. Želigovskis užsikrovė ant savo pečių atsakingą naštą. Nei Vyriausiasis vadas, nei gen. Sikorskis negalėjo oficialiai įsakyti, todėl visa atsakomybė teko gen. L. Želigovskiui. Vyriausiojo vado jam pavestą uždavinį sugebėjo išspręsti, nes buvo drąsus, ryžtingas ir veikė nuosekliai, nekreipdamas dėmesio, kokią tarptautinę reakciją sukels šis žingsnis (93).
Pirmajame savo įsakyme kaip Vyriausiasis Vidurinės Lietuvos kariuomenės vadas L. Želigovskis pabrėžė, kad Antantės komisija nespręs kažkur Suvalkuose Vilnijos gyventojų likimo. Jie patys su ginklu rankose pajėgs apginti savo teises. Vadovauti ėmėsi, kad išvaduotų Vilniją nuo užpuolikų, ir po to ketina sušaukti Vilniuje Įstatymų leidžiamąjį Seimą, kuris vienintelis galės išspręsti šių žemių likimą (94).
Spalio 8-osios 6 val. ryto prasidėjus žygiui į Vilnių gen. L. Želigovskis nesutiko jokio didesnio lietuvių kariuomenės pasipriešinimo. Pradžioje buvo tik likviduojamos pasitaikiusios kelyje silpnos lietuvių sargybos (95).

Pirmasis žymesnis lietuvių pasipriešinimas ties Merkiu gen. L. Želigovskio kariuomenės buvo palaužtas dar tos pačios dienos popietę (96). Į nelaisvę paimti Lietuvos kariai buvo nuginkluoti ir paleisti, atseit lenkai nenorį su lietuviais kariauti; „tiesiog grįžtą po karo į savo namus“ (97).
Pralaužus lietuvių pasipriešinimą, kelias į Vilnių buvo atviras. Generolo L. Želigovskio štabas spalio 8-9-osios naktį įsikūrė Jašiūnuose. Žiniai apie gen. L. Želigovskio žygį pasiekus Vilnių, lietuviai pradėjo miestą evakuoti. Nepasitikėdami savo jėgomis ir bijodami lenkų sukilimo Vilniuje, atsisakė gintis ir perdavė miesto valdžią prancūzų pulkininkui Konstantinui Rebuliui; prieš tai paskelbę miesto apgulą (98).
Spalio 8-osios vakare L. Želigovskis susitiko su brigadų vadais ir divizijos štabo šefu kapitonu Perkovičium (99). Pasitarime buvo numatytas detalus kitos dienos, t. y. 1920 m. spalio 9 d., veiklos planas. Aptartas ir suredaguotas Vilniaus užėmimo įsakymas.

1920 m. spalio iš 8-9-osios naktį lenkų daliniai pasiekė Keižių-Parudaminos-Papiškių liniją. Lietuviai atremti nuo Merkio pasitraukė į Vilniaus apylinkes ir užėmė artimiausią miesto rajoną bei Panerių kalvas. Susidarius tokiai situacijai gen. Želigovskis nutarė kitą dieną užimti Vilnių (100). Visiems daliniams įsakė išžygiuoti 5 valandą (101). Pagrindinis uždavinys užimant Vilnių teko Vilniaus šaulių pulkui (102). Spalio 9 d. 7 val. gen. L. Želigovskis išleido įsakymą Nr. 4, kuriuo plk. Rybickį paskyrė Vilniaus ginklų priežiūros komendantu, o majorą Bobiatynskį Vilniaus miesto komendantu (103).

Gen. L. Želigovskio dalinių akcija buvo gerai suorganizuota ir turėjo pasisekti net ir tada, jeigu lietuviai gynybai būtų pasinaudoję Vilniaus garnizonu. Buvo numatyta ir tokia galimybė, jog į miestą iš pietvakarių ir vakarų pusės ateis lietuvių pagalbiniai daliniai. Tačiau taip neįvyko. Tad tos dienos veiksmai buvo sėkmingi (104).
Spalio 9-ąją po pusiaudienio visi Lietuvių-baltarusių divizijos ir kai kurie majoro Koscialkovskio daliniai nužygiavo į Vilnių. 14 val. Lydos plente pasirodė Konstantino Rebulio adjutantas, kuris siūlė gen. L. Želigovskiui sulaikyti žygį, nes Vilnius turįs gauti laisvojo miesto statusą. Gen. L. Želigovskis šį pasiūlymą atmetė (105).

Ankstyvą popietę daliniai taip skubėjo į Vilnių, kad vadai turėjo stabdyti, bet dažnai nesėkmingai. Taip greitai žygiuodami gen. L. Želigovskio daliniai jau 14.15 val. pirmieji įsiveržė į Vilnių ir jį užėmė (106). Vilniečiai lenkų kariuomenę džiaugsmingai sveikino.
Pavakarę miestą pasiekė Vilniaus šaulių pulkas, kuris Vyriausiojo vado pageidavimu į jį turėjo įžygiuoti pirmas (107).

Spalio 9-10-osios naktį kariuomenės daliniai, trumpai pasiilsėję Vilniuje, išskubėjo į jiems nurodytus punktus saugoti miestą. Veikiai į Vilnių atėjo tiek daug savanorių dalinių, kad gen. L. Želigovskis be vargo būtų apsigynęs nuo lietuvių ir net galėjęs žygiuoti į Kauną. Tačiau vėlyvą 1920 metų rudenį fronte vis dėlto prasidėjo stagnacija, o gruodžio pradžioje aprimo bet kokie mūšiai. Vilniaus klausimas dabar buvo svarstomas diplomatų kabinetuose, o tuo tarpu Vilniuje atsiradusios naujos politinės struktūros prakaitavo svarstydamos užimtos teritorijos likimą, atsižvelgdamos į šio krašto gyventojų, kurių daugumą sudarė lenkai, valią.

Vilniaus išvadavimo ir Vidurinės Lietuvos nebūtų buvę be Valstybės vadovo ir Vyriausiojo vado maršalo Juzefo Pilsudskio iniciatyvos. Jo vaidmuo buvo pagrindinis. Jis inicijavo gen. Želigovskio karo žygį, kurį vertino kaip tam tikrą kompleksinių sprendimų Rytuose išeitį. „Mūšio ties Nemunu išvakarėse, kai jo mintys sukosi apie Vilniaus susigrąžinimą, – rašo Vladislavas Pobog-Malinovskis, – Želigovskio maištas ir Vidurinė Lietuva jam buvo nauja galimybė įgyvendinti savo federacinę koncepciją“ (108). Be abejo, J. Pilsudskis, užimdamas Vilnių, norėjo priversti lietuvius apsispręsti ir suartėti su Lenkija (sena, naivi J. Pilsudskio svajonė. – vert.). J. Pilsudskis norėjo, kad du jo gimtieji kraštai – Lietuva ir Lenkija – susivienytų.

Lietuvių istoriko nuomone, gen. L. Želigovskio vadovaujamas karinių dalinių „maištas“…nebuvo išskirtinis, netikėtas įvykis, bet J. Pilsudskio nuoseklios politikos pasekmė, charakteringas jo įvykusių faktų ir konspiracinės veiklos metodas“ (109).
Iš tikrųjų J. Pilsudskis savo planus dėl Lietuvos laikė paslaptyje. Net ir vyriausybė nežinojo apie planuojamą Vilniaus akciją (110). Tai žinojo tik artimiausi J. Pilsudskio bendradarbiai, kuriais jis pasitikėjo. Iš kiekvienos vyriausybės reikalavo, kad sprendžiant Vilniaus klausimą būtų su juo derinama, ir visos vyriausybės pakluso jo pageidavimui (111). Vyriausybė su J. Pilsudskio rytų politika tarptautinėje plotmėje sutiko ir ją rėmė, nors pati jos neinicijavo.

J. Pilsudskis neabejotinai norėjo išvengti Lenkijos ir Lietuvos karo. Dar rugsėjį paruošė planą kaip išspręsti Vilniaus klausimą, bet nutarė vilkinti, tikėdamasis susitarti su lietuviais Suvalkuose. Nors iš tų derybų nieko nesitikėjo. Sutiko pasirašyti tik grynai karinę sutartį, kai paaiškėjo, kad tęsti derybų neįmanoma. Tačiau stengėsi sutrukdyti Tautų Sąjungos Kontrolės komisijai, vadovaujami plk. Chardigny, vykti į Vilnių anksčiau už gen. L. Želigovskį. Taigi gen. L. Želigovskis skubėjo ir spalio 8 ir 9 d., baimindamasis ne tiek lietuvių pasipriešinimo, kiek atvykstančios aljantų komisijos (112).

Valstybės vadovas buvo teisus – gen. L. Želigovskis jo planą įvykdė gerai. Vincentas Vitosas rašo: „Akcija buvo taip sumanyta tarsi patys kareiviai, kilę iš tų žemių, pasipriešino ginklu, kad Vilnijos žemės jokių susitarimų nebūtų atplėštos nuo Lenkijos“ (113).

Didelis J. Pilsudskio laimėjimas buvo tai, kad paėmus Vilnių, susidarė visai nauja situacija Rytuose, kur kas naudingesnė Lenkijai. Valstybės vadovas galėjo panaudoti Vilnių kaip atutą savo kovoje dėl Lietuvos, kurios negalėjo ir nepajėgė išsižadėti. Jo planuose jau egzistavo atkurta ir moderni trijų kantonų Lietuva (114). Vilnius turėjo būti tarpinis taip suvokiamos Lietuvos kantonas. Todėl paėmus Vilnių atsirado „Vidurinė Lietuva“. Tos koncepcijos realizavimas priklausė nuo lietuvių požiūrio. Jei toji koncepcija ir būtų atmesta, Vilnius vis tiek jau buvo lenkų rankose. Taigi gen. Želigovskio akcija sudarė provizorinę padėtį, kurios likimas priklausė nuo to, kokie bus lenkų-lietuvių santykiai ir kaip Vilniaus klausimas bus sprendžiamas tarptautiniu lygiu. Tačiau provizorinė padėtis užtruko taip ilgai, kad tik tarpukario laikotarpiu buvo galutinai išspręsta.

Išnašos

1. Archiwum Akt Nowych (AAN), Archiwum Paderewskiego, t. 80.

2. J. Pilsudski, Pisma zbiorowe, t. V. Warszawa, 1937, t. 80.

3. T. Komornicki, J. Pilsudski a polityka wielkich mocarstw zach. Londyn, 1952, s. 31.

4. P. Lossowski, Stosunki polsko-litewskie v latach 1918–1920. Warszawa, 1966, s. 414.

5. J. Pilsudski, op. cit., t.VI, s. 122-123.

6. Ten pat, t. V. p. 80-81.

7. Ten pat, p. 82.

8. Po ketverių metų Pilsudskis Vilniuje savo paskaitose Vilniaus klausimu kalbėjo: „Svarsčiau, kaip atsišaukimą pavardinti: „Į Vilnių“ ar „Į vilniečiams“, ar pagaliau į ką?… Tuomet man atėjo į galvą priminti šios žemės tradiciją. Tradiciją, tiesą sakant, atmetamą, bet gyvą. Toji tradicija buvo neabejotina Žečpospolitos valdžia šiose žemėse. Kiekvienas tą tradiciją turi gerbti, todėl atsišaukimą pavadinau: „Į buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojus“ (Pilsudski, op. cit., t.VI, p.123).

9. J. Pilsudskis laiške I. Paderevskiui 1919 m. balandžio 4 d. rašė: „Nenorėjau kelti jokių ginčytinų klausimų“. (Pilsudski. Op. Cit., t.V, p.82).

10. M. Kukiel, Dzieje Polski porozbiovowe 1795-1921. T. II, d. V. Londonas, 1996, p.644.

11. T. Piszczkowski. Odbudowanie Polski 1914–1921, Historia, politika. Londonas, 1969, p. 184.

12. Kukiel, op. cit., p. 644.

13. St.Kutrzeba, Polska Odrodzona  1914–1922. Krakow, 1922, p. 168. Net Feliksas Perl, kuris rėmė federacijos programą, turėjo savo nuomonę. 1919.III.27 seimo debatuose pareiškė, kad Lenkija 1772 m. sienomis būtų istorinis anachronizmas.

14. J. Lewandowski, Federalizm, Litwa I Bialorus a polityce obozu belwedrskiego. Warzawa, 1962, s. 170. Taip pat M.K. Dziewanowski. Pilsudski’s Federal Policy 1919–1921, „Journal of Central European Affairs“, 1959, t.X., nr.2–3.

15. Kukiel, op. cit., p. 644. Seimo nutarimu buvo labai nepatenkintas Amerikos kongresas, o Vilsonui tai buvo nusivylimas.

16. Piszczkowski, op. cit., p. 184.

17. Kukiel, op. cit., p. 645.

18. R. Dyboski, Wilno a nasz stosunek do Anglii. Alma Mater Vilnensis, 1925, sąs. 3, p. 2.

19. R. Dmowski, Polityka polska i odbudowanie panstwa. Warszawa, 1926, p. 381.

20. Lewandowski, op. cit., p. 193.

21. Ten pat, p. 191.

22. Kutrzeba, op. cit., p. 168–169.

23. 1920 metų I vasario pusėje korespondento „Echo de Paris“ interviu, Pilsudski, op. cit., t. I .p. 147.

24. H. Jablonski, Norodziny II Rzeczpospolitej 1918–1919. Warszawa, 1996, p. 233.

25. J. Kukulka, Niektore aspekty miedzynarodowe polityki Pilsudskiego wobeczniem litewsko-bialoruskich (w I pol. 1919 r.), „Studia z Nojnowszych Dziejow Powsrechnych“, t. II, 1965, p. 60.

26. Ten pat, p. 61.

27. Pilsudski, op. cit. t. V. s. 125.

28. W. Jedrzejewicz, Pilsudski-prekursor przysztosci. „Niepodleglosc“, 1950, t. II, p. 15; J. Rakowski, Koncepcja panstwa w mysli politycznej Jozefa Pilsudskiego. „Niepodleglosc“, 1985, t. XVIII, p. 193-194.

29. Pilsudski, op. cit. t. V. p. 122.

30. E. J. Petterson, Pilsudski, Marschal of Poland. Bristol 1935, p. 89. Žr. t. p. M. Dziewanowski, Jozeph Pilsudski, an European Federalist 1918-1922. Stanford, 1969, p. 79-104.

31. Piszczkowski, op. cit., p. 259.

32. Pilsudski, op. cit. t. V. p. 122.

33. J. Kukulka, Francja i Polska potraktacie Wersalskim 1919-1922. Warszawa, 1970, p. 128.

34. Piszczkowski, op. cit., p. 324.

35. Ten pat.

36. Wl. Pobog-Malinowski, Najnowsza historia polityczna Polski, t. II, d.1. Londyn, 1956, p. 351.

37. Piszzewski, op. cit., p. 324; B. Waligova, Zajecie Wilna przez generala Želigowskiego. „Bellona“, R. XII, t. XXXVI, 1930, p. 230.

38. Waligova, op. cit., p. 230.

39. Pilsudski, op. cit., VI, p. 126.

40. Pobog-Malinowski, op. cit., p. 351.

41. Ten pat.

42. W. Jedrzejewicz, Jozef Pilsudski 1867-1935. Žyciovys, Londyn, op. cit., p. 104.

43. Pobog-Malinowski, op. cit., p. 351.

44. Ten pat, p. 351.

45 Jedrzejewicz, Jozef Pilsudski, p. 104. Po keleto metų J. Pilsudskis (op. cit., t.VI. p. 126) taip kalbėjo apie L. Želigovskį: „Pasirinkau generolą, dėl kurio buvau visai tikras, kad sugebės išlikti aukštumoje ir vykdys valdžios pavedimus bei reikalavimus, kaip ir mano reikalavimus, karinius įsakus“.

46. Waligova, op. cit., p. 233.

47. AAN, Akta Želigowskiego, t. 16.

48. Apie savo susitikimą su J. Pilsudskiu Balstogėje vėliau L. Želigovskis taip rašė: „Prisistačiau vagone, kur Maršalas gyveno. Lengva buvo su juo kalbėti – mąstėme vilnietiškomis kategorijomis. Maršalas juokaudamas pasakė: „Tamsta neturi štabe draugų. Visą savaitę ieškau Tamstos ir štabas neranda“. Tikrai tik atsitiktinai per pulkininką Malachovskį, kuris grįžo į diviziją, gavau Maršalo kvietimą‘. Žr. L. Želigowski, Zapomniane prowdy. Londyn, 1943, p. 34.

49. Ten pat.

50. Ten pat, p.84-85; AAN, Akta Želigowskiego, t. 16.

51. Savo atsiminimuose gen. L. Želigovskis rašo: „Dvejojau. Nenorėjau imtis tokio sunkaus uždavinio. Norėjau išsiaiškinti, ar yra dar kokia nors galimybė Vilnių atgauti. Man buvo atsakyta, kad nėra. Jeigu neužimsime, pražus mums visiems laikams“. Žr. AAN, Akta Želigowskiego, t. 16.

52. Želigowski, op. cit., p. 35.

53. Ten pat.

54. Ten pat. Pavadinimas „Laikinoji valdančioji komisija“ buvo kompromisinis. Politinės jėgos, norėjusios tvirtesnio ryšio su Lenkija, siūlė „komiteto“ pavadinimą, o susitelkę prie „Gazeta Krajowa“, vad. Liudviko Abramovičiaus, krajovcai siūlė pavadinimą „vyriausybė“. Terminas „Laikinoji valdančioji komisija“ šiomis aplinkybėmis tenkino antagonistines pažiūras. Žr. AAN, draugija „Straž Kresowa“ iš 1920. XI. 6.

55. AAN, Akta Želigowskiego, t. 16.

56. Jedrzejewicz, Jozef Pilsudski, p. 104.

57. Želigowski, op. cit., p. 35.

58. Waligova, op. cit., p. 234.

59. Želigowski, op. cit., p. 35-36.

60. Waligova, op. cit., p. 234-5.

61. Remiantis 1920 11 05 įsakymu Nr.1. I.28809; w: Waligova, op. cit., p. 234.

62. Ten pat, p. 235.

63. Kutrzeba, Bitwa nad Niemnem, 1996, p. 290.

64. Waligova, op. cit., p. 235.

65. Ten pat, p. 235.

66. Ten pat, p. 237.

67. Želigowski, op. cit., p. 36.

68. Pobog-Malinowski, op. cit., p. 352.

69. AAN, Akta Želigowskiego, t. 16; Želigowski, op. cit., p. 36. Valigura nurodo Fogerio pavardę.

70. AAN, Akta Želigowskiego, t. 16.

71. Želigowski, op. cit., p. 36.

72. AAN, Akta Želigowskiego, t. 16.

73. Waligova, op. cit., p. 239.

74. Ten pat, p. 239.

75. AAN, Akta Želigowskiego, t. 16.

76. Pobog-Malinowski, op. cit., p. 352. Buvo dalinių, kuriuose net 95 proc. eilinių buvo kilę iš Kresų. Žr. Waligova, op. cit., p. 244.

77. Ten pat, p. 240.

78. Ten pat.

79. AAN, Akta Želigowskiego, t. 16.

80. Želigowski, op. cit., p. 36.

81. Waligova, op. cit., p. 244.

82. Ten pat, p. 245. Divizijos štabo šefas įsakė delegaciją sulaikyti ir tik atvykęs į Varanavą gen. Želigovskis leido jai grįžti į Vilnių.

83. Ten pat, p. 244.

84. Ten pat, p. 245.

85. Ten pat.

86. Ten pat.

87. Ten pat, p. 246.

88. Ten pat p. 247.

89. Ten pat.

90. Ten pat, p. 248.

91. AAN, Akta Želigowskiego, t. 16.

92. Želigowski, op. cit., p. 37.

93. Waligova, op. cit., p. 129.

94. Ten pat, p. 250.

95. Pobog-Malinowski, op. cit., p. 352.

96. Waligova, op. cit., p. 259-260.

97. Pobog-Malinowski, op. cit., p. 352.

98. Waligova, op. cit., p. 263.

99. Ten pat.

100. AAN, Akta Želigowskiego, t. 16.

101. Gen. Želigovskio įsakyme skaitome: „Majoro Koscialkovskio grupė pavedama I brigados vadui plk. Beinoriui. Palikdamas apsaugą Zejerino rajone, per Sorok Tatary išeina ir apsaugo kelių mazgus linijoje Skarbutėnai-Charbejevičiai, tuoj pat apsikasdami. Kavaleriją nukreipti į Vokę ir Lentvarį, kad būtų atkirstas pasitraukimas. Bendradarbiaudama su Vilnių atakuojančiais daliniais I brigada apšaudys iš artilerijos ir kulkosvaidžių tunelį, geležinkelį ir mazgą kelių, einančių iš Vilniaus į vakarus. Poslinkis turi būti platus ir energingas“. Žr. AAN, Akta Želigowskiego, t. 16. Prieš įžengiant lenkų kariuomenei į Vilnių, besitraukiančią lietuvių kariuomenę vietinė POW (polska organizacija wojskowa, – Vert.) mėgino nuginkluoti. Mūšių gatvėse nebuvo. Nuginkluojant vienas lietuvis buvo nušautas, o keliolika sužeistų. Žr. Archiwum instytutu Jozefa Pilsudskiego (AIJP), Adjutantura Generalna Naczelnego Doeodztwa (AGND), t. 29.

102. AAN, Akta Želigowskiego, t. 16.

103. Waligora, op. cit., p. 266.

104. Ten pat, p. 267.

105. Ten pat, p. 271, AIJP; AGND, t.29.

106. Waligora, op. cit., p. 271.

107. Ten pat, p. 271–272.

108. Pobog-Malinowski, op. cit., p. 391.

109. A. Rukša, Lietuvių-lenkų santykiai ir kovų pradžia (Stosunki polsko-litewskie į poczatek walk). Cleveland, 1981, p. 619, cit. iš P.Lossovskio, Po tej i tamtej stronie Niemna. Stosunki polsko-litewskie 1883-1939, Warszawa, 1985 , p. 153, ten pat, Stosunki polsko-litewskie w ujeciu badacza litewskiego, „Kwartalnik Historyczny“, r. 1983, nr. 3, p. 582 ir kt.

110. W. Witos, Moje wspomnienia, t. II, Paryz 1964, p. 42.

111. Pilsudski, op. cit., t. VI, p. 125.

112. AAN, Akta Želogowskiego, t. 16. Tiek Paryžius, tiek Londonas žinojo Pilsudskio planus ir jų neaprobavo. Prieš keturias dienas pradedant Želogovskio žygį lordas Cursonas, kuris pritarė lenkų-lietuvių federacijai, patarė, kad Quai d’Orsay drauge su Foreign Office įspėtų, jog tai gresia Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos pasiuntinių atšaukimu, jeigu Vilnius bus Lenkijos užimtas jėga. Žr. J. Karski, Wielkie mocarstwa wobec Polski 1919–1945. Od Wersalu do Jalty, Warszawa, 1992, p. 67.

113. Witos, op. cit., p. 421.

114. Z. Budecki, Stosunki polsko-litewskie po wojnie swiatowej (1918–1928). Warszawa, 1928, p. 17.

Vertėjo pastabos

Pono Z. Krajevskio 14 vidutinio formato puslapių straipsnyje 114 nuorodų į visokius šaltinius. Tas straipsnis – tai J. Pilsudskio ir L. Želigovskio, ypač pirmojo, tikra romantiška apoteozė. Bet ar galima garbinti žmogų, kuris siekė savo tikslų slapukavimu, klasta ir kruvinais karais? Pilsudskio federacinė politika iš tikrųjų buvo okupacinė. Su žodžiu federacija praktikoje gerai asocijuojasi žodžiai okupacija, inkorporacija, polonizacija, mistifikacija… J. Pilsudskis buvo savotiškai pavėlavęs žmogus. Jis nesuvokė ar nenorėjo suvokti, kad jo laikų Lietuvai jau atstovavo naujoji pobaudžiavinė inteligentija, kuri norėjo savarankiškos, nebaudžiavinės, neunijinės Lietuvos. Todėl labai keistai atrodė, kai Pilsudskis, 1919 m. užėmęs Vilnių, laukė, kad dabar „užsispyrėliai“ lietuviai ateis su juo derėtis. Didelei jo nuostabai, jie neatėjo, siūlomos jo federacijos purtėsi, nes suprato, kuo ji kvepia. Tai raitelio ir žirgo draugystė. Naujosios pobaudžiavinės Lietuvos inteligentija jau nelinko tarsi koks senovės mužikėlis, kepurę nusiėmęs, taip žemai lenkti galvą prieš savo poną. Autorius, kaip ir pats J. Pilsudskis, pabrėžia, kad jam Vilnius brangus. Betgi, mielas pone, Vilnius brangus ne tik J. Pilsudskiui, bet ir visai Lietuvai. Todėl Lietuva, netekusi Vilniaus, šaukė kaip mitinis Laokoonas didžiu, žvaigždes siekiančiu balsu: „Ei, pasauli, būki rimtas… redde quod debes“.

Straipsnio autorius ne sykį teigia, kad Pilsudskis tikrai gi nenorėjęs su lietuviais kariauti, bet, deja, kariavo, girdamasis savo „įvykusių faktų“ metodika, kuri, beje, ne visada Pilsudskiui sekėsi. Štai 1919 metais J. Pilsudskio iniciatyva slaptoji POW organizuoja maištą prieš jaunos Lietuvos vyriausybę, ketina „nušluoti“ ją bent porai valandų, kol iš Vilniaus ateis ponų sukurtai vyriausybei parama. Nepavyko. Ši šunybė buvo laiku susekta ir likviduota. Nepavyko J. Pilsudskiui ir kita jo svajonė – sukurti Vidurio Europos jungtinę valstybę, maždaug kaip Amerika, žinoma, Lenkijos globojamą. Būtų buvusi nieko sau valstybė – od morza do morza. Tad skverbėsi į svetimas žemes manydamas, kad tai, kas padaryta de facto, bus ir de jure aprobuota. Nenumatė tik, kad supykusi Rusija pasimuistys ir trenks savo dideliu kumščiu taip, kad net visa Lenkija sudrebės. Laimė, kad įvyko „cud nad Wislą“ ir rusai, per greitai žygiuodami pirmyn, ties Varšuva priduso, todėl prancūzų ginklais sustiprintomis lenkų jėgomis buvo stumtelėti atgal, bet jau ne tiek, kiek buvo nustumti anksčiau. Bėdos prispaustas J. Pilsudskis ir jo vyriausybė Spa konferencijoje „atiduoda Voldemarui“ Vilnių, nes to reikalauja Antantė. Vilnius jau Lietuvos . Ir šįkart „įvykusio fakto“ metodas apvylė. Daug siekęs, vos nesuklupo. Bet atsigavęs, vis tiek galvojo, kaip čia vėl pritaikius Lietuvai „įvykusį faktą“. Lenkija jau įsitvirtino Vakarų Ukrainoje, Vakarų Baltarusijoje, tik nėra kaip grįžti į Vilnių. Ir sugalvojo naują „įvykusį faktą“ – L. Želigovskio „maištą“. Keista, kad tas žmogus ir šį kartą laukė, kad atvyks iš „Kauno Lietuvos“ delegacija. Nepavyko. Federacijos nematyti. Įkūrė vadinamąją Vidurinę Lietuvą, neva atskirą nuo Lenkijos valstybę, kadangi jos niekas nepripažino, teliko federaciją paversti okupacija ir svajoti apie Vilniaus kantoną, kurti Šveicarijos tipo valstybę, kurioje, žinoma, pirmuoju smuiku grotų Lenkija. Tikriausiai iš čia kilo savo metu pagarsėjęs Hymanso projektas. Ačiū Dievui, pavyko Lietuvai ir šios klastos išvengti.

1920 m. Lenkijos armija, persekiodama Raudonąją armiją, užkliudė Lietuvą, puolė Seinus. Lenkų istorikas P. Losovskis suskaičiavo, kad Seinai 13 kartų ėjo iš rankų į rankas. Laimėjo lenkai. Reikėjo kaip nors pateisinti karą. Pateisino: esą Lietuva, 1920 m. liepos 12 d. pasirašiusi su Maskva sutartį, kuria Lietuvai buvo pripažintas Vilnius su jo sritimi, pažeidė savo neutralitetą rusų-lenkų kare. Ar taip?
Lenkija niekuomet nevaldė Vilniaus krašto, tik 1919 m. jį pasigrobė ir savinosi. Rusija, Lietuvą ir Vilnių su jo sritimi 125 m. išlaikiusi valdžioje, jį pripažino Lietuvai. Taigi kieno didesnė teisė į Vilnių? Be to, Lietuvos kariuomenė toleravusi Raudonąją armiją; tai taip pat buvęs nusikaltimas neutralitetui. Neteko girdėti apie draugystę, tik yra žinoma, kad bolševikai Vilnių perdavė labai nenoromis. Buvo momentų, kai viename Neries krante rusų kulkosvaidžiai buvo nukreipti į lietuvių kulkosvaidžius kitame krante.

Straipsnio autorius apsiriboja Vilniaus paėmimu. Esą 1920 m. gruodį Vilniuje jau buvo stagnacija. Bet žinoma, kad tuo laiku Vilnių pasiekė vilkstinės vežimų su sužeistaisiais iš lietuvių-lenkų fronto. Žinomas teisininkas Mykolas Riomeris savo dienoraštyje rašo, kad Želigovskiados veikėjai stebėdavęsi lietuvių šaulių taiklumu…

Straipsnio pabaigoje autorius teigia, kad ilgam įstrigęs Vilniaus klausimas buvęs išspręstas tarpukario metais, suprask, 1938 metų Lenkijos ultimatumu Lietuvai dėl diplomatinių santykių užmezgimo. Ką tai reiškia šiandien. Ar Lenkija tebėra Vilniuje? Vilniaus problemą, Lietuvos ir Lenkijos likimą suformavo II pasaulinio karo laimėtojai jų taikos konferencijoje. Nei Lenkija, nei tuo labiau Lietuva sprendžiamojo balso neturėjo. Todėl nereikalinga lenkų Vilniaus, Lvovo ir kitų sričių nostalgija. Bet jeigu autorius garbina J. Pilsudskio, turėjusio „dvi gimtąsias šalis“ (Lietuvą ir Lenkiją) ir vieną šalį išdavusio kitos šalies naudai atminimą, tai kas tada šis autorius šiandien, kai oficialūs Lietuvos ir Lenkijos santykiai korektiški: Lietuvos draugas ar jos priešas?

Tarpukario metais J. Pilsudskis ne kartą keldavo kumštį prieš Lenkijos tautines mažumas. Atmintinos Vilniaus krašto lietuvių retorsijos, gudų garsi Hromados byla, ukrainiečių pacifikacija, žydų programai, kuriuos Vilniuje pats mačiau. Ir tarpukario metais Pilsudskis ne kartą kėlė kumštį prieš Lietuvą, kėlė ir 1927 metais. Bet kumštis beviltiškai krisdavo žemyn, ne iš meilės naujajai “mužikų “ Lietuvai, bet iš nevilties. Kaip galėjo nepaklusti „mocarstvos“ kūrėjui mažos respublikos „užsispyrėliai?‘ 1923 m., kai jau Vilnius buvo oficialiai Ambasadorių konferencijos apiformintas kaip Lenkijos provincijos (kresų) miestas, J. Pilsudskis viešai gyrėsi, kad Vilniaus „atgavimas“ buvęs jo sumanymas, bet drauge ir apgailestavo, kad iškasęs gilų griovį tarp Lietuvos ir Lenkijos, kurį nežinia kas ir kada užlyginsiąs. Griovį užlygino žiaurus II pasaulinis karas.
Straipsnio autorius mini Fošo ir Kerzono linijas, bet nenurodo, kur jos ėjo. Gal nenorėjo pasakyti, koks tarp jų atstumas ir kuriai pusei viena iš tų linijų buvo naudingesnė.
L. Želigovskio „maištininkų“ pagrindinė jėga buvo „lietuvių-baltarusių“ divizija. Pats tą diviziją mačiau. Nieko joje lietuviško ir baltarusiško nebuvo. Taip ji tik buvo pavadinta, o prasidėjus šalčiams bei nesėkmėms, jos kariai būriais dezertyravo į vadinamąją Kongresuvką, iš kurios daugiausiai ir buvo kilę. Ilgą laiką lūkuriavusi, Želigovskiados kampaniją padėjo užbaigti tarptautinė karinė komisija paliaubomis, kai divizijai lietuvių kariuomenė ties Giedraičiais ir Širvintomis smogė efektingą smūgį, o įsibrovėliai lenkų kavaleristai į lietuvių fronto užnugarį, nieko nelaimėję, rudenį keliams apledėjus, arkliams slidinėjant, džiaugėsi pro fronto spragą ties Dūkštu, pasiekę savo apskurusią armiją, kuri laikėsi plėšikaudama karo nualintame krašte, nes Lenkija slapta mažai tešelpė „maištininkus“, kuriems „Kauno Lietuvos“ užkariauti neteko, nors jų galutinis tikslas buvo ne tik Vilnius, bet ir visa Lietuva.

Gen. L. Želigovskis buvo J. Pilsudskio aklas įrankis.

„Wojsky przeglad historyczny“, 1996, m. 1. Vertė Vincas Martinkėnas

Voruta. – 1996, nr. 38-41 (275)

The post Generolo Želigovskio „maištas“ ir Vilniaus užėmimas. Vertėjo pastabos appeared first on Voruta.

Knygą „Kova už Šalčininkų kraštą ir lietuvybės išsaugojimą“ išleido VšĮ „Versmės“ leidykla (www.versme.lt), Vilnius, 2012. (153 p. : iliustr. – ISBN 978-9955-589-40-2). Spausdino UAB „Petro ofsetas“

Knygos atsakingasis redaktorius Andrius Biziulevičius

Kalbos redaktorius Violeta Baltušytė

Maketuotoja Nijolė Juozapaitienė

Viršelio dailininkas Rimantas Tumasonis

Viršelyje panaudota Klaudijaus Driskiaus nuotrauka

Antroji autorių knyga (pirmoji – „Bažnyčios riteris“, Vilnius, 2012) prasideda jo eilėraščiu, skirtu lietuviams:

Dabartis

Atsigerkime beržo sulos!

Išbučiuokime šaltąjį akmenį!

Kaip mes trokštam šiandieną gaivos,

Išgyvendinant svetimą dabartį.

Širdyse te laužai suliepsnos!

Žvaigždėmis sumirgės grubios sielos!

Kaip joms reikia žmonių šilumos,

Kad suirtų tarpusavio sienos.

Viens kitam kad ištiestų rankas

Kaip į Dievą, tą amžiną saulę,

Ir suprastų , kad laimės neras,

Jeigu žemėj gyvens su apgaule.

Kad visi bus laimingi tiktai,

Kai priims kito skausmą kaip savo,

Ir išaugs iš vaikų milžinai,

Kai mylės gimtą kraštą be galo.

Upės grįžta į savo vagas,

Žmonės grįžta ištolimo kelio

Atsigerti šaltinio vandens

Ir išlaisvinti sielą iš melo.

Atsiras ir iš priešų draugų,

Kai karštai apkabins brolis brolį

Argi reikia kalbų svetimų,

Kai kalbėti lietuviškai moki.

Atsigerkime beržo sulos,

Išbučiuokime šaltąjį akmenį,

Kaip mes trokštam šiandieną gaivos,

Išgyvendinant svetimą dabartį.

(Antanas Lesys)

Knygos autoriai daugelį metų mokytojavo Vilnijos krašte. Naujosios knygos autorius Antanas Lesys dirbo Vilniaus r. Juodšilių, Vėliučionių bei Širvintų r. Čiobiškio mokyklose, o autorė Jovita Niūniavaitė-Lesienė – Šalčininkų r. Poškonių lietuviškoje pagrindinėje mokykloje. Vėliau abu mokytojavo Šalčininkų r. Turgelių ir Akmenynės lietuviškose mokyklose. Jis dėstė istoriją ir Šalčininkų 1000-mečio gimnazijoje. Žinodami, kad nuo senų laikų Šalčios žemėje gyveno lietuviai, kurie susiklosčius nepalankioms istorinėms aplinkybėms sulenkėjo ar sugudėjo, bandė perduoti šią žinią savo mokiniams – daug dėmesio skyrė kraštotyriniam darbui, steigė mokyklose kraštotyros muziejus, organizavo pažintines keliones bei išvykas. Lankė vietinius gyventojus, užrašė jų prisiminimus, pasakojimus.

Leidinyje pateikiami duomenys gauti iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo (LCVA), Lietuvos istorijos archyvo (LIA), Lietuvos ypatingojo archyvo (LYA), spaudos. Archyviniai duomenys nėra išsamūs. Kaip antai iš mokyklų tikrinimo apyskaitų, kurias lankydavo ir tikrindavo Švietimo ministerijos Pradžios mokslo departamento inspekcija. Čia matyti, kad trūksta žinių apie kai kurių mokyklų mokinių skaičių arba dėstomąją kalbą. Pasitaikė netikslumų apie pamokų dėstomąją kalbą: mokyklų sąraše nurodyta viena kalba, o atskirų mokyklų apyskaitose – jau kita. Trūksta žinių apie kurios nors mokyklos veiklą tam tikrais metais, nors tiek ankstesniais, tiek ir vėlesniais metais ji veikė.

Autoriai rėmėsi istorikų vekaluose pateiktais faktais, vietinių gyventojų pasakojimais. Kartais liudytojų įspūdingai papasakoti įvykiai ir archyvuose rasta informacija nesutapdavo, todėl skaitytojams paliekame spręsti apie išdėstytų faktų teisingumą, objektyvumą, tikroviškumą.

Deja, dabartiniu metu Šalčininkų r. lietuviai yra tautinė mažuma. Autoriai nori prisidėti prie šio krašto lietuviškumo atgimimo, tikėdami, kad lietuvių protėvių ainiai neignoruos lietuviškų mokyklų, kurios jau nuo LietuvosNepriklausomybės pradžios čia buvo steigiamos. Iškraipydami Lietuvos istoriją, neigdami Vilnijos krašto lenkų okupacijos faktą (1920–1939) kai kas apgaulingai tvirtina, kad Šalčios žemėje lietuviai negyveno ir lietuviškų mokyklų (skaityklų) čia nebuvo.

Nors ši knyga nėra išsamus istorijos veikalas, dažnas skaitytojas galbūt pirmą kartą sužinos daugybę iki šiol negirdėtų Šalčininkų krašto istorijos faktų. Itin daug dėmesio skiriame nepelnytai pamirštiems lietuvybės puoselėtojams, lietuviškų mokyklų mokytojams – misionieriams – patriotams, jų pasiaukojamam darbui. Jie nepabūgę pavojų, skatino mokinius ir vietinius gyventojus nepamiršti lietuvių gimtosios kalbos. Dalis jų buvo Lietuvos kariuomenės savanoriai, Lietuvos šaulių sąjungos nariai, kai kurie tapo partizanais, rezistentais, buvo Sibiro tremtiniai. Lenkų ir sovietų okupacijų metais daugelio pedagogų likimai liko nežinomi.

Šiame leidinyje pateikiama informacija tegu būna jiems atminimo paminklas.

Knygai medžiaga buvo surinkta jau 2009 metais. Šia data ir baigiama šiame leidinyje išdėsta kova už Šalčininkų kraštą ir lietuvybės išsaugojimą.

Autoriai labai dėkingi savo knygos remėjams – „Versmės“ leidyklai (vad. Petras Jonušas), vyr. redaktoriui Andriui Biziulevičiui.

The post Knyga „Kova už Šalčininkų kraštą ir lietuvybės išsaugojimą“ appeared first on Voruta.

Bažnyčios riteris: knyga skirta 625-osioms Lietuvos Krikšto metinėms, prisimenant kunigą Juozą Zdebskį (Vilnius: Petro ofsetas, 2012. – 240 p.: iliustr., faks. – ISBN 978 – 609 – 420 – 244 – 5)

Ši istoriko Antano Lesio knyga yra apie kunigo Juozapo Antano Zdebskio gyvenimą, veiklą, jo nudeginimą ir žūtį, sovietinį ir dabartinį dvasininko žūties tyrimą, apie jo atminties įamžinimą. Leidinyje daug medžiagos iš Lietuvos ypatingojo archyvo (LYA), Lietuvos centrinio valstybės archyvo (LCVA), iš publicistinės bei periodinės spaudos. Knyga gausiai iliustruota nuotraukomis ir dokumentine medžiaga.

A. Lesys (g. 1952 m.) daug metų mokytojavo Vilnijos krašte, dirbo Turgelių ir Akmenynės lietuviškose mokyklose, dėstė istoriją Šalčininkų lietuviškoje 1000-mečio gimnazijoje. Apie Vilnijos kraštą, švietimą spausdina straipsnius laikraščiuose „Voruta“ ir „Trakų žemė“, dalyvauja „Versmės“ leidyklos rengiamose ekspedicijose, yra parašęs straipsnių „Lietuvos valsčių“ serijos monografijoms.

***

Po Antrojo pasaulinio karo dėl sovietų okupacijos katalikų padėtis Lietuvoje sunkėjo. Bažnyčia buvo atskirta nuo valstybės, konfiskuotas jos turtas. Siekiant Ją sunaikinti buvo skaldoma dvasininkijos vadovybė, draudžiama jaunesniems kaip 18 metų asmenims dalyvauti liturginėse apeigose (patarnauti šv. Mišiose, giedoti bažnyčios chore, procesijose nešti vėliavas, barstyti gėles), bet koks grupinis vaikų katekizavimas buvo traktuojamas kaip įstatymo pažeidimas. Vyko prievartinė ateizacija, griežta religinio gyvenimo kontrolė. Dauguma sovietinės Lietuvos gyventojų buvo nepatenkinti tokia situacija, bet tik dalis iš jų išdrįso pasipriešinti ir kovoti už dažnai pažeidžiamas tikinčiųjų teises.

Ryškų pėdsaką pasipriešinimo istorijoje paliko kun. Juozas Zdebskis.

Kun. Robertas Grigas knygoje „Menas gyventi. Pamokslų metmenys“ apie kun. J. Zdebskį rašė: „Šalia mūsų dar gyvena daugybė amžininkų, girdėjusių gyvą žodį, jo sakomus pamokslus – ne iš magnetofono įrašų kurie, beje, dar sovietmečiu, matyt, suvokus išliekamąją jų vertę, slapta buvo dauginami ir egzistencinės tiesos bei nepavergiamos dvasios laisvės išsiilgusiųjų kaip atgaiva klausomi. Prisimenantys kalbėtoją, <…> tikriausiai vėl dvasios akimis išvys tą, sakytum, nedrąsią, nuolankią jo laikyseną, kuriai nieko svetimesnio turbūt nebuvo už aktorišką gestikuliaciją ir dirbtinę pozą; vėl išgirs ramų, niekur neskubantį balsą, čia užuojautos liūdesiu <…> nusidažantį, čia vaikišku humoro džiugesiu nušvintantį, bet vis gilų, sutelktą…“ (Vilnius, 1997 m.).

Rasa Kalinauskaitė straipsnyje „Kas slepia kunigo J. Zdebskio žudikus?“ teigė: „Ar ne KGB genas laisvos Lietuvos prokuratūrai sutrukdė ištirti bent vieną sovietmečio disidento žūtį, kurioje savo pėdsaką paliko ši represinė režimo struktūra? Toks klausimas kyla, susipažinus su vienos ryškiausių pasipriešinimo asmenybių – kunigo Juozo Zdebskio – byla ir beviltiškais Laisvės kovotojų prašymais ištirti jo persekiojimą.“ (Lietuvos žinios, 2012 m., nr. 12-14).

Ses. Birutė Gučaitė išsaugojo gydytojos Genovaitės Drąsutytės dienoraštį ir prisiminimų užrašus. Ses. G. Drąsutytė apie kun. J. Zdebskį rašė: „Sunku apibūdinti žodžiais tokį žmogų, kuris turbūr ruošiamas Šventumo garbei…“

Perskaitęs gyd. G. Drąsutytės pranašiškus žodžius šios knygos autorius A. Lesys dar kartą skaitytojams priminė dvasininko gyvenimo, veiklos ir kančios istoriją, kurią parašė remdamasis archyviniais dokumentais, liudininkų pasakojimais, straipsniais ir knygomis bei sukurtais dokumentiniais filmais.

Ses. G. Drąsutytė savo prisiminimuose apie kun. J. Zdebskį rašė: „Gerai prisimenu, kaip jis kūrė ateities planus – apie įstaigą tarp miškų, kur nelaimingosios rastų Dievą ir globą, o kūdikėliai, kurie buvo pasmerkti nematyti saulės, išvystų dienos šviesą, begalinį grožį, Dievo gerumą. Iš vaikelių tikriausiai išaugtų ne vienas šventasis, didvyris… Tėvelis (kun. J. Zdebskis – aut. past.) sakydavo: „Jei Dievas leistų, amžinybėje norėčiau būti mergaičių, o ypač nelaimingųjų globėju… Aš taip kasdien meldžiu šito…“

Tikimės, kad kun. J. Zdebskio maldos buvo išklausytos ir nelaimingosios – paniekintos, suvedžiotos, atstumtos, pažemintos, besilaukiančios bei nutraukusios nėštumą – gali melsti kun. Juozo užtarimo…

Knygos autorius nesistengė komentuoti kun. J. Zdebskio veiklos, jo persekiojimo, KGB jam panaudotų spec. priemonių ir tragiškų kunigo mirties aplinkybių. Pateikta informacija padės patiems skaitytojams atlikti kunigo nudeginimo ir žūties tyrimą.

Autorius dėkingas kun. J. Zdebskio bendražygiui, šios knygos rėmėjui garbės kanauninkui Vytautui Juozui Vaičiūnui.

Knygos tiražas – 4 000 egzempliorių.

Vilnius

The post Bažnyčios riteris appeared first on Voruta.

Lankantis Vilniuje, žingsniuojant pagrindine senamiesčio Pilies gatve, priešais Šv. Jonų bažnyčią ir varpinę dėmesį patraukia keletas stilingų pastatų. Vienas iš jų – signatarų namai. Čia buvo pasirašyta Lietuvos Nepriklausomybės Vasario 16-osios aktas. Ir gretimas, pažymėtas paminkline lenta, skirta Juozapui Ignotui Kraševskiui. 2012 m. liepos 28 dieną buvo šio iškilaus rašytojo, poeto, leidėjo, istoriko ir archeologo 200-asis gimtadienis. Jo nuopelnai Lietuvos tautinės savimonės tapsmui tikrai verti atminimo.

Pats kūrėjas nebuvo mūsų tautietis, jis gimė Varšuvoje 1812 metais. Vilnių ir jo istoriją pamilo studijuodamas senajame universitete. Kitaip ir negalėjo būti. Garbi universiteto profesūra čia buvo subūrusi visą plejadą gabaus ir talentingo jaunimo. Svarbiausios tuometinio studento gyvenimo vertybės – meilė Tėvynei ir jos laisvės ilgesys. Aktyviai pasireiškęs patriotinėse studentų organizacijose J. Kraševskis buvo caro valdžios suimtas ir porą metų kalinamas. Nuo 1834 metų kurį laiką turėjo gyventi policijos priežiūroje savo giminės Dolgoje dvarelyje, Voluinėje, Ukrainoje.

Savo gyvenimo užduotį J. Kraševskis suvokė kaip literatūrinį bei mokslinį Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės istorinės atminties gaivinimą. Didžiulis jo nuopelnas, tai mokslo ir literatūros žurnalo „Ateneum“ leidyba. Per dešimtmetį, nuo 1841-ųjų, išleist 66 jo numeriai. Leidinys tapo intelektualinio Vilniaus gyvenimo ašimi. Juk universitetas tuo metu represiniu būdu buvo uždarytas. Labai svarbus J. Kraševskio darbas, keturių tomų studija pavadinimu: „Vilniaus istorija nuo pradžios iki 1750-ųjų metų“. Taip pat dviejų tomų knyga „Senovės Lietuva“. Šie veikalai ir šiandien pasitarnauja istorikams kaip žinių šaltinis, nes daug dokumentų, kuriais naudojosi autorius, iki mūsų dienų neišliko. Įdomu, kad J. Kraševskis parengdavo ir kurortinį leidinį „Druskininkai“. Jame atsispindi to meto atostogavimo papročiai ir mados.

J. Kraševskis domėjosi ne tik Lietuvos istorija, bet ir lietuvių kalba, mitologija, rinko tautosaką, dainas, padavimus, priežodžius. Tam reikalui netgi buvo pramokęs lietuviškai. „Senovės Lietuvoje“ vienas skyrius paskirtas tautosakai. Mokslų draugijos rūpesčiu jis buvo išverstas į lietuvių kalbą ir išleistas Vilniuje, nelengvais 1921-aisiais. Jį spaudai parengė ir „Lietuvių dainos“ pavadinimą davė Mykolas Biržiška, pridėdamas ir savo trumpus komentarus.

J. Kraševskio grožinės literatūros kūriniai nors parašyti lenkų kalba, žadinio lietuviškąją savimonę. Lietuvos praeitį romantiškai vaizduoja poema „Anafielis“. Jos dalys „Vytolio rauda“, „Mindaugas“, „Vytauto kovos“. Beje, poemos pavadinimas prigijo dabartinėje kalboje kaip „Anapilis“. Apie Lietuvos istoriją J. Kraševskio romanai „Karalių motina“, „Kunigas“. O kūrinių „Švento Mykolo bažnyčia“ , „Paskutinieji Žygimanto Trečiojo viešpatavimo metai“, „Paskutinioji Slucko kunigaikštystė“ veiksmas vyksta ir Vilniuje. Lietuvių kultūra J. Kraševskio kūriniuose palankiai, ginamas jos valstybingumas.

Jie turėjo įtakos ir nacionalinio atgimimo literatūros tapsmui. Įsikūrus 1855 metais Vilniaus archeologiniai komisijai, J. Kraševskis netrukus buvo pakviestas dalyvauti jos veikloje. Tyrinėjo Vilnijos krašto archeologinius paminklus, pirmasis juo pristatė pasaulio mokslininkams, tarptautiniuose Bolonijos ir Stokholmo kongresuose.

Apskritai, J. Kraševskio būta darbštuolio. Jo palikimas – per 600 įvairaus žanro kūrinių. Nuo 1863 metų J. Kraševskis gyveno Drezdene, ten įkūrė leidyklą. Joje išleido ir garsiąją Konstantino Tiškevičiaus kelionės Nerimi ataskaitą „Vilija ir jos krantai“. Mirė rašytojas 1887-ųjų kovo 19 dieną Ženevoje. Minint šio iškilaus kūrėjo 200 metų sukaktį pats laikas pagalvoti apie jo svarbiausiųjų darbų vertimą ir leidybą, nes iki šiol plačiajai visuomenei J. Kraševskis žinomas tik kaip istorinių romanų rašytojas.

Įdomi yra ir namo, kuriame gyveno rašytojas istorija. Gal net verta romanisto plunksnos. Šiandien čia – „Naručio“ viešbutis. Pastatas atspindi tris architektūrinės Vilniaus raidos etapus. Pirmasis – aukštas, raudonų plytų gotikinio mūro, antrasis ir tretysis – klasicistiniai, ketvirtasis – istorizmo stilistikos. Įėjimas į viešbučio holą, tai buvuvi broma į vidinį namo kiemą. Žinios apie buvusius namo valdytojus siekia XVII amžiaus vidurį, vėliau namas atiteko jėzuitams, kurį jie išplėtė, paaukštino ir apgyvendino seminarijos auklėtinius. O po ordino panaikinimo namo savininkai jau keitėsi vienas po kito. Viršutiniuose aukštuose buvo nuomojami butai, pirmame – kavinės, smuklės, parduotuvės. XIX amžiaus pabaigoje pirmame aukšte įsikūrė knygynas, o 1918 metais namas tapo viešbučiu „Versalis“, jo restoranas vadinosi „Po elniu“.

Pastatas viešbučio funkciją atliko ir sovietmečiu, tik jo pavadinimas buvo pakeistas į „Narutį“, o kavinė įgijo „Kristupo“ pavadinimą. Nelabai mes paisome istorinių tradicijų, todėl taip aktualiai skamba J. Kraševskio žodžiai ištarti dar 1839 metais: „Kadaise Vilnius turėjo savo veidą, savitą, originalų charakterį, bet šiandien kaip ir dauguma miestų bei miestelių supanašėjo su kitais, tik paveldu skiriasi miestai, o Vilnius daugumos senovės paminklų nebeturi arba beveik prarado. Karai, gaisrai ir viską naikinantis laikas sutrupino paminklus. Senieji namai buvo saviti, nors ir ne taip grakščiai atrodė. Nauji – grakštesni, bet be savitumo“. Nuo savęs pridursiu: savitumą privalo išlaikyti ne tik Vilnius ir kiti miestai, bet mūsų kultūra visose savo apraiškose.

Tekstas skaitytas LRT laidoje „Ryto garsai“

www.bernardinai.lt

Nuotraukose:

1. J. I. Kraševskis

2. J. I. Kraševskio atvaizdas (Billo Winterso nuotr.)

3. Signatarų namai Vilniuje (Andrius Ufarto (BFL) nuotr.)

The post Juozapas Ignotas Kraševskis – istorikas, rašytojas, leidėjas appeared first on Voruta.

Jau ne kartą tvirtinome, kad savo krašto istorijos pažinimas yra tas skiedinys, kuris sutvirtina valstybės ateities pamatus, padeda atskirti grūdus nuo pelų, įžiebia patriotizmo kibirkštį.

Vargu ar kam reikia sakyti, kad šiame paviršutiniškumo amžiuje dominuoja abejingumo savo istorijai mada, nuodingas kosmopolitizmo virusas, paverčiantis tautą beforme mase ir stumiantis ant išnykimo bedugnės.

Kita vertus, nereikia vengti priminti pačių sunkiausių Lietuvai istorijos periodų, koks buvo, pavyzdžiui, painus 1918-1922 m. ar dar platesnis laikotarpis. Gal kai kas ims tvirtinti, kad šitaip norima sukiršinti tautas ir etnines grupes, bet juk tų visiems žinomų ir primirštų faktų bei situacijos dėlionė niekaip nesusijusi su nacionalinės nesantaikos kurstymu. Tai tiesiog istorinė tiesa, skirta tam, kad nepasikartotų juodžiausi jos puslapiai.

Ką esate girdėję apie Vidurio Lietuvą? Geografiniu požiūriu tai aukštu urbanizacijos ir žemės ūkio lygiu išsiskirianti Lietuvos teritorija Vidurio žemumoje tarp Jonavos, Prienų, Kaišiadorių, Raseinių rajonų. Jos centras – Kaunas, kadaise apie du dešimtmečius – laikinoji Lietuvos sostinė.

Bet lenkiškoji Vidurio Lietuvos („Litwa Srodkowa“) versija – visai kas kita. Ji pirmiausiai turbūt atsirado generolo Jusefo Pilsudskio, sumaniusio atkurti Abiejų Tautų Respubliką (ATR) 1772 m. jos sienų ribose, galvoje. Filosofinių svaičiojimų kupinas „strategas“ Josefas Pilsudskis siekė sukurti Tarpjūrio valstybių federaciją principu „nuo jūros iki jūros“, kaip atsvarą Rusijos ir Vokietijos galiai. Jis pakvietė įeiti į jos sudėtį Lietuvą, Latviją, Estiją, Suomiją, Baltarusiją, Ukrainą, Vengriją, Rumuniją, Jugoslaviją ir Čekoslovakiją. Tai buvo lyg vėliau J. Stalino sugalvotos Slavų konfederacijos analogas (apskritai lenkų agresyvios idėjos buvo sėkmingai perimtos stalinistų). Generolas 1919 m. bandė organizuoti Vilniuje M. Riomerio vyriausybę, kuri vadovautų bendrai Lenkijos ir Lietuvos valstybei.

Ši fiktyvi idėja Lietuvai ant durtuvų buvo pateikta po to, kai Lucjanas Želigovskis, pamynęs 1920 10 07 pasirašytą Suvalkų sutartį, neva neklausydamas Varšuvos, apėjęs demarkacinę liniją, likus parai iki sutarties įsigaliojimo spalio 10 d. 12 val., užėmė Vilnių, o paskui ir visą Vilniaus kraštą. Vienu metu jis net buvo netoli Ukmergės, žygiavo Kėdainių ir Jonavos kryptimi.

Tariamai Lenkijos vyriausybės nekontroliuojamas generolas nepaprastai skubėjo: jau spalio 12 d. jis paskelbia įkuriąs Vidurio Lietuvos valstybę – visą okupuotą rytinę Lietuvos teritoriją nuo Daugpilio Nemunu beveik iki Gardino. Užimtos Ašmenos, Breslaujos, Švenčionių, Vilniaus apskritys ir dalis Trakų apskrities sudarė iš viso 13 014 kv. km, kur gyveno beveik pusė milijono gyventojų (1940 11 06 Lietuvai buvo gražinta tik 9 546 kv. km, bet gyventojų skaičius joje – daugiausiai dėl čia atsikėlusių lenkų – per du dešimtmečius buvo išaugęs iki 565 400).

Istorikas Alvydas Butkus savo 2008 m. išleistoje studijoje „Baltiškos impresijos“ rašė apie tai, kuo gi Varšuva motyvavo Vidurio Lietuvos sudarymą. Be žeminančios leksikos (L. Želigovskis Vilnių esą išvadavo iš „klumpėtų chamų litvinų“) ji skleidė J. Stalino propagandos, platintos prieš II Pasaulinį karą, vertas versijas: Vidurio Lietuvą buvo būtina paskelbti dar ir dėl galimo Sovietų Rusijos puolimo. Neva Lietuva 1920-ųjų vasarą nekliudomai praleido bolševikų kariuomenę iki Varšuvos, kur rugpjūtį ji buvo sumušta. Kita vertus, L. Želigovskis išgelbėjęs ir nuo „litvinų“ bei „žmudų“ (žemaičių), įsikūrusių Vakarų Lietuvoje, bet ir nuo bolševikinės Rusijos.

Jeigu būtų norėjęs, Lenkijos valstybės ir kariuomenės vadas maršalas J. Pilsudskis būtų atšaukęs L. Želigovskį iš Vidurio Lietuvos vadovo posto. Lietuva buvo net sutikusi pagal Tautų Sąjungos Tarybos pateiktą Hymanso planą surengti plebiscitą tam tikromis sąlygomis, kurių viena – atitraukti iš Lietuvos L. Želigovskio kariuomenę – privertė atšaukti šį pasiūlymą, ir 1922 01 13 taikinamoji procedūra lietuvių ir lenkų ginče buvo nutraukta, atšaukiant karinę kontrolės komisiją ir keičiant demarkacinę liniją.

Pastangos derybomis sureguliuoti konfliktą baigėsi po to, kai prieš tai, tų metų sausio 8 dieną, buvo surengti rinkimai į vadinamąjį Vidurio Lietuvos seimą. Apie juos savo dekretu 1921 11 30 paskelbė pats generolas L. Želigovskis. Viktoras Biržiška 1936 m. Kaune išleistoje savo atsiminimų knygoje „Neužgijusios žaizdos“ apie padėtį Vilniaus krašte vaizdžiai rašė, kaip lietuviai, baltarusiai ir žydai boikotavo šiuos rinkimus. Buvo aišku, kad „lenkai okupuotam kraštui nori suteikti išorinio teisėtumo žymių ir prieš Tautų Sąjungą bei Vakarus pavaizduoti, kaip „gelbsti išbadėjusius litvinus“ ir paverčia jų gyvenimą tikru roju žemėje“. V. Biržiška netgi cituoja vieną lenkų atsišaukimą, kuriame tvirtinama, kad būtent „broliai lenkai davė lietuviams liuosybę ir išvadavo juos iš Maskvos pančių“.

Tik po keleto dešimtmečių ši retorika atsinaujins iš Rytų, tačiau šiandien turime suprasti, kad pirmiausia ji nuskambėjo iš lenkų okupantų lūpų.

Rinkimuose dalyvavo apie 64,4 proc. rinkėjų (lietuvių – 8,2 proc., žydų – 15,3 proc., baltarusių – 41 proc.). Neliko abejonių, kad jie buvo suklastoti. Kaip rašo V. Biržiška, juose balsavo ištisi lenkų kariuomenės batalionai, traukiniais ir vežimais atvežti šimtai visai ne Vilniaus krašto gyventojų.

Iškart po rinkimų nutrūko Tautų Sąjungos tarpininkavimu vykusios derybos, o Lenkijos Seimas liovėsi dangstytis nepriklausomos Vidurio Lietuvos valstybės idėja ir 1922 03 24 ją oficialiai prijungė prie Lenkijos. Vienodinant Lenkijos administracinį pasiskirstymą, 1925 12 22 Vidurio Lietuva tapo eiline Lenkijos vaivadija. Vilniaus kraštas su Vakarų Baltarusijos dalimi buvo padalintas tarp trijų vaivadijų. Tautų Sąjunga faktiškai pripažino Vilnių Lenkijai. Iki pat 1938 m., kai, Vokietijai pradėjus agresiją Europoje, Lietuva buvo priversta užmegzti diplomatinius santykius su Lenkija, šis kraštas buvo okupuotas, net neužsimenant apie kažkada puoselėtą ATR idėją…

Prijungus Vidurio Lietuvos žemes prie Lenkijos, atsirado Vilniaus krašto arba „Wilenszcyzna“ pavadinimas. Lietuviai dar iki šių dienų vartoja pavadinimą „Vilnija“. Žinynuose rašoma, kad
1937 m., lenkų kontroliuojamais gyventojų surašymo duomenimis, Vilniaus krašte gyveno 194 679 žmonės, iš kurių 66 proc. buvo lenkai, 28 proc. – žydai, 3,8 proc. – rusai, 0,9 proc. – baltarusiai, tik 0,8 proc. – lietuviai. Nors apie 1930 m. Vilniaus krašte buvo apie 25 proc. lietuvių, 35 proc. lenkų, 15 proc. žydų, po 5 proc. rusų ir baltarusių.

Nuo pirmųjų Vilniaus krašto okupacijos dienų oficialia kalba tapo lenkų. Valstybine kalba ji oficialiai patvirtinta 1924 m. Nors Lenkijos įstatymai ir numatė tautinių mažumų teises, pavyzdžiui, lietuviškose mokyklose dėstyti gimtąja kalba, tačiau praktiškai tai nebuvo įgyvendinama. Nuo 1925 m. masiškai pradėtos uždarinėti ne lenkų privačios mokyklos. Kaip rašo V. Biržiška, jau 1920 m. pabaigoje pradėti suiminėti lietuvių mokytojai, skleidę lietuviškumo idėjas tarp jaunimo. Atviro teroro susilaukė lietuvių gimnazija Vilniuje, kur nemokantys lietuviškai vaikai ir sulenkėjusių šeimų mokiniai specialiose pirmuosiuose C klasėse buvo mokomi lietuviškai kalbėti ir rašyti. Po 1922 m., kai V. Biržiška ir dar 32 lietuviai už aktyvią lietuvišką veiklą buvo ištremti iš Vidurio Lietuvos į Kauną, šios klasės okupantų buvo uždarytos, o gimnazija buvo iš viso išmesta iš senų gražių rūmų tuometinėje Mickevičiaus g. 38.

Okupacinę lenkų politiką vadinamoje Vidurio Lietuvoje taikliai ironizavo buvęs Lenkijos ambasadorius Lietuvoje 1992-1996 m., teisininkas ir diplomatas Janas Widackis. Lenkiškame „The Newsweek“ žurnale praėjusio lapkričio pabaigoje jis pašiepė garsiąją užsienio reikalų ministro Radoslawo Sikorskio frazę, esą nežinąs faktų, kad lenkai būtų okupavę dalį Lietuvos, kaip Rusijos diplomatijos šefas Sergėjus Lavrovas tvirtino, jog neįžvelgiąs ir sovietinės Baltijos šalių okupacijos. Be to Radoslavas Sikorskis prieš pat rinkimus Lenkijoje padovanojo kelis šimtus litų tiems Vilniaus krašto tėvams, kurie leis savo atžalas į lenkiškas, o ne lietuviškų mokyklų pirmą klasę. „Kaip mes reaguotume, jei Vokietijos vyriausybė premijuotų tuos saleziečius, kurie leis savo vaikus į Opolės regiono vokiškas mokyklas?“, savo interviu retoriškai klausia diplomatas. Jis Vilniuje dar ir dabar girdėjęs, kaip lenkai patriotiškai gieda: „Ką iš mūsų prievarta paėmė, kardu atsiimsim!“ arba „Nemesim žemės, iš kurios kilo mūsų priedermės!“

Kas žino, gal kada nors, vykdant tokias okupanto priedermes, ir atgims neutraliu Vidurio Lietuvos pavadinimu pavadinta autonomija. Ir nemanau, kad pasaulis į tai labai jau sureaguotų…

A. Didžgalvio nuotr.

www.delfi.lt

Nuotraukoje: Č. Iškauskas

The post Č. Iškauskas. Vidurio Lietuva: lenkų okupacijos aidai… appeared first on Voruta.

Mes susipažinome apie 1950 m., kai a. a. Justinas Marcinkevičius įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti lituanistikos, o aš, tik ką baigęs tas studijas, buvau paliktas Universitete dėstyti. Jis už mane buvo 5 metais jaunesnis. Skaičiau lietuvių dialektologijos, istorinės gramatikos ir kitas kalbines disciplinas. Savo studentus gerai pažinojau.

Studijos universitete tada nė iš tolo nepriminė dabartinių. Svarbiausias studentų rengimo tikslas buvo jų komunistinis auklėjimas ir ištikimybės komunizmui ugdymas. Visa kita, taigi ir mokslas – antraeiliai dalykai. Dėl to visagaliai partorgai ir komsorgai siautėjo be perstojo. Atviruose partijos ir komjaunimo susirinkimuose būdavo koneveikiami dori, mokslo siekiantys dėstytojai ir studentai vien dėl to, kad jų pažiūros neatitiko bolševikų „tikėjimo“. Demagogija liejosi per kraštus. Reikėjo „tikėti“ prievarta diegiamomis, svetimųjų ideologų primestomis dogmomis, tariamais socializmo dėsningumais, iškreiptu pažangos supratimu. Skelbiami lozungai ir gyvenimo realybė skyrėsi kaip dangus nuo žemės. Abejoti bolševizmo „tiesomis“, juo labiau viešai reikšti savo abejonę, buvo nevalia, privalėjai „tikėti“. Jaunimo idėjinis nuodijimas neturėjo ribų.

J. Marcinkevičius negalėjo nežinoti apie neseniai iš Universiteto išguitus žymiuosius Fakulteto mokslininkus profesorių Igną Jonyną, Leoną Karsaviną, Vosylių Sezemaną ir kitus. Nuolat buvo „linksniuojamos“ Broniaus Dundulio ir kitų dorų mokslininkų humanitarų pavardės. Ir ne vien jų, be to, ne tik Universitete. Kazys Preikšas, Juozas Žiugžda ir kiti bolševizmo tarnai be paliovos plūdo tariamuosius „sovietinio mokslo ir meno niekintojus“, „apolitiškumo skleidėjus“, „keliaklupsčiautojus prieš Vakarus“ ir t. t. Siautėjo smurtas, areštai ir trėmimai, kurie Universiteto neaplenkdavo.

Lituanistams skaudu buvo matyti, kaip lietuvių kalba stumiama iš viešojo gyvenimo, kaip ji diskriminuojama ir tampa (Lietuvoje!) antraeile kalba po rusų kalbos, kuri visaip proteguota ir kelta „į padanges“. Juk naikinamas lituanistų būsimasis darbo įrankis. Negalima buvo nematyti Vilnijos lietuvių paspartinto lenkinimo ir rusinimo, gyvenant čia pat, Vilniuje.

Po karo ilgą laiką nebuvo jokio lituanistinio, bent jau kalbinio, mokslinio darbo. Spaudoje pasirodydavo tik vienas kitas diletantiškas straipsnelis. Tačiau bolševikinė propaganda šaukte šaukdavo apie dar negirdėtą sovietinės lituanistikos mokslo suklestėjimą. Klestėjimas be mokslo darbų! Visišką nesirūpinimą lituanistikos mokslu rodo docento Jono Kruopo ir vyr. dėstytojo Juozo Senkaus pašalinimas iš Universiteto man bebaigiant studijas – vienintelių dviejų Lietuvių kalbos katedros darbuotojų, pajėgiančių skaityti teorines disciplinas. Tai buvo beveik mirtinas smūgis mūsų katedrai, suduotas daugiausia partorgo Stasio Lazutkos pastangomis. J. Marcinkevičiui visa tai turėjo būti gerai žinoma, nes jis gyveno kartu su vidurinės mokyklos laikų bendramoksliu, artimiausiu savo bičiuliu Jonu Kazlausku, tada taip pat studijavusiu lituanistiką ir pasirinkusiu lietuvių kalbos (Marcinkevičius – lietuvių literatūros) studijas, vėliau tapusiu žymiu kalbininku, tačiau žuvusiu paslaptingomis aplinkybėmis greičiausiai ne be KGB įsikišimo. Pats Justinas vienodai rimtai studijavo tiek literatūrines, tiek ir kalbines disciplinas. Tuo ne kartą teko įsitikinti.

Lituanistų literatų padėtis Universitete tada buvo daug sunkesnė negu kalbininkų. Juk literatūra – ideologinė disciplina. Ji privalėjo būti bolševikinė. Dėl to kandidatais į būsimuosius literatūros mokslininkus būdavo parenkami tik, bolševikų akimis žiūrint, „krištolinio tyrumo“ žmonės. Bet kokią abejonę keliantis lituanistas būdavo nukreipiamas į Lietuvių kalbos katedros aspirantūrą (dab. doktorantūrą), kur „viskas tinka“. Toks partinis „išmintingas“ vadovavimas (мудрое руководство) privedė prie to, kad galop kurį laiką Lietuvių kalbos katedra turėjo net 5 filologijos mokslų daktarus (dab. habilituotus daktarus), o partijos „globojama“ Lietuvių literatūros katedra – dar nė vieno. Justinas visa tai matė. Jo akyse buvo persekiojami žymieji literatūros specialistai nebolševikai, šantažuojamas net garsusis profesorius ir kūrėjas Vincas Mykolaitis-Putinas. Vėliau iš Universiteto buvo išguitos puikios specialistės Meilė Lukšienė, Vanda Zaborskaitė, Irena Kostkevičiūtė ir kitos.

Justinas jautė savo, kaip poeto, pašaukimą, glūdinčias savyje didžiules poetines galias. Bet puikiai suprato, kad visa tai nueis niekais, jeigu partija panorės. Tai rodė ne vieno gabaus, bet „pūtusio prieš vėją“, poeto tragiškas likimas. Apskritai bet kokią karjerą sovietmečiu galima buvo pasiekti tik esant partijos nariu. Kitokie keliai buvo uždaryti. Visi Justino kurso gabieji literatai (o tai buvo neeilinė lituanistų laida) įstojo į partiją: Alfonsas Maldonis, Algimantas Baltakis… Teko tuo keliu pasukti ir Justinui. Sovietų okupacijos laikais Lietuvoje kūrė literatūrą vien bolševikiniai, tiksliau kalbant, subolševikinti rašytojai. Kitokių beveik nebuvo.

Tačiau partija uždėdavo antspaudą visam žmogaus gyvenimui. ji ir jos vėlesnės transformacijos (LDDP, LSDP…) tokį asmenį neišvengiamai toliau valdydavo, įtakodavo jo poelgį, norėjo jis pats to ar nenorėjo.

Prisimenu Fakulteto koridoriuose per pertraukas girdėtus ginčus tarp Justino ir Tomo Venclovos – abu kurį laiką studijavo kartu. Tomas kritikuodavo sovietinę valdžią, o Justinui likdavo tik ją ginti. Juk už Tomo pečių stovėjo galingas jo tėvas ir Tomas galėjo sau daug ką leisti, tuo tarpu Justinas tebuvo paprastas kaimo bernelis, niekieno neglobojamas.

Baigęs Universitetą Justinas kartą mane su žmona Regina pasikvietė pas save į svečius. Matyt, jį imponavau nepataikaudamas bolševikams. Tada pokalbyje pajutau jo, kaip asmenybės, tragišką dvilypumą. Jame varžėsi partinis su lietuvio patrioto – du nesuderinami – pradai. Tuokart Justinas padovanojo mano dukteriai Laimutei neseniai pasirodžiusią savo knygelę su gražiu įrašu. Deja, tos knygelės neišsaugojau, turbūt vaikai „suskaitė“. Nebeatsimenu nė jos pavadinimo ir ką Justinas joje įrašė.

Po to mudviejų kontaktai nutrūko ilgam, net keliems dešimtmečiams. Visą tą laiką domėjausi Justino kūryba. Perskaitydavau kiekvieną pasirodžiusią naują knygą, ypač dramas ir poemas. Jose asmenybės dvilypumas, jos sudvejinimas, ne tik neišnyko, bet, ko gero, padidėjo.

Partinės linijos laikymasis lėmė, kad J. Marcinkevičiaus kūryba, ypač ankstyvoji, atitiko vadinamojo socialistinio realizmo reikalavimus: pakilų kalbėjimą apie kolektyvizaciją, Bažnyčios nepagrįstą kaltinimą žmonių pasyvumo ugdymu ir t. t. Pagaliau – jo eilės apie Leniną!

Kita vertus, pasirenkama anuomet labai „slidi“ Lietuvos istorijos tematika, kurioje atsispindi senosios mūsų valstybės didybė. Tai – kūriniai „Mindaugas“, „Mažvydas“, „Donelaitis“, „Katedra“. Verčiami į lietuvių kalbą Adomo Mickevičiaus lietuviškieji kūriniai: „Gražina“, „Vėlinės“, „Ponas Tadas“ (su V. Mykolaičiu-Putinu). Lietuviškąjį pradą rodo ir tokios eilutės:

Ačiū, kad gyvas likai,

Dvaruos apspjaudytas žodi.

Prasidėjus Michailo Gorbačiovo reformoms lietuviškas patriotinis Justino asmenybės pradas greit užgožė partinį. Justinas tuoj pat įsijungė į Sąjūdį, tapo vienu iš aktyviausių jo veikėjų. Gėrėjausi ugningomis Justino kalbomis šimtatūkstantiniuose atgimstančios Lietuvos mitinguose. Jis pasirašė ne vieną kreipimąsi spaudoje dėl apverktinos Vilnijos lietuvių padėties.

Mudviejų kontaktai po ilgos, net kelių dešimtmečių, pertraukos vėl atsinaujino 1990 m., kuomet jau laisvoje Lietuvoje „kažkieno valia“ Justinas tapo Lietuvos mokslų akademijos tikruoju nariu (akademiku), nors prieš tai nebuvo išrinktas nariu korespondentu, kaip tada buvo įprasta. Abu priklausėme tam pačiam Socialinių ir humanitarinių mokslų skyriui. Tačiau čia jis jautėsi nejaukiai, lyg svetimkūnis. Juk buvo ne mokslo, bet meno žmogus – literatas kūrėjas. Posėdžiuose sėdėdavo tylus. Į diskusijas nesileisdavo. Prieš balsavimą kartais pašnabždomis pasikonsultuodavo su tais klausimais išmanančiais mokslininkais. Yra kėlęs mintį, kad Lietuvos mokslų akademiją reikėtų pertvarkyti į Mokslo ir meno akademiją, kurioje, žinoma, jis jaustųsi tvirčiau.

Į Justiną Marcinkevičių žiūriu kaip į genialų kūrėją, patekusį į viską traiškančias bolševizmo girnas. Jis atspindi savo kartos literatų ir literatūros mokslininkų tragizmą, jų pažiūrų prievartinę kaitą.

Nuotraukoje: a. a. J. Marcinkevičius

Voruta. – 2012, saus. 7, nr. 1 (739), p. 1, 10.

The post Atsiminimai apie poetą Justiną Marcinkevičių: jo asmenybės dvilypumas appeared first on Voruta.

Vidmanto Žiliaus pasisakymas, nuskambėjęs 2011 m. rugsėjo 21 d. Lietuvos Respublikos Seime vykusioje konferencijoje „Iššūkiai valstybės vientisumui prieš dvidešimt metų ir šiandien“, skirtoje pietryčių Lietuvos problemoms aptarti.

Praėjo 20 metų, kai buvo sukurta Valstybinė komisija Rytų Lietuvos problemoms nagrinėti, iškilus didelė grėsmei Lietuvos valstybei. Iš šio laiko nuotolio norisi apžvelgti jos veiklos reikšmę ir įtakos pėdsakus šiandien.

Visus šiuos metus gyvenau Šalčininkų krašte, nes 1989 metais su šeima atsikėlėme ir, galima sakyti, šiame krašte nuo sovietinės santvarkos žlugimo iki dabartinės autonomijos įkūrimo (ji nėra įteisinta, bet faktiškai veikia), teko matyti, kaip vystėsi šis kraštas, kokia linkme, kokia raida. Per šį laiką jaučiau krašte gyvenančių žmonių tą rūpestį, visus skausmus. Esu pats šiame sūkuryje. Gal iš šalies atrodo, kad tas viesulas yra baisus, matosi, kaip jis viską šluoja, o viduje yra ramiau. Nieko panašaus, sūkuryje yra baisu ir žiauru.

Vis dėl to pastarąjį laikmetį reikėtų vertinti dvejopai. Negalėtume keikti Lietuvos valstybės ir savęs, kad nieko nepadarėme, viskas yra blogai, stovime vietoje. Šio krašto kontekste matome ir teigiamų poslinkių.

Ką matėme prieš 20 metų Šalčininkų ir Vilniaus krašte? Viena kita lietuviška mokykla, sakykime, Šalčininkų rajone – Poškonių pagrindinė mokykla, o Vilniaus rajone – Marijampolio mokykla, ir viskas. Atkūrus nepriklausomą valstybę, įkūrus Valstybinę komisiją Rytų Lietuvai, švietimas buvo tas tikslas, kurį reikėjo atkurti šiame krašte. Reikėjo sutikti ugnį į save įgaliotiems vyriausybės atstovams ir jie sugebėjo tai padaryti. Buvo atkurtos lietuviškos mokyklos Dieveniškėse, Eišiškėse, Jašiūnuose, Turgeliuose, Baltojoje Vokėje. Tai buvo padaryta ir valstybės įgaliotinio Šalčininkų rajone Arūno Eigirdo dėka. Svarbiausia, kad buvo pasėtas lietuviškų mokyklų tinklas šiame krašte, o tai didžiausias tuomečio švietimo ministro, akademiko Zigmo Zinkevičiaus nuopelnas.

Kur prasmė, kam tos mokyklos buvo steigiamos? Jeigu šiandien jų neturėtume, kokia liūdna situacija vyrautų Vilnijoje – tai būtų dar tamsesnis kraštas, o vieni su kitais lietuviškai nesusikalbėtume. Nepriklausombės pradžioje Šalčininkuose lietuvių kalbos nesigirdėdavo, o dabar ausiai malonu, kai gatvėse kalbama lietuviškai, kai tarpusavyje įvairiautis jaunimas bendrauja lietuvių kalba.

To pasiekta lietuviškų mokyklų iniciatyva. Tiek lietuviškų, tiek lenkiškų mokyklų jaunimas puikiausiai randa bendrą kalbą įvairiomis – ir rusų, ir lenkų, ir lietuvių kalbomis. Jie neturi bendravimo problemos. Tačiau kur kas didesnė bėda su vyresniais žmonėmis, su kuriais ir dabar lietuviškai susikalbėti neįmanoma. Į tai valstybė ir atkreipia dėmesį. Sveikintina, kad Seimas priėmė naująjį Švietimo įstatymą. Vis dėlto, jei šis įstatymas neįsigalios dabar, tai šį kraštą nublokšime atgal į lietuvių kalbos užmiršimą. Pastarasis įstatymas labai reikalingas – šis Seimas, nė vienos politinės jėgos neišskiriu, žengė labai drąsų žingsnį. Kai žiūrime iš šono, sulaukiame daug priekaištų, bet kita vertus, Lietuva, žengusi į priekį, dairosi ir žvelgia zuikio žvilgsniu, ką pasakys mums kaimynai, ar mes gerai padarėme. Šios baimės turime atsikratyti ir Lietuva turi drąsiai eiti į priekį.

Pastarojo laiko įvykiai su Lenkija yra gan nemalonūs. Susimąstai: ar iš tikrųjų Europa yra sumanyta pasidalyti? Ar vėl prasidėjo dalybos, kam atiteks Lietuva? Visi, kurie esame čia, kurie mylime Lietuvą, turime galvoti, ar neatsitiks, kad mus pasidalins.

Valstybės vadovė Prezidentė Dalia Grybauskaitė drąsiai pareiškė poziciją, ką turime daryti, todėl mums, piliečiams, reikia to laikytis, o visa kita yra numatyta ir pasakyta valstybės politikoje.

Nuotraukoje: V. Žilius

Voruta. – 2011, lapkr. 12, nr. 21 (735), p. 4.

The post Pasėta lietuvybė augina vaisius Šalčininkų krašte appeared first on Voruta.

Apie galimus Lietuvos lenkų moksleivių streikus atidesni DELFI skaitytojai galėjo sužinoti dar pernai vasarą iš mano rašyto straipsnio. Priminsiu, apie kokius streikus tuomet kalbėjo Lietuvos lenkų vadas Valdemaras Tomaševskis: „Lietuvos lenkų rinkimų akcija neatmeta galimybės rengti mokyklų streiką, panašų į tą, kurį prieš mokyklų germanizavimą suorganizavo lenkų vaikai iš Września miestelio“.

Tas streikas atrodė taip: tolimais 1901 metais tuomet Prūsijai priklausančio miestelio valdžiai nutarus greta visų kitų vokiškai dėstomų dalykų vokiškai dėstyti dar ir tikybą, lenkų mokiniai atsisakė imti vokiškus katekizmus – juos mėtė pro langus, kad „nesiteptų rankų“. Kai mokytojas už tokią akciją juos nubaudė, jie paskelbė streiką. Perkėlus šią istoriją į šiandieninę Lietuvą, tikėtina, kad liūdnai garsėjantis europarlamentaras irgi siūlė Lietuvos lenkų vaikams mėtyti pro langus Lietuvos istorijos vadovėlius, kai ši bus pradėta dėstyti lietuviškai, o po to, lenkų partijai vadovaujant, surengti streiką prieš lietuvių kalbą, Lietuvos istoriją ir geografiją.

Nežinau, ar buvo mėtomi iš lenkų mokyklų langų lietuviški vadovėliai, bet streikas Lietuvoje iš tikrųjų įvyko. Rugsėjo 1-ją „Tygodnik Wileńszczyzny“ išspausdino „Vilniaus ir Vilenščiznos mokyklų streikų komitetų“, jų, sako, buvo per 70, kreipimąsi, kuriame rašoma, kad šie „iš apačios“ susikūrę visuomeniniai komitetai kviečia rugsėjo 2 d. į mitingą prie Prezidentūros. Taip pat, „eidami didvyrišku Wrześnios vaikų keliu“, jie skelbia streiką.

Ne, ne dėl katekizmų, bet jau dėl konkrečių žemiškų dalykų. Štai kaip atrodė pagrindiniai Vilnijos mokinių streiko reikalavimai: „artimiausioje Seimo sesijoje panaikinti Švietimo įstatymo nuostatas dėl mažumų švietimo; atsisakyti suvienodinto lietuvių kalbos egzamino; lenkų kalbos egzaminą padaryti privalomu; išbraukti diskriminuojantį postulatą dėl lietuviškos mokyklos puoselėjimo lenkų mokyklos sąskaita“.

Kad Lenkija pati nežino, ko nori, liudija ir naujausias jos užsienio reikalų ministro Radoslavo Sikorskio interviu Lietuvos spaudai. Korespondentui pasakius, kad Lietuvos lenkų švietimo padėtis yra geriausia pasaulyje, ministras atsakė: „bet aš dėl to nesiginčiju“. Tuomet visiškai nesuprantama, kodėl reikia šaukti visam pasauliui apie diskriminuojamus Lietuvos lenkus?

Tolimesnė įvykių eiga visiems žinoma. Į Vilnių atskrido Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas ir kartu su Lietuvos kolega susitarė, kad darbo imsis abiejų šalių ekspertų grupės, „kurios aiškinsis tautinių mažumų padėtį abiejose valstybėse“. Po šio susitikimo streikų komitetai nutarė dviem savaitėms sustabdyti streiką. Kas bus po to, lieka neaišku, pvz., jeigu ekspertai nepritars streikininkų reikalavimams, tai ar bus tęsiamas streikas ar ne? Gali būti ir taip, kad tie „iš apačios“ susikūrę komitetai neklausys nei Lietuvos, nei Lenkijos ekspertų ir išvadinę juos išdavikais tęs streikų maratoną.

Ar tikrai lenkų švietimo padėtis pastaruoju metu taip drastiškai pablogėjo, kad liko tik vienintelis streikų kelias? Negi iki dabartinio įstatymo lenkų švietimui buvo rojus, o pragaras atsivėrė tik šiemet? Deja, skaitant Lietuvos lenkų pareiškimus, pragaras Lietuvoje jiems buvo visą atkurtos nepriklausomybės laiką, nes Lietuvos lenkų veikėjai nuolat trimituodavo dėl „tragiškos“ lenkų švietimo padėties. Pavyzdžiui, 1992 m. lenkai skundėsi į Lietuvą atvykusiai Helsinkio komitetų delegacijai, kad Lietuvoje sumažėjo lenkiškų mokyklų, nes 1945 m. jų buvo 300, o atkurtoje Lietuvoje jų liko tik 80. Tai buvo netiesa, tuo metu Lietuvoje buvo 126 lenkiškos mokyklos, tai buvo didžiausia pasaulyje lenkų mokyklų koncentracija už Lenkijos sienų. Apie šį faktą skundikai, žinoma, nutylėjo.

1994 m. lenkai sugalvojo originalų skundą, kad rengiant mokytojus lenkų mokykloms yra naudojama lietuvių kalba, tai galėjo būti, pvz., universiteto bendrafakultetinės paskaitos. Toks saviizoliacijos siekis (galbūt per tokias paskaitas lenkai irgi streikavo?) dar ir dabar turi skaudžių pasekmių, kai lenkai istorijos mokytojai negali dėstyti Lietuvos istorijos dalies lietuviškai, nes tiesiog šios kalbos nemoka. Nenutilo pretenzijos ir vėliau – 2000 m. tuometinis Seimo narys, dabartinis Vilniaus rajono vicemeras Janas Mincevičius teigė: „Valdžia nerodo sentimentų lenkų švietimui. Visi jos veiksmai yra nukreipti į švietimo valstybine kalba infiltravimą lenkų gyvenamose vietose“. Pastaraisiais metais Lietuvos lenkų veikėjų skundus Europos institucijoms sunku ir suskaičiuoti.

Paradoksas: nepaisant Lietuvos lenkų skundų lavinos, protingesnės Lenkijos galvos jau seniai pripažino Lietuvą geriausia lenkų švietimo vieta, unikaliu lenkiškumo ugdymo pavyzdžiu, nesulyginamu nė su jokia kita pasaulio valstybe. Dar 1995 m. vykusiame pasaulio Polonijos švietimo forume, kuriame dalyvavo lenkų švietimo specialistai iš 20 pasaulio šalių, pripažinta, kad geriausia lenkų tautinės mažumos švietimo sistema yra Lietuvoje.

Dar po kelerių metų didis Lietuvos draugas Jerzy Giedroycas paskelbė Lenkijoje draudžiamą garsinti faktą, kad Lietuvoje veikia 120 lenkiškų mokyklų, kai daug didesnėje lenkų sankaupoje Baltarusijoje jų tėra tik dvi, Ukrainoje – viena. Be to, nuo nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje išleista 200 pavadinimų lenkiškų vadovėlių, kai Lenkijoje tik šeši.

Abiem šalims įstojus į Europos Sąjungą, proto balsai Lenkijoje, deja, nutilo ir Lenkijos valdžia ėmė lenktyniauti su Lietuvos lenkų partija, kuri išlies daugiau purvo ant Lietuvos. Galima teigti, kad Lenkija perėmė iš Lietuvos lenkų veikėjų aklą tikėjimo dogmą, kad Lietuvoje diskriminuojami lenkai. Jokių argumentų nei Lenkijos valdžia, nei pagaliau ir patys Lietuvos lenkų veikėjai visiškai neklauso. Tą dogmą tiksliai įvardijo Lenkijos lietuvių bendruomenės valdybos pirmininkė Irena Gasperavičiūtė, dar pastebėjusi, kad Lietuvos švietimo įstatymas, prieš kurį dabar sukelti viso pasaulio lenkai, yra lygiai toks pat kaip ir Lenkijoje. Bet Lietuvos lenkai jį vadina baisia diskriminacija.

Įdomu, ar nors vienam iš būsimųjų Lietuvos svečių toptelės į galvą paklausti: jeigu lenkų švietimo padėtis Lietuvoje yra geriausia pasaulyje, tai kuriems galams tie lenkų mitingai, streikai, skundai?

Kad Lenkija pati nežino, ko nori, liudija ir naujausias jos užsienio reikalų ministro Radoslavo Sikorskio interviu Lietuvos spaudai. Korespondentui pasakius, kad Lietuvos lenkų švietimo padėtis yra geriausia pasaulyje, ministras atsakė: „bet aš dėl to nesiginčiju“. Tuomet visiškai nesuprantama, kodėl reikia šaukti visam pasauliui apie diskriminuojamus Lietuvos lenkus? Į tokį klausimą ministras turi originalų atsakymą: protestuojame, nes nenorime, kad lenkų švietimo padėtis kada nors pablogėtų… Tokia logika vadovaudamasis jis sakėsi nevažiuosiąs į Lietuvą su oficialiu vizitu.

Lietuva galėtų nekreipti dėmesio į tokius diplomatinius cirkus bei absurdiškus streiko organizatorių reikalavimus, tačiau Švietimo ministras Gintaras Steponavičius rugsėjo 1-osios išvakarėse parodė beprecedentį gestą: išsiuntė 26 tūkstančius laiškų Lietuvos lenkų ir rusų mokinių tėvams, bandydamas juos nuraminti ir paaiškinti naujojo įstatymo esmę. Laiške rašoma: „2006 m. laikytas bandomasis lietuvių kalbos egzaminas parodė, kad lenkų, rusų ir baltarusių mokyklų vaikai lietuvių kalbos rašymo užduotis atlieka dvigubai prasčiau negu lietuviškų… gerai nemokėdami lietuvių kalbos mūsų vaikai… patiria nepatogumų… savo karjeros kelyje… nejaukiai jaučiasi už savo bendruomenės ribų… Nuo šių mokslo metų mokiniams ir mokytojams sudarome visas sąlygas, kad bendromis pastangomis palaipsniui išlygintume lietuvių kalbos žinių spragas… Tvirtai tikiu, kad Jūsų atžalai pavyks sėkmingai įveikti naujas lietuvių kalbos ir literatūros užduotis… kad Jūsų šeimos mokinio klasėje laukia sėkmė mokykloje ir dar didesnė – tolesniame ateities gyvenime.“

Atrodė, kad ramus ir argumentuotas padėties išaiškinimas atgrasys moksleivius ir jų tėvus nuo streiko prieš lietuvių kalbą organizavimo. Kur tau! Lietuvos lenkų spaudoje tuoj pat suskambo tų tėvų balsas. Štai kokiais žodžiais prieš lietuvių kalbos mokymo stiprinimą „gerbiamam ministrui“ atsakė Lietuvos radijo bendradarbė, kartu portalo Wilnoteka.lt redaktorė Edita Maksimovič, laiškas paskelbtas tame pačiame portale.

„Esame nuolat žeminami bei laikomi antrarūšiais Lietuvos piliečiais… tautinės mažumos paniekinimas, prievarta, pažeminimas ir bandymai išguiti mūsų gimtąją kalbą iš lenkiškų mokyklų veda į aklavietę…. Jūsų pavaldiniai nuolat ciniškai naudojasi argumentu, kad už Lenkijos ribų geriausias švietimo sąlygas lenkai turi būtent Lietuvoje. Pritariu, tai tiesa! Tačiau kur turėtų būti geriau?.. Dalyvausiu mitinge, mano vaikai streikuos… noriu kovoti už savo kraštą… dėl to, kad buvau ciniškai pažeminta valdžios… lietuviški istorijos vadovėliai kupini neigiamo turinio, o tautinės mažumos yra žeminamos. Iš kur po dvidešimties metų nepriklausomybės Lietuvoje tiek neapykantos ir nuodų kitų tautybių žmonėms, gyvenantiems Lietuvoje? Niekada nebuvo taip blogai, kaip yra dabar…“.

Šio neapykantos mūsų šaliai laiško autorė gyvena toje pačioje Lietuvoje, kur jos pačios žodžiais yra geriausios švietimo sąlygos. Įdomu, kokie žodžiai būtų vartojami, jeigu Lietuva pagal lenkų švietimą užimtų, tarkim, „prizinę“ antrą ar trečią vietą pasaulyje? Baisu tuomet net prognozuoti galimus Lietuvos lenkų žodžius ir veiksmus. Beje, buvęs Lenkijos ambasadorius Lietuvoje Janas Widackis neseniai teigė, kad jis nematąs jokių protestų iš Varšuvos pusės, o Lietuvos švietimo įstatymas nėra diskriminuojantis. Tačiau, „jeigu žmonės protestuoja, reiškia, jie turi kažkokią priežastį. Lenkijos Vyriausybė sureagavo ne į įstatymą, o į lenkų bendruomenės reakciją į šį įstatymą“.

Priminsiu, kad toji reakcija, išreikšta ir E. Maksimovič laiške, yra ne kas kita, kaip ta pati tikėjimo dogma, kad Lietuvoje diskriminuojami lenkai. Be jokių argumentų ir faktų. Tačiau Lenkijos vyriausybei, pasirodo, faktų nereikia, užtenka suvežtos prie Prezidentūros žioplinėjančių lenkų moksleivių minios, gausių Lenkijos televizijos kamerų ir… premjeras lekia į Vilnių. Kas bus toliau? Scenarijai galėtų būti tokie.

Po dviejų savaičių, tokį ultimatumo terminą pateikė „streikų komitetai“, jeigu nebus įvykdyti jų reikalavimai, streikas, taip išeitų, bus pratęstas. Tuomet, vadovaujantis ligšiolinių įvykių logika, į Lietuvą atlėks jau pats Lenkijos prezidentas. Dar po dviejų savaičių, matyt, atsiras ir Europos Parlamento pirmininkas Jerzy Buzekas. O po mėnesio aiškintis ne įstatymo, bet lenkų bendruomenės reakcijos galbūt atklys ir Europos Komisijos pirmininkas José Manuel Baroso, po jo – NATO generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmussenas ir pagaliau gal ras laiko vainikuoti pasaulio didžiųjų vizitų seriją pats Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Ban Ki-Moonas. Žinant Lietuvos lenkų veikėjų energiją ir pasaulinius užmojus, pvz., renkant jų peticijai parašus visame pasaulyje, tokie scenarijai tikrai galimi.

Įdomu, ar nors vienam iš būsimųjų Lietuvos svečių toptelės į galvą paklausti: jeigu lenkų švietimo padėtis Lietuvoje yra geriausia pasaulyje, tai kuriems galams tie lenkų mitingai, streikai, skundai?

Kol kas, kaip matėme, tokio elementaraus klausimo Lietuvoje ką tik pabuvojęs Lenkijos premjeras savo tautiečių nepaklausė. Ar paklaus to kiti Europos ir pasaulio veikėjai galėsime pasakyti artimiausiomis savaitėmis. Laukti liko tikrai neilgai.

Kirilo Čachovskio nuotr.

www.delfi.lt

The post A. Lapinskas. Jeigu lenkų švietimo padėtis Lietuvoje geriausia pasaulyje, tai kuriems galams tie streikai? appeared first on Voruta.

Minėjimas prasidėjo šv. Mišiomis prie paminklo Armijai krajovai, kuris yra Vilniaus rajone netoli Karveliškių kapinių.

Šaltinis: Savaitraštis „Tygodnik Wilenszcyzny“ 2011 m., liepa, 6-13 d., priedas ROTA Nr. 655

„Vilnijos“ draugijos informacija

*********************************************

Lietuvos valstybinė komisija AK veiklai tirti dar 1993 metais paskelbė išvadas, kad:

„Lenkijos emigracinė vyriausybė ir jai pavaldi Armija krajova nepripažino Vilniaus grąžinimo Lietuvai, ruošėsi jį vėl atplėšti nuo Lietuvos, t.y. kėsinosi į Lietuvos vientisumą (…). Armijos krajovos partizanai Rytų Lietuvoje taip pat padarė nusikaltimų žmogiškumui, įvairiais motyvais yra terorizavę ir žudę civilius gyventojus, daugiausia lietuvius“.

AK nusikaltimai lietuviams ir žmogiškumui yra išdėstyti dviejų dalių knygoje „Armija krajova Lietuvoje“. Ypač vertinga antroji šios knygos dalis (sud. Kazimieras Garšva. Vilnijos draugija. LPKTS. 1999. P. 304). Knygoje spausdinami moksliniai straipsniai pagrįsti dokumentais įrodo, kad AK Lietuvoje buvo diversinė organizacija vykdžiusi nusikaltimus prieš Lietuvą ir lietuvių tautą.

Čia pateikiame nežymiai sutrumpintą Kazio Blaževičiaus rašinį apie knygą „Armija krajova Lietuvoje“ skelbtą laikraštyje „XXI amžius“ (2004, liepos 8 d., nr. 51 (1254)):

1995 m. vasario 18 d. Vilniaus senamiestyje, Mažųjų bernardinų vienuolyno sienoje, buvo rastas Armijos krajovos Vilniaus apygardos archyvas. Šis archyvas apima svarbiausią AK veiklos laikotarpį – nuo intensyvaus kūrimosi 1943 m. iki likvidavimo 1944 m. liepos mėn. Dokumentai liudija, jog AK palaikė ryšius su naciais ir buvo jų ginkluojama, sekė gyventojus, plėšė civilius, žudė aktyvius sąmoningus lietuvius, rengėsi okupuoti visą Lietuvą ir t. t.

Archyvo dokumentai rodo, kad vietiniai lenkų politikai visomis priemonėmis skatino vietos lenkų neapykantą lietuvybei, lietuviams ir Lietuvai.

Arūnas Bubnys straipsnyje „Armijos krajovos Vilniaus apygardos informacijos ir propagandos biuras“ supažindina su to biuro struktūra ir jo parengtais dokumentais Lietuvos klausimu. Tų „dokumentų“ esmę – neapykantą viskam, kas lietuviška, – atspindi instrukcija „Diversinio darbo metodai ir priemonės“. Tie metodai – tai: spaudos platinimas, žodinė agitacija, administracinio-ūkinio aparato dezorganizavimas, aferos lietuvių įstaigose, destrukcinė-žvalgybinė veikla lietuvių pogrindžio organizacijose, prieš lenkus nusiteikusių lietuvių registravimas, polonofiliška propaganda tarp lietuvių ir t. t.

Daugybė to biuro parengtų „dokumentų“, kurie buvo siunčiami Londone buvusiai egzilinei lenkų vyriausybei, persunkti patologiška neapykanta lietuviams. Tą puikiai iliustruoja „Lenkų ir lietuvių santykių sureguliavimo“ projektas, kuriame pateikti trys Lietuvos klausimo sprendimo variantai:

1. Lietuvos Respublikos atkūrimas.

2. Naujosios Lietuvos valstybės, susietos federaciniais ryšiais su Lenkija, sukūrimas.

3. Lietuvos įtraukimas į Lenkijos valstybės sudėtį, paliekant etnografinei Lietuvai tautinę autonomiją.

Projekto autoriai pirmenybę teikia antrajam variantui ir jį detalizuoja.

Juozas Lebionka straipsnyje „Vilniškės AK bendradarbiavimo su vokiečiais pirmtakas“ rašė apie kažkokį Vladislavą Komarą-Malutkį, vokiečių talkininką, aršų lietuvių priešą ir aktyvų AK veikėją. Jo pastangomis, su vokiečių žinia, AK diversantai būdavo aprūpinami maistu, verbuojami nauji nariai į AK gretas, buvo sudarytos sąlygos AK kontroliuoti dideles teritorijas Rytų Lietuvoje. Vokiečių akivaizdoje V. Komarą likvidavo lietuvių policijos bataliono kariai. Įdomu tai, kad V. Komaro globėją Vilniaus srities komisarą Horstą Vulfą likvidavo patys vokiečiai už tai, kad jis persistengė apginkluodamas AK. 

Vokietijos istoriko Michaelio Feodorovičiaus (Michael Feodorowitz) straipsnio „Modus vivendi beieškant“ ištraukoje pasakojama apie vokiečių karo žvalgybininkų, tėvo ir sūnaus Christiansenų, pastangas organizuoti vokiečių ir AK bendradarbiavimą. Paaiškėja, kad AK būriai Vilnijoje kūrėsi ir veikė beveik legaliai, buvo vokiečių ginkluojami ir visokeriopai remiami kovai su raudonaisiais partizanais. J. Christianseno parodymai demaskuoja energingai tiražuojamą melą, neva AK Vilnijoje kovojo su vokiečiais.

Lenkų istoriko Zdislaw A. Siemaszko straipsnyje „Vilniškė AK ir vokiečiai“, reziumuotame Juozo Lebionkos, nagrinėjami AK nusikaltimai Vilnijoje. AK siekė dviejų tikslų:

1) vėl atplėšti Vilnių ir Vilniaus kraštą nuo Lietuvos ir prijungti juos prie Lenkijos;

2) „išvalyti“ tą kraštą nuo lietuvių, t. y. juos iš čia išvaryti bei fiziškai išnaikinti.

Tą patvirtina liūdnas faktas, kad vien per paskutinę 1944 metų birželio savaitę Dubingių apylinkėse buvo nužudyta 100 lietuvių; apytikriais duomenimis, AK siautėjimo laikotarpiu Vilnijoje buvo nužudyta apie tūkstantis lietuvių, nemažai buvo nužudyta ir kitų tautybių žmonių.

Juozas Lebionka straipsnyje „Ar vilniškė AK tikrai kovojo antihitlerinės koalicijos pusėje?“ įrodė, kad AK nekovojo su vokiečiais. O nekovojo todėl, kad didžiulės AK (apie 16 tūkst. karių) neturėjo galimybės apginkluoti nei Vakarų sąjungininkai, nei SSRS, juo labiau lietuvių administracija. Ją apginklavo vokiečiai, kad AK kovotų su raudonaisiais partizanais, t. y. su antihitlerine koalicija. AK padėjo vokiečiams apsaugoti savo užnugarį, o ypač geležinkelį, nuo raudonųjų diversantų. Vokiečiai tikėjosi, kad AK kovos su Raudonosios armijos daliniais, kai šie priartės prie rytinių Lietuvos sienų.

AK, siekdama nuslėpti savo bendradarbiavimą su vokiečiais, suorganizavo operaciją „Ostra Brama“ – artėjant Raudonajai armijai prie Vilniaus panoro savo jėgomis Vilnių atimti iš vokiečių. Kadangi operacija buvo blogai parengta, Raudonoji armija užėmė Vilnių be AK pagalbos.

Juozas Dringelis straipsnyje „Jie sakė: Baigėsi Lietuvos suverenumo mitas“, išnagrinėjęs Bernardinų bažnyčioje atrastus AK archyvus, priėjo prie išvados, kad AK ir egzilinės lenkų vyriausybės Londone tikslas buvo po karo Vilnijos kraštą prijungti prie Lenkijos ir visokeriopai kenkti Lietuvos atkūrimui. Štai keletas AK dokumentų citatų: „Tam būtina atremti lietuvių pretenzijas į Vilnių – reikia perkelti Vilnijos sienas į Vakarus, įjungiant į Lenkiją Kauną su apylinkėmis“; „Dabartinė lietuvių tauta turi labai daug pirmykščių žmonių bruožų. Ji visiškai netekusi aukštesniųjų jausmų. Dorovės jausmas, teisingumas, riteriškumas, atlaidumas, taurumas ir pan. lietuvių visuomenėje yra garsai be turinio“; „Geopolitinė Lietuvos padėtis, jos reikšmė Lenkijos ūkiui, 200 tūkst. Kaunijos lenkų masė bei kelių amžių lenkų kultūros sukrautas turtas tose vietovėse, susiejus jį su daugumos lietuvių visuomenės aiškiu antilenkišku nusistatymu, verčia lenkų tautą ryžtingai ir nuosekliai išspręsti lietuvių problemą pagal lenkų siekius ir sugebėjimus“; „Visų pirma būtina įsisąmoninti, kad Lietuva visada bus mūsų priešininkė, geidžianti Lenkijos pražūties ir po to tykanti grobio“; „Jei nenorime, kad prie Nemuno ir Nėries santakos atsirastų naujas Vokietijos ir Rusijos filialas, privalome padaryti galą Lietuvos pseudorespublikai“ ir t. t.

Šiandien į tuos šovinistų kliedesius reaguoti nereikia. Tačiau anuo metu netgi egzilinė lenkų vyriausybė nelaikė jų kliedesiais. Vilnijoje tų kliedesių padarinys – žmonių žudymas: plechavičiukų lavonai buvo atiduodami be galvų, be to, aršiai buvo kovojama su bet kokiomis lietuvybės apraiškomis. Negalima teigti, kad ir šiandien nekovojama su lietuvybės apraiškomis. Ir ne tik Vilnijoje…

Arūnas Bubnys straipsnyje „Lietuvos Vietinės rinktinės susidūrimas su Armija krajova“ rašo: „1943 m. atsiradus ginkluotiems AK būriams, lietuvių ir lenkų priešiškumas peraugo į ginkluotus lietuvių policijos ir lenkų partizanų susidūrimus. Vokiečių okupacinė valdžia naudojosi lietuvių ir lenkų konfliktais ir juos kurstė (…)“. Įtemptų santykių nepagerino nei slaptos lietuvių ir lenkų pogrindžių vadų derybos 1942-1944 metais, nei VR ir AK vadų derybos 1944-aisiais. Abi pusės nesutarė dėl Vilniaus krašto priklausomybės. Iš esmės AK Vilnijoje ir atsirado tik todėl, kad stengtasi karui pasibaigus Vilniaus kraštą atplėšti nuo Lietuvos.

1943 metų pabaigoje ir 1944-ųjų pradžioje vokiečiai aiškiai palaikė lenkų pusę, apginklavo AK. Dėl to visos Vietinės rinktinės kautynės su vokiečių remiama AK mums buvo nesėkmingos.

Arūnas Bubnys straipsnyje „Vilniaus AK kontaktai su vokiečiais 1943-1944 metais“, išnagrinėjęs priežastis, sąlygojusias AK ir vokiečių bendradarbiavimą, prieina prie išvados, kad AK būrius bendradarbiauti skatino ginkluotės trūkumas, o vokiečius – intensyvėjančios raudonųjų partizanų diversijos, nuo kurių patys vokiečiai jau nepajėgė apsisaugoti. Bendradarbiavimas abiem pusėms buvo naudingas. Nors AK save laikė antihitlerinės koalicijos nare, tačiau Vilnijoje ji praktiškai su vokiečiais nekovojo.

Kęstutis Kasparas straipsnyje „Lietuvių ir lenkų pogrindžių santykių genezė antrosios rusų sovietų okupacijos pradžioje 1944-1945 m.“ teigia, kad iki pat 1944 metų pabaigos lenkų pogrindis buvo priešiškas lietuviams. 1944 metų rudenį bolševikams antrą kartą okupavus Lietuvą, lenkų ir lietuvių pogrindininkams – partizanams aktualūs tapo tie patys klausimai: mobilizacija, teroras, žudynės ir t. t. Visų bendru priešu tapo bolševizmas.

AK kariai, į Vilniją atvykę iš Lenkijos, stengėsi grįžti į Lenkiją ir ten kovoti už egzilinės vyriausybės Londone siekius. Vilnijoje likusių vietinių AK partizanų kovos su okupantais sąlygos buvo analogiškos kaip ir lietuvių partizanų. Taip susiklosčius sąlygoms, abi kovotojų pusės susitarė remti vieni kitus. Tai ir buvo daroma. Lietuvos partizanų vadovybė, ieškodama ryšių su Vakarais, ne kartą pasinaudojo lenkų partizanų Lenkijoje parama.

Knygos tekstinę medžiagą papildo įvairūs dokumentai: 1) Lietuvių pogrindžio dokumentai apie AK veiklą (50 p.); 2) Armijos krajovos dokumentai (80 p.); 3) Nacių okupacinės valdžios dokumentai (4 p.); 4) Lietuvių savivaldos ir policijos dokumentai (22 p.).

Iš AK dokumentų ypatingo dėmesio vertas „1943 m. AK įtartinų asmenų sąrašas“, kuriame išvardytos pavardės 750 asmenų, anuo metu buvusių AK šautuvų taikiklyje. Nemažai jų vienaip ar kitaip susiję su lietuvybe ir Lietuva.

Iš knygos apžvalgos matyti, kad anuo metu Lietuvai labai nepalankiomis sąlygomis gen. Povilas Plechavičius negalėjo nekovoti su Lietuvos priešais – AK diversantais. Ne generolo kaltė, kad vokiečiai neleido jam to daryti. Tad gal nereikėtų didžio patrioto ir nepaprastai taurios asmenybės – gen. P. Plechavičiaus – kaltinti nebūtais dalykais.

www.alkas.lt

Nuotraukoje: AK išžūdyti Dubingių gyventojai lietuviai 1944 06 23

The post Vilniaus rajono savivaldybė pagerbė karo nusikaltimus Lietuvoje vykdžiusios lenkų Armijos krajovos atminimą appeared first on Voruta.

Jeigu neturėtume europarlamentaro Valdemaro Tomaševskio, jį vertėtų išsigalvoti. Nes būtent jo pasisakymai skatina (arba – provokuoja) garsiau kalbėti apie Lietuvą, lietuviškumą, apie lietuvių genties tapsmą tauta ir to tapsmo pėdsakus (arba jų nebuvimą) kalboje, istorijoje, archeologijoje, sąmonėje. Belieka tik įsiklausyti į tas idėjas, kurias gimdo antilietuviškumo aptemdyta pono V. Tomaševskio ir jo pasekėjų sąmonė, ir žaisti su jomis savotišką ideologinį tenisą. Tik žaisti reikia ne su V. Tomaševskio sukonstruota aptemusios sąmonės „rakete“, o apsiginklavus faktais ir moksliniais argumentais.

Labai atsiprašau tų lenkų, kuriuos gali traumuoti kai kurie mokslininkų surinkti ir skelbiami faktai apie lietuvių ir lenkų tautų praeitį. Ne todėl, kad tie faktai būtų netikslūs ar paimti iš tų šaltinių, kuriuos ideologizuota sąmonė bevelija nutylėti, o todėl, kad jie liudija tokią mūsų istoriją, kurios šiandien nenori žinoti ne tik V. Tomaševskis su kompanija, bet ir dalis inteligentais besivadinančių lietuvių. Pastarieji, regis,  inteligentiškumą supranta panašiai, kaip Tomas Venclova: kaltink ir kritikuok lietuvius pats, net jei tos kaltės buvimas ir neįrodytas…

Didžioji istorija – tautų istorija

Mėgstamiausias pono V. Tomaševskio teiginys, kuris bene labiausiai užgauna lietuvius, yra tas, kad lenkai – Vilnijos senbuviai („mes čia gyvename visada“), o lietuviai tame krašte – atėjūnai. Panašiai, beje, samprotavo vienoje TV laidoje „Teisė žinoti“ ir Nepriklausomybės akto signataras Česlovas Okinčicas (gaila, kad kiti laidos dalyviai ne tik jo nepatikslino, bet ir antrino jam…).

Ką į tokius teiginius atsako lietuviai?

„Inteligentiški“ lietuviai, tokie, kaip žurnalo „Veidas“ leidėjas ponas Algimantas Šindeikis minėtoje TV laidoje, netgi pakartoja šią lenkų brukamą nesąmonę, o kitas diskusijos dalyvis, istorikas, netgi profesorius, kukliai tyli, matyt, bijodamas įžeisti menkesnio išsilavinimo pašnekovus savo išprusimu…

Prie „neinteligentiškų“ priskiriami lietuviai ne atsako, o tiesiog atsikerta istoriją falsifikuojantiems lenkams: tai jūs čia atėjūnai, neseniai prievarta atplėšę senąją lietuvių sostinę Vilnių ir okupavę Vilnijos kraštą! O demonstruodami savo išprusimą, dar ir datą nurodo, kada lenkybė užtvindė Vilniaus kraštą: po Želigovskio akcijos 1920 m.

Deja, klysta ir tomaševskiai, ir atidžiau su lenkų invazijos į Lietuvą istorija ir pasekmėmis nesusipažinę lietuviai.

Kada pirmasis lenkas įkėlė koją į etninės Lietuvos teritoriją, šiandien tiksliai nurodyti būtų keblu, nes tai greičiausiai buvo vienišas migrantas, o ne kokio nors didiko kariauna ar krikščionių kunigo gausi palyda, ir ano laiko metraštininkai jo nuotykiams brangaus popieriaus neeikvojo. Nesigilinant į detales, būtina priminti, jog ilgą laiką lenkų žemes nuo lietuvių skyrė vakarų baltų gentys, jotvingiai, senieji prūsai, sūduviai, o vėliau – juos išnaikinę rytprūsių vokiečiai. Tad aktyvesni lenkų vojažai į Lietuvą prasidėjo vargu ar daug anksčiau, nei susikūrė Lietuvos valstybė su sostine Vilniumi, bet keletu šimtmečių anksčiau, negu Želigovskio akcija.

Vienok pirmieji lenkų migrantai ilgiau Lietuvoje neužsibūdavo, nebent čia sukurdavo šeimas. Net ir tada, kai Jogailai tapus Lenkijos karaliumi, lenkų kalba, raštija, kultūra per bažnyčias, per didžiojo kunigaikščio dvarą ėmė plūsti į Lietuvą, pačių lenkų  kolonistų skaičius Lietuvoje augo lėtai. Mat, pagal Liublino sutarties sąlygas lenkai negalėjo įsigyti  Lietuvoje žemės valdų, o be valdų anais laikais ne kaži ką tegalėjo nuveikti svetimoje šalyje net ir lenkai.

Rusijos Imperatoriškos mokslų akademijos akademikas Petras Kepenas XIX a. viduryje rašė, jog Vilniaus gubernijoje gyvena etniniai („природные“) lietuviai, lenkai, žydai, rusai ir neskaitlinga grupė karaimų bei totorių. Pasak akademiko, dvarininkų dauguma buvo lietuvių kilmės, nes „anksčiau [turima galvoje laikas iki Lenkijos-Lietuvos valstybės padalijimo – J. L.] Lietuva neleisdavo lenkams užimti aukštų valstybinių ir bažnytinių pareigų“.

Kad kam nors nepasivaidentų, jog P. Kepenas „myli“ lietuvius ir „nemyli“ lenkų, pateiksiu keletą jo pastabų apie Vilniaus gubernijos gyventojus.

Pasak rusų mokslininko, paprasti žmonės ir šlėkta čia esą „neturtingi, tingūs, įpratę girtuokliauti ir neįsivaizduojamai tamsūs; šitame žemame išsilavinimo lygyje žmones stengiasi laikyti savanaudiški lietuvių dvarininkai, kurie, […] siekdami greitesnio pelno, skatina steigti kuo daugiau karčiamų ir šinkų [prisimenate dainą apie žalią vyną ir šinkorkos dukrelę? – J. L.], tuo pasmerkdami valstiečius girtuoklystei.“

Štai taip… Kas ten mėgsta  pasakoti, jog Lietuvos valstiečius XIX a. skandino alkoholyje  caro valdžia ar žydų šinkorkos?

Žydams, beje, jau 1845 m. buvo uždrausta laikyti smukles kaimuose. Tad, matyt, „nieks kits čia nekalts“, o tik gobšūs dvarininkai, ko gero, jau spėję nutautėti, bet neužmiršę savo politinių (pilietinių) ryšių būtent su LDK, o ne Lenkijos bajorija. Tai jie, tie garbieji LKD piliečiai-dvarininkai, dėl kurių klasės išnykimo šiandien dūsauja kai kurie mūsų politikai, pasirodo, anuomet elgėsi lygiai taip pat, kaip aukšti Lietuvos pareigūnai šiandien: bevelijo laikyti tautą nemokytą, tamsią, besirūpinančią tik tuo, ką suvalgyti ir kuom užgerti savo sunkią dalią…

Štai kokios gajos būna kai kurios nevykusios tradicijos! Bet užtat darosi aiškiau, kodėl kai kurie modernieji lietuvių politikai vis dažniau garsiai pasvajoja apie LDK tradicijų atgaivinimą nūdienos Lietuvoje.

Lenkų migraciją į Lietuvą stabdęs barjeras žlugo, kai žlugo Žečpospolita ir didžioji dalis Lietuvos ir Lenkijos žemių buvo įjungtos į Rusijos imperijos sudėtį.Todėl nuo XIX a. prasidėjo naujas Lietuvos lenkinimo etapas. Būtent tada polonizacija taipsuaktyvėjo, jog lenkais ėmė skelbtis ne tik bajorai, šlėkta ar dvasininkai, bet ir plebėjai. Šitą spartėjantį Lietuvos lenkėjimo procesą atspindi ir Rusijos imperijoje įvykdyti gyventojų surašymai.

Tie, kurie ieško tiesos, turėtų žinoti, jog be tokios istorijos, kuri vienijo lietuvius su lenkais, būta ir tos, kuri skiria…

Būtent XIX a., atsiradus bendram priešui, lenkai ir lietuviai suartėjo, ėmė garbinti ir idealizuoti savo buvusias laisves bendroje valstybėje, o bendrai išpažįstamas katalikų tikėjimas tam tikram laikui netgi tapo svarbiausiu tapatybės – ne tautinės, o religinės! – kriterijumi, priešpastatant lenkus kartu su lietuviais stačiatikybę išpažįstantiems pavergėjams rusams.

Šį religinį lenkų ir lietuvių bendrystės aspektą įžvalgiai pabrėžė Neringa Klumbytė pranešime, skaitytame Cincinnatyje per LB Lietuvos Nepriklausomybės minėjimą: „Kas tu esi? Aš lenkų vieros“, – sakė XIX amžiaus pradžios valstietis. Tuomet valstietis iš Užusalių ir jo ponas iš dvaro nebuvo viena tauta.“

Keista, kad šito specifinio, bendro priešo išprovokuotos laikinos lietuvių ir lenkų „brolybės“ aspekto nesuvokia kai kurie inteligentai, cituojantys Vinco Kudirkos ar Jono Basanavičiaus lenkiškai lietuviškus atsidūsėjimus!

„Sukurkite“ šiandien lenkams ir lietuviams bendrą priešą ar bent jau bendrą nelaimę – ir nereikės nei ministrų rūsčių pagrūmojimų, nei inteligentiškų raginimų susitaikyti! Iškart prisimintume visa, kas gero buvo mūsų bendrojoje istorijoje ir priverstinėje kaimynystėje…

Argi ne panašiai lenkus ir lietuvius buvo suvienijusi (deja, trumpam) skaudi Lenkijos prezidento Lecho Kaczynskio ir jo bendrakeleivių žūtis lėktuvo katastrofoje?

Bet gal jau geriau apsieisime be bendrų priešų ir mokysimės sugyventi humaniškesniu pagrindu, vadovaudamiesi istorine tiesa, bendražmogiška etika ir krikščioniškais atgailos bei atleidimo principais?!

Vienok skirtingai suprantama „istorinė tiesa“, skirtingai suvokiamas istorijos vaidmuo valstybės gyvenime bei nevienodai taikomi krikščioniškieji principai trukdo (ir dar ilgai trukdys) susikalbėti lenkams su lietuviais. Ne veltui iš Lietuvos nacionalinės televizijos ekrano Nepriklausomybės akto signataras Česlovas Okinčicas lyg niekur nieko ragina lietuvių ir lenkų santykiuose atsisakyti  „istorinės politikos“, ir niekas jam neoponuoja.

O kuo šitas ponas siūlo vadovautis? Ar tik ne didžiojo, stipriojo „brolio“ teise? Bet juk lietuviai jau ne vieną šimtmetį pragyveno, prispausti šitos teisės, ir nieko gero neužgyveno…

Mažoji istorija – šeimų istorija

Yra dar vienas Vilniaus karšto lenkėjimo aspektas, apie kurį gerai išmano abiejų šalių mokslininkai – istorikai, kalbininkai, etnografai, – bet apie kurį dar aršiau, nei velnias apie švęstą vandenį, vengia prisiminti lenkų nacionalistai. Tai senųjų Vilniaus krašto gyventojų, lietuvių ir kitų jiems giminiškų baltų genčių palikuonių, lenkėjimas per mišrias santuokas ar karjeros sumetimais, atsisakant lietuviškosios tapatybės ir prisiimant svetimą, dažniausiai lenkišką, rečiau – gudišką ar rusišką. Vilnijoje šiandien nemažai žmonių, kurių protėviai – baltų,o ne slavų gentainiai, – iš tikrųjų nuo amžių amžių gyveno Nemuno vidurupio, Neries, Merkio baseine, davė šio krašto upėms, ežerams, miškeliams, gyvenvietėms baltiškus (lietuviškus, jotvingiškus ir kt.) vardus, bet vėliau atsisakė tėvų-protėvių kalbos, papročių, pakeitė juos atėjūnų brukama kalba, papročiais ir pasivadino lenkais. Kaip tik jie sudaro tą Vilnijos gyventojų sluoksnį, kurių šaknys išties nuo amžių yra čia, šitame krašte.

Bet, lietuvių laimei ar nelaimei, šitokios genealoginės-lingvistinės akistatos su istorine daugelio Vilnijos gyventojų praeitimi labiausiai bijo, kaip jau ne kartą gavome įsitikinti, lenkais save laikantys senųjų šių žemių gyventojų palikuonys.

Šia tema ne kartą yra rašęs ir kalbėjęs akademikas Zigmas Zinkevičius. Išanalizavęs Vilnijos krašto lenkų pavardes kilmės požiūriu, jis įrodė, jog daugelis jų yra lietuviškos kilmės (Gaidziel, Kiškiel, Paukšto, Plokšto ir t. t.) – ir įbedė lazdą į skruzdėlyną. Lenkų nacionalistai apkaltino jį ketinimais „atimti“ iš senųjų šio krašto gyventojų teisę vadintis lenkais. O juk mokslininkas viso labo pateikė vien mokslinę, lingvistinę vardų-pavardžių analizę, kuri, esant poreikiui, gali padėti išsiaiškinti giminės genealogiją, bet kuri nenurodo, kokią tautinę tapatybę privalu rinktis tų pavardžių paveldėtojams šiandien…

Susidarė paradoksali situacija: jei Vilnijos lenkai, turintys lietuviškos kilmės pavardes, nori būtų laikomi šio krašto senbuviais, jiems tereikia tik pripažinti, kad jų seneliai ar proseneliai, pavardės perdavėjai, buvę lietuviai. Bet šito pripažinti jie kažkodėl nenori. Kodėl?

Kodėl jie bijo savo praeities, savo šeimos istorijos?

Štai didysis lenkų humanistas, švietėjas Jerzy Giedroycas nebijojo savo giminės lietuviškos pavardės ir esant reikalui, ją prisimindavo bei kitiems primindavo. Beje, ne taip seniai gavau smarkiai nustebti, kai žinomas Sankt Peterburgo literatas, eseistas ir publicistas Samuilas Lurje prisipažino, kad jo senelė turėjusi lietuviško kraujo, nes jos pavardė buvusi Giedroic…

Neatsižada savo garbingos lietuviškos kilmės daug Radziwillais tapusių Radvilų…

Nebijojo priminimų apie galimas savo giminės lietuviškas šaknis ir šviesaus atminimo (dabar jau – palaimintasis) popiežius Jonas Paulius II…

O štai kažkada labai garsus Sovietų Rusijos veikėjas, kruvinasis žmogėdriškos Stalino politicos ir politinių represijų vykdytojas Nikolajus Ježovas (gimęs 1895 m., sušaudytas1940 m.), kurį laiką vadovavęs represinei NKVD (KGB pirmtakei) struktūrai, priešingai, net labai bijojo kalbų apie savo motinos lietuvišką kilmę. Apie tai, jog motina – lietuvė, jis prisipažino tik tardymo metu. Tiesa, žmogiški jausmai buvo nesvetimi ir jam: pajutęs, jog greitai bus areštuotas, rašė Stalinui, prašydamas neliesti senutės motions.

Savo anketose Ježovas tvirtino gimęs Sankt Peterburge, kalbąs lietuviškai ir lenkiškai, tačiau nustatyta, jog jo gimimo metais šeima gyveno Veiverių kaime Marijampolės apskrityje. Koks žmogus buvęs šis lietuvės ir ruso sūnus, geriausiai nusako jo paties žodžiai: „Aš išvaliau („почистил“) 14 000 čekistų, bet didžiausia mano kaltė ta, kad mažai (paryškinta – J. L.) jų išvaliau.“ O tas išvalymas reiškė sušaudymą…

Galima pateikti ir daugiau pavyzdžių, kurie liudija, jog savo kilmės, savo šeimos istorijos dažniausiai bijo menko išsilavinimo žmonės, kamuojami nepilnavertiškumo komplekso, nepatenkinti savo užimama padėtimi, ir todėl stengiasi rodytis kitais, nei kuo yra iš tikrųjų…

Beje, gal kam nors krito į akis tai, jog tarp keturių Vilniuje neseniai viešėjusių Lenkijos Seimo narių, atvykusių įpūsti į mus lenkų-lietuvių brolybės lenkiškosios dvasios,  buvo du, kurių pavardės liudija jų giminėje buvus baltiško kraujo žmonių? Tai Tadeusz Aziewicz  ir Witold Józef Gintowt-Dziewałtowski. Įdomu, ar patys jie žino jų giminėje buvus baltų?

Lingvistinį-onomastinį spėjimą apie baltišką šių lenkų parlamentarų pavardžių pradininkų kilmę patvirtintų ir geografija: abu jie gimę Pamario vaivadijoje, kuri kažkada patyrė stiprią senųjų to krašto gyventojų, vakarų baltų (greičiausiai – prūsų) substrato įtaką.

Šiaip ar taip, Vilnijos lenkams tiesiog neoru būtų neigti, kad daugelio jų pavardės – lietuviškos, baltiškos kilmės, nes ne jie vieni pažymėti šia genealogine „dėme“. Gal jiems kur kas oriau būtų atskyrus subjektyvias emocijas nuo objektyvios istorijos, kurią laikas išmokti ir priimti tokią, kokia yra, o ne  tą, kurią „redaguoja“ vietinės reikšmės politikai?!

Šiaip ar taip, istorijos, kaip ir kalbos faktų ignoruoti nedera, nes kaip teigia britų filosofas John Gray, „tik mokslas dabar yra pajėgus užgniaužti erezijas, ir kaip tik jis šiais laikais yra vienintelė autoritetinga institucija.“

Kita vertus, tas pats filosofas tame pačiame veikale „Šiaudiniai šunys“ pastebi, jog „gyvenimo grumtynėse tiesa, geriausiu atveju, yra prabanga, o visais kitais – netgi savotiškas neįgalumas…“

Nuotraukoje:

1. J. Laučiūtė

2. 2009 m. Dubingiuose perlaidoti aštuonių Radvilų giminės atstovų palaikai. Pirmieji pagarbą garbingiems didikams atidavė Radvilų giminės palikuonys (iš kairės) Mikolajus Radzwilla ir Maciejus Radziwilla, Premjeras Andrius Kubilius, Molėtų rajono meras Algimantas Žiukas

Voruta. – 2011, geg. 7, nr. 9 (723), p. 14.

The post Kas bijo istorijos? appeared first on Voruta.