Dr. Ingrida Jakubavičienė, Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros Kaune muziejininkė, www.voruta.lt

Prieš porą metų, 2024-aisiais, Lietuvoje buvo minimas Prezidento Antano Smetonos 150-ųjų gimimo metinių jubiliejus. Ištisus metus buvo kalbama, kodėl iki šiol negalime susitaikyti su istorine realybe ir priimti A. Smetonos kaip pagrindinio to istorinio tarpsnio veikėjo su visais privalumais ir trūkumais. A. Smetonos vieta Lietuvos istorijoje yra nekintama: jis – XX amžiaus I pusės centrinė figūra, aktyviai veikusi lietuvių tautiniame, visuomeniniame ir politiniame gyvenime nuo 1902 m. iki pat mirties 1944 m. sausį. Turime 42 metus A. Smetonos nepertraukiamos veiklos ir daug pasiektų rezultatų.

Diskusijas apie A. Smetoną kursto dar viena dedamoji – istorinė atmintis. Kiek žmonių, tiek atminčių, todėl visų jų aprašyti ir ištyrinėti istorikai negali, juolab atsakyti už asmenines nuomones, kurios dažnai reiškiamos per įvairius socialinės medijos kanalus. Vis dėlto istorikų pareiga ginti valstybės istoriją nuo pseudoistorijos apraiškų, sąmoningo faktų iškraipymo ir klaidinimo.

2026 metais rugpjūčio 8 d. Ukmergės kraštotyros muziejus pakvietė paminėti Prezidento A. Smetonos gimtadienį Užugirio dvare mokslinės konferencijos „A. Smetonos epocha: tarp pasiekimų ir nutylėjimų“ formatu. Šis straipsnis parengtas pagal konferencijoje skaitytą pranešimą. Kadangi Prezidento A. Smetonos pozicija daugeliu šalies užsienio politikos klausimų jau yra gana plačiai aptarta istorikų parengtose monografijose norėjosi dėmesį labiau sutelkti į vidaus politikai svarbius sprendimus. Straipsnyje aptarsime tik keletą ryškesnių vidaus politikos sprendimų: III Seimo paleidimą, bendražygio Augustino Voldemaro eliminavimą iš politinės arenos, Valstybės Tarybos įgalinimą paversti Prezidentą centrine valdžios figūra, autoriteto stiprinimui pasitelktas visuomenines organizacijas ir valstybės mastu švenčiamus jubiliejinius metus, pastangas pažaboti ekonominę krizę, kovą su Klaipėdos krašto nacistinių partijų antivalstybine veikla bei įvestus apribojimus opozicinėms partijoms ir draugijoms.

Siekis sustiprinti Prezidento galias

Po 1926 m. gruodžio 17 d. karinio valstybės perversmo į valdžią sugrįžęs A. Smetona nutarė žingsnis po žingsnio eiti valdžios svertų vienose rankose stiprinimo linkme. Radikalumas, greiti ir smarkūs mostai – ne jo stilius. A. Smetona – teisininkas, ilgai galvojantis ir sprendimus apmąstantis politikas. Jis jau keletą metų buvo nusivylęs Seimų darbu, pozicijos ir opozicijos rietenos jam atrodė kaip niekur nevedančios politikų ambicijų kovos. Susiklosčius palankioms aplinkybėms 1927 m. balandžio 12 d. III Seimas buvo paleistas, o tuo pačiu konkuruojančiai su tautininkais dėl įtakos valdžioje Lietuvos krikščionių demokratų partijai buvo suduotas stiprus smūgis. Nors krikščionių demokratų partijos lyderiai nebuvo linkę susitaikyti su susidariusia situacija ir bandė tam pasipriešinti įteikdami Prezidentui A. Smetonai ultimatyvų memorandumą, reikalaujantį sudaryti naują Vyriausybę ir šalyje atstatyti tvarką, tačiau jie patyrė dar vieną pralaimėjimą.

Svarbūs krikščionių demokratų veikėjai dr. Leonas Bistras ir kun. Mykolas Krupavičius, bijodami griežtesnių sankcijų, pasitraukė į užsienį. Todėl 1927 m. pabaigoje krikščionys demokratai likę be lyderių negalėjo aktyviau pasipriešinti tautininkams. Tuo metu Prezidentas A. Smetona 1927 m. vasarą kelionių po Lietuvą metu atliko tuo metu analogų neturinčią ir pačią masiškiausią viešųjų ryšių kampaniją, sukurdamas stipraus ir autoritetingo valstybės vadovo įvaizdį. Galime teigti, kad pirmuosius metus po perversmo A. Smetona nutarė skirti įsitvirtinimui politinėje valdžioje. Svarbiu žingsniu autoritarinio režimo link tapo 1928 m. gegužės 25 d. įsigaliojusi Lietuvos Valstybės Konstitucija, leidusi įteisinti Prezidento ir Vyriausybės valdžios diktatą.

Sprendimas neutralizuoti Augustiną Voldemarą

Ilgainiui skilimas įvyko ir tautininkų tarpe. Ministras Pirmininkas prof. Augustinas Voldemaras neslėpė, kad paleidus Seimą Ministro Pirmininko galios yra didesnės ir, kad Prezidentu Antanas Smetona esąs tol, kol jis to norįs. Radikalus tris ypač svarbius postus Vyriausybėje užimančio Ministro Pirmininko, užsienio reikalų ir krašto apsaugos ministro A. Voldemaro elgesys kėlė nerimą ir kitiems Vyriausybės nariams. Pastarieji 1929 m. rugsėjo 19 d. Prezidentui įteikė atsistatydinimo raštus, teigdami, kad nebegali toliau dirbti su arogantišku A. Voldemaru. A. Smetonai teko emociškai sunkus pasirinkimas, nes kovoti reikėjo su ilgamečiu politiniu bendražygiu ir draugu. Vis tik turima politinė galia buvo svarbesnė už draugystę, todėl A. Smetona nusprendė paleisti Vyriausybę, o tuo pačiu ir jos vadovą A. Voldemarą. Naują Vyriausybę sudaryti A. Smetona pavedė kitam ištikimam bičiuliui ir svainiui – Juozui Tūbeliui. Visiškai eliminuoti A. Voldemaro iš politinio gyvenimo A. Smetona nenorėjo, todėl jam buvo pasiūlyta dirbti naujoje Vyriausybėje užsienio reikalų ministro poste. A. Smetona gerai vertino A. Voldemaro turimus ryšius ir vedamą užsienio politiką, tačiau A. Voldemaras atsisakė, negalėdamas susitaikyti su tokiu pažeminimu.

A. Voldemaro užgautos ambicijos privedė prie keleto bandymų kartu su jam ištikimais sukarintos „Geležinio vilko“ grupuotės nariais karinio perversmo keliu sugrįžti į valdžią. Šie planai nepavyko, o po 1934 m. birželio 6–7 d. pučo A. Voldemaro korta buvo mušta, jis buvo nuteistas 12 metų sunkiųjų darbų kalėjimo, kalintas Utenoje arešto namuose, vėliau Prezidento malonės raštu 1938 m. vasario 16 d. paleistas iš kalėjimo su sąlyga, kad išvyks į užsienį. A. Voldemaras į Lietuvą kojos nekėlė iki pat 1940 m. birželio 15 dienos.

Nors ši istorija su A. Voldemaru galėjo neigiamai paveikti A. Smetonos artimiausios aplinkos žmones, matant, kaip yra iš politinės arenos pašalinamas artimas bičiulis, tačiau A. Voldemaras buvo populiarus tik tarp radikalios politikos gerbėjų, o Smetonos šalininkai ir apskritai didesnė visuomenės dalis norėjo labiau subalansuoto valstybės valdymo. Tokiu būdu į šalį buvo patrauktas ne tik A. Voldemaras ir dalis jo šalininkų, bet ir susidorota su radikalizmo apraiškomis.

Naujų priemonių autoriteto stiprinimui paieškos

Dar viena sėkminga Prezidento A. Smetonos vidaus politikos apraiška buvo aktyvus bendradarbiavimas su tautinėmis visuomeninėmis organizacijomis. Prezidento autoritetą visuomenėje stiprino jo globojamos ar vadovaujamos organizacijos: Lietuvių tautininkų sąjunga, Lietuvos Šaulių sąjunga, Vilniui vaduoti sąjunga, jaunųjų tautininkų organizacija „Jaunoji Lietuva“, Lietuvos skautų sąjunga, studentų korporacija „Neo-Lithuania“ ir kitos. Jomis plito tautininkų sąjungos ideologija ir buvo stiprinami tiesioginiai asmeniniai ryšiai su A. Smetona. Būtent šių organizacijų renginiai tapdavo svarbiu Prezidento A. Smetonos viešu pasirodymu su tai progai skirta kalba.

Ypač aktyvus A. Smetonos ir globojamų organizacijų bendradarbiavimas buvo matomas 1928 m. minint Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmetį ir 1930 m. minint Vytauto Didžiojo jubiliejinius metus. Visuomenė reiškė pasitikėjimą A. Smetona ir tikėjosi, jog Prezidentas anksčiau ar vėliau sušauks Seimą. Tuo tarpu pats Prezidentas A. Smetona visomis progomis kartojo, kad Seimo nebuvimas nėra jokia tragedija. Atvirai savo poziciją Seimo klausimu A. Smetona išsakė ir asmeninio susitikimo su bičiuliu kun. Juozu Tumu-Vaižgantu metu, o šis ją aprašė 1930 m. rugpjūčio 17 d. rašytame laiške Petrui Klimui. A. Smetona sakė: „Seimas bus sušauktas lygiai tą momentą, kaip tik pasireikš pribrendęs jo reikalingumas. Seimas bus, bet ne parlamentas. Šis atgyveno visur. Vienoje Anglijoje besilaiko stipria tradicija. Prezidentas turės nusverti Seimą 2/3 balsų ir priversti jį dirbti realų darbą, ne rietis. <…> Dabar negalima pasakyti, kad Seimas yra būtinas. Darbo žmonės be jo apsieina, net jo nenori. Kaimas nenori, kariuomenė – taip pat nenori. Seimo nori ne praktikai, o teoretikai, <…> Padarius perversmą, reikia gi tai išnaudoti nevaržomai. O valdžia tikrai nebloga. Ir ką dabartinė valdžia per ketverius metus yra padariusi, to nebūtų, dievaž, padariusi su Seimu, kuris temoka kliudyti, interpeliuoti, o darbo nepadirba.” (1930 08 17 J. Tumo laiškas P. Klimui. Iš širdies ir tikru reikalu. Juozo Tumo-Vaižganto šeimyninė korespondencija. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2019, p. 300.)

Paleidus Seimą ir nesušaukiant naujo, Prezidentas A. Smetona aplink save sutelkė bendražygius, kviesdamas juos pertvarkyti teisinę sistemą pagal naujai susiklosčiusią padėtį šalyje. Ir šioje srityje A. Smetona kaip teisininkas nusprendė visus žengiamus žingsnius sutvirtinti tam reikalingais įstatymais. Tokiu būdu praktiškai vietoj Seimo buvo sukurta nauja institucija – Valstybės Taryba, kurios pirmininku paskirtas teisininkas Stasys Šilingas, nariais pakviesti iškiliausi teisininkai – prof. Mykolas Romeris, Jonas Navakas, Boleslovas Jonas Masiulis, Konstantinas Račkauskas ir kiti.

Valstybės Taryba tapo svarbiu įrankiu įtvirtinant Prezidento A. Smetonos autoritarizmą. Prezidento galios sustiprintos ir nauju 1931 m. lapkričio 25 d. išleistu Prezidento rinkimų įstatymu, kuris turėjo įtvirtinti Prezidento rinkimus be Seimo. Pagal jį valsčių, miestų ir apskričių tarybos rinko Ypatinguosius tautos atstovus, o šie – prezidentą. Suprantama, jog šis naujas įstatymas užtikrino, kad 1931 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Prezidentu perrinktas A. Smetona. Be to, jam suteiktas autoritarinį valdymą atspindintis Tautos vado titulas. Tokiu būdu A. Smetonos vadovavimas buvo pratęstas dar penkeriems metams. Analogiškai Prezidentas A. Smetona buvo perrinktas ir 1936 metais, o ši, dabar jau 7 metų kadencija, turėjo tęstis iki 1942 metų.

Nors Prezidentas A. Smetona kartais pavadinamas diktatoriumi, tačiau iš tiesų jis sukūrė aiškios struktūros valdžios piramidę. Svarbiausiais galios centrais buvo Prezidentūra, Vyriausybė (Ministrų Kabinetas) ir Valstybės Taryba. Faktiškai šalį valdė Prezidentas, Ministras Pirmininkas, septyni ministrai (teisingumo, krašto apsaugos, susisiekimo, švietimo, finansų, užsienio reikalų, vidaus reikalų) ir Valstybės kontrolierius.

Sprendimai ekonominės krizės poveikiui mažinti

Jeigu prezidento galių stiprinimo poveikį visuomenei įvertinti ekonominiais rodikliais gana sudėtinga, tai ekonominės krizės padarinių suvaldymas tiesiogiai paveikė kiekvieno šalies gyventojo kišenę. Pirmieji ekonominės krizės požymiai Lietuvoje pasireiškė dar 1929 m. viduryje. Vėliau sumažėjus eksportui į užsienį, Lietuvoje atsirado žemės ūkio produktų perteklius, todėl iki 1935 m. jų kainos nukrito apie 3,5 karto. Kadangi Lietuva buvo agrarinė šalis, o pramonė gana menkai išvystyta, ekonominė krizė labiausiai paveikė žemės ūkį. Prezidentas su Vyriausybe svarstė įvairius sprendimus ir šiai krizei suvaldyti ėmėsi mažinti atlyginimus valstybės tarnautojams, įvedė naujus mokesčius ir pakėlė jau esamus. Krizės akivaizdoje didžiosios Europos valstybės devalvavo savo valiutas. Šalies ekonomistai taip pat siūlė devalvuoti litą, tačiau Prezidentas A. Smetona ir Ministras Pirmininkas J. Tūbelis laikėsi tvirtos pozicijos, kad tik stabilus litas išlaikys pasitikėjimą valstybe užsienio rinkose bei padės šalies bankuose išlaikyti gyventojų indėlius. Svarbiausia valdžios atrama buvo valstybės tarnautojai ir karininkija, kurie gaudami stabilų ir orų atlyginimą tikrai būtų pasipiktinę sumažėjusia pinigų verte. Tuo tarpu provincija, kuriai žemės ūkio produkcija turėjo garantuoti pragyvenimą, patyrė didelių nuostolių ir buvo šiuo sprendimu labai nusivylusi.

1932 m. minint Lito dešimtmetį Prezidentas A. Smetona kalbėjo: „Ne viename krašte subraškėjo valiuta, pairo finansų tvarka, o mūsų litas per visą dešimtmetį paliko tas pats, vertingas ir visų patikimas, savųjų ir prašaliečių. Šiandien, turėdami dešimties metų gero patyrimo, galime didžiuotis, kad garbingai atlaikytas mūsų pinigas, niekur ir nieko nesuvedžiojęs. Visiems geru pinigu mokame, niekur jo nevaržome. Tai mūsų garbė savybėje ir užsieniuose.“ (Antanas Smetona. Pasakyta prašyta. Kaunas: „Pažanga“, 1935, p. 245.)

Naujausi istorikų tyrimai pateikia tik kritiškus lito stabilumo politikos vertinimus. Lito nedevalvavimas ne tik nepadėjo spręsti ekonominės krizės sukeltų problemų, bet jas net dar labiau užaštrino. Dėl smarkiai nukritusių žemės ūkio produktų kainų krizės prispaustiems ūkininkams tapo neįkandamas vizitas pas gydytoją, vaikų mokslas gimnazijoje, pramoninės prekės, o netrukus pasipylė ir bankrutuojančių ūkių varžytinės.

Būtent ekonominės, o ne politinės priežastys išprovokavo ir Suvalkijos ūkininkų streiką 1935 metais.

Ryškiausi ūkininkų bruzdėjimo branduoliai susidarė Marijampolės, Vilkaviškio, Šakių bei Seinų apskrityse. Kitose Lietuvos vietovėse streikas tiesiogiai nepaplito, bet jam pritariančių buvo visoje šalyje.

Streikas prasidėjo 1935 m. gegužės pabaigoje ir tęsėsi iki tų pačių metų gruodžio vidurio. Pagrindinis ūkininkų streiko tikslas buvo reikalauti ekonominės padėties pagerinimo, o to siekti jie numatė boikotuojant miestus jiems netiekiant žemės ūkio produktų. Streiko metu vyko gyventojų agitacija atsišaukimais, telefono stulpų niokojimas, priverstinis pieninių uždarymas, grasinimai, turto padegimai, streiko neremiančių ūkininkų bei vietos savivaldos atstovų apšaudymai. Streikuodami ūkininkai piketavo užtverdami kelius, vėliau buvo pereita ir prie ginkluotų susirėmimų su policija. Juose žuvo penki streikininkai. 1936 m. vasarį streikininkai apšaudė įvairių kaimų seniūnų sodybas. Prezidentas kartu su Vyriausybe privalėjo reaguoti, todėl streikui malšinti buvo pasitelkti policininkai, šauliai bei valstybės saugumo agentai. Už dalyvavimą streike buvo sulaikyti 763 asmenys. Iš jų 210 perduoti teismui, o 530 – administracijos organams.

Suvalkijos ūkininkų streikui rimstant, bausmės jo dalyviams buvo švelninamos, tačiau keturiems streikininkams Kaziui Narkevičiui, Alfonsui Petrauskui, Broniui Pratasevičiui ir Petrui Šarkauskui –malonės prašymai atmesti ir mirties bausmė buvo įvykdyta. Žinios apie karo lauko teismo nuosprendį ir jo įvykdymą buvo paskelbtos šalies spaudoje ir tai sulaukė neigiamos visuomenės reakcijos. Vis tik šie griežti sprendimai buvo padiktuoti to meto aplinkybių ir visuomenės aukštesnės tolerancijos griežtai valstybės rankai. Mirties bausmių taikymas buvo sąlygotas gyventojų ilgus dešimtmečius patiriamos carinės valdžios prievartos, o taip pat ir pergyventos griežtos vokiečių okupacijos Pirmojo pasaulinio karo metais. Vis tik keturiems streiko dalyviams įvykdyta mirties bausmė vėlesnėje laiko perspektyvoje rezonavo su gana greitai amnestuotų Klaipėdos krašto nacistų istorija ir tai gerokai pakenkė Prezidento A. Smetonos reputacijai.

Ryžtingas sprendimas kovoti su Klaipėdos krašto hitlerininkais

Dar vienas vidaus politikos pūlinys, kurį teko „operuoti“ Prezidentui A. Smetonai buvo ardomosios antivalstybinės veiklos židiniai Klaipėdos krašte. 1933 m. vasarą Prezidentui A. Smetonai kartu su Vyriausybe teko nuspręsti, kaip elgtis su radikaliomis vietinių vokiečių grupėmis, kurios, kaip buvo išaiškinta Lietuvos saugumo policijos, palaikė tiesioginį ryšį su Vokietijos nacionalsocialistų darbininkų partija ir jos vadovybe. Rizika įsivelti į konfliktą su Vokietija buvo didelė. Vis tik Prezidento ir Vyriausybės 1934 m. vasarį suduotas stiprus smūgis kovojant su Klaipėdos krašte veikusiomis nacistinėmis organizacijomis laikomas drąsiu ir savalaikiu atsaku.

Vokietija buvo pagrindinė Lietuvos prekybos partnerė ir valstybė, su kuria buvo stengiamasi palaikyti glaudžius politinius ryšius. Lietuvos eksportas į Vokietiją sudarė beveik 51 proc., o importas iš Vokietijos – 81 proc. viso Lietuvos importo. Vis tik ekonominių ir politinių santykių stabilumas tapo mažiau svarbūs po to, kai 1933 m. vasarą Klaipėdos krašte ėmė steigtis smogikų būriai, prasidėjo išpuoliai prieš vietinius lietuvius ir žydus, o skleidžiama antilietuviška propaganda aiškiai kalbėjo apie rengiamus planus ginklu atplėšti Klaipėdos kraštą ir jį prijungti prie Vokietijos. Stengiantis užkardyti šiuos antivalstybinius veiksmus, 1934 m. vasario 8 d. Prezidentas A. Smetona pasirašė įstatymą „Tautai ir valstybei saugoti“ ir tuo suteikė pagrindą valstybei pradėti didžiulio masto teismo procesą prieš Klaipėdos krašto nacistines organizacijas, kuri į istoriją įėjo kaip Noimano ir Zaso byla.

Atlikus kratas nacistinių organizacijų būstinėse buvo suimti jų vadovai ir 1934 m. gruodžio 14 d. prasidėjo teismo procesas, sulaukęs didelio rezonanso. Dabar galime tvirtinti, kad Lietuva pirmoji stojo į kovą prieš agresyvią A. Hitlerio politiką. Noimano ir Zaso teismo procesas, prasidėjęs 1934 m. gruodžio 14 d. Kariuomenės teisme Kaune patraukė visos Europos žiniasklaidos dėmesį. Baudžiamojon atsakomybėn buvo patraukti 142 asmenys, 15 iš jų pasislėpė pabėgę į Vokietiją, vienas (Jurgis Jesutis) buvo nužudytas, tad iš viso teisme dalyvavo 126 kaltinamieji. 1935 m. kovo 26 d. byla pasibaigė griežtais nuosprendžiais.

Teismas atskleidė Klaipėdoje veikusių vokiečių nacistinių partijų ryšius su A. Hitlerio vadovaujama partija. Buvo įrodyta, jog Vokietijos inspiruoti Klaipėdos nacistai rengė sukilimo planus, tačiau visi jie liko neįgyvendinti. Teismo procesas truko net keletą mėnesių, kariuomenės teismo teisėjai turėjo nepriekaištingai laikytis visų procedūrų, nes Lietuva pirmoji Europoje surengė didžiulio masto teismo procesą prieš nacistų ardomąją veiklą ir principingai gynė savo suverenumą. Deja, vėliau teko paklusti didžiųjų Europos valstybių spaudimui ir daryti nuolaidas bei galiausiai amnestuoti daugumą šioje byloje nuteistųjų. Nors Prezidentui A. Smetonai ir Vyriausybei nepavyko rasti svaresnio palaikymo tarptautinėje arenoje, Lietuva ryžtingai gynė savo interesą.

Apribojimai opozicinėms partijoms ir draugijoms

Prezidentas A. Smetona kartu su politiniais bendražygiais ne kartą diskutavo, kas inspiruoja ūkininkus kelti streikus, bei kas kariuomenėje ragina karininkus rengti perversmus. Buvo daug kalbama apie dviejų didžiausių opozicinių partijų Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos bei Lietuvos krikščionių demokratų partijos stiprią įtaką ūkininkams ir miestų gyventojams. Siekiant sukurti šalyje vienpartinę sistemą ir norint užkirsti kelius kitoms partijoms siekti valdžios, 1936 m. vasario 1 d. buvo paskelbtas Draugijų įstatymas. Jis panaikino iki tol galiojusį liberalų 1919 m. įstatymą, kuris leido įsteigti draugiją esant bent 5 steigėjams, nekeldamas jiems jokių papildomų reikalavimų. Naujasis įstatymas išplėtė steigėjų skaičių iki 12, o vėliau ir draugijos nuolatinių narių skaičių. Pagal naująjį Draugijų įstatymą visos draugijos turėjo pateikti įstatus ir iki 1936 m. liepos 1 d. gauti vidaus reikalų ministro leidimą veikti. Kai kurios iš jų, ypač provincijoje, neatitiko naujojo įstatymo normų ir buvo uždarytos. Tokiu būdu visą Lietuvą dengęs tankus draugijų tinklas smarkiai praretėjo. Autoritarizmą dar labiau sustiprinti padėjo ir 1936 m. birželio 9–10 d. išrinktas IV Seimas, kuriame absoliučią daugumą sudarė Lietuvių tautininkų sąjungos nariai. 1938 m. patvirtinta nauja Lietuvos Konstitucija parlamentinę santvarką pakeitė prezidentine.

Nepaisant pakankamai griežto Prezidento A. Smetonos autoritarizmo sąlygų šalyje, vienas didžiausių A. Smetonos politikos kritikų istorikas Liudas Truska įvedė terminą „aksominė diktatūra“, akcentuodamas jos pakankamai racionalų galios panaudojimą. Ekonomistas ir buvęs Lietuvių tautininkų sąjungos pirmininkas Domas Cesevičius atsiminimų knygoje taip pat labai nekritikavo A. Smetonos: „Politikoje vis dėlto buvo išvengta „diktatoriaus baubo“ ir kokių nors baubiškumų. <…> Taip daugiausia buvo todėl, kad pats A. Smetona buvo nuosaikaus, ramaus, išbalansuoto būdo politikas. Kraštas, atrodo, visur darė tokią pažangą, kokią būtų daręs ir bet kokios kitos valdžios valdymo sąlygomis. Gal svarbiausia tai, kad Naujoji Lietuva nuosekliai ir gana sparčiai įsijungė į „europėjimo“ procesą ir vis daugiau tolo nuo istoriškai tradicinio Liertuvos „surytėjimo“. (Domas Cesevičius. Šalis ta Lietuva vadinas. Dirva, 2003 06 10, Nr. 23, p. 6.)

Apibendrinimas

Antanas Smetona po perversmo sugrįžęs į prezidento postą pirmuosius trejus metus skyrė įsitvirtinimui valdžioje ir tai taip pat buvo vidaus politikos dalis. Tuo metu stengtasi sustatyti reikalingas figūras į reikiamas politinio žaidimo vietas. Kadangi tuo metu šalis nepatyrė didesnio spaudimo iš kaimyninių valstybių, Lietuvos visuomenė į tai reagavo gana santūriai – su pakilimu minėjo šalies nepriklausomybės dešimtmetį 1928 m. ir Vytauto Didžiojo jubiliejinius metus 1930 metais.

Didesnę neigiamą visuomenės reakciją iššaukė Prezidento ir Vyriausybės sprendimas išlaikyti lito stabilumą ekonominės krizės metu ir ilgainiui tai išprovokavo didelio masto Suvalkijos ūkininkų streiką. Suvalkijos ūkininkų streiko numalšinimas taip pat sulaukė aštresnių visuomenės reakcijų, nes gyventojai manė, kad ūkininkų pasipriešinimas valdžiai buvo sąlygotas pačios valdžios nesugebėjimo tinkamai spręsti žemės ūkio produkcijos pertekliaus realizavimo problemų ir apskritai suvaldyti ekonominę krizę.

Aktyvesnis visuomenės palaikymas Prezidento A. Smetonos sprendimams buvo juntamas Noimano ir Zaso teismo proceso metu, kada buvo suduotas ryžtingas smūgis Klaipėdos krašto nacistinių organizacijų veiklai, o kartu ir Vokietijos siekiui susigrąžinti Klaipėdos kraštą. Nors šios kovos pasekmės buvo skaudžios, kadangi Vokietijai uždarius sieną Lietuvos produkcijai tai kirto per ekonominės krizės ir taip paveiktą šalies ekonomiką, tačiau lietuviai stengėsi stoiškai atlaikyti Vokietijos atsakomąjį smūgį.

XX a. 4 dešimtmetyje patvirtinti Prezidento rinkimų, Seimo rinkimų, spaudos, savivaldybių, draugijų įstatymai, o galiausiai ir 1938 m. Konstitucija – viskas buvo konstruojama vieno asmens – Prezidento A. Smetonos valdžiai paremti ir jo valdymui išlaikyti. Vis tik Prezidento A. Smetonos ir jo patvirtintų Vyriausybių vykdoma politika iki 1935 m. atliepė nemažos dalies to meto Lietuvos piliečių lūkesčius, tačiau po 1936 metų pasitikėjimas A. Smetonos vedama politika menko. Visuomenės nusivylimą gilino patirti dideli valstybės pralaimėjimai dvikovose su Lenkija, Vokietija ir Sovietų sąjunga 1938, 1939 ir 1940 metais.

The post Ingrida Jakubavičienė. Antanas Smetona ir nelengvi vidaus politikos sprendimai appeared first on Voruta.

Algirdas Brukas, www.voruta.lt

TARP PRIEŠPRIEŠINIŲ UGNIŲ (1942 05 28–1944 06 29 laikotarpis rytų Lietuvos urėdijose)

Rašydamas apie Lietuvos miškininkus ir miškų ūkį 1939 – 1953 m laikotarpiu esu pateikęs bendrais bruožais buvusią išskirtinę padėtį ir praradimus rytų Lietuvoje vokiečių okupacijos metais. Tačiau net miškininkų visuomenėje tų laikų konkretūs įvykiai lieka užmarštyje. Kai kurie dalykai labai skirtingai interpretuojami ar iš vis nutylimi, atsieit dėl dabarties problemų geresnio sprendimo. Tačiau vargu ar išsamesnis praeities žinojimas gali pabloginti dabarties sprendimus. Tad pažvelkime į tą laikotarpį detaliau.

Bendras fonas, įtakojęs miškininkų veiklą

Miškų urėdijų darbas Vilniaus krašte lyginant su vidurio ir vakarų Lietuvos rajonais buvo žymiai komplikuotesnis. Tai lėmė tiek dideli medienos poreikiai vokiečių karinėms,  tiek Vilniaus gamybinėms ir gyventojų buitinėms bei šildymo reikmėms, tiek sudėtingas darbų organizavimas naudojant priverstinę darbo jėgą (žr. Kubiliūno potvarkio kopiją), tiek pavojai iš lenkų Armijos krajovos (AK) kovotojų bei partizanų, tiek iš sovietinių partizanų bei diversantų. Medienos poreikiai karo ir gyventojų reikmėms  visoj Lietuvoj buvo dideli, visur galiojo ir priverstinis gyventojų įtraukimas į miško ruošą, bet Vilniaus krašte esminius skirtumus lėmė tai, kad lietuviška miškų administracija buvo suformuota visai neseniai – tik atgavus Vilniaus kraštą 1939 m pabaigoje, o prasidėjus pirmoms sovietinės okupacijos represijoms ir vokiečių įsiveržimui vėl buvo gerokai išblaškyta. Nors atėję vokiečiai į lietuviškos ūkinės administracijos darbą tiesiogiai nesikišo, bet diktavo medienos gamybos užduotis ir kontroliavo jų eigą. Daug sunkumų kildavo dėl priešiško vietinių lenkų nusistatymo Lietuvos pareigūnų atžvilgiu. Tą priešiškumą dar labiau kurstė AK propagandistai įtikinėdami visuomenę, kad lietuvių miškininkai yra nacių kolaborantai ir čia laikini, o vokiečiams pralaimėjus karą kraštas vėl atiteks Lenkijai. Nacių kolaborantais lietuvius miškininkus traktavo ir 1943 m. ėmę gausėti organizuotų sovietinių partizanų ir diversantų būriai.

Nors atskiri miškininkų užpuldinėjimai prasidėjo jau 1942 m., bet tada juos vykdė atskiros miškuose besislapstančios prastai organizuotos grupės iš nespėjusių pasitraukti sovietinių aktyvistų, iš vokiečių lagerių pabėgusių rusų karo belaisvių ir iš getų pabėgusių žydų. Tačiau didysis košmaras prasidėjo  maždaug nuo 1943 m. vidurio, kai vokiečius lydėjo vis didesnės nesėkmės fronte, o sovietinių partizanų veikla tapo geriau organizuota. Į ją be siunčiamų diversantų ir paruoštų partizanavimui pasitraukusių į Rusiją lietuvių bei žydų, buvo įjungtas ir vietinis mūsų minėtas besislapstančių asmenų kontingentas. Lenkų partizaninė AK tuo metu žymiai pagausino savo gretas, geriau apsiginklavo ir gan rafinuotai ieškojo kontaktų ir su vokiečių okupacine valdžia ir su sovietiniais partizanais, tarytum Vilniaus krašte jų pagrindinis priešas būtų civilinė lietuvių administracija.

Pagal Lietuvos SSSR partizaninio judėjimo štabo 1944 m duomenis, 1941 m. buvo 38, 1942 m. – 181, 1943 m. pirmą pusmetį – 408, antrą pusmetį – 1633, 1944 m.  balandžio mėn. – 2041 (rezerve – 770), 1944 m. gegužės mėn. – 2647 (rezerve – 1080) sovietiniai partizanai. Iš viso Lietuvoje  sovietų pusėje veikė 3904 partizanai: 1475 rusai, 1386 lietuviai, 676 žydai ir 367 kitų tautybių. Iš jų 2884 buvo Lietuvos gyventojai, 1020 – karo belaisviai. Šios pajėgos koncentravosi rytinėje Lietuvoje. Nors Vilniuje lenkų antinacinis pogrindis egzistavo nuo vokiškosios okupacijos pradžios, Lenkijos vyriausybei emigracijoje pavaldi karinė organizacija – Armija krajova formaliai priklausiusi antinacinei koalicijai Vilniaus krašte savo struktūrinius padalinius pradėjo steigti 1943 m. ir, kaip rodo šaltiniai, 1944 m. Vilniaus apygardoje, į kurią įėjo dalis Lietuvos ir Baltarusijos teritorijų, jau turėjo 17- 18 tūkst. karių. Ji darėsi rimta problema okupacinei vokiečių valdžiai.

AK vadovybės kontaktų paieškos su sovietais ir su vokiečiais buvo tik Vilniaus kraštui būdingas reiškinys. Slapti kontaktai ir susitarimai skyrėsi nuo skleidžiamos propagandos, o neretai ir nuo faktiškų veiksmų. AK propagandistai išsakydavo antivokišką ir antisovietinį nusistatymą ir tarp gyventojų propagavo nepalaikyti civilės lietuvių valdžios ir sovietų partizanų. Pastarieji tuo tarpu jau savosios propagandos pagalba nuteikinėjo bent lietuvių tautybės gyventojus prieš lenkų karinį pogrindį aiškindami, kad lenkų valdžios pagrindinis tikslas atsiimti Vilniaus kraštą ir atkurti senąją “ponų” Lenkiją. Beje, reiktų pridurti, kad tokie teiginiai buvo visiška teisybė, nes AK šiame regione ir puoselėjo tokius tikslus. Bet kadangi pagrindinis priešas buvo bendras – nacistinė Vokietija, laikinas suartėjimas buvo abiems pusėms naudingas. Vietos karinė vokiečių valdžia dėl prarastos  sėkmės rytų fronte ir savo pajėgų stygiaus ėmėsi trigubo ar keturgubo žaidimo. Ne tik  flirtavo su AK Vilniaus vadovybe,  bet nuo 1943 m antros pusės padėjo AK kovotojus aprūpinti ginklais, maistu ir stengėsi juos panaudoti „bėgių kare“ su raudonaisiais partizanais bei diversantais. Kontaktus su lenkais slėpė nuo civilinės lietuvių valdžios ir lietuviškos policijos, dėl ko jie ne kartą atsidūrė apgailėtinoje padėtyje. Nors leido susikurti generolo Povilo Plechavičiaus Vietinei rinktinei, bet neužtikrino rimtesnio jos apginklavimo, nepasiruošusią stūmė į kovą su AK, darė visokius trikdžius, (dėl ko jos pirmieji susidūrimai su AK buvo nesėkmingi) ir ją galiausia visai išformavo.

Rūdninkų girioje įsikūrė sovietinio pogrindžio vadovų branduolys ir organizacinis centras. Čia organizatoriai, matyt, jautėsi saugiausiai, nes atsirado kažkiek sovietinių partizanų rėmėjų ar bent neutraliai besilaikančių vietos gyventojų. Vokiečiai neturėjo jėgų „išvalyti“ Rūdninkų girios, todėl galėdavo tik blokuoti arba trukdyti partizanams iš jos skverbtis į Lietuvos gilumą.

Daugiausia tokioje politinėje mišrainėje teko nukentėti paprastiems žmonėms, kurių prielankumo siekė visos kariaujančios pusės. Sutikę esmingesnį pasipriešinimą arba kerštaudami už savus praradimus visų spalvų kariaujančios pusės be skrupulų ėmė aklai taikyti  civilių kolektyvinę atsakomybę, pasireiškusią ištisų kaimų ar jų dalių sudeginimu ir gyventojų išžudymu. Neidami į jokias detales tik norime priminti bent 4 iš keliasdešimt tuometinės Lietuvos teritorijoje, tuomet vadintoje Lietuvos generaline sritimi (Į ją tada įėjo dabartinės Baltarusijos pakraštys) sunaikintų kaimų, kuriems buvo primesta kolektyvinė atsakomybė už kažkieno padarytas veikas.

– 1944 m. sausio 29 d Kaniūkų kaimą sudegino ir sušaudė sovietiniai, daugiausia žydų ir rusų tautybės Rūdininkų girios parizanai, siekdami įbauginti kitus kaimus, kad neorganizuotų ginkluotų savisaugos būrių apsigynimui nuo jų nuolatinių plėšikavimų. Žuvo 35, sužeisti 15 civilių gyventojų.

– 1944 m. birželio 3 d. Pirčupių kaimą sudegino ir sušaudė vokiečių SS dalinys, keršydamas už sovietų partizanų organizuotoje pasaloje žuvusius savo karius. Žuvo 119 civilių.

– 1944 m. birželio 20 d. Glitiškių  kaimo civilius gyventojus lenkus iššaudė lietuviai 258 -to bataliono policininkai keršydami už 4 žvalgų išdavimą ir nužudymą.

– 1944 m. birželio 23 d. Dubingių kaimą išžudė lenkų AK 5-os partizanų brigados kovotojai keršydami už lietuvių savisaugos 258-to bataliono policininkų iššaudytą Glitiškių kaimą. Žuvo 27 šio kaimo gyventojai, o iš viso iki 200 žmonių, įskaitant ir nužudytus tolimesniuose kaimuose).

Labiausiai terorizuotos urėdijos

Toks buvo maždaug bendras fonas, kuriame teko dirbti šio krašto Lietuvos miškininkams. Iš 66 tuomet Lietuvoje buvusių urėdijų labiausiai nukentėjo šių 20-ies darbuotojai: Astravos, Ašmenos, Kenos, Kiemeliškių, Lentupio, Naujosios Vilnios, Nemenčinės, Pabradės, Pamerkio, Rūdninkų, Rūdiškių, Svyrių, Švenčionėlių, Švenčionių, Trakų, Valkininkų, Varėnos, Vilniaus ir Zarasų.

Pačioje pradžioje buvusioje Baltarusijos teritorijoje būta tiesiog vienas kitas pareigūnų „paauklėjamas“, kad vietos žmonėms nedraustų pasikirst medienos, leistų miške ganyti gyvulius ir klausytų kitų partizanų nurodymų, nes jie – tikroji vietos valdžia. Tačiau pagrindinė problema mūsų jau minėtų besislapstančių grupių plėšikavimas, siekiant apsirūpinti ginklais, maistu bei rūbais. Kadangi miškų pareigūnų savisaugai  buvo išduoti ginklai (kariški šautuvai, pistoletai, kas pageidavo ir granatos, o be to dauguma miškininkų dar turėjo ir medžioklinius šautuvus), jų užpuldinėjimai visko stokojusiems besislapstantiems pabėgėliams tapo itin patrauklūs. Kartu su plėšimais prasidėjo ir atskiri teroro aktai, kai pareigūnus žiauriai sumušdavo, nušaudavo ar net nukankindavo. Kiek vėliau – 1943 m. antroje ir 1944 m. pirmoje pusėse buvo urėdijų ir girininkijų buveinių užpuolimų, siekiant tikslingų dokumentų, įrangos bei pastatų naikinimo. Dalis eigulių išduotus kariškus ginklus ir šaudmenis grąžino, dalis pasiliko. Pagal žodinius pasakojimus  galėjo būti ir vienas kitas išdavikas sąmoningai bendradarbiavęs su partizanais ir jiems perdavęs ginklus. Žinutėse užfiksuota keliolika pasipriešinimų ginklu, kurie baigėsi įvairiai: buvo nukautų ir sulaikytų užpuolikų ir nušautų miškininkų, jų šeimos narių ir pašalinių asmenų. Miškų administracija ieškojo apsisaugojimo būdų persikeldama į saugesnes vietas miesteliuose bei miestuose, sustiprindavo sodybas, net išsikasdavo bunkerius. Rūdninkų urėdijos saugumą padėjo užtikrinti vokiečių kariškių komanda, kuri saugojo ir čia veikusią priverstinių miško darbų stovyklą. Pabradėje irgi buvo  įgula saugojusi rusų belaisvių stovyklą. Tad čia  buvo perkelta ir kaimyninės Kiemeliškių urėdijos administracija.

Daugiausia miškininkų nužudymų buvo Zarasų urėdijoje – 6 darbuotojai, Rūdninkų 4, Ašmenos 4, kitose urėdijose po 1 -3 darbuotojus. Iš viso pagal nepilnus duomenis nuo 1942 m. kovo 1 iki 1944 m balandžio pabaigos, t. y. per dvejus metus ir du mėnesius, kai buvo renkami duomenys (Beje, „Mūsų giriose“, 1943 m. rugsėjo – spalio mėn., p. 75 nurodoma, kad paskelbta ne visi pranešimai, o be to dalis miškininkų nepranešė apie užpuolimus) iš viso registruoti 407 užpuolimų atvejai. Juose nužudyti ar nukauti 42 miško darbuotojai, o iš viso su nukautais užpuolikais, žuvusiais miškininkų šeimų nariais ir pašaliniais asmenimis, susidaro 60 asmenų. Be to, 1944 balandžio 10 d. sovietiniams partizanams puolant Rūdininkų urėdijos pastatą, kurio gynime dalyvavo ir keli vokiečių kariškiai, prižiūrėję netoli esančią priverčiamo darbo stovyklą, žuvo dar 18 užpuolikų. Urėdijos darbuotojai išliko gyvi, bet pastatas su visais dokumentais bei turtu buvo sudegintas. Nors dominavo atskirų šeimų gyvenamųjų sodybų užpuolimai nakties, neretai ir dienos metu, bet pasitaikė, kai buvo užpuolami 2-3 asmenys, ypač kai banditai užpuldavo girininkijų ir urėdijų raštines ir kartu su jomis sublokuotas pareigūnų gyvenamas patalpas. Tad bendras registruotų nukentėjusių skaičius viršijo 500 asmenų. Kai kurie darbuotojai buvo užpulti ve vieną, o daugiau kartų.  Šių nelaimėlių „rekordininkai“ Pamerkio urėdijos Skrebutiškių girininkijos eigulys Bilikevičius buvo apiplėštas 6 kartus, o septintą kartą, kai jau nebuvo ką plėšti, banditai sudegino jo sodybą.  Valkininkų urėdijos Valkininkų girininkijos eigulys Klevinskas 1943 m. gruodžio 11 d. buvo užpultas 8-tą kartą. Pranešime nurodoma, kad šis eigulys jau netekęs viso turto, o iš gyvenamo namo „partizanai“ išėmę net langus ir duris….

Priimant domėn nepraneštus ir neskelbtus užpuolimus bei slapto bendradarbiavimo atvejus, minėtose 20-je urėdijų su sovietiniais bei lenkų kovotojais teko susidurti beveik visiems jų darbuotojams. Susirėmimuose žuvo nemažiau kaip 80 asmenų. O pridėjus neapskaityto laikotarpio žūtis ir pavienius užpuldinėjimo atvejus kitose urėdijose iki fronto perėjimo per visą Lietuvą, žuvusių pareigūnų skaičius  turėtų būti nemažesnis kaip 50, o bendras aukų skaičius – apie 100 asmenų.

Kas dėjosi vienoje urėdijoje

Toliau pateiksime vienos maždaug vidutiniškai, o ne intensyviai puldinėtos Pabradės urėdijos darbuotojų kronikines užpuolimų žinutes iš „Mūsų girių“ 1943 m rugpjūčio – spalio mėn. p. 52, 57, 79 ir 1944 m kovo – balandžio mėn. p. p. 74 ir 75. (Tik 19-ta žinutė iš „Lietuvos Miškininkų vardyno“ II d. p. 591).

1). 1943m gegužės 28 d. 23 val. banditų gauja užpuolė Melagėnų girininkiją ir apiplėšė girininką Povilą Grabauską bei eigulius Kaminską,  Jarmalį, Juodelį.

2). 1943 m liepos 25 d. banditai suėmė tarnybos pareigas miške einantį Gulbinų girininkijos eigulį Adolfą Vilčinską ir jį nužudė. Liko našlė ir dviejų metų sūnelis.

3). 1943 m liepos mėn. iš 25 į 26 dienos naktį banditai užpuolė Gulbinų girininkijos būstinę, sunaikino raštinę, sudegino dokumentus, paėmė valdiškus pinigus, girininko ir vyr. eigulio privatų turtą suėmė eigulį Liudą Galgatavičių  ir nusivedę jį miškan nukankino. Velionis paliko našlę ir du mažamečius vaikučius ketverių ir pustrečių metų amžiaus.

4) 1943 rugpiūčio 4 d. banditai apiplėšė Purviniškių girininkijos eigulį Andrių Paškevičių atimdami beveik jo visus drabužius: milinę, du paltus, kelnes, daug baltinių, tris poras pusbačių, maisto produktų.

5)1943 m rugpjūčio 6 d. apie 23 val. banditai užpuolė Purviniškių girininką ir atėmė jam ginklą.

6) 1943 m rugpjūčio 24 d. banditai užpuolė Kregžlės girininką ir atėmė jam ginklą bei pinigus apie 3000 markių.

7) 1943 m rugpjūčio 26 d. 11 val. dienos metu 12 banditų gauja vėl užpuolė Purviniškių girininką, sudaužė telefono aparatą ir atėmę kiek pinigų pasišalino.

8) 1943 m rugsėjo mėn. iš 16 į 17 d. banditai užpuolė ir apiplėšė Pabradės girininkijos eigulį Augustiną Madeišį, atimdami iš jo aulinius batus, švarką, kelnes, megztinį ir įvairius baltinius.

9) 1943 m spalio 25 d. 20 val. banditai užpuolė Kregžlės girininkijos eigulį Antaną Valentukevičių ir iš jo atėmė: karišką šautuvą, aulinius batus, du kostiumus, drobulės apie 50 metrų, laikrodį, kepurę, daug baltinių ir 400 markių.

10) 1943 m lapkričio 13 d. rusiškai kalbą banditai užpuolė Kregžlės girininkiją ir įsiveržę sunaikino telefono aparatą, pagrobė visas bylas ir piniginius dokumentus. Girininkui Leonui Survilai atėmė: kostiumą, du auksinius vestuvių žiedus, aulinius batus, dvejus pusbačius, paltą, nuosavą rašomą mašinėlę, dvi antklodes, daug baltinių ir 200 markių.

11) 1943 m gruodžio 5 d. 17 val. pas Pažeimenės girininkijos eigulį Vacį Žilėną gyvenantį Gužų kaime atvyko apie 15 ginkluotų vyrų apsirengusių buvusia lenkų kariuomenės uniforma ir, eigulio neradę namuose, pareikalavo atiduoti karišką šautuvą. Kadangi eigulys su šautuvu buvo išėjęs į mišką, tai paėmė drabužius, batus, veltinius, kailinius, baltinius ir kt. daiktus ir liepė eigulio žmonai vesti miškan pas vyrą. Miške eigulio neradę, žmoną paleido.

12) 1944 m sausio 7 d. 20 val. apsirengę buvusia lenkų karine uniforma užpuolė Pabradės girininkijos eigulį Karolį Rinkevičių, kurį smarkiai sumušė, atėmė karišką šautuvą šovinius, drabužius, avalynę, baltinius ir kt. Banditai, kurių buvo 30 tarp savęs kalbėjo lenkiškai ir silpnai rusiškai, Sausio 13 d. jie buvo vėl užėję į tą pačią sodybą, tačiau eigulio ir jo žmonos nerado, nes jie nakvojo kitur.

13) 1944 m sausio 9 d. 22 val. Pabradės girininkijos eigulį Šablinską, gyvenantį Sapkiškių kaime (apie 400 metrų nuo urėdijos raštinės) užpuolė lenkiškai kalbą banditai ir reikalavo įsileisti. Eigulis pradėjo iš pistoleto atsišaudyti ir išmetęs granatą, vienmarškinis ir basas atbėgo į Pabradės geležinkelio stotį. Susišaudymo metu vienas banditas buvo nukautas.

14) 1944 m. vasario 2 d. Gulbinų girininkijos eigulį Stasį Čaplinską užpuolė banditai, sumušė, atėmė kostiumą bei diržą.

15) 1944 m vasario 17 d. 20 val. Kregžlės girininkijos eigulį Vincą Grigą, iš kurio atėmė šautuvą, batus ir daug drabužių. Vasario 25 d, 15 val. banditai vėl atėjo pas jį, smarkiai sumušė ir paėmė likusius drabužius, baltinius, batus, portfelį, laikrodį, sulaužė dviratį ir išsinešė telefono aparatą.

16) 1944 m vasario 17 d. 22 val. šeši  banditai užpuolė Varnėnų girininkijos eigulį Praną Žemaitį, iš kurio atėmė produktus. Po to tie patys banditai užpuolė eigulius Rudėną ir Galgatavičių, tačiau šiems pavyko pasprukti.

17) 1944 kovo 2 d. banditai vėl užpuolė Varnėnų girininkijos eigulį Praną Žemaitį, iš kurio paėmė dar vieną porą batų, likusius baltinius, maisto produktus ir radio aparatą.

18) 1944 m balandžio 12 d. 20 val. lenkiškai kalbą banditai  atsibaladojo pas Kregžlės girininkijos eigulį Stasį Vansevičių, kurį kankino ir vėliau pagrobė jo karvę, dviratį, siuvamąją mašiną visus drabužius, avalynę ir maisto produktus.

19) 1944 birželio 29 d. Armijos krajovos būrys  įsiveržęs į Pabradės urėdijos Purviniškių girininkiją, nušovė girininką Klemensą Kekį, jo žmoną ir du mažamečius vaikus.

Iš žinučių matome, kad per 13 mėnesių buvo 24 užpuolimai, kurių metu nužudyti trys urėdijos darbuotojai: du eiguliai ir girininkas su visa šeima (žmona ir du mažamečiai vaikai), vienas užpuolikų nukautas. Tad iš viso buvo 7 žūtys. O terorizuoti bei apiplėšti maždaug pusė urėdijos darbuotojų. Sunaikintos ar bent nusiaubtos trijų girininkijų rašinės. Tačiau faktiškų užpuolimų galėjo būti dar – 1942 m., 1943 m. pradžioje ir 1944 m. gegužės – birželio mėn., kai jie miškininkų dokumentuose nefiksuoti. Be to, galėjo būti ir tokių atvejų, apie kuriuos nukentėję nutylėjo. Kiek užpuolimų būta iš sovietinių partizanų ir kiek iš lenkų AK tiksliai pasakyti negalima, nes daugeliu atvejų užpuolėjai įvardinti banditais.

Kaip visa tai paveikė darbuotojų gyvenimą ?

Eigulių likimo nenagrinėjome dėl duomenų stygiaus. Gulbinų, Melagėnų, Pabradės girininkijų girininkai atitinkamai – Stasys Telksnys, Povilas Grabauskas, Vytautas Zakrauskas artėjant frontui birželio mėn. pasitraukė iš tarnybos ir į ją nesugrįžo. Jų tolimesni likimai nežinomi. Kregžlės girininkas Leonas Survila irgi 1944 m. išėjo iš  miškų tarnybos, bet į ją sugrįžo tik 1962 m. ir tenkinosi kukliomis meistro ir eigulio pareigomis. Pažeimenės girininkas Vincas Dailydė  1943 m. buvo perkeltas Į Biržus, bet artėjant frontui pasitraukė į Vakarus, Tą patį kelią pasirinko Varnėnų girininkas Romualdas Navickas. Vietoje sušaudyto Purviniškių girininko Klemenso Kekio pradėjęs dirbti Henrikas Bortkevičius 1944 m. persikėlė dirbti į Taujėnų urėdiją, dažnai keitė tarnybas, nuo 1946 m dirbo prie medienos plukdymo įvairiose Lietuvos vietose, 1955 m savo noru išvyko dirbti į Karelijos ASSR Kliušinagorsko lespramchozą, kur gavo Gimolų plukdymo ruožo viršininko pareigas. Girininkas be girininkijos Kęstutis Sakalauskas 1944 m. išėjo iš tarnybos, bet pradėtas persekioti saugumo pats su grupe lietuvių išvyko dirbti į Novosibirsko miškotvarką. Pabradės urėdo pavaduotojas Alfonsas Bajoras artėjant frontui pasitraukė į Vakarus. Pirmasis Pabradės urėdas Lionginas Ivanauskas, atsiradus galimybėms dar 1940 m. repatrijavo į Austriją, po karo atsidūrė JAV. Antrasis urėdas  Alfonsas Sakalauskas (vienas iš Lietuvos valstybinio miškų ūkio kūrėjų, 1934 m. apdovanotas Gedimino ordinu) nuo 1944 m pradžios buvo perkeltas į saugesnę Taujėnų urėdiją. Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai kaitaliojo tarnybas, o nuo 1948 m. dirbo Lietuvos miškotvarkos kontoroje inžinieriaus – taksatoriaus ir būrio viršininko pareigose, savanoriškai važiuodavo ilgalaikėms komandiruotėms dirbti į Baškirijos, Kazachstano, Udmurtijos miškus ir laimingai išvengė represijų. Mums nepavyko išsiaiškinti, kas buvo paskirtas urėdu vietoje A. Sakalausko, bet jis tedirbo kelis mėnesius, o praėjus frontui Pabradės urėdija buvo likusi ir be vadovų ir be specialistų. Ji taip ir neatsikūrė, – ją užvaldė sovietiniai kariškiai įkurdami karinę girininkiją ir plėtodami karinį poligoną. Panašus likimas ištiko Rūdninkų ir Pamerkio urėdijų nemažas dalis. Beje, jose miškininkų užpuolimų buvo užregistruota gerokai daugiau nei Pabradės urėdijoje: Rūdninkų urėdijoje – 34 (nurodant, kad kai kurie darbuotojai dar buvo užpulti „daug“ kartų) ir Pamerkių urėdijoje – 29. Eigulys Juozas Macelis buvo sušaudytas su šeima (žmona bei sūnumi), o sodyba sudeginta. Šios urėdijos praėjus frontui irgi buvo bemaž likę be specialistų. Nemažoje jų miškų dalyje pokaryje buvo įkurtos karinės girininkijos ir įrengti poligonai.

Vietoje apibendrinimo

Itin sunkią Vilniaus krašto miškininkų padėtį 1944 m pradžioje gan išsamiai „Mūsų giriose“ analizavo ir apibendrino Vilniaus krašto miškų inspektorius Jonas Petras Kedys.  „Daugelyje krašto vietų miškininkas jau nėra šeiminikas… miškų administracija nesaugi ne tik miške, bet ir savo kieme, miestelyje ir net apskričių miestuose. Dėliai to su širdgėla jau žymi dalis miškų administracijos paliko savo pamiltas sodybas ir persikėlė į saugesnes vietas: susibūrė prie urėdijų ar net kaimyninės urėdijos suglaudė pečiais, apsikasė bunkeriais, pasirūpino šautuvų ir granatų… … šiuo metu miškų administracija jau užėmė paskutines įtvirtintas pozicijas ir jei prireiktų iš jų trauktis, tai reikštų to krašto miškų palikimą be jokios administracijos… Šis Vilniaus krašto miškų administravimas iš bunkerių Lietuvos miškų istorijoje turės būti įrašytas kaip garbingas įnašas į šio krašto miškų ūkį. Kai kieno akimis žiūrint, gali ir abejonių kilti, bet netolimos ateities istorija tai objektyviai įvertins“. (J. P. Kedys, 1914 – 2006 m., 1944 pasitraukė į Vakarus, 1950 m. apsigyveno Australijoje, dalyvavo antikomunistiniame judėjime, 30 metų leido ir redagavo anglų kalba žurnalą „News Digest International“, 1964 m., įkūrė politinę antikomunistinę organizaciją, jau atkūrus nepriklausomybę savo lėšomis Lietuvoje išleido tris savo knygas, nuo 1992 iki 2002 m kasmet 10-čiai daugiavaikių lietuvių šeimų suteikdavo 2000 LT materialinę pagalbą).

Deja, jau praėjus po šių žodžių, o ir įvykių, daugiau kaip 76 metams, tie įvykiai vis labiau padengiami storu laiko dulkių sluoksniu. Labiau nei kiti skaudūs tiek ankstesni, tiek vėlesni įvykiai. Greičiausiai todėl, kad tie ankstesni ir vėlesni įvykiai buvo aiškesni. Ten buvo sovietinė okupacija ir pasipriešinimas tai okupacijai,  o Vilniaus krašto 1942 – 1944 m. įvykius įkišti į dvejatainę sistemą neįmanoma. Akivaizdu, kad šiuos įvykius skirtingai matė tada ir skirtingai mato dabar ne tik skirtingų pažiūrų politikai, bet ir skirtingų bent 5, o gal ir 6 tautybių žmonės: baltarusiai, lenkai, lietuviai, rusai, vokiečiai ir žydai.

Net pasikvietus Vakarų šalies, dalyvavusios antinacinėje koalicijoje, ekspertą ir paklausus ar vokiečių okupacijos metais girininku dirbęs lietuvis ir apsaugai nuo rusų ar lenkų partizanų gavęs iš vokiečių valdžios ginklą ir jį savigynai nuo tų partizanų naudojęs, nusipelno nacių kolaboranto vardo, gausime vienareikšmį atsakymą, kad nusipelno. Bet man, kaip ir daugeliui kitų lietuvių, vis tiek atrodo kitaip.

Kaip pasiekti konsensusą vertybiniais klausimais tarp tokių priešingos patirties žmonių grupių atstovų:

– iš vokiečių konclagerių pabėgusių rusų karo belaisvių palikuonių,

– ištrūkusių iš getų žydų anūkų,

– pasakų ir mitų kūrimo apie gyvybinės erdvės vokiečių tautai plėtimo būtinumą paveldėtojų,

–  visų pasaulio proletarų išlaisvinimo ir šviesios ateities jiems statybos modifikuotų ainių,

–  „litvinų“ ir lenkų vienoje unijoje amžino buvimo puoselėtojų,

– galingesnių kaimynų iš visų pusių ne kartą „apipešiotų“ ir todėl įtariai į juos žiūrinčių šiandieninių  lietuvaičių.

Gal konsensuso ieškoti ir neverta? Juk kiekvienoje šalyje yra ir turi būti skirtingai mąstančių. Gal būt ateities sprendimus priiminės kiti ir tie sprendimai bus grindžiami ne istorine tik vienos kurios pusės patirtimi, bet  vien tauriom bendražmogiškom vertybėmis? Nors sunku patikėti ne tik skirtingos patirties svetimtaučiais, bet ir tuo, kad dabartinis kaimynų „apipešiotas“ lietuvaitis kada nors mastys taip pat, kaip mąstė prieš šešis šimtmečius jo prosenelis, pats „pešiojęs“ tuometinius kaimynus ir braidęs po Juodąją jūrą… Todėl vis tik nereikia pamiršti ir kas kuo buvo tiek tolimoje, tiek artimesnėje praeityje.  Progresas, sakoma, juda spirale.

 Šaltiniai

1. Lietuvos miškininkai, Biografinis žinynas, Sudarytojas Gediminas Isokas, I ir II d., Vilnius, 1997;
2. „Mūsų girios“, kronikinės žinutės 1943 m. rugpjūčio – spalio mėn., p. 52, 57, 72-80;
3. „Mūsų girios“, kronikinės žinutės 1944 m. kovo – balandžio mėn., p. 68 – 94;

Literatūra

1. Algirdas Brukas, Ir jiems ošė girios, Kaunas, 2019;
2. A. Bubnys,Vokiečių okupuota Lietuva (1941–1944),Vilnius, 1998; 
3. J. Bulavas,Vokiškųjų fašistų okupacinis Lietuvos valdymas (1941–1944 m.),Vilnius, 1969;
4. C. Dieckmann, V. Toleikis, R. Zizas,Karo belaisvių ir civilių gyventojų žudynės Lietuvoje 1941–1944,Vilnius, 2005;
5. Kazimieas Garšva, Armija Krajova Lietuvoje, Vilnius, 1999;
6. A. Gražiūnas,Lietuva dviejų okupacijų replėse 1940–1944 m.,Vilnius, 1996; 
7. J.P. Kedys, Miškininkų įnašas Vilniaus kraštui, „Mūsų girios“, 1943 kovo balandžio mėn., p.31-34;
8. Juozas Brazaitis, Vokiečių okupacija, (1941 – 1944), „Lietuvių enciklopedija“, 15 t., p. 371-380;
9. Lietuvos miškų metraštis XX amžius,, Vyriaus. red. L. Kairiūkštis,  Vilnius, 2003, p.p. 75-80, 541-544;
10. Lietuvos naikinimas ir tautos kova (1940–1988)/ sud. I. Ignatavičius Vilnius 1999;  
11. L. Truska,Lietuva 1938–1953 metais Kaunas 1995; 
12. Lietuvos partizaninio judėjimo štabo 1945 m. lapkričio 4 d. apibendrinamieji duomenys apie sovietinius partizanus, LYA, f. 1. ap.1, b. 489, l.3; b. 135, l. 3.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas 2020 m. rugpjūčio 20 d.

The post Algirdas Brukas. Juodi Pabradės urėdijos metai appeared first on Voruta.

Išlaisvinti Aušvico koncentracijos stovyklos kaliniai. 1945 m.

Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja 2005 m. lapkričio 1 d. priėmė rezoliuciją, kurioje sausio 27-oji skelbiama Tarptautine Holokausto aukų atminimo diena. Šią dieną, 1945 m. Raudonoji armija išlaisvino Aušvico (Osvencimo) koncentracijos stovyklą.

Didžiausia nacistinės Vokietijos koncentracijos ir naikinimo stovykla buvo įkurta 1940 m. okupuotos Lenkijos teritorijoje, netoli Krokuvos esančio Osvencimo miesto apylinkėse. Vokiškai Osvencimas vadinamas Aušvicu. Aplink Aušvicą veikė 45 priverstinio darbo stovyklos, kurių kaliniai dirbo fabrikuose, šachtose, ūkiuose ir kt. Aušvico koncentracijos stovyklų komplekse taip pat veikė Birkenau (lenk. Bžezinka) naikinimo stovykla, kurioje įrengtose dujų kamerose buvo žudomi žmonės, jų kūnai buvo deginami krematoriumuose bei specialiuose laužuose.

Pirmosiomis žudynių aukomis tapo Lenkijos kaliniai, Raudonosios armijos karo belaisviai. Po kelių metų Aušvicas-Birkenau tapo viena iš didžiausių masinio Europos žydų naikinimo vietų. Mirčiai pasmerkti žydai buvo atrenkami geležinkelio platformoje prie stovyklos įėjimo vartų, tik apie 20 procentų jų buvo atrinkti darbui ir papildė kalinių gretas. Aušvice buvo nužudyta apie 1 mln. žydų, 70-75 tūkst. lenkų, 20 tūkst. čigonų, 15 tūkst. raudonarmiečių, 10-15 tūkst. kalinių iš įvairių šalių. Didžioji dalis aukų buvo nunuodytos Zyklon-B dujomis, dešimtys tūkstančių sušaudyti, kiti mirė nuo bado ir ligų, kankinimų, pseudomedicininių eksperimentų. 1944 m. liepos 26 d. iš Štuthofo koncentracijos stovyklos į Aušvicą buvo išgabentos 1 893 moterys su vaikais iš Kauno ir Šiaulių getų.

Iš Lietuvos į Aušvicą buvo vežti ne tik žydai, bet ir kitų tautybių politiniai kaliniai bei asmenys priverstiniams darbams. Nėra žinoma, kiek tiksliai Lietuvos gyventojų Aušvice kalėjo, žuvo ar liko gyvi. 1945 m. sausio mėn. į stovyklą įžengusi Raudonoji armija rado 7 650 likusius gyvus išsekusius įvairių tautybių kalinius.

Parodoje eksponuojami Lietuvos TSR valstybės saugumo komiteto (KGB) fonde Nr. K-1, Lietuvos TSR prokuratūros Tardymo valstybės saugumo organuose priežiūros skyriaus fonde Nr. K-6 ir kituose fonduose saugomų baudžiamųjų bylų, iškeltų asmenims 1943 m. dalyvavusiems Rygos geto kalinių konvojavime į Aušvicą; asmens, tarnavusio Aušvico koncentracijos stovyklos apsaugoje, apklausos protokolai ir apklausos garso įrašo fragmentas ir kt. dokumentai; buvusių Aušvico kalinių ir jų šeimų narių filtravimo, specialaus patikrinimo dėl išvykimo į užsienį bylų dokumentai, fotonuotraukos, buvusių Aušvico kalinių liudijimo protokolai.

Su šiais ir kitais dokumentais galima susipažinti Lietuvos ypatingojo archyvo KGB dokumentų skaitykloje.

Virtuali paroda „Aušvico istorijos“ – Kviečiame apžiūrėti parodą

Lietuvos ypatingasis archyvas

The post Iš Lietuvos į Aušvicą buvo vežti ne tik žydai, bet ir kitų tautybių politiniai kaliniai bei asmenys priverstiniams darbams appeared first on Voruta.

Prof. Bronius MAKAUSKAS, www.voruta.lt

Iš vietinių lietuvių veikėjų pasakojimų aiškėja, kad, nepriklausomai nuo persekiojimų ir sunkumų bangos, kuri buvo sukelta prieš Suvalkų krašto lietuvius, jie jautė blogiausiu atveju galėsiantys pagaliau sprukti į tuomet dar nepriklausomą Lietuvą.

Vokiečiai aiškiai neslėpė kolonizacijos planų, bet, kol buvo nepriklausoma Lietuva, netaikė čia gyvenančių lietuvių atžvilgiu ekstremalių metodų. Pavyzdžiui, tokių, kuriuos iš karto ėmė taikyti atsirandančiam aktyviam lenkų pogrindžiui, o ką jau kalbėti apie jų „metodus“ prieš žydus.

Naciai ir sovietai padėties „šeimininkai“

Padėtis iš karto kardinaliai pasikeitė, kuomet Lietuva 1940 m. birželio viduryje pateko į Sovietų Sąjungos okupaciją. Netrukus, 1941 m. sausio 10 d. Trečiasis Reichas ir Sovietų Sąjunga sudarė Maskvoje naują „Sutartį dėl draugystės ir sienų“. Tuo atveju, lygiai kaip 1939 m. rudenį Latvijos ir Estijos atžvilgiu, Trečiasis Reichas ėmėsi perkelti Lietuvoje esančius vokiečius. Vokiečių perkėlimas sudarė jiems papildomą, panašiai kaip Sovietų Sąjungai, progą nušalinti nepageidaujamus elementus sovietų–vokiečių pasienyje.

Pirmos derybos dėl lietuvių iškėlimo iš Klaipėdos apygardos ir Suvalkų krašto prasidėjo 1940 m. birželio 22 d. vos kelios dienos po to, kai sovietai buvo pradėję Lietuvos okupacija – Trečiojo Reicho užsienio reikalų ministras Ribentropas ir Vokietijos URM bei Kultūrinės politikos skyriaus vedėjas Tvardovskis išvyko į Maskvą parengti sutartį dėl vokiečių perkėlimo iš Lietuvos.

Nors Maskva iš esmės buvo suinteresuota derybomis su Trečiuoju Reichu, šiuo atveju atsidūrė labai delikačioje padėtyje, kadangi formaliai Lietuva dar nebuvo „priimta“ į TSRS. O propagandiniu požiūriu labai neparanki galėjo susidaryti padėtis, kurioje sovietų okupuota Lietuva pagal 1939 m. rugsėjo 28 d. slaptąjį protokolą turėjo dabar prarasti dalį savo teritorijos (Suvalkų krašto pietvakarius), kadangi, remiantis grobikiška sutartimi, toji dalis turėjusi atitekti vokiečiams. Maskva turėjo sugalvoti, kaip šį, iš esmės smulkų, reikalą išspręsti nesugadinus santykių su vokiečiais, ir lietuvių bei pasaulio viešosios nuomonės akyse išlaikyti „gynėjų nuo fašizmo“ poziciją.

Tuo tarpu jau ne pirma pasiuntinio Šulenburgo Viačeslavui Molotovui 1940 m. liepos 12 d. įteikta nota dėl derybų vokiečių iš Lietuvos perkėlimo klausimu pagreitinimo laukė pagaliau konkretaus Maskvos atsakymo. Atsakydama teigiamai į šį vokiečių siūlymą, sovietinė šalis savo ruožtu pateikė „prašymą“ – kad vokiečiai perleistų jiems dalį Lietuvos pietvakarių teritorijos trikampyje, nužymėtame linija: Kudirkos Naumiestis, Šešupė, Pilviškiai, Marijampolė, Liudvinavas, Krosna, Kapčiamiestis. Priminkime, kad tasai plotas nuo 1940 m. birželio 16 d. faktiškai buvo sovietų rankose. Todėl dabar jie ketino reviduoti ankstesnę sutartį su vokiečiais, kad nekiltų vidinių komplikacijų, kuomet Lietuva buvo „inkorporuojama“ į TSRS sudėtį.

Berlynas pasinaudojo keblia „sąjungininkės“ padėtimi ir už šios Lietuvos dalies „perleidimą“ Maskvai pareikalavo milžiniškos sumos – 13 milijonų dolerių. Galiausiai Maskva, nerasdama geresnės išeities, bet atkakliai derėdamasi, sutiko mokėti 7,5 milijono dolerių – tai prilygo vertei Aliaskos, kurią kitados Rusija pardavė Jungtinėms Amerikos Valstijoms. Šiuos įsipareigojimus Hitlerio partnerė skrupulingai vykdė iki paskutinių dienų, kol kilo karas su vokiečiais.

Tuo tarpu, kol vyko Berlyno ir Maskvos varžytynės dėl rėželio okupuotos valstybės, Etninių vokiečių tarpininkų biuras („VoMi“) gavo įsakymą suskaičiuoti vokiečius Lietuvoje bei lietuvius, gyvenančius Trečiojo Reicho okupuotuose plotuose (Klaipėdoje, Suvalkų krašto pietinėje dalyje). Toji organizacija buvo įpareigota parūpinti transportą į Trečiąjį Reichą perkeliamiems vokiečiams.

Vokiečiai su jiems būdingu skrupulingumu įvertino savo tautiečių turtą Lietuvoje. Pagal specialiai parengtą kainoraštį įvertinta žemė, pievos, pasėliai, miškai, sodai, vandens telkiniai, trobesiai, inventorius. Viskas įvertinta iki 1940 m. rugpjūčio 15 d. suapvalinta suma buvo apie 200 mln. RM. Iš šios sumos atimta 50 mln. RM už turtą lietuvių, perkeldinamų iš Klaipėdos apygardos ir Suvalkų apskrities.

Kai Maskvoje 1941 m. sausio 10 d. pasirašyta suderinta „Sutartis dėl sienų ir draugystės“, tuo pačiu metu vokiečių vyriausybės įgaliotasis dr. Vilhelmas Neldeke ir TSRS vyriausybės atstovas Nikolajus G. Pozdniakovas pasirašė sutartį dėl Vokietijos piliečių ir vokiečių tautybės asmenų perkėlimo iš Lietuvos TSR į Vokietiją bei Lietuvos TSR piliečių ir lietuvių, rusų bei baltarusių tautybės asmenų perkėlimo iš Vokietijos okupuotų teritorijų – Klaipėdos apygardos ir Suvalkų krašto. Prierašas sutartyje „rusų ir baltarusių“ turėjo pabrėžti šio „akto“ internacionalinį pobūdį, Maskva tuo propagandiniais sumetimais visada rūpinosi. Iš tikrųjų turėti omenyje nebent sentikiai iš Suvalkų krašto, kurių vokiečiai esant progai ketino atsikratyti.

Prievartiniai savanoriai

Išvietinimas formaliai buvo „savanoriškas“. „Norą persikelti“ buvo galima išsakyti raštu arba žodžiu, pareiškėjams neturėjo būti daroma įtaka. Perkeliamasis turėjo teisę pasiimti kartu ir šeimą, ir visus kartu ūkyje dirbančius asmenis, su sąlyga, kad jie sutiks. Vaikai, sulaukę 16 metų, gavo teisę patys spręsti, ar nori persikelti. Abi „susitariančios šalys“ nusprendė, kad sutartį bus galima pradėti vykdyti nuo jos pasirašymo momento ir baigti praėjus dviem mėnesiams. Tai greiti tempai! Okupuotos Lietuvos teritorijoje sutartį įgyvendinančiam vokiečių personalui vadovavo vyriausiasis įgaliotinis su dviem pavaduotojais bei apskričių įgaliotiniai, taip pat su pavaduotojais. Prie Vokietijos prijungtose teritorijose sovietiniam darbo personalui vadovavo vyriausiasis atstovas bei apskričių atstovai su tiek pat pavaduotojų, kaip ir vokiečių ekipoje.

Perkeltinio tautybę paliudydavo įgaliotinis, dalyvaujant kitos šalies atstovui. Jų užduotis buvo nustatyti perkeliamųjų skaičių ir jų asmens duomenis bei kontroliuoti registracijos eigą. Įgaliotiniai ir atstovai stebėdavo visą akciją ir jos techninį aprūpinimą. Vokiečių personalas, prižiūrintis perkėlimo iš Lietuvos vyksmą, negalėjo būti didesnis nei 214 žmonių, tuo tarpu sovietų personalas Suvalkų apskrityje ir Klaipėdos apygardoje – ne didesnis nei 159 žmonės.

Mus dominančiame Suvalkų krašte įgaliotiniai ir atstovai pareigas ėjo Suvalkuose. Tuo tarpu teritoriniai įgaliotiniai ir atstovai rezidavo Suvalkuose, Vižainyje, Punske, Seinuose ir Novinkoje. Iš Suvalkų krašto perkeliamiesiems kontroliniai punktai paskirti Vištytyje, Kalvarijoje ir Seirijuose. Bet iš tikrųjų jie keitėsi priklausomai nuo poreikių. Sutarties vokiškame tekste Suvalkų krašto vietovardžiai buvo užrašomi kaip skamba lenkų kalba, tuo tarpu rusiškame tekste – kaip skamba lietuvių kalba.

Labai tiksliai buvo nusakyta perkeliamųjų registracija. Perkeliamieji turėjo iki 1941 m. kovo 18 d. pateikti teritorinėms atstovybėms dokumentus, rodančius jų tautybę. Perkeliamųjų sąrašai sudaryti dviem kalbomis – rusų ir vokiečių. Buvo ten įtraukiami pagrindiniai duomenys: gimimo vieta ir data, tautybė, pilietybė, šeimos sudėtis, profesija, ankstesnė gyvenamoji vieta. Perkelti buvo galima tik po to, kai sąrašus patvirtindavo abiejų šalių teritoriniai atstovai ir įgaliotiniai. Perkeliamasis gaudavo numerį, kuris buvo laikinas „kelionės dokumentas“. Perkėlimas galėjo vykti tiktai grupėmis, individualūs iškeldinimo atvejai turėjo būti galimi abiejose pusėse pagal išankstinį susitarimą. Iškeldinimo transporto planų vykdymas patikėtas priimančios šalies vyriausiajam įgaliotiniui, su sąlyga, kad jie atitinka siunčiančios šalies vyriausiojo atstovo planus. Apie geležinkelio transporto naudojimo atvejus vyriausiasis įgaliotinis privalėjo pranešti vyriausiajam atstovui prieš 5 dienas iki iškeldinimo datos. Vežimo metu perkeltiesiems reikėjo parūpinti medicininę pagalbą, o ilgesnio laukimo atveju teikti karštą maistą, vaikai turėję gauti karšto pieno. Suprantama, tokios taisyklės kilo dėl vokiečių noro užtikrinti savo perkeltiniams tautiečiams iš Lietuvos tinkamas sąlygas, o tremiamųjų iš Suvalkų krašto atveju tik abiejų „susitariančiųjų šalių“ propagandinis triukas, kuris vėliau bus sovietų pritaikytas tremiant Lietuvos gyventojus iš tėvynės. Tuo tarpu keliamiems į sovietų pusę tie žodžiai buvo beprasmis įrašas, nes  nei vokiečiai, nei sovietai jo netaikė.

Jei iškeldinimas turėjo vykti traukiniu, numatyta teisė pasiimti iki 50 kg bagažo šeimos galvai ir po 25 kg kitiems šeimos nariams. Perkeliamieji savo transportu (tatai pasakytina, visų pirma, apie Klaipėdos ir Suvalkų krašto lietuvius) turėjo teisę pasiimti vieną arkliais traukiamą vežimą, porą arklių, vieną karvę, dvi kiaules, tris avis arba ožkas, 10 vienetų naminių paukščių – tai, suprantama, buvo teorinis įrašas (praktiškai tai buvo nevykdoma). Žemės ūkių savininkai „galėję“ tuo pačiu transportu pasiimti 250 kg produktų, tarp jų po 2 kg riebalų vienam asmeniui. Transporto išlaidas turėjo padengti perkeliamieji.

Perkeltinių paliktas ūkis automatiškai pereidavo į vokiečių rankas – nuo inventoriaus ir turto surašymo momento perkeliamasis galėjo juo naudotis tiktai šeimai maitinti ir ūkiui tvarkyti. Paliekamas turtas turėjo būti perduotas teritoriniam įgaliotiniui prieš 5 dienas iki ūkio palikimo. Pasak „sutarties“, iškeldinant netekdavo galių visi ankstesni įsipareigojimai savo valstybei.

Padargų ir produktų išvežimo lapas buvo kur kas trumpesnis už draudimų lapą. Neleista išvežti: grynųjų pinigų, auksinių ir sidabrinių monetų, aukso, platinos, sidabro (per 500 gramų) ir aukso dirbinių, brangakmenių, ginklų, pramonės gaminių daugiau negu šeimai leistinos normos, pašto balandžių (!), leidinių, nuotraukų juostų, dokumentų, siuvamųjų mašinų daugiau negu po vieną šeimai, vertybinių popierių, draudimo dokumentų, automobilių, motociklų, variklių ir kitokių mašinų, sėklų, javų (daugiau nei leistina norma) ir pan. Draudimas išsivežti techninius ir komunikacijos padargus visų pirma rūpėjo sovietų šaliai. Abi „šalys“ susitarė, kad iškeldinimas bus baigtas iki 1941 m. kovo 18 d. Tai reiškė, kad atlikti šią komplikuotą operaciją faktiškai buvo likę du mėnesiai, be to, sunkiomis žiemos sąlygomis.

Taip skambėjo 1941 m. sausio 10 d. sutarties sprendimai. Jų formali kalba buvo maloni ir diplomatiška. Kalbėta ne apie iškeldinimą, o apie perkėlimą, apie jo savanoriškumą, jo įgyvendinimo aukštą standartą. Tai buvo tipiška klasta, kuri abiem atvejais reiškė kitą kokybę. Iš Suvalkų krašto bei Klaipėdos apygardos iškeldinamųjų atžvilgiu taikyta iš esmės beatodairiška procedūra, kuri reiškė ne ką kitą o faktišką deportaciją.

Planuodama iš okupuotos teritorijos „išvalyti“ germanizacijai netinkamus žmones, vokiečių okupacinė valdžia dar 1940 m. vasarą įsakė suregistruoti lietuvius ir rusų sentikius Suvalkų apskrityje bei Klaipėdos apygardoje. Apie registracijos tikslus gyventojams nieko nepranešta. 1940 m. pabaigoje viešose vietose pasirodė vokiečių ir rusų kalbomis (bet ne lietuvių, kuria kalbėjo dauguma iškeliamųjų) tokie skelbimai: Prasideda žmonių perkėlimas į jų Tėvynę. Perkėlimas vyksta pačių gyventojų sutikimu. Kiekvienas pilietis, kuris turi pabaigęs 16 metų, pats sprendžia, ar turi išvykti jis vienas į savo tėvynę, ar su visa šeima, arba visai niekur nevykti.

Ilgai nelaukus 1940 m. gruodžio mėnesį, taigi dar prieš sutarties pasirašymo datą, pasirodė okupuotos  Lietuvos „atstovai“, bandantys raginti gyventojus persikelti į Lietuvą. Vadino šitai „repatriacija“, kas buvo nesąmonė, kadangi toji „repatriacija“ turėjusi vykti į sovietų okupuotą Lietuvą, kai vietiniai lietuviai tėvynę suvokė kaip gimtąjį Suvalkų kraštą, kuriame seniai gyveno. Sovietiniai atstovai pasakojo apie ten esančias geresnes dirvas, apie žemės suteikimą visiems norintiems ir kitas panašias „paskatas“, turinčias paskatinti žmones nesipriešinti. Toji propaganda – to sovietų pasiuntiniai nebuvo numatę – užuot paraginusi, daugeliui Suvalkų krašto ūkininkų sukėlė nepasitikėjimą. Taigi aiškinta jiems, kad Tarybų Lietuvoje žemę atimta iš turtuolių ir perduota mažažemiams ir bežemiams, todėl tuo pačiu fondu galėsią pasinaudoti ir perkeltiniai. Šitai sujaudino čionykščius ūkininkus, labiausiai vidutiniokus – jie, Lenkijos sąlygomis, buvo stambūs ūkininkai – ir privertė juos susimąstyti, ar iš tikrųjų gaus ten žemės. Tuo tarpu, kaip aiškėja iš prisiminimų, tie pasakojimai žavėdavo kai kuriuos bežemius ir mažažemius, dirbdavusius samdiniais pas vietinius ūkininkus.

Etninis „valymas“ Suvalkų krašte

Apskritai imant tarp lietuvių žemdirbių vyravo nerimas, skepticizmas bei per ištisus amžius ir per kelias kartas įskiepys įsitikinimą, kad gimtosios žemės dėl neaiškaus miražo negalima apleisti, juo labiau kad jiems tai „patarinėjo“ kiekvieną dieną vis įkyriau ir kaskart labiau grasindamas vokiečių okupantas, kuris čia tvarkėsi vien pagal eksploatacinę sistemą. Dauguma ūkininkų jautė – ir paskalos ėjo į aplinkinius gyventojus, – kad okupantams rūpi žemė ir turtas, kurių vietiniai turi išsižadėti jų naudai. Apie tikrąją padėtį Lietuvoje žinota vis mažiau, mat iki šiol buvę geri ryšiai per žaliąją sieną nutrūko, nes siena su sovietine Lietuva aklinai užsklęsta, nebuvę įmanoma per ją prasiskverbti. Tačiau kažkiek orientuotasi, kad ten tvarkosi jau svetimi, darosi kažkas negera arba mažų mažiausia neaiškaus. Visa tai dar labiau atbaidydavo nuo ketinimų palikti tėvonijas. Karo sūkuriuose, esant okupacinei disciplinai, ankstesni lietuvių kivirčai su lenkais Suvalkų krašte prarado prasmę. Atsigavo žmonių lūžio ir netikrumo metais natūralūs prieraišumo prie savo mažosios tėvynės šaltiniai. Be to, tarp tautiškai aktyvesnių lietuvių ruseno viltis, kad gal dar „Lietuva ateis jų pasiimti“. Taigi viskas kalbėjo už tai, kad savo noru skubėti nežinion neverta. Gal tik išskyrus tuos, kurie užsirašydavo išvykti dėl gresiančių bausmių už įvairius smulkius teisės pažeidimus. Bet ir dalis pasirašiusiųjų dar bandė iškeldinimo išvengti.

Vokiečiai, stebėdami vietinių lietuvių nuotaikas, pradėjo suvokti, kad ryžtingai neliepus lietuviai iš čia niekur nesikels ir laisva valia tėvonijų nepaliks. Taigi ėmėsi žinomų ir dažnai okupantų praktikuojamų būdų, kaip „laisvanoriškai apsisprendusiuosius“ paspartinti. Užkrovė ūkininkams papildomas prievoles, tarp jų labai sunkią šaltą 1940–1941 m. žiemą rinkti akmenis net iš po kelis metrus siekiančių sniego vėpūtinių ir vežioti juos iškastais sniego tuneliais įvairiomis kryptimis. Tuo siekta vieno – nuvarginti ir gauti sutikimą išsikelti.

1940 metu gruodį, siekdamas parodyti savo „ryžtą“, gestapas areštavo 53 išsiskiriančius statusu ir ekonominiu lygmeniu ūkininkus ir keliolika lietuviškosios inteligentijos atstovų. Įgrūdus į Suvalkų kalėjimą, jiems buvo taikomos fizinės bausmės ir skiriami sekinantys sunkūs darbai. Nakčiai į jų celes, esant minusinei temperatūrai, buvo liejamas vanduo. Į klausimus ir protestus, kad jiems nėra jokio priekaišto nusižengus teisei, gestapininkai atsakydavo: „Pasirašykite „repatriacijos“ lapą, ir baigsis jūsų vargai.“ Lapus pasirašydavo silpniausieji, tie, kurie pirmi palūžo. Bet areštantų vis daugėjo. Dėl skundų, kurie iš Suvalkų krašto pasiekdavo dar toleruojamą Lietuvos pasiuntinį Berlyne, pastarasis kreipėsi į Vokietijos URM, reikšdamas protestą dėl ten taikomo teroro. Pateikė specialų pro memoria, kuriame aptarė Suvalkų krašto lietuviams rodomas patyčias ir prievartą. Prašė rašte Vokietijos valdžios imtis priemonių, kad būtų nutraukti metodai, taikomi vietos vokiečių administracijos prieš lietuvius Suvalkų apygardoje, ir palikta jiems teisė ramiai gyventi savoje žemėje ir savo sodybose. Dar daugiau, parengė jis net Suvalkų krašto lietuvių vardu raštą Trečiojo Reicho Fiureriui, kurį turėjo jie gavę (suprantama, slaptu keliu) pasirašyti ir atgal persiųsti. Bet tasai raštas suinteresuotųjų nepasiekė.

Panašių pastangų pas Suvalkų komisarą Amoną ėmėsi ambasadoriaus Škirpos sekretorius J. Jurkūnas, kilęs iš Suvalkų krašto. Kreisamte gavo kategorišką ir vokiečių tikslų neslepiantį atsakymą, kad Suvalkų kraštas, prijungtas prie Rytprūsių, yra skirtas germanizacijai, todėl lietuviai privalo šią žemę apleisti, palikti „Reichui priklausančią“ teritoriją, kurioje turi apsigyventi vokiečiai. Tuo tarpu griežtą atsakymą į savo raštą gavo pasiuntinys Škirpa nuo Baltiškojo ir skandinaviškojo skyriaus vedėjo  dr. Grundherro, šis pranešė jam, kad Auswärtiges Amt (atitikmuo – URM) negali painiotis į šios rūšies reikalus.

1940 m. sudarytas Lietuvių aktyvistų fronto centras su būstine Berlyne per tarpininką – minėtąjį J. Jurkūną – perdavė Suvalkų krašto lietuviams sugestiją, kad šie savanoriškai nieku gyvu nepaliktų savo sodybų ir nepalengvintų vokiečiams deportacijos akcijos. Tuo laiku lietuviai buvo atsidūrę nepalyginamai sunkesnėje padėtyje, nes Lietuva buvo okupuota, o per pastaruosius gyvavimo metus ji teikė jiems viltį bei, tegu ir silpną, vis dėlto paramą. Tuo tarpu Trečiojo Reicho padėtis buvo „patogi“, jam nereikėjo stengtis bandyti pateisinti savo veiksmus prieš jau okupuotą Lietuvos valstybę. Pagrindinė Trečiojo Reicho partnerė buvo Sovietų Sąjunga, būtent su ja vokiečiai ir vedė derybas dėl plotų, numatytų 1940 m. sausio 10 d. sutartyje. Taigi intervencija pasiuntinio Škirpos, kuris dėl savo ankstesnio provokiško nusistatymo buvo dar Berlyno kažkiek toleruojamas, negalėjo pakeisti veiksmų eigos – jie jau buvo suderinti su Maskva.

Siekiant toliau bauginti, vietinių vokiečių okupantų valdžia pradėjo akciją – buvo griebiamasi kuo skubiau į Reicho gilumą deportuoti garsiausius lietuvių ūkininkus. Pirmieji buvo deportuoti Jonas Dapkevičius iš Žagarių (Berznyko valsčius) ir Jonas Grigutis iš Lovuočių (Žabariškių valsčius) bei Antanas Stoskeliūnas iš Kampuočių (Seinų valsčius) su šeimomis. Kartu pradėta propagandinė akcija, griebtasi naujų areštų ir užsakyta naujų papildomų beprasmių darbų ūkininkams, kurie neprisistatė 1941 m. sausio viduryje į sukurtus perkėlimo biurus. Paklausus, kokia tų represijų priežastis, buvo atsakoma: pasirašykite, kad sutinkate išvykti ir būsite laisvi.

Po represinių akcijų ir bauginimų išvežimais į koncentracijos stovyklas šeimas, kurios spyriojasi iškeldinamos, 1941 m. sausio ir vasario mėn. imtasi naujos priemonės. Pradėta mėtyti geriausius ūkininkus ir versta juos apsigyventi pas ekonomiškai silpnesnius kaimynus. Šitai ne tiktai blogino gyvenimo sąlygas, bet ir kiršino žmones. O ištuštėjusiuose ūkiuose apsigyveno vokiečiai ir vietiniai folksdoičiai.

Dėl anksčiau nurodytų priežasčių kandidatų pasipriešinimas išsikelti silpo. Vis daugiau žmonių pasirašydavo reikiamus dokumentus. Dalis svyravo, o labiau užsispyrę perduoti „fiziškai apdoroti“. Tie, kurie tokiomis sąlygomis sutiko pasirašyti dokumentus, greitai patyrė kitų nemalonių dalykų. Į tokio savininko sodybą atvykdavo mišri sovietų ir vokiečių grupė ir surašydavo paliekamą turtą. Reikėjo pakeisti vokiečių asmens dokumentus laikinais tapatybės liudijimais. Gyvuliams išsivežti reikėjo gauti raštišką įstaigos sutikimą, o juos ne taip lengvai dalydavę, nes vokiečiams rūpėjo pasilikti kuo daugiau gyvulių . Penkias dienas prieš išvažiuojant pasiimti skirti daiktai turėjo būti supakuoti į dėžes ir užpildyti atitinkami blankai. Kiekvienas išvežamas daiktas turėjo būti pažymėtas perkeliamajam skirtu numeriu.

Nesunku įsivaizduoti jausmus, patiriamus ūkininkų, kurie tuo metu visą savo turtą turėjo susikrauti į vieną kinkinį. Būdavo bandoma vokiečius papirkti, bet už tai grėsė kalėjimas arba tiesiog sušaudymas. Tuo tarpu sovietai į vežamus didesnius javų ar mėsos kiekius žiūrėjo pro pirštus, jeigu už galimybę persivežti gaudavo krovinio vertę atitinkantį kyšį. Mažažemiai ir bežemiai neretai leisdavosi nežinion be menkiausio turto, vildamiesi ten sulaukti „geresnio rytojaus“, jeigu išsipildytų sovietinių agentų pažadai.

1941 m. vasario pabaigoje ir kovo pradžioje per sutartyje numatytas sienos perėjas Suvalkų kraštą paliko 11 955 žmonės, daugiausia lietuviai ir pora tūkstančių sentikių, taigi žymi šio krašto lietuvių gyventojų dauguma. Gavę tapatybės numerius, nustojo buvę savo likimo šeimininkais. Lietuvių tautinei mažumai Suvalkų krašte ši akcija reiškė etninį valymą, turintį toli siekiančias pasekmes.

Iš Suvalkų krašto ir Klaipėdos apygardos iš viso iškelti 18 537 lietuvių tautybės gyventojai (iš Klaipėdos apygardos iškelta 6 557 asmenys). Reikšminga problema buvo iškėlimas taip pat ir senų rusų, vadinamųjų sentikių, jų tolesnis likimas buvo ne mažiau sudėtingas negu kaimynų lietuvių.

Per septynis sienos punktus 1941 m. kovo 23 d. Lietuvą paliko 50 054 vokiečiai. Jų gretose atsirasdavo ir nemažai lietuvių. Tai buvo tie, kurie „komisijai“ įrodė savo vokiškąją kilmę ir tokiu būdu išsisuko nuo sovietų „teisingumo“, arba jau užverbuotieji bendradarbiauti su vokiečių specialiosiomis tarnybomis.

Okupuotoje Lietuvoje. Svetimi tarp savų

Svarbiausias surinkimo punktas perkeliamųjų į sovietinę teritoriją buvo Lazdijai. Perkeltieji įleisti į mokyklos pastatą ir vietinę sinagogą. Įdomu, kad kitą dieną eskortuojant sovietų kareiviams, lietuvių šeimos pristatytos į paskirties vietas. Atvykusieji traukiniu priimti dar griežčiau, nors iš esmės jie buvo  bežemiai ir mažažemiai. Juos apklausti pavesta NKVD pareigūnams. Veikiausiai viltasi išgauti informacijos dėl jų atvirumo ir numanomo „klasinio artumo“.

Visi perkeltieji gavo vienkartinę pašalpą: po 80 rublių suaugusiesiems ir po 40 rublių nepilnamečiams. Dauguma atvykusių gyventojų apgyvendinta Lietuvos pietvakarių plote, pradedant Lazdijų apskritimi, vėliau paskirstant po Alytaus, Marijampolės, Vilkaviškio, Šakių apskritis bei pagaliau į tolimą Panevėžio apskritį. Ūkininkai paprastai gaudavo vokiečių paliktą žemę. Vidutiniškai paskirta po maždaug 7 hektarus. Tačiau pasitaikydavo ir atvejų, kuomet ūkininkai prieš išsikeldami turėjo 30 ha ir daugiau žemės, o gaudavo čia tiktai stogą virš galvos, be jokios žemės  ir jokio papildomo anksčiau žadėto inventoriaus. Apskritai, kas visai nestebina, blogiausiai priimti buvo pasiturintys ūkininkai. Bežemiai taip pat ne visuomet gavo išsvajotąją žemę. Šie turėjo patys susirasti butą ir susiieškoti pragyvenimo šaltinį. Kai kurie iš jų, greitai pardavę visus turimus daiktus, planavo grįžti atgal. Deja, tokios galimybės nebuvo.

Vokiečių paliktuose ūkiuose, taip pat nacionalizuotuose vietiniuose dvaruose dažniausiai apgyvendinta po kelias šeimas. Tokiu būdu, neva visai nejučia, bandyta įtraukti juos į „kolektyvinio“ šeimininkavimo sistemą, pratinta prie veikiai turėsiančių įvykti pokyčių – kolūkių kūrimo. Antra vertus, tais atvejais, jeigu nebūdavo kitokio sprendimo, atvykėliai iš Lenkijos gaudavo tam tikrų preferencinių galimybių pasiimti kreditus įsikūrimui. Tatai rodė sovietinės valdžios neryžtingą apsisprendimą dėl kolchozų kūrimo tuose plotuose. Perkeltieji, kaip paaiškėjo iš daugelio pasakojimų, jautėsi kaip dienas pardavę, sutrikę ir netikri dėl savo rytojaus.

Papildomą psichologinį barjerą tarp jų ir Lietuvos vietinių gyventojų sudarė faktas, kad šie atvykėlius ėmė įtarinėti esant sovietų padlaižiais. Mat pradžioje niekas iš vietinių ūkininkų neturėjo nė mažiausio supratimo, kokiu tikslu ir kokiu būdu jie čia atkeldinti. Kaip informuodavo sovietinė valdžia ir žiniasklaida, perkėlimas buvo savanoriškas ir vyko „repatriacijos“ pagrindu. O tie, kurie iš anksto patikėjo žadamu „geresniu rytojumi“, greitai nusivylė. Kaip aiškėja iš vėlesnių pasakojimų, perkeltuosius nuolatos persekiojo mintis, kuomet galėsią grįžti į savo namus ir ar iš viso kada nors ten sugrįšią. Ryški dauguma užsikrėtė netikrumo jausmu.

Dėl vokiečių akto 1941 m. prieš ligtolinę sąjungininkę ir Lietuvos plote jų įvestų naujų ekonominių potvarkių, ypač dėl žemės nuosavybės, visi tapo teisiškai bejėgiais. Tapo jie padienininkais „niekieno“ žemėje, tiksliau sakant, priklausančioje naujam okupantui ir jo eksploatuojamoje. Tuo tarpu ištvermingiausi lietuviai, kurie atlaikė Suvalkų krašte pirmą iškelinimo bangą, grūmėsi su vokiškosios okupacijos sunkumais. Jų kaimynystėje iškeltųjų ūkius užimdavo vokiečiai ir folksdočiai, ypač iš Suvalkų ir Ročkų apylinkių. Atsikeldavo jie į, jų manymu, „niekieno“ žemę, bet ir jų padėtis buvo neaiški, kadangi jokių nuosavybės aktų jie negavo.

Tuo tarpu Lietuvoje 1942 m. pradžioje į savo ūkius pradėjo grįžti anksčiau iš čia iškelti vokiečiai. Žinoma, ne visi. Specialus Centrinis emigracijos biuras suskirstė buvusius repatriantus į kelias kategorijas. Į Lietuvą galėjo grįžti pusė iš jų. Kiti veikiausiai neatitiko aukščiausių pasitikėjimo reikalavinų, kurie buvo to biuro keliami kolonizacijos akcijai. Į jų vietą į Lietuvą važiuodavo tikri arijai iš Reicho gilumos.

Antrasis iškeldinimas

1942 m. liepos antroje pusėje vokiečių okupacinė administracija, siekdama sugrąžinti vokiečiams jų senus ūkius, paskelbė naują suvalkiškių lietuvių perkėlimą į kitas vietas Lietuvos gilumoje, ir šičia buvo panaudojama  sąmoninga klasta. Taigi sugrįžtantys iš Trečiojo Reicho vokiečiai turėjo būti apgyvendinti, visų pirma, vakariniuose ruožuose, kuriuos planuota prijungti prie Rytprūsių, kur ir siekta įkurti vokiečių glaudžiai gyvenamą ruožą. Tuo tarpu lietuvius imta kelti rytų link, ypač Vilniaus krašte, kur gyveno didelė dalis lenkų. Tai, kad ten apgyvendinti lietuviai ir išstumti lenkai, reiškė tautinių antagonizmų sužadinimą de facto.

Pagal vokiečių planą numatyta, kad pirmiausia reikia nuskriausti lenkus, pavedus juos išmesti quasi lietuviškai administracijai, paskui turėjęs įvykti konfliktas ir revanšas čia, į jų ūkius, atkeltiems lietuviams. Todėl daugeliui į Vilniaus kraštą atkeltų lietuvių šeimų iškilo dviguba grėsmė: jie jautė netikrumą dėl rytojaus ir nepelnyto konflikto su lenkų gyventojais.

Tuo tarpu iškeldinamieji lenkai, šimtais atvejų iš savo ūkių išmetami staiga, turėjo prieš akis arba liūdną perspektyvą būti išvežti darbams į Reichą, arba – išimtinai palankiai susiklosčius aplinkybėms – susitarti, tarpusavio supratingumo pagrindu, su lietuviais ir gyventi bendrame (neseniai nuosavame) ūkyje. Vokiškoji išvietinimo akcija Lietuvoje, paskelbta 1942 m. ir užsitęsusi iki 1943 m. pavasario, išplėtė lenkų ir lietuvių konflikto Lietuvoje lauką.

Beteisiai savo gimtinėje

Tuo tarpu iš Suvalkų krašto perkelti lietuviai, prarasdami dėl nuolatinių kilnojimų savo turtą, 1943 m. pabaigoje, iš dalies taip pat spaudžiami lenkų ginkluoto pogrindžio, ėmė apleisti jiems priskirtus lenkų ūkius. Jų likimas dar pablogėjo. Daugelis išgyveno sunkius išbandymus, dažnai brisdami per šaltį ir badą savo gimtojo krašto link. Kai 1944 m. vasarą Raudonosios armijos frontas pajudėjo į vakarus, slinkdami paskui jį ir šitie perkeliamieji pasiekė pagaliau, drauge su kitais perkeliamaisiais iš kitų Lietuvos vietų, gimtąjį Suvalkų kraštą. Rado čia, savo nuostabai, visiškai pasikeitusią padėtį. Šioje teritorijoje jau veikė nauja administracija ir nauja valstybinė valdžia. Ji, tiesą sakant, dėl kitokių negu prieš karą priežasčių, taip pat ketino suvaidinti „lenkiškumo gynėjų“ Suvalkų krašte vaidmenį. Nauji komunistiniai apskrities valdininkai neigė grįžtančiųjų teisę į Lenkijos pilietybę, interpretuodami jų nenaudai vokiečių įgyvendintą perkėlimo faktą (kaip savanorišką Lenkijos pilietybės išsižadėjimą). Grįžtantiesiems buvo daroma apskrities administracinės valdžios ir apskrities Viešojo saugumo įstaigos inspiruota įvairi fizinė ir psichologinė įtaka, kad jie vėl grįžtų į okupuotą Lietuvą. Galiausiai daugiau nei penki tūkstančiai ištvermingiausiųjų po įvairiausių peripetijų pajėgė įsitvirtinti gimtosiose sodybose. Apie trys tūkstančiai neatsilaikė ir grįžo per žaliąją sieną savo gyvenimo kurti Lietuvoje. Daugiau kaip trys tūkstančiai žmonių dėl įvairiausių sunkumų ir lenkų–lietuvių pasienyje susikomplikavusios padėties (sovietų specialiosioms tarnyboms sustiprinus sienos kontrolę) nė nemėgino grįžti į Suvalkų kraštą.

Šiame straipsnyje  vos nubrėžti kontūrai nacių–sovietų sukelto egzodo vienos lokalinės bendruomenės, išvarytos iš savo sodybų, atplėštos nuo šaknų ir mestos į karo veiksmų sūkurį. Likimai kitos autochtoninės gyventojų grupės – Suvalkų krašto žydų, vokiečių išvytų į Lietuvą dar 1939 m. rudenį – nepalyginti tragiškesnis. Išsamus jų padėties pristatymas laukia savo autoriaus.

Voruta. – 2011, geg. 7, nr. 9 (723), p. 5.

Voruta. – 2011, geg. 21, nr. 10 (724), p. 5.

Voruta. – 2011, bir. 4, nr. 11 (725), p. 5.

The post Bronius Makauskas. Lietuvių iškeldinimas iš Trečiojo Reicho okupuoto Suvalkų krašto 1941 m. appeared first on Voruta.

Istorinė įžvalga, drąsa ir žmogiškumas – tai savybės, nulėmusios pirmojo humanitarinio apdovanojimo laureatą. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje įvyko iškilminga inauguracinė ceremonija, kurios metu įteikta pirmoji bendra Žydų mokslinių tyrimų instituto (YIVO) ir Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos įsteigta premija. Apdovanojimas po mirties skirtas Antanui Ulpiui (1904–1981) – tyliajam žydų kultūros palikimo sargui ir gelbėtojui, ilgai vadovavusiam Knygų rūmams.

Apdovanojimų komitetas vienbalsiai pripažino A. Ulpio nuopelnus: nepaprastą drąsą ir strateginę įžvalgą, gelbstint tūkstančius žydų knygų bei dokumentų nuo neišvengiamo sunaikinimo sovietų valdžios metu. Šis žygdarbis leido išsaugoti neįkainojamus kultūrinius lobius, šimtmečiais puoselėtus Rytų Europoje.

Išgelbėta atmintis – išsaugota žmonija

Lietuvos nacionalinės bibliotekos generalinė direktorė Aušrinė Žilinskienė, kreipdamasi į susirinkusiuosius, pabrėžė asmeninę A. Ulpio riziką ir indėlio mastą.

„Antanas Ulpis 34 metus vadovavo Knygų rūmams. Būtent jo dėka dokumentinis žydų paveldas buvo paslėptas Švento Jurgio bažnyčios patalpose, siekiant apsaugoti jį nuo pavertimo paprasčiausia makulatūra. Tai buvo sprendimas, gelbstintis ne tik knygas, bet ir žydų istorinės bei kultūrinės atminties siūlą nuo galutinio nutrūkimo. Šis pasirinkimas reikalavo milžiniškos drąsos ir buvo susijęs su be galo didele rizika, – kalbėjo A. Žilinskienė. – Ulpio ir kitų žmonių pastangomis buvo išgelbėta daugiau nei 50 000 knygų, šimtai periodinių leidinių komplektų ir per 170 dėžių dokumentų.“

Pasaulyje pripažintas herojus, įveikęs tironiją

YIVO generalinis ir vykdomasis direktorius Jonathanas Brentas pabrėžė A. Ulpio ryžtą ir aukščiausią žmogišką padorumą. Jis akcentavo, kad kultūra daro mus žmonėmis, o A. Ulpis, rizikuodamas savo ir savo šeimos gyvybe, ėmėsi išsaugoti išnykusių žydų kultūros artefaktų likučius.

„Jis dirbo, kad išsaugotų prarastos žmonijos fragmentus – kadaise didingo ir klestinčio pasaulio veidą jo kasdieniškame sudėtingume. Man jis tapo žmogiškojo pasaulio herojumi, kurį nacių ir sovietų režimai visame pasaulyje bandė sunaikinti. Tokių asmenų kaip A. Ulpis pastangos niekada neturi būti pamirštos, ir jos turi būti atnaujintos kiekvienoje kartoje“, – teigė J. Brentas, pabrėždamas A. Ulpio veiksmų universalumą.

Antrasis lobis ir pasaulinis pripažinimas

Judaikos tyrimų centro vadovė dr. Lara Lempertienė laudacijoje priminė, kad A. Ulpio išsaugotas paveldas visu balsu prabilo tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Dar viena svarbi data – 2017 m., kai Nacionalinėje bibliotekoje buvo atrastas dar vienas A. Ulpio paslėptas lobis: apie 200 tūkstančių lapų skaičiuojantis žydų dokumentų masyvas.

„Radinio apimtis ir svarba privertė naujai įsivertinti Antano Ulpio žygdarbį. Šiandien Nacionalinės bibliotekos Judaikos kolekcija yra gerai žinoma pasaulyje, o YIVO institutas – nuolatinis partneris, siekiant šią kolekciją įtraukti į tarptautinius projektus“, – sakė dr. L. Lempertienė.

Apdovanojimą šiltai priėmė A. Ulpio sūnus Tomas. „Dėkingai priimame šią premiją, tačiau turiu išsakyti mūsų šeimos poziciją. Premijos piniginę dalį skiriame tolimesniems žydų paveldo išsaugojimo darbams ir tyrimams. Norime, kad tęstųsi tai, ką darė mūsų tėvas Antanas Ulpis“.  Kilnų Ulpio šeimos sprendimą ceremonijos dalyviai palydėjo gausiais aplodismentais.

Apie apdovanojimą:

• Inauguracinė apdovanojimų ceremonija tapo svarbia renginių, skirtų YIVO šimtmečiui, ciklo dalimi.
• Humanitarinis apdovanojimas už lietuvių ir žydų santykių bei tarpusavio supratimo puoselėjimą buvo įsteigtas 2023 m. lapkričio mėn. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos ir Žydų mokslinių tyrimų instituto (YIVO) pasirašytu memorandumu.
• Apdovanojimo misija: kovoti su antisemitizmu, rasizmu ir ksenofobija.
• Premiją sudaro 5 tūkst. JAV dolerių honoraras ir padėkos raštas. Ji bus teikiama kasmet.
• Inauguracinis komitetas:  YIVO generalinis ir vykdomasis direktorius Jonathanas Brentas, Nacionalinės bibliotekos generalinė direktorė Aušrinė Žilinskienė, Nacionalinės bibliotekos Judaikos tyrimų centro vadovė Lara Lempert, Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus generalinis direktorius Arūnas Gelūnas, Amerikos lietuvių tarybos patarėjas teisės klausimais Aleksandras Rimas Domanskis.

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos inform.

The post Istorinė duoklė drąsai ir įžvalgai: už Lietuvos ir žydų santykių puoselėjimą pagerbtas Antanas Ulpis appeared first on Voruta.

Kovo 27–29 dienomis Palangoje ir Plungėje vyko tarptautinis seminaras „Mokymas apie žydų istoriją ir Holokaustą Lietuvoje, naudojant žmonių istorijas ir lankant istorines vietas“. Renginyje dalyvavo 27 mokytojai ir švietimo darbuotojai iš visos Lietuvos.

Seminaro metu vyko metodiniai užsiėmimai, paskaitos, diskusijos bei išvykos į svarbias atminties vietas. Dalyviai susipažino su „Centropa“ organizacijos edukacine medžiaga, dalyvavo metodiniame užsiėmime pagal Jakobo Bunkos biografiją, susitiko su Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondo direktoriumi Eugenijumi Bunka. Stipriausią emocinį įspūdį paliko apsilankymas Kaušėnuose – masinėje Plungės žydų žudynių vietoje ir memoriale Holokausto aukoms. Taip pat vyko pažintinė ekskursija po Plungę, kurios metu Eugenijus Bunka pasakojo apie žydų bendruomenės paveldą ir tragišką likimą.

Palangoje seminaro dalyviai apsilankė senosiose žydų kapinėse, tarp jų – kapinėse prie Naglio kalno. Čia jie išgirdo istoriją, kaip išlikę užrašai ant paminklo padėjo identifikuoti palaidotus asmenis ir užmegzti ryšį su jų palikuonimis Jungtinėse Amerikos Valstijose. Taip pat aplankė pačias pirmąsias Palangos žydų kapines Birutės parke, kur susipažino su skulptūra „Šaulys“ ir jos atsiradimo istorija. Seminaro dalyviai taip pat susipažino su Palangos miesto ir žydų bendruomenės istorija: išgirdo apie buvusias sinagogas, jau išnykusias vilas ir su jomis susijusias jautrias bei įdomias istorijas, kurias pristatė Palangos žydų bendruomenės pirmininkas Vilius Gutmanas.

Nuoširdžiai dėkojame Palangos miesto merui Šarūnui Vaitkui, vicemerui Rimantui Mikalkėnui, Kultūros skyriaus vedėjui Robertui Trautmanui, Palangos kultūros centrui ir Ingridai Vilkienei, Tarptautinės komisijos sekretoriato Švietimo programos koordinatorei ir vadovo pavaduotojai – už pasitikėjimą, kvietimą ir bendradarbiavimą. Kurhauzo salė paliko įspūdį visiems dalyviams, taip pat ir mūsų svečiui iš Austrijos – Maximilianui von Schoeleriui, atstovaujančiam organizaciją „Centropa“ (Austrija, Viena) – tarptautinę nevyriausybinę organizaciją, kuri renka žydų šeimų istorijas, nuotraukas ir liudijimus, naudodama juos kaip edukacinę priemonę mokyklose visoje Europoje. Šis seminaras dar kartą priminė, kad istorija gyva tol, kol ją pasakojame, lankome, perduodame ir prisimename.

Palangos žydų bendruomenės informacija

The post Palangoje – tarptautinis seminaras apie žydų istoriją ir Holokaustą appeared first on Voruta.

varena.lt nuotr.

Vytautas Saulėnas, www.voruta.lt

Man, gimusiam ir augusiam Pirčiupių kaime, dažnai tekdavo girdėti kaimo žmones minint pirmąją ir antrąją žemės liustracijas. Kiek paaugęs, ganydamas karves su senyvais vyrais, būdamas smalsus, klausinėjau jų, ką visa tai reiškia. Iš jų pasakojimų supratau, kad pirmoji žemės liustracija – tai buvo žemės paskirstymas valakais kaimo gyventojams. Antroji liustracija – tai lyg ir anos reformos peržiūrėjimas, tiksliau naudojamos žemės perdalijimas. Kada tai vyko, kokiais metais, jie nežinojo. Apie jokią baudžiavą ar priklausymą kokiam nors ponui jie man nekalbėjo ir nežinojo.                   

Pirmosios liustracijos metu žemė buvo paskirta šiems ūkininkams: Saulėnui – 45 dešimtinės, t. y. 2 valakai, Uždaviniui, Urbelioniui, Jalmokui, Vilkišiui, Lukoševičiui, Markevičiui ir kitam Uždaviniui – po 36 dešimtines. Kodėl buvo toks skirtumas, supratau tik vėliau, perskaitęs Juozo Jurginio knygą „Lietuvos valstiečių istorija“. Mano dėdės tą skirtumą aiškindavo mūsų bajoriška kilme. Tėvukas sakydavo esą tai girdėjęs, nors dokumentuose apie bajorystę nieko nepasakyta, o didesnis žemės plotas jam skirtas todėl, kad Saulėnai – seniausi kaimo gyventojai. Kaip buvo iš tikrųjų, sunku suprasti, bet viena aišku, kad žemės reformos metu, kuri prasidėjo 1547 m., kaime jau gyveno visi dabartinių jo gyventojų protėviai, o tai rodo kaimo amžių, kuris, matyt, kūrėsi pamažu, per kelis šimtmečius iki reformos.                    

Istorikas J. Jurginis savo knygoje rašo: „Miško prižiūrėtojų ir medžioklės varovų (osočnikų) revizoriams liepiama palikti tiek, kiek būtinai reikia, ir duoti jiems po du valakus be prievolių“ (p. 68). „Dalijant valakus, į tai, kiek kuris valstietis turėjo iš tėvų paveldėtos žemės, visai nebuvo atsižvelgiama. Valakas buvo aukščiausia valstiečio dalos norma. Po 2 valakus gavo bajorai, nepripažinti šlėktomis. Jie skiriami į tarnaujančius valdovui ir tarnaujančius urėdui. Valdovinių bajorų visos prievolės apskaičiuojamos pinigais, į lažo darbus jie nevaromi ir pastočių iš jų nereikalaujama. Tais metais, kuriais jie bus valdovo pašaukti į kelionės tarnybą, iš jų duoklės nebus imamos“ (p. 72). Taigi galima išvada, kad Saulėnas buvo gavęs 2 valakus, t. y. 45 dešimtines, ne tik kaip miško prižiūrėtojas, bet ir kaip bajoras. Visiems kitiems, ne bajorams, nors ir turėjusiems teisę į 2 valakus, buvo paskirta po 36 dešimtines, t. y. pusantro valako, todėl, kad Pirčiupiuose daugiau žemės nebuvo, o iškeldinti jų iš čia nenorėta, nes jie čia buvo reikalingi. Ir jie patys, matyt, keltis nenorėjo.

Saugojo giria                           

Kaip gyveno kaimas tarp pirmosios ir antrosios žemės reformų, sunku pasakyti, bet seni žmonės niekad neminėdavo jokių siaubiančių karų, epidemijų ar bado, matyt, giria juos patikimai saugojo, maitino ir slėpė nuo visokių negandų. Žinomas tik nuo Valkininkų miškais, aplenkiant balas, į Rūdininkus einantis kelias, senų žmonių vadinamas Napoleono keliu. Sako, kad tuo keliu žygiavo prancūzų kariuomenė į Maskvą, o vietovė, kur dabar kapinės, buvo vadinama Prancūzo kalneliu. Esą čia buvo palaidotas iš Rusijos besitraukiantis prancūzų kareivis. Šis užklydęs kareivis išbadėjęs sirgo ir netrukus miręs.                     

1831 m. sukilime prieš rusus dalyvavo ir du mano prosenelio broliai. Vienam iš jų, sukilimą numalšinus, pavyko pasislėpti ir išeiti į žentus, o kitas, Kazys, pateko į Sibiro katorgą, po daugelio metų sugrįžo paliegęs ir, neilgai pagyvenęs, mirė.                     

1835 m. Rusijos caras Nikolajus I nurodė valstybinėse žemėse ir dvaruose atlikti antrąją liustraciją. (Ją vykdyti buvo pavesta valstybės turtų ministrui P. Kiseliovui, todėl ji dažnai vadinama jo vardu). Iš tikrųjų ji prasidėjo 1840 m. ir buvo užbaigta 1857 m. Tuo metu Pirčiupiai keitėsi. Kaimo pakraštyje kūrėsi miškų girininkija. Kadangi Saulėno žemė prasidėjo nuo pat pakraščio, dalį jo sodybinio sklypo paskyrė girininkijai, o jam pačiam pasiūlė išsikelti į kitą sklypą. Tačiau Saulėno pastatai buvo nauji ir geri, o jis pats dirbo miškų ūkyje „objezčiku“ (dabar tai atitiktų žvalgą, t. y. artimiausią girininko padėjėją), todėl jį užstojo ir girininkas, kuris, suprantama, norėjo, kad artimiausias jo padėjėjas būtų greta jo. Pasitaręs su žemės revizorium, girininkas pasiūlė persikelti Uždaviniui, kurio sodybiniai pastatai buvo jau seni. Šis gal ir nenorom, bet sutiko, už tai gavo miško medžiagos pasistatyti naujus pastatus. Be to, pagal liustracijos nuostatą, dviejų šeimų palikti viename sklype nebuvo galima, tad buvo paskirti du atskiri sklypai po 18 dešimtinių, vadinami pusvalakiai, kuriuos gavo Saulėnas, nes du broliai buvo vedę, ir Peciukonis, atėjęs žentuosna iš kito kaimo. Tuo metu buvo paskirti dar trys sklypai po 1 dešimtinę į rekrūtus paimtiems ir 25 metus atitarnavusiems kaimo vyrams. Jie atiteko vienam Saulėnui, Uždaviniui, nežinau kuriam trečiam, bet vėliau čia gyveno Šiūbailos šeima. Vykdant reformą, kai kurie kaimo gyventojai reikalavo, kad visi valakai būtų suvienodinti. Nežinia, ar mano prosenelis turėjo kokius dokumentus, ar dėl kitų priežasčių nieko nebuvo pakeista. Priešingai, dar antras vedęs brolis papildomai gavo 18 dešimtinių sklypą. Aš klausiau tėvuką, kodėl vis dėlto broliai vėliau nepasidalino žemės po lygiai. Pasirodo, prosenelis laukė pargrįžtančio iš Sibiro brolio Kazio, mat norėjęs su juo pasidalinti. Tas sugrįžo labai paliegęs ir prieš mirtį viską paliko proseneliui, kadangi prosenelio šeimoje augę keturi sūnūs, o jo brolis turėjęs vieną. Mūsų tėvai tarpusavyje sugyveno labai gražiai, laikydami save artimais giminaičiais. Todėl Uždavinio knygelėje išvedžiojimai apie piktą miško sargą, nuo kurio visi bėgo, bet „vargšeliai“ neturėjo kur pabėgti, yra visiška nesąmonė. Kaip ir pasakėlė apie vieno pono rūmų pamatus buvo pasekta Uždaviniui, matyt, specialiai, kad kuo daugiau parašytų apie baisią baudžiavą, klasių kovą ir balanos gadynę. Žinoma, balanos gadynė buvo visur, prasti žmonės neturėjo tiek vaško, kad galėtų nuolat naudotis žvakėmis, o žibalo dar nebuvo. Dėl baudžiavos. Iš Lietuvos istorijos žinoma, kad Rūdininkų giria nuo gilios senovės buvo Lietuvos valdovų medžioklės ūkis. Todėl ir kaimui, įsikūrusiam girios vidury, turbūt kitos paskirties ir kitokių pareigų kaip girios ir žvėrių priežiūra nebuvo. Taigi įsikurti čia kažkokiam ponuliui su savo dvareliu tikrai niekas nebūtų leidęs.                    

Panaikinus Lietuvos baudžiavą, pakito ir pirčiupiečių gyvenimas. Pirmiausia reikėjo išsipirkti žemę. Pradėjo gausėti šeimos, kartu smulkėti ūkiai. Tėvukas pasakojo, kad už žemę žmonės baigė mokėti 1913 m.

Pasikeitimai kaime                     

XIX a. pabaigoje kaimo gyventojai jau dairėsi ir vyko į Ameriką, pirmiausia jauni vyrai, bet buvo ir keletas merginų. Vieni, ten pagyvenę ir užsidirbę pinigų, pargrįžo, kiti liko ten gyventi. O Juozas Saulėnas į Ameriką keliavo net keturis kartus, paskui pateko į Sibiro katorgą prie Janos upės ir grįžo tik 1917 m. pabaigoje, po Vasario revoliucijos Rusijoje.                   

I-ojo pasaulinio karo metu Pirčiupiuose buvo rusų kariuomenės garnizonas, o rusams pasitraukus – vokiečių dalinys. Po karo kaime atsirado ir naujų pavardžių, mat atėjo į žentus Robertas Matkevičius ir Jonas Kavaliauskas.                     

Kuriantis Lietuvos valstybei, kaimas labai nukentėjo nuo lenkų kariuomenės, kurios dalinys buvo Rūdininkuose, ir nuo pačių kaimo gyventojų, kurie išsigabeno ne tik nekultus javus, bet ir pašarus bei įvairius ūkio, namų rakandus. Kaimo žmonės tuo metu su gyvuliais slėpėsi miškuose, buvo mažai suaugusių vyrų, tad ginkluotis nė nebandė. O gretimas Dargužių kaimas, kuriame buvo daug gyventojų, gynėsi gana sėkmingai. Jiems padėjo Lietuvos partizanai, ir į kaimą lenkų neįsileido. Žinoma, šie, grįždami iš Dargužių, visą pyktį išliejo Pirčiupiuose.               

1926 ar 1927 metais lenkai pradėjo tiesti plentą Vilnius-Varšuva per Eišiškes, Gardiną. Tiesiant plentą kaimą užplūdo būriai darbininkų, kaime apsigyveno Brazaitis ir Girvalauskas. Brazaitis pasistatė namelį, įsigijo karvutę ir arkliuką. Buvo geras batsiuvys, visada turėjo darbo, o Girvalauskas turėjo arklį ir su juo dirbo kelininko, vėliau – miško paruošų darbus. Šeimos jis neturėjo, gyveno pas Motiejų bei Adomą Urbelionius, ir pas Juozą Uždavinį, o vienu metu, pardavęs savo arkliuką, tarnavo girininkui. Kalbėjo jis tik lenkiškai, ir, atrodo, ne tik nesistengė, bet ir nematė reikalo pramokti lietuviškai. Šiaip buvo ramus, tykus žmogelis, nei gyrė valdžią, nei peikė, bet aukščiausia kaimo valdžia – girininkas nuo visada buvo patenkintas, mat buvo savo tautybės žmogus tarp tų „chamų litviakų“.                  

Maždaug tuo pačiu metu kaime apsigyveno Antanas Babilčius, kuris prie savo pavardės pridėdavo ir Ogulevič. Jo sesuo Marija buvo atitekėjusi Pirčiupiusna už Uždavinio dar prieš I-ąjį pasaulinį karą. Jos vyras išvyko į Ameriką uždarbiauti, bet taip ir nesugrįžo, neatsiliepė, turbūt kažkur žuvo, tikriausiai pakeliui. A. Babilčius, 25 m. išdirbęs geležinkelio meistru, gaudavo 180 zlotų pensijos, už kuriuos galėjo su šeima neblogai pragyventi. Jis apsigyveno sesers namuose, sutvarkė namus ir ūkį. Jo žmona buvo kilusi iš Pirčiupių, todėl jis greitai su visais susigyveno. Kalbėti buvo linkęs lenkiškai, bet kalbėdavo ir lietuviškai, o namuose – tik lenkiškai. Draugavo su girininku ir eiguliais lenkais, su jais kartu sudarė lyg kokią kaimo inteligentiją, kalbančią lenkiškai. Jų šeimoje augo trys sūnūs: Stasys, Jonas, Kazys ir dukra Antanina. Vyriausias sūnus, Stasys, gimęs 1917 m., užaugęs pradėjo draugauti su Ona Peciukonyte ir turbūt norėjo ją vesti, bet jos tėvukas Stasys Peciukonis griežtai pasipriešino, nes jo šeimoje buvo likę vien dukros, pats buvo jau senas, o ūkiui reikėjo stiprių vyriškų rankų. Babilčiaus sūnūs nei vienas ūkio darbų dirbti nemokėjo.

Po kurio laiko Ona buvo supiršta ir apvesdinta su Stasiu Aladavičium, kilusiu iš Kiaulekių kaimo, kuriame tada dar vis kalbėjo lietuviškai. Tai buvo ramus ir darbštus vyras. Atrodė, kad viskas gerai baigėsi. Bet kur tau! Babilčius jautėsi įžeistas ir pažemintas, ir senoji meilė slapta tęsėsi. Aladavičius, tai pajutęs, bandė išsiskirti, net buvo išėjęs iš namų, bet, matyt, tėvų įkalbintas (kurie palaikė jo pusę), po kurio laiko sugrįžo. O Babilčius tuo metu susidraugavo su Juze Vilkišiūte. Nors ir užslėptos ambicijos teberuseno, ir jie pasidarė amžini priešai.

Karas                   

1939 m. prasidėjus II-ajma pasauliniui karui ir subyrėjus Lenkijos valstybei, Vilniaus kraštas buvo grąžintas Lietuvai. Lietuvos valdžia atsisakė mokėti pensijas buvusiems lenkų tarnautojams. Tai sukėlė didelį Babilčių šeimos nepasitenkinimą, ypač siuto vyriausiasis sūnus Stasys. Jis tiesiog pradėjo nekęsti visų, lietuviškai patriotiškai nusiteikusių. Užtat 1940 m. birželį Lietuvą okupavus rusams S. Babilčius greitai atsidūrė Vilniuje ir įstojo į sovietinę armiją. Bet po metų atsirado Kancleris, ir teko greičiau nešdintis namo ir tyliai sėdėti. Traukiantis rusams ir puolant vokiečiams, buvo labai sugadintas plentas. Vokiečiai masiškai pradėjo varyti žmones tvarkyti plento, tarp jų ir S. Babilčių, kuris nuo mažens bodėjosi bet kokio fizinio darbo.                     

1942 m. kovo mėn. ėmė sklisti gandai, kad miškuose pasirodė rusų desantininkai. Tarp jų ir Girvalauskas, kuris 1940 m., atėjus sovietams, buvo Eišiškių milicijos viršininkas, o vėliau, prasidėjus karui, pasitraukė į Rytus. Apie tai pirmiausia pradėjo kalbėti Juozo Uždavinio (pravarde Šylys) sūnūs Jonas ir Vladas, Babilčiaus artimi giminės iš motinos pusės. Pats Babilčius tylėjo. Juozas Uždavinys buvo labai ramus ir doras žmogus, dar prieš I-ąjį pasaulinį karą pagyvenęs Amerikoje, sugrįžęs pasistaė gražius namus ir ūkinius pastatus. Žemės jis turėjo gal 8 ha. Vaikams paaugus, vyresniuosius – dukrą ir sūnų – išleido į Ameriką, kurie ten ir pasiliko, bet prieš karą buvo atvykę aplankyti tėvų. Jaunesnioji dukra Marytė mokėsi gimnazijoje Vilniuje, karo metu dirbo Eišiškėse. Vladas ir Jonas girdavo rusus, atvirai pasakodavo, kad Rusijoje kolchozai jau panaikinti, visos cerkvės ir bažnyčios atidarytos, o prieškariu išvežti žmonės yra gražiai laikomi, vaikšto laisvi ir sovietams sugrįžus tučtuojau parvyks į namus. Tuo tarpu patys artimai bendravo su vokiečių kareiviais, gyvenusiais pas jų kaimyną Joną Uždavinį (Džianą), irgi labai ramų žmogų, taip pat pagyvenusį Amerikoje ir gražiai tvarkiusį savo ūkį. Tas vokiečių Lūftwafe 12 žmonių padalinys įsikūrė jo kieme 1941 m. liepos mėnesį, o 1942 m. vasarą persikraustė už upelio Dargužių link, apsitvėrė bunkeriais ir pasistatė stebėjimo bokštą. Bet ir toliau artimai bendravo su Uždaviniais.                   

Norėtųsi porą žodžių pasakyti dėl išvežtųjų. 1941 m. birželio 5 d. į Sibirą buvo išvežtas Vilniuje gyvenęs pirčiupietis Stasys Urbelionis (gim. 1920 m.), o birželio 8 d., sekmadienį, – Pirčiupių girininkas, visų labai gerbiamas Reklaitis su žmona. Kaimas į tai reagavo labai jautriai. Matyt, dėl to ir buvo skleidžiami gandai, kad išvežtieji yra vos ne kurorte. Tačiau po karo nė vienas iš jų neatsiliepė, negrįžo iš sovietinio „kurorto“.                   

1942 m. vasarą kaimą aplankė keli vyrai, apsimetę desantininkais. Jono bei Vlado Šylių suvesti su vokiečiais jie drauge suruošė derybas ir išgertuves, kvietė ir kaimo jaunimą, kuris buvo labai atsargus. Tuo tarpu gretimame Naujųjų Macelių kaime naktį dvylika vyrų, prisiklijavusių barzdas, atseit iš Girvalausko gaujos, išprievartavo dvi moteris. Bet kaimo žmonės, gerai pažinoję Girvalauską, suprato, kad jo čia nėra ir tai – ne jo kompanijos darbas. Žmonės tapo dar tylesni, nes suvokė, kad prie to bus prisidėjęs gestapas.                    

1943 m. žiemą tarp Pirčiupių ir Macelių sunkvežimio kėbule važiuojantis iš miško pusės buvo nušautas Benediktas Saulėnas. Tai irgi, matyt, gestapo darbas, kad nuteiktų kaimo žmones prieš rusus.

Netikėtas susitikimas                    

Norėčiau papasakoti apie tai, kaip kaimas sutiko rusų desantininkus. 1942 m. pavasarį, jau pradėjus ganyti karves, vieną sekmadienio vakarą iš miško buvo pargintos ne visos karvės. Karvių ieškoti išėjome dviese su pusbroliu Stasiu Matkevičium (gim. 1923 m.). Paėję mišku gal porą šimtų metrų, staiga pamatėme maždaug per 50 metrų priekyje mums kelią pereinantį žmogų. Mus pamatęs, iš pradžių bandė paspartinti žingsnį, bet, supratęs, kad jį pastebėjome, pasisuko ir ėmė artėti prie mūsų. Priėjęs pasisveikino ir ėmė klausinėti, koks čia kaimas, kas jame gyvena ir t. t. Sakėsi atvažiavęs iš Vilniaus, jam reikalingas girininkas ar bent eigulys. Paskui lyg netyčia paminėjo Girvalausko vardą. Mes, supratę, ko jis ieško, pasakėme, kad užeitų pas Motiejų Urbelionį, pas kurį anksčiau gyveno Girvalauskas, gal tas ką nors žino. Juolab kad jo namelis buvo pirmas nuo miško. Jau temo, tad gerai įžiūrėti to žmogaus veido bruožų negalėjome, bet tai buvo kokių 45-50 metų, nedidelio ūgio vyras, kalbėjo lietuviškai, apsirengęs buvo tamsiai pilku paltu, jokio ginklo nesimatė. Po to mes nuėjome savo keliu ir, suradę pasimetusias karves, grįžome namo. Netrukus gale kaimo, už plento, išgirdome šaudant. Po kurio laiko šaudyti liovėsi. Vėliau paaiškėjo, kad tas vyras, užėjęs mūsų nurodytu adresu ir nieko nesužinojęs, nusibastė į kitą kaimo galą, užėjo į kiemą, kur vyko vakaruškos, ir ten bandė klausinėti. Supratęs, kad jaunimas į jį žiūri įtariai, matyt, nusprendė pasišalinti. Tuo metu Motiejaus brolis Stasys Urbelionis, pasitaręs su eiguliu Verbicku, nutarė jį suimti ir, pasiėmę šautuvus, išėjo jo ieškoti. Susidūrė jie netoli plento. Vyrai liepė jam sustoti. Tas metėsi bėgti per pažliugusį arimą, o vyrai pradėjo šaudyti. Buvo tamsi naktis, tad apie taiklumą negalėjo būti nė kalbos. Tas vyrukas, kiek pabėgęs, nugriuvo į arimą ir ėmė atsišaudyti. Pataikė Verbickui į koją, o tas parkritęs pradėjo šaukti.                     

Jo draugas, nustojęs šaudyti, metėsi jam į pagalbą. Tada anas vyras atsikėlė ir pabėgo. Verbickas buvo nuvežtas į Vilnių, kur ilgai buvo gydomas, o sugrįžęs smarkiai šlubavo. Sakė, kad buvo giliai paliestas šlaunies kaulas. Įdomu, kad jau gerokai įsitvirtinę miškuose sovietų partizanai nė nebandė jiems keršyti: tarytum to įvykio ir nebuvo. Prieš sudeginant kaimą Verbickas išsikėlė į savo tėviškę, o Stasys Urbelionis, likęs gyvas nuo vokiečių, laimingai išsislapstė ir nuo sovietų kariuomenės ir sulaukė gilios senatvės.                   

1942 m. vasara, ruduo ir 1943 m. žiema praėjo palyginti ramiai, jei nekalbėsime apie priverstinę plento priežiūrą ir nuolatinį jausmą, kad miškas netuščias, kad ten kažkas yra, žinoma, ne labai pageidautinas.

Vyrai slėpėsi nuo gestapininkų                  

1943 m. vasaros pradžioje į kaimą staiga įsiveržė grupė gestapininkų, suėmė ir visų akivaizdoje sumušė Juozą Uždavinį. Ieškojo ir kitų vyrų. Po to viskas ir prasidėjo. Gestapininkams išsivežus Joną Uždavinį, kiti vyrai pradėjo slapstytis. Paskui išėjo mišką ir įsikūrė Liepų saloje, susirentė iš eglės žievių būdą.                    

Po kurio laiko gestapininkai vėl apsilankė. Ieškojo daugiau vyrų. Trečią kartą jiems apsilankius, į mišką patraukė ir mano brolis bei kai kurie anksčiau pasitraukusių ir artimieji. Susidarė 9 žmonių grupė, vėliau padidėjusi iki 11. Gestapininkai, nesugebėję sugaudyti kaimo vyrų, ankstų rugsėjo rytą įsiveržė į kaimą, suėmė ir išsivežė į Valkininkus, o iš ten į Eišiškes dar 11 žmonių, daugiausia pabėgusiųjų į mišką artimuosius. Vyrai iš miško naktimis tyliai parslinkdavo į namus pasikeisti baltinius ir pasiimti maisto.                     

Vieno tokio apsilankymo metu gestapininkai, matyt, iš anksto sužinoję, prie mūsų namų suruošė pasalą ir nukovė Stasį Saulėną, taip pat sužeidė į koją mano brolį, kuriam pavyko pabėgti. Po to vyrai pasidarė daug atsargesni. Maistą jiems dabar jau nešiojo namiškiai arba artimieji į sutartas vietas. Vokiečiai ir gestapininkai į mišką nosies nekišo. Tuo metu atkakliai buvo skleidžiami gandai, kad eiguliai Stasys Aladavičius ir Vincas Jalmokas yra gestapo agentai. Kaime tuo pasižymėjo Vladas Uždavinys, o miške, žinoma, Stasys Babilčius, kuris sugebėjo įkalbėti miške esančius vyrus sugauti. Aladavičių ir, viską išsiaiškinus, jeigu reikės, nušauti. Sužinoję, kokią dieną tas vežios šieną iš pievų, esančių miške, apsiginklavę vyrai laukė miško pakraštyje, kad to incidento niekas daugiau nematytų. Vežant šieną, Aladavičius ėjo greta vežimo, o jo žmona sėdėjo vežime ant šieno. Tik įvažiavus į mišką, prie vežimo iš visų pusių pripuolė vyrai, o Aladavičius nusigandęs šoko bėgti. Išbėgęs atgal į pievą skubėjo pasislėpti, o vyrai pavymui ėmė šaudyti. Kaip vėliau sužinojau, daugelis šaudė, kaip sakoma, Dievui į langus, o Babilčius, kad ir labai stengėsi, bet laimei buvo menkas šaulys. Aladavičius perbėgęs pievą, lieptu siaurą upeliuką, dingo miške. Iš ten jis atsidūrė Eišiškėse, gestape. Ką jis ten veikė, sunku pasakyti, bet vieną kartą mano tėvukas, kuris buvo tarp tų 11 pirčiupiečių įkaitų, vedamas tardyti, susitiko jį kieme ir iškart užsipuolė. Tas sustojo aiškintis, sustojo ir sargybinis, lydėjęs tėvuką. Todėl, tėvo žodžiais tariant, jiems pavyko tik trumpai pasikalbėti. Aladavičius sakėsi, kad jis čia nieko dėtas, niekam nieko nepasakojęs ir su niekuo nebendravęs.                     

Po kurio laiko Aladavičius sugrįžo į Pirčiupius su šautuvu ant pečių ir pirmiausia užėjo pas vokiečius. Tie atėmė šautuvą, gerokai jį primušė ir išvijo. Kuo jam grasino, nežinau, bet namuose gyventi jis nepasiliko, o išėjo pas Verbicką, kurio sodybą buvo per 2,5-3 km nuo kaimo, Dargužių link, pievose anapus Merkio. Gal po poros savaičių Vladas Uždavinys nuvedė ten tris vokiečius. Neradę Aladavičiaus, liko laukti ir nušovė jį, begrįžtantį iš Pirčiupių, pievose palei Merkį. Taip baigė savo gyvenimo kelią paprastas, doras žmogus, niekšų užguitas ir užpjudytas, sutrikęs ir tiesiog nežinojęs, kaip toliau gyventi. O Vladas Uždavinys, sugrįžęs į kaimą, pirmiausia užėjo pas Kavaliauskus, kurių tėvas ir brolis buvo miške, ir pradėjo girtis, kaip jis su vokiečių pagalba likvidavo tą niekšą, gestapo agentą. Dabar, girdi, kad sutvarkytų dar ir antrą, t. y. Vincą Jalmoką, kaime tikrai būtų ramu. Aš tuo metu buvau pas Kavaliauskus, nes draugavau su jų jaunesniais sūnumis, ir viską girdėjau.                  

Maždaug tuo pačiu metu masiškai plėšiami kaimai. Spręsti apie tai buvo galima ne tik iš sklindančių gandų, bet ir žmonių, išdrįstančių eiti į mišką ieškoti savo arklių ir vežimų, kuriuos, plėšdami kaimus, paimdavo partizanai, o iškrovę turtą miške, pavarydavo arklius su tuščiais vežimais į artimiausią kelią tą kryptimi, iš kur atvyko, ir palikdavo. Arkliai nebūtų arkliai, jeigu nenorėtų paskabyti žolės, todėl kiek paėję keliu ir pamatę šalikelėj kokią žolytę, pradėdavo skabyti ir išsukdavo iš kelio. Tai trukdavo tol, kol vežimas neužsikabindavo už medžių. Tada kelionė baigdavosi. Daugeliui kaimo žmonių, tarp jų ir man, lankantis įvairiais reikalais miške, tekdavo tuos arklius su vežimais vėl išvaryti į kelią. Kaimo žmonės užsisklendė savyje, nesileido į jokias kalbas, nes visi tiesiog jautė, kad tai gražiuoju nesibaigs.

 Pasakojo įvairių nutikimų                    

Maždaug tuo metu pradėjo sklisti gandai, kad kai kuriuos kaimus apiplėšė žydai, kad jie plėšė žiauriai, be jokio gailesčio. Kažkas iš miške buvusių kaimo vyrų prasitarė, kad girioje kuriasi ištisi žydų lageriai, rusų vadinami bazėmis. Tik vėliau, jau gyvendamas Vilniuje pas vyriausią brolį, atsitiktinai užtikau jo parsineštą nedidelį nelegalų lietuvišką laikraštuką, kuriame rašė, kad 1943 m. rudenį (tikslios datos neatsimenu) Vilniaus saugumas iš geto nuvežė ir prie Pirčiupių kaimo išleido tris sunkvežimius žydų. Gal tai buvo ne vienintelis kartas, nes žydų miške greitai įsikūrė net kelios bazės. Žinoma, po rusų partizanų, o vėliau ir Zimano sparneliu, jie jautėsi gana saugūs. Kai kurie pradėjo elgtis tiesiog akiplėšiškai, net rusų partizanai, prisiklausę aplinkinių kaimo žmonių skundų ir priekaištų, buvo priversti juos tramdyti. Vėliau, jau sovietams užėjus ir partizanams išėjus iš miškų, man pasakojo tokį nutikimą.                 

1944 m. žiemą du 14-ojo būrio partizanai, lankęsi kaimuose į rytus nuo girios, dabartiniame Šalčininkų rajone, prisiklausę skundų apie žydų darbelius ir, matyt, gerai pavaišinti, grįždami į savo štabą, užsuko į žydų bazę ir sukėlė didelį triukšmą. Keletą jų prikūlė, o ant iš lentos sukalto pastato sienos kulkomis išvarpė „Bej žydov, spasaj Rosiju“ (Mušk žydus, gelbėk Rusiją). Kilo triukšmas, bet viešai vadovybė kaltininkų nubausti, matyt, neišdrįso. Tačiau, po kurio laiko, tas, kuris vadovavo, žuvo mūšyje su naciais prie Vilniaus-Lydos plento, pervertas visos serijos kulkų į nugarą, o tas, kurį įtarė tai padarius, taip pat greit žuvo neaiškiomis aplinkybėmis. Matyt, todėl buvo atšauktas į Maskvą 14-ojo būrio vadas kapitonas Aleksiukas, o parašiutu iš lėktuvo išmestas kitas. Jau daugeliui metų praėjus po karo buvę 14-ojo būrio partizanai tvirtino, kad tai Zimano darbeliai.

Mokyklos istorija                   

Norėtųsi trumpai paminėti Pirčiupių mokyklą. Susikūrus lenkų valdžiai, buvo uždraustos lietuviškos mokyklos, o pastangos įkurti lenkišką ilgai buvo nesėkmingos, nes niekas į savo namus lenkiškos mokyklos neįsileido. Vaikus mokė slapta lietuviai mokytojai. Tik vėliau, pradėjus bausti tėvus didelėmis baudomis, žmonės pasidavė. Tada Aleksandras Vilkišius priėmė mokyklą į savo namus. Vėliau ji buvo perkelta į Jurgio Jalmoko, specialiai mokyklai pastatytus namus. Jie buvo 1 km nuo kaimo, Vilniaus link, kur susikerta plentas ir vieškelis. Dabar ta vieta užsodinta mišku. Pats Jurgis Jalmokas ilgai gyveno Amerikoje, ten praleido ir I-ąjį pasaulinį karą. Užsidirbo nemažai pinigų, be to, ten gamykloje jam buvo suluošinta koja, už tai gavo didelį draudimo mokestį, nors visam gyvenimui liko invalidas. Vis dėlto sugrįžęs gražiai sutvarkė ūkį, pasistatė gražius namus bei sodybinius pastatus ir dar minėtą namą. Jį užbaigė tvarkyti 1937 m., ir tų pat metų rudenį čia įsikūrė mokykla. 1943 m. vasarą čia įsikūrė grupė vokiečių, kurie netoli plento kirto išdegusį mišką. Vokiečiams išvykus, naktį atėję Zimano brigados rusų partizanai mokyklą sudegino. Galbūt tuos pamatus ir rodė Uždaviniui sakydami, kad čia buvo dvaro rūmai. Reikėjo kaip nors savo „darbus“ slėpti. Po to išsikėlė mokytojas, girininkas Oranis, kurį, atrodo, partizanai norėjo palenkti savo pusėn. O gal ir grasino, nes vieną rytą staiga jis su šeima išvažiavo. Tai buvo didelis Lietuvos patriotas ir, žinoma, ramia širdimi į viską, kas čia darėsi, ramiai žiūrėti negalėjo.

Tardymas                  

Spalio pradžioje sužinojome, kad pirčiupiečiai paimti įkaitais ir iš Eišiškių per Varėną išgabenti į Vilnių. Tuo metu iš Vilniaus buvo atvažiavęs vyriausias brolis padėti tvarkytis ūkyje, nes namuose buvome likę tik aš ir mama. Suimdami tėvuką gestapininkai labai sumušė aštuonerių metų broliuką, teko ir mamai, kuri puolė jo ginti. Laimei, lūžo bambukinė lazda ir egzekucija baigėsi. Atsigavus broliukui, jie trise – du broliukai ir sesutė – išėjo į Dargužių kaimą pas tetą (mamos seserį) ir ten išbuvo, kol sugrįžo tėvukas.            

Vyriausiam broliui atvykus, greit kažkas pranešė, kad pamiškėje jo laukia Girvalauskas ir nori susitikti. Brolis, žinoma, tuojau nuėjo, bet tik daug vėliau man papasakojo, kad Girvalauskas tada jam įteikė į tūtelę suvyniotą 18 auksinių dešimtrublinių rusų caro monetų ir prašė ieškoti pažinčių su gestapo darbuotojais bei visais įmanomais būdais stengtis išvaduoti įkaitus. Šio darbo ėmėsi dviese: brolis ir kaimynas Juozas Urbelionis. Iš jų pokalbio sužinojau, kad tuos pinigus jie kažkam įteikė, bet kam, man nesakė. Bet čia dar buvo įjungtas kitas veiksnys.                  

Kaip pasakojo tėvukas, atvežę į Vilnių gestapininkai juos uždarė ne Lukiškių kalėjime, o gestapo rūsiuose, kur buvo ir Lietuvos saugumo padalinys. Po kurio laiko nuvedė tardyti. Įvedė į didelį kambarį. Už stalo sėdėjo vyras, jau nejaunas, apsivilkęs mėlynu civiliu kostiumu. Ženklu parodė sargybiniui išeiti, o tėvukui pasakė: „Sėsk, Andriau“. Girdžiu, sako tėvukas, ir ausimis netikiu, kaip čia dabar vardu vadina. Nustebęs delsė atsakyti, o tas dar pakartojo: „Sėsk, sėsk prašau“. „Ačiū, ponuli, aš pastovėsiu“, – atsakė tėvas ir atsisėdo ant paties kėdės krašto. Tuoj gavo klausimą: „Andriau, negi tu manęs nepažįsti? Aš gi tavo vaikus mokiau“. Pasirodo, jis buvo tėvuko jaunystės draugo brolis iš kaimyninio kaimo. Lenkams uždraudus lietuviškas mokyklas, jis slapta mokė Pirčiupių vaikus. Tėvukas jau ir pats netiki, kas čia dedasi, o tas vyras sako: „Jūsų laimė, kad patekote pas mus, o ne į vokiečių rankas, o tai būtute atsidurę Paneriuose. Nebijok, čia ne Eišiškės, jūsų niekas nemuš. Pabūsite pas mus, kol sutvarkysime dokumentus, ir keliausite visi į namus“.                  

Įkaitams sugrįžus į namus, tarp jų ir Antanui Babilčiui, sugrįžo iš Rytų fronto atostogų šio sūnus Jonas, 1942 m. pavasarį paimtas į vokiečių kariuomenę. Sužinojęs, kas čia dedasi, pareiškė tėvams, kad irgi eis į mišką pas brolius. Tėvai atsakė, kad tada jiems bus galas. Po to susirinko visi su partizanų vadais pasitarti. Tie patarė jam, kad tėvų nerepresuotų, sugrįžti į savo dalinį ir, pirmai progai pasitaikius, pabėgti pas rusus ir viską papasakoti. Jeigu norės, galės tarnauti rusų kariuomenėje, jei ne – dirbs kur nors gamykloje, o po karo sugriš į namus. Jonas taip ir padarė. Gavo 10 metų lagerio Urale „Za izmenu rodiny“ (už tėvynės išdavimą), gerai dar, kad negavo kulkos į pakaušį. Apie tai turbūt S. Babilčius Uždaviniui nepasakojo;  negarbė sovietiniam milicininkui, kad jo brolis kažkur lageryje vargsta.                   

1944 m., tuoj po Naujųjų metų, dar kartą paryčiui kaime apsilankė Eišiškių gestapas. Daugelyje namų darė kratas, taip pat ir pas mus. Sumušė tėvuką, bet, nieko jiems reikalinga neradę, nieko nesuėmė, išvažiavo. Netrukus po to atvažiavo naujas vokiečių dalinys, gal visa kuopa, hauptmano (kapitono) vadovaujama. Jie užėmė ištuštėjusią girininkiją ir tris artimiausius namus, tarp jų ir mūsų. Kiemą pertvėrė įstrižai spygliuotų vielų eilėmis. Gyventojams įsakė tučtuojau išsikelti, o mums liko tik priėjimas prie kluono ir tvartų. Pavasarėjant aplinkui dar įrengė ištisą minų lauką ir pradėjo statyti savo bunkerius. Tai buvo lyg dviguba gulsčių medžių siena, tarp jų tarpas, ne mažesnis kaip pusės metro, pripiltas žemių ir tankiai paliktų šaudymo angų. Į tuos darbus varė ir kaimo vyrus, o medžius kirto čia pat, miško pakraštyje.

Jalmokų šeima                    

Pavasarėjant kaime pasklido kalbos, kad netoli Senų Macelių kaimo, susidūręs su Armijos krajovos paruošta pasala, žuvo 14 būrio žvalgybos viršininkas Girvalauskas. Prieš tai jis lankęsis pas Vincą Jalmoką. Jie, matyt, atvirai išsikalbėję, ir Girvalauskas supratęs, kad tas nėra joks gestapo agentas, nuramino jį, kad niekas jo nelies, tik liepė nekelti kojos į mišką. Kadangi Jalmokas buvo eigulys, tokie žodžiai buvo savaime suprantamai.               

Reikėtų šiek tiek papasakoti apie Jalmokų šeimą. Tai buvo dora lietuvių patriotų šeima. Jų tėvukas jau senokai buvę miręs. Vyriausias sūnus Juozas, išvykęs į Ameriką, ten ir pasiliko. Antrasis sūnus, Stasys, buvo Lietuvos kariuomenės savanoris, po karo apsigyveno Lietuvoje, o vėliau persikėlė į Latviją. Dar vienas brolis, Pranas, paaugęs irgi išėjo į Lietuvą. Mokėsi Kaune, tarnavo Lietuvos kariuomenėje, o Vilniaus kraštą grąžinus Lietuvai, grįžo į Valkininkus, buvo pašto viršininkas, vėliau apsigyveno Vilniuje. Dvi jų seserys buvo ištekėjusios, o namuose likę du broliai: Vincas ir Vladas bei senutė motina. Pas juos dar gyveno vyresniosios sesers dukra Marytė. Prieš karą Vincas vedė, o Vilniaus kraštą grąžinus Lietuvai, pradėjo dirbti eiguliu. Dėl to didelio patriotizmo ir prasidėjo purvų drabstymas. Deja, nebuvo jam gyvo Girvalausko, gerai pažinojusio kaimo žmones: nepaisant jo politinių pažiūrų ir veiklos, jis buvo objektyvus žmogus ir tarp partizanų turėjo didelį autoritetą. Jam žuvus, Babilčiui rankos atsirišo, be to, jis buvo Zimano brigadoje, o ne 14 būryje. O čia dar ir gera proga pasitaikė. Kažkas naktį nuvedė Pirčiupių dalinio vokiečius į Senų Macelių kaimą, ten išvaikė Zimano partizanus, kurie ten jautėsi kaip namuose. Žinoma, visa tai buvo priskirta V. Jalmokui. Vieną naktį jo žmona Jadvyga ir dvi mažos dukrytės buvo nužudytos, o jis pats išvestas į mišką, ten kankintas ir sušaudytas. Aišku, šiose žudynėse dalyvavo Babilčius, kad ir kaip jis tai bandytų neigti, nes niekam svetimam Jalmokas durų nebūtų atidaręs, be to, už 200-250 metrų nuo jo namų buvo vokiečių garnizonas, taigi laužtis jėga niekas nebūtų išdrįsęs.                    

Antanas Uždavinys taip pasakojo: „Kai aš grįžau į bazę po užduoties ir sužinojau, kad yra atvestas Jalmokas, nuskubėjau pas vyresnybę, šeima jau buvo išžudyta, o pats Vincas kankintas ir palikti jį gyvą buvo neįmanoma. Kankinamas jis viską neigė“. O Antanas vieną kartą išgėręs pasakė negalįs tam niekšui, t. y. Babilčiui, dovanoti už Vincą.                

O štai ką pasakojo pats S. Babilčius: „Kai Vincas sėdėjo daboklėje, aš jam nunešiau bliūdą virtos mėsos pavalgyti. Jis manęs klausė, ką dabar jam darys. Aš atsakiau: „Ko nusipelnei, tą ir gausi“.            

Ši tragedija labai plačiai nuskambėjo. O abiejų garnizonų vokiečiai, turėję fotoaparatus, lavonus nufotografavo.

Vokiečių manevrai              

Vokiečių vermachto garnizonas, kuris buvo įsikūręs girininkijoje, nuolat rengė partizanams pasalas, tik tada primityviai. Užtat beveik per kiekvieną susišaudymą turėjo nuostolių, kartais ir nemažų. Kai tuoj po Velykų juos pakeitė kitas padalinys, išvyko gal 50 žmonių. Atvykę naujieji irgi pabandė tą patį daryti, bet, patyrę nuostolių, greit to darbo atsisakė. Atsivežė patranką ir vakarais šaudydavo į mišką. Kaip žmonės sakydavo, Dievui į langus. Taip tęsėsi  iki birželio 3 dienos. Tą rytą rusų 14 būrio partizanai per 4 kilometrus nuo Pirčiupių, Eišiškių link, suruošė pasalą ir sunaikino esesininkų mašiną: 18 vokiečių žuvo, 6 paimti gyvi, tarp jų 1 karininkas. Mano tėvukas po to girdėto smarkaus šaudymo važiavo į Valkininkus padėti vyresniajai seseriai sodinti bulves. Pavažiavęs tada dar nebaigtu tiesti plentu daugiau kaip kilometrą, pastebėjo, kad iš miško išėjo smarkiai šlubuodamas vokiečių kareivis. Jo batas buvo pilnas kraujo, matyt, sužeistas į koją. Nors tėvukas vokiškai nemokėjo, todėl apgręžęs vežimą ir padėjęs kareiviui atsigulti, atgabeno į girininkiją. Kareiviai jį iš vežimo iškėlė ir nusinešė, o tėvukas nuvažiavo savo keliu. Tuo metu viena mūsų karvė buvo susižalojusi koją ir į bandą jos neleisdavo. Aš išvariau ją paganyti prie plento, grioviuose, kur buvo daug švarios žolės, nes mašinos plentu labai retai važiuodavo. Po kurio laiko pas mane atbėgo ir mano jaunesni broliukai: devynerių ir šešerių metukų. Maždaug tuo pačiu metu nuo Eišiškių pusės pasirodė didelė mašinų kolona. Priekyje važiavusios sustojo prie girininkijos, kur buvo skersai kelio nuleista užtvara. Dauguma kareivių išlipo iš automobilių. Susirinko ir vietos vokiečiai. Kilo erzelynė ar ginčas. Jis truko gal valandą, o gal ir ilgiau, paskui jie pakėlė užtvarą, ir kolona pajudėjo. Privažiavę vietą, kur dabar paminklas, o tada stovėjo Urbelionių pirtis, dalis mašinų sustojo. Iš jų pradėjo lipti kareiviai ir vienas po kito pasuko keliuku upelio link, paskui ėjo palei upelį. Perėję į kitą pusę pro liuftvakės garnizoną, laukais ėmė supti kaimą. Kita dalis mašinų pajudėjo Vilniaus link. Privažiavę prie mūsų, sustojo. Iššokęs iš mašinos kareivis, rodydamas ranka, klausė, iš kurios kaimo dalies esame. Aš parodžiau. Rodydamas į mano brolius, klausė, iš kur jie. Aš jam vokiškai atsakiau: „Das ist maine bruder“. Kartu su mumis ganė karvę ir berniukas iš ano kaimo galo, ne pirčiupietis, o iš Pamerkių kaimo atėjęs pas savo tetą. Kai kareivis, rodydamas pirštu, paklausė apie jį, aš parodžiau, kad iš ten. Po to kareivis griežtai pasakė: „Raus“: mums ten, o jam – ten. Mes nusivarėme savo karvutes namo. Daugiau aš to berniuko nemačiau.

Kaimas liepsnojo                    

Praėjo daugiau kaip 50 metų, bet ir dabar dažnai svarstau, kodėl man nešovė į galvą mintis imti ir pameluoti.                     

Mašinoms nuvažiavus, mes iš lėto varėmės šlubuojančią karvutę kaimo link, vis atsigręždami pažiūrėti, kur važiuos tos mašinos. Privažiavusios plento ir vieškelio sankryžą, esančią už mokyklos, jos pasuko vieškeliu kaimo link. Toliau už miško nieko nesimatė. Tik vėliau paaiškėjo, kad, privažiavę kaimą, kareiviai iššoko iš mašinų ir ėmė supti kaimą iš kitos pusės. Priėjus iki posūkio į kaimą, įvyko kraupus ir dramatiškas įvykis.             

Iš Pamerkių vienkiemio į kaimą buvo atėjęs gal kokių 12-13 metų silpnaprotis berniukas. Jo motina buvo kilusi iš Pirčiupių. Tuo metu vietos vokiečiai pastatė savo sargybą prie plento ir du vyrus su kulkosvaidžiu bokšte, esančiame kaimynų kieme. Kiti vaikščiojo po kiemus ir įsakinėjo niekam neišeiti iš namų. Tas berniukas išėjo į plentą, ir vokietis pradėjo varyti atgal, o tas, kažką nesuprantamo šnekėdamas, parodė vokiečiui špygą. Vokietis šaukdamas puolė prie jo, o berniukas atsigręžęs pradėjo bėgti. O siaube: tiesiai į užminuotą lauką. Vokietis iš pradžių šaukė: „Halt“, o paskui pradėjo šaudyti ir pataikė berniukui į ausį. Berniukas sustojo, vokiečiai, jau subėgę trise, mojavo rankomis, šaukdami, kad sugrįžtų. Pradėjus ir mums šaukti, berniukas sugrįžo, laikydamasis už kruvinos ausies, ir dabar vokietis tuoj jį sugriebė už rankos, nuvedė į girininkiją, bet po kurio laiko jau subintuotą atvedė atgal ir, parodęs eiti į kaimą, paliko jį ramybėje. Kaime visi pritilę stengėsi įžiūrėti, kas dedasi anam kaimo gale. Kaimynų name vyrai, sulipę ant aukšto, prasiplėšę stogą, pasikeisdami viską stebėjo. Bet jiems trukdė prie kapų esantis miškelis, pro kurį buvo sunku ką nors įžiūrėti. Pirmoji iš ten keliu atėjo Ona Aladavičienė su sesers kūdikiu ant rankų ir pradėjo pasakoti, kas ten vyksta. Girdi, Marytė Uždavinytė, kartu su esesininkais iš Eišiškių atvažiavusi gelbėti savo tėvų, užtarė ją, Aladavičienę, jog neva jos vyras nužudytas rusų. Todėl ją išleido. Išeidama dar pasiėmusi iš sesers rankų kūdikį sakydama, kad tai jos. Išleido Vinco Jalmoko senutę motiną, o jos anūkė liko. Išleido ir Stasį Jalmoką, kuris buvo grįžęs iš Vokietijos, kur buvo patekęs į nelaisvę 1939 m. vokiečių-lenkų karo metu. Paliepė jam vėl važiuoti į Vokietiją pas save bauerį. Išleido dar porą moterų. Greitai ten pradėjo šaudyti ir tuo pat metu kaimas pradėjo liepsnoti. Visi buvo įsitikinę, kad tas pat laukia ir mūsų. Po kurio laiko šaudyti liovėsi, kaimas jau visas liepsnojo. Degė prie upelio esančios pirtys. Nedegė tik Vinco Jalmoko sodyba, kuri buvo už upelio ant kalniuko. Vyrai ėmė kalbėti, kad turbūt ją paliks, nes jo šeima yra išžudyta rusų. Bet netrukus suliepsnojo ir ta sodyba, tik jų naujasis tvartas nesidavė padegamas, bet paskui ir jis suliepsnojo.

Ta diena iš pat ryto buvo apsiniaukusi, o prasidėjus egzekucijai, pradėjo lyti lietus, ir kuo toliau tuo smarkesnis. Lijo iki vakaro. Kaimui smarkiai įsiliepsnojus, iš kolonos, stovėjusios ant plento, atsiskyrė keli automobiliai ir nuvažiavo degančio kaimo link, matyt, rinkti grobio. Po kurio laiko pasirodė ir pirmosios kolonos kareivių. Jie ėjo išsirikiavę po keturis, o mūsų žmoneliai pro visus plyšius ir alyvų krūmus sekė juos ir buvo įsitikinę, kad jie žengs skersai plento į mūsų kaimo dalį. Tačiau pirmoji kolona pasuko dešinėn ir, priėję mašinas, kareiviai pradėjo lipti į kėbulus. Antroji, trečioji, ketvirtoji ir kitos taip pat pasuko dešinėn. Turbūt ne aš vienas pagalvojau: gal Dievas duos – liksime gyvi. Dar esesininkams neišvažiavus, nuskubėjo ten ir garnizono vokiečiai. Tie irgi tempė tai vištas, tai kiaulę, tai teliuką. Buvo matyt, kad ten turtą grobė ir antrojo garnizono vokiečiai. Kaip sako sena patarlė: „Palieto pieno visiems šunims ir katėms užtenka“. O mūsų kieme, anapus spygliuotų vielų, keli kareiviai pešė vištas, skrodė jas ir vėrė ant vielos, ištiestos nuo svirno iki namo sienos. Paskui skubiai įsirengė rūkyklą ir jas rūkė.

Tėviškę paliekant                     

Mes turėjome daug karvių, ir vienas kareivis iš šito būrio, taip pat kareivis austras iš liuftvafės, kiekvieną vakarą ateidavo pieno. Kareivis iš girininkijos kalbėjo lenkiškai ir kai kada atsinešdavo net kelis katiliukus. Rytojaus dieną atėjęs, jis pasakė: „Dėkokite mūsų vadui, kad likote gyvi“, nes, girdi, jis visur skambinęs ir įrodęs, kad esame nekalti. Į tėvuko klausimą, ar jų vadas neprieštarautų, jei mes norėtume iš kaimo išvažiuoti, atsakė: „kadangi jūs gyvenate ne namuose, o kluone, turbūt neprieštaraus“. Po kelių dienų sužinojome, kad mūsų avys, kurios ganėsi toje kaimo dalyje ir nakčiai likdavo pas Juozą Vilkišių, atsidūrė Madžiūnų kaime, vokiečių garnizone, saugojusiame tiltus per Merkį ir Lukną. Pasirodo, jie irgi tą dieną, atvažiavę į Pirčiupius, matyt, grobio paieškoti, išsivežė visas kaimo avis, kurios ganėsi Vigane už kaimo.  Piemenukai, kurie jas ganė, buvo atvaryti į kaimą ir sudegė kartu su visais. Tėvai ir kaimynai, kurių avys buvo ten, kreipėsi į vokiečių vadą vyr. leitenantą, prašydami padėti atgauti avis. Tas paskambino į Madžiūnus, viską išsiaiškino. Žmonėms atsakė, kad gali nuvykti ir atgauti avis, jeigu tokios atsiras su jų nurodytais ženklais. Mama su teta, nuėjusios į Madžiūnus, su kareivių pagalba tikrai atrado beveik visas, tam tikrais ženklais pažymėtas avis, kai kurios, matyt, jau buvo atsidūrusios katile. Po to, susikrovę savo nesudėtingą mantą į vežimą ir išsivarę gyvulius, išvažiavome iš Pirčiupių pas tėvuko jaunystės draugą, gyvenusį vienkiemyje netoli Valkininkų. Sugrįžome tik tada, kai prieš užeinant rusams, išsikėlė abu vokiečių būriai.                 

Sugrįžus teko imtis išminuotojų darbo, nes vokiečiai laukų ir pievų aplink kaimą neišminavo. O Zimano partizanai, vokiečiams išvykus, naktį sudegino girininkiją ir tiltą per Karosupio upeliuką tarp Pirčiupių ir Dargužių. Laukus išminuoti buvo pavojinga, bet kartu tai buvo ir įdomus darbas. Su ilga kartimi, kurios gale buvo kabliukas, reikėjo užkabinti ir patraukti vielytę, einančią horizontaliai ištiestos vielos tiesiai į žemę prie minos, o pačiam greitai kristi  žemėn, nes tuoj sugriaudėja sprogimas. Taip pamažu išminavome savo laukus ir pievas.              

Rusų kariuomenė pasirodė liepos 8 dieną. Pirmiausia atjojo du raiteliai, turbūt žvalgai, ir pradėjo klausinėti, kur vokiečiai. Vyrai ėmė aiškinti, kad nei artimiausiuose kaimuose, nei Valkininkų miestelyje vokiečių nebėra. Paklausinėję ir pavalgę, jie nujojo toliau. Po kurio laiko iš tos pusės pasigirdo šaudant, o netrukus atšuoliavo ir tie raiteliai. Įjoję į kiemą, jie baisiai keikdami, sakė, kad visi esame išdavikai, melagiai ir t. t. Pasirodo, neprijojus Dargužių kaimo, tą rytą juos apšaudė atvykęs nemažas vokiečių būrys. Nežinia, kuo viskas būtų pasibaigę, bet tuo metu visi pamatė per sudegusią kaimo dalį vieškeliu važiuojančius rusus, ir raiteliai tuoj nušuoliavo jų įspėti. Po kurio laiko Dargužių pusėje pasigirdo smarkus šaudymas. Tai truko keletą valandų, o paskui pasirodė ir dūmai. Degė Dargužių kaimas. Šaudymas liovėsi. Vokiečiai keletą valandų, prisidengdami Merkio upe ir kaimu, pristabdė rusų žygiavimą, po to gale kaimo sulipo į automobilius ir nuvažiavo Valkininkų stoties link.

Kur dingo vežimas?               

Tą pačią dieną į mūsų kaimą atjojo rusų kareivis. Jo arklys buvo be balno, bet su pakinkais. Jis pradėjo kinkyti arklį į kieme stovintį vežimą. Tėvukas puolė aiškintis. Kareivis atsakė, kad jam reikia vežti sužeistuosius, kad greit sugrąžins vežimą atgal. Jis nuvažiavo. Daugiau mes jo nematėme. Po to įvykio vyrai su arkliais ir vežimais slapstėsi miške. Sėdėjau miške su arkliu ir aš.                

Po dešimties dienų pas mus, tupinčius miške, atėjo du partizanai pirčiupiečiai ir ėmė prašyti vyrų, kad tie kinkytų arklius ir padėtų 14 būrio partizanams, išeinantiems iš miško, išsigabenti savo turtą. Vyrai sutiko, pradėjo ruoštis, o aš ramiai sėdėjau ir klausiausi jų kalbų. Vienas iš atėjusiųjų, tai pastebėjęs, paklausė: „O tu, vaikeli, ko sėdi, negi nenori važiuoti? Aš atsakiau, kad neturiu vežimo. Jis nustebo. Aš papasakojau, kad mūsų vežimu išvažiavo kareivis. Jis tik nusispjovė ir pasakė: „Jok raitas, aš tau surasiu vežimą“. Miško keliukais išsukę į vieškelį, dar neprivažiavę Senų Macelių kaimo ir vėl pasukę į vadinamą Kastą liniją (tą kelią prieš karą per balas buvo supylusi lenkų valdžia, kad ponai galėtų lengviau privažiuoti į girios gilumą medžioti), pravažiavę balas, išvažiavome dešinėn ir po kurio laiko vėl įsispyrėme į balos pakraštį. Iš čia vedė lieptai į vadinamą Takavisko salą, kur buvo 14 būrio štabas, o kairėje, už siauros sąsmaukos, pakilime, vadinamame sala, buvo žydų bazė. Palikę arklius, vyrai nuėjo lieptais į štabą, o Jonas Kavaliauskas, mano padedamas pradėjo rinktis vežimą iš čia buvusio tikro vežimų kapinyno (ne mažiau kaip dešimties). Mums besidarbuojant, išgirdau giedant gaidžius ir nustebęs paklausiau Kavaliauską, iš kur jie čia. Jis paaiškino, kad žydams laiko daugybę vištų, turi daugiau kaip 20 karvių, keletą arklių, žinoma, su vežimais. Mačiau, kaip būrelis jaunuolių ir merginų išginė būrį karvių, tikrai ne mažiau 20. Tai buvo stambios, daugiausia juodos karvės. Kavaliauskas papasakojo, kad žydai dar turi duonos kepyklą ir įvairių dirbtuvių, kur galima suremontuoti ir laikrodį, ir automatą arba pasisiūti kostiumą. (Kažkodėl dabar Vizentalio centras nesiteirauja, kaip žydai gyveno miškuose ir kiek skriaudų jie padarė aplink girią esančių kaimų gyventojams). Šiaip tai surinkę vežimą, nuėjome ir mes lieptais į salą, kur buvo per kokius 2 km. Čia pamačiau, kaip gyvena partizanai. Buvo kelios didelės žeminės. Vienoje jų, iš vidaus iškaltoje baltu parašiuto audeklu, buvo įrengta ligoninė, kitoje – būrio štabas, o dar dviejose ar trijose – miegodavo partizanai. Buvo ir pirtis, bet ne žeminė, o toks pat pastatas, kaip ir kaimo pirtys. Iš šios salos į dvi puses galima buvo išeiti tik lieptais, kuriuos buvo įrengusi lenkų valdžia, kad ponai, atvažiuojantys iš Vilniaus ir Varšuvos galėtų medžioti kurtinius. O Pirčiupių pusėn – gal gerą puskilometrį reikėjo klampoti per balą, paskui jau sausu mišku. Partizanai susikrovė nesudėtingą savo mantą, kurios didžiąją dalį sudarė ginklai, įvairūs šaudmenys ir minos, didelė radijo stotis, prie kurios darbavosi šeši vyrai, apsivilkę mėlynais, į kombinezonus panašiais drabužiais. Čia sužinojau, kad tai iš Maskvos specialiai atsiųsti radistai desantininkai. Kiek pastebėjau, jie laikėsi atokiai nuo kitų. Būryje turbūt nebuvo nė 40 žmonių. Pats būrys, artėjant frontui, buvo išsiųstas į vakarus, o čia buvo likę tik tie, kurie netiko tolimam žygiui: sužeistieji, jų apsauga ir ta nelemtoji radijo stotis. Ji buvo gana gremėzdiška, bet vyrai sakė, kad buvo galinga ir patikimai dirbo. Viską sukrovę, pavakaryje pajudėjome iš vietos. Dauguma partizanų, aplenkę vežimus, nuėjo pirmyn, tik kai kurie lydėjo vežimus, tarp jų ir visi 6 radistai. Jau temstant privažiavome Žagarinės kaimą, kur buvo nurodyta nakvoti. Bet rytą vyriausybė sprendimą pakeitė. Visą turtą perkrovė į kitus vežimus, o mus išleido namo.              

Sugrįžus namo, jau beveik nuolatos teko slapstytis miške su arkliu ir vežimu. Tą patį darė visi kaimo vyrai. Išėjus rusų partizanams iš miškų, netrukus čia atsliūkino Armijos krajovos gaujos. Bet į kaimą jos neužeidavo, nes čia buvo įsikūręs rusų pasieniečių būrys. Netrukus lenkai dingo. Likę gyvi kaimo žmonės vienas po kito grįžo, šienavo pievas, pjovė rugius, prižiūrėjo karves, kurios tą dieną buvo miške ir esesininkai jų negrobė.                   

Lapkričio 17-osios naktį, lenkų Armijai krajovai sudeginus mūsų namus, mūsų šeima galutinai išsikėlė iš Pirčiupių ir daugiau nebeturėjau galimybės iš arti stebėti atsikuriančio kaimo gyvenimo, tik atskirus jo epizodus.

Tolesnė istorija                  

Norėčiau truputį papasakoti apie neva didelį pirčiupiečių tarybinį patriotizmą ir tolesnę Vlado Uždavinio veiklą.            

Sovietams užėjus, greit pradėjo vyrus gaudyti į kariuomenę. Vyrai pradėjo slapstytis. Pirmiausia buvo sugautas mūsų pusbrolis Jonas Matkevičius, kuris iš Vilniaus pabėgo. Tik sugrįžusį į namus, jį vėl sučiupo, šį kartą jis pabėgti nesugebėjo. Karo pabaigoje Berlyne jis buvo sunkiai sužeistas ir po kurio laiko mirė karo ligoninėje, dabartinėje Lenkijos teritorijoje. Sesuo po karo važinėjo į Lenkiją ieškoti jo kapo, bet nesurado. O jo jauniausias brolis Motiejus, gyvenęs Vilniuje, buvo suimtas 1945 m. pabaigoje ir, apkaltintas dalyvavimu pogrindinėje organizacijoje, nuteistas 10 metų ir išsiųstas į kažkokį Čiuchatkos spec. lagerį, kur išbuvo 5 metus, o likusį skirtą laiką – Magadane. Į jo žodžius teisme, kad jis nežinąs jokios pogrindinės grupės, kad jo brolis žuvo Berlyne, buvo atsakyta, kad brolis didvyris, o jis – banditas.         

Per vienas gaudynes buvo saugomi Stasys, Vladas ir Juozas Uždaviniai ir Pranas Jalmokas. Nuvarė juos į Valkininkus, siūlė stoti į stribus. Vladas Uždavinys iškart sutiko, kiti atsisakė, tad pateko į kariuomenę. Stasys Urbelionis nuo vaikystės buvo kurčias, bet žmonos padedamas pabėgo iš Pabradės ir sugrįžęs kartu su kitais vyrais toliau slapstėsi. Vladas Uždavinys, tapęs stribu, pasižymėjo nepaprastai žiauriu elgesiu su žmonėmis. Netrukus pradėjo jį keikti visa plati apylinkė. O vieną gražią dieną jis vėl pasirodė kieme. Sakėsi, kad iš stribų pabėgo. Klausinėjo, kur slapstosi vyrai, nes ir jis norįs būti kartu. Bet jam niekas nieko nepasakė. Tada pasislėpęs pasaugojo, kada Antanina Urbelionienė naktį nešė vyrui maistą į mišką, nusekė iš paskos ir, viską apžiūrėjęs, grįžo į Valkininkus. Po to atvedė stribus ir kareivius, kurie suėmė visus vyrus. Kurį laiką juos laikė Valkininkuose, paskui Trakų kalėjime, o iš ten be jokio teismo jie atsidūrė Vorkutoje. Iš ten po kelerių metų sugrįžo. Jų laimė, kad pas juos nerado ginklų, nes galėjo gauti ir po 25 metus.             

1945 m. pavasarį Armijos krajovos grupei suruošus pasalą ir nužudžius pirčiupietį Stasį Kavaliauską, po kelių dienų Vladas Uždavinys buvo suimtas drauge su dar dviem stribais. Tie po dvejų metų sugrįžo, o Vladas – ne, matyt, ir čia jis buvo prikišęs nagus ir liežuvį. Maždaug apie 1970 metus girdėjau, kad Vladas prašė buvusių partizanų pirčiupiečių padėti jam grįžti į Lietuvą. Visi pritarė, kad leistų sugrįžti, tik S. Babilčius KGB darbuotojams pasakė: „Jeigu sugrįš, tai aš jį  nušausiu“. Matyt, daug vienas apie kito darbelius žinojo. Tolesnio jo likimo nežinau.

„Voruta“ Nr. 12 (294) 1997 m. kovo 22-31 d., Nr. 13 (295) 1997 m. balandžio 1-11 d.,

Nr. 14 (296) 1997 m. balandžio 12-18 d.

The post Vytautas Saulėnas. Pirčiupių kaimo praeitis appeared first on Voruta.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras išleido istorikų – dr. Dariaus Furmonavičiaus, dr. Augustino Idzelio, prof. dr. Igno K. Skrupskelio ir dr. Dainiaus Noreikos įžvalgomis bei naujais istoriniais duomenimis praturtintą knygą „The Holocaust in Lithuania: 1941–1944“. Jos sudarytojas ir daugumos straipsnių autorius – istorikas dr. Arūnas Bubnys. Šiandien Lietuvos žydų kultūros ir tapatybės muziejuje (Pylimo g. 4A, Vilnius) 18.00 val. vyks leidinio sutiktuvės.

Pasirodžiusi knyga – tai mokslinė polemika ir pagrindiniai faktai apie Holokaustą Lietuvoje. Ji aktuali ne tik mokslininkams, bet ir užsienio bei Lietuvos diplomatams, geopolitinius konfliktus nagrinėjančiai žiniasklaidai. Leidimas anglų kalba taip pat svarbus tiek vietinei, tiek pasaulinei žydų bendruomenei, nes pagal išlikusius ir iki šiol rastus istorinius šaltinius dokumentuoja patirto sisteminio smurto mastą ir gali palengvinti diskusijas dėl Holokausto Lietuvoje palikimo – jo priežasčių, eigos ir pasekmių visuomenei ir valstybei.

„Man svarbu, kad šios poros dešimtmečių darbo Holokausto Lietuvoje istorinių tyrimų knygos pristatymas skaitytojams seka po reikšmingos Europos Parlamente priimtos rezoliucijos dėl Rusijos dezinformacijos ir istorijos naudojimo savo karų ir nusikaltimų žmoniškumui pateisinimams“, – sako knygos „Holocaust in Lithuania: 1941–1944“ sudarytojas dr. Arūnas Bubnys. „Man jau 20 metų tyrinėjant Holokausto temą, ir įsigilinus į nacizmo nusikaltimus, akivaizdu, kad tiek stalinizmas, tiek dabartinė Putino režimo istorijos traktavimo atmaina lemia daugybės žmonių kančias Ukrainoje ir turi būti analogiškai nacizmui pasmerktas“, – pabrėžia jis. Pasak Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovo, jo ir kitų autorių straipsnių rinkinio atnaujintas leidimas anglų kalba kelia pagrindinį tikslą paskatinti apmąstyti ir analizuoti Lietuvos valstybės teritorijoje įvykdytų masinių žydų žudynių istorinių interpretacijų poveikį šiuolaikinei politikai ir istorinei atminčiai.

Pagrindinės istorinės polemikos dėl Holokausto Lietuvoje

Tyrinėdami Holokaustą dalis Lietuvos mokslininkų akcentuoja Lietuvos rezistencijos istoriją, tuo tarpu kiti šią tragediją traktuoja kaip atskirą, esminę totalitarizmo istorinių studijų problemą. Pirmajai stovyklai atstovaujantieji teigia, kad Lietuvos laikinoji vyriausybė neturėjo realios galios ir negalėjo spręsti dėl žydų naikinimo, antrosios šalinininkai įrodinėja, kad kai kurie pavieniai šios vyriausybės nariai pasyviai arba aktyviai toleravo antisemitinius veiksmus. Polemikos esmė: ar Lietuvos laikinoji vyriausybė buvo bejėgė marionetė, ar vis dėlto turėjo įtakos istoriniams įvykiams? Naujai išleistos knygos straipsnių autoriai savo argumentais atspindi ir nušviečia šią polemiką.

Antra svarbi polemika yra dėl lietuvių atsakomybės už Holokaustą. Kolektyvinėje atmintyje dažnesnė pozicija, kad pagrindiniai Holokausto vykdytojai buvo vokiečiai, o vietiniai kolaborantai – tik jų įrankiai. Ar tai ir vyraujanti tendencija istoriografijoje? Naujame leidinyje aptariama ir lietuvių atkurtos administracijos pagalba vokiečiams, ir jos dalyvavimas žydų žudynėse. Polemikos esmė: kiek atsakomybės už Holokaustą tenka kolaboravusiai lietuvių administracijai? Ar nustatytas sisteminis jų dalyvavimas, ar šaltiniai liudija tik pavienius atvejus? Knygos straipsnių autoriai ieško atsakymų į šiuos klausimus.

Trečias diskusijas keliantis aspektas – selektyvus istorinių dokumentų interpretavimas. Vis dažnesnė kritika istorikams, jog jie primeta dabartinius moralinius vertinimus ano meto veikėjams. Kritikuojamieji atsako, kad dokumentai aiškiai rodo vietinių pagalbininkų aktyvų dalyvavimą Holokauste. Polemikos esmė: ar istoriniai dokumentai turėtų būti skaitomi neutraliai, kontekstualiai, ar galima juos vertinti, remiantis šiandieninėmis moralės normomis, kai suvokiamas ir žinomas žydų tragedijos katastrofiškumas, ar jis buvo toks akivaizdus ano meto aplinkybėmis? Naujame leidime išdėstyti šios polemikos argumentai, paremti istorinių šaltinių duomenimis.

Angliškoje knygos versijoje skaitytojas atras ir diskusiją apie Birželio sukilimą. Jaunesnės kartos istorikai teigia, kad Birželio sukilimas, lietuvių partizaninis karas ir Holokaustas turi būti vertinami kaip atskiri istoriniai reiškiniai, atsižvelgiant į šiomis veikimo priemonėmis siektų tikslų. Vis dėlto, garsūs ir nukentėjusiųjų lūkesčius įgarsinantys argumentai, jog tylaus priešinimosi, prisitaikymo ar abejingumo laikysena nacių okupacinio režimo veikimo laikotarpiu užkerta kelią teigiamam visuomenės ir atskirų laisvės kovotojų vertinimui už jų dalyvavimą vėlesnėje rezistencijoje prieš sovietų okupaciją. Polemikos esmė: ar ir kiek lietuviškoji rezistencija gali būti atsieta nuo kolaboravimo su naciais? Autoriai knygoje išsako argumentuotas pozicijas.

Naujos įžvalgos dėl Holokausto Lietuvoje

Dr. Darius Furmanovičius: „Lietuvos istorija rodo, kaip mažos valstybės tampa didžiųjų galių sandėrių įkaitais, o jų pastangos priešintis okupacijoms dažnai yra iškraipomos arba užmirštamos.“

Kaip minėta, anglakalbei auditorijai skirtas Holokausto tyrimų leidimas praturtintas net kelių naujų autorių straipsniais. Vienas iš Vytauto Didžiojo universiteto istorikas dr. Darius Furmanovičius, kuris nagrinėja Lietuvos pasipriešinimą tiek sovietinei, tiek nacistinei okupacijai ir analizuoja istorinius sprendimus, kurie galėjo lemti kitokią Lietuvos padėtį II pasaulinio karo metu. Autorius pabrėžia Lietuvos geopolitinę situaciją, sovietų ir nacistinės Vokietijos susitarimus bei jų pasekmes Lietuvos nepriklausomybei. Esminė mintis – Lietuva atsidūrė tarp dviejų totalitarinių režimų ir, nors pasipriešino sovietinei okupacijai, nacių valdžia neleido atkurti nepriklausomybės. Autorius paaiškina, kodėl Rusijos propaganda turi tikslą sukurti viešąją įtampą dėl Birželio sukilimo traktavimo: „Birželio sukilimas tapo pirmuoju smūgiu sovietinei sistemai, parodžiusiu, kad totalitarinė okupacija nėra neišvengiama“, – rašo mokslininkas. Šie jo svarstymai turėtų paskatinti racionalias diskusijas dėl sukilimo istorinės reikšmės ir atsieti šią temą nuo moralinės atsakomybės už vėlesnius įvykius klausimo, kuris gali būti keliamas nagrinėjant kiekvieno atskiro sukilimo dalyvio likimą. Dr. Darius Furmanovičius taip pat svarsto nacistinės Vokietijos geopolitinius tikslus, aktualindamas Lietuvos istorinio pasirinkimo ribotumą. „Lietuvos diplomatija bandė laviruoti tarp dviejų totalitarinių jėgų, tačiau nei Vakarai, nei regiono valstybės negalėjo suteikti realios paramos“, – teigia istorikas ir šis teiginys aktualus diskutuojant apie diplomatines klaidas ir galimas politinių sprendimų alternatyvas. Publikacija pabrėžia mažų valstybių pažeidžiamumą ir didžiųjų galių atsakomybę už jų saugumą.

Dr. Augustinas Idzelis: „Išlikę dokumentai rodo, kad Ypatingasis būrys gavo tūkstančius šovinių, skirtų egzekucijoms“

Anapilin iškeliavusio Amerikos lietuvių istoriko ir advokato dr. Augustino Idzelio publikacijoje analizuojama, kaip buvo organizuotos ir vykdomos Vilniaus žydų masinės žudynės Antrojo pasaulinio karo metu. Autorius pabrėžia, kad pagrindinė genocido jėga buvo ne tik nacių SS daliniai, bet ir vietiniai pagalbiniai būriai, tokie kaip Ypatingasis būrys. Straipsnyje aptariamas šio būrio organizavimas, sudėtis, veikimo metodai ir dokumentiniai įrodymai apie jo vaidmenį Holokauste. Pabrėždamas žudynių tempą ir siaubingą mastą, autorius teigia: „iki 1941 m. pabaigos didžioji dalis Vilniaus ir aplinkinių miestų žydų jau buvo nužudyti.“ Jis taip pat pateikia faktinius įrodymus apie organizuotą žudymų vykdymą, įskaitant egzekucijų pradžią: „1941 m. liepos 16 d. užregistruotas pirmasis oficialus prašymas amunicijai Ypatingajam būriui – šimtai šovinių egzekucijoms.“

Mokslininkas pažymi, kad dauguma dokumentų, susijusių su Vilniaus žydų išžudymu, buvo sunaikinti 1944 m., tačiau išlikę teismo protokolai padeda atkurti realią įvykių eigą. Be abejo, šaltinių trūkumas lemia istorinės atminties atkūrimo sunkumus, su kuriais susiduria tiek istorikai, tiek muziejininkai. Dr. Augustino Idzelio publikacija nepraranda aktualumo svarstant teisės viršenybės, žmogaus teisių, istorinio teisingumo ir antisemitizmo prevencijos ir vietinių jėgų įtraukimo į genocidą klausimus.

Prof. Dr. Ignas K. Skrupskelis: „Snyder‘io teiginys, kad Lietuvos laikinoji vyriausybė vykdė savo antisemitinę politiką ir žudė žydus, yra akivaizdžiai klaidingas, nes ji niekada neturėjo tokios galios“

Pietų Karolinos universiteto (JAV) profesorius dr. Ignas K. Skrupskelis knygoje nagrinėja, kaip istorikai ir tyrėjai vertina dokumentus, susijusius su Lietuvos laikinosios vyriausybės veikla 1941 m. ir jų sąsajas su Holokaustu. Jis kritikuoja šiuolaikinę interpretaciją, kuri sieja Laikinąją vyriausybę su žydų naikinimo politika, teigdamas, kad pastaroji neturėjo realios valdžios ir nepriėmė sprendimų dėl genocido. Autorius pabrėžia, kad istorikai turi būti atsargūs vertindami šaltinius ir neprimesti vėlesnių žinių apie Holokaustą to meto veikėjams:

„Reikia suprasti, kad Laikinosios vyriausybės nariai buvo ne ekstremistai, o tarpukario Lietuvos demokratai, kurie bandė atkurti valstybę, tačiau buvo ignoruojami Vokietijos (…). [jie] neturėjo karinių pajėgų ar realios administracinės valdžios – tai buvo komitetas, kuris bandė suvokti, ką daryti susiklosčiusioje situacijoje“, – rašo mokslininkas. Mokslininkas įtikinamai pasisako prieš retrospektyvią kaltinimų politiką: „negalime interpretuoti istorinių veikėjų veiksmų žinodami, kuo viskas baigsis – jie gyveno kitoje realybėje, kurioje Lietuvos ateitis dar nebuvo aiški.“ Savo argumentacija mokslininkas skatina kritiškai vertinti istoriją taip siekiant išvengti plačiai Europoje ir JAV paskleisto sovietinės propagandos nulemto požiūrio: „Lietuvos laikinoji vyriausybė buvo bejėgė politinė struktūra, kuri negalėjo nei įgyvendinti antisemitinių politikų, nei priešintis Vokietijos okupacijai, todėl Holokausto kaltę reikia atriboti nuo kolektyvinės lietuvių atsakomybės.“

Dr. Dainius Noreika: „1941 m. sukilimas Lietuvoje buvo iš dalies inspiruotas Vokietijos propagandos, tačiau jo dalyviai siekė nepriklausomybės, o ne genocido“

Vilniaus universiteto mokslininkas dr. Dainius Noreika tiria tokių „skirtingų naratyvų, kaip Holokaustas, Birželio sukilimas ir lietuvių partizaninis karas sankirtą. Jis nagrinėja, kaip istoriškai susipina šie trys įvykiai ir kodėl jų vertinimas kelia diskusijų. Mokslininkas pabrėžia, kad Holokaustas buvo organizuotas nacistų režimo, tačiau Lietuvos istorijoje jis dažnai nagrinėjamas kartu su Birželio sukilimu ir partizaniniu karu. Autorius siekia atskirti šiuos reiškinius ir nurodo, kad nors kai kurie asmenys dalyvavo tiek pasipriešinimo judėjime, tiek nusikaltimuose, negalima šių procesų traktuoti kaip tiesiogiai susijusių: „Holokaustas, Birželio sukilimas ir lietuvių partizaninis karas buvo skirtingi reiškiniai – pirmas buvo genocidas, kiti du – pasipriešinimas okupacijoms“, – skaitome išleistoje publikacijoje.

Jaunajai tyrėjų kartai priklausantis mokslininkas pripažįsta, kad nors Lietuvos partizanai „tapo sovietinio režimo pasipriešinimo simboliu, tačiau jų praeitis nebuvo vienalytė – kai kurie iš jų anksčiau bendradarbiavo su naciais, (…) [todėl] dalis partizanų buvo persekiojami ne tik dėl kovos su sovietais, bet ir dėl jų vaidmens Holokauste.“ Vis dėlto, pasak dr. Dainiaus Noreikos, nors „okupuotos šalys dažnai susiduria su kolaboravimo dilema, tačiau tai neturėtų iškreipti rezistencijos prasmės.“

Tyrėjas pabrėžia, kad istorinių įvykių analizė neturėtų būti naudojama politiniams tikslams – Holokaustas, Birželio sukilimas ir partizaninis karas yra atskiri reiškiniai, kurių vertinimas reikalauja konteksto ir dėl to turi nevienareikšmių niuansų.

Pagrindiniai dr. Arūno Bubnio nustatyti faktai apie Holokaustą

Lietuvos nepriklausomybė tarpukariu buvo pažeista sovietų ir nacių susitarimais, ypač Molotovo-Ribbentropo paktu.

1940 m. SSRS okupavo Lietuvą, įvykdė represijas ir trėmimus, kas paskatino antikomunistines nuotaikas.

1941 m. Birželio sukilimas siekė atkurti nepriklausomybę, tačiau Lietuva netapo savarankiška – ją okupavo nacistinė Vokietija.

Holokaustas buvo didžiausia XX a. tragedija Lietuvoje: per kelis mėnesius nužudyta apie 80 proc. Lietuvos žydų.

Iš viso nacių okupacijos metais buvo nužudyta apie 195 000 žmonių, didžioji dalis – 1941 m. vasarą ir rudenį.

Holokausto aukos – ne tik žmonės, bet ir sunaikinta žydų kultūra, tradicijos, bendruomenės.

Lietuvoje žydų naikinimas prasidėjo nedelsiant, kitaip nei Vakarų Europoje, kur represijos vyko palaipsniui.

Žudynėse dalyvavo ne tik vokiečiai, bet ir dalis vietinių administracijų bei civilių, kas palengvino naciams žydų genocido vykdymą.

Nepaisant kai kurių lietuvių vilties, kad nacistai leis atkurti valstybę, Vokietija neleido veikti Laikinajai vyriausybei.

Naciai sugebėjo išnaudoti antisovietines ir antisemitines nuotaikas Holokausto vykdymui.

Vilniaus getas (1941–1943) – įkurtas po masinių žudynių Paneriuose, egzistavo iki 1943 m. rugsėjo.

Kauno getas (1941–1944) – pirmiausia tarnavo kaip darbo stovykla, bet 1944 m. buvo sunaikintas.

Šiaulių getas – laikytas darbo stovykla, bet 1944 m. naciai pradėjo masines deportacijas į koncentracijos stovyklas.

Visų getų Lietuvos teritorijoje sąlygos buvo itin prastos: ligos, badas, priverstinis darbas, teroras.

1943–1944 m. dauguma getų kalinių buvo perkelti į koncentracijos stovyklas arba nužudyti vietoje.

Masinės žudynės prasidėjo dar prieš įsteigiant getus – provincijoje žydai buvo šaudomi jau 1941 m. birželį-liepą.

Galima skirti dviejų etapų Holokaustą provincijoje: 1941 m. birželis–liepa: pirmosios egzekucijos, nukreiptos į žydų vyrus, tariamus sovietų rėmėjus. 1941 m. rugpjūtis–lapkritis: genocidas tapo totalus – išžudyti visi žydai, įskaitant moteris ir vaikus.

Pagrindiniai žudynių vykdytojai: nacis Rollkommando Hamann ir vietiniai pagalbininkai iš Tautinio darbo apsaugos bataliono.

Skaudžiausi epizodai: masinės žudynės Kauno fortuose, Paneriuose, Lietūkio garažo žudynės.

Lietuvių saugumo policija ir kai kurie policijos batalionai aktyviai dalyvavo žydų naikinime.

Vietinė rinktinė, kuri buvo įsteigta 1944 m. vasarį ir jau tų pačių metų gegužės 15 d. vokiečių likviduota, o dalis jos – ir represuota, Holokauste nedalyvavo.

Vilniaus specialusis būrys (Ypatingasis būrys) dalyvavo Panerių žudynėse.

1-asis ir 2-asis lietuvių policijos batalionai dalyvavo žudynėse Baltarusijoje ir Ukrainoje.

Reicho vadovybės planai apėmė ne tik fizinį žydų naikinimą, bet ir jų kultūros sunaikinimą – konfiskuotas turtas, archyvai, knygos.

Tik 5–10 proc. Lietuvos žydų išgyveno Holokaustą, dažniausiai dėl vietinių gyventojų pagalbos.

Žydų gelbėjimas buvo pavojingas – naciai ir vietiniai kolaborantai negailestingai baudė gelbėtojus ir jų šeimas.

Svarbiausi gelbėtojai: vienuolynai, kunigai, pavieniai ūkininkai, mokytojai, gydytojai.

Po karo dalis žydų gelbėtojų buvo represuoti sovietų valdžios už „bendradarbiavimą su vokiečiais“.

1980-aisiais ir 1990-aisiais Yad Vashem suteikė „Pasaulio tautų teisuolio“ titulą daugeliui lietuvių gelbėtojų.

Papildoma informacija

Knyga „Holokaustas Lietuvoje 1941–1944 m.“ yra istorinė studija, apžvelgianti Lietuvos žydų bendruomenės naikinimą nacių okupacijos metais. Leidinys suskirstytas į kelis skyrius: nagrinėjamas istorinis kontekstas, pasipriešinimas okupacijoms, didžiųjų Lietuvos getų istorija, Holokausto įvykiai provincijoje, represinių institucijų vaidmuo bei žydų gelbėjimas.

Įvade pabrėžiamas Holokausto Lietuvoje mastas – per kelis mėnesius buvo išžudyta apie 80 proc. šalies žydų (150–160 tūkst. žmonių), o iki karo pabaigos nužudyta iš viso apie 195 tūkst. asmenų. Nagrinėjamos priežastys, kodėl genocidas Lietuvoje įvyko taip greitai ir intensyviai, įskaitant vietinių administracijų ir civilių dalyvavimą.

Anglakalbei auditorijai skirtas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro leidinys siekia ne tik dokumentuoti istorinius įvykius, bet ir skatinti istorinę atmintį bei diskusijas apie Holokausto Lietuvoje palikimą.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pranešimas

The post Anglų kalba išleista knyga apie Holokaustą Lietuvoje ir pasipriešinimą nacistinei okupacijai appeared first on Voruta.

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.silales-artojas.lt, www.iskauskas.lt

Lietuva negali be eilinės erzelynės: štai vėl iš kapo keliame Lietuvai atsidavusį diplomatą ir patriotą Kazį Škirpą. Kas su valdžios nesankcionuotu atminimo lentos kabinimu, kas su „kuvaldomis“ ir rankų išsukinėjimais senjorams, kas su sausa ir akla savivaldybės klerkų teisine retorika…

Skandalas laikinai nuščiuvo, nes jį tiesiogine ir bendrąja prasme nustelbė siautulingas Dainų šventės 100-mečio šurmulys. Pro konflikto vieta tapusius Genocido ir rezistencijos tyrimo centro rūmus (buvusius KGB) plūsta linksmos šventinės minios, ir, žinoma, „Grindos“ kirtikliais nudaužta atminimo lenta niekam nerūpi. Ties rūmų kampu stoviniuojantis protestuotojų būrelis prasmenga šios iškilmingose masinėse eitynėse… Tačiau visuomenininkai pažadėjo, kad, artėjant K. Škirpos mirties 45-mečiui (jis mirė 1979 m. rugpjūčio 18 d. Vašingtone, bet 1995 m. buvo perlaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse), jo atminimo įamžinimas kažkokia forma vėl gali būti atnaujintas. Manoma, kad diplomato bareljefas atsiras tiesiog giliai iškirstas sienoje…

Ar buvo galima išvengti šio susipriešinimo? Dvi konfliktuojančios šalys kaltina viena kitą. Atminimą puoselėjantis, praėjusiuose rinkimuose geriau pasirodęs Vytauto Radžvilo Nacionalinis susivienijimas neteko kantrybės, kai, trejus metus rašinėjęs raštus Vilniaus savivaldybei, jokio atsakymo nesulaukė, ir tik dabar jos klerkai televizijai aiškina, kad ji laukia LGGRTC išaiškinimo dėl K. Škirpos veiklos Antrojo pasaulinio karo metais. Bet vienas centro tyrimas buvo atliktas dar 2015 m. spalį dėl K. Škirpos įtakos LAF veiklai ir Birželio sukilimui. Tyrime nurodomas ir istoriko Liudo Truskos tyrimas, kuris paneigė žydų autorių teiginius, kad LAF ragino lietuvius žudyti žydus karo išvakarėse, kad K. Škirpa dėl nacių draudimo atvykti į Kauną negalėjo dalyvauti Tautos darbo apsaugos (TDA) bataliono vykdytos egzekucijoje Kauno VII-me forte (naikinimo operacijų metu vokiečiams vadovaujant buvo nužudyta 3027 asmenys, tarp jų – dauguma žydų).

Garsusis Berlyne rezidavęs Lietuvių informacijų biuras 1941 m. kovo 19 d. pranešime, skirtame tautiečiams Lietuvoje, akcentavo ne žydų žudymą, bet jų išvarymą. 6 – me punkte rašoma: „Jau dabar „painformuokite“ žydus, kad jų likimas aiškus, todėl kas gali, tegu jau šiandien nešdinasi iš Lietuvos, kad nebūtų bereikalingų aukų. Lemiamu momentu jų turtą perimkite į savo rankas, kad niekas veltui nežūtų“. Taigi, tyrime pabrėžiama, kad LAF nariai „žydų problemą“ siūlė spręsti ne genocido, kaip reikalavo nacių ideologija, o išvarymo iš Lietuvos būdu. Ko gero, tai galima paaiškinti žydų gelbėjimu, o ne naikinimu.

Nors akivaizdu, kad Berlyne rezidavęs Lietuvos diplomatinis korpusas privalėjo atiduoti bent verbalinę duoklę nacių ideologijai, vis dar tikintis, kad Berlynas kada nors palaikys Lietuvos laisvės siekius. Tačiau naciams neįtikęs K. Škirpa pats buvo triskart įkalintas namų areštu, paskui išsiųstas į pietų Vokietiją, į Bavariją, ir niekaip negalėjo net ir nuotoliu dalyvauti žydų žudynėse – nei Kauno VII forte birželio pabaigoje, nei rugsėjį įkurtame Vilniaus gete, nei, pavyzdžiui, taip ir iki galo neišaiškintame pogrome „Lietūkio“ garaže birželio 27-ąją.

Bet žydų bendruomenės lyderiai bei jiems prijaučiantys vis vien šaukia, kad K. Škirpa buvo „kolaborantas“ su naciais, atsakingas už programinius nurodymus susidoroti su tūkstančiais žydų, ir visuomenei perša nuomonę, kad neva jis pats stovėjęs prie egzekucijų duobės… Kitaip sakant, pagrindinę visuomenės dalį jie įtikinėja, kad tokie veikėjai neverti tautos atminties. Įvairūs aktyvistai demonstruoja teisines žinias: esą, jo atminimo įamžinimą riboja „Draudimo propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas” įstatymas. Negana to, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky kreipėsi į tarptautinę visuomenę, turbūt į skandalingą Vyzentalio centrą, ir nurodė Vilniaus vadovybei imtis „atitinkamų veiksmų“, kurių savivaldybė nedelsdama, net be jokio Tarybos sprendimo, puolė „imtis“… Gi merijos atstovė, tylint aukštesniems šalies pareigūnams, kartoja: „Šitai lentai galioja ir priimtas įstatymas, kuris draudžia viešose erdvėse propaguoti totalitarinius režimus. Dėl nevienareikšmiško K. Škirpos asmenybės vertinimo kreipėmės į komisiją, kuri vertina tokius objektus. Kai būtume gavę jų išvadą, tada būtume svarstę tos lentos kabinimo klausimą“. Negavo, todėl nesvarstė, o kreipėsi į „kuvaldų“ savininkus ir policiją, kuri laužė rankas visuomenininkams, primynę keliais guldė juos veidu žemyn ant grindinio, sulaikė tris lentos kabinimo gynėjus… Ar negalima rasti analogijų su Lukašenkos pogromais prieš protestuotojus 2020 metų rugpjūtį?

Užsimerkiant prieš esminius įvairių tautinių veikėjų nuopelnus savo valstybei, ar tai būtų garbūs poetai, menininkai, partizanai, politikai, nepelnytai išryškinant jų kūrybos, gyvenimo, veiklos klaidas, galima taip išfiltruoti savo genofondą, kad stalininės nomenklatūros ar vietinių „kagėbistų“ nusikaltimai taps kaip tautos gelbėjimas. Ar ne taip prieškariu, siųsdami tūkstančius į tremtį, sakydavo „enkavėdistai“,: mes juk jus gelbėjame nuo nacių… ?

The post Kuo nusikalto K. Škirpa? appeared first on Voruta.

Dr. Raimundas Kaminskas, Kaunas, www.voruta.lt

2024 m. birželio 20 d. Kaune, Istorinėje Prezidentūroje  vyko  parodos „Kauno getas: tikrovė ir atmintis” atidarymas. Ši paroda buvo skirta Kauno geto sunaikinimo 80-mečiui paminėti.

Parodos atidaryme   sveikinimo žodžius išsakė  LR Kultūros viceministras Rimantas Mikaitis,  Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas ir kiti svečiai.

Parodoje pristatomi  Kauno/Vilijampolės geto ir jo gyventojų atvaizdų visumos fragmentai ir svarbiausi šių atvaizdų kūrėjai dailininkai: kaunietis Jokūbas Lipšicas, Vokietijos pilietis, gimęs Lenkijoje  Peteris Gadielis, to laikmečio Paleistinos gyventoja Esthera Lurie bei prahiškis Josefas Schlesingeris.

Pasitelkus dokumentus, prisiminimus, dienoraščius, lyginant gete ir po karo laisvėje sukurtus dailės kūrinius bei fotografijas, atskleidžiamas Kauno/Vilijampolės geto kalinių kurtas pasakojimas apie to laikotarpio geto tikrovę ir jos veikėjus.

Šios parodos kuratoriai: Giedrė Jankevičiūtė ir Nerijus Šepetys.

Tyrimas buvo įgyvendintas Vilniaus universiteto Istorijos fakultete.

Tyrimą finansavo Lietuvos mokslo taryba (projektas P-LIP-22-108).

Paroda veikia nuo 2024 m. birželio 20 d. iki rugsėjo 1 d.

Raimundo Kaminsko nuotraukos

The post Kauno getas: tikrovė ir atmintis appeared first on Voruta.

2024 m. kovo 27 d. Kaune, Vilijampolėje  prie buvusių  geto vartų  vyko „Vaikų akcijos” 80-ųjų metinių paminėjimas.  „Vaikų akcija” buvo  vienas iš žiauriausių Kauno/Vilijampolės gete nacių įvykdytų  nusikaltimų. 1944 metais per vieną dieną iš Kauno geto buvo išvežta ir nacių nužudyta apie 1700 vaikų ir senolių. 

Kauno žydų bendruomenė jau tris dešimtmečius paskutinėmis kovo mėnesio dienomis prisimena ir stengiasi kitiems priminti , kas įvyko Kauno gete 1944 m. kovo 27 d.

“Pamatėm autobusą. Iš jo sklido triukšminga muzika, kuri turėjo užgožti vaikų klyksmą, motinų maldavimus ir šunų lojimą. Girti, įsiaudrinę ukrainiečiai (ukrainiečių policininkai – vlasovininkai), mojuodami kirviais ir geležiniais strypais medžiojo vaikus ir pagyvenusius žmones iš jų slėptuvių. Visi žiaurumai baigėsi sulyg saulėlydžiu.

Grįžę iš priverstinių darbų tėvai rado nusiaubtą getą. Kaimynė seselė ant lentynos padėjo maišą su drabužiais, jame paslėpė savo trejų metų dukrelę. Ieškodamas vaikų vokiečių kareivis prakirto maišą rimbu, bet nieko nerado. Kirtis sukėlė dulkių debesis, kareivis išskubėjo iš kambario. Atrišusi maišą motina rado savo mergytę susirietusią su gilia žaizda nugaroje. Mama apsipylė ašaromis, bet mažoji, rodos, vardu Gita, pasakė: “Neverk, mamyte, man neskauda.” (iš knygos “Išgelbėti bulvių maišuose”, J. Corefo tėvo atsiminimai).

“1944 metų kovo 27 dieną gete atsitiko baisiausias įvykis per visą laiką. Kai mieste dirbančios brigados išėjo ir pačiame gete esančios dirbtuvės, kuriose dirbo apie du tūkstančius žmonių, buvo užrakintos, visomis jo gatvėmis pravažiavo automobiliai ir per garsiakalbius buvo paskelbta, kad kiekvienas, išėjęs iš namų, bus sušaudytas vietoje. Paskui prasidėjo klaiki akcija: atiminėjo vaikus.

Iš namo į namą ėjo vokiečių policininkai, lydimi sužvėrėjusių “ukrainiečių”, kurie, norėdami išvengti belaisvių dalios, parsisamdė tarnauti vokiečiams budelių pagalbininkais. Visus vaikus iki dvylikos metų griebdavo ir mesdavo į sunkvežimį. Motinos buvo verčiamos pačios nešti mažylius prie sunkvežimių. Didžiuliai policijos šunys išuostinėjo butus, grindis, sandėliukus. Jie buvo išmokyti iš bet kur ištraukti pasislėpusius vaikus. Tas moteris, kurios nenorėjo atiduoti vaikų, kurios veržėsi prie sunkvežimių ir bandė iš ten paimti saviškius, partrenkdavo žemėn, kelias iš jų nušovė. Daug motinų norėjo mirti kartu su vaikais: “Jūs, kiaulės, dar turite padirbėti. Šitą šlamštą reikia pašalinti.”

Vaikus traukė iš lovų pusnuogius. Juos taip šiurkščiai svaidė į sunkvežimius, kad daugelį sunkiai sužalojo. Širdį vėrė nuo jų klyksmo, vyresnieji bandė bėgti. Žodžiais nenusakomo skausmo balsą užtrenkė griausminga radijo muzika. Pasaulis neregėjo tokio cinizmo.

Tuo pačiu metu griebė ir senus žmones. Nesirinkdami varė iš namų ir nedarbingus, ir sergančius.” (iš E. Holcmanienės atsiminimų knygos ‘Šitas vaikas turi gyventi”).

Prisiminėme ir pagerbėme, laikydamiesi apribojimų, negausiame karantininiame būrelyje, šios baisios akcijos, vadinamos Vaikų akcija, aukas.

 “Akcija, kuriai vadovavo oberfiureris W. Fuchsas ir oberšarfiureris B. Kittelis, vykdyta tam, kad pertvarkant getą į koncentracijos stovyklą, joje turėjo būti kalinami tik darbingi žmonės, o vaikai ir seneliai turėjo būti likviduoti.” (A. Bubnys). Per vieną dieną iš Kauno geto buvo išvežta ir nužudyta apie 1700 vaikų ir senelių.

Vaikų, žuvusių Kauno gete, sąrašas, jame tik nedaugelis vardų. Jis buvo sudarytas, minint 70-ąsias Vaikų akcijos metines, remiantis informacija gauta iš Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus ir privačių asmenų.

Šaltiniai

1944 metų kovo 27 dieną Kauno gete atsitiko baisiausias įvykis – Vaikų akcija

The post Prie buvusių Kauno geto vartų „Vaikų akcijos” 80-ųjų metinių minėjimas appeared first on Voruta.

Rimantas Jokimaitis, www.voruta.lt

Tirdami karo meto nusikaltimus Šiauliuose vokiečių tyrėjai keletą metų rinko įvairią medžiagą, studijavo nacių dokumentus, įvykių dalyvių prisiminimus, dienoraščius, jau įvykusių karo nusikaltėlių teismų medžiagą. Daug įvairios informacijos gauta iš Izraelio. Apklausti 123 liudininkai, dauguma – Šiaulių žydai. Iš jų JAV – 41, 6 –Kanadoje, 20 – Izraelyje, keletas – kitose šalyse. Dar kai kurie įvykių dalyviai pateikė raštiškus neformalius paliudijimus.  Vertingos informacijos atsiuntė sovietai. Atliktas milžiniškas, kruopštus darbas.

1969 m. gegužės 5 d. Liubeke prasidėjo Hanso Gewecke’s ir jo pavaduotojo, štabo vadovo Evaldo Bubo teismo procesas. Teisė prisiekusiųjų teismas. Abu teisiamieji turėjo solidžius advokatus. Gebietskomisarą gynė du teisės daktarai.

Geweckė gimė 1906 liepos 17 d. Prieš karą Vokietijoje buvo Lauenburgo kreisleiteris (apskrities NSDAP-  nacionalsocialistų partijos vadas), pavaldus Šlėzvigo-Holšteino gauleiteriui. Gauleiteris Lohsė labai pasitikėjo Gewecke. Šių vyrų pradžioje tarnybiniai kontaktai ilgainiui peraugo į asmeninę draugystę, kuri karo metais sustiprėjo ir nenutrūko iki buvusio gauleiterio ir reichskomisaro Lohsės mirties. Kaip ir Geweckė, Lohsė buvo teisiamas, kurį laiką sėdėjo kalėjime. Lohsei 1964 m. mirus, atsisveikinimo kalbą prie jo kapo duobės pasakė Gewecke.

Geweckė pasakojo, kad 1941 metų pradžioje Lohsė jam prie keturių akių pasakė, kad suplanuotas karas prieš Rusiją. Tokius dalykus tuo metu žinojo tik aukščiausi Reicho pareigūnai, nepaprastai siauras žmonių ratas. Gauleiteris pasakė, kad jis užims užkariautų teritorijų Rytuose civilinės valdžios reichskomisaro postą ir kad yra numatęs Geweckę siūlyti gebietskomisaru. Kai frontas nusirito į rytus, 1941 liepos 25d. Lohsė oficialiai paskirtas Ostlando reichskomisaru, t.y. okupuotos Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Baltarusijos civilinės valdžios vadovu.

Hansas Geweckė 1941 m. liepos mėn. gavęs nurodymus atvyko į Kauną, kur praleido apie porą savaičių. Liepos antroje pusėje nuvažiavo į Šiaulius, į būsimą srities komisaro  (gebietskomisaro) tarnybos vietą.  Prisistatė vermachto komendantui, apsižiūrėjo, kur reikės dirbti, ir vėl išvažiavo į Reichą susiruošti ilgai tarnybai. Grįžo į Šiaulius apie rugpjūčio 10 d. ir gebietskomisaro pareigas ėjo iki 1944 liepos 27 d., t. y. iki vokiečių pasitraukimo iš Šiaulių. Karui pasibaigus iki 1948 metų Geweckė buvo internuotas. Po to dar 2 metus kalėjo už veiklą Vokietijoje nacionalsocialistų režimo metais. Atlikęs bausmę, Geweckė su šeima gyveno niekuo neišsiskiriantį gyvenimą, dirbo draudimo konsultantu.

Tačiau bėgant laikui, vykdant įvairius tyrimus kaupėsi informacijos apie civilių žudynes Šiauliuose, todėl suprantama, kad buvusiu gebietskomisaru vėl susidomėjo prokurorai. Kaip bebūtų, kelerius okupacijos metus jis buvo svarbus okupacinės valdžios pareigūnas, todėl reikėjo išsiaiškinti jo vaidmenį.

Geweckė  kategoriškai gynėsi nuo įtarimų prisidėjus prie žydų naikinimo Šiauliuose. Jis aiškino, kad gebietskomisariato paskirtis neturėjo nieko bendro su žudynėmis, jis turėjo rūpintis civiliniais dalykais, kontroliuoti lietuvių savivaldą, kad kraštas pristatytų reikalingus produktus, gerai dirbtų įmonės, reikėjo prižiūrėti, kad be trikdžių funkcionuotų vokiškos pašto, geležinkelio ir kitos įstaigos. Gebietskomisaras neturėjo jokių karinių ar policinių vokiečių pajėgų, tiesa, bendradarbiavo su vokiečių tvarkos policija, tačiau jie buvo pavaldūs ne jam, o savo valdžiai Kaune. Jokių nurodymų vokiečių policininkams jis neturėjęs teisės duoti. Nemažai tų policininkų pavardžių jis prisiminė – ilgiausiai Šiauliuose tarnavęs policijos hauptmanas Pauli. Tarp kitko, apklausiant Šiauliuose dirbusius vokiečių policijos pareigūnus buvo sužinota, kad frontui artėjant prie Lietuvos,  jie gavo nurodymą suregistruoti visas jų veiklos teritorijoje buvusias žudynių vietas. Jie surinko, surašė visus duomenis ir išsiuntė vadovybei. Gal norėta kaip nors žudynių įrodymus sunaikinti? Tikėtina, kad ateityje archyvuose ta išsami informacija bus surasta.

Geweckė tvirtino, kad dar prieš jam atvykstant į Šiaulius, žydai daug kur buvo sušaudyti. Yra žinoma, net ir Kužiuose jau buvo baigtos žydų, suimtų pirmomis okupacijos dienomis, žudynės. Tyrimas išsiaiškino, kad ir sprendimai dėl geto kūrimo  priimti dar prieš Geweckei pradėjus eiti pareigas Šiauliuose. Atvykus Geweckei vieni žydai kaip tik kraustėsi į getą, o kiti buvo telkiami sinagogose. Geweckė sakė, kad dalis tų žydų buvo išvežti į Žagarę ir Rygą, gali būti, kad jis net susirašinėjęs su Lohse dėl žydų perkėlimo. Gebietskomisariatas su geto sukūrimu neturėjęs nieko bendra, net už apsaugą atsakinga buvo saugumo tarnyba – SD. Apie žydų žudymą jis sužinojęs atvykęs į Šiaulius iš jį aplankiusių lietuvių inteligentų delegacijos ir tai jam buvusi netikėta naujiena. Apie tokius dalykus iki tol jis nieko nežinojęs. Geweckė pripažino, žudynės tikrai vyko, bet tai vykdė SD, einsatzkomanda. „Nurodymai vykdyti akcijas ėjo iš Reicho Vyriausiosios saugumo valdybos (RSHA), kurios tikslas buvo sunaikinti visus  žydus“. Geweckė tvirtino, kad už Lietuvoje vykdytas akcijas atsakingas Saugumo policijos ir SD vadas Lietuvoje SS štandartenfiureris Karlas Jägeris, o už Rytų Prūsijos pasienyje vykusias žudynes – Tilžės gestapo vadas SS šturmbanfiureris Böhme. Trečiasis pagrindinis atsakingas asmuo – dr. Lange, veikęs Latvijoje ir Šiaurės Lietuvoje.

 Zivilverwaltungas, Geweckės teigimu, su žydais ir getu buvo susijęs tik tiek, kiek reikėjo žydų darbo. Geweckės vadovaujamoje įstaigoje veikė darbo tarnyba, kuri žiūrėjo, kad nepritrūktų darbuotojų įvairiems fabrikams ir t.t. Suprantama, Geweckė matė, kad žydai į darbus varomi su priežiūra, buvo net žydų dirbusių vertėjais įvairiuose padaliniuose, net gebietskomisariate. Jis patvirtino žinojęs, kad žydų maisto normos yra menkos, net mažesnės už lietuviams nustatytas, tačiau tai buvo nuo jo nepriklausančių aukštesnių instancijų sprendimai.

Gebietskomisaras neneigė, kad jo įstaiga taip pat rūpinosi žydų turtu. „Didelės vertės turtą“ perimdavo, registruodavo ir siuntė į Vokietiją. Už tai komisariate buvo atsakingas ponas Thiergartneris. Baldai, kilimai ir t.t. naudoti vietinėse vokiečių įstaigose. Geweckės paklausta, o kaip buvo su sušaudytų žydų rūbais, ar jo pavaldiniai ir už jų tvarkymą buvo atsakingi. Komisaras kiek abejojo, bet pripažino, kad jo įstaigos žmonės ir tuo galėjo rūpintis, bet jis dėl to nesą tikras, po tiek metų nebeprisimenąs. Tarp kitko, liudininkai pasakojo, kad žudikų komandos Šiauliuose nužudytų žmonių rūbus surinkdavo, sukraudavo į maišus ir išsiveždavo.

Dėl žydų turto gebieskomisaras nesutarė su štandartenfiureriu Karlu Jägeriu, kurio žmonės važinėjo po Lietuvą ir, Geweckės žodžiais tariant,  be jokios apskaitos, tiesiog „laukiniu“ būdu paimdavo vertingiausius auksinius, sidabrinius ir t.t. daiktus. Dėl to Geweckė net generalkomisarui von Rentelnui į Kauną rašė. Su štandartenfiureriu Jägeriu gebietskomisaras susipažino tarnybos pradžioje, atvykęs į Kauną dalyvauti pas generalkomisarą vykusiame pasitarime. Geweckė buvo pasipiktinęs, kad civilverwaltungo vadų pasitarimas vyko dalyvaujant ar net prižiūrint saugumo vadui Jägeriui.

Geweckė nuo tarnybos Šiauliuose pradžios nesutarė su SD. Aštriausias konfliktas įvyko su SS oberšturmfiureriu Joachimu Hamannu, kuris specialiai iš Kauno su rolkomanda atvažiavo sušaudyti visų Šiaulių žydų. Tas konfliktas dėl žydų nebuvęs atsitiktinis. Geweckė aiškino, kad jis ir jo viršininkas reichskomisaras Hinrichas Lohse buvo nusistatę prieš žydų žudynes. Lohse tarnybos pradžioje pataręs Geweckei nuo tų dalykų kuo toliau laikytis, o apie SD vykdomas akcijas nuolat jį informuoti. Geweckė sakė, labai pasitikėjęs Lohse, tikėjo, kad reichskomisaras gali kiek pristabdyti SD siautėjimą, todėl ir siuntęs jam įvairius pranešimus apie SD vykdomas žudynes.

Tarp kitko ir pats štandartenfiureris Jägeris 1941 m. gruodžio 1 d. raporte valdžiai rašė, kad jei ne reichskomisaro Lohsės „griežtas pasipriešinimas“, tai jis jau 1941 m. būtų sunaikinęs visus Lietuvos žydus, įskaitant gyvenusius getuose („Ir šiuos žydus darbininkus bei jų šeimas aš norėjau sunaikinti, tačiau tam griežtai pasipriešino civilinė valdžia (reichskomisaras) ir kariuomenė, kurie pareikalavo, kad šie žydai ir jų šeimos nebūtų sunaikinti!“).  Iš tiesų, tiriant Geweckės ir Lohsės veiklą buvo rasti dokumentai, rodantys, kad abu komisarai trukdė SD įgyvendinti savo ketinimus. Jų pasipriešinimo žudynėms formalūs motyvai buvo ekonominiai, kitokie ir negalėjo būti nurodomi.

Tyrėjai surado gebietskomisaro raportą Lohsei apie konfliktą su Hamannu ir kitus pranešimus. Kaip žinia, įvairios vokiečių tarnybos rašė labai daug įvairių raštų, raportų ir t.t. Didelė dalis tų dokumentų išliko ir tikėtina, kad ateityje vykstant archyvų skaitmenizacijai ir jei nebus prikurta formalių naudojimosi įvairiais dokumentais kliūčių (pvz., dėl rūpesčio asmens duomenų apsauga ir kt.), galėsime matyti daug pilnesnį vokiečių okupacijos laikų paveikslą.

Pokario Vokietijoje ir Sovietų Sąjungoje vykę karo nusikaltėlių teismai skyrėsi iš esmės. Jei kaltinamasis Vokietijoje pateikdavo kokios jam palankios informacijos, tai tyrėjai patikrindavo faktus ir pasitvirtinus įtraukdavo į bylas. Tuo tarpu rusai visiškai nesidomėdavo kaltinamųjų pasiteisinimais, paaiškinimais. Jiems svarbiausia buvo sukurpti kaltinimus net rimčiau nesigilinant į aplinkybes.  Pvz., Šiaulių burmistro pavaduotojo Antano Stankaus byla. Apklausiamas žydas liudytojas Borilka sakė, kad jam pačiam prašant Stankus jį priėmė į savo ūkį, kur jis dirbo iki gruodžio mėn., o vėliau pasislėpė ir liko gyvas. Kartu su juo dar dirbusi mergina žydė, regis, taip pat išgyveno. Sovietų prokurorai tam neteikė jokio dėmesio, nesiaiškino, ar Stankus jiems padėjo išgyventi, kaip jis elgėsi, koks žmogus jis buvo ir pan. Tai kad tie žydai dirbo ūkyje, tapo kaltinimu – išnaudojo svetimą darbo jėgą. Taip pat Stankus teigė, kad po šešių darbo burmistro pavaduotoju mėnesių jis buvo atleistas, nes „gerai elgėsi su žydais“ (čto horošo otnosilsia k evrejam). Vokiečių tyrėjai tokiais dalykais tikrai būtų pasidomėję, apklausę liudininkus, pažiūrėję archyvus. Rusams tokie dalykai nerūpėjo. Mums apmaudžiausia, kad istorijai neliko vertingos informacijos. Akivaizdus noras pasodinti konkretų žmogų 25 metams rimtai nesiaiškinant reikšmingų aplinkybių. Neįtikėtina, kažkodėl Stankaus byloje nieko nekalbama apie žudynes Gubernijos miško Normančių eiguvoje ar Bubiuose, minima tik Žagarė. Neaišku, ar tai paprasčiausias atmestinai atliktas darbas, ar turėtos kažkokios instrukcijos, nurodymai neminėti tų žudynių vietų.

 Geweckės tvirtinimu žydų klausimas buvusi SS, SD, einsatskomandos sritis. Šiauliuose veikė SD padalinys, pavaldus Saugumo policijos ir SD vadui Lietuvoje SS štandartenfiureriui Karlui Jägeriui. Nors  padalinys nebuvo didelis, tačiau turėjo didelės galios. Tam Šiaulių SD padaliniui pradžioje vadovavęs dr. Czerny. Tas ponas kilęs iš Vienos, buvo teisės daktaras. Su juo dar buvo galima susikalbėti, bet su dr. Czerny pakeitusiais kitais SD vadais susikalbėti jau buvo neįmanoma. Geweckės nuomone, vietinis SD padalinys dėl žudynių, akcijų ir t.t. nurodymus gaudavo iš aukštesnės valdžios, t. y. Saugumo policijos ir SD vado Lietuvoje Jägerio. Jägeris dažnai atvažiuodavo į Šiaulius, bet niekad neaplankė gebietskomisaro. Regis, abu vyrai vienas kitam jautė didelę antipatiją. Jägeris buvo nepatenkintas, kad Geweckė su Lohse priešinosi žydų, gyvenančių getuose, sunaikinimui, apie tai net raportavo Berlynui. Galima tik įsivaizduoti, kaip susierzino arogantiškasis štandartenfiureris, kad jo dešiniąją ranką, rolkomandos vadą Hamanną pažemino Geweckė neleidęs sušaudyti geto žydų ir dar pagrasinęs prieš jį „panaudoti lietuvių policijos ginklo jėgą“.

Geweckė raštuose generalkomisarui Teodorui von Rentelnui piktinosi Jägerio veikimo būdais. Jei jau štandartenfiureris nori kokius uždavinius Geweckės gebiete vykdyti, jis turėtų pirmiausia susisiekti ir informuoti gebietskomisariatą, nieko nenurodinėti lietuvių savivaldai be komisaro žinios. Jei jis elgiasi kitaip, tai tegul nesistebi, kad susiduria su sunkumais.

Suprantama, apie tuos Geweckės raštus Jägeris žinojo. Gebietskomisaras apklausose apie Jägerį kalbėjo vien negatyviai. Tai buvęs laukinis (wilder), aršus, labai nesimpatiškas vyras. Nesutarimai tarp jų buvę ir dėl žydų šaudymo, ir dėl jų turto apskaitos. Geweckė norėjęs tą turtą tvarkingai apskaityti, o Jägeris auksinius ir sidabrinius daiktus be jokios apskaitos paimdavęs. Ir Jägeris, matyt, nekentė Geweckės, pasirodo, kartą Instenburge (Įsrutyje) nurodžius SD buvo sulaikyta komisaro šeima. Informaciją apie tai tyrėjai pasibraukė net keliais brūkšniais, bet taip ir neaišku, ar bandė ką nors ta tema pasiaiškinti. Istorijai tai būtų reikšmingas faktas.

Paklaustas apie didžiausias jam žinomas akcijas, Geweckė papasakojo apie Žagarę. Ta akcija vykdyta dalyvaujant ir vadovaujant Jägeriui pavaldiems Šiaulių  vokiečių saugumo policijos, SD ir eisatskomandos 3 Šiaulių padaliniams. Geweckė neprisiminė, ar pats Jägeris toje akcijoje dalyvavo. EK 3 Šiaulių padaliniui tuo metu vadovavęs esesininkas Schweizeris. Taip pat tuo metu Šiaulių padaliniui priklausę dr. Czerny,  oberšarfiureris Mack‘as, kuris vėliau perkeltas į Panevėžį.

Kadangi Lohse buvo nurodęs siųsti pranešimus apie akcijas, tai Gewecke surinko visą įmanomą informaciją apie Žagarės žudynes, parengė pranešimą ir išsiuntė į Rygą. Apie tai turėtų žinoti Lohsės sekretorė ponia E. Dietz. Gebietskomisaras sakė, tuomet žinojęs vokiečių tarnybas ir svarbesnius asmenis, dalyvavusius Žagarės žudynėse. Prabėgus  beveik 3 dešimtmečiams nuo tų įvykių, smulkmenų Geweckė jau neprisiminė.

Dar komisaras minėjo kitas dideles žudynes, vykusias Šiaulių krašte 1942 m. Joms vadovavo Dr. Lange, tačiau ir šiuo atveju daugiau detalių Geweckė negalėjo pateikti.

Gebietskomisaras sakė, kad jis atvykęs į Šiaulius savo vardu paskelbė žydams draudimus vaikščioti tam tikromis gatvėmis, nurodymus nešioti „žydiškas žvaigždes“ (Judenstern) ir kt. Nesiteisino kaip nors dėl to. Atrodo, kad teismo metu tam nebuvo skirta ypatingo dėmesio. Mūsų laikais visi tokie „skelbimai“ patenka į istorinių pasakojimų apie žudynes pastraipas.

Žydai liudininkai kalbėjo, kad gebietskomisaras dalyvaudavęs patikrinimuose dėl maisto šmugeliavimo prie geto vartų. Geweckė to neneigė, tik paaiškino, kad jei jis nebūtų stabdęs maisto „šmugelio“, tai SD būtų neleidusi žydams eiti į darbus, o gal net ir sušaudę „nenaudingus“ žydus. Jis ne tik prie vartų tikrindavęs žydus, bet net ir su judenratu kalbėdavęs, kad žydai grįždami iš darbų neneštų maisto į getą, nes tai labai pavojinga dėl SD grasinimų.

Daugelio liudininkų parodymai iš esmės patvirtino Geweckės pasakojimo versiją. Ilgametė Geweckės sekretorė G. Schafer taip pat kalbėjo, kad už sušaudymus atsakinga SD. Ji neprisiminė nieko, kas sietų geto kūrimą ir gebietskomisariatą. Tik prisiminė, kad į komisariatą darbams ateidavo žydų grupė, kuriai vadovavo „ponas“ Fredmann, buvęs Pirmojo pasaulinio karo dalyvis Vokietijos kariuomenėje, apdovanotas I laipsnio geležiniu kryžiumi.

Geweckės pasakotą istorijos versiją sustiprino ir liudijimai kitose nacių nusikaltėlių bylose. Pavyzdžiui, 1947 metais Lohsė apklausiamas taip pat liudijo, kad dar iki civilfervaltungo sukūrimo, žydai buvo persekiojami ir žudomi, o tai patvirtina net dr. Stahlekerio raportas, nagrinėtas Niurnbergo procese. SS reichsfiurerio Himlerio „organai“ ir jų sonderkomandos veikė savarankiškai, nebuvo pavaldūs civilinei valdžiai. Civilverwaltungas neturėjo jokių įgaliojimų policijos atžvilgiu ir nebuvo atsakingas už žydų priežiūrą.

1941 m. rugsėjo mėn. gete vyko selekcijos, žydai grupėmis buvo vežami į Gubernijos mišką, vėliau į Bubius ir žudomi. Geweckė kategoriškai neigė ką nors bendro su tuo turėjęs, jis žinojęs apie selekcijas, bet tvirtino neturėjęs jokių galių tai sustabdyti. Tai netiesiogiai patvirtino kitame, niekaip su Šiaulių įvykiais nesusijusiame tyrime apklaustas SS ir policijos vadas W. Schroderis, karo metais veikęs Latvijoje. Kalbėdamas apie žydų naikinimą Schroderis kategoriškai paneigė galimybę, kad gebietskomisarai būtų dalyvavę ar turėję įgaliojimus dalyvauti žydų selekcionavime. Tai, pasak liudininko, vykdė SD „per gebietskomisaro galvą“, visai neatsižvelgdami į tuos komisarus.

Vienas liudininkas sakė, kad kartą gete vykstant selekcijai matė kaltinamuosius Bubą ir gebietskomisarą. Esą tuomet Bubas net suplėšęs vieno žydo amerikietišką pasą. Čia jau būtų kaltinimui už ko užsikabinti, tačiau pasigilinus paaiškėjo, kad selekcijų metu E. Bubo Šiauliuose iš viso nebuvo. Niekas nesistebėjo, kad prabėgus beveik 30 metų liudininkai apsirikdavo, klysdavo. Tam ir yra vykdomi tyrimai, teismo procesai, kad tokius dalykus išsiaiškintų, sutikrintų.

Niurnberge nuteistas SS grupenfiureris Ohlendorfas  (jam skirta mirties bausmė) liudijo, kad jei kurioje civilverwaltungui pavaldžioje teritorijoje vyko žudynės, tai jas organizavo, už jas atsakingas SD ir Saugumo policijos vadas. Jo teigimu, Rytų ministerija, kuriai buvo pavaldus civilverwaltungas, apie eisatzgrupių veiklą net nebuvo informuojama ir negalėjo kaip nors paveikti tų grupių veiksmų.

Geweckė tyrimo metu kalbėjo taip, lyg jis tikrai nebuvęs abejingas žydų likimui, dėjęs pastangas, kad žydai gyventų, tačiau jis niekad nepasakė, kad žydų gailėjo ar stengėsi dėl jų kaip žmonių. Taip ir neaišku, ar tikrai  jam rūpėjo vien įmonių veikla, ar ir žmonės. Juk jei jis nebūtų aršiai pasipriešinęs Hamannui ir visi Šiaulių žydai būtų sušaudyti 1941 m. rugsėjo pradžioje, net jei visos įmonės būtų sustojusios, Geweckei nė plaukas nuo galvos nebūtų nukritęs, visa atsakomybė būtų tekusi SD ir Jägeriui.  

Geweckę artimai pažinoję žmonės sakė, kad jis buvo „skausmingai korektiškas“, pavaldiniams reiklus, tikslus, ne vienas  liudijo, kad gebietskomisaras tikrai nebuvęs „žydų ėdikas“. Pats kaltinamasis daug kartų tvirtino, kad jis lygiai kaip ir reichskomisaras Lohse buvęs „aiškus bet kokio žydų klausimo sprendimo juos likviduojant, priešininkas“. Dėl to jis reichskomisaru pasitikėjęs, dėl to ir siuntęs pranešimus apie žudynes į Rygą, turėjęs nedidelės vilties, kad Lohse galės kažką padaryti, kad sustabdyti žudynes, dėl to ir su Hamannu susikirtęs. Atvejis su Hamannu jam rodė, kad „energingai veikiant“ galima kažko pasiekti.

Ir gydytojas Domas Jasaitis apie Geweckę kalbėjo kaip apie ne visai tipinį nacį, su juo buvo galima kalbėtis, susitarti. Paminėjo keletą pavyzdžių. Būtent Geweckė be didelių prieštaravimų Jasaičio prašomas leido įdarbinti žydus gydytojus. Jasaitis sakė, kad nieko panašaus nebuvo kituose „gebietuose“, jis yra dėl to visai tikras, nes apie tai yra kalbėjęs su kitais gydytojais, jis nežinąs kito tokio atvejo ir tokio gebiestskomisaro. Toks gydytojų žydų įdarbinimas prieštaravo vokiečių „tvarkoms“. Jasaitis apie draudimą žydams gydytojams dirbti buvo skaitęs karo meto laikraštyje „Deutsche Zeitung für Ostland“.

1941 metų rugsėjo 13 d. Šiaulių turgaus aikštėje vokiečiai sušaudė keturis civilius lietuvius. Tas įvykis buvo visuotinai žinomas, egzekuciją stebėjo keli tūkstančiai Šiaulių gyventojų. Geweckė tuo metu jau buvo Šiauliuose, prisipažino matęs sušaudymą, tai buvęs vienintelis kartas kai jis matė žudomus civilius. Tyrėjai  aiškinosi, kas už tai atsakingas. Gewecke sakė, kad dėl to, matyt, sprendimą priėmė užnugario kariuomenės vadovybė, prisiminė majorą Brendelį ir jo pavaduotoją haupmaną Blumą.

Tyrėjai surado tą Brendelį. Jis tikrai tarnavo vokiečių Krašto apsaugos 307 batalione (Landesschützen-Bataillon 307). Batalionas liepos mėn. atvyko į Kauną, o iš ten netrukus perkeltas į Šiaulius. Didžioji bataliono dalis iškeliavo į Latviją, o Brendelis su pora kuopų liko. Būnant Šiauliuose bataliono vadovybė vis gaudavo pranešimus, kad tai vienur, tai kitur sugadinamos svarbios ryšio linijos. Brendelis po vieno tokio įvykio kreipėsi į Geweckę, kad būtų imtasi priemonių. Po kurio laiko sulaukė Geweckės pranešimo, kad policija nusikaltėlius rado.

Paaiškėjo, kad paaugliai Steponas Vanagas, kuriam buvo 13 metų, ir kiek vyresnis Povilas Misevičius ganydami gyvulius rado nutiestą laidą ir jį nutraukė, nes, matai, jiems vielos prisireikė. Aišku, jie nesuprato, kad sugadino svarbią kariuomenės ryšių liniją, jungusią Rygą su Karaliaučiumi. Vokiečiai pagriebė ne tik tuos du kaltininkus, bet net ir niekuo dėtus Misevičiaus vyresnįjį brolį ir tėvą. Geweckė aiškino, kad jis apie patį tyrimą nieko nežino, nežino, kas konkrečiai paskyrė mirties bausmę, o aukas pamatė tik prieš pat egzekuciją.

Majoras Brendelis papasakojo, kad net neplanavo stebėti bausmės vykdymo, tačiau pas jį atbėgęs susijaudinęs, pasimetęs jaunas vokiečių policijos leitenantas prašyti pagalbos, nes susirinko didžiulė minia, su kuria sunku tvarkytis. Majoras davė nurodymą vienai savo bataliono kuopai žygiuoti į aikštę, o pats nuvažiavo išsiaiškinti, kas vyksta. Aikštėje būriavosi tūkstantinė minia, net ir įvairių laipsnių vermachto kareiviai. Majoras greitai viską sustatė į vietas, jo kareiviai sustabdė žmones, daugiau žiūrovų į aikštę nebeleido.

Policininkai atvedė pasmerktuosius užrištomis akimis. Pririšo prie stulpų. Išsirikiavo 12 karabinais ginkluotų šaulių.  Karininkui mostelėjus ranka pasigirdo salvė. Nors šaudė iš apytikriai 15 m atstumo, Vanagą šūviai tik sužeidė. Sužeistasis klaikiai suriko. Tuomet prie aukų priėjo karininkas, šovė iš pistoleto Vanagui ir visiems trims Misevičiams į galvas. Vokiečiai tai vadindavo „pasigailėjimo“ šūviais (Gnadenschuss). Tokie karo meto papročiai. Nužudytieji palaidoti rusų (t. y. stačiatikių) kapinėse.

Geweckė gindamasis aiškino, kad ne jis, o vermachtas atsakingas už tą mirties nuosprendį, kad jo nuomone, kariuomenė nuosprendį priėmė, nes šaudė vermachto kareiviai. Karininkai buvo lauko žandarmerijos. Brendelis nekaltino Geweckės, bet kategoriškai atmetė savo kaltę, juk gyventojai buvo ir per spaudą, ir plakatus perspėti, kad už sabotažą, plėšikavimą, kariuomenės įrangos gadinimą ir t.t. bus sušaudyti. Juk tai visiems žinomos tvarkos, kurių laikosi visos kariaujančios jėgos. Kas su tuo pasiginčys? Geweckė lengviau atsikvėpė.

Ir Geweckės teismo metu, ir mūsų laikais yra žinoma, kad vokiečių tarnyboms įgyvendinti „galutinį sprendimą“  padėjo įvairūs lietuvių veikėjai. Vokiečių tyrėjai siekė išsiaiškinti vokiečių ir lietuvių sąveikos mechanizmus, kaip veikė tas bendradarbiavimas. Geweckė kalbėjo, kad Jägeris tiesiai kontaktuodavo su lietuvių tarnybomis. Pats gebietskomisaras kategoriškai neigė kada nors davęs bet kokius nurodymus lietuvių įstaigoms kaip nors įsitraukti į žydų žudynes.

Dar 1958 m. Ulmo procese liudininkai kalbėjo, kad kartą 1941 m. Kretingoje vykstant įvairių vietinių lietuvių institucijų vadų pasitarimui vokietis Behrendtas pasakė, kad turi būti žudomos moterys, vaikai ir kad lietuviai turį tame dalyvauti. Liudininkai kalbėjo, kad tame pasitarime dalyvavęs ir gebietskomisariato atstovas. Geweckės Ulme buvo paklausta, ką jis apie tai gali pasakyti, tačiau gebietskomisaras atsisakė atsakyti į tą klausimą, pasinaudojo teise tylėti. Dabar jis kalbėjo, kad  gailisi dėl to pasielgimo ir aiškino, kad Ulme atsisakė liudyti dėl to meto psichikos būklės, nes buvo ką tik iš kalėjimo išėjęs.  Kažkodėl, tas pats klausimas Geweckei nebuvo pakartotas. Gal tai susiję su kokiomis nors vokiškomis baudžiamojo proceso normomis? Būtų buvę įdomu skaityti Geweckės versiją.

Įvairiuose šaltiniuose ir liudininkų parodymuose buvo kalbama apie Šiaulių gete gyvenusio žydo pakorimą 1943 m. birželio 6 d. Žmogus pakartas dėl nelegalaus „šmugelio“.  Žydas Mazowietskis dirbo lietuvio Petrašiūno kepykloje, kur buvo kepama duona getui. Lietuvis Pilkiewicz (taip pavardė užrašyta protokoluose) parūpino Mazowietskiui įvairių gėrybių –  apytikriai 30 cigarečių, 100 gr. saldumynų ir apie ketvirtį kilogramo dešros. Pabaigęs darbą Mazowietskis ir jo draugas, kuris taip pat turėjo nelegalių prekių, ėjo į getą, bet staiga pasirodė vokiečiai. Mazowietskis supanikavo ir pasileido atgal į kepyklą. Vokiečiai jį pagavo su visais „įkalčiais“. O tas draugas nebėgo ir lyg niekur nieko nuėjo į getą. Beje, tas Mazowietskio draugas išgyveno ir liudijo tyrėjams. Su „įkalčiais“ sugautą žmogų vokiečiai įkišo į „Opel Admiral“ bagažinę ir nuvežė į giebieskomisariatą, baisiausiai sumušė ir paskelbė, kad už tą „nusikaltimą“ jis bus pakartas.

Judenratas dar bandė gelbėti pasmerktąjį. Pokalbyje su žydų atstovais dalyvavo Geweckė ir jo štabo viršininkas Bubas. Bubas aprėkė žydus, esą juos visus reikėtų pakart, o žydui Kibortui net asmeniškai pagrasino, kad jį pakars, jei su tokiais prašymais dar kartą ateis į komisariatą.  Gebietskomisaras žydų prašymams nenusileido, esą „nusikaltėlis“ turi būti pakartas, o visi kiti pamokyti.

Žydams nurodyta Kaukazo gete pastatyti kartuves, paskirti korikus (jų pavardes tyrėjai nustatė). Turėjo dalyvauti ir gydytojas mirčiai konstatuoti. Žydams iš abiejų getų buvo pasakyta susirinkti geto aikštėje. 1943 m. birželio 6 d. stebėti tos „procedūros“ susirinko didelė žydų minia.  Atvedė pasmerktąjį. Visus nustebino to žmogaus laikysena. Moterys alpėjo, verkė, vyrai stovėjo susisieloję, priblokšti, o Mazowietskis atrodė visiškai ramus, net abejingas, tam kas tuoj pat įvyks. Pakelta galva, ramiu balsu jis kreipėsi į susirinkusius tautiečius, prašė nenusiminti, pasirūpinti jo vargše žmona ir vaikais. Paltą, kurio jam jau nebereikia, jis palieka savo draugui, tam pačiam, su kuriuo tuomet iš kepyklos kartu ėjo. Tuo ir baigėsi prakalba ir to žmogaus gyvenimas.

Šis geto istorijos epizodas buvo labai detaliai išanalizuotas. Įdomu, kad liudininkai be jokio specialaus intereso pateikė gana skirtingus pasakojimus. Pavyzdžiui, vieni sakė, kad mirtį konstatavo gydytojas Peisachovičius. Paaiškėjo, kad jis, nepaisydamas visų nurodymų, iš viso nėjo į tą aikštę, o dirbo įprastus darbus ligoninėje. Peisachovičius žinojo, kad tą nemalonią procedūrą atliko gydytojas dr. Drujanas, kurį tyrėjai surado gyvą ir sveiką. Peisachovičius su tuo įvykiu buvo susijęs tik tiek, kad  judenratas paprašė aukos motinai suteikti reikalingą pagalbą. Nuėjo, su senute rado sėdintį geto policininką, kuris žiūrėjo, kad ji iš namų neišeitų ir kokio neprotingo dalyko nepadarytų.  Peisachovičius pasakojo, kad jis tai moteriškei niekuo nepadėjo, „nes juk nėra pagalbos moteriai, kurios sūnus ką tik pakartas“. Mazowietskio žmonos Heizos (ji išgyveno karą ir holokaustą) kartu nebuvę.

Kiti liudininkai tvirtino, kad egzekucijoje dalyvavo ar net vadovavo Geweckė. Tačiau pasirodė, kad komisaro aikštėje taip pat nebuvo, viskam vadovavo Evaldas Bubas. Tuo metu gebietskomisaras rašė kažkokį svarbų raštą Lohsei. Geweckė gynėsi, išsisukinėjo, bandė kaltę versti SD, tačiau nebuvo abejonių, kad jis kaltas dėl Mazowietskio mirties. Galėjo pasigailėti vargšo žmogaus, bet, matai, norėjo pamokyti žydus. Net E. Bubas sakė, kad čia Geweckės sprendimas. Nesuveikė ir argumentas dėl SD. Specialistai teigė, kad SD tokiu pavienių žydų baudimu dėl kelių cigarečių ar dešrigalio neužsiminėjo. Judenrato atstovai girdėjo tik Geweckės kalbėjimą apie „pamokas“ žydams, tik jo atsisakymus pasigailėti, jokių nuorodų į SD nebuvo.

Išsisukti nuo bausmės buvusiam gebietskomisarui nepavyko. Galiausiai Geweckė pripažintas kaltu dėl Mazowietskio nužudymo. 1970 sausio 27 prisiekusiųjų teismas jam skyrė 4 metus ir 6 mėnesius kalėjimo. Laikas, kurį tyrimo metu jis buvo sulaikytas, įskaitytas į bausmės vykdymą.

Skiriant bausmę buvo atsižvelgta į visas įmanomas aplinkybes, turimus faktus apie Geweckės veiklą karo metais, kad nebuvo jis niekšas paskutinis, turėjo tam tikro padorumo, nebuvo žydų „ėdikas“, kad tikrai prisidėjo prie Šiaulių geto išgelbėjimo 1941 m. rugsėjo pirmomis dienomis.

Galima diskutuoti dėl tos bausmės dydžio, tačiau mums Lietuvoje svarbiausia, kad tyrimo metu surinkta daugybė mūsų istorijai svarbios medžiagos, kuri ateityje leis ne tik parašyti išsamią Šiaulių geto istoriją, bet ir bendrai papildys mūsų supratimą apie karo metų įvykius Lietuvoje.

Tirdami Geweckės bylą prokurorai sukaupė daugybę medžiagos apie okupantų nusikaltimus Šiauliuose, apie einsatskomandų (EK) veiklą. Buvo priimtas sprendimas tęsti tyrimą, ieškoti kitų kaltininkų. Iš visų gyvųjų EK 2 narių, ilgą laiką veikusių Šiauliuose,  prokurorus labiausiai domino SS hauptšarfiureris Julius Hungerbergas.

Toliau buvo kviečiami liudininkai, ieškoma naujų dokumentų. Daug kartų apklaustas ir pats Julius Hungerbergas. Neblogai prisiminė jis praeitį, kad dalyvavo mokymuose Preče, kad priklausė EK2, kas vadovavo. Eisatzkomandos narių uniformos buvusios pilkos, labai panašios į vermachto hauptfeldfebelių uniformas. Ant kepurių buvo kaukolės ženklas. Neneigė, kad žydai galėjo būti žudomi, bet jis nieko nežinąs. Jis pats Šiauliuose nieko reikšmingesnio neveikęs, šiaip vaikštinėjęs ir t.t. Būdamas Šiauliuose sužinojęs, kad Ostlandas turi tapti judenfrei, t.y. be žydų. Tik niekaip negalėjo prisiminti, kad Šiauliuose būtų dalyvavęs šaudymuose. Didžiausia bėda buvo, kad prokurorai už nieko negalėjo rimčiau užsikabinti, sugriauti akivaizdžius hauptšarfiurerio melus, niekas nepriminė jį matęs žudynių metu, niekas iš gyvųjų EK2 narių, policininkų ar kitų įvykių dalyvių neatpažino jo išlikusiose žudynių nuotraukose. Praėjus 7 papildomo tyrimo metams prokurorai nutarė neperduoti Hungerbergo bylos teismui dėl įrodymų stygiaus. Julius Hungerbergas galėjo džiaugtis išsisukęs. Mums Lietuvoje svarbiausia, kad ir šio papildomo tyrimo metu sukaupta daug mūsų istorijai svarbios  informacijos.

Tuo būtų galima ir baigti pasakojimą apie Hanso Geweckės ir Juliaus Hungerbergo bylas ir tų tyrimų metu nustatytus Lietuvos istorijos faktus. Tačiau dabar Lietuvoje, kai kalbama apie vokiečių okupacijos laikų įvykius, holokaustą ir t. t., beveik visuomet paminimas Jonas Noreika, karo metais veikęs Šiauliuose. Tam tikras paradoksas, bet visame tame didžiulės apimties ir daug metų trukusiame, Šiaulių įvykiams skirtame tyrime nė vienas įvykių dalyvis tos pavardės nė karto nepaminėjo. Sunku pasakyti, ar tas buvęs Šiaulių apskrities viršininkas  (ne Šiaulių miesto burmistras) buvo minimas Lovi Salit prisiminimuose „So sind wir gestorben“ ar labai detaliame Jerušalmio dienoraštyje. Prokurorai atidžiai juos studijavo, rinko pavardes, tačiau ir jie Noreikos pavardės nemini.

Stebinantys paradoksai, tačiau mes tikrai žinome, kad Noreika Šiauliuose buvo, užėmė svarbias Šiaulių apskrities viršininkas pareigas, suprantama, pasirašinėjo įvairius raštus, gal net pakartodavo Geweckės „parėdymus“ (gebietskomisaras įvairius įsakymus skelbė savo vardu). Tačiau vieną kartą apklausoje Geweckės buvo paklausta, ką jis gali pasakyti apie Noreiką. Iš konteksto net neaišku, iš kur ta pavardė atsirado. Būdavo, kad Geweckės tyrėjai taip pat netikėtai pasiteiraudavo apie vieną ar kitą lietuvį, tačiau dažniausias atsakymas būdavo „kein Begriff“, t. y. jokių sąsajų, nieko apie jį nežinau. Gebietskomisaras buvo labai svarbus asmuo, tikrai galėjo nieko nežinoti apie kokius antraeilius veikėjus, tačiau Noreiką jis pažinojo puikiai, pateikė tam tikra prasme „talpią“ apskrities vado charakteristiką ir pridūrė, kad Noreiką ne šiaip pažinojo, bet palaikė su juo „familiarius santykius“. Toks gebietskomisaro pasakymas reiškia, kad jie bendravo labai artimai (visa atsakymo kopija pridedama).  Geweckė negalėjo neprisiminti Noreikos, nes abu keletą metų gyveno viename mieste, susitikdavo, net pareigas Šiauliuose pradėjo eiti tuo pat metu, 1941 rugpjūčio pradžioje. Noreika tam tikra prasme buvo pavaldus Geweckei.

Geweckės žodžiais tariant, Noreika (protokole užrašyta – Noreiskas) „buvo eksponentas tų, kurie oponavo prieš vokiečių vadovavimą. Jis buvo, regis,  1943 m. suimtas, kadangi jis daugeliu atvejų sabotavo nurodymus, kurių jis kaip lietuvis nacionalistas ir šovinistas nenorėjo vykdyti. Visai įmanoma, kad gestapas todėl jį suėmė, kad jis priklausė pogrindžio judėjimui“.

Tokius dalykus apie žmogaus nuostatas, priklausymą pogrindžiui gali žinoti tik tikrai artimai, „familiariai“ bendraujantys, atvirai pasikalbantys žmonės. Tarp kitko, Geweckė atvirai kalbėdavosi ir su kitais lietuviais (pvz., Telšių apskrities viršininku Augustu Ramanausku), net ir apie žydus. Čia belieka apgailestauti, kad prokurorai nėra istorikai. Išklausius tokį įdomų Geweckės pasakojimą, jam nebuvo užduota jokių papildomų klausimų. Iš esmės suprantama, kodėl – tyrėjai visiškai nesidomėjo nei lietuvišku pogrindžiu, nei tuo, kokias okupacinės valdžios priemones sabotavo Šiaulių apskrities viršininkas. Jie domėjosi nusikaltimais, o ne lietuviškuoju pogrindžiu ar vokiečių politikos sabotavimu, todėl ir nepaklausė, pvz., kaip Noreika vertino nacių antižydišką politiką ar SD vykdytas žudynes, juk tokia „karšta“ tema tie vyrai tikrai pasikalbėdavo. Tyrėjai  net nepasitikslino, kodėl Geweckė mano, ar iš kur žino, kad Noreika buvęs pogrindžio žmogus. Būtų nepaprastai įdomu skaityti jo atsakymus, bet prokurorai nebuvo istorikai… Tačiau ir toks trumpas pasakojimas, su daugybe neužduotų, klausimų, mums kaip ir pasako, kad Jono Noreikos istorija nėra tokia paprasta, kaip kartais pasakojama. Turtingi Vokietijos archyvai ateityje dar gali pateikti netikėtų staigmenų.

The post Rimantas Jokimaitis. Komisaro Geweckės byla ir Lietuvos istorija appeared first on Voruta.

2023 m. spalio 16 d., pirmadienį, 9.30 val. Seimo Konstitucijos salėje (I rūmai) vyks Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) organizuojama tarptautinė mokslinė konferencija „Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto lietuvių veikėjai nacių ir sovietų represijų aukos“.

2023-siais metais sukanka šimtmetis, kai prie Lietuvos Respublikos buvo prijungtas Klaipėdos kraštas. Pažymint šią sukaktį, Seimas paskelbė 2023-sius Klaipėdos krašto metais, o Vyriausybė numatė jubiliejinius renginius, į kurių sąrašą patenka ir ši konferencija.

,,Konferencijos tikslas – sutelkti šalies ir užsienio mokslininkus, kurie gali atskleisti ne tik Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto lietuvių veikėjų represavimo atvejus, bet ir gali išryškinti totalitarinių režimų politiką šių sričių atžvilgiu, taip pat tų režimų nusikaltimus prieš šių sričių gyventojus. Tokios – paribių tragiškos istorijos – žinios sunkiai tampa šiuolaikinių visuomenių istorinės sąmonės dalimi. Vis tik jos byloja, kad aplaidžiai pamiršti ir teisiškai neįvertinti nusikaltimai lemia jų pasikartojimą, pvz., dabar Rytų Europoje ir Kaukaze. Tikimasi, kad ši konferencija Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto netekčių ir pasipriešinimo klausimus aktualizuos ir kad šie mažai tyrinėti klausimai susilauks daugiau tyrėjų, taip pat ir Lietuvos bei kaimyninių šalių visuomeninio dėmesio”, – sako LGGRTC Okupacinių režimų veiklos tyrimo ir viešinimo skyriaus vedėjas doc. dr. Artūras Grickevičius.

Konferencijoje pranešimus skaitys prelegentai iš Estijos, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos ir Norvegijos. Konferenciją globoja Seimo Pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen.

Mokslininkai iš Estijos, Latvijos ir Lietuvos, – dr. Algimantas Kasparavičius, dr. Arūnas Vyšniauskas, dr. Arūnas Bubnys, dr. Magnusas Ilmjarvas (Magnus Ilmjärv), prof. dr. Irena Salenience, analizuos ir vertins 1930–1945 m. įvykių tarptautinį kontekstą, – Klaipėdos krašto atplėšimo nuo Lietuvos aplinkybes, nacių vykdytas represijas, Baltijos šalių ir Lenkijos politikų veiklą išeivijoje Antrojo pasaulinio karo metais.

Latvijos, Lenkijos, Lietuvos ir Norvegijos mokslininkai: doc. dr. Arturs Medveckis, mgr. Evelina Čarnovska (Ewelina Czarnowska), mgr. Davidas Chomejus (Dawid Chomej), mgr. Davidas Setre Liudvigsenas (David Sætre Ludvigsen), doc. dr. Silva Pocytė, Liudvika Burzdžiuvienė, doktorantė Rūta Matimaitytė, Irena Šutinienė, Asta Bartkevičiūtė analizuos okupacinių režimų vykdytus nusikaltimus ir jų pasekmes Antrojo pasaulinio karo metu ir po jo. Istorikų ir istorikių dėmesio centre bus krašto žmonės ir jų likimai, – pavieniai asmenys, šeimos, „vilko vaikai“, jų trauminės patirtys, išgyvenimai ir atsiminimai apie juos.

Konferencijos posėdžių moderatoriai: dr. Sandra Grigaravičiūtė (LGGRTC), prof. dr. I. Salenience (Daugpilio universitetas), dr. Algimantas Kasparavičius (Lietuvos istorijos institutas). Baigiamąjį žodį tars konferencijos organizacinio komiteto pirmininkas, LGGRTC Okupacinių režimų veiklos tyrimo ir viešinimo skyriaus vedėjas doc. dr. A. Grickevičius.

Konferencijos metu bus eksponuojama Leonardo Surgailos fotografijų paroda „Niekieno žemė“, kurioje 1988–1991 metų nuotraukomis įamžinti Rusijos Federacijos Kaliningrado srities žmonės, juos supanti aplinka, krašto paveldas.

Registracija į konferenciją

Programa

Renginys bus transliuojamas Seimo „YouTube“ paskyroje „Atviras Seimas“.

genocid.lt

The post Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto lietuvių veikėjai-nacių ir sovietų represijų aukos appeared first on Voruta.

Česlovas Iškauskas, www.voruta.lt

Vasaros skaitymams siūlome pasakojimą apie dar vieną intriguojančią asmenybę, susijusią su Lietuva ir savaip pasižymėjusią pasaulio istorijoje. Straipsnis iš autoriaus 2022 m. išleistos knygos „Lietuviais esame mes gimę“.

Į mūsų akiratį pakliūva dar vienas lietuvių kilmės veikėjas, kuris paliko ne patį švariausią pėdsaką Antrojo pasaulinio karo metu ir prieškariu. Iš pradžių jis savo juodą darbą dirbo Lietuvoje, paskui išbrido į tarptautinius vandenis ir tapo pasauline įžymybe. Mes nesišalinkime tokių istorijų, kurios gal ir nepuošia mūsų tautos, bet apie jas sakome vienos TV laidos žodžiais: „Turime teisę žinoti“.

Taigi, susipažinkime: Martinas Kurmis (Martin Kurmis), gimė 1891 m. Kretingoje (vok. Crottingen arba Adlig Crottingen). Galimai Martino Kurmio jaunystė, iki persikraustymo iš Kretingos į Klaipėdos kraštą, aprašyta klaipėdiečio siuvėjo Jokūbo Pukio prisiminimuose*, tačiau jie yra beletristinio pobūdžio, be datų ir faktų. Dalyvavo vadinamoje Klaipėdos krašto byloje arba Noimano-Zaso pocese 1934-1935 m., bandęs 1934 m. įvykdyti voldemarininkų perversmą prieš A. Smetoną, karo pradžioje Kauno gestapo viršininkas, siekęs nuversti Laikinąją vyriausybę, 1943 m. išsiųstas į Aušvicą kontroliuoti kalinių iš Kaukazo perkėlimo, galų gale nacių žvalgybininkas, pasiųstas likviduoti jiems neįtikusio Irano šacho…

Tokia trumpa jo veiklos apžvalga, tarsi padalinta į dvi dalis – lietuviškąją ir tarptautinę. Tad apie viską iš pradžių.

Pirmosios žinios apie Martino Kurmio veiklą mus pasiekia iš Klaipėdos krašto, kurį ryžtingų Lietuvos vyriausybės veiksmų dėka ir su ten gyvenusių lietuvių pagalba 1923 m. Kaunas susigražino atgal. Klaipėdos krašto sukilimas tų metų sausį ir jo prijungimas prie Lietuvos buvo puikus pavyzdys ugdant lietuvišką tautinę savigarbą ir auklėjant tokia dvasia jaunimą. Toks jo statusas išliko 16 metų, kai 1939 m. kovo 23 d. Hitleriui pareikalavus Klaipėdos kraštas buvo perduotas Trečiajam reichui.

Tuo metu Klaipėdos krašte iš 1925 m. buvusių 141 650 gyventojų 50,8 proc. buvo lietuviai, nors jie savo priklausomybę užrašydavo išdidžiai: klaipėdiečiai. Vokiečių (memellenderių) buvo taip pat nemaža dalis – 42 proc. Tarp gyventojų net ir lietuvninkai buvo nevieningi, ką ir kalbėti apie vokiečius, kurie klausė, ką jiems sako Berlynas. Vokiškojo revanšizmo nuotaikos ypač sustiprėjo, kai Hitlerio nacionalsocialistai 1933 m. atėjo į valdžią.

Klaipėdos krašto gyventojų nuotaikas išsamiai nagrinėję istorikai Saulius Bartninkas ir Vasilijus Safronovas* tvirtina, kad apie 1927 – 1928 m. krašte ėmė burtis NSDAP rėmusios ir jų interesams atstovavusios grupelės (SOVOG ir CSA), kurios kontaktus su Berlynu palaikė per tarpininkus. Joms vadovavo Tilžės kreisleiteris Hansas Moseris.

Apie M. Kurmio dalyvavimą šioje veikloje ir jo nuveiktus darbus žinių nerandame, tačiau neabejotina, kad jis ten buvo aktyvus. Kitaip jis nebūtų patekęs į Noimano-Zaso bylą, kurią Lietuvos Kariuomenės teismas nagrinėjo 1935 m. kovo 26 d. M. Kurmis buvo nuteistas 6 metams kalėjimo. Proceso metu buvo iškvosti 1237 asmenys, o teisiami 142, iš kurių 15-ai pavyko pabėgti į Vokietiją, o vienas (Jurgis Jesutis) buvo Valterio Priesso nužudytas. Keturiems buvo skirta mirties bausmė, dviem įkalinimas iki gyvos galvos, 35 kaltinamieji buvo išteisinti, likę gavo skirtingas kalėjimo bausmes. Tos dienos laikraščio „Lietuvos žinios“ titulinio puslapio pranešime apie nuosprendį tarp 17 nuteistųjų 6-riems metams (be turto konfiskacijos) yra ir „Martin Kurmi“ pavardė…

Tai rodo, kad M. Kurmis nebuvo tarp aktyviausių ir svarbiausių šios organizacijos veikėjų. Vidmantas Valiušaitis, kuris išsamiai yra nagrinėjęs A. Škirpos veiklą, savo pasakojime apie dr. Augustino Idzelio palikimą primena, ką šis vienoje diskusijoje yra užsiminęs apie M. Kurmį: „…vienas iš svarbiausių galimų kaltininkų buvo dar Klaipėdos krašto byloje įvardytas Martinas Kurmis (Martin Kurmies), bandęs 1934 metais įvykdyti voldemarininkų perversmą prieš Antaną Smetoną**. Štai šitas asmuo, kai į Lietuvą atėjo naciai, tapo Kauno gestapo viršininku ir vėliau kartu su kitais voldemarininkais dalyvavo siekiant nuversti Laikinąją vyriausybę.“***

Tad pirmas ryškesnis M. Kurmio pėdsakas – voldemarininkų gretose. 1934 m. iš birželio 6 į 7-ąhją naktį planuotas išpuolis prieš šalies Prezidentą buvo Augustino Valdemaro kerštas į galimai su A. Smetonos žinia 1929 m. gegužės 6 d. surengtą pasikėsinimą į to meto premjerą. Nuo 1933 m. Vokietijoje į valdžią atėjus nacionalsocialistams, „Geležinio vilko” organizacija bendradarbiavo su Vokietijos nacionalsocialistų darbininkų partijos užsienio politikos valdyba (Aussenpolitisches Amt der Nationalsozialistischen Deutschen Arbeiterpartei – APA), kuriai vadovavo Alfredas Rosenbergas – nacių „rasių teorijos“ autorius, jų ideologas. Galima daryti prielaidą, kad per šią APA prie voldemarininkų prisijungė ir M. Kurmis. Tiesa, tada jis kalėjimo išvengė.

O po metų gavęs 6 metus kalėjimo, jis viso laiko neiškalėjo. Po Klaipėdos krašto gražinimo Vokietijai jis pasitraukė į Berlyną (rusų šaltiniai tvirtina, kad, 1939 m. Raudonajai armijai įžengus į Klaipėdą, M. Kurmis žvejų laiveliu pabėgo į Vokietiją), tapo gestapininku pas SS viršininką grupenfiurerį Heynrichą, gavo II laipsnio „Geležinį kryžių“ ir karo išvakarėse su suformuotomis nacių užduotimis grįžo į Kauną.

Istorikas Augustinas Idzelis minėtoje diskusijoje Kaune apie nacių atsiųstą M. Kurmį sakęs: „Štai šitas asmuo, kai į Lietuvą atėjo naciai, tapo Kauno gestapo viršininku ir vėliau kartu su kitais voldemarininkais dalyvavo siekiant nuversti Laikinąją vyriausybę.“ K. Škirpa savo dokumentinėje apžvalgoje „Sukilimas…“ rašo, kad M. Kurmis buvo tik gestapo leitenantas… Portale Partizanai.org paskelbtuose Adolfo Damušio prisiminimuose apie šį nacį rašoma*****, jog voldemarininkai, kuriems karo pradžioje vadovauti pradėjo vokiečiai, buvo priešingi ir Lietuvių aktyvistų frontui (LAF), ir Laikinajai vyriausybei, ir apskritai sukompromitavo visą Birželio sukilimą.

„Jau liepos mėn. 26-27 d. per porą įtakingų voldemarininkų man buvo pranešta, kad J. Brazaitis ir aš esame kviečiami atvykti pas „didelį lietuvių draugą Kurmį. Jis esąs svarbus vokiečių pareigūnas, lietuviškos kilmės klaipėdietis ir norįs susitikti su lietuvių „katalikų antisovietinės rezistencijos” atstovais. Pas jį būsią ir voldemarininkai“, – rašo A. Damušis ir tęsia: – Neužilgo atėjo ir pats šeimininkas Kurmis džino bonka nešinas. Jis buvo stambus, augalotas, ilgos nosies, bet smulkaus apatinio žandikaulio, apie 30 metų amžiaus, šiek tiek kalbąs lietuviškai, šalto žvilgsnio, kietasprandis nacis. Man atrodė, kad jis nemirktelėjęs paleistų kulką į kaktą tiems, su kuriais šiandieną maloniai kalbasi, o rytoj turėtų įvykdyti nepakeičiamą partijos sprendimą.“

Gestapo viršininkas aiškiai norėjo sukilimo organizatorius, LAF ir Laikinosios vyriausybės atstovus palenkti voldemarininkų pusėn, kad tariamam pasikėsinimui pulti Kauno komendantūrą ir nepriklausomybės skelbimui reikia užkirsti kelią. „ Iš to gestapinio židinio ėjo instrukcijos Laikinosios Vyriausybės darbui trukdyti ir aktyviai Lietuvos nepriklausomybei sabotuoti bei gundyti lietuvius klasta įtraukti į vokiečių karo uždavinius“, – apibendrina A. Damušis. Tai parodė gestapo vado M. Kurmio klastą.

M. Kurmio spaudimas pasirašyti pasižadėjimą , kad Lietuvos Laikinoji vyriausybė nebūtų pripažinta ir krašto valdymą palikti vokiečių karinei vadovybei žlugo. Tuo metu Berlyne buvęs Kazys Škirpa savo prisiminimuose „Sukilimas…“****** (ištraukos pateiktos žurnale „Į Laisvę“ 1955 m., Nr.7/44, p.21) rašo: „Minėtam raštpalaikiui sufabrikuoti ir jam pasirašyti Karo Muziejuje dirigavo Gestapo leitenantas Kurmis. Tai buvo tas pats Gestapo pareigūnas, kuris birželio 26 d. pasiėmė iš mano buto gen. Raštikį kažkokiam „svarbiam“ pasitarimui ir po to nuskraidinimui į Kauną, tik tada man jis buvo prisistatęs kita pavarde.” Wikipedia šį epizodą aprašo taip: „1941 m. birželio 26 d., jau nacių Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, gestapo leitenantas Martin Kurmis pasiėmė Stasį Raštikį iš Kazio Škirpos buto „svarbiam pasitarimui“. Stasys Raštikis su Heinzu Gräfe (buvusiu Rytų Prūsijos gestapo vadu, lydėjusiu Hitlerį Klaipėdoje 1939-ųjų sausį, internavusiu A. Smetoną Eitkūnuose 1940-ųjų birželio 16 d. – Č.I.), lėktuvu nuskrido į Kauną, kur lietuviai buvo įvykdę sukilimą“. M. Kurmio atsakymas į lietuvių tikslą pirmiausia atkurti Lietuvos nepriklausomybę buvo toks: „ Fiureris dabar nesvarsto išlaisvintų tautų nepriklausomybės klausimo. Lietuviai turi be sąlygų įsijungti į kovą prieš komunizmą. Pagal nuopelnus toje kovoje lietuviams bus skirta atitinkama vieta naujoje Europoje…“

Bet naciai įvykdė savo užmačias: Laikinoji vyriausybė egzistavo vos mėnesį ir 12 dienų. Rugsėjo 26 d. išformuotas LAF, jo vadovai išgabenti į Vokietiją, po dviejų dienų jo veikla oficialiai nutrūko. Kai kurie „frontininkai“ buvo išvežti į Štuthofo koncentracijos stovyklą.

Kaune M. Kurmis jau buvo atlikęs savo juodą darbą ir nereikalingas. Netrukus jis buvo atšauktas į Berlyną, gavo aukštesnį šturmbanfiurerio laipsnį ir 1942 m. pavasarį paskirtas Ypatingojo paruošiamojo lagerio Aušvice (Birkenau) viršininku. Dar kitaip stovykla buvo vadinama „Kaukazo aktyvistų lageriu“. Čia iš Kaukaze gimusiųjų belaisvių, praėjusių filtraciją Buchenvalde,  buvo rengiami SS agentai. Netrukus – 1942 m. jis tampa ypatingosios operatyvinės grupės „Zepрelin“ komandos viršininku. Stovykloje buvo apie 200 aktyvistų, padalintų į 5 būrius pagal tautybę – iš gruzinų, armėnų, azerbaidžaniečių ir t.t. Po 2-3 mėn. apmokymų kursantai buvo pervedami į Eupatorijos stovyklą.

1942 m. stovykla buvo perkelta į Aušvicą, o po metų išformuota. Netinkami tolesniam darbui agentai pateko į Lenkijoje veikiančius nacionalinius legionus, o kiti – į Krymą. Į zonderkomandą „Zepelin“ buvo atrinkti patys gabiausi diversantai. 1943 m. balandį panaikinus stovyklą Aušvice, M. Kurmis taip pat gavo kontržvalgybos užduotį: skristi į Iraną.

Visi sužiuro į Iraną

Tiesa, pasak sovietinių žvalgybininkų prisiminimų, M. Kurmis dar atsakė už „Zepрelin-Nord“ veiklą. Šio užsienio žvalgybos skyriaus štabas buvo įsikūręs Pskove ir atsakė už diversantų ruošimą Baltijos fronte. Vienoje iš tokių knygų – žvalgybos pulkininko Nikolajaus Luzano „Karinė žvalgyba. Vakar. Šiandien. Rytoj“******* aprašoma, kaip žlugo nacių diversantų planai užverbuoti sovietinius agentus, sunaikinti išdavikus ir sutrukdyti įgyvendinti planą „Ringas“, sunaikinant Staliną… Tokių skaitalų šiuolaikinėje Rusijoje pasirodė nemažai. Sovietinių saugumiečių paistalais sunku patikėti.

Bet grįžkime prie M. Kurmio ir jo paskutinės operacijos, Berlyne vadintos „Martin“. Čia būtina priminti kai kurias pasaulinio karo aplinkybes.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Iranas tapo kariaujančių valstybių taikiniu, siekiant jo naftos išteklių. Konfliktas tarp sąjungininkų (Australijos, Didžiosios Britanijos (jos sudėtyje buvo ir kolonijinės Indijos pajėgos bei SSRS) ir Irano kariuomenės prasidėjo 1941 m. rugpjūčio 25 d.  Vadinamuoju „Transirano koridoriumi“, į Sovietų Sąjungą ėjo ne tik iš Irano, bet ir iš JAV bei britų salų ir net iš Australijos, iš viso apie 10 tūkst. tonų krovinių per mėnesį. Ilgametis Irano valdovas šachas Reza Pechlevis sugalvojo modernizuoti visus transporto kelius, bet tam sąjungininkams reikėjo užimti Irano naftos versloves ir naftotiekius. Karinė operacija truko tris savaites.

Reza Pechlevis buvo palankus Trečiajam reichui ir jo lyderiui Hitleriui. Nacistinė Vokietija nuo karo pradžios kėlė pavojų ne tik lendlizui per Šiaurės jūrą, bet aktyviai veikė ir Persijos įlankoje bei Artimuosiuose rytuose. Sovietiniai vadovai neslėpė tolimesnių savo planų – prijungti iranietišką Azerbaidžano dalį ir Turkmėnistaną su SSRS ir į islamo valstybę atvesti komunistų valdžią. Irano šachas atmesdavo sąjungininkų reikalavimus ir stiprino ryšius su Trečiuoju reichu. Tik tokių santykių dėka Teheranui pavyko iš holokausto apimtos Europos išgabenti tūkstančius žydų, kuriems šachas suteikė Irano pilietybę.

Šacho flirtas su Berlynu prasidėjo dar prieš tai, kai Hitleris tapo Vokietijos reichskancleriu. Po 1933 m. fiureris sąmoningai stiprino savo asmeninius „dvasinius“ ryšius su islamu. Apie tai žiniasklaidoje jau rašėme********.

Kodėl Hitleris tapo musulmonu?

Jo biografai pastebėjo, kad Hitleris siekė tapti musulmonu. Jaunystėje buvęs prisiekęs katalikas, vėliau savo asmeniniam architektui Albertui Špėjeriui (Albert Speer) skundėsi: „Mūsų nelaimė yra ta, kad pasirinkome neteisingą religiją. Kodėl tai turi būti krikščionybė, įtvirtinanti nuolankumą ir neryžtingumą?“ O štai islamas – tikrų vyrų religija (Männerreligion). Islamo kariai patekdavo į rojų kartu su savo vadais (guru) ir vyno upėmis, ir tai, anot fiurerio, labiau atitiko „vokiškąjį temperamentą“, negu „žydiškas niekšingumas ir popų plepalai“ krikščionybėje. Hitleris pavyzdžiu kėlė Turkiją, bet prieš karą jo visas dėmesys buvo sutelktas į Iraną.

Iraniečiai buvo paskelbti „grynakraujais arijais“, ir nacių SS rasių valdyba leido tuoktis vokietėms su Irano politinio, karinio ir ekonominio elito vyrais. Vokiečių propagandistai net paleido gandus, kad A. Hitleris neva gimė su žalia juosta aplink juosmenį (tai pripažintas musulmoniško šventumo ženklas) ir yra laukiamas imamas Mahdi – pagal šiitų kanonus būsimas 12-as imamas – pranašo Muhamedo įpėdinis, kuris po pasaulio pabaigos ateis vadovauti musulmonams ir atkurs teisingumą ir gerovę Žemėje. Galų gale jie tvirtino, kad A. Hitleris priėmęs islamą ir net pasirinkęs Geidaro vardą.

Bet Irano lyderis šachas Reza Pehlevis (Reza Shah Pahlavi (1877–1944), valdęs Iraną nuo 1925 iki 1941 m., neužkibo ant asmeninės Hitlerio meilės islamui kabliuko, nors 1933 m. Berlyne pats sėmėsi nacistinių idėjų. Britams ir sovietams spaudžiant, jis neskubėjo sudaryti sąjungos su naciais, tad jie šachą nutarė likviduoti. 1941 m. rugpjūtį sovietų ir britų kariuomenei okupavus Iraną, šachas atsisakė sosto, buvo išvežtas kaip belaisvis į PAR ir po trijų metų mirė Johanesburge. Irano šacho vietą užėmė jaunesnysis įpėdinis 32 m. sūnus Mochamedas. Jis pasirašė draugystės sutartį su Didžiąja Britanija ir SSRS, gi vokiečiams buvo rekomenduota palikti šalį.

Berlynas pajuto pavojų. Vokiečių ir britų žvalgybos operacijos Irane išsamiai aprašytos Adriano O‘Sullivano veikale*********.

Dar 1941-ųjų birželio pradžioje nacių žvalgybos admirolas Vilhelmas Kanaris (Wilhelm Canaris) atvyko į Teheraną organizuoti šacho likvidavimo jam priešiškos kaškajų (pietų tiurkų klajoklių) genties rankomis, o po dviejų metų, 1943 m. liepos 17-ąją, jų kontroliuojamoje zonoje išsilaipino 5 žmonių vokiečių desantas, kuriam vadovavo tuomet 52 m. sulaukęs buvęs gestapo pasiuntinys Kaune oberšturmfiureris M. Kurmis. Jis buvo specialiai parengtas jo vardu pavadintai operacijai „Martin“ paties tuo metu jau pagarsėjusio žvalgybininko Oto Skorcenio (Otto Skorzeny). Kaškajai su 20 tūkst. raitelių tuo metu buvo opozicijoje valdančiam Pechlevio režimui. Jų vadas buvo šachas Nasir- Khanas, kurį R. Pechlevis buvo pasiuntęs į kalėjimą ir nužudęs jo tėvą Ismail-Khaną bei atėmęs geriausias žemes. Kaškajai netoli Farso miesto kontroliavo nedidelį 1500×1000 metrų ploto oro uostą. Jame ir nusileido „Martin“ grupė.

M. Kurmis kaškajų šachui vežė dovanų – auksinį revolverį su užrašu ir auksinių monetų prikimštą sakvojažą… Bet tą mėnesį kaškajai pralaimėjo gerai organizuotai anglų kariuomenei, o šachas Nasiras buvo priverstas išduoti vokiečių agentus britų žvalgybai. Taigi, vos tik nusileidęs M. Kurmis buvo iraniečių sučiuptas ir perduotas anglams. Iš britų majoro W. Magan telegramos su atžyma „Nedelsti“: M. Kurmis 1944 m. kovo 27 d. mėgindamas pabėgti iš Farso provincijos Firuz-Abado kalėjimo ligoninės, išsisuko karinės apsaugos, šoko pro langą ir užsimušė (pagal kitą pranešimą susižeidęs jis vėl buvo atgabentas į vidų, bet greitai mirė). Teherano protestantų kapinėse iki šiol stovi nedidelis antkapinis paminklas. Ant jo užrašyta: Martin Kurmis Hauptmann ca.29.03.1944 . 2011 m. kapas Teherano protestantų bendruomenės buvo surastas ir atnaujintas.

Tyrėjai pastebi**********, kad M. Kurmis buvo „fanatiškas, nestabilus ir blogo temperamento“, todėl visą laiką dėl vadovavimo konfliktavo su ANTON grupės vadovu Bernhardu Schulze-Holthus ir kitais ir kėlė sumaištį diversantų komandoje.

————————————————-

*http://www.silaine.lt/2009/2009-09-08/Silaine_Pukis-17.htm

*Saulius Bartninkas, Vasilijus Safronovas. Klaipėdos krašto gyventojų pronacistinių orientacijų XX a. 4-ajame dešimtmetyje vertinimo problema, Klaipėda, 2008.

**Č. Iškauskas. Ką žinome apie 1934 m. nepavykusį karinį pučą, str. 2014 06 15 DELFI:  https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/c-iskauskas-ka-zinome-apie-1934-m-nepavykusi-karini-puca.d?id=65036085

***https://www.delfi.lt/kultura/nuomones/istorijos-riteris-vardu-augustinas.d?id=80500905

*****http://www.partizanai.org/i-laisve-1955-7-44/829-sveciuose-pas-kurmi?fbclid=IwAR1rhOU3JhgR_q1_x5EN6D7zbRmm7P_Kttor0RAdwaZaI5J1Jk38XEeEyWw

******Kazys Škirpa. Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti, Vašingtonas, 1973.

The post Įdomios istorijos. Lietuvis, kėsinęsis į Irano šachą… appeared first on Voruta.

Česlovas Iškauskas, www.voruta.lt

Šioje rubrikoje skaitytojui siūlome straipsnį, kuris buvo skelbtas 2022 m. autoriaus išleistoje knygoje „Lietuviais esame mes gimę“.

Įžangai

Kiekviename istorijos tarpsnyje yra sava „razina“. Jų buvo nuo pat šv. Brunono žygio į Lietuvą daugiau kaip prieš 1000 metų.

Ne, pats Brunonas Kverfurtietis nebuvo lietuvių kilmės, jis buvo kilęs iš kilmingos dabartinės Saksonijos didikų giminės. Su Lietuva jis buvo susijęs tik tiek, kad Kijevo Rusios, Prūsijos ir Lietuvos pasienyje misionierius pagonių su 24 savo palydovais buvo sučiuptas, nukirsdintas, o jo galva įmesta į Alstros upelį (istorikai mano, kad tai Aistos upelio pavadinimas, jis buvo kažkur dabartinės Marijampolės apskrities teritorijoje, Vilkaviškio rajono Piliakalnių kaimo apylinkėse). Tačiau tai lėmė pirmą Lietuvos, t.y. Litua, paminėjimą Kvedlinburgo analuose…

Bet pasukime į dabartinius amžius. Ar žinote, kad, kaip Ameriką galbūt atrado lietuvis, taip  Antrąjį pasaulinį karą pradėjo irgi lietuvis?

Kai iš čekų Ostravos automobiliu kertate sieną ir pasukate link lenkų Katovicų, šone lieka nedidelis pasienio miestelis Glivicė. Tada vokiečių žemėlapiuose jis vadinosi Gleiwitz. Čia 1939 m. rugpjūčio 31 d., maždaug 20 val. vakaro, buvo įvykdyta provokacija, davusi pradžią Lenkijos okupacijai, tai yra naujam pasauliniam karui. Operacijai vadovavo Rytprūsiuose gimęs suvokietėjęs lietuvių kilmės SS šturmbanfiureris, 28-erių metų Alfredas Helmutas Naujokas (Alfred Helmut Naujocks arba Naujokaitis), po karo liudijęs Niurnberge ir 1960 m. su Günteriu Peisu parašęs prisiminimų knygą „Žmogus, kuris pradėjo karą“ („The Man who Started the War“)*.

Viskas buvo iš anksto suplanuota nacių provokacija.

Išvakarėse, apie 16 val., A. H. Naujoko vadovaujama 5–6 civiliais apsirengusių esesininkų grupė gavo sutartinį signalą „Senelė mirė“, ir 20 val., apsimetusi lenkų sukilėliais, įsiveržė į radijo stoties technines patalpas, kur dirbo vos keli žmonės, imitavo susišaudymą, kurio metu neva buvo nukautas pirmas Antrojo pasaulinio karo vokietis – vietinis Silezijos gyventojas Franciszekas Honiokas. Visas susišaudymas sąmoningai pateko į mikrofonus, buvo girdimi lenkiški šūksniai. Paskui incidento vieton buvo pamėtėta dar keletas abvero uniformomis aprengtų lavonų, iš anksto atvežtų iš koncentracijos stovyklos, nužudytų netoliese esančiame miškelyje.

Provokacija atrodė gana įtikinamai, kad net „Lietuvos aidas“ kitą rytą pranešė, jog „lenkų sukilėliai užėmė Gleivico radijofoną“, o  rugsėjo 1-osios 4.40 val. ryto liuftvafės bombonešiai jau atakavo Vyslos upę prie Tčevo (Dirschau). Tiesa, pranešimo pavadinimas raudonomis raidėmis buvo su klaustuku gale: „Lenkų sukilimas Gleiwitze?“, o paantraštė informavo: „Lenkai tas žinias griežtai paneigia.“ Minėtame Lietuvos aido numeryje šalia įvykių Gleivice aprašymo įdėtas straipsniukas „Nepaliaujami incidentai Lenkijos Vokietijos pasienyje“.

Nacių logika buvo naiviai paprasta: jei pavyktų įrodyti, kad lenkai pirmieji atakavo Vokietiją ir įsiveržė į jos teritoriją, Anglija ir Prancūzija neturėtų formalaus pagrindo stoti Lenkijos kaip agresorės pusėn ir išvengtų ankstesnių įsipareigojimų lenkų atžvilgiu. Net Gebbelso propagandiniai pranešimai nuskambėjo nepaprastai greitai. Rugsėjo 1-osios rytą Hitleris reichsdage pranešė, kad lenkai net 14-oje vietų peržengė reicho sieną, be to sugriovė strategiškai svarbų tiltą per Diršau upę. Nors lenkai greitai paneigė Berlyno pranešimus, bet Gleivico operacija (vokiškai „Der Fall Gleiwitz“, lenkiškai „Operacja Himmler“) jau davė savo vaisių, ir rugsėjo 3-ąją, kai karą Vokietijai vis dėlto paskelbė Anglija ir Prancūzija, karo veiksmai Lenkijos teritorijoje jau buvo įsisiūbavę. Berlyne dar buvo sukurta speciali komisija, kuriai vadovavo tie patys SS grupenfiureris Arthuras Nebe ir A. H. Naujoko viršininkas Geinrichas Mulleris. Per keletą dienų ji paskelbė savo išvadas, kad provokaciją iš tikrųjų įvykdė lenkai…

Bet grįžkime prie tariamo lietuvio asmenybės. Visi žinynai ir biografijos skelbia, kad SS šturmbanfiureris A. H. Naujocks gimė 1911 m. rugsėjo 20 d. Kilyje – didžiuliame Vokietijos uoste. Tačiau istorikams akivaizdu, kad jo pavardė išduoda baltiškąją kilmę. Antai, istorikas Arūnas Vyšniauskas „Kultūros baruose“ 2010 m. rašė**: „Naujokas“ – taip Rytprūsiuose, lietuvių gyvenamoje teritorijoje, buvo vadinamas naujai atsikėlęs žmogus, o pavardė Naujocksas yra kilusi iš „naujoko“ (naujakurio) lietuviškos pravardės. (Viena iš versijų, kaip kaimuose atsirado daug naujakurių, buvo pateikta kun. Jono Reitelaičio, parengusio keletą studijų apie bažnytines parapijas. Jis tvirtino, kad daugiausiai naujakurių apsigyveno tose teritorijose, kurių beveik visus gyventojus išnaikino 1710 m. maras. Prūsijai priklaususios žemės nebuvo išimtis…).

Tokią ar panašiai skambančią pavardę Rytprūsiuose turėjo nemažai žmonių, genealoginių duomenų bazėse yra Naujoks, Naujox, Naujock, Naujokat, Naujokeit, Naujokeitis… Solidus vokiškas pavardžių žodynas DUDEN nurodo, kad pavardė Naujocks, iš pradžių paplitusi Rytprūsiuose, yra lietuviškos kilmės. Vokiečių genealogijos serverio paieškoje įvedus Naujocks pavardę, duomenų bankas pateikia keliasdešimt asmenų tokia pavarde. Kai kurie iš jų XIX a. gimę Rytprūsiuose, gyvenvietėse su lietuviškais pavadinimais, ir net turėjo lietuviškus vardus.“ Pavyzdžiui, Jurgis Naujocks, gimęs 1869 m. Klaipėdos krašto kaime „Lilischken“ (Liliškės). Jis buvo Priekulės atstovas, pasirašęs 1923 m. sausio 19 d. Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto deklaraciją dėl prisijungimo prie Lietuvos Respublikos. Žmonės šia ar panašia pavarde išsklido plačiau po Vokietijos žemes.

2009 m. Australijos spaudoje, pastebi A. Vyšniauskas, pasirodė Alfredo Naujockso pavardę minintis straipsnis pavadinimu „Šūvis, kuris uždegė Europą“***. Jame peršama analogija su teroristinės jaunimo grupuotės „Mlada Bosna“ nario serbo Gavrilo Principo išpuoliu, kai 1914 m. atvirame automobilyje miesto gatvėje iš kelių metrų atstumo dviem mirtinais šūviais jis nušovė Austrijos erchercogą Franzą Ferdinandą ir jo žmoną ir taip įžiebė Pirmąjį pasaulinį karą.

Bet ši analogija, kaip ir teiginys, jog šis lietuvių kilmės esesininkas pradėjo II pasaulinį karą, istorikui A. Vyšniauskui kelia abejonių. Jis pasitelkia lenkų istorikų teoriją, pagal kurią pirmaisiais karo šūviais laikoma vokiečių karinio laivo „Schleswig-Holstein“, su tariamai draugišku vizitu stovėjusio Dancigo (Gdansko) uoste, pabūklų salvė įlankoje. „Naratyviniu patriotiniu požiūriu yra geriau pabrėžti, kaip atkakliai lenkai visą savaitę gynėsi apsuptame Vesterplatės pusiasalyje Baltijos jūros pakrantėje, – pastebi autorius. – Lenkai savo istorijos vadovėliuose pastaruoju metu akcentuoja, esą pasaulinis karas prasidėjo todėl, kad Lenkija pasipriešino nacių Vokietijos agresijai. „Lenkijos gynybinis karas – Antrojo pasaulinio karo pradžia“ – toks skyrelio pavadinimas istorijos vadovėliuose gana dažnas****. Jis skamba herojiškai. Nors Lenkija kariniu požiūriu buvo sutriuškinta palyginti greitai (pagal vokiečių Blitzkrieg strategiją), mūsų kaimynai istorijos vadovėlius rašo taip, kad ugdytų lenkų moksleivių patriotizmą. O nešvarioje Gleivico istorijoje įžiūrėti ką nors herojiška būtų sunku.

Kai kurie lenkų istorikai mano, kad pirmoji gyvenvietė, patyrusi nacių Vokietijos agresiją, buvo Veliunio miestelis, kurį Liuftvafės bombonešiai ėmė bombarduoti rugsėjo 1 d. maždaug 4 val. 40 min. ryto. Kai kas karinių veiksmų pradžia laiko 4 val. 34 min., kai keli vokiečių bombonešiai atakavo tiltą per Vyslos upę prie Tčevo (lenkiškai Tczew, vokiškai Dirschau). Toje vietoje palei Vyslos upę ėjo siena tarp Lenkijos ir Laisvojo Dancigo miesto. Antpuolio iš oro tikslas – ne subombarduoti tiltą, o sutrukdyti galimiems bandymams jį susprogdinti, nes tiltas, buvęs lenkų rankose, turėjo itin svarbią reikšmę Vokietijos susisiekimui su Rytprūsiais. Yra ir daugiau įrodymų, kad vokiečiai vykdė provokacines operacijas visame reicho ir Lenkijos pasienyje.

Šiaip ar taip A. H. Naujocks pavardė linksniuojama visose karo pradžios analizėse. Jis vaizduojamas jau jaunystėje naciams ištikimas veikėjas. Jis Kilyje studijavo inžineriją, gavo tiksliosios mechanikos inžinieriaus diplomą. 1931 m. įstojęs į SS, buvo neblogas boksininkas ir „dažnai nokautavęs komunistus“. Atėjus Hitleriui į valdžią, 1934 m. vadovavo Rytų Berlyno SD grupei, kuriai savo ruožtu vadovavo Reinhardas Heydrichas. Netrukus perėjo į III SD skyrių, kuris užsiėmė provokacijomis užsienyje. 1935 m. sausio 23 d. jo vadovaujama juodaraiščių grupė atakavo prieš nacius transliavusią radijo stotį Čekoslovakijoje, Slapio miestelyje. Čia žuvo Vokietijos radijo pradininkas Erichas Formis. Paskui jis atsakė už operaciją „Bernhard“ – padirbtų banknotų išmetimą Didžiosios Britanijos teritorijoje.

Po naciams sėkmingos operacijos Gleivice H. Naujocks dalyvavo ir kituose incidentuose, pavyzdžiui, lapkričio 9 d. sunaikinant du britų agentus Nyderlandų Venlo mieste. Šie lapkričio 8-ąją esą rengė pasikėsinimą į A. Hitlerį. Ši provokacija vėlgi tapo įsiveržimo į šalį kitų metų gegužės 10 d. dingstimi.

A.H. Naujocks 1941 m. išėjo iš SD, kai susipyko su R. Heydrichu, ir pateko į Waffen-SS. Metus jis buvo okupacinių pajėgų ekonomikos administratoriumi Belgijoje. Šios pajėgos buvo tarsi neutralios, bet, kita vertus, kaip rašo žinynas „Kas ir kuo buvo nacių Vokietijoje?“*****, kartu vadovavo Danijos pasipriešinimo judėjimo dalyvių persekiojime bei žudynėse. Pavyzdžiui, 1943–1944 m. jis dalyvavo teroristinėje akcijoje Danijoje vadinamoje „Peter“ grupėje, 1944 m. sausio 5 d. nužudant antifašistą, liuteronų pastorių, dramaturgą ir poetą Kajų Munką (Kaj Munk, tikroji pavardė – Kaj Harald Leininger Petersen).

Pajutęs, kad jo karjera krypsta vakarop, 1944-ųjų spalio 19 d. pats pasidavė amerikiečių pajėgoms. Siekdamas išvengti atsakomybės už karinius nusikaltimus, A. H. Naujocks pasiūlė savo paslaugas ir jiems, bet šie atsisakė. Niurnbergo procese liudijęs H. Naujocks teigė vykdęs gestapo vado Heinricho Müllerio nurodymus (jo liudijimas teisme paskelbtas rinkinyje „Nacių konspiracija ir agresija“ 1945 m. lapkričio 20 d.******), tad kalėjimo išvengė, o 1947 m. kovo 17 d. pateko į karo belaisvių stovyklą Nr.611596 (žr. nuotr.), iš kurios nesėkmingai mėgino pabėgti. 1947 m. buvo perduotas Danijai ir nuteistas, po trejų metų išėjo į laisvę. Turėjo savo verslą Hamburge, pardavinėjo savo memuarus, padėjo vykdyti Otto Scorzeny planą „Odessa“(„Organization der SS Angehėrigen – Organization of SS Members“), pagal kurį rengė nacių pasitraukimą į Lotynų Ameriką, bet pats pasiliko Vokietijoje ir mirė nuo širdies smūgio sulaukęs 54-erių 1966 m. Hamburge, nors kitais duomenimis – 1960 m. balandžio 4 d.

Keletą dienų trukusioje Niurnbergo proceso apklausoje nuo 1945 m. lapkričio11 d. (An Hour with Alfred Naujocks: Nuremberg Interogation 9/11/45) A. H. Naujocks tardytojui pulk. Howardui A. Brundage tvirtina, kad jam 33-ji, išsiskyręs, turi du vaikus, viliasi, kad jie gyvi, kad nacių partijoje buvo nuo 1931 m. iki 1941 m. pradžios, kai išsiskyrė nuomonės su Heydrichu, tada tarnavęs Waffen SS. Jis dvejus metus mokęsis variklių konstrukcijos, o SS patraukė, kai nusipirko motocikla su nacių svastika, tai jį ir paviliojo į SS. Pasimokęs Kilyje mašinų inžinerijos, išvyko į Berlyną, kur dirbo PI („Politinė informacija“, vėliau, 1934 m. vasarą ar rudenį pervadinta į SD). Gaudavo 100 markių per mėnesį. (Šis tardymas perkeliamas į kitas dienas, todėl gana ilgas, apimantis ir operaciją Gleivice, bet įdomus).

Kai kurių istorikų manymu, Gleivico provokacija buvo gangsteriškais metodais įvykdyta karo išvakarėse, bet ja vokiečiai siekė ne sukelti pasaulinį karą, o duoti propagandinį argumentą Londonui ir Paryžiui, kad nevykdytų savo kaip sąjungininkų įsipareigojimų Lenkijos atžvilgiu, atseit, agresorė yra ji pati. Alfredas Helmutas Naujokas nedavė „starto“ Antrajam pasauliniam karui, to karo pirmojo šūvio neiššovė.

Taip, tai buvo uolus nacių sraigtelis, vykdęs kiekvieną jų, nors ir brutaliausią, pavedimą. Vis dėlto baltiškos kilmės žmogus, pradėjęs Antrąjį pasaulinį karą, nors ir tapęs niūriu nusikaltimų simboliu, vertas mūsų dėmesio, mūsų atminties..

———————————————————————

*Florian Altenhöner, Der Mann, der den 2. Weltkrieg begann. Alfred Naujocks: Fälscher, Mörder, Terrorist, Miunchenas, 2011.

**http://www.kulturosbarai.lt/uploads/news/id20/KB_2010_7-8_pdf

***P. Wilson. The shot that ignited Europe, The Australian, August 29, 2009.

**** Poznajemy przeszłość. Od 1939 roku do czasów współczesnych / Podręcznik dla liceum ogólnokształcącego, liceum profilowanego i technikum. Toruń, 2004.

***** Robert S. Wistrich, Who’s Who in Nazi Germany

******“Nazi conspiration and aggression“, Vol. V (p.739), Vašingtonas, 1946; taip pat: The Gestapo on Trial– Evidence from Nuremberg, Barnsley (JAV), 2014 (p.19).

The post Įdomios istorijos. Antrąjį pasaulinį karą pradėjo lietuvis? appeared first on Voruta.