Tarp išgyvenusiųjų buvo seserys Fania ir Reveka Feldman. Jos prasidėjus Vilniaus geto likvidavimui pabėgo ir kartu su kitais iš geto pabėgusiais žydais beveik 4 mėnesius slapstėsi Rūdininkų g. namų rūsiuose ir slėptuvėse (malinose). Slapstantis teko kęsti badą ir šaltį, gyventi baisiomis antisanitarinėmis sąlygomis. Viltis išsigelbėti blėso su kiekviena slapstymosi minute. Tačiau seserims pasisekė, jų sutiktas kiemsargis Gžegošas Tyrilo (Grzegorz Tyryło) ne tik į slėptuvę atnešdavo maisto ir vandens, bet jo pastangomis joms pavyko užmegzti ryšius su Vilniuje gyvenusia Ruzgių šeima. Jie beveik mėnesį slapta perdavinėjo joms maisto produktus, įvairius daiktus ir pinigus. Vėliau slėpė seseris savo namuose ir pas pažįstamus, globojo ir slaugė susirgus. Ruzgių gerumas ir ryžtas padėjo Faniai ir Revekai išgyventi.

Sulaukusios karo pabaigos, seserys Fania ir Reveka Feldman 1946 m. gavo leidimą išvykti gyventi į Lenkiją. Prieš išvykimą, jausdamos dėkingumą savo gelbėtojams – Ruzgių šeimai, jos parašė pareiškimą Lietuvos SSR valdžiai, siekdamos „atkreipti dėmesį į didvyrišką poelgį šių lietuvių, rizikavusių savo gyvybe, kad išgelbėtų mus, kitos tautybės  žmones, su kuriais jie anksčiau netgi nebuvo pažįstami“. Tačiau tai neišgelbėjo Ruzgių nuo sovietinių represijų. Sovietų saugumas 1947 m. suėmė J. Ruzgį. Jis 10 metų praleido sovietų lageriuose.

Daugiau apie Fanios ir Revekos Feldman išsigelbėjimą galima sužinoti apsilankius virtualioje parodoje „Lietuvos žydų gelbėtojai: Ruzgių šeima“: https://bit.ly/46f8FGb .

Prisiminkime Holokausto aukas, iš kurių buvo atimtas gyvenimas ir ateitis.

Fanios ir Revekos Feldman pareiškimas Lietuvos SSR valdžiai apie Jono ir Stanislavos Ruzgių šeimą, gelbėjusią Lietuvos žydus nuo žūties per Antrąjį pasaulinį karą. 1946 m. birželio 12 d. Dokumentas rusų kalba. Lietuvos ypatingasis archyvas, f. 3377, ap. 68, b. 302, l. 1–4.

Lietuvos ypatingojo archyvo inform.

The post Rugsėjo 23-ąją minime Lietuvos žydų genocido dieną appeared first on Voruta.

Elena Žilinskienė, Trakų viešosios bibliotekos Tiltų padalinio vyr. bibliotekininkė, www.voruta.lt

Balandžio 23-ąją – Pasaulinę knygos ir autorinių teisių dieną prasidėjusi Nacionalinė Lietuvos bibliotekų savaitė kviečia atkreipti dėmesį į bibliotekų pasiekimus, skatinti visuomenės skaitymą, kūrybiškumą, kalbėti aktualiomis temomis, mažinti kultūrinę, socialinę, informacinę atskirtį, įtraukti bendruomenes į kultūrines bei kūrybines veiklas.

Tiltų bibliotekoje balandžio mėnesį vyksta literatūros paroda „Ona Šimaitė – Vilniaus geto kalinių gelbėtoja“, skirta 130-osioms jos gimimo metinėms paminėti. Parodoje eksponuojamos knygos ir straipsniai, iliustracinė medžiaga apie žymią bibliotekininkę, kuriai visada buvo svarbiausia žmogaus dvasinės vertybės.

Ona Šimaitė gimė 1894 m. sausio 6 d. Akmenėje. Ją auginęs senelis daug bendravo su žydais ir anūkei įskiepijo palankų požiūrį į jų tautą. Pirmoji jos darbovietė buvo Kauno žydų pradžios mokykla. Nuo 1937 m. ji dirbo Abelio Balošerio, vėliau – „Lietuvos vaikų“ draugijos, Vytauto Didžiojo bibliotekose. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui O. Šimaitė jau dirbo Vilniaus universiteto bibliotekoje, kurios rektorius Mykolas Biržiška stengėsi išgelbėti kuo daugiau studentų ir kolegų profesorių. Onai buvo pavesta eiti į getą ieškoti negrąžintų  bibliotekai knygų. Tuo prisidengdama, ji globojo ir gelbėjo pasmerktus mirčiai gete uždarytus žydus, teikė jiems paramą, atnešdavo ir išnešdavo laiškus, būtiniausius reikmenis, maistą, rūpinosi nelegaliais pasais, slapstė vaikus. Ją tris kartus suėmė, bet universitetui vis pavykdavo išvaduoti. 1944 m. pavasarį ji priglaudė dešimtmetę mergaitę, o balandžio 28 d., likus keletui dienų iki geto likvidavimo, naciai ją suėmė ir pasmerkė mirti. Universiteto pastangomis, papirkus pareigūnus, ji buvo išsiųsta į koncentracijos stovyklą Dachau, vėliau – į Elzasą Lotaringijoje, kur ją sunkiai sergančią po keturių mėnesių išvadavo. 1953 m. O. Šimaitė išvyko į Izraelį, bet po trijų metų grįžo į Paryžių, palaikė glaudžius ryšius su Lietuva, siųsdavo retas ir draudžiamas knygas, rašė prisiminimus apie lietuvių rašytojus ir kitus žymius žmones. Profesorius Matas Petuchauskas, buvęs geto kalinys, ją pavadino „didžiule europiete“: „Jinai buvo europinės tolerancijos ir tarpusavio tautų supratimo šauklė. Ir ji ne tik apie tai kalbėjo, ji kantriai ir kukliai vykdė savo misiją.“ O. Šimaitė mirė 1970 m. sausio 17 d. ir savo kūną paaukojo medicinos mokslui.

1966 m. už žydų gelbėjimą ji buvo pagerbta Pasaulio tautų teisuolių medaliu. 2002 m. ji buvo apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, 2004 m. Onai Šimaitei atidengta memorialinė lenta ant Vilniaus universiteto sienos, 2019 m. atidengta memorialinė lenta Savičiaus gatvėje Vilniuje, ant namo, kuriame ji gyveno, 2019 m. Onos Šimaitės vardu pavadinta Akmenės miesto biblioteka.

The post Bibliotekininkė, gelbėjusi Vilniaus geto kalinius appeared first on Voruta.

Gerbiamoji Seimo Pirmininke, gerbiami Seimo nariai, gerbiami svečiai,

Esu dėkingas už kvietimą kreiptis į jus šiame iškilmingame renginyje. Dėkoju už suteiktą garbę. Man tai labai daug reiškia. Vilnius, kaip dauguma žinote, yra mano gimtasis miestas. Vilnius – tai rojus, kuriame su šeima gyvenau septynerius metus.

Tada prasidėjo karas.

Išmintingi žmonės sako, kad paprasčiausi skaičiai gali daug byloti. Mano miestui yra 700, man pačiam – 90 metų. 90 yra nuostabus amžius: tiek daug nugyventų dešimtmečių, tiek daug gyvenamųjų vietų, šiek daug draugų. Džiuginanti menininko karjera. Manau, kad mano darbai teikia žmonėms malonumo, juos lavina ir įkvepia.

Turiningas gyvenimas, kuriame esu ir šeimos vyras, tėvas, senelis ir draugas daugeliui žmonių. Visa tai, o man tik 90!

O dabar liūdnasis skaičius – 80.

Praėjo 80 metų nuo Vilniaus geto likvidavimo. Ši data – barbariško, žiauraus ir tragiško Lietuvos žydų naikinimo simbolis. Taip, aš vienas iš nedaugelio išgyvenusiųjų. Liudijimas yra viena iš mano šventų pareigų. Aš ten buvau. Prieš 80 metų viską mačiau savo akimis.

Prašau, nusikelkite su manimi į 1943 m. rugsėjį. Man dešimt metų ir aš glaudžiuosi prie mamos. Su kitomis moterimis ir vaikais spaudžiamės vokiečių armijos sunkvežimyje. Sunkvežimis stovi šalia geto vartų. Keletas labai mažų vaikų vis verkia. Šlapi veidai, varvančios nosys. Kai kurie sėdi ant siaurų suolų, kitiems lieka purvinos ir slidžios grindys. Kelionės tikslas – Subačius.

Sunkvežimis dar neužvestas. Ko mes laukiame? Gal dar neužpildyti kiti sunkvežimiai? Lauke girdisi susimaišę balsai. Dejonės ir raudos. Karininkų garsiai rėkiami nurodymai. Dangus tamsus. Dulksnoja. Sunkvežimis dar neuždengtas brezentu. Spaudžiu seną savo piešinių knygelę prie krūtinės. Privalau ją apsaugoti. Aš žinau, kad dabar vyksta Vilniaus geto likvidavimas.

Pasuku galvą ir pro kitus matau vyrų, moterų, vaikų eiles, nusidriekusias iš siaurų geto gatvelių link atdarų vartų. Kuprinės, gertuvės su vandeniu, maišai, virtuvės rakandai, susuktos antklodės, lagaminai. Mano mama, aš ir kiti žmonės šiame sunkvežimyje buvome priskirti stovyklai, kurioje dirba mano tėvas ir būtent ten mus veža.

Žinau, kad tiems žmonėms gatvėje nepasisekė taip, kaip mums. Juos išveš į tolimas stovyklas. Mes savo sunkvežimyje esame privilegijuoti. Mūsų priverstinio darbo stovyklos (HKP) Subačiuje  viršininkas, pasirodo, yra „geras vokietis“. (Prireiks dar 60 metų, kol išsiaiškinsiu jo ypatingą istoriją. Majoras Plagė (vok. Plagge) – nacis, kuris gelbėjo žydus). HKP darbo stovykloje mano tėvas virina karines transporto priemonės. Jos pritaikytos važiuoti deginant medieną kaip kurą. HKP darbo stovykloje yra smulkinama mediena ir dedama į maišus.

Užsimetęs vieną tų maišų ant peties, mano tėvas nešė ir mane. Jis išgelbėjo man gyvybę. Vėliau prarado savąją. Bet tai – jau kita istorija. Tai įvyks ateityje.

HKP stovykla yra šalia miesto. Tai geras ženklas. Tai ne viena iš tolimųjų stovyklų, apie kurias getą pasiekdavo siaubingi gandai. Tik vėliau aš sužinojau, ką iš tiesų reiškė tokie pavadinimai kaip Aušvicas, Treblinka, Maidanekas. Ir tik vėliau aš sužinojau, kas iš tiesų buvo Holokaustas. Industrializuota žiaurumo mašina! Šešių milijonų žydų žmogžudystė.

Be šių nusikaltimų (kaip matome šiandien), tai buvo ir tam tikra žmogaus elgesio laboratorija. Kraštutinumų laboratorija. Ką žmonės gali padaryti vieni kitiems. Gėrio ir blogio, slypinčių kiekviename iš mūsų, laboratorija. Holokausto tyrimų neįmanoma atlikti iki galo. Jų ir neturėtume baigti. Nesuskaičiuojama daugybė liudijimų, kuriuose pasakojama daugybė istorijų. Istorijų apie oportunizmą, nesąžiningumą, vandalizmą, žiaurumą ir sadizmą. Istorijų apie abejingumą, neišmanymą, kvailumą, gėdą ir nenorą pripažinti. Iš kitos pusės – istorijų apie heroizmą, altruizmą, dosnumą, pasiaukojimą… Net nebereikia tęsti. Jūs žinote, kad mane išgelbėjo trys puikūs lietuviai, kurie nedvejojo, rizikavo savo gyvybe.

Taigi, aš sėdžiu vokiečių sunkvežimyje, laukiame, kol prisipildys kiti sunkvežimiai. Nė nenutuokdamas, kad tokie kaip mes, kuriems neva „pasisekė“ (tokių buvo apie 1200) galiausiai vis tiek bus nužudyti. Ar panika ir neviltis turi kvapą? Manau, kad aš tą kvapą prisimenu. Pasuku galvą ir matau keletą pasimetusių vaikų, vaikštinėjančių ant permirkusios žemės, kai kurie veidai atrodo matyti. Ar dar kada juos pamatysiu? Mums, vežamiems į HKP, dar leidžiama viltis.

Taip, sugebėjimas neprarasti vilties yra tai, kas padėjo mums išlikti gyviems. Iki šiol. Savyje visuomet turėjau vidinę akį, kuri gali atkurti praeitį. Sunkvežimyje toji akis nukelia mane į jau prarastą gyvenimą gete. Netekau savo mylimų senelių. Gete gyvenu su tėvu ir motina. Kiekviena mūsų diena – besitęsiantys vargai. Tačiau, būdamas aštuonerių ir devynerių, aš turiu dažų, popieriaus ir laiko. Ir, svarbiausia, stiprų tikėjimą stebuklingu išsigelbėjimu.

Įsivaizduoju neįtikimus scenarijus.

Iš medinių lentų sumeistrauju paukštį, kuris mane išskraidina ant savo sparnų. Dar geriau – lėktuvą, kuris subombarduoja nacius. Hitlerį ištinka širdies priepuolis. Dar geriau – Hitleris pakariamas. Spartus sąjungininkų triumfas sutriuškina blogąjį Reichą.

Realiau kalbant, sumažėjus geto gyventojų žudymui, žmonės ėmė manyti, kad naciai pakeitė savo politiką. Atrodo, kad jiems reikia darbo jėgos. Žinoma, žmonių mušimas, kankinimai, žudymai tęsiasi, bet ką jau padarysi?

Žmonių sielos vis labiau alksta dvasios gyvenimo. Tikriausiai Mozė Biblijoje sakė, kad žmogus gyvas ne vien duona. Todėl paskutiniais geto metais kultūrinis gyvenimas buvo itin aktyvus. Žmonės susirenka, sutelkia visa, kas juose gyva ir užsiima kultūrine veikla. Tai vyksta pamažu, vakarais, po išsekinančių darbo dienų. Muzika, tapyba, teatras, poezijos skaitymas…

Du garsūs poetai Sutzkever ir Kaczerginski susidomi mano priešiniais ir akvarelėmis. Gete esančiame nedideliame teatre jie surengia mano parodą. Ir staiga aš tampu žinomu geto vunderkindu. Taigi, likviduojant getą, devynerių metų talentingas vaikas, spaudžiantis prie savęs eskizų knygelę yra išvežamas į Subačių. Kad būtų nužudytas, kaip ir kiekvienas kitas žydas.

Bet, kaip matote, aš išgyvenau…

Kaip ir mano eskizų knygelė, kuri yra saugoma Samuelio Bako muziejuje. Tai – dalis mano aštuonių dešimtmečių kūrybos, kurią ten galite pamatyti. Gal tai yra ištęstinio kūrybiškumo pasaulio rekordas. Muziejus tvarkosi puikiai. Todėl aš dar kartą skyriau didelę savo meno kolekcijos dalį (daugiau nei 150 paveikslų ir piešinių). Tai mano antroji dovana muziejui, kuri papildys muziejaus fondus. Taip reiškiu gilų dėkingumą Lietuvai už mano nesibaigiančio darbo vaisiams pasiūlytus nuolatinius namus.

Dabar mano darbai kantriai laukia, kol bus suderinti reikalai dėl jų išsiuntimo iš JAV, o gal greičiau dėl jų grįžimo namo. Mano paveikslai ir knygos apie mano kūrybą jų savininkams ir skaitytojams siekia sugrąžinti kartų atmintį. Tu kartų, kurių gyvenimai buvo žiauriai sunaikinti. Kurių gyvenimai neturėtų būti pamiršti.

Holokaustas buvo industrializuotas genocidas, vykdytas nusikaltėlių. Neabejotinai šiurpiausias nusikaltimas žmoniškumui. Tai buvo ne vienintelis genocidas, kurį teko patirti žmonijai. Per daug tokių žiaurių genocidų vyko ir prieš Holokaustą, ir po jo, vyksta ir dabar.

Taip, gyvenimas šiame pasaulyje turi daug šviesių pusių, bet ir daug tamsių bei ilgų šešėlių.

Mano kūryba, kurioje bandau kalbėti apie tamsią žmonijos istoriją, kelia klausimus apie žmonijos likimą. Paprastų atsakymų nėra. Bet yra daug pamokų, kurias reikia išmokti.

Kai šiandien matau ukrainietes motinas su vaikais ieškančius prieglobsčio svetingame Vilniuje, negaliu neprisiminti savęs ir savo motinos. Kartais sakoma, kad istorija nesikartoja, bet pasireiškia vis kitomis variacijomis. Aš galiu įsivaizduoti, kaip karas jūsų kaimynystėje sužadino jūsų budrumą ir ryžtą. Ir linkiu, kad Seime, kuris tikrai žino, kaip užduoti klausimus, ieškotumėte ir tinkamų atsakymų.

Leiskite jums palinkėti viso ko geriausio ir nuoširdžiai padėkoti už galimybę būti šio renginio dalimi.

Ir pasidalinti savo asmeniniu liudijimu.

Ačiū.

lrs.lt

The post Samuelis Bakas: „Mano kūryba kelia klausimus apie žmonijos likimą. Paprastų atsakymų nėra. Bet yra daug pamokų, kurias reikia išmokti“ appeared first on Voruta.

Dr. Arūnas Bubnys, www.voruta.lt

Vokiečių kariuomenė Vilnių užėmė 1941 m. birželio 24 d. ir nuo pirmųjų nacistinės okupacijos dienų prasidėjo įvairiapusiškas mieste pasilikusių žydų persekiojimas: dar iki geto įsteigimo buvo nužudyta keli tūkstančiai Vilniaus žydų.

Vilniaus getas įsteigtas Vilniaus miesto komisaro Hanso Hingsto iniciatyva 1941 m. rugsėjo 6 d. 1941 m. spalio pabaigoje Vilniuje veikė du getai – Didysis ir Mažasis. Du vieną nuo kito izoliuotus getus skyrė Vokiečių gatvė: pirmajame gete gyveno apie 30 tūkst., o antrajame – 9–11 tūkst. įkalintų žydų. Po kurio laiko pirmąjį getą imta vadinti kvalifikuotų specialistų ir darbininkų getu, o antrąjį – nedarbingų (vyresnio amžiaus, silpnų ir ligotų) žmonių getu.

1941 m. rudenį buvo vykdomos masinės Vilniaus geto kalinių žudynės Paneriuose, esančiuose už miesto apie 9 km. Čia vokiečių saugumo policijos ir SD ypatingasis būrys (Sonderkommando) ir kiti vokiečių bei lietuvių policijos padaliniai iki 1941 m. pabaigos nužudė apie 30 tūkst. Vilniaus miesto žydų. Masinio žudymo akcijų metu buvo nužudyti visi Mažojo geto gyventojai ir šis getas nustojo egzistuoti.

Vadinamuoju stabilizacijos laikotarpiu (1941 m. gruodis–1943 m. kovas) masinės Vilniaus geto kalinių žudynės nebuvo vykdomos. Vokietijai nepavykus laimėti „žaibo karo“ prieš Sovietų Sąjungą, darbo jėgos poreikis vokiečių karo ekonomikai labai išaugo. Dėl to nacių valdžia nusprendė laikinai palikti gyvus kvalifikuotus žydų darbininkus su šeimomis. Šiuo laikotarpiu geto gyvenimas reliatyviai tapo normalus ir stabilus. Nusistovėjo geto administracinė struktūra ir kasdienis darbas.

Getas tapo savotiška „valstybe valstybėje“, turinčia savo valdžią, policiją, dirbtuves, dvasinio ir kultūrinio gyvenimo formas bei institucijas. Aukščiausia geto savivaldos institucija buvo Žydų taryba (Judenrat). Jai buvo pavaldi geto policija ir įvairūs skyriai: Darbo, Sveikatos apsaugos, Socialinio aprūpinimo, Maisto, Butų ir kt. Ypač svarbus buvo Darbo skyrius. Geto vadovybės nuomone, vokiečiai nelikviduosią geto tol, kol jiems ekonomiškai bus naudingas žydų darbas.

Su tuo geto vadovybė siejo geto išlikimo ir išsaugojimo viltis. Beveik visi darbingo amžiaus žydų vyrai ir moterys dirbo įvairiose gamyklose, dirbtuvėse ir darbo stovyklose. 1943 m. vasarą apie 14 tūkst. (du trečdaliai) geto gyventojų dirbo įvairiausius darbus. 1942 m. liepą vokiečių valdžios sprendimu Žydų taryba buvo paleista ir vienvaldžiu geto savivaldos viršininku buvo paskirtas vienas iš buvusios Tarybos narių Jokūbas Gensas (1903–1943).

Vilniaus getas okupacinės valdžios buvo likviduotas 1943 m. rugsėjo 23–24 d.

• Estijos, Latvijos ir kitų šalių darbo ir koncentracijos stovyklas buvo išvežta apie 14 tūkst. Vilniaus geto kalinių. Vilniaus mieste dar buvo palikta dirbti įvairiose vokiečiams svarbiose įstaigose 2–3 tūkst. žydų. Raudonajai armijai priartėjus prie Vilniaus, pirmomis 1944 m. liepos dienomis buvo išžudyti paskutiniai Vilniaus miesto žydai. Karą ir nacistinę okupaciją išgyveno tik 2–3 tūkst. iš 58 tūkst. Vilniaus miesto žydų.

Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, pradėtas žydų genocido aukų atminimo įamžinimas. 1990 m. spalio 31 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaku Rugsėjo 23-ioji buvo įtraukta į Lietuvos Respublikos atmintinų dienų sąrašą kaip Lietuvos žydų genocido diena.

genocid.lt inform.

The post Dr. Arūnas Bubnys. Vilniaus getas appeared first on Voruta.

„Atmintinų ir švenčių dienų“ sąraše, spalio 16 diena pažymėta kaip „Mažosios Lietuvos gyventojų genocido diena“. Tačiau ji praėjo tyliai ir ramiai, taip lyg milijonas mūsų gentainių ir neverti atjautos, pagarbos, atminties. Dviejų okupantų nukankinti, numarinti, šiuolaikinių išdavikų užslopinti ir iš istorijos ištrinti!

Argi leisime, kad Mažosios Lietuvos ir visų Ryprūsių genocidas būtų paliktas sovietinių istorikų tendencingame nutylėjime?

Štai žydų Holokaustas ir Vilniaus geto tragedijos minėjimas buvo pakylėtas netgi iki tarptautinio lygio konferencijų, diskusijų Seime ir vainikų padėjimo Paneriuose. Klastūniškai nutylint „žydų klausimo sprendimo“ autorius bei tikruosius vykdytojus ir visai „pamirštant“ gelbėtojus ir išgelbėtuosius!!!

Verta priminti, kad Holokausto autorius – Adolfas Eichmanas – gimęs 1906 m. Izraelyje, o jo suplanuota tautiečiams katastrofą įvykdė rudieji maksistai – irgi Karlo Markso vardu prisidengusio Mordochėjaus Levi mokslo pasekėjai! Akivaizdi patarlės „ pats muša – pats rėkia“ realizacija. Ir labia pelninga realizacija, pradedant išsigandusių žydų bėgimu į Izraelį – tankų mėsos vaidmeniui, – ir nebaigiant Holokausto žalos atlyginimo industrijos išvystymu. Holokausto industrija sionistams davė milijardines pajamas – Lietuva irgi jas papildė 130 milijonais, – o repatrijantų kraujo dėka Izraelis jau pusė šimto metų kaip kariauja su kaimynais.

Taigi, Holokausto esmė ir prasmė lyg ir aiški, bet ne pilna. Būtent jo, Holokausto dominante perdengiami kiti, dar baisiasni nusikaltimai žmogiškumui, taikai ir tarptautiniam bendradarbiavimui, tiesiogiai provokuojant tarpusavio karus. Štai šitą Holokausto šiandieninį vaidmenį ir būtina išryškinti, tinkamai įvertinti ir pasmerkti. Tai, ką Tautos turėjo ištverti viešpataujant rudai- raudoniems marksistams (nacfašistams ir sovkomunistams), nieko baisesnio visa Žmonija nėra patyrusi! Ir šios ištisų Tautų patirties jokiu būdu negalima lyginti nei su žydų Holokaustu, nei su armėnų genocidu, nei su Hirošimos – Černobilio – Fokušimos ar Ševrono nusikaltimais žmonijai. Šių dvigubų žmonijos Holokaustų rudai – raudoni autoriai ir vykdytojai turi būti išaiškinti ir visiems laikams pasmerkti! Niurberge nuteisti tik rudieji, tuo tarpu bent raudonieji marksistai dankstosi svetimais vardais ir bando žydų Holokaustu (0,6 milijono) perdengti 150 – milijoninę Žmonijos Katastrofą!!!

Šios, Pasaulnės Katastrofos fone, Mažoji Lietuva užima įpatingą vietą, kai patyrusi 100 procentų sunaikinimą: iš buvusių Prūsijos ir Mažosios Lietuvos milijono gyventojų šiandien teritorijoje liko vos 8 000 lietuvininkų. Prūsų, Skalvių, Narduvių ir Sembų šioje „Kaliningrado srityje“ bei Lenkiškoje Prūsijos teritorijoje jau nebefiksuojama. Tik šen bei ten pasaulyje pasigirsta šių baltiškų kilčių būreliai, jų širdis stingdanti beviltiška veikla ir vėl nutyla…

Ir nusmelkia nuojauta apie panašią ir lietuvių ateitį. Juo labiau, kad ir šiandieninė nepriklausomos Lietuvos valdžia tęsia šią marksistų istorinę klastotę apie žydų Holokaustą – 200 000 nužudymą, kai Lietuvoje jų tebuvo (pagal A. Eichmaną ) tik 134 000, iš kurių 70 000 (60 % pagal A. Eidintą ir Gurevičių) buvo lietuvių išgelbėti!!! Ir visiškai nutylint apie Prūsų – Mažosios Lietuvos genocidą, kurio sadizmas viršyja visas žvėriškumo ribas!

Kai būtent dabar, pirmininkaujant ES, ir yra ta vienintelė proga priminti Europai ir apie kryžiuočių Ordino nukariautą bei kolonizuotą Prūsijos ir Mažosios Lietuvos kraštą, ir apie Prūsų sukilimus, žiauriai numalšintus, ir apie Žalgirio mūšio įtaką, stabdant vokiškąją kolonoizaciją, ir apie Melno sutartimi nustatytas sienas bei pristabdytas okupantines ambicijas…

Netgi okupuotoje ir aršiai germanizuojamoje teritorijoje vystėsi ir klestėjo baltiška kultūra, davusi net Lietuvai pirmąją lietuviškais rašmenimis atspausdintą M. Mažvydo knygą, pirmąją K. Donelaičio parašytą poemą, pirmuosius visos Lietuvos šviesuolius kaip Rėzą, Vidūną… Beja ir pirmąją, tegul ir ribotą pergalę, atgaunant Lietuvai Klaipėdą, vietoj reikalauto visos „… Mažosios Lietuvos priglaudimo prie Lietuvos“.

Ko per kelis šimtmečius nesunaikino kryžiuočių Ordinas, kurfiurstinė ir kaizerinė Vokietija, tą per 2 savaites suspėjo atlikti Sovietinė armija užėmusi Rytinę Mažosios Lietuvos dalį. Pilna genocido medžiaga apie tai buvo pateikta Niurnbergo teismui.

Pasirodo Sovietinė armija po dviejų savaičių buvo vokiečių atmušta iš Mažosios Lietuvos ir rasto genocido vaizdai buvo nufotografuoti, dokumentuose užfiksuoti bei pateikti teimui. Tuo pačiu metu Žydų suvažiaviams Miunchene taip pat paruošė medžiagą Niurnbergui dėl 150 000 (jau 16 000 daugiau nei A. Eichmano sąrašuose?!!) žydų nužudimo Lietuvoje, apkaltinant ne okupantus, o lietuvius!!!

Tai Stalino sprendimu abi medžiagos buvo neįtrauktos į teismo nagrinėjimą.

Taigi, mūsų brolių žūties auka dar Niurnberge lietuviai išvengė „žydšaudžio“ politinio įvertinimo. Antras toks pasikėsinimas buvo 1972 m. JAV, kur žydiškos kilmės senatorė vėlgi iškėlė Lietuvos atsakomybę už fašistų išžudytus žydus. Sudaryta speciali komisija taip ir nerado lietuvius pasmerkti įgalinčių įrodymų. Kaltinimai Lietuvai buvo atmesti, o skundikė neteko senatoriaus posto.

Tačiau Lietuvos niekas neatsiprašė.

Apie žydų gelbėtojus ir šį kartą nebuvo prasitarta, taigi iki šiolei nežinoma pasauliui apie 600 metų žydų globos ir nepadėkota. O juo labiau apie „teisuolio“ vardus gavusius ir 2 vietą pasaulyje užėmusius lietuvius – nepaskelbta.

Po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 1990 m., viso pasaulio žydija tiesiog praplyšo kaltinimais lietuviams žydšaudžiavimu. Bet apie Prūsijos ir Mažosios Lietuvos visų gyventojų sunaikinimo organizatorius ir vykdytojus – nutylint. Kitaip tariant, savo kalčių pridengimą – apkaltinant lietuvius.

Nei „ne lietuviškos kilmės grafas“ Vytautas Landsbergis, nei jo užsienio reikalų ministras Algirdas Saudargas, o juo labiau užsienio reikalų komisijos pirmininkas Emanuelis Zingeris, Lietuvos garbės negynė, tikrų duomenų apie žydų gelbėjimą pasauliui neteikė ir Prūsijos bei Mažosios Lietuvos tragedijos neviešino.

Tik Tautos ir valstybės išdavikai gali slėpti savo brolių kančią, žūtį ir apjuodinimą.

Lenkai išviešino bolševikų melą, atstatė tiesą ir reikalauja iš Rusijos įvertinti Katynės skerdynių tragediją. Ir Rusija įvertino – aviakatastrofa, kurioje žuvo visa Lenkijos vyriausybė su Prezidentu priešaky. Matyt, mūsiškė valdžia aukščiau vertina savo interesus nei tautos istoriją, kančios atjautą ir žūties atmintį… O svarbiausia – nesmerkia raudonų okupantų už milijono baltų tyčinį įvardinimą vokiškų fašistų vardu, tuo pretekstu žvėrišką jų nukankinimą už svetimas nuodėmes, jų kultūros paveldo sunaikinimą bei atminties ištrynimą iš Pasaulio tautų ir Lietuvos visuomenės gyvenimo.

Kas gali dar juos prisiminti – sušaudytus grioviuose, susprogdintus ant Marių ledo, išniekintus savo namuose ir ant rasto pasroviui plūgdintus?

Kas gali, jei ne męs

Dar juos beprisiminti?

Sušaudytus ir paliktus grioviuos,

Ant Marių ledo susprogdintus?

Išniekintus vaikus namuose,

Sudegintus senius

Sodybų pelenuose,

Prikaltas prie tvorų,

Išniekintas visu pulku

Motules mirusias

Akivaizdoj savų vaikų?!

Tik męs, minutėje sustingę

Dar pagarbą išreikiame minty…

Politikų gi siekių vingiai

Nužymi išdaviko kelią

Vakar, šiandien ir netgi ateity…

O gal ir męs pas juos ateisim?

Nes jau užgęso net viltis širdy…

O gal geriau –

Išdavikus nuteiskim.

Tegul jie žūsta

Teisėto atpildo ugny!!!

Nuotraukoje: Dr. R. Gajauskaitė

The post Dvigubas Holokaustas appeared first on Voruta.

Dr. Arūnas Bubnys, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktorius, www.voruta.lt

Straipsnis skirtas Vilniaus geto sunaikinimo 70-mečiui

Vilniaus žydų bendruomenės istorija susilaukė didelio pasaulio istorikų dėmesio. Iki Antrojo pasaulinio karo Vilnius buvo vienas iš svarbiausių Europos žydų kultūros, mokslo, švietimo ir rabiniškojo mokslingumo centrų. Nacių-sovietų karo išvakarėse Vilniuje gyveno apie 58 tūkstančius žydų. Karo ir nacių okupacijos pabaigos sulaukė vos keli tūkstančiai Vilniaus žydų. Tragiška „Lietuvos Jeruzalės“ žūtis iki šiol tebejaudina pasaulio ir Lietuvos istorikus bei plačius visuomenės sluoksnius. Šis Vilniaus žydų istorijos laikotarpis yra gana plačiai nušviestas pasaulinėje istoriografijoje ir memorialinio pobūdžio literatūroje. Daugiausia darbų apie Vilniaus žydų genocidą yra paskelbta Izraelyje ir JAV. Pastaruoju metu holokausto ir Vilniaus geto istorijos tyrimai įsibėgėja ir Lietuvoje.

Vilniaus žydų bendruomenės ir geto istoriją nacių okupacijos laikotarpiu galima suskirstyti į keletą laikotarpių: 1) žydų diskriminavimas ir žudymas iki geto įsteigimo (1941 m. birželio 24 d.–1941 rugpjūtis); 2) getų (Didžiojo ir Mažojo, arba Nr. 1 ir Nr. 2) suformavimo ir masinių žudynių laikotarpis (1941 m. rugsėjis–lapkritis); 3) stabilizacijos laikotarpis (1941 m. gruodis–1943 m. kovas); 4) mažųjų getų, darbo stovyklų ir Vilniaus geto naikinimo laikotarpis (1943 m. balandis–rugsėjis); 5) Vilniaus geto likučių kalinimas Estijos konclageriuose ir Vilniaus darbo stovyklose (1943 m. spalis–1944 m. rugsėjis).

Vokiečių kariuomenė Vilnių užėmė 1941 m. birželio 24 d. Nuo pirmųjų nacistinės okupacijos dienų prasidėjo įvairiapusiškas mieste pasilikusių žydų persekiojimas. Vokiečių karo komendantūra ir saugumo policija bei naciams talkininkaujanti lietuviška administracija (Vilniaus miesto ir srities piliečių komitetas, policija, savisaugos daliniai) leido žydus diskriminuojančius nuostatus, įsakymus, organizavo žydų areštus, kalinimą ir pirmuosius šaudymus. Žydams buvo įsakyta nešioti skiriamuosius ženklus, jiems uždrausta vaikščioti centrinėmis miesto gatvėmis, apribotas maisto produktų pardavimas, jie buvo masiškai atleidžiami iš darboviečių, iš jų buvo atimtos susisiekimo priemonės ir radijo aparatai, uždrausta naudotis viešojo susisiekimo priemonėmis, poilsio vietomis ir t. t. 1941 m. rugpjūčio pradžioje vokiečių karinę administraciją pakeitus civilinei vokiečių administracijai (komisarams), politinis žydų diskriminavimas ir terorizavimas dar labiau sustiprėjo. Masiniai žydų areštai ir šaudymai prasidėjo 1941 m. liepos viduryje. Iš pradžių jie buvo gana neorganizuoti ir chaotiški. Žydai buvo suiminėjami gatvėse, darbovietėse ir butuose. Suimtieji iš pradžių buvo gabenami į Lukiškių kalėjimą, o iš ten sušaudyti į Panerius (apie 9 km nuo miesto centro). Areštus ir konvojavimą vykdė vokiečių gestapininkai, lietuvių viešoji policija, savisaugos daliniai ir Ypatingojo būrio nariai. Masines žudynes Paneriuose dažniausiai vykdė vokiečių saugumo policijai ir SD pavaldus Ypatingasis būrys (Sonderkommando). Sušaudyti varomiems žydams buvo sakoma, kad jie yra siunčiami į darbus. Pirmųjų masinių akcijų metu dažniausiai buvo šaudomi žydų vyrai. Nužudytųjų pinigai ir vertingi daiktai buvo konfiskuojami nacių valdžios. Iki 1941 m. rugsėjo mėn. galėjo būti nužudyta iki 7 tūkstančių Vilniaus žydų.

Vilniaus getas įsteigtas Vilniaus miesto apygardos komisaro Hanso Hingsto iniciatyva 1941 m. rugsėjo 6 d. Senamiestyje veikė du getai (Didysis ir Mažasis, arba Nr. 1 ir Nr. 2). Didžiajame gete buvo įkalinta apie 29 tūkstančius, o Mažajame apie 9 tūkstančius žydų. Du vieną nuo kito izoliuotus getus skyrė Vokiečių gatvė. Po kurio laiko pirmąjį getą imta vadinti kvalifikuotų specialistų ir darbininkų getu, o antrąjį – nedarbingų (vyresnio amžiaus, silpnų ir ligotų žmonių) getu. Getai buvo perpildyti žmonių. Gyvenamojo ploto trūkumą nacių valdžia „sprendė“ masinių žudynių akcijomis. Okupacinė valdžia ketino laikinai palikti gyvus tik darbingus ir kvalifikuotus amatininkus su šeimomis. Likusieji žydai turėjo būti sušaudyti.

Didžiausios žudynės buvo įvykdytos pradiniu geto formavimo ir egzistavimo laikotarpiu. Jos prasidėjo 1941 m. rugsėjo pirmomis dienomis. Vien rugsėjo mėnesį buvo nužudyta daugiau kaip 8 tūkstančiai Vilniaus žydų. Šių akcijų metu masiškai buvo šaudomi ne tik vyrai, bet ir moterys su vaikais. Šaudė minėtasis Ypatingasis būrys, kartais jam talkininkaudavo Vilniuje dislokuoti lietuvių policijos batalionai. Per kelias 1941 m. spalio mėnesį vykusias akcijas visiškai buvo panaikintas Mažasis getas. Tačiau masinės žudynės buvo tęsiamos beveik iki pat 1941 m. pabaigos. Nuo karo pradžios iki 1942 m. buvo nužudyta apie 33 tūkstančius žydų (iš 58 tūkstančių, gyvenusių iki karo). Gete liko gyventi apie 15 tūkstančių žydų.

Nuo 1941 m. pabaigos iki 1943 m. kovo mėnesio masinės žydų žudynės nebuvo vykdomos. Šis laikotarpis vadinamas stabilizacijos (ramiuoju). Vokietijai nepavykus laimėti „žaibo karo“ prieš Sovietų Sąjungą, darbo jėgos poreikis vokiečių karo ekonomikai labai išaugo. Dėl to nacių valdžia nusprendė laikinai palikti gyvus kvalifikuotus žydų darbininkus su šeimomis. Šiuo laikotarpiu geto gyvenimas reliatyviai tapo normalus ir stabilus. Nusistovėjo geto administracinė struktūra ir kasdieninis darbas. Getas tapo savotiška „valstybe valstybėje“, turinčia savo valdžią, policiją, dirbtuves, dvasinio ir kultūrinio gyvenimo formas bei institucijas. Aukščiausia geto savivaldos institucija buvo Žydų taryba (Judenrat). Jai buvo pavaldi geto policija bei įvairūs skyriai: Darbo, Sveikatos apsaugos, Socialinio aprūpinimo, Maisto, Butų ir kt. Ypač svarbus buvo Darbo skyrius. Geto vadovybės nuomone tol, kol vokiečiams ekonomiškai bus naudingas žydų darbas, tol jie geto nepanaikinsią. Su tuo geto vadovybė siejo geto išlikimo ir išsaugojimo viltis. Beveik visi darbingo amžiaus žydų vyrai ir moterys dirbo įvairiose gamyklose, dirbtuvėse ir darbo stovyklose. 1943 m. vasarą apie 14 tūkstančių (du trečdaliai) geto gyventojų dirbo įvairiausius darbus. 1942 m. liepą vokiečių valdžios sprendimu Žydų taryba buvo paleista ir vienvaldžiu geto savivaldos viršininku buvo paskirtas buvęs geto policijos vadas Jokūbas Gensas.

1943 m. kovo mėn. baigėsi Vilniaus geto stabilizacijos laikotarpis. Tuomet buvo likviduoti Vilniaus apygardoje esantys mažieji getai (Švenčionių, Ašmenos, Salų). Dalis jų gyventojų buvo perkelti į Vilniaus getą, kiti traukiniu buvo atvežti į Panerius ir čia 1943 m. balandžio 5 d. sušaudyti (iš viso apie 5 tūkstančius žmonių).

1943 m. vasarą buvo likviduotos provincijoje esančios Vilniaus geto žydų darbo stovyklos (Baltosios Vokės, Bezdonių, Kenos). Šių gestapo akcijų metu buvo nužudyta keli šimtai žydų. Vykdant H. Himmlerio 1943 m. birželio 21 d. įsakymą dėl getų panaikinimo Ostlande, nuo 1943 m. rugpjūčio mėn. pradėtas laipsniškas Vilniaus geto panaikinimas. Šiai operacijai vadovavo SS oberšarfiureris Bruno Kittelis. Paskutinė geto panaikinimo fazė buvo 1943 m. rugsėjo mėnesį. Vilniaus getas okupacinės valdžios buvo panaikintas 1943 m. rugsėjo 23–24 d. Dauguma moterų ir vaikų (apie 5–7 tūkstančiai) buvo išvežti į Vokietijos konclagerius ir ten nužudyti. Žydų vyrai (apie 2 tūkstančius) buvo išvežti į darbo lagerius Estijoje, o jaunos moterys (apie 1400–1700) į netoli Rygos esantį Kaizervaldo konclagerį. Dar keli šimtai senelių ir ligonių geto sunaikinimo metu buvo sušaudyti Paneriuose. Iš viso iš Vilniaus buvo išvežta apie 14 tūkst. geto kalinių.

Reikia pabrėžti, kad ne visi Vilniaus geto kaliniai susitaikė su tragišku likimu, bet visais įmanomais būdais stengėsi priešintis nacistiniams okupantams ir kolaborantams. Sumanymas įkurti gete pasipriešinimo organizaciją kilo sionistinės „Beitar“ organizacijos vadovui Josifui Glazmanui. Steigiamasis posėdis įvyko 1942 m. sausio 21 d. J. Glazmano bute. Buvo nuspręsta įsteigti Jungtinę partizanų organizaciją („Fareinikte Partisaner Organisatzije“, toliau FPO). Organizacija suvienijo įvairių politinių pažiūrų žydus: sionistus, komunistus, bundistus. FPO štabo nariais buvo išrinkti Icikas Vitenbergas (komendantas, komunistų atstovas), J. Glazmanas („Beitar“ atstovas), Aba Kovneris, Abraomas Chvoinikas ir Nisanas Reznikas („Bundo“ ir sionistų atstovai). Organizacija iš pradžių steigėsi trejetų, vėliau – penketų principu. Penketai sudarė būrius, o būriai – du batalionus, kuriems vadovavo A. Kovneris ir J. Glazmanas. Iš viso FPO priklausė apie 300 narių. Be to, dar buvo žvalgybos, ryšių ir karinių instruktorių būriai. Svarbiausiu veiklos tikslu FPO laikė ginkluoto sukilimo gete paruošimą. Tuo norėta apsaugoti gete likusius žydus nuo visiško sunaikinimo. FPO verbavo naujus narius, kaupė ginklus, vykdė diversijas ir sabotažo aktus, užmezgė ryšius su sovietų partizanais ir pogrindininkais. Nepavykus gete surengti sukilimą, geto naikinimo laikotarpiu FPO nariai masiškai traukėsi į miškus ir prisijungė prie sovietinių partizanų, siekdami toliau aktyviai kvoti su nacistiniais okupantais. Izraelio prof. Dovo Levino tyrimais, iš viso pas sovietų partizanus pasitraukė apie 1150 žydų pogrindžio organizacijų narių ir 650 neorganizuotų žydų (64 proc. bėglių buvo Vilniaus geto žydai). Be jų, dar apie 200 bėglių dėl įvairių priežasčių nepasiekė partizanų būrių (dažniausiai žūdavo pasitraukimo metu). Apie 850 žydų partizanų kovojo Lietuvos partizanų būriuose, apie 450 Baltarusijos partizanų būriuose („Vorošilovo“, „Spartako“ brigadose ir kt.), apie 250 slapstėsi miškuose kartu su šeimomis. Partizanų būriuose žuvo apie 156 ir bėgant iš geto – 150 žydų. Žydai sugebėjo nepasiduoti žiauriam likimui ir nepalankiausiomis sąlygomis bandė kovoti dėl savo gyvybės, laisvės ir tautinės garbės.

Po Vilniaus geto panaikinimo keli tūkstančiai žydų buvo palikti dirbti „Kailio“ fabrike, kariuomenės autoremonto dirbtuvėse (H.K.P.), karo ligoninėje ir gestapo dirbtuvėse. 1944 m. liepos pradžioje, Raudonajai armijai priartėjus prie Vilniaus, dauguma šiose stovyklose dirbusių žydų buvo išžudyti. Taip pat naciai 1944 m. rugsėjo mėn. pasielgė ir su Estijos lageriuose kalintais Vilniaus žydais. Nacių okupacijos ir karo pabaigos sulaukė vos 2–3 tūkstančiai Vilniaus žydų. Lyginant Vilniaus geto istoriją su Kauno ir Šiaulių getais, pastebime tam tikrus skirtumus. Vilniaus geto egzistavimas buvo trumpesnis negu Kauno ir Šiaulių getų. Vilniaus getas egzistavo 2 metus (nuo 1941 m. rugsėjo 6 d. iki 1943 m. rugsėjo 23 d.), o Kauno ir Šiaulių getai – beveik 3 metus (nuo 1941 m. rugpjūčio vidurio iki 1944 m. liepos vidurio). Pastarieji du getai buvo likviduoti pačioje nacių okupacijos pabaigoje, o Vilniaus getas jau 1943 m. rugsėjo mėnesį. Be to, Vilniaus getas buvo įsteigtas beveik mėnesiu vėliau negu Kauno ir Šiaulių getai. Ankstyvą Vilniaus geto panaikinimą tikriausiai nulėmė sovietų partizaninio judėjimo stiprėjimas Vilniaus srityje. Vokiečių saugumo policijos požiūriu, Vilniaus getas buvo potencialus pavojaus šaltinis, nes iš geto gana masiškai bėgantys jauni žydai papildydavo Vilniaus srityje veikiančių partizanų būrius. Dėl to okupacinė valdžia nusprendė nepertvarkyti Vilniaus geto į SS koncentracijos stovyklą, kaip tai buvo padaryta su Kauno ir Šiaulių getais, bet iš karto jį panaikinti.

Dar vienas specifinis Vilniaus geto istorijos bruožas – ypač aktyvus geto kultūrinis gyvenimas. Vilniaus geto kaliniai, tęsdami „Lietuvos Jeruzalės“ tradicijas, net mirties akivaizdoje nenustojo domėtis menu, mokslais, literatūra, savišvieta ir dvasiniu tobulėjimu.

* Pranešimas skaitytas iškilmingame minėjime, skirtame Vilniaus geto sunaikinimo 70-osioms metinėms paminėti, vykusiame Lietuvos Respublikos Seime 2013 m. rugsėjo 24 d.

Voruta. – 2013, rug. 28, nr. 20 (784), p. 1, 10.

The post Vilniaus getas 1941–1943 m.* appeared first on Voruta.