Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.silales-artojas.lt, www.iskauskas.lt

„Jeigu būtų mano valia, Volodymyrui Zelenskiui Nobelio taikos premiją įteikčiau nelaukdamas gruodžio“, – prasitarė vienas politologas. Tokį jo sprendimą lėmė ne tik Ukrainos atsparumas Rusijos agresijai fronte, bet ir neįtikėtini Kyjivo diplomatiniai manevrai.

Politologas vardija: Ukrainos prezidentas kilniaširdiškai leido saugiai surengti pergalės paradą Raudonojoje aikštėje, gerokai įbaugino Putino kariauną atakavęs Sankt Peterburgo prieigas per vadinamojo „rusiškojo Davoso“ forumą, galų gale paskelbė atvirą laišką Putinui, siūlydamas susitikti ir nutraukti beprasmį karą.

Galbūt visa tai netelpa į tradicinės diplomatijos rėmus, tačiau visam pasauliui pademonstravo, kas yra kas. Buvęs kandus humoristas savo televizijos projekte „Kvartal – 95“ (pas mus šios laidos ir šiandien kartojamos per kabelinę televiziją) V. Zelenskis griebėsi tokių diplomatinio spaudimo priemonių Kremliaus diktatoriui, kurios pasiteisino su kaupu. Štai kad ir pastaroji: atviras kreipimasis į Putiną nutraukti brolžudišką karą.

Laiškas buvo paskelbtas birželio 4 dieną – Putino kalbos Sankt Peterburgo ekonomikos forume išvakarėse. V. Zelenskis siūlė be įšankstinių sąlygų su juo susitikti ir susitarti nutraukti agresiją. Apžvalgininkai mano, kad iš tikrųjų šis laiškas daugiau skirtas Putino aplinkai, kurioje pastebimas nepasitenkinimas ilgai užsitęsusiu ir bevaisiu karu, alinančiu Rusijos ekonomiką.

Putinui neliko kur dingti: nei nutylėti šį pasiūlymą, nei jį priimti. Niekas pernelyg ir nesitikėjo, kad su juo Kremliaus vadovas sutiks: tokiu atveju jis būtų saviškių nulinčiuotas kaip nepasiekęs jau 1566 dienas užtrukusio karo tikslų.

Tiesa, V. Zelenskis laiške nevengė dygios retorikos apie Putino amžių ir gręsiantį politinį neįgalumą. Psichologai mano, kad taip buvo patikrintas jo jautrumo laipsnis. Bet nors 73 metų Putinas ir neparodė įsižeidęs, forume pasakytoje kalboje, vengdamas minėti V. Zelenskio pavardę, sakė, kad „ svarbiausia būnant valdžioje – veiksnumas“, ir, esą, jis – ne uzurpatorius kaip priešininkas. Galų gale Putinas pareiškė, kad laiškas yra „chamiškas“, kad „nemato prasmės“ susitikti ir, kreipdamasis į kariaujančius fronte, paragino: dirbkite, broliai! Tai reiškė, kad Kremlius atmeta bet kokias taikos derybas. O Londono „The Independent“ mano, kad tai blogėjančios Putino fizinės ir psichinės sveikatos pasekmė…

Kaip ir pasitinkant forumą, taip ir paskutinę jo dieną, sekmadienį, atsiliepiant į Putino demaršą, daugiau kaip 1000 km įveikę Ukrainos bepiločiai aparatai vėl atakavo kadetų korpusą Kronštate, Peterburgo naftos terminalą, Jūrų technikos institutą Lomonosove, karinį jūrų terminalą Ižore. V. Zelenskis tai pavadino geriausiomis sankcijomis agresijai.

Sankt Peterburgo gubernatorius A. Beglovas pirmą kartą nuo karo pradžios patarė gyventojams neišeiti iš namų ir saugotis naujų antskrydžių. Putino gimtasis miestas pakraupęs: karas pasiekė ir antrąjį pagal dydį Rusijos miestą, kurio žmonės yra išgyvenę nacių blokadą 1941-1944 m. Jo augintinis Putinas nesugeba susidoroti su paties iškeltais uždaviniais? Turint galvoje, kad Sankt Peterburgas nuo senų laikų turėjo savo ne tik kultūrinę, bet ir politinę „aurą“, buvo dažnai nesutinkantis su Maskvos elito sprendimais, nusivylimas Kremliumi dar didesnis.

Dar pridurtume neseniai atliktą Rusijos gyventojų apklausą, pagal kurią pozityvumo valdžios atžvilgiu indeksas šalyje nukrito iki 35 proc, tik tarp jaunimo jis didesnis – 44 proc. Putino reitingai irgi pamažu leidžiasi. Kaip besusuksi, jam ši situacija nepalanki.

V. Zelenskio laiškas netiesiogiai buvo skirtas ir Donaldui Trumpui, kuris iš pradžių išreiškė pasitenkinimą Kyjivo kreipimusi, o po Putino atsakymo tik numojo ranka ir vietoj vertinimo dar kartą pasigyrė savo pastangomis. Tai dar kartą įrodo, kad Vašingtonas atsiriboja nuo Europos, o ar tai teisinga pozicija, D. Trumpą rinkėjai įvertins tarpiniuose rinkimuose lapkritį.

Kaip jau įsitikinta ne kartą, Kyjivui belieka sunkiausias variantas – priešintis iki galo.

V. Zelenskis nenuilsta. Sekmadienį Londone jis susitiko su Emmanueliu Macronu, Keiru Starmeriu ir Friedrichu Merzu, kad suteiktų naują impulsą bandymams užbaigti karą.

Nebe reikalo į Kyjivą buvo užsukęs NATO generalinis sekretorius Markas Rutte. Mat, aljanso valstybės narės diskutuoja apie naują 70 mlrd. eurų karinės pagalbos Ukrainai paketą ir apie jį gali pranešti jau kitą mėnesį Ankaroje įvyksiančiame NATO viršūnių susitikime.

Taigi, įkaitusioje šachmatų lentoje Ukrainos vadovas laimėjo bent pėstininką, tačiau jis labai svarbus visoje partijoje. Kalbama, kad viešą laišką Putinui padėjo redaguoti Ukrainoje esantis mirtinu Putino priešu virtęs, 2023 m. balandį į „užsienio agentų“ sąrašą įtrauktas Aleksandras Nevzorovas, bet kiti tvirtina, kad skaudžiai įgelti sugeba ir pats buvęs satyros specialistas.

Tokie unikalūs Ukrainos lyderio ėjimai gal ir neatneša apčiuopiamos naudos šiandien, bet jie atskleidžia tikrąją priešininko grobikišką esmę.

The post Gudrus V. Zelenskio ėjimas appeared first on Voruta.

„Autoritarizmas kyla visame pasaulyje, įskaitant Europą ir Jungtines Valstijas. Populistiniai judėjimai stiprėja, dažnai skatinami neišspręstų socialinių problemų, tokių kaip būsto trūkumas, nelygybė ir migracija. Tuo pačiu metu situacija yra sudėtinga. Ne visada aišku, kas nutinka, kai šios partijos ateina į valdžią“, – sako buvęs diplomatas Robertas Serry, kuris jau šį ketvirtadienį ir penktadienį dalyvaus tarptautinėje Sacharovo konferencijoje „Authoritarianism on the Rise“ Vilniuje.

Robertas Serry – buvęs Nyderlandų ambasadorius (pirmasis ambasadorius Ukrainoje), turintis didelę patirtį daugiašalės diplomatijos ir tarptautinių krizių valdymo srityse, dirbęs Jungtinėse Tautose ir NATO Artimuosiuose Rytuose bei Rytų Europoje. Sacharovo konferencijoje jis bus vienas iš pagrindinių pranešėjų (angl. key speaker), kalbėsiantis apie dabartinę tarptautinės teisės griūtį.

Artėjant renginiui kviečiame skaityti interviu su diplomatu apie dabartinius konfliktus pasaulyje: „Nereikėtų pervertinti savo vaidmens, bet aš tai vertinu kaip platesnio Vakarų kolektyvinio nesugebėjimo laiku spręsti problemų atspindį; mes per dažnai nusisukdavome.“

Šešioliktoji tarptautinė Sacharovo konferencija „Authoritarianism on the Rise“ gegužės 21-22 dienomis vyks Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai. Renginys nemokamas, bet būtina registracija: https://sakharovconference.org/

Per visą savo karjerą dirbote labai skirtingose vietose – nuo NATO iki Jungtinių Tautų, nuo Ukrainos iki Artimųjų Rytų. Kada iš tikrųjų supratote, ką reiškia „užsiimti diplomatija“?

Diplomatija gali reikšti daug dalykų. Pradėjau kaip dvišalės diplomatijos atstovas. Prie Nyderlandų užsienio reikalų tarnybos prisijungiau dar būdamas jaunas. Amsterdame studijavau rusų literatūrą ir kalbą, tai ir pritraukė mane į užsienio reikalų tarnybą. Tuo metu, Šaltojo karo metais, į Maskvą buvo galima nuvykti tik kaip žurnalistui arba diplomatui. Aš pasirinkau diplomatiją. Mano antroji tarnyba buvo Maskvoje.

Yra skirtumas tarp dvišalio ir daugiašalio darbo, o daugiašaliame darbe yra daug sričių. Tapau krizių valdytoju, kai prisijungiau prie NATO 1990-ųjų pabaigoje. Tada prasidėjo Serbijos bombardavimas ir tuometinis JT Generalinis sekretorius Ban Ki-moonas mane pasiuntė į pirmąjį NATO vizitą Serbijoje, siekiant atkurti santykius po Miloševićiaus nuvertimo. Prisimenu susitikimą su užsienio reikalų ministru Milanovićiumi. Pirmas dalykas, kurį jis padarė, tai parodė man subombarduotą pastatą, kuriame anksčiau buvo įsikūrusi Gynybos ministerija, ir pasakė: „Pažiūrėkite, ką jūs padarėte.“ Tačiau neapykantos nebuvo. Po trejų metų Serbija prisijungė prie Partnerystės taikos labui. Tai parodė, kokia įtakinga tuo metu buvo NATO. Tai iš tiesų buvo vienas iš labiausiai džiuginančių mano karjeros laikotarpių, nes buvo galima matyti akivaizdžius savo darbo rezultatus.

Taip pat dalyvavau veikloje Šiaurės Makedonijoje, kur bendradarbiaujant NATO, ES ir ESBO pavyko užkirsti kelią dideliam konfliktui. Mes sustabdėme dar vieną tragediją Vakarų Balkanuose. Vėliau vėl dirbau Artimųjų Rytų klausimais, tiek Hagoje, tiek Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje Niujorke.

Taigi mano karjera vystėsi dviem pagrindinėmis kryptimis: Artimieji Rytai ir Rytų Europa. Taip pat tapau pirmuoju Olandijos ambasadoriumi Ukrainoje, o tai buvo labai ypatinga patirtis.

Žvelgiant atgal, tai buvo įvykių kupina karjera. Deja, daugelis šių klausimų lieka neišspręsti. Man skaudu matyti, kad šiandien Ukraina ir Artimieji Rytai yra konflikto būsenoje. Pasaulis jau nebėra toks, kokį pažinau savo diplomatinės karjeros metu.

Jūs buvote ne tik pirmasis Olandijos diplomatas Ukrainoje, bet ir labai svarbiu momentu Kryme atlikote tarpininko vaidmenį tarp Rusijos ir Ukrainos, kol dėl ginkluotųjų pajėgų įsikišimo buvote priverstas palikti misiją. Kiek, Jūsų manymu, tokiose įtemptose situacijose yra svarbi asmeninė drąsa palyginus su instituciniais įgaliojimais?

Asmeninė drąsa yra svarbi – krizių valdymo srityje negalima lengvai išsigąsti. Esu patekęs į pavojingas situacijas, įskaitant Gazą.

Ukrainoje dirbau ambasadoriumi nuo 1992 iki 1996 metų, iškart po nepriklausomybės paskelbimo. Greitai supratau, kokia svarbi Ukraina taps Europai. Be Ukrainos Europa būtų kur kas pažeidžiamesnė atsinaujinusioms Rusijos imperinėms ambicijoms.

Vėliau dalyvavau vadinamosiose „Track II“ veiklose tarp Rusijos ir Ukrainos ekspertų. Prisimenu mūsų paskutinį susitikimą Stambule. Abiejų pusių atstovai sutiko, kad jei prasidėtų karas, tai būtų katastrofa. Jie nenumatė karo, bet numatė jo pasekmes.

Mums buvo sunku patikėti, kad karas iš tikrųjų prasidės, bet aš taip pat žinojau, kad Putinas nebeklausė Rusijos pusės ekspertų. Jis apsistatė vadinamaisiais silovikais: žmonėmis iš žvalgybos agentūrų ir saugumo sektoriaus, tokiais kaip jis pats. Jis ignoravo ekspertų patarimus apie galimas pasekmes, o rezultatas – tas niokojantis karas, kurį matome šiandien.

Jūs taip pat parašėte knygą apie savo patirtį Ukrainoje. Apie ką ji?

Taip, neseniai išleidau knygą Nyderlanduose. Jos pavadinimas, įkvėptas himno – „Nog is Oekraïne niet verloren“ (Amsterdam, 2026) (liet. „Ukraina dar neprarasta“). Jis atspindi tiek situacijos rimtumą, tiek vilties jausmą. Knyga pasakoja apie įvykius nuo Maidano iki dabar.

Knyga prasideda momentu, kuris, mano nuomone, perteikia Ukrainos esmę. 2022 m. spalio 28 d., praėjus pusmečiui nuo karo pradžios, per elektros tiekimo pertrauką Kijeve, vaikščiojau gatvėmis. Vienas jaunas vyras grojo naktį, ir kai aš praėjau pro šalį, jis pradėjo groti Ukrainos himną. Kai paskutinės natos nutilo, iš aplinkinių langų ir balkonų staiga pasigirdo plojimai. Tas momentas man įstrigo kaip vaizdas tautos, kuri nesulaužyta stovi agresijos akivaizdoje.

Jau seniau už sovietinio pilkumo užtvaros aš įžvelgiau šio miesto ir žmonių grožį, kurio didžioji pasaulio dalis dar nematė. Po Sovietų Sąjungos žlugimo aš atvykau kaip pirmasis Nyderlandų ambasadorius į naujai nepriklausomą Ukrainą. Per savo žmoną ir jos šeimą supratau šalies sielą: jos tikėjimą, ištvermę ir troškimą priklausyti Europai.

Ši knyga yra ne tik karinė kronika, bet ir pasakojimas apie žmogiškąjį istorijos veidą bei didesnę suskilusios pasaulio tvarkos krizę. Joje klausiama, kaip Europa gali išsaugoti savo laisvę ir vienybę pasaulyje, kuriame vis labiau dominuoja autokratai, ir ar liberalioji tvarka, kurią kadaise laikėme savaime suprantama, vis dar gali būti atkurta.

Visų pirma, tai yra pagarbos pareiškimas Ukrainos žmonių drąsai. Jų kova mums primena, ką Europa kadaise gynė ir ką ji vėl turi ginti. Ukrainai ir Europai istorija dar nesibaigė.

Norisi pakalbėti apie kitus karinių konfliktų purtomus regionus. Ar apibūdintumėte Palestinos situaciją kaip genocidą?

Aš linkęs sakyti, kad buvo padaryti labai sunkūs nusikaltimai ir karo nusikaltimai. Ar tai reikėtų vadinti genocidu, turi spręsti kiti. Turime atsargiai vartoti šį terminą, ypač turint omenyje, kad patys žydai buvo genocido aukos.

Tuo pačiu metu esu giliai susirūpinęs dėl palestiniečių tautos likimo. Daugelis mano palestiniečių draugų tiesiogiai nukentėjo nuo šio konflikto, o kai kurie jau nebegyvi.

Palestiniečius, taip pat ukrainiečius, libaniečius ir kitus, aš matau kaip sugriautos pasaulio tvarkos, kurioje tarptautinė teisė nebeturi pakankamo svorio, aukas.

Man tai yra tikroji problema: tarptautinės teisės erozija. Turėtume sutelkti dėmesį į pavojingai susilpnėjusios pasaulio tvarkos atkūrimą. Taip pat neturėtume pamiršti „Hamas“ įvykdytų žudynių, tačiau to, kas įvyko vėliau, negalima pateisinti, ir aš nepritariu Netanjahu.

Esate nemažai kalbėjęs ir apie Donaldą Trumpą. Kaip apibūdintumėte šį lyderį ir kaip pasikeitė tarptautinė diplomatija, kai Trumpas iškilo į politinę areną?

Mano nuomone, Trumpas turi autokrato bruožų. Jis yra žmogus, siekiantis valdyti pasitelkdamas asmeninę galią, jis neteikia didelės reikšmės tarptautinei teisei, ir manau, kad jo vadovavimas prisidėjo prie pasaulinės tvarkos susilpnėjimo.

Man labiausiai kelia nerimą tai, kaip greitai įvyko šis poslinkis, taip pat tai, kas vyksta pačiose Jungtinėse Valstijose. Aš jį matau kaip dalį platesnės tendencijos, kuriai priklauso lyderiai, prisidedantys prie tvarkos trūkumo ten, kur mes dabar gyvename, kartu su tokiomis figūromis kaip Putinas ir Netanjahu.

Vilniuje vyksianti tarptautinė Sacharovo konferencija šiemet vadinasi „Augantis autoritarizmas“. Kur pasaulyje autoritarizmą matote ryškiausiai?

Autoritarizmas kyla visame pasaulyje, įskaitant Europą ir Jungtines Valstijas. Populistiniai judėjimai stiprėja, dažnai skatinami neišspręstų socialinių problemų, tokių kaip būsto trūkumas, nelygybė ir migracija.

Tuo pačiu metu situacija yra sudėtinga. Ne visada aišku, kas nutinka, kai šios partijos ateina į valdžią. Pavyzdžiui, Vengrija yra tikrai blogas pavyzdys to, kas gali nutikti. Šalis vis labiau krypsta link autoritarizmo. Manau, kad tam tikru mastu panašias tendencijas galime pastebėti ir Jungtinėse Valstijose, kurias valdo Trumpas. Šie autoritariniai judėjimai kelia pavojų demokratijai.

Tačiau Italija taip pat yra labai įdomus pavyzdys. Giorgia Meloni kilusi iš politinio konteksto, turinčio postfašistines šaknis, tačiau tapusi ministre pirmininke ji tvirtai išlaikė Italijos pozicijas Europoje. Ji taip pat parėmė Ukrainą ir suprato Ukrainos svarbą Europos saugumui.

Matome, kad kai kurie populistų lyderiai, atėję į valdžią, laikosi pragmatiškesnių pozicijų. Aš galiu nepritarti šių judėjimų kilimui, tačiau kai jie atėjo į valdžią, kai kurie iš jų pripažino, kad stipri Europa taip pat atitinka ir jų pačių nacionalinius interesus. Mes net matome, kad kelios iš šių partijų tampa kritiškesnės Trumpo atžvilgiu.

Aš visada buvau susirūpinęs dėl autoritarinių ir populistinių judėjimų kilimo, tačiau vien kritikos nepakanka. Mums taip pat reikia suprasti, kodėl tiek daug žmonių juos remia. Didžioji dalis šio palaikymo kyla iš socialinių ir ekonominių problemų, į kurias nebuvo tinkamai atsižvelgta. Europa turi geriau suprasti, kas neramina jos piliečius, ir užtikrinti, kad į šias problemas būtų reaguojama; priešingu atveju rizikuojame palikti dar daugiau erdvės šioms jėgoms stiprėti.

Kokia, jūsų nuomone, yra nemaloni tiesa apie šiandieninę diplomatiją?

Vienas iš dalykų, kurių nemėgstu, yra tai, kaip daugelis lyderių bandė įsiteikti Trumpui. Atrodė, tarsi jie jį traktuotų kaip naują imperatorių. Be to, diplomatija pasikeitė dėl informacijos sklaidos greičio. Sunku išlaikyti diskusijų konfidencialumą, o tai sumažina veiksmingos diplomatijos erdvę. Be to, pasaulio tvarka susilpnėjo. Transatlantinis aljansas nebėra toks, koks buvo anksčiau. Europa turi tapti stipresnė ir nepriklausomesnė. Ukraina dabar atlieka svarbų vaidmenį Europos saugumo srityje, ypač dėl savo karinių ir technologinių pajėgumų.

Nematau jokios karo Ukrainoje prasmės. Kaip krizių valdytojas, visada tikėjau, kad karai paprastai baigiasi tada, kai abi pusės nebeįžvelgia prasmės tęsti kovą. Ukrainos atveju tas taškas, atrodo, jau seniai pasiektas. Problema su Putinu yra ta, kad jis vargu ar gali sau leisti nutraukti karą dėl pasekmių, su kuriomis galėtų susidurti pačioje Rusijoje. Štai kodėl reikia daryti didesnį spaudimą Putinui, kad jis užbaigtų šį karą, ir čia Trumpas vėl atlieka kvailą vaidmenį.

Jei šiandien pradėtumėte viską iš naujo, ar vis tiek rinktumėtės diplomatiją? Ar šią profesiją rekomenduotumėte jaunai kartai?

Niekada nesigailėjau pasirinkęs diplomatiją. Tačiau tai ne visada lengva ar atlyginama. Man taip pat skaudu matyti, kaip dabar dega du pagrindiniai mano karjeros laukai – Ukraina ir Artimieji Rytai. Nereikėtų pervertinti savo vaidmens, bet aš tai taip pat vertinu kaip platesnio Vakarų kolektyvinio nesugebėjimo laiku spręsti problemų atspindį; mes per dažnai nusisukdavome.

Ukrainos atveju karas iš esmės prasidėjo 2014 m., bet mes to iki galo nesuvokėme. Artimuosiuose Rytuose Vakarų lyderiai dešimtmečius kalbėjo apie dviejų valstybių sprendimą, neturėdami politinės valios jo įgyvendinti.

Europa ir Vakarai dabar susiduria su karais Ukrainoje ir Artimuosiuose Rytuose, o mes beveik nieko negalime dėl to padaryti. Man tai yra liūdna išvada.

Vis dėlto diplomatija išlieka esminė. Be diplomatijos nėra dialogo, o be dialogo nėra kelio į taiką. Tam reikia empatijos ir nuoširdžių pastangų suprasti kitos pusės poziciją. Mums reikia atsidavusių žmonių, ypač daugiašalėje diplomatijoje.

Šešioliktoji tarptautinė Sacharovo konferencija „Authoritarianism on the Rise“ (liet. „Augantis autoritarizmas“) gegužės 21-22 dienomis vyks LDK Valdovų rūmuose. Renginys vyks anglų kalba, jis yra nemokamas, bet būtina registracija: https://sakharovconference.org/

Parengė Giorgia Popolizio ir Aušra Pociūtė

The post NATO ir JT dirbęs diplomatas Robert Serry: Autoritarizmas kyla visame pasaulyje appeared first on Voruta.

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas

Žmogui būdinga klysti. Moralės požiūriu – taip pat. Svarbu, kaip tu susivaldai, neatneši žalos aplinkiniams, neįkaitini visuomenės, ypač jei užimi aukštas pareigas. Kaip sako, juk ne šventieji puodus žiedžia…

Skaitytojui turbūt aišku, kad suku link Putino ir Lukašenkos – šių „mačo“, pasižymėjusių ne tik agresyviomis užmačiomis užvaldyti kitus kraštus, represijomis pakirsti savo gyventojus, bet ir garsėjusius pikantiškais nuotykiais. Žinoma, su moterimis.

Kalbėsime ne apie tai, ką kas matė, stovėdamas prie jų ir jų meilužių lovų. Tai būtų žema. Bet žiniasklaida ir šiandien nuolat primena senas jų nuodėmes ir tai, kad jų „šalutinės“ moterys dar ir dabar apgaubtos diktatorių rūpesčiu.

Štai portalai praneša, kad po Putino rūmų statybos 2023 m.  kompanijai liko šiek tiek pinigų – 6,5 mlrd. rublių (apie 81 mln. eurų šių dienų kursu), kurie buvo pervesti Alinai Kabajevai – grasiajai Rusijos gimnastei ir Putino meilužei. Apie pusė tų pinigų pervesta į fondą „Padangių gracija“, kita – A. Kabajevos sąskaiton, iš kurios ji gauna procentus. Iš to paties fondo 30 mln. rublių finansuojama Peterhofo imperatoriškojo fabriko brangių laikrodžių gamyba, o du tokius laikrodžių modelius savininkė padovanojusi Putinui… Beje, už pusantro kilometro nuo rezidencijos yra Valdajus, kur dažnai atvyksta Putinas ir jo sąjungininkai, o visokiomis pramogomis rūpinasi pati gimnastė bei, kaip tvirtina prieš penkerius metus rezidencijos tyrimą atlikusi A. Navalno komanda, – ir Putino bei Kabajevos sūnelis Ivanas…

Kas dar neaišku? Putino bičiuliai, Rusijos oligarchai ir toliau rūpinasi jo meiluže, kad netruktų „pramogų, lėšų pirkiniams ir visokiems labdara vadinamiems užsiėmimams“. Anksčiau prieš moteris Putinas puikuodavosi savo „mačo“ raumenimis, o šiandien leidžia savo moterims pasirūpinti juo pačiu, jau 73-jų metų seneliu… Juk tikroji buvusi žmona Liudmila – 68 metų filologė, gimusi prie Kaliningrado, po gyvenimo vienuolyne jau ištekėjo antrą kartą ir įgijo Očeretnajos pavardę, dabar užsidirba milijonus iš rusų skolų…

„Batka“ irgi ne pėsčias. Jis stengiasi lygiuotis į savo beveik metais vyresnį kolegą iš Kremliaus, betgi, va, sveikata nebe ta… O kažkada! Dar būdamas santuokoje su vyro vienmete Galina Lukašenka, kuri vadinama gyvanašle ir turbūt iki šiol gyvena kaime Mogiliovo srityje Šklovo rajone, 1994 m. liepos 10 d. vos išrinktas prezidentu ėmė bendrauti su savo gydytoja Irina Abelskaja, kuri po 10 metų, kaip teigiama, jam padovanojo nesantuokinį vaiką. Įdomu, kad ši „dovana“ sutapo su paties Lukašenkos gimimo diena – rugpjūčio 31-ąja. Be savo santuokinių vaikų – jau beveik pusamžių Viktoro ir Dmitrijaus Lukašenka – jis dar turi nesantuokinę dukterį Lizą…

 2023 m. balandį rašiau, kad Lukašenka tiek savo buvusiai žmonai, tiek Abelskajai padeda: atsiunčia produktų, sušelpia pinigais, vietinę valdžią prašė padėti transportu, gydymu. Gražu. Bet tą kartą, jau įsižiebus Rusijos karui Ukrainoje rašiau, kad ir „batka“ neišvengs Hagos teismo. „Juokų metas baigiasi. Nuodėmingo, „kieto“ ir valdingo „batkos“ laikas taip pat senka. Jo negalią išduoda tragikomiški pareiškimai ir apgailėtinas politinis vaidmuo „po Putinu“. Kaip ir savo boso, Lukašenkos ateitis aiški: juk Niurnbergo procese tarp teisiamų nacių nusikaltėlių irgi buvo psichiškai pakrikusių, tačiau pakaltinamų…“, – dariau išvadą portale Voruta.lt.

Ir jokios moteris čia nepagelbės. Ir diktatorių nuotykiai pavirs apgailėtina „balanda“ (iš šių piktžolių verdama kalinių sriuba).

Kvitrina.com

The post Diktatorių nuotykiai: niekas nepamiršta… appeared first on Voruta.

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.voruta.lt

Kilus naujam šurmuliui apie Penktąją koloną, šįkart įsiraususią ne visuomenėje, o aukščiausiame valdžios ešelone, rodo, kad šiomis geopolitinėmis sąlygomis ir Lietuvoje nuspaustas raudonas pavojaus mygtukas. Siūlome jau anksčiau skelbtą straipsnį apie Penktosios kolonos ištakas.

***

Prokremlinių kandidatų sėkmė vykusiuose rinkimuose, tegul tik kai kuriuose Lietuvos regionuose, išbudino kalbas apie niekur nedingusią Penktąją koloną. Šiaip jau apie šią visuomenėje išplitusią mistinę ir kartu realią struktūrą mes pradėjome kalbėti tomis lemiamomis 1991-ųjų sausio dienomis. Ši sąvoka įgavo neigiamą atspalvį, nes reiškė svetimos valstybės ar organizacijos destrukcinę veiklą, kuria buvo siekiama išlaikyti senąjį okupacinį režimą. Tačiau jos reikšmė žymiai platesnė ir nueina gilyn į istoriją.

Šiaip jau kolonos, stulpo simbolika iki mūsų dienų atėjo iš gilios senovės. Kolonos – tai apaštalų, valdžios, Rytuose – falinis simbolis, reiškiantis gamtos reprodukcinę energiją bei visatos polių pusiausvyrą. Suvienyti, vadinasi, sujungti visas savo dalis į vieną. Senovės Egipte penkios kolonos simbolizavo pasaulio visumą. Numerologijoje skaičius 5 simbolizuoja penkis rankos pirštus, išreiškia žmogaus kūno savybes, jo dvasinį gyvenimą, meilę, santuoką, kančią. Iš penkių knygų sudarytas Senasis Testamentas (penkios Mozės knygos, arba Penkiaknygė). Penki laikomas Jėzaus skaičiumi, simbolizuojančiu penkias jo žaizdas.

Islamo tikėjime Koranas fiksuoja penkis Alacho priesakus, kurie yra tarsi visos religijos stulpai: šachadas („Nėra kitos dievybės išskyrus Alachą, o Mahometas – jo pasiuntinys“), saliatas (malda penkiskart per dieną), saumas (pasninko mėnuo Ramadanas), zakiatas (išmalda, pagalba vargšams) ir hadžas (piligrimystė į Meką, į šventąją Kaabą). Štai iš šio penktojo priesako neva ir kilusi platesnė ir dažnai politizuojama 5-osios kolonos reikšmė.

Tačiau stulpų simboliką naudojo ir kitos religijos. Antai budizme ugninis stulpas yra Budos galios išraiška. Krikščionybė tarsi nutolsta nuo tiesmuko šio simbolio aiškinimo, ir dažnai „stulpininkais“ būdavo vadinami atsiskyrėliai asketai, kurie kone visam savo gyvenimui įsitaisydavo ant akmeninio stulpo nedideliame 4-5 kv. m plote. Nors toks gyvenimo būdas keldavo nuostabą, atsiskyrėliai dažnai būdavo skelbiami šventaisiais. Geriausias tokio stulpo pavyzdys yra Delyje, Kutub Minaro minareto kieme daugiau kaip prieš tūkstantį metų pastatyta ir iki šiol nė kiek nepaveikta korozijos 72,5 m. aukščio kolona.

Nežinia, ar yra koks nors ryšys su musulmonų piligrimyste, tačiau politinė 5-osios kolonos sąvoka kai kurių istorikų aiškinimu atsirado per Ispanijos pilietinį karą 1936-1939 m. Tvirtinama, kad „Quinta Columna“ vadinosi generolo Francisco Franco slaptas agentūrinis pulkas, o pats terminas „Penktoji kolona“ priklauso generolui Emilio Molai, gimusiam Ispanijos provincijoje Kuboje ir 50 m. amžiaus 1937 m. birželio 3 d. žuvusio aviakatastrofoje. E. Mola perėjo į Liaudies frontą, kurio būriai kontroliavo šalies šiaurę, o F. Francas – pietinę dalį.

Tuo metu Madride veikė keturi pulkai. Generolas E. Mola suformavo penktąjį, kuris buvo dislokuotas respublikonų užnugaryje. Liepos 18-ąją per sukilėlių radiją ištarti žodžiai „Virš visos Ispanijos giedras dangus“ buvo signalas 1936 m. spalio pradžioje kilusiam maištui Madride, į kurį su savo Šiaurės armija pasuko sukilėliai. Bet jam Madrido taip ir nepavyko paimti. 1937 m. pavasarį jis užėmė baskų regioną, kai vokiečių bombonešiai subombardavo Gerniką. Po generolo žūties kontrolę šalyje perėmė F. Franco, kurio režimas išbuvo iki 1975 m.

Žengdamas į Madridą ir laikydamas jį apsiaustyje, E. Mola skelbė, kad pagrindinė jėga kovoje su respublikonais yra ne tik reguliarioji armija, bet ir sostinėje jau seniai veikianti Penktoji kolona. Pirmieji jos kovotojai (pulke buvo apie 70 tūkst. savanorių) buvo Madrido komunistai (apie 50 proc.), paskui prie jų prisijungė socialistai, kairieji respublikonai, kitų partijų atstovai. Tai iš esmės buvo šnipų ir diversantų pulkas, sėjęs paniką tarp sostinės gyventojų, sabotavęs tiekimus, prekybą, leidęs agitacinius lapelius ir net laikraštį. Ypatingą reikšmę turėjo Penktosios kolonos politiniai komisarai, kurie įmonėse ir įstaigose ragino žmones versti valdžią, žadėjo juos apginkluoti ir išmokyti karo meno. Istorikai tvirtina, kad taip E. Mola tapo nacistų agresijos įrankiu. Nors jis nesutarė su F. Franco, abu vedė slaptas derybas su A. Hitleriu ir B. Mussoliniu. Ispanija II pasaulinio karo metais oficialiai paskelbė neutralitetą, tačiau frankistai vis tiek liko ištikimi fašistinėms idėjoms.

Nežinia, kas anksčiau, bet A. Hitleris sėkmingai perėmė ispaniškąją Penktosios kolonos patirtį (pilietinio karo metais čia keletą kartų lankėsi fiurerio žvalgybos tarnybos Abvero šefas V. Canaris). Nacių agentūros tinklas sėkmingai veikė tiek II pasaulinio karo išvakarėse, tiek jo metu. Kai kas tvirtina, kad ją panaudojo ir Lietuvoje, įsteigdamas Lietuvių aktyvistų frontą (LAF), padėjusį reicho kariuomenei išvalyti kelią nuo bolševikų.

Bet kai kurie šaltiniai teigia, kad Penktosios kolonos prototipas 1935 m. buvo sukurtas nacistinėje Vokietijoje. Slaptas žvalgybos būrys, kuriam vadovavo admirolas Vilhelmas Canaris (vėliau jis tapo Hitlerio priešu ir, įtarus jį ryšiais su JAV žvalgyba, 1945 m. balandžio 9 d. buvo pakartas koncentracijos stovykloje, likus mėnesiui iki Berlyno kritimo), veikė kitų valstybių teritorijose, ruošdamas dirvą nacių įsiveržimui.

Belieka pridurti, kad ir šiomis dienomis Penktosios kolonos vaidmuo yra keleriopas. Antai prieš 10 metų skelbta, kad Indija kovai su kyšininkavimu ir korupcija perėmė Merilendo universitete dirbančio indų profesoriaus Vijay‘jaus Anando idėją sukurti nevyriausybinę organizaciją „5-oji kolona“ („5th Pillar“), kuri panaudojo neįprastą, bet galingą ginklą – nulio vertės rupijos banknotą. Per akciją „Corruption Killer“ buvo išplatinta 1 mln. rupijų tokių beverčių pinigų, kuriais atsiskaitoma su už įvairias mokamas paslaugas prašančiais kyšio.

Daug kur Penktoji kolona panaudojama ardomiesiems teroristiniams veiksmams. Analitikai pastebi, kad jos tinklas veikia daugelyje pasaulio valstybių, kuriose reiškiami kitų šalių ar organizacijų interesai. Prieš keletą dešimtmečių paaiškėjo, kad labai aktyvi islamo Penktosios kolonos veikla Vakaruose, Artimuosiuose Rytuose jos padaliniu laikoma radikali organizacija „Broliai musulmonai“, ji pastebima Turkijoje, o daugelyje šalių susilieja su ekonominės ir politinės žvalgybos tinklu.

Rusijos diskusijų svetainėje Gidepark.ru galima rasti išsamią Penktosios kolonos veiklos prieš Tarybų Rusiją ir SSRS apžvalgą. Pavyzdžiui, jos cituojamoje M. Sejerso ir A. Kano knygoje „Slaptas karas prieš Tarybų Rusiją“ rašoma, kad 1925 m., dar net neatėjus į valdžią Hitleriui Vokietijoje, Sovietų Sąjungoje pradėjo veikti nacistų infiltruota pogrindinė organizacija „Prompartija“, kuriai vadovavo Plano komiteto pirmininko pavaduotojas L. Rabinovičius, Inžinierių sąjungos veikėjai L. Ramzinas, I. Palčinskis ir kt. Jos tikslas – sabotuoti liaudies ūkį, priimti neteisingus sprendimus, kaip buvo pabrėžta garsioje 1930 m. jų teismo byloje, „nuversti tarybų valdžią, atkurti kapitalizmą“.

1937 m. sausio 23-30 d. surengtas nemažiau garsus antitarybinio trockistų centro teismo procesas. Pagal žinomą Aleno Dalleso direktyvą 1948 08 18 JAV valstybės nacionalinio saugumo tarnyba parengė programą, kaip SSRS sugriauti iš vidaus. Penktajai kolonai taip pat buvo pavesta likviduoti Staliną, tačiau, kaip rašoma Gidepark.ru, jam gyvam esant, vien dėl ryžtingų „generalisimo“ veiksmų to įgyvendinti nepavyko. Istorikas V. Zacharovas tvirtina, kad taip galima pateisinti Stalino represijas ir valymus, ypač jų griebtasi prieš žydus, kurie užėmė aukštus valstybinius postus ir tarp teisiamųjų iš trockistų-zinovjevininkų centro sudarė du trečdalius visų represuotųjų. Daugelis jų buvo iš vokiečių imigrantų aplinkos, kai kurie kaltinami ryšiais su gestapu.

Negana to, rusų istorikai suranda Penktosios kolonos atstovų ir šiuolaikinėje Rusijos istorijoje. Jai priskiriami ne tik SSRS palaidojęs M. Gorbačiovas, jo reformas įgyvendinęs premjeras N. Ryžkovas, privatizacijos architektas A. Čiubaisas, bet ir B. Jelcinas. Tai jis esą Vakarų naudai likvidavo SSRS pasiekimus, sugriovė pramonę ir galingą valstybę „be jokio šūvio“ pavertė bejėgiu JAV satelitu… O ir dabar, kaip įtaria V. Zacharovas, Penktoji kolona veikia Amerikos interesais, siekdama Jugoslavijos pavyzdžiu suskaldyti Rusiją į mažas kunigaikštystes, sužlugdyti karinį-pramoninį kompleksą, pakirsti imperijos galią.

O ką jau bekalbėti apie „kolonistų“ veiklą Rusijos kare prieš Ukrainą…

The post Česlovas Iškauskas. Penktoji kolona: pasaulinė ir lietuviška patirtis appeared first on Voruta.

„Trakų žemės“  laikraščio žurnalistė Rasa Jakubauskienė, www.voruta.lt

Dar praėjusių metų pabaigoje į JAV prezidento postą sugrįžus Donaldui Trumpui, visi tikėjo, kad karas Ukrainoje greitai baigsis, o pasaulis ir jo tvarka vėl stos į savo vietas. Tačiau niekas nesitikėjo, jog užpultoji valstybė bus apkaltina pati pradėjusi karą, nebus pakviesta į taikos derybas su agresore, o išsvajotoji taika ir ramybė kainuos tiek daug įtampos ir nervų ne tik Ukrainos žmonėms, bet ir visai Europai, staiga supratusiai, kad jeigu ne patys, niekas kitas mūsų saugumu nepasirūpins. Plačiau apie geopolitinę situaciją pasaulyje ir Europoje bei galimus Ukrainos karo baigties scenarijus savo įžvalgomis pasidalino buvusi Lietuvos krašto apsaugos ministrė, dabar Europos Parlamento narė, atsakinga už gynybą ir saugumą, Rasa Juknevičienė.

Gerb. Rasa, kaip apibūdintumėte tą situaciją, kuri dabar vyksta, negalėčiau sakyti Lietuvoje, tikriausiai reikėtų sakyti visame pasaulyje?

Manau, kad tai – egzistencinis išbandymas visam pasauliui ir ypatingai Europai. Tai – netikėti posūkiai, nors kai kas sako, kad tikėti, bet net ir aš, kuri su nerimu laukiau Donaldo Trumpo išrinkimo, nesitikėjau tokių staigių posūkių. Ypatingai Ukrainos atžvilgiu. Jūsų klausimas yra labai teisingas, kad jau nebe apie Lietuvą reikia klausti, bet apie pasaulį ir ypač Europą, nes pažiūrėjus į mūsų istoriją, yra visiškai aišku, kad mes arba atgaudavom savo nepriklausomybę, savo valstybę atkurdavom, arba ją prarasdavom, panašiai kaip per tektoninius lūžius.

Ar tai išsivystys į dideles bėdas? Šiandien sunku atsakyti. Aš manau, kad mes šiandien esame geresnėje situacijoje, negu, kad Lietuva buvo 1940-aisiais. Tačiau vėlgi turime labai aktyviai ne tik stebėti situaciją, bet ir joje dalyvauti. Mūsų politikai ir mūsų visuomenė turi susitelkti dar labiau ir suvokti išorines grėsmes, nes 1940-ais metais valstybės viduje buvo daug vidinių konfliktų, prielaidų, kurios atvedė ir prisidėjo prie to, kad išorės priešai taip žiauriai mus nubaudė tuo metu.

Ar įmanoma sustabdyti tą negatyvų įvykių vystymąsi mūsų atžvilgiu?

Taip, galima. Šiandien matau vienintelį kelią – tai yra stipri Europa ir Europos Sąjunga. Joje sprendimai šiandien priimami ir tai esame mes. Turime keisti savo mąstymą – pas mus dažnai yra sakoma: „Jie – Europa ir mes – Lietuva“. Tad dabar turime suvokti, kad ir mes esame Europa, Europos Sąjunga. Mes turime būti labai aktyvūs, labai garsūs, labai garsiai kalbėti, labai aiškiai artikuliuoti savo pasiūlymus, duoti tuos pasiūlymus ir nebijoti to. Tai yra svarbiausia ir, aišku, turime tęsti paramą Ukrainai kiek tik įmanoma, nes ten, fronte, sprendžiasi mūsų likimas. Daugelis tą, žinau, supranta.

Bet Europai Lietuva tuos trejus metus, kai prasidėjo invazija į Ukrainą tarsi ir kalbėjo apie grėsmes ir Rusijos pavojingumą, tačiau Europa vis tiek – rankomis užsidengusi ausis ir akis nieko negirdėjo ir nematė. Kaip, Jūsų nuomone, dabar yra – galbūt ji pagaliau išgirdo, praregėjo, pamatė, kas yra kas?

Ne, Lietuvoje labai neteisingai suformuota nuomonė apie tai, kad Europa nieko negirdėjo ir nieko nedarė. Atvirkščiai. Nežinau, kodėl susiformavo Lietuvoje toks vaizdas. Visos Europos mastu, tiek iš pačios Europos Sąjungos, kaip institucijos, tiek iš Europos Sąjungos valstybių, parama Ukrainai yra didesnė negu Jungtinių Amerikos Valstijų. Kalbu apie karinę paramą, karinėmis priemonėmis, humanitarinę ir visokeriopą kitokią paramą. Be Europos Sąjungos paramos Ukraina nebūtų išgyvenusi. Europos parama yra didesnė negu JAV. Nors apie tai kažkaip nelabai kas nors kalba. Netgi dabar, paskutiniais duomenimis, jau net ir karinė parama susilygino su Jungtinių Amerikos Valstijų finansine karinės paramos išraiška.

Bet Trumpas visai neseniai paskelbė, kad būtent Amerika yra ta didžioji liūto dalis, kuri Ukrainai davė viską…

Trumpas taip pat paskelbė, kad Ukraina pradėjo karą. Tai žinot, Trumpo klausytis šiandien yra labai sunku. Tiesiog tragiškai sunku. Kartais net galvoju, kad gal sapnuoju jo klausydama, ką jis kalba ir kokias neteisingas žinutes skleidžia. Tai yra faktai ir jie yra kitokie. Tokia parama, kokią Europos Sąjunga suteikė Ukrainai, turbūt pačiam Putinui buvo netikėta. Netikėta ir tai,  kad Europa taip sugebėjo susivienyti. Taip, yra Orbanas, dabar jau ir Fico atsiradęs, turiu omeny Slovakijos premjerą, bet tiesiog tokia buvo rinkėjų valia. Turime daug tų problemų Europos Sąjungoje, bet tai, kad ji miegojo, yra netiesa, visiška netiesa.

Europos Sąjungos šalių visuomenės labai remia Ukrainą. Vokietijoje vykstantys rinkimai ir lyderiaujančių partijų rinkiminės kampanijos rodo, kad ten Ukrainos klausimas yra esminis. Europos parlamente Ukrainos klausimas taip pat yra svarbiausias ir mūsų rezoliucijos arba mūsų sprendimai dėl pinigų skyrimo, dėl kitų dalykų visų pagrindinių politinių partijų, išskyrus kraštutinius, kurie tik labai garsiai kalba ir kritikuoja, yra priimami absoliučiai didžiule balsų dauguma. Tai yra viltis, kad Europos Sąjunga turi galimybių ir toliau tęsti paramą Ukrainai ir pati atsistoti ant kojų, padaryti, ko nespėjo padaryti per tą laikotarpį, kai prasidėjo tas jau trejus metus trunkantis karas. Tarkim, dar nespėta perorganizuoti Europos Sąjungos valstybių narių gynybos, politikos. Suvokimas yra, bet ne taip paprasta ir lengva visiems perorientuoti savo biudžetus. Lietuva tą padarė, Latvija ir kitos mūsų pakrantės valstybės tą sugebėjo padaryti, bet kuo toliau šalys nuo Rusijos, tuo sunkiau įtikinti visuomenę ir valdžiai sunkiau susivokti, kad tai yra ir jų grėsmė. Tai todėl taip ir yra, kad, pavyzdžiui, Ispanija gynybai skiria dar tik 1,3 proc., Portugalija – apie 1,5 proc. Bet čia procesai jau yra irgi stipriai pajudėję todėl, kad pirmą kartą istorijoje Europos Sąjunga savo komisijos sudėtyje turi gynybos komisaro portfelį. Ir jau visai netrukus, kovo mėnesį, turėsime ir planą, vadinamąją baltąją knygą (White Paper), pagal kurią Europos Sąjungai susitarus, priimsime sprendimus dėl savo gynybinių pajėgumų stiprinimo.

O ką reiškia toks staigus ir greitas Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono Europos lyderių susikvietimas, jeigu sakote, kad visos Europos šalys tarsi ir girdėjo mus ir mūsų įspėjimus, matė, kas iš tiesų vyksta Ukrainoje?

Taip nutiko todėl, kad įvyko staigūs posūkiai dėl derybų su Rusija paskelbimu, kai tapo akivaizdu, kad procesai vyksta daug greičiau, negu kad mes įsivaizdavome. Aš tikrai nesitikėjau, kad Trumpas ir dabartinis Vašingtonas atiduos visas kortas Putinui į rankas per vieną savaitę, per keletą dienų. Visi matome padėtį. Yra ir dar daugiau žinių: sklinda kalbos apie tai, kad ir Europai yra duotos trys savaitės įtikinti Ukrainą sėsti prie derybų stalo ir sudaryti būtent tokią taiką, atiduodant ir žemes, ir dar kažką, nežinau daugiau tų detalių, bet maždaug pasiduoti Ukrainai, kad būtų įgyvendintas Trumpo pažadas per 100 dienų karą sustabdyti. Na, aš negirdžiu iš Vašingtono, kad jie kokius nors reikalavimus teiktų Rusijai. Visi reikalavimai ateina iš Rusijos ir tai labiausiai kelia nerimą. Jau ir iš Vašingtono naujai paskirtų pareigūnų ateina žinutės apie tai, kad Putinas ant stalo padėjęs ir reikalavimą ne tik atiduoti kai kurias Ukrainos žemes, neleisti Ukrainai niekada stoti į NATO, surengti naujus rinkimus ir pašalinti Volodymyrą Zelenskį iš prezidento pareigų ir panašiai, bet taip pat yra reikalavimas sugrįžti prie 2021 metų Putino ultimatumo, kurį gal jau kai kas užmiršo. Tačiau verta jį priminti: prieš pradėdamas plataus masto agresiją, 2021 metų gruodį Putinas paskelbė ultimatumą, kuriame pareikalavo, kad NATO atsitrauktų į 1997 metų savo karių kiekio ir dislokacijos vietų. Tai reikia suprasti, kad visos tos šalys, kurios stojo į NATO po 1997 metų, turėtų nusiginkluoti ir nebeturėtų būti de facto NATO narės. Tai yra tiesiogiai su mumis susiję dalykai. Beje, tokius dalykus patvirtina ir šiomis dienomis kalbantys tikrai gerai informuoti žmonės, tokie kaip Rumunijos prezidentas, Užsienio reikalų vadovas.

Turbūt prognozuoti šiuo atveju Trumpo elgesį ir mąstymą vėlgi yra neįmanoma? Jis gali turbūt pasielgti visaip ir pasakyti bet ką?

Aš dabar manau, kad jau įmanoma prognozuoti ir, deja, mano prognozės eina į blogąją pusę. Dabar jau tiek daug pasakyta blogų dalykų yra, kad aš sunkiai įsivaizduoju, kaip Trumpas galėtų atsitraukti ir staiga vėl pradėti kalbėti gerai apie Zelenskį arba apie Ukrainą ir blogai apie Putiną.

Man atrodo, čia dar yra turbūt didesni žaidimai. Kai kas sako, kad čia yra verslo interesai, kadangi jis yra verslininkas, bet žinokit, dabar, kaip aš vadinu, labai daug politinių dulkių, kai į viską negali žiūrėti iš esmės. Kur logika šitų veiksmų? Manau, yra keletas dalykų. Viena, kad Trumpą rėmė labai daug to verslo ir tų korporacijų, kurios siekia sugrįžti į Rusijos rinką, kurios nori konkuruoti su Kinijos rinka ir tokiu būdu jis yra įtikintas ir gal įtikėjęs pats –Trumpas ir jo aplinka, kad jie gali nupirkti Rusiją tam, kad ją atitrauktų nuo Kinijos. O tada jau būtų galima bendradarbiauti su Kinija iš jėgos pozicijų, palikus Kiniją vienišą pasaulyje, be tokių partnerių kaip Rusija. Tai, man atrodo, labiausiai įtikėtinas variantas. Atsakant į jūsų klausimą, pagal šitą logiką galima prognozuoti, koks bus tolimesnis kelias. O jis labai pavojingas mums, visai Europai, kadangi į Rusijos nupirkimo sąskaitą įeina ir Europos parklupdymas, praktiškai Europos atidavimas Rusijos įtakai.

Jau oficialiai paskelbta, kad įvyko ir slaptų JAV ir Rusijos derybų dėl Ukrainos, tik neaišku, kiek jų įvyko ir kas buvo jose aptarta.

Čia detalės, kurios natūralu, kad turėjo būti, jeigu einama tuo keliu, kai siekiama nupirkti Rusiją bet kokia kaina, o Rusija tą kainą kelia, kaip matot. Derybos turi prasidėti nuo kažkokių pokalbių.

Kada, Jūsų nuomone, pagaliau gali pasibaigti tos derybos ir apskritai, ar Europa joms gali paprieštarauti? Jau vien tai, kad Ukraina, kurioje vyksta karas ir kuri yra užpulta, negali dalyvauti taikos derybose jau yra kažkoks nonsensas…

Einama prie to paties plano, apie kurį aš ir kalbu: jeigu dabartinis Vašingtonas perka Kremlių, o šis kelia kainą, tai kam čia reikia Europos ir Ukrainos.  Juo labiau, kad Europa nespėja atsistoti ant kojų gynybine prasme, per greitai viskas vystosi, nelabai turi, deja, ir kažkokių stiprių argumentų.

Na, kai kas sako, kad reikia važiuoti pas Trumpą ir bandyti jį įtikinti. Tai tas ir vyksta – Prancūzijos prezidentas kartu su britų premjeru suplanavę vizitą į Vašingtoną. Taigi mes čia matysime dar labai daug visko, bet kaip ir kuo viskas baigsis, aš tikrai šiandien negaliu pasakyti. Gali baigtis ir ne taip jau blogai, bet tam reikia mūsų. Labai laukiu Vokietijos lyderystės. Bet mano prognozės yra tokios, kad jų planas yra, kaip ir sakiau, Vašingtonas, Maskva ir Pekinas. Keičiasi pasaulio sudėtis, tvarka. Jeigu buvo demokratijos prieš autokratiją tvarka, tai dabar Vašingtonas nebėra demokratinio pasaulio lyderis, koks buvo prie Jo Bideno ir iki šiol. Trumpas prie stalo sodinasi diktatorius ir su jais bando tvarkyti pasaulį. Ekonominiai faktoriai, aišku, čia irgi labai svarbūs.

Kaip, jūsų nuomone, šioje situacijoje turėtų pasielgti dabar Ukraina – tiesiog tyliai ramiai turėtų atiduoti tai, ką Rusija jau yra užgrobusi, ar vis tiktai dar pasistengti pasipriešinti, atsiimti užgrobtas teritorijas?

1. Zelenskio paskutinės dvi kalbos parodė, kokiu keliu turėtų eiti Ukraina, ką jis siūlo. Viena kalba buvo pasakyta Davoso forume, kita – Miuncheno saugumo konferencijoje, kur jis aiškiai pasakė, kad Europa – jų viltis ir mūsų visų ateitis yra Ukraina Europoje kartu su Europa. Kas, beje, ir vyksta – Ukraina jau yra kandidatė ir pradedamos derybos su Europos Sąjunga. Dabar tai vis dar blokuoja Vengrija, bet V. Zelenskis labai aiškiai parodė, kad tiktai mes, Europa, kartu su Ukraina, galim būti tie, kurie pakeis šituos procesus, vykstančius pasaulyje.

Taigi Ukraina pasiryžusi priešintis. Todėl Kremlius ir nori nuimti Zelenskį. Beje, visos kitos Ukrainos politinės jėgos taip pat priešinasi tam, ką siūlo Trumpas. Deja, jis turbūt ne pats tai sugalvojo. Mano nuomone, tai yra vienas iš Putino reikalavimų, kad jis jokių taikos sutarčių su Zelenskiu nepasirašys, kol nebus Ukrainos prezidento rinkimų. Visos Ukrainos politinės jėgos, nepaisant to, kaip jos ten tarpusavy besiginčytų, labai vieningai visos pasisako prieš rinkimus karo metu. Nes tai būtų tiesiog labai didelis ir blogas precedentas visame pasaulyje, kai kas nors iš išorės suvereniniai valstybei numato, ką jie turi daryti savo rinkiminiuose konstituciniuose procesuose.

Gerb. Rasa, grįžtant į Lietuvą ir prie Lietuvos žmonių gyvenimo, visi su nerimu stebi situaciją ir jau turbūt, kaip ir prieš trejus metus, dalis žmonių pradėjo vėl ruoštis karui. Kokią žinutę Jūs galėtumėte pasiųsti Lietuvos žmonėms, kaip jie turėtų jaustis, mąstyti, kam ruoštis?

Na, šiandien tikrai nėra taip, kad rytoj įvyks karas, taip nebūna. Gali būti provokacijų, gali būti hibridinė ataka ir tai vyksta paprastai taip, kaip įvyko Ukrainoje – didelės dezinformacijos kampanijos, tą matome. Yra vidiniai veiksniai, kurie tą patį, ką Kremlius kalba, turiu galvoje visokius Youtube portalus, kuriuose reiškiasi veikėjai, kurie, patys matote, visiškai Rusijos politiką įgyvendina, skaldant žmones, keliant įtampą, skatinant neapykantą. Tai yra dabar pavojingiausi dalykai. Pavojingumas yra didelis mūsų pačių sugebėjimas, sugebėjimas arba nesugebėjimas suvokti situacijos sudėtingumo. Bet tokio karo, kad jis jau rytoj prasidėtų, tikrai šiandien šiuo metu nėra, bent jau kol Ukraina laikosi, tai tikrai. Antras dalykas, mes tikrai galim, šiandien mes esame daug stipresni, negu buvome prieš 10 metų. Karine prasme. Ir svarbiausia – atgrasymas. Apie tai dabar kalba mūsų politikai, t.y. apie dar didesnį gynybos finansavimą. Tai yra vienas svarbiausių dalykų, kurį mes galim parodyti. Rusija eina ten, kur ji mano, kad jai leidžiama eiti, kur yra silpnos vietos. Tai jeigu mes būsime stiprūs ir kartu su Europa sugebėsime per keletą metų perorientuoti savo gynybinius pajėgumus, būsime solidarūs ir su aplinkinėmis kaimyninėmis valstybėmis, čia aš matau labai didelį šansą. Žiūrėkit, ir Suomija, ir Švedija įstojo į NATO, ir Baltijos jūroje mes jau galime valdyti situaciją visai kitaip, negu buvo prieš keletą metų. Tikrai mūsų šansai yra labai dideli, bet tam reikia, aišku, veikti, o ne tik laukti, kada kas nors mus užpuls.

Taigi aš kaip tik kviečiu žmones, sakyčiau, Vinstono Čerčilio žodžiais, kuris 1939 metais, kai prasidėjo Antrasis Pasaulinis karas, pasakė: „Stay calm and carry on“ („Išlikime ramūs ir tęskime tai, ką darėme“).

Labai Jums dėkoju, gerb. Rasa, kad radote laiko su mūsų skaitytojais pasidalinti savo įžvalgomis apie šiuo metu pasaulyje vykstančius geopolitinius procesus.

The post Rasa Juknevičienė: „Šiandien esame geresnėje situacijoje negu 1940-aisiais“ appeared first on Voruta.

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.voruta.lt

Šiaip jau savo komentaruose nemėgstu analizuoti personalijų, skleisti sąmokslo teorijų apie juos, gilintis į jų gyvenimo ir pomėgių peripetijas. Bet naujasis šių dienų žiniasklaidos bei teisėsaugos herojus finansų viceministras Valentinas Gavrilovas, ko gero, nurungė net patį Remigijų Žemaitaitį, tyliai laukiantį koalicijos verdikto kovo mėnesį.

Apie šį 46 metų vyrą duomenų nedaug. Anksčiau jis niekam nebuvo įdomus, tiesiog – ministerijų klerkas. 2014 – 2016 m. jis ėjo sveikatos viceministro pareigas. Po to 4-erius metus jis individualiai vykdė teisinę veiklą – teisines konsultacijas gyvybės mokslų, teisėkūros, viešųjų pirkimų, komercinės ir tarptautinės teisės bei kitose srityse. Dirbo advokatų profesinėje bendrijoje „NJORD Law Firm“, įsikūrusioje Kopenhagoje dar 1976 m., vadovavo „Vilniaus degtinės“ Teisės ir administracijos departamentui, Konkurencijos tarybos Teisės skyriui. Gruodį, kairiesiems laimėjus Seimo rinkimus, jis buvo pakviestas į tas pačias pareigas Finansų ministerijoje. Šuolis nuo sveikatos iki finansų neturėtų stebinti, nes ir vienur, ir kitur jis kuravo teisines, tarpžinybinių ryšių ir tarptautines sritis, o ne grynai profesionalių specialių žinių reikalaujančias sferas.

Bet ir naujame poste V. Gavrilovas užima itin svarbias pareigas, susijusias su nacionaliniu saugumu. „Natūralu, kad būnant tokiose pareigose, kur esi atsakingas už sankcijas, už tarptautinę politiką, kur turi važiuoti į ES institucijas ir kovoti dėl maksimalaus gynybos finansavimo – būtent šie jo ankstesni buvę ar pasisakymai, ar faktai apie jį daro jį pažeidžiamu“, – pridūrė liberalų lyderė, Seimo opozicijos vadovė V. Čmilytė-Nielsen.

Kokie tai faktai? Teisiniu požiūriu, kol nėra tvirtesnių įrodymų, tie faktai – kad žmogus klausėsi rusiškos muzikos ar kasmet dėjo gėlių prie „išvaduotojų“ paminklo – nėra pakankamas pagrindas pradėti tyrimą ir bausti. Lietuva juk demokratinė šalis su visais tokios valstybės atributais – žodžio laisve, teisėmis ir pareigomis, pasirinkimo teise, pasaulietinėmis ir krikščioniškomis vertybėmis. Tačiau išskirtinis dėmesys į ryškėjančią V. Gavrilovo asmenybę turi keletą niuansų.

Pirmiausia – geopolitines aplinkybes, į kurias yra įsprausta Lietuva ir kitos Europos ir pasaulio šalys. Karas Ukrainoje, prasidėjęs dar 2014 metais, įžūli Rusijos agresija ir iškilusi grėsmė kitų šalių saugumui – esminė prielaida, kodėl mes turime rūpintis savo nepriklausomybės išlikimu. Iš esmės iš Lietuvoje vyksta karas – jei ne tiesioginis, tai hibridinis, su daugybe užslėptų formų. Į jį įpainioti tiek kai kurie pabėgėliai, tiek visokie migrantai, tiek specialiai atsiųsti Rusijos ar Baltarusijos slaptųjų valstybių agentai. Neseniai apie jų buvimą prisipažino pats Putinas bei Lukašenka. Juos aptarnauja ir informaciją teikia Penktosios kolonos atstovai ir šiaip įvairūs atplaišos, nesislapstantys nuo simpatijų tiems veikėjams ir šlifuojantys Minsko bei Maskvos slenksčius.

Antra, pats viceministras, kuriam, be kita ko, suteikta teisė dirbti su slapta informacija, nėra paprastas žmogelis, kuris negali daryti įtakos valstybės sprendimams. V. Gavrilovo postas labai įtakingas ir atsakingas, juo labiau, kad, kaip minėjome, jis vykdo ir ypač svarbias tarptautines funkcijas.

Toks pareigūnas turi būti krištolinio skaidrumo – ir darbe, ir gyvenime, ir pomėgiuose. Dėti gėles prie sovietinių okupantų, vadinamų „išvaduotojais“, paminklo, turėti paskyrą prokremliškame socialiniame tinkle „VKontakte“, mėgautis ir dalintis sovietinę kariauną ir Kremlių šlovinančiais Gazmanovo ir kitų grojaraščio įrašais, – tai spjūvis į veidą visai demokratinei valstybės sanklodai ir teisingumui. Teisinimasis, kad dėti gėles gegužės 9-osios proga, gerbiant tėvų atminimą, suponuoja įtarimą, kad viceministro tėvai ar seneliai taip pat „vadavo“ Lietuvą. Dabar, viešojoje erdvėje kilus ažiotažui, V. Gavrilovas tikina, kad Antrojo pasaulinio karo pabaigą nuo šiol minės kartu su visa Europa – gegužės 8-ąją, bet neatsisako į Antakalnio kapines užsukti ir kitą dieną…

Atgailauti nėra blogai. Mes visi prisimename puikų kartvelų režisieriaus T. Abuladzės filmą „Atgaila“, kuris jau sovietiniais laikais išjudino visą sovietinę erdvę. Bet V. Gavrilovas, matyt, pajutęs, kad dega žemė po tokių kaip jis kojomis, sakosi panaikinęs savo paskyrą „VKontakte“, kad Rusijos minkštoji galia jo neveikia, kad jis 1978 – aisiais gimęs Lietuvoje ir ištikimas jai. Netgi mylįs Lietuvą ir smerkiąs Rusijos karą Ukrainoje… Tačiau įtarimas tebekrebžda: ar mūsų viceministras prieš ištrindamas paskyrą galėjo skelbti tokius komentarus?

Priminsiu, kad internetinis „Facebook“ klonas „VKontakte“, nors save skelbia „universalia priemone, padedančia bendrauti ir ieškoti draugų bei bendraklasių“ („универсальное средство для общения и поиска друзей и одноклассников“), seniai virto Kremliaus ruporu, Rusijos jaunimą užkrečiančiu šovinizmo ir agresyvaus patriotizmo dvasia.

Tiesa, platformos įkūrėjas, portalo direktorius nuo 2006 iki 2014 m. ir technologijų oligarchas Pavelas Durovas buvo patekęs į Putino nemalonę už skelbtą informaciją apie revoliucinį sujudimą Ukrainoje bei Maidaną, o paskui priverstas išvykti iš Rusijos (pernai jis tuo gyrėsi JAV žurnalistui Tuckeriui Carlsonui; dabar jis gyvena Dubajuje), bet jau po kelių dienų nuo interviu Putino spaudos sekretorius D. Peskovas atviravo: Kremlius tikisi, kad „Telegram“ (išvykęs P. Durovas sukūrė kitą platformą – Č.I.) nebus panaudota kaip platforma organizuojant teroro aktus…

Dabar portalas perėjo į kitų oligarchų rankas, o šie neslepia simpatijų Kremliaus vykdomai politikai, už tai yra Putino neliečiami. Dalyvauti ir mėgautis tokio prokremliško portalo teikiama informacija, kad ir neva nekaltu grojaraščiu, žavinčiu kai ką Rusijos himnu ar O. Gazmanovo dainavimu, šlovinant SSRS, nėra nekaltas moralinis atsipalaidavimas. Jis uždeda purviną dėmę ant valstybės pareigūnų biografijos.

Dar daugiau: istorija su  Eduardu Manovu – aukšto rango Rusijos žvalgybos pareigūnu, apsimetusius ir Lietuvos patriotu, ir menininku, ir tremtinių bendrijos aktyvistu – rodo, kad priešas įleidęs šaknis į įvairias visuomenės grupes, kurių net neįtarsi darbu priešiškai valstybei. Štai kodėl mūsų saugumo tarnybos, partijų branduolys ir visuomenė privalo užkardyti tokius atvejus. Reiktų oficialiai padėkoti mūsų tautietei Vokietijoje, kuri pastebėjo V. Gavrilovo prorusiškumą. Susirūpinimą kelia ir tai, kaip naujoji valdančioji dauguma, teisingiau – socialdemokratai dangsto susikompromitavusį politiką ir, skalbdami savo mundurą, vengia savo atsakomybės.

Antradienį po pietų V. Gavrilovas pareiškė pasitraukiąs iš viceministro pareigų. Ir vėl karalystėje viskas ramu? Juk voratinklis tebemezgamas, ir jis vis labiau apraizgo mūsų valdžią…

The post Česlovas Iškauskas. Voratinklis, apraizgęs Lietuvą appeared first on Voruta.

Tiesą sakant, prezidento rinkimai Baltarusijoje mažai kam įdomūs. Ši gudų šalis ir Lietuvos kaimynė seniai tapo Rusijos vasalė, o stambus Lukašenkos stotas nuslinko į kur kas smulkesnio Putino šešėlį. Jų dažni apsikabinimai dvelkia protokoliniu šaltumu ir nenuoširdumu.

O ir sausio 26 – ąją įvykusius rinkimus pasaulis sutiko šaltai ir abejingai. Kaip ir reikėjo tikėtis, septintą kartą Lukašenka juose nugalėjo, kitus keturis kandidatus įveikęs didžiuliu skirtumu. Dar prieš juos sociologinių tyrimų centro apklausa rodė, kad dabartiniu prezidentu pasitiki daugiau kaip 80 proc. rinkėjų, bet per rinkimus jis gaus 87 – 92 proc. balsų. Ko galima buvo tikėtis iš kitų kandidatų, pavyzdžiui, liberalios demokratų partijos vadovo Olego Gaidukievičiaus, pasisakančio už glaudesnius ryšius su Rusija, ar Vieningosios piliečių partijos atstovės Anos Kanopackajos, raginančios panaikinti Vakarų sankcijas Baltarusijai, ar laikraščio „Baltarusijos komunistas“ redaktoriaus Sergėjaus Syrankovo, siekiančio šalyje atstatyti paminklus Stalinui… Dar nepaminėjau profsąjungų veikėjo Aleksandro Chižniako, kuris ypač susirūpinęs šalies kibernetiniu saugumu. Opozicijos kandidatų tarp jų nėra ir negalėjo būti: Putino pavyzdžiu politiniai oponentai arba susodinti, kur jiems ir vieta, arba kaip „užsienio agentai“ pašalinti iš kandidatų sąrašo.

Lukašenka džiaugiasi, kad nepasikartos protestų banga kaip po 2020 metų rinkimų, nes, esą, naujai kartai „brangesnė taika, nepriklausomybė ir visų žmonių gerovė“. Priminsime, kad po šių rinkimų visoje Baltarusijoje į gatves išėjo apie milijonas gyventojų (vien Minske – nuo 200 iki 400 tūkstančių), reikalavę surengti laisvus rinkimus, apie 3000 buvo suimta. Lukašenka tuomet lakstė su „kalašnikovu“, o jo sūnus Nikolajus tėvą lydėjo apsirengęs kamufliažine kario uniforma…

Praėjusį gruodį sukako 25 metai nuo vadinamosios Sąjunginės valstybės – Rusijos ir Baltarusijos sąjungos – įkūrimo. Iš tikrųjų ji tapo formaliu įrankiu Rusijai aneksuoti vakarinę kaimynę ir paversti ją placdarmu prieš Vakarus. Baltarusija praryjama, kaip sakoma, su visais viduriais pagal tobulą aneksijos principą „dvi šalys – viena ekonomika“. Nuo 1995 metų, kai tik į valdžią atėjo Lukašenka, rusų kalba čia tapo antra valstybine, ir mokyklose dabar ja kalba daugiau kaip 90 proc. vaikų. Jie baltarusių kalbos net nemoka.

„Užzombinti“ ne tik rusai, bet ir baltarusiai: organizacijos „Chatham House“ duomenimis, palyginus su 2024 m. geguže pasitikinčių Baltarusijos valdžia padaugėjo dešimčia procentinių punktų ir tik 10 proc. piliečių nesutinka, kad jų šalis būtų įtraukta į Rusijos karą prieš Ukrainą. Tyrėjai daro išvadą apie „sumanią Lukašenkos politiką“.

Anksčiau Lukašenka bent išsakydavo pastabų Kremliui, pavyzdžiui, dėl Rusijos tiekiamo kuro kainų ar diskriminuojamos baltarusiškos žemės ūkio produkcijos. Dabar priekaištai visiškai nutilo, kaip, beje, ir reveransai į Vakarų pusę. Tiesa, prieš šiuos rinkimus „paskutinis Europos diktatorius“ demonstruoja gerbiąs žmogaus teises: iš kalėjimų jis paleido 293 žmones – 89 moteris bei 17 kalinius, kurie nusikaltimus įvykdė būdami nepilnamečiai. Organizacija „Viasna“ tvirtina, kad „batkos“ kalėjimuose dar kankinasi apie 1200 politinių kalinių. Dauguma jų už grotų pateko po 2020 m. kilusių protestų.

Propagandinis Lukašenkos žaidimas labai panašus į Putino: Vakarai kėsinasi sunaikinti jo valstybę ir pakeisti režimą. „Užzombinti“ ne tik rusai, bet ir baltarusiai: organizacijos „Chatham House“ duomenimis, palyginus su 2024 m. geguže pasitikinčių Baltarusijos valdžia padaugėjo dešimčia procentinių punktų ir tik 10 proc. piliečių nesutinka, kad jų šalis būtų įtraukta į Rusijos karą prieš Ukrainą. Tyrėjai daro išvadą apie „sumanią Lukašenkos politiką“.

Tokiame politiniame fone, prisimenant K. Donelaičio „Metų“ eilutę, lyg „ratas ant ašies braškėdamas sukasi sunkiai“, klostosi Lietuvos ir gudų šalies santykiai. Netgi opozicija nepasitikėjimą ugdo tiek jos neveiklumas, tiek istoriniai arba simboliniai naratyvai. Vilniaus sprendimas suvienodinti ribojimus čia atvykstantiems Rusijos ir Baltarusijos piliečiams kelia atvykėlių protestus ir nepasitenkinimą. Per 979 km ilgio valstybių sieną į Lietuvą gali patekti kas tik nori, taip pat ir šimtai režimo agentų. O netoli tas metas, pasak politikės Laimos Liucijos Andrikienės, kai maždaug 270 km siena su Kaliningradu taps daugiau kaip 900 km siena su Rusija… Tuomet kalbėsime ne tik apie hibridinio karo grėsmę.

Trintį skatina Baltarusijos opozicijos sumanymas ant jos išduodamų pasų naudoti Vytį, kurie jį vadina „Pogonia“. Heraldikos komisija tarsi ir nemato tame nieko blogo, tačiau kibirkštis skelia didėjanti atvykėlių nepagarba lietuviškiems simboliams, kuriuos ruošiamasi paversti politinių diskusijų objektu. Šalia režimo veikėjų mėginimų savintis LDK istoriją šitos kibirkštys gali įžiebti rimtus nesutarimus su Lukašenkos oponentais. Pranešta, kad kai kurie sprendimai dėl tokių pasų legalizavimo ir oficialaus pripažinimo turėjo paaiškėti iki sausio 27 d.

Kad visiškai pašalintų ne už Lukašenką balsuojančius, Lukašenka nusprendė, kad Lietuvoje balsavimas nevyks. 70 – metis septintą kadenciją pradedantis diktatorius lieka atsivėręs tik Rytams.

The post Neįdomūs ir niekam nereikalingi rinkimai appeared first on Voruta.

Ketvirtadienį priimtoje rezoliucijoje europarlamentarai pasmerkė Rusijos nuolatines pastangas iškraipyti istoriją ir pasitelkti melagienas agresijai prieš Ukrainą pateisinti.

Europos Parlamentas rezoliucijoje, kuriai pritarė 480 EP narių, 58 nepritarė, o 48 susilaikė, atmeta Rusijos režimo teiginius, iškraipančius Ukrainos istoriją ir tautinę tapatybę, kaip tuščius bandymus pateisinti neteisėtą karą. EP nariai smerkia tai, kad Rusija nenumato  atsakomybės už sovietų nusikaltimus ir kad ji sąmoningai trukdo vykdyti istorinius mokslinius tyrimus bei viešas diskusija šiais klausimais. Tai prisidėjo prie to, kad dabartinis Rusijos režimas galėjo atgaivinti imperialistinę politiką ir panaudoti istoriją nusikalstamais tikslais, priduria europarlamentarai.

Jie ragina ES ir jos valstybes dėti daugiau pastangų ir jas koordinuoti, siekiant greitai ir griežtai kovoti su Rusijos vykdoma dezinformacija ir užsienio vykdomu manipuliavimu informacija bei kišimusi. Būtina apsaugoti demokratinių procesų vientisumą ir sustiprinti Europos visuomenių atsparumą, be kita ko, aktyviai skatinant gebėjimą naudotis žiniasklaidos priemonėmis ir remiant kokybišką žiniasklaidą, kuri atskleidžia Rusijos propagandą, teigia EP nariai.

Rezoliucijoje ES raginama išplėsti sankcijas Rusijos žiniasklaidos priemonėms, skleidžiančioms dezinformaciją ir vykdančioms manipuliavimo informacija kampanijas, kurios remia ir pateisina Rusijos agresiją prieš Ukrainą. Europarlamentarai taip pat ragina ES valstybes visapusiškai įgyvendinti šias sankcijas ir skirti pakankamai išteklių, kad būtų veiksmingai kovojama su šiuo hibridiniu karu. Kartu būtina labiau remti nepriklausomą į užsienį pasitraukusią Rusijos žiniasklaidą, kad rusakalbėje žiniasklaidoje atsirastų daugiau įvairių nuomonių, priduria jie.

Europos Parlamentas susirūpinęs dėl neseniai paskelbtų socialinės medijos bendrovių vadovų pranešimų apie faktų tikrinimo ir turinio moderavimo taisyklių sušvelninimą, nes tai sudarys dar palankesnes sąlygas Rusijos dezinformacijos kampanijai visame pasaulyje. EP nariai ragina Komisiją ir ES valstybes griežtai taikyti Skaitmeninių paslaugų aktą, be kita ko, kaip svarbią vieną iš kovos su Rusijos dezinformacija priemonių.

EP biuro Lietuvoje inform.

The post Pasmerktos Rusijos melagienos karui prieš Ukrainą pateisinti appeared first on Voruta.

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.voruta.lt

Kol greitai naujuoju Amerikos prezidentu oficialiai tapsiantis Donaldas Trumpas reiškia ekspansines pretenzijas į Kanadą, Grenlandiją ir Panamos kanalą, Lietuvos vadovas Gitanas Nausėda, kaip pareiškė Kremlius, irgi neatsilieka. Neseniai jis pasakė: „Kad ir kaip Rusija stengtųsi, Karaliaučius niekada netaps Kaliningradu“.

Šis Rusijos kontroliuojamas eksklavas vėl prisimintas ne šiaip sau: greičiausiai Maskvoje buvo nurodyta memorialinį Kristijono Donelaičio muziejų Tolminkiemyje (Čistije Prudy gyvenvietėje) pervadinti tiesiog į Literatūros muziejų. Kitaip sakant, šioje prieš 80 metų sovietų užimtoje srityje naikinamas Mažosios Lietuvos kultūrinis paveldas, tuo demonstruojant jau įprastą Putino režimui priešiškumą visa kas lietuviška.

Oi, kokį šaršalą Prezidento žodžiai sukėlė motininėje Rusijoje! Putino spaudos sekretorius Dmitrijus Peskovas prabilo, kad Lietuva, esą, reiškia „teritorines pretenzijas“ Rusijai, o tai tik „patvirtina“ jos nuogąstavimus, kad ji grasina Rusijos saugumui. Dar toliau nusivažiavo užsienio reikalų ministerijos atstovė Marija Zacharova, kuri sau įprastu žemos kultūros turgaus prekeivės stiliumi šiurkščiai atrėžė G. Nausėdai, kad „šis kartoninis kvailiukas prilindo prie mikrofono su savo drėgnomis istorinėmis fantazijomis“. Ji netgi pateikė propagandinius Kremliaus palyginimus, kad būtent Stalino dėka, 1939 m. pasirašius dvišalę sutartį, Lietuvos sostinė šiandien vadinasi Vilniumi, o ne Wilno ar kitaip. Pasak atstovės, „didžiausias Lietuvos uostas Baltijos jūroje iš Memelio buvo pervadintas į Klaipėdos vien dėl didvyriško Raudonosios armijos žygdarbio 1945 m.“ Ir taip toliau ir panašiai. Sunku ir išversti nuolat apsiblaususiam Dmitrijui Medvedevui būdingus M. Zacharovos paistalus…

K. Donelaičio memorialinis muziejus įkurtas gūdžiais 1979 m. vos už 15 km nuo Lietuvos sienos. Pagrindinis muziejaus pastatas – Tolminkiemio evangelikų liuteronų bažnyčia, statyta 1756–1764 m. K. Donelaičio rūpesčiu. 1950 m. ji buvo sugriauta, bet 1971–1979 m. atstatyta. Pastebėkime: Sovietų Sąjungoje tai buvo didžiausios stagnacijos ir rusiškos kultūros siautėjimo laikai valdant L. Brežnevui. Ne tik tuomet, bet ir po SSRS žlugimo, galima buvo lankyti Toliminkiemį ir kitas baltų vietas, o jų puoselėjimu rūpinosi lietuvių specialistai.

Lietuvos pretenzijos į šias senas baltų, o paskui prūsų, žemes, jeigu tokios ir būtų, istoriškai visai pagrįstos. Juo labiau, kad, kaip jau buvo rašyta, po karo Maskva tarsi ir siūlė Antanui Sniečkui perleisti dalį šios srities, kuri vis tiek būtų SSRS kontroliuojama. Tada šis Stalino vasalas, saugodamas savo kailį, nedrįso pasinaudoti viliojančiu pasiūlymu…

Bet atėjus Putinui į valdžią Rusijoje ir siekiant atkurti buvusios imperijos galybę, Lietuva nuo 2021 m. Kremliuje įtraukta į nedraugiškų valstybių sąrašą. Netrukus, pradėjus Rusijos karą prieš Ukrainą ir Lietuvai užėmus aiškią paramos Kyjivui poziciją, Kremlius ėmė šiurkščiai šalinti visas baltų kultūros apraiškas. Dabar K. Donelaičio draugijos pirmininkas Gintaras Skamaročius sako apie planus pervadinti muziejų žinojęs dar praėjusį lapkritį ir teigia, jog svarbu, kad nebūtų padaryta dar daugiau žalos: nepradėta naikinti ekspozicija, didžiojo rašytojo kapas, kiti atminimo atributai. O buvęs kultūros ministras Simonas Kairys teigia, kad klausimas dėl pervadinto K. Donelaičio muziejaus jau „įžengė į diplomatinės politikos teritoriją“.

Žvelgiant dar plačiau nesunku pastebėti, kad ekspansinė Rusijos politika reiškiasi ne tik piečiau Lietuvos, bet ir aplink ją, ypač rusiškoje Kaliningrado srityje. Lietuvos pretenzijos į šias senas baltų, o paskui prūsų, žemes, jeigu tokios ir būtų, istoriškai visai pagrįstos. Juo labiau, kad, kaip jau buvo rašyta, po karo Maskva tarsi ir siūlė Antanui Sniečkui perleisti dalį šios srities, kuri vis tiek būtų SSRS kontroliuojama. Tada šis Stalino vasalas, saugodamas savo kailį, nedrįso pasinaudoti viliojančiu pasiūlymu…

Iki šiol tęsiasi ginčai, ar tikrai nepraėjo visi terminai, kai Rusija valdo šią sritį. Iš naujo, rašydamas apie muziejaus pervadinimą, šį klausimą kelia žinomas kultūrininkas ir portalo Alkas.lt įkūrėjas Jonas Vaiškūnas (https://alkas.lt/2025/01/14/j-vaiskunas-ar-karaliaucius-teisetai-priklauso-rusijai/). Mes apsiribosime tik kita nedidele ištrauka. Prieš keletą dešimtmečių savo magistrės darbe šią problemą nagrinėjusi Riomerio universiteto doktorantė Aliona Gaidarovič teigė, kad „Potsdamo konferencijoje Kaliningrado sritis buvo priskirta laikinam Sovietų Sąjungos administravimui iki būsimo taikos sureguliavimo, tad juridinė krašto priklausomybė Rusijos Federacijai yra negalutinė ir terminuota“.

Potsdamo konferencija tarsi patvirtino nelygiateisį ir nusikalstamą naują Europos padalijimą, kurio „auka“ tapo ir senasis baltų kraštas. Kaip pastebėjo A. Gaidarovič, srities priklausomybės klausimas buvo atidėtas iki naujo baigiamojo Taikos konferencijos etapo. Taigi, valstybės sąjungininkės galutinės Taikos konferencijos neplanavo atidėti neapibrėžtam laikui, jos kaip tik buvo suinteresuotos ją surengti artimiausiu laiku, tačiau prasidėjęs Šaltasis karas ir pakibusi geležinė uždanga šiuos teritorinius klausimus atidėjo ilgiems dešimtmečiams. Jau 1946 metais Kionigsbergas tapo Kaliningradu niekaip su juo nesusijusio politinio biuro nario Michailo Kalinino garbei. Vakarams abejingai stebint šį sovietų aneksijos etapą, Lietuva ir visa Europa įsigijo didžiulį saugumo skaudulį, kuris ypač neduoda ramybės šiandien.

Šiaip jau muziejaus pervadinimas ir seniai girdimi Maskvos propagandistų pasisakymai nebūtų verti didžiulio dėmesio, jei jie neaidėtų karo Ukrainoje fone. Putino Rusija tęsia agresyvią politiką, o jo hibridinis karas jau kariaujamas ir pačiame Europos centre.

The post Česlovas Iškauskas. Karaliaučiaus aneksija apima ir lietuviškąją kultūrą appeared first on Voruta.

Vladimiras Laučius, Rusijos propagandos tyrėjas, GSSC „Akiračių” klubo moderatorius, www.gssc.lt

Naujoji krašto apsaugos vadovybė išreiškė norą didinti biudžeto asignavimus gynybai iki 4,5 proc. BVP. Suprantama, jog toks augimas yra labai reikšmingas, todėl tikėtina, kad gali tekti mažinti išlaidas kitose srityse. Tačiau kyla klausimas: kokie yra tikslai ir lūkesčiai dėl Lietuvos gynybos stiprinimo padidinus asignavimus?

Sunku tikėtis, kad padidinus BVP dalį, skiriamą gynybai, šis skaičius taptų efektyvia atgrasymo priemone. Rusijos operaciniam planavimui tokie finansiniai rodikliai galiausiai neturės lemiamos reikšmės. Be to, realistiškai žvelgiant, Lietuvos biudžeto asignavimų gynybai didinimas neleistų masiškai įsigyti kritinių aukštųjų technologijų gaminių, tokių, kaip ilgojo nuotolio oro gynybos sistemos, ir neišspręstų demografinių problemų, nuo kurių priklauso kariuomenės personalo skaičius.

Kitaip tariant, nors išlaidos gynybai padidėtų pusantro karto (skaičiuojant procentais nuo BVP), tai vargu ar sukurtų priešui, tokiam, kaip Rusija, reikšmingai didesnes kliūtis Lietuvoje. Tačiau tokios išlaidos galėtų labai apsunkinti kitas valstybės reformas ar sumažinti investicinį patrauklumą. Todėl labai svarbu aiškiai apibrėžti lūkesčius: kaip pasikeistų Lietuvos gynybinis potencialas, jei išlaidos gynybai pasiektų 4,5 proc. BVP?

Šiuos klausimus ir lūkesčius aptaria Užsienio reikalų ministras Kęstutis Budrys, ES ambasadorė JAV Jovita Neliupšienė, VU TSPMI profesorius Tomas Janeliūnas bei Krašto apsaugos ministrės patarėjas Giedrius Česnakas.

Jovita Neliupšienė:

Negalima ir nereikia priešinti gynybos išlaidų kitoms viešojo sektoriaus išlaidoms. Reikia ir to, ir to. Jeigu Lietuvos geografinės koordinatės būtų kaip Portugalijos ar Kanados, gal galėtume sau leisti iš viso neskirti nieko šalies gynybai, nes saugotų tūkstančiai kilometrų ar net vandenynas. Deja, esame paribio valstybė, kuri siena su Rusija dalijasi ne vieną dešimtmetį, ir prie pasitikėjimo Rusija tikrai neprasideda nei okupacija, nei 2014 ar 2022 metai.

Mums pasisekė, kad, kai stojome į NATO, Rusija nesiėmė tokių veiksmų, kaip Ukrainoje, nors grasino. Tikriausiai jau laikas priimti tuos grasinimus tiesiogine, o ne perkeltine prasme. NATO yra sukurta kaip gynybos ir politinis aliansas, todėl yra formalūs ir neformalūs sutarimai, koks turėtų būti kiekvienos narės indėlis. Tai, kad kurį laiką tikėjome istorijos pabaiga ir kad prekyba padės demokratizuoti ar bent jau išpažinti vakarietišką gyvenimo būdą tokioms valstybėms, kaip Rusija ar Kinija, buvo naivu, gal net nusikalstamai naivu.

Dabar turime susidurti su pasekmėmis, kai turtingiausios pasaulio valstybės pajėgios tiekti tik labai ribotą karinės pagalbos kiekį, nepakankamą, kad Ukraina ne tik apsigintų, bet ir laimėtų. Visų NATO šalių gynybos pramonei reikia investicijų ir paskatų iniovacijoms. Tam kad, jei tektų gintis, turėtume ne tik aljanso 5 straipsnį, bet ir technologinį pranašumą. Tad 2, 3 ar 5 procentai turi eiti ten.

Atkuriant gynybos pramonę ES ir JAV, kursis daugiau darbo vietų, o daugiau darbo vietų – tai verslo plėtra, mokesčiai ir investicijos į kitas viešojo sektoriaus sritis.

Ar Lietuvos 4–5 proc. padės atsilaikyti 2–3 savaites? Taip. Ar to užtenka, kad išgyventume? Nežinau. Bet kokia alternatyva? Nesiginti?

1940 m. Sovietų Sąjungos ultimatumui Antanas Smetona siūlė priešintis ginklu, bet dauguma ministrų nepritarė. Po to sekė 50 metų okupacijos. Ar pasipriešinimas būtų ką pakeitęs? Suomių pavyzdys rodo, kad taip. Partizanų pasipriešinimas iki pat 1956 m. irgi rodo, kad žmonės tikėjo savo valstybe. Ar Lietuva būtų nuniokota kaip Buča? Tikriausiai, bet alternatyva neapsaugojo mūsų nuo dešimčių tūkstančių tremčių. Mes neturime kito pasirinkimo – tik ruoštis ir gintis.

Juolab kad, vertinant būsimojo JAV prezidento Donaldo Trumpo retoriką, akivaizdu: Europa turi prisiimti daugiau atsakomybes savo gynyboje. Išrinktasis prezidentas, viceprezidentas ir jo aplinka nuolat kartoja, kad jeigu pačios pasienio valstybės nesirūpina savo gynyba, tai kas ja turi rūpintis ir kodėl. Jeigu mes neskirsime tų procentų, kiek patikimas bus mūsų raginimas Vokietijai ar Italijai?

NATO pagrindas yra atgrasymas – ne tik ginklų turėjimas, bet ir pasiryžimas juos panaudoti, sprendimų priėmimas. Jei patys rimtai nevertinsime savo saugumo, vargu ar kas nors patikės tuo, ką kalbėsime bet kokiuose formatuose. Šiandien visai sutikčiau, kad Lietuva persikeltų į Madagaskarą ar į Kanados miškų gilumą, bet, deja, tai neįmanoma, todėl alternatyvos NATO ir JAV branduoliniam skėčiui neturime. Tuo mūsų padėtis skiriasi nuo Ukrainos ar Gruzijos. Jei procentai, JAV prezidento manymu, padeda sutvirtinti NATO atgrasymo politika, tai mokėsime tiek, kiek reikės.

Giedrius Česnakas:

Napoleonas Bonapartas sakė, kad „kas nemaitina savos kariuomenės, maitina svetimą“. Ši frazė yra kaip niekada aktuali šiandien. Matome Rusijos agresiją Ukrainoje ir suvokiame, kad didžiąją nepriklausomybės laikotarpio dalį, deja, neskyrėme pakankamai dėmesio gynybai ir tik lėtai busti pradėjome 2014 m. Lietuvos NATO sąjungininkai taip pat buvo pernelyg įtikėję „istorijos pabaiga“ ir dabar bunda – pradeda investuoti į gynybą, kad atgrasytų Rusiją, nusiteikusią ilgalaikiam karui su NATO, Vakarais ir demokratijomis, remiamą Korėjos Liaudies Demokratinės Respublikos, Irano, Kinijos Liaudies Respublikos, kurios siekia sugriauti esamą pasaulio tvarką, užtikrinusią Lietuvos saugumą. Manydami, kad tokioje aplinkoje galime sutaupyti gynybai vardan gerovės, paaukosime gerovę, saugumą ir nepriklausomybę.

Devynioliktoji Lietuvos vyriausybė numatė skirti ne mažiau nei 3,5 proc. BVP gynybai, o padidintos skolinimosi galimybės leidžia didinti investicijas į gynybą iki 4 proc. 2025 m. Numatoma, kad  2025 m. investicijos į gynybą sieks 3,3 mlrd. eurų. Šios investicijos leis paspartinti ginkluotės įsigijimą aprūpinant Lietuvos kariuomenę. Investicijų didinimas leidžia spartinti Lietuvos nacionalinės pėstininkų divizijos kūrimą ir užtikrinti greitesnį pilno kovinio pajėgumo pasiekimą. Vladimiro Putino režimas iš esmės militarizavo visuomenę ir ją rengia ilgai konfrontacijai, todėl laikas yra kritinis veiksnys siekiant atgrasyti Rusiją.

Savo ruožtu Rusija, patirdama didžiulius karių ir karinės technikos nuotolius, okupuoja Ukrainos teritoriją. Stumdamasi pirmyn Rusija miestus paverčia griuvėsiais. Kur eina Rusijos pajėgos, lieka išdeginta žemė. Žmonės patiria didžiules kančias, yra priversti evakuotis, žūsta arba, primetus „rusų pasaulį“, priverčiami tapti Rusijos piliečiais. Be Rusijos pilietybės jiems neteikiamos sveikatos ir socialinės paslaugos, žmonės negali įsidarbinti. Fiksuojama, kad okupuotų teritorijų gyventojai perkeliami į Rusiją, vaikai perduodami auginti rusams, naikinama kalba, istorija ir kultūra, visuomenė rusifikuojama. Gausu ukrainiečių persekiojimo, įkalinimo, kankinimo ir nužudymo atvejų. Tokia politika laikytina genocidu.  Būtina suprasti, kad, jei Rusijai pavyktų okupuoti Lietuvos teritoriją, mes negalėtume tikėtis kažko kito. Svarstyti, kad būtų galima skirti daugiau dėmesio gerovei, kai tiesiogiai grasinama fiziniu sunaikinimu, nėra adekvatu.

Lietuvos suverenitetas, teritorinis integralumas ir demokratinė santvarka yra absoliučios vertybės, kurias turime ginti. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 3 ir 139 straipsniai aiškiai sako, kad valstybės gynimas yra kiekvieno piliečio teisė ir pareiga. Dėl būtinybės užtikrinti šią teisę ir pareigą maksimaliai efektyviai yra būtina investuoti į gynybos pajėgumus, karinę techniką, piliečių parengimą ginti atliekant karinę tarnybą, periodiškai atnaujinant rezervo įgūdžius, stiprinant Lietuvos Šaulių Sąjungą, stiprinant valstybės institucijų sąveiką.

Vertinant Lietuvos galios parametrus ir juos lyginant su Rusijos, mes individualiai visais parametrais (populiacija, ekonomika ir kt.) esame mažesni, ir, deja, tai – nepakeičiamas faktas. Vienintelis elementas, kurį galime pakeisti, tai – ryžtas ir pasirengimas, kurie mūšio lauke labai svarbūs. Taip, Lietuva neturės F-35 eskadrilių, šimtų tankų, tūkstančių raketų, bet pasirengimas, nusiteikimas ir aprūpinimas, kiek  įmanoma, leistų duoti stiprų atkirtį.

Mes nesame vieni. Esame didžiausio ir pajėgiausio karinio aljanso – NATO nariai. Tuo pat metu esame Europos Sąjungos nariai. Abi šios organizacijos itin stiprina atgrasymą ir mūsų gynybą. Turime ir kitus daugiašalius ir dvišalius gynybos ir saugumo įsipareigojimus.

Narystė NATO yra Lietuvos atgrasymo pagrindas, todėl Lietuva, kaip ir Šiaurės bei Baltijos valstybės, Lenkija, Vokietija ir kitos yra suinteresuotos stipriu NATO ir stipriu transatlantiniu ryšiu. NATO yra parengta reaguoti dar iki galimo užpuolimo ir atsakyti į jį. NATO steigimo sutarties penktasis straipsnis aiškiai sako, kad vienos narės užpuolimas yra visų narių užpuolimas, todėl kiekviena narė individualiai ir kolektyviai suteiks pagalbą užpultai narei. Tai reiškia, kad valstybės sąjungininkės neprivalo laukti bendro sprendimo, kurį gali uždelsti  viena ar kita narė, bet veikti individualiai ir dalyvauti užpultos narės gynyboje. Todėl kalbos apie penktojo straipsnio aktyvavimo problemas yra ganėtinai tuščios. Neatsitiktinai NATO ginkluotųjų pajėgų vadas Europoje ir JAV ginkluotųjų pajėgų vadas Europoje yra tas pats žmogus, kuris priima sprendimą tiek dėl JAV, tiek ir NATO pajėgų veikimo. Reikia nepamiršti, kad NATO ginkluotųjų pajėgų vadas Europoje gali tam tikras, jam priskirtas, pajėgas perkelti taikos metu, jeigu matomi pasirengimo invazijai į valstybę narę ženklai. Toks pajėgų perkėlimas veikia kaip atgrasymo priemonė ir kartu stiprina gynybos pajėgumus dar iki karo pradžios. JAV ginkluotųjų pajėgų vadas Europoje gali perkelti ir JAV pajėgas, kurios gali reaguoti į NATO valstybės narės užpuolimą iki priimant bendrą NATO sprendimą. Vien tai rodo, kad diskusijos, jog Lietuva ginsis dvi savaites viena, neturi pagrindo.

Tuo pat metu būtina pabrėžti, kad Lietuvoje jau yra NATO sąjungininkai. Turime JAV tankų bataliono kovinę grupę, turime NATO priešakinių pajėgų bataliono kovinę grupę, vadovaujamą Vokietijos, fiziškai Lietuvoje turėsime Vokietijos brigadą, esame Jungtinių ekspedicinių pajėgų (JEF), vadovaujamų Jungtinės Karalystės,  nariai. Dvišaliu pagrindu Lietuvoje vyksta oro gynybos pratybos. Be abejo, reikia dirbti, kad būtų užtikrintas NATO įsipareigojimas, duotas Vilniaus viršūnių susitikime rytų flango narėms dėl rotacinės oro gynybos užtikrinimo. Lygiagrečiai oro policijos misijos transformavimas į NATO oro gynybos operaciją Baltijos šalyse taip pat sustiprintų atgrasymą.

Galima matyti, kad gynybos pramonės pajėgumai Europoje, lyginant su 2022 m., išaugo. Pagaminama daugiau amunicijos, daugiau tankų, oro gynybos sistemų, kovos mašinų ir dronų. Gamyba auga tiek Europoje, tiek Lietuvoje. Šis augimas nėra pakankamas, nes reikia dar didesnių gamybos pajėgumų ir užsakymų. Užsakymai susiję su gynybos investicijomis, todėl didesnis BVP dalies skyrimas gynybai yra labai svarbus. Šiame kontekste tiek ES Gynybos ir kosmoso komisaro, tiek Komisijos prezidentės pozicijos dėl gynybos pramonės vystymo Europoje ir bendro skolinimosi gynybai labai sveikintinos.

Išrinktojo JAV prezidento Donaldo Trampo spaudimas Europos sąjungininkams skirti didesnes investicijas gynybai taip pat turėtų prisidėti prie karinių pajėgumų vystymo Europoje. Visi Europos sąjungininkai turėsime dėti pastangas, kad išlaikytume JAV dėmesį, nes JAV vis labiau gręžiasi į Indijos-Ramiojo vandenynų regioną. Galiausiai europiečiai turės tapti savarankiškesni užtikrinant gynybą ir saugumą, prisiimdami ambicingesnius įsipareigojimus.

Reikia pripažinti, kad sunkiai sprendžiama problema Europoje yra kariuomenės personalo didinimas. Dauguma Europos sąjungininkų po šaltojo karo atsisakė šaukimo į kariuomenę, personalo skaičiai buvo sumažinti, kariuomenės biurokratizavosi. Susitelkimas į kovą su terorizmu ir operacijas kituose regionuose racionalizavo mažų kariuomenių pasirinkimą, nes buvo galvojama, kad didelio masto karas tarp valstybių yra praeitis. Deja, buvo suklysta. Karinių pajėgumų vystymo pokyčiai nėra tokie greiti, kokių norėtume, ir Rusijos plataus masto karas netapo lūžio tašku, keičiančiu visuomenių mąstymą. Dėl šios priežasties būtina politinė lyderystė, kuri įtikintų visuomenes, kad saugumas ir gynyba yra visos visuomenės atsakomybė, kad individualių valstybių saugumas neatskiriamas nuo sąjungininkų saugumo.

Būtinas ryžtas atgrasyti ir gintis. Lietuva, didindama gynybos finansavimą ir vystydama karines pajėgas, tokį ryžtą rodo. Deja, jis nėra toks ryškus tarp sąjungininkų. Individualių pajėgumų plėtojimas ir nuolatinis darbas su sąjungininkais stiprins Lietuvos atgrasymą ir gynybą. Matymas, kad situacija yra itin sudėtinga, turi priversti mobilizuotis. Blogiausia būtų nedaryti nieko.

„Rage, rage against the dying of the light.” Dylan Thomas (1951).

Kęstutis Budrys:

Pirmiausia svarbu matyti NATO gynybos politikos planavimo kontekstą. NATO tikslas yra užtikrinti kolektyvinį saugumą konkrečiomis karinėmis priemonėmis. NATO narės vieningai sutarė ir užfiksavo Strateginėje koncepcijoje, kad Rusija kelia ilgalaikę tiesioginę karinę grėsmę. Tada parengė operacinius planus, kaip galėtų, atgrasymui nepavykus, apginti NATO teritoriją ir nugalėti Rusiją.

Remiantis planais, buvo peržiūrėti NATO pajėgumų tikslai – kokių ir kiek reikia pajėgų kiekvienoje valstybėje, kad šie planai būtų įgyvendinami. Jau dabar žinome, kad tikslų įgyvendinimui visiems reikės iš esmės didinti išlaidas, ir labai greitai. Jeigu nepadidinsime išlaidų, negalėsime sukurti tokių pajėgumų (personalas, ginkluotė ir įranga, atsargos, parengtis, kt.), kurie leistų apsiginti ir atgrasyti.

Silpnas Aljansas padidintų Rusijos agresijos tikimybę.

Lietuvos gynybos planavimas vyksta atsižvelgiant į NATO kolektyvinės gynybos planavimą. Per artimiausius metus turėsime išauginti ir sustiprinti savo kariuomenę, kad pajėgtume drauge su Lietuvoje esančiais sąjungininkais gintis nuo pirmojo centimetro. Turėsime ne vieną svarbią užduotį, be kita ko – ir užtikrinti sąlygas priimti reikšmingą sąjungininkų pastiprinimą. Drauge su atvykusiais sąjungininkais nugalėsime priešą ir atstatysime taiką. Toks yra sumanymas. Tai, kaip greitai įgyvendinsime savo planus, priklausys ne tik nuo finansų, bet ir nuo infrastruktūros statybos greičio, ginkluotės ir įrangos pristatymo terminų, mokymų organizavimo.

Visoje NATO vyksta diskusija dėl didesnio finansavimo. Tai bus ir NATO Hagos viršūnių susitikimo tema. Siekiame naujų minimalių išlaidų ribų – jas padidinti bent iki 3 procentų nuo BVP. Jei to nepavyks padaryti, mes neįtikinsime ne tik gynybos pramonės įmonių daugiau gaminti, bet ir bet kurio potencialaus agresoriaus, kad esame rimtai nusiteikę.

Lietuvai svarbu, kad ne tik mūsų regione augtų išlaidos, bet ypač – tose šalyse, kurių kariuomenės pas mus bus dislokuotos galimo konflikto metu. Matome, kaip įtampos dėl kitų metų biudžeto išklibino ne vieną vyriausybę Europoje. Suprantame, kad tai nėra paprasti sprendimai. Tačiau ir patys sau, ir sąjungininkams turime priminti, kodėl tai yra svarbu daryti, į kokias egzistencines grėsmes turime atsakyti.

Turime daugiau galvoti apie pergalę karo atveju, planuoti, kaip greitai nugalėti, modeliuoti ir treniruotis pagal įvairius scenarijus. Tada ir ginčas dėl išlaidų bus mažiau apie procentus, o daugiau apie galingesnę už priešo kariuomenę, technologinį pranašumą, parengties didinimą. Mūsų galvose toks lūžis jau vyksta. Dirbsime, kad taip būtų ir kitose sostinėse.

Tomas Janeliūnas:

Į šį klausimą galima atsakyti įvairiai. Tai susiję ne tik su saugumo garantijomis ar atgrasymo užtikrintumu, bet ir su konkrečiomis mūsų galimybėmis stabdyti rusus, jei prasidėtų karas.

Pradėkime nuo kiek tolimesnio taško: ar kuomet rudenį nusiperkame žiemines automobilio padangas, gauname garantiją, kad artimiausią žiemą nepateksime į avariją? Greičiausiai daugelis supranta, kad investicijos į automobilio saugumą žiemos keliuose tik iš dalies apsaugo nuo nelaimingų įvykių. Ir vis dėlto didžioji dalis supranta poreikį pirkti žiemines padangas, nes be jų rizika smarkiai išaugtų. Bet ir čia yra pasirinkimas, kuris priklauso nuo asmeninio rizikos įvertinimo ir vairavimo aplinkybių. Vieniems užtenka „ekonominio varianto“, kiti rinksis brangesnes, o galbūt dygliuotas padangas, jei planuoja dažnai važinėti apledėjusiais keliukais.

Analogija tiktų mūsų valstybės saugumui. Mes turime labai rizikingą kaimyną, kuris ketina mus užpulti ir išžudyti mūsų žmones. Galima rinktis „ekonominį“ variantą ir ginkluotis už 2 ar 2,5 proc. nuo BVP. Bet tai būtų suprantama, jei būtume kokia Portugalija ir šalia neturėtume agresyvių kaimynų. Kuomet šalia turime rusiją, racionaliau rinktis „dygliuotas padangas“, nes „žiema artėja“, ir ji nebus švelni.

Garantijos, kad rusija mūsų neužpuls, nesuteiks joks konkretus procentas nuo BVP. Kaip pasakė JAV sausumos pajėgų vadas Europoje atsargos generolas Benas Hodgesas, kariaus ne procentai, o konkrečios pajėgos – divizijos, brigados ir batalionai. Su konkrečiomis artilerijos, oro gynybos sistemomis, tankais ir dronais. Prieš rusijos divizijas ir brigadas mes turime pastatyti ne buhalterines eilutes su eurais ir procentais, o konkrečius kovinius vienetus ir karines technologijas.

Suprantama, kad vien Lietuvos galimybės neleidžia tikėtis ilgą laiką atsilaikyti prieš rusijos karines pajėgas. Galutinio taško, koks mūsų gynybai skiriamas BVP procentas galėtų atgrasyti rusiją nuo galimo puolimo, nėra. Esminis mūsų atgrasymo argumentas visuomet bus kolektyvinės gynybos patikimumas ir solidarumas. Tik NATO pajėgos gali atgrasyti rusiją nuo karinės avantiūros.

Tačiau negalima aklai pasikliauti tik NATO atgrasymo potencialu. Mūsų savarankiškos gynybos ir investicijų į ją prasmė yra keleriopa:

•     NATO pajėgos, galinčios nugalėti rusijos kariuomenę, Lietuvoje atsirastų ne tą pačią minutę ar valandą, kuomet rusai pradėtų puolimą. Tam gali prireikti laiko – nuo politinių sprendimų NATO ir valstybių sostinėse priėmimo iki logistinio pasirengimo ir konkrečių karinių planų realizavimo. Mūsų galimybės savarankiškai priešintis bus svarbios. Nes kiekvienas rusų užimtas kilometras, kiekviena gyvenvietė – tai mūsų žmonių aukos ir didžiuliai sugriovimų nuostoliai. Kuo daugiau turėsime priemonių efektyviai stabdyti rusų puolimą, tuo daugiau gyvybių galime išsaugoti, kol atvyks pagrindinės NATO pajėgos.
•     Rusai taip pat skaičiuoja ir vertina, koks pasipriešinimas jų gali laukti Baltijos šalyse. Kiekviena nauja oro gynybos sistema, kiekvienas papildomas kovinis dronas ir kiekvienas moderniai apginkluotas batalionas reiškia rusijai papildomus resursus, kuriuos ji turi sukaupti, jei tikisi pergalės (suprantama, kad to tikėtųsi, nes kitaip net negalvotų apie puolimą). Tokių resursų skaičiavimai ir kaupimas – tai papildomas mūsų taikos laikas ir papildomas laikas visoms NATO narėms stiprinti savo gynybines pajėgas. Investuodami į savo gynybą mes bemaž tiesiogine prasme perkame tą gerovės laiką, kuriuo dabar galime džiaugtis.
•     Kiekviena efektyvaus pasipriešinimo diena gali didinti ir mūsų sąjungininkų tikėjimą ir pasiryžimą mus ginti. Vienaip Vakarų šalių politikai ir visuomenės gali reaguoti, jei Baltijos šalys kristų per pirmąsias tris karo dienas, ir kitaip – jei sėkmingai stabdytų rusų puolimą savaitę, dvi ar ilgiau. Prisiminkime, kad net Ukrainos karo pradžioje tik po pirmųjų dienų pasikeitė Vakarų požiūris į tai, ar reikia padėti Ukrainai. Ukrainiečių pastangos gintis ir priešintis pakeitė iš pradžių skeptišką požiūrį, neva Kyjivas kris per 3 dienas, ir nieko čia jau nebepadarysi.

Galiausiai, skaičiavimai, jog gali tekti skirti ne 3 ar 3,5, o 4,5 proc. nuo BVP turi konkrečią priežastį – mūsų gynybos planuose yra sukurti ir aprūpinti divizijos lygio kovines sausumos pajėgas. Jei mes norime tai pasiekti bent iki 2030 metų, tam reikia bemaž dvigubinti dabartines išlaidas. Štai čia ir atsiranda pasirinkimas – ar mes rimtai žiūrime į savo galimybes priešintis galimam  rusų puolimui, ar tik pasikliaujame politinėmis garantijomis ir kitų nusiteikimu rimtai mus ginti. Reikia abiejų komponentų, nes tai lyg susisiejantys indai: be rimto mūsų pačių požiūrio ir indėlio nebus rimtesnio nusiteikimo ir kitose NATO šalyse.

***

The post Vladimiras Laučius. Išlaidos gynybai: ar šuolis pateisins lūkesčius? appeared first on Voruta.

Lietuvos žmonių valia ir prigimtine teise 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba paskelbė atkurianti Lietuvos Nepriklausomybę. Sovietų Sąjunga nebegalėjo sulaikyti Lietuvos priimtų sprendimų, tačiau toliau gąsdino, demonstravo karinę galią ir tikėjosi smurtu sunaikinti Laisvės siekį. Lietuvos žmonių laikysena buvo išbandyta 1991 metų sausį, Sovietų Sąjungos karinės agresijos prieš Lietuvos valstybę dienomis.

Tūkstančiai beginklių žmonių stojo prieš tankais ir automatais ginkluotus Sovietų Sąjungos desantininkus, budėjo prie laužų Nepriklausomybės aikštėje, kad apgintų savo valstybę. Svarbiausias tų dienų laimėjimas buvo žmonių vienybė pavojaus akivaizdoje, ne mažiau svarbi buvo ir ryžtinga parlamento laikysena – priešintis ir nepasiduoti. Smurtas prieš beginklius žmones ir 1991 m. sausio aukos pabudino Vakarų pasaulio sąžinę – Lietuva sugrįžo į Europos politinį žemėlapį, o į Baltijos valstybių pastangas atstatyti savo valstybingumą pradėta žiūrėti kaip į istorinę būtinybę. Dar vienas Lietuvos politinis laimėjimas, prie kurio taip pat netiesiogiai prisidėjo Sausio 13-osios tragiškieji įvykiai, tai 1991 m. vasario 9 d. įvykęs plebiscitas, kuriame dalyvavo trys ketvirtadaliai Lietuvos piliečių ir daugiau negu 90% jų pasisakė už nepriklausomą demokratinę Lietuvos Respubliką.

Sovietų Sąjungos agresijos atrėmimas 1991 metų sausį turėjo didžiulę įtaką ne tik Lietuvos piliečiams, demokratijos raidai mūsų valstybėje, bet ir Lietuvos Respublikos santykiams su kitomis valstybėmis, tai sustiprino tarptautines Lietuvos pozicijas. Teisininkas Dainius Žalimas pabrėžė, kad „Sėkminga Lietuvos valstybės nepriklausomybės ir demokratijos gynyba paskatino pirmąsias užsienio šalis nutraukti diplomatinę Lietuvos izoliaciją pripažįstant teisėtas Lietuvos Respublikos institucijas ir tokiu būdu išklibinant sovietinės imperijos pagrindus. Todėl beprecedentis ir sėkmingas pilietinis Baltijos valstybių gyventojų pasipriešinimas sovietinei agresijai pagal savo reikšmę galėtų prilygti tokiems istoriniams įvykiams, kaip „Solidarumo“ sėkmė Lenkijoje ir Vokietijos susivienijimas.“

Nepavykusiu Lietuvos parlamento rūmų šturmu prasidėjo karinė agresija prieš nepriklausomybę atkūrusią Lietuvos valstybę  

1991 m. sausis prasidėjo ne tik naujomis viltimis, bet ir naujais išbandymais. Dar 1990 metų pabaigoje buvo didindamos Lietuvos Respublikoje dislokuotos okupacinės kariuomenės karinės pajėgos, karinės mašinos vykdė reguliarų patruliavimą miestų gatvėse. Įtampą ypač padidino Lietuvoje pradėtas priverstinis 18 metų sulaukusių Lietuvos jaunuolių ėmimas į Sovietų Sąjungos kariuomenę bei konstitucine teise pasinaudojusių ir tarnybą kariuomenėje nutraukusių lietuvių persekiojimas. 1991 m. sausio 7 d. į visas tris Baltijos respublikas buvo atsiųsti kariniai pastiprinimai. Į Lietuvą buvo atsiųsta specialiosios paskirties Sovietų Sąjungos desantininkų divizija jaunuolių prievartiniam ėmimui į sovietinę armiją. Lietuvos Respublikos vadovai perspėjo jaunuolius apie grėsmes ir ragino nepaklusti šaukimams į Sovietų Sąjungos kariuomenę. Naktį iš 1991 m. sausio 7-osios į 8-ąją pagrindinėse Vilniaus miesto gatvėse pasirodė daugiau kaip 100 Sovietų Sąjungos kariuomenės tankų ir šarvuočių. Situaciją paaštrino ir sudėtinga ekonominė padėtis bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimas staiga padidinti kainas.

1991 m. sausio 8 d., prisidengusi kainų pakėlimu, tūkstantinė prosovietiškai nusiteikusi minia, protestuodama prieš atkurtą Lietuvos nepriklausomybę, pabandė veržtis į Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos rūmus ir nuversti teisėtai išrinktą Lietuvos valstybės valdžią. Tą dieną, artėjant plenariniam posėdžiui, vidiniame parlamento kieme susirinko keli tūkstančiai priešiškai nusiteikusių demonstrantų – daugiausia rusakalbiai Vilniaus gamyklų darbininkai ir jais persirengę sovietų represinių struktūrų pareigūnai. Parlamento vadovai stengėsi rasti dialogą su demonstrantais, tačiau agresyviai nusiteikusi minia puolė parlamento rūmus, ginkluota akmenimis ir grąžtais įdaužė kelis parlamento fasado langus ir išlaužė žalvarines pagrindinio įėjimo duris. Keletas protestuotojų pateko į vidų, tačiau parlamento gynėjai greitai juos išstūmė iš kojų verčiančia gaisrinių švirkštų srove ir taip laikinai atšaldė minios įkarštį. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas Vytautas Landsbergis per radiją kreipėsi į Lietuvos žmones kviesdama atvykti ginti Lietuvos nepriklausomybės. Į kvietimą paremti Lietuvos valdžią atsiliepę vilniečiai, taikiai išstūmė demonstrantus iš parlamento kiemo. Netrukus Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą „įšaldyti“ kainų pakėlimą. Apie šį sprendimą prie parlamento susirinkusiems žmonėms pranešė Vytautas Landsbergis, kalbėdamas pro rūmų trečiojo aukšto langą. Tos dienos vakare atsistatydino kainų pakėlimą inicijavusi Vyriausybė – Ministrė Pirmininkė Kazimira Prunskienė ir jos vadovautas Ministrų Kabinetas. Grėsmingas tos dienos nuotaikas aprašė Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Virgilijus Čepaitis: „Tą dieną (1991-01-08) per posėdžius girdėjome, kaip riaumoja šarvuočiai, važiuojantys tuneliu pro AT rūmus. Žinojome, kad Kėdainių, Šiaulių, kituose kariniuose aerodromuose leidžiasi lėktuvai su desantininkais, o Vilniaus kariniame Šiaurės miestelyje pradėjo veikti operatyvinės grupės štabas.“  Augant karinei grėsmei, Lietuvos gyventojai atsiliepė į kvietimą budėti atkurtos Lietuvos nepriklausomybės sargyboje.

Netrukus Sovietų Sąjunga pareiškė ultimatumą Lietuvos Respublikai  

1991 m. sausio 10 d. Sovietų Sąjungos prezidentas Michailas Gorbačiovas atsiuntė ultimatyvų raštą, adresuotą ne Lietuvos Respublikos, bet Lietuvos TSR Aukščiausiajai Tarybai, reikalaudamas nedelsiant ir visiškai atkurti Sovietų Sąjungos konstitucijos ir Lietuvos TSR konstitucijos galiojimą, tai yra atkurti iki 1990 m. kovo 11 d. buvusią padėtį. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba atmetė ultimatumą, tačiau Sovietų Sąjungos vadovybė ir jos rėmėjai, vedami LKP (TSKP) vadovų, siekė sudaryti valdžia nepatenkintos „Lietuvos liaudies“ regimybę, kurią rėmė Lietuvoje dislokuotos Sovietų Sąjungos karinės struktūros. Kitą dieną, 1991 m. sausio 11-ąją, prosovietinė organizacija „Jedinstvo“ surengė eitynes prie Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos, reikalaudama patenkinti Sovietų Sąjungos reikalavimus. Prieš „Jedinstvo“ minią stojo tūkstančiai Lietuvos nepriklausomybės rėmėjų. Nors buvo susidariusi grėsminga situacija, provokacijų pavyko išvengti. Tą pačią, 1991 m. sausio 11-ąją, sovietų kariuomenė ėmėsi atviro smurto. Dar naktį iš sausio 10-osios į sausio 11-ąją ir tos dienos rytą buvo fiksuojami žmonių pranešimai apie okupacinės kariuomenės judėjimą. Vilniaus karinės įgulos vadas ciniškai informavo Lietuvos parlamentą apie Vilniuje prasidedančius karinius manevrus. Tą dieną sovietų kariai pradėjo užiminėti valstybinių įstaigų pastatus įvairiuose Lietuvos Respublikos miestuose, tarp jų ir Vilniuje. Žmonės rinkosi prie šių pastatų ir, tapę gyvąja barikada, saugojo Lietuvos nepriklausomybę. 11.45 val. buvo užimtas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos departamento pastatas Viršuliškėse, o sovietų kariškiai blokavo susisiekimą su sostine. Į Vilnių nebuvo leidžiama įvažiuoti traukiniams, Vilniaus oro uoste neleidžiama pakilti ir nusileisti lėktuvams.

Sovietų agresoriai pabandė užgniaužti laisvą ir nepriklausomą Lietuvos spaudą 

1991 m. sausio 11 d. taip pat buvo pabandyta užgniaužti laisvą ir nepriklausomą spaudą, ir taip apriboti Lietuvos gyventojų galimybes gauti objektyvią informaciją. Priešpiet, sovietų kariškiai užėmė Krašto apsaugos departamento pastatą, o vidurdienį – Spaudos rūmus ir spaustuvę. Buvo pralietas pirmasis kraujas. Prie Spaudos rūmų pasirodžiusius sovietų kariškius pasitiko pastatą saugoję beginkliai žmonės. Į juos buvo atsukti tankų pabūklai ir desantininkų automatai. Kovinėmis kulkomis buvo apšaudytas rūmų fasadas, į žmones pasipylė plastikinės kulkos, beginkliai gynėjai buvo mušami automatų buožėmis. Vienam iš jų buvo peršautas skruostas, kulkos sužeidė dar kelis žmones, po susidūrimo su tanku, sunkiai nukentėjo sunkvežimio vairuotojas. Sovietų kariškiams užėmus Spaudos rūmus, keletui dienų nutrūko pagrindinių Lietuvos laikraščių leidyba. Tačiau, jau kitą dieną, sausio 12-ąją, pasirodė pirmasis jungtinio laikraščio „Laisva Lietuva“ numeris, atspausdintas lietuvių, rusų ir lenkų kalbomis, kurį parengė 13-os leidinių redakcijos. Leidėjai skelbė: „Tik susitelkimas, rimtis ir orumas – ginklas, kurį galime ir visada galėsime priešpastatyti brutaliai okupantų jėgai.“

Sausio dienomis ginti Televizijos bokšto susirinkę žmonės nenumanė, kad jis taps apgintos laisvės simboliu  

Kitas Sovietų Sąjungos karinių dalinių žingsnis buvo komunikacijos centrų – Vilniaus televizijos bokšto ir Lietuvos radijo ir televizijos pastato – užėmimas. Karoliniškių mikrorajone 1981 metais pastatytas aukščiausias statinys Lietuvoje – Vilniaus televizijos bokštas yra kruvinųjų 1991 m. sausio 13-osios nakties įvykių ir apgintos Laisvės simbolis. Sovietų Sąjungos agresijos dienomis Televizijos bokštas tapo natūraliu taikiniu dėl svarbios jo komunikacinės funkcijos. Užgrobus televizijos bokštą iš Lietuvos radijo ir televizijos būtų atimta transliavimo galimybė, sutrikdyti pagrindiniai informacijos sklaidos kanalai Lietuvos Respublikoje. Žmonės prie Televizijos bokšto pradėjo budėti dar 1991 m. sausio 9 d. Kelias paras truko nenutrūkstama bokšto sargyba, žmonės buriavosi ir šildėsi prie laužų, nenujausdami artėjančios grėsmės. Televizijos bokšto šturmas sausio 13-osios naktį tapo Sovietų Sąjungos agresijos atomazga. 1991 m. sausio 13-osios naktį prie Televizijos bokšto ir Lietuvos radijo ir televizijos pastato gyvybes paaukojo 14 beginklių Lietuvos laisvės gynėjų, beveik 1.000 jų buvo sužeisti. Lietuvos laisvės gynėjų atminimui prie Televizijos bokšto buvo įrengti atminimo ženklai – nedideli granito obeliskai, greta jų, vyrų žūties vietose buvo pasodinti ąžuoliukai, vienintelės žuvusios moters – Loretos Asanavičiūtės – atminimui buvo pasodinta liepaitė. Žuvusiųjų vardais yra pavadintos bokšto prieigose esančios gatvės. Šiandien Vilniaus televizijos bokštas simbolizuoja ne tik 1991 m. sausį vykusią agresiją, bet ir apgintą Laisvę.

Tankus bandė sustabdyti beginkliai, vėliavomis nešini žmonės  

1991 m. sausio 13-ąją įvyko vienas svarbiausių XX amžiaus Lietuvos mūšių – Vilniuje žmonės plikomis rankomis nugalėjo tuos, kurie buvo ginkluoti tankais ir automatais.

1991 m. sausio 12 d., šeštadienio, vakaras Lietuvoje nežadėjo kruvinos atomazgos, atrodė, kad įtampa slūgsta, tačiau tuoj po vidurnakčio, ankstyvą sekmadienio, sausio 13-osios rytą, viskas pasikeitė. Apie 1-ą valandą ryto iš Šiaurės miestelio tankai pajudėjo link Televizijos bokšto ir Lietuvos radijo ir televizijos pastato. Televizijos bokšto kryptimi judėjo 16-os tankų ir šarvuočių kolona. Priekyje važiavusį tanką bokšto gynėjai pasitiko be baimės, užtvėrė jam kelią apsupdami glaudžiu ratu. Apie 1 val. 36 min. netikėtai nugriaudėjo pirmas tanko šūvis. Apie 1 val. 44 min. sovietų šarvuočiai pasirodė Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos prieigose, tačiau į pastatą nesikėsino. Nepriklausomybės aikštėje susirinkę žmonės skandavo „Lietuva“. Tuo metu prie Televizijos bokšto susidarė grėsminga padėtis. Link jo artėjanti tankų ir šarvuočių kolona paleido daugiau pabūklų šūvius. Galingas garsas ir oro banga beginklius žmones parbloškė ant žemės, išbyrėjo netoliese stovėjusių automobilių ir autobusų langai. Prie bokšto buvo susirinkę keli tūkstančiai žmonių. Nors buvo bandoma sukelti paniką, žmonės nesitraukė ir nešini vėliavomis, beginkliai stojo prieš tankus. Netrukus pasirodė dar daugiau tankų ir šarvuočių, kurie artėjo išvertę teritoriją juosusias tvoras. Tuo metu žmonės jau buvo apjuosę bokštą. Tankai ir šarvuočiai apsupo juos žiedu. Dar keletą kartų nugriaudėjo tanko šūviai. Po to sekė apie dvi valandas trukęs smurtas prieš beginklius žmones. Tamsoje blyksčiojo tankų prožektorių spinduliai, griaudėjo pabūklai, kaleno automatai, į žmonių minią skriejo sprogstamieji paketai. Nuo šūvių pliūpsnių dūžtantys bokšto stiklai sužeidė apačioje stovėjusius gynėjus. Tankai traiškė greta stovėjusį transportą ir judėjo į beginklius žmones, bandančius sustabdyti juos savo kūnais ar plikomis rankomis. Užsienio žurnalistus, dirbusius karo korespondentais karštuosiuose pasaulio taškuose, stebino lietuvių drąsa – važiuojant tankams lietuviai ne tik neišsibėgiojo, bet dar labiau susitelkė. Nuo šarvuočių ir iš sunkvežimių iššokę desantininkai, šaudydami iš automatų puolė prie stovėjusių žmonių – mušdami ginklais ir šaudydami automatais, pradėjo beginklius žmones stumti nuo bokšto. Jiems padėjo tankai ir šarvuočiai, važiavę tiesiai į žmonių būrį. Buvo daug sužeistųjų. Greitosios pagalbos mašinos nespėjo jų vežti. Buvo žuvusių. Sovietų kariai šaudymą prie bokšto tęsė iki 4 val. ryto.

Išaušus sekmadienio rytui, Televizijos bokštas buvo apsuptas sovietų šarvuočių ir pėstininkų kovos mašinų. Nors Televizijos bokštas jau buvo užimtas, žmonės nesiskirstė, aprimus šaudymams jie grįžo nešini radijo imtuvais, taip versdami sovietų kariškius klausytis Laisvės radijo transliacijų rusų kalba apie ką tik įvykusias skerdynes. Karo mašinų vamzdžiai buvo nukreipti į daugybę susirinkusių žmonių, kurie mėgino kalbinti kareivius apeliuodami į jų sąžinę. Per šturmą sutraiškytos mašinos jau buvo patrauktos, o greta likusios vieno automobilio durelės buvo apkrautos gėlėmis, degančiomis žvakutėmis. Šalia lentelė: „Šioje vietoje po raudonųjų fašistų vikšrais žuvo Lietuvos didvyriai, kovoję už Nepriklausomybės atkūrimą“.

Sausio 13-oji mūsų atmintyje giliai įsirėžusi skaudžios netekties ir drauge – didvyriškos aukos patirtimi

1991 m. sausio 13-osios naktį beginkliai Lietuvos žmonės oriai atlaikė brutalų sovietų kariškių puolimą. Ginkluoti desantininkai puolė bokštą apjuosusius žmones. Jiems padėjo tankai ir šarvuočiai, važiavę tiesiai į beginklių žmonių būrį. Daugybė žmonių, nepaisydami grėsmės savo gyvybei, puolė gelbėti sužeistųjų. Apie 1.000 žmonių patyrė įvairaus sunkumo traumas, šautines žaizdas, pjautinius sužeidimus, sumušimus, kaulų lūžius, neteko klausos. Tą naktį Vilniuje nuo šautinių žaizdų arba po tankų vikšrais žuvo 14 drąsių, daugiausia jaunų Nepriklausomybės gynėjų:

23 metų Loreta Asanavičiūtė,

22 metų Virginijus Druskis,

17 metų Darius Gerbutavičius,

22 metų Rolandas Jankauskas,

24 metų Rimantas Juknevičius,

38 metų Alvydas Kanapinskas,

52 metų Algimantas Petras Kavoliukas,

24 metų Vidas Maciulevičius,

28 metų Titas Masiulis,

35 metų Alvydas Matulka,

53 metų Apolinaras Juozas Povilaitis,

17 metų Ignas Šimulionis,

47 metų Vytautas Vaitkus,

49 metų Vytautas Koncevičius (nuo šautinių žaizdų mirė 1991 m. vasario 18 d.).

1991 m. sausio 16 d. vyko aukų laidotuvės, jose dalyvavo šimtai tūkstančių žmonių, buvo skaičiuojama, kad palydėti žuvusiųjų atėjo beveik pusė milijono. Tai buvo pagarbos žuvusiesiems parodymas, o kartu lyg savotiškas referendumas už Lietuvos nepriklausomybę.

Kardinolas Audrys Juozas Bačkis iškilmingame 2017 metų Laisvės gynėjų dienos minėjime Lietuvos Respublikos Seime pabrėžė: „Sausio 13-oji mūsų atmintyje giliai įsirėžusi skaudžios netekties ir drauge – didvyriškos aukos patirtimi. Ji primena mums, už ką žuvo arba sunkiai nukentėjo tie Lietuvos vaikai, kurių atminimą kasmet pagerbiame iškilmingais minėjimais. Už tėvynės laisvę, už savo valstybę, už šalies ateitį šie mūsų broliai ir sesuo paguldė savo galvas arba prarado sveikatą.“

Lietuvos radijo ir televizijos pastato užgrobimą tiesiogiai stebėjo visa Lietuva  

1991 m. sausio 13-osios naktį visa Lietuva tapo Lietuvos radijo ir televizijos pastato užgrobimo liudininke. 1 val. 53 min. žurnalistė Eglė Bučelytė tiesioginiame televizijos eteryje pranešė apie pastato puolimą ir perdavė kvietimą Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatams kaip galima greičiau grįžti į parlamentą. Diktoriai pranešė, kad liks savo darbo vietose kol galės. Darbo vietose likę ir į darbą atskubėję žurnalistai, diktoriai, operatoriai, redaktoriai buvo pasiryžę nesitraukti. Lietuvos radijo ir televizijos pastatas yra nutolęs apie 5 km nuo Televizijos bokšto. Tą naktį jį taip pat saugojo beginkliai žmonės. Po kurio laiko karinė technika pasirodė ir prie šių pastatų. Netrukus, iš tanko pabūklo, buvo šauta į prie Televizijos pastato susirinkusius žmones, nors šauta be sviedinio, tačiau buvo sužalota daug žmonių, jiems sprogo ausų būgneliai. Desantininkai mėtė sprogstamuosius paketus, girdėjosi automatų šūviai. Sprogstamasis paketas mirtinai sužalojo Alvydą Kanapinską. Pirmiausia užpuolikai pro langus įsiveržė į Radijo pastatą, o per jį į Televizijos rūmus. Viename iš koridorių darbuotojai paslėpė įjungtą televizijos kamerą ir visas pasaulis pamatė, kaip sovietų kariai ieškojo įėjimo į studiją, kurioje tiesioginiame eteryje dirbo ir iki paskutinės minutės įvykius komentavo televizijos žurnalistė Eglė Bučelytė, pranešinėjusi kaip priešas veržiasi į kabinetus ir užima aukštą po aukšto. Į studiją įsiveržę desantininkai nutraukė visas transliacijas. Pirma nutrūko Lietuvos radijo transliacija, kur iki paskutinės akimirkos pranešimus skaitė diktorė Bernadeta Lukošiūtė. Šturmo metu, skambėjo padrąsinantys diktorės žodžiai: „Atėjo išbandymų metas. Prie televizijos ir radijo aidi šūviai. Sovietų Sąjunga visa savo jėga ir klasta, kaip ir keturiasdešimtaisiais metais, trypia mūsų laisvę ir orumą. Į mūsų namus ateina okupantai…“ (Po kiek laiko) „<…> Jūs tikriausiai girdite šūvius, mes dar kalbame, dar gyvi, mes iš studijos neišeisime, nors sužvėrėję kareiviai metėsi į ataką… Girdite šauksmus, riksmus. Jau tranko mūsų duris… Mes kalbėsime tol, kol būsime gyvi. Mes čia. Kalba Lietuvos radijas…“ 2 val. 9 min. buvo nutraukta transliacija iš Lietuvos televizijos studijos Vilniuje, tačiau Vilniaus televizijos bokštas dar 8 min. retransliavo vaizdus iš Nepriklausomybės aikštės, kur prie parlamento susirinkę tūkstančiai žmonių vienu balsu giedojo Maironio „Lietuva brangi…“. Nustojus veikti Vilniaus studijoms, 2 val. 20 min. darbą pradėjo Kauno radiofonas ir televizijos stotis Sitkūnuose (netoli Kauno), o 4 val. 23 min. Lietuvos radijas pradėjo transliaciją iš Lietuvos parlamento rūmų. Vėliau parlamente įsikūrė Lietuvos televizijos studija, atnaujinusi transliacijas iš kilnojamųjų televizijos stočių, įrengtų prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų.

Tomis sausio dienomis ir naktimis Lietuvos parlamentas gynėsi pats ir vadovavo Lietuvos gynybai 

Nerimaujant dėl galimo puolimo 1991 m. sausio 13-osios naktį Lietuvos parlamento rūmų fojė ir koridoriai buvo pilni parlamento gynėjų, posėdžių salėje rinkosi deputatai. Lietuvos Respublikos Aukščiausiojoje Taryboje tvyrojo slogi nuotaika – plaukė žinios apie žuvusiuosius ir sužeistuosius. Dalis Lietuvos parlamento narių net nebuvo išvykę iš Aukščiausiosios Tarybos rūmų, dalis atskubėjo į parlamentą, išgirdę kvietimą susirinkti. Baiminantis dujų atakos, deputatams buvo išdalytos dujokaukės. Salėje jie posėdžiavo su paltais, nes ruošdamiesi atremti puolimą parlamento gynėjai į butelius pilstė benziną ir vėdino rūmus. Dar aidint šūviams prie Televizijos bokšto, apie 4 val. nakties, susirinkus 82 deputatams – susidarius kvorumui, prasidėjo oficialus Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos posėdis. Į parlamentą toliau plaukė žinios apie žuvusiuosius, nesėkmingai bandyta susisiekti su Ministru Pirmininku. Deputatai pagerbė žuvusiuosius tylos minute. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba įgaliojo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministrą Algirdą Saudargą, tuo metu buvusį Lenkijoje, esant reikalui, sudaryti egzilinę vyriausybę, priėmė kreipimąsi į pasaulio vyriausybes ir sudarė Lietuvos Respublikos laikinąją gynybos vadovybę. Parlamento nariai vieningai balsavo už tą naktį priimtus sprendimus. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Virgilijus Čepaitis vėliau rašė: „Tokio vieningo balsavimo, kaip tą naktį parlamente nei prieš tai, nei po to nebuvo. Išnyko priešprieša tarp dešiniųjų ir kairiųjų deputatų. Net ir tie lenkai, kurie nebalsavo už Kovo 11-osios Aktą, dabar prisijungė prie mūsų.“ Tomis sausio dienomis ir naktimis Lietuvos parlamentas gynėsi pats ir vadovavo Lietuvos gynybai. Lemtingomis valandomis valstybei vadovavęs Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas Vytautas Landsbergis liudininkų teigimu, demonstravo ryžtingo politiko gebėjimus veikti ir žaibiškai priimti valstybei reikalingus sprendimus, bandė susisiekti su Sovietų Sąjungos prezidentu dėl smurto nutraukimo, kreipėsi į pasaulio valstybių vadovus, aktyviai veikė, kad pasaulis sužinotų apie Vilniuje vykdomą Sovietų Sąjungos agresiją prieš taikius Lietuvos žmones ir, kad pasaulio valstybės pripažintų agresiją prieš Lietuvos valstybę.

Po kruvinosios sausio 13-osios nakties šimtai tūkstančių žmonių atėjo ginti Lietuvos laisvės simbolio – Lietuvos parlamento  

Parlamento puolimo atveju labai svarbi buvo ryžtinga ir tvirta gyventojų parama Lietuvos Respublikos valdžiai. Po 1991 m. sausio 13-osios nakties į Nepriklausomybės aikštę prie parlamento susirinko daugiau kaip 100.000 žmonių, dalis jų budėjo net ant aplinkinių pastatų stogų ir statybviečių. Jeigu būtų prasidėjęs puolimas, ryžtinga ir tvirta Lietuvos gyventojų parama valstybei būtų buvusi labai svarbi. Aiškėjo, kad parlamento šturmas būtų pareikalavęs daug daugiau aukų, todėl agresorius nesiryžo pulti Lietuvos parlamento rūmų. Nemažiau svarbi buvo ir ryžtinga parlamento laikysena – priešintis ir nepasiduoti, tačiau svarbiausias tų dienų laimėjimas buvo žmonių vienybė pavojaus akivaizdoje. Dar 1990 m. vasarą kildavusios politinė takoskyros, grėsė visišku susipriešinimu. Tačiau smurto akivaizdoje pademonstruota vieninga laikysena parodė Lietuvos gyventojų ir politinių lyderių sąmoningumą ir gebėjimą vertinti esminius bendrus tikslus. Sausio agresijos dienomis, nepaisydami nuolatinės šlapdribos ir minusinės temperatūros, dešimtys tūkstančių žmonių su vėliavomis, šūkiais ir plakatais 24 valandas per parą budėjo Nepriklausomybės aikštėje, kad apsaugotų Lietuvos parlamentą – laisvos Lietuvos simbolį. Žmonės iš Lietuvos miestų ir kaimų organizuotais būriais, autobusais vyko į Vilnių ir pasikeisdami saugojo savo išrinktus deputatus ir Vyriausybės narius. Aikštėje buvo galima sutikti ne tik lietuvius, bet ir rusus, lenkus, baltarusius, ukrainiečius, kitų Lietuvos tautinių bendrijų atstovus. Visų jų vėliavos tuo metu plazdėjo Nepriklausomybės aikštėje greta Lietuvos trispalvių. Greta stovėjo senoliai, jaunuoliai, vyrai, moterys, netgi vaikai. Savita drąsa pasižymėjo jaunuoliai gynybos ar žvalgybos postais pasirinkę greta Nepriklausomybės aikštės esančių gyvenamųjų namų stogus ir statybvietes, stebėję ar negresia pavojus. Vieninga laikysena siaučiant smurtui parodė Lietuvos gyventojų ir politinių lyderių sąmoningumą ir gebėjimą susivienyti dėl bendrų tikslų.

Parlamentą saugojo ne tik gyvoji barikada – tūkstančiai žmonių, bet ir gynėjų pastatytos rūmų barikados   

Parlamento pastatas privalėjo būti apgintas bet kokia kaina. Dar 1991 m. sausio 12 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pastato prieigos buvo užtvertos daugiau nei 100 autobusų ir sunkvežimių. Barikados aplink parlamento rūmus buvo pradėtos statyti 1991 m. sausio 13-osios rytą. Siekdami apsaugoti pastatą nuo tankų ir desantininkų puolimo, gynėjai jį apjuosė maždaug 2,5 metrų aukščio statybinės armatūros vielomis. Vėliau aplink pastatą buvo įrengtos užkardos iš pamatų blokų, gelžbetoninių perdengimo plokščių, inžinerinių tinklų kolektorių sekcijų. Į Nepriklausomybės aikštę įsiliejančios gatvės taip pat buvo užtvertos statybiniais blokais ir stambiais akmenimis. Aplink parlamento rūmus buvo iškasti prieštankiniai grioviai. Visi šie gynybiniai įtvirtinimai iškilo per neįtikėtinai trumpą laiką. Norint patekti į rūmus buvo naudojamas gerai saugomas šoninis įėjimas esantis, greta dabartinio Sausio 13-osios memorialo. Ant fasadinės rūmų pusės armatūros smaigalių daugelis žmonių suvėrė iš sovietų valdžios gautus garbės raštus, karinius bilietus, šaukimus į sovietų kariuomenę, sovietinius pasus, prikalė gautus sovietinius medalius ir ordinus. Gelžbetonio plokštės netruko virsti savitais sienlaikraščiais su piešiniais, įrašais, šūkiais, žinutėmis.

Nepriklausomybės aikštėje kūrenami parlamento gynėjų laužai tapo vienybės simboliu  

1991 metų sausį prie Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos rūmų degę laužai ir aplink juos susėdę besišildantys parlamento gynėjai, yra tapę apgintos Lietuvos Nepriklausomybės simboliais. Organizuotas budėjimas prie Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos prasidėjo netrukus po 1991 m. sausio 8 d. parlamento rūmų šturmo. Kol Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko Vytauto Landsbergio pakviesti į Vilnių ėmė važiuoti autobusai su žmonėmis iš visos Lietuvos miestų ir rajonų, parlamento sargybą ėjo vilniečiai. Kas keturias valandas keitėsi skirtingų Vilniaus miesto rajonų žmonės. Vyrai ir moterys, jaunuoliai ir senoliai, netgi vaikai bendravo aikštėje, keitėsi politinėmis naujienomis, sužvarbę dalinosi karštos arbatos puodeliu. Pirmosios budėjimo dienos iki Spaudos rūmų ir Televizijos bokšto užgrobimo skyrėsi nuo vėlesnių – aikštėje netrūko žmonių klegesio, liaudies dainų ir šokių. Beginklių žmonių auka sausio 13-osios naktį sukrėtė visą Lietuvą, kartu sutvirtino ryžtą ginti savo valstybę, nesitraukti agresijos akivaizdoje. 1991 metų sausio–vasario mėn. Lietuvos žmonės tęsė sargybą Nepriklausomybės aikštėje. Joje toliau liepsnojo laužai, laisvės gynėjus šildė karšta arbata ir savanorių dalijama duona, plazdėjo vėliavos, skambėjo patriotinės dainos ir nesiliovė dienos aktualijų įkvėptos diskusijos.

Žmones šildę laužai ir puodelis arbatos tapo neatsiejamu 1991 metų sausio atributu 

1991 m. sausį ir vėlesniais mėnesiais prie Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos rūmų budėjusius žmones šildė ne tik laužai, bet ir puodelis šiltos arbatos. Nepriklausomybės aikštėje tūkstančiai žmonių budėjo 24 valandas per parą. Jie gerai organizuotais būriais iš įvairiausių Lietuvos miestų, miestelių ir kaimų vyko į sostinę ir pasikeisdami saugojo parlamentą. Tų dienų liudininkai pamena žmones vienijusį ryžtą bet kokia kaina atsilaikyti prieš brutalią jėgą. Nepriklausomybės aikštėje budėjusius žmones palaikė jausmas, kad iškilus pavojui bus stovima petys petin. Tomis dienomis žmonės dalijosi kas kuo galėjo. Prie parlamento pastato ir Nepriklausomybės aikštės prieigose įrengtose lauko virtuvėse buvo galima gauti šiltos arbatos ar sultinio, pasivaišinti duona ar sumuštiniais. Aikštėje ir parlamento rūmuose budėjusiems gynėjams maistą gabeno įvairios įmonės, organizacijos ir pavieniai žmonės iš visos Lietuvos. Netrūko įvairiausių iniciatyvų, štai kai kurie sostinės restoranai rinko aukas, o už surinktas lėšas gamino maistą, kuriuo maitino Parlamento gynėjus. Daugybė žmonių aukojo lėšas Nepriklausomybei ginti. 1991 metų sausis dar kartą parodė vienybės ir savanorystės galią, o žmones šildę laužai ir puodelis arbatos tapo neatsiejamu 1991 metų sausio atributu.

Lietuvos parlamentą juosusios barikados tapo galerija po atviru dangumi, šimtai žmonių išvydo protesto piešinius ir plakatus  

Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą apjuosusios barikados tapo savotiška palaikymo ir protesto galerija. Vos tik joms išdygus, jas uždengė nuotraukos, vaikų piešiniai, parlamento gynėjų plakatai ir karikatūros, įrašai, šūkiai, skanduotės lietuvių, rusų, lenkų, anglų, vokiečių ir kitomis kalbomis. Šie kūriniai atspindėjo rūmus saugojusių žmonių požiūrį į to meto politinę padėtį Lietuvoje ir pasaulyje, Lietuvos istorinę atmintį, gynėjų nuotaikas, viltį ir pažadą aukotis už Tėvynę, prakeiksmus kraują praliejusiems Sovietų Sąjungos vadovams ir kariškiams. Čia netrūko ir subtilaus humoro jausmo – ant barikadų kabėjo tūkstančio rublių kupiūros su prierašu, kad tai Sovietų Sąjungos prezidento Michailo Gorbačiovo priedas prie Nobelio Taikos premijos. Žinomiausią Nepriklausomybės aikštės barikadų įrašą – „Lietuvos širdis“ ant barikados Gedimino prospekto ir Nepriklausomybės aikštės prieigose užrašė Trakų sąjūdietis Romualdas Lankas. Šis įrašas simbolizavo 1991-ųjų įvykių epicentrą – Lietuvos parlamentą. Dievo Motinos statulėlė, šventųjų paveikslai, greta barikadų iškilusios koplytėlės ir koplytstulpiai stiprino gynėjus maldoje. 1991–1992 metais Lietuvoje viešėjusios užsienio valstybių delegacijos išvysdavo tvirtove virtusį parlamentą. Vėliau prie Lietuvos Respublikos Seimo rūmų iš dalies barikadų buvo įrengtas Sausio 13-osios memorialas. Tai bene vienintelis tokio tipo paminklas pasaulyje, liudijantis žmonių ryžtą ginti teisėtai išrinktus tautos atstovus. 1991 m. sausio 19 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas priėmė nutarimą, kuriuo patvirtino komisiją, įgaliotą atrinkti saugojimui piešinius ir šūkius, buvusius valstybės objektų gynimo vietose. Dalį išsaugotų įrašų, piešinių ir kitų objektų iki šiol galima pamatyti Lietuvos nacionaliniame muziejuje ir prie Lietuvos Respublikos Seimo įrengtame – Sausio 13-osios memoriale.

Lietuvos parlamento saugumą užtikrino ne tik tūkstančiai žmonių Nepriklausomybės aikštėje, bet ir keli šimtai savanorių gynėjų pastato viduje 

Rašytoja Jurga Ivanauskaitė 1991 m. sausį, kartu su kitais žurnalistais ir korespondentais dirbusi Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos rūmuose, rašė, kad „gyvenimo šauksmas BŪTI, gyventi vardan idealo čia garsesnis už kvietimą vardan to idealo numirti“,  taip ji apibūdino pastato vidaus gynėjų pasiryžimą ištverti ir nugalėti. Pirmasis kovos krikštas rūmų vidaus gynėjams teko 1991 m. sausio 8-ąją. Iš karto po jo imta stiprinti pastato vidaus ir išorės apsaugą. 1991 m. sausio 11 d., penktadienį, 14 val. keli šimtai savanorių parlamento gynėjų – pasieniečių, muitininkų, Krašto apsaugos departamento darbuotojų, Aukščiausiosios Tarybos apsaugos skyriaus pareigūnų, Lietuvos šaulių, studentų ir kitų savanorių – iškilmingoje ceremonijoje prisiekė ginti Lietuvos valstybę ir jos Nepriklausomybę. Priesaiką priėmė Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas Vytautas Landsbergis ir Krašto apsaugos departamento direktorius Audrius Butkevičius, prisiekusiuosius palaimino kunigas disidentas Robertas Grigas. Savanorio priesaika tapo teisiniu pagrindu ginti savo valstybės nepriklausomybę ginklu. Savanoriai ruošėsi rūmų gynybai, nors jų ginklai buvo tik metaliniai strypai, peiliai, sportiniai mažo kalibro ir medžiokliniai šautuvai, išsaugoti partizanų ginklai, buteliai su benzinu. Nepaisant to, pagrindinis jų ginklas buvo ryžtas ir noras apginti 1990 m. kovo 11 d. atkurtą Lietuvos valstybės nepriklausomybę. Dauguma savanorių savaitėmis budėjo ir gyveno smėlio maišais ir baldais užbarikaduotuose Aukščiausiosios Tarybos rūmuose. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos sekretorius Liudvikas Sabutis vėliau prisiminė: „Mes to meto Aukščiausiosios Tarybos nariai, pareigūnai, iš tikrųjų jautėmės ne tik apsupti, bet ir apgaubti didžiuliu savanorių dėmesiu. Mums tai padėjo, be abejo, dirbti šioje salėje. Visos kitos patalpos priklausė mūsų parlamento gynėjams.“

Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba įkūrė Savanoriškąją krašto apsaugos tarnybą  

1990 m. kovo 11-ąją nepriklausomybę atkūrusi Lietuvos valstybė neturėjo ginkluotųjų pajėgų, kurias pasitelkusi būtų galėjusi priešintis agresoriui. Nuo 1990 m. rudens Lietuvoje pradėjo kurtis pirmieji savanorių padaliniai. Metų pabaigoje, kai aiškėjo Lietuvai  kylanti grėsmė, savanoriai gavo užduotį saugoti svarbiausius valstybės objektus. Po tragiškų įvykių, 1991 m. sausio 17 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos priimtu įstatymu Krašto apsaugos sistemoje buvo įkurta Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba. Visi, kurie 1991 m. sausio dienomis susirinko į Aukščiausiosios Tarybos rūmus ir prisiekė ginti Lietuvos valstybę, buvo vadinami savanoriais. Vieni jų atėjo tiesiai iš gatvės, kiti buvo pakviesti Lietuvos Sąjūdžio, treti – atsiųsti kaip jau veikusių struktūrų pareigūnai, pasieniečiai, muitininkai, Aukščiausiosios Tarybos apsaugos skyriaus pareigūnai, šauliai. Po tragiškų įvykių 1991 m. sausio 17 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė įstatymą, kuriuo krašto apsaugos sistemoje įkūrė Savanoriškąją krašto apsaugos tarnybą. Tai buvo oficialus karių savanorių tarnybos įteisinimas. Iki pat Sovietų Sąjungos griūties –1991 m. rugpjūčio mėnesio karinio pučo Maskvoje, Aukščiausiosios Tarybos rūmuose budėję savanoriai, nesėdėjo sudėję rankų. Rūmuose buvo įkurti budėjimo postai, įrengtos gynybinės pozicijos, laisvu nuo budėjimo metu vyko karinių dalykų mokymai. Tais pačiais metais buvo pareikalauta savanorių aukų. Lietuvos Respublikos pareigūnai buvo nužudyti pasienio postuose Krakūnuose ir Medininkuose, o griūvant Sovietų Sąjungai, 1991 m. rugpjūčio 21 d., gindamas Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą buvo nukautas karys savanoris Artūras Sakalauskas.

Lietuvos pasieniečių saugomos valstybės sienos liudijo nepriklausomą Lietuvos Respubliką

1990 m. lapkričio 8 d. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos departamente prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės buvo įsteigta Pasienio apsaugos tarnyba, turėjusi vykdyti valstybės sienos apsaugos funkcijas. Lemtingomis sovietų agresijos dienomis 1991 m. sausio mėn. Lietuvos pasieniečiai vieni pirmųjų stojo ginti atkurtos nepriklausomybės. Jie budėjo valstybės pasienio postuose, 1991 m. sausio 8-ąją padėjo atremti Aukščiausiosios Tarybos rūmų šturmą, davė kario savanorio priesaiką, saugojo Vyriausybės pastatą. Tarp Vyriausybės rūmų gynėjų buvo ir pasienietis Gintaras Žagunis. Atslūgus įtampai sostinėje, tęsėsi Sovietų Sąjungos kariuomenės ir OMON dalinių provokuojami incidentai ir puldinėjimai Lietuvos pasienyje. Itin sudėtinga padėtis susidarė Šalčininkų rajone. 1991 m. gegužės 19 d. naktį iš pasalų buvo užpultas Šalčininkų pasienio užkardos Krakūnų postas. Užpuolikai nušovė beginklį Krakūnų pasienio kontrolės posto pamainos viršininką Gintarą Žagunį. Tai buvo pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos Respublikos pareigūnas, paaukojęs gyvybę už valstybės nepriklausomybę.

Medininkų pasienio kontrolės poste buvo nužudyti Lietuvos Respublikos pareigūnai

Sovietų Sąjungos represinės struktūros ir toliau siekė destabilizuoti padėtį Lietuvoje ir bauginti Lietuvos visuomenę. Apgynus Lietuvos parlamentą ir Vyriausybę, tęsėsi Sovietų Sąjungos kariuomenės, jos milicijos specialiųjų būrių išpuoliai prieš Lietuvos valstybės institucijas – pasienio kontrolės postus ir muitines Latvijos ir Baltarusijos pasienyje, kurie buvo sunkiai apginami, tai buvo tarsi simboliniai valstybės sienos kontrolės postai. 1991 m. liepos 31 d. Medininkų pasienio kontrolės poste buvo nužudyti muitininkai – Antanas Musteikis, Stanislovas Orlavičius, kelių policijos pareigūnai – Juozas Janonis, Algirdas Kazlauskas, greitojo reagavimo rintinės „Aras“ pareigūnai – Algimantas Juozakas, Mindaugas Balavakas. 1991 m. rugpjūčio 2 d. ligoninėje mirė sunkiai sužeistas muitininkas Ričardas Rabavičius. Išgyveno vienintelis muitinės pareigūnas, užpuolimo metu sunkiai sužeistas, Tomas Šernas. Tai buvo dar vienas žlungančios imperijos beprasmiško smurto aktas prieš Lietuvos Respubliką.

Atsisveikinimas su Sausio 13-osios aukomis ir Medininkuose nužudytais pareigūnais tapo šimtatūkstantine Lietuvos laisvės manifestacija

Smurtas prieš Lietuvos pareigūnus Medininkuose surengtas netrukus po pasirašytos Sutarties tarp Lietuvos Respublikos ir Rusijos SFSR, JAV ir Sovietų Sąjungos viršūnių susitikimo Maskvoje ir IV Pasaulio lietuvių žaidynių Lietuvoje dienomis. Neįsivaizduojamo žiaurumo aktas sulaukė visuotinio dėmesio. Į 1991 m. rugpjūčio 3 d. vykusias žuvusiųjų laidotuves susirinko daugybė Lietuvos žmonių, Lietuvos parlamento nariai, Vyriausybės, įvairių institucijų atstovai, sporto žaidynių dalyviai. Pagarbą Medininkų aukoms išreiškė į laidotuves atvykę JAV generalinis konsulas Leningrade Jackas Gosnellas, Vokietijos Federacinės Respublikos Bundestago narys Wolfgangas von Stettenas, Latvijos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pavaduotojas Dainis Ivanas, Estijos Respublikos atstovas Martas Tarmakas. Medininkų pasienio kontrolės poste nužudyti Lietuvos Respublikos pareigūnai buvo palaidoti šalia 1991 m. sausio 13-osios Sovietų Sąjungos agresijos aukų.

Paskutinis Lietuvos savanorių susirėmimas su Sovietų Sąjungos kariškiais pareikalavo parlamento gynėjo aukos 

1991 m. rugpjūčio 19 d. prasidėjus kariniam perversmui Maskvoje, Lietuvoje kartojosi sausio mėnesio agresijos scenarijus. Lietuvos Respublika priešinosi neginkluotomis ir nesmurtinėmis formomis, Lietuvos žmonės dar kartą atvyko budėti prie parlamento rūmų, rūmų gynybą organizavo savanoriai, atvykę iš įvairių Lietuvos rinktinių, parlamentas tęsė darbą, susirinkęs į neeilinę sesiją. Žlungant kariniam pučui Maskvoje, vėlų 1991 m. rugpjūčio 21 d. vakarą, parlamento prieigose įvyko paskutinis Lietuvos savanorių susirėmimas su Sovietų Sąjungos kariškiais. Pasipriešinimo metu žuvo Alytaus rinktinės savanoris Artūras Sakalauskas, dar keletas savanorių buvo sužeisti sovietų sprogstamųjų užtaisų. Artūras Sakalauskas tapo paskutiniąja auka XX amžiuje, paaukota už Lietuvos nepriklausomybę.

Galutinę Lietuvos žmonių pergalę simbolizavo atsisveikinimas su sovietiniais paminklais

Žlugus kariniam pučui Maskvoje, Lietuvos parlamentas ir Vyriausybė ėmėsi aktyvių veiksmų, padėjusių užtikrinti Lietuvos Respublikos teritorijos kontrolę. Lietuvos Respublika susigrąžino 225 dienas sovietų užgrobtus Spaudos rūmus, Lietuvos radijo ir televizijos pastatą, Vilniaus televizijos bokštą. 1991 m. rugpjūčio 23 d. vakare, apie 18.20 val., Lukiškių aikštėje buvo nukelta keturių metrų aukščio Lenino statula. Šis paminklas priešais KGB rūmus stovėjo nuo 1952 metų. Keliant statulą, ji skilo ir lūžo per kelius. Paminklą išvežant iš aikštės, ant pjedestalo užlipę triumfuojantys Lietuvos žmonės dainavo patriotines dainas. Ši akcija žymėjo Lietuvos laisvės kovos su Sovietų Sąjunga pabaigą. Tą pačią dieną Lenino statulos, okupacinės imperijos simboliai, buvo nuverstos Rygoje ir Taline.

Šaltiniai ir literatūra: 

1991-ieji, sausio 10–14, Lietuvos dienų ir naktų kronika, Lietuvos rytas, 1991, sausio 15, p. 2.

Baranauskas, Jonas. Kiek reikės, tiek ir būsiu, Lietuvos aidas, 1991, sausio 24, p. 3.

Baužytė, Nijolė. Sausio 13-osios prisiminimai, Konferencijos „Parlamento gynyba 1991 metais“ stenograma, Vilnius, 2010 m. sausio 12 d.

Bendras laikraštis Lietuvoje, Draugas, 1991, sausio 29, p. 1.

Brazauskas, Arūnas; Virginijus, Kizas. Posėdis agresijos metu, Lietuvos aidas, 1991, sausio 12, p. 2.

Bunka, Eugenijus. Miestas laukia rytojaus, Laisva Lietuva, 1991 m. sausio 12, p. 5.

Čekuolis, Algimantas. Išmėginimai. Pirmoji diena, Gimtasis kraštas, 1991, sausio 10–16, Nr. 2, p. 1.

Čepaitis, Virgilijus. Karas. Aukščiausioji Taryba nuo 1990-06-30 iki 1991-01-13, Kultūros barai, 2017, Nr. 3–6.

Delkus, Rimvydas. Savanoriai, Lietuvos aidas, 1991, sausio 22, p. 2.

ELTA. Piešiniai ir šūkiai bus išsaugoti, Lietuvos rytas, 1991, sausio 23, (vakarinė laida), p. 2.

Fredén, Lars Peter. Baltijos šalių išsivadavimas ir Švedijos diplomatija 1989–1991 metais. Pervartos, Vilnius: Versus aureus, 2010.

Ganusauskas, Edmundas. Gyvoji barikada, Vilnius: Mintis, 2010.

Gavelis, Ričardas. Jie gerai žino ką daro, Respublika, 1991, sausio 14, p. 1.

Grikšaitė, Dalia. Dainuojančių žmonių jūra, Mažoji Lietuva, 1991, sausio 16, p. 6.

Gurevičius, Ainis. „Į namus jau nebeskambinu“, Lietuvos rytas, 1991, sausio 17, (vakarinė laida), p. 4.

Iš kaimų ir miestų susirinkę saugo savo Parlamentą, Draugas, 1991, sausio 22, p. 1.

Jie atėjo!, Lietuvos rytas, 1991, sausio 9, p. 2.

Knispelis, Egidijus. Aistros Nepriklausomybės aikštėje, Laisva Lietuva, 1991 m. sausio 12, p. 4.

Kupčikas, Dainis. Kulkų suvarpytos sienos, Lietuvos aidas, 1991, sausio 12, p. 4.

Landsbergis, Vytautas. Atpirkimas. Sausio 13-oji dokumentuose, Vilnius: Demokratinės politikos institutas, 2004.

Landsbergis, Vytautas. Kaltė ir atpirkimas. Apie Sausio 13-ąją, Vilnius: Briedis, 2012.

Landsbergis, Vytautas. Lūžis prie Baltijos. Politinė autobiografija, Vilnius: Vaga, 1997.

Liauškienė, Aurelija. Taškus sudėlios istorija, Lietuvos aidas, 1991, sausio 19, p. 4.

Lietuvos radijo ir televizijos darbuotojų protestas, Kalba Vilnius, 1991, sausio 16, p. 1.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 13 d. rytinio posėdžio (Nr. 92) stenograma, Teisės aktų informacinė sistema, https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAK/TAIS.251249

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos kreipimasis į Lietuvos Respublikos žmones, Vilnius, 1991 m. sausio 11 d., Laisva Lietuva, 1991 m. sausio 12, p. 1.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pareiškimas, Vilnius, 1991 m. sausio 11 d., Laisva Lietuva, 1991 m. sausio 12, p. 1.

Lietuvos Respublikos Seimo iškilmingo Laisvės gynėjų dienos minėjimo ir Laisvės premijų įteikimo ceremonijos stenograma, 2017 m. sausio 13 d., Teisės aktų informacinė sistema, https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAK/a114a210d99411e69c5d8175b5879c31?positionInSearchResults=0&searchModelUUID=6f6aec0f-6dda-47eb-abae-da39322a6c86

Linkevičius, Vidas. Prie TVR komiteto, Respublika, 1991, sausio 13, p. 2.

Liudininkų parodymai, Kalba Vilnius, 1991, sausio 16, p. 2.

Liudvikas Sabutis. Sausio 13-osios prisiminimai, Konferencijos „Parlamento gynyba 1991 metais“ stenograma, Vilnius, 2010 m. sausio 12 d.

Maldeikienė, Aušra. Minios baimė, Lietuvos rytas, 1991, sausio 9, p. 1–2.

Milkevičiūtė, Giedrė; Mikoliūnas, Algirdas. Neramios valandos be Vyriausybės, Vakarinės naujienos, 1991, sausio 10, p. 1.

Mirties poligonas, Lietuvos rytas, 1991, sausio 15, p. 1.

Misiukonis, Marijonas. Lemtingi metai. VRM istoriniuose įvykiuose, Vilnius: Mintis, 2018.

Mundrys, Virgilijus. Sužeistas išcentrine kulka, Laisva Lietuva, 1991 m. sausio 12, p. 6.

Paulauskas, Henrikas. Buvau įvykių liudininkas ir dalyvis, Akiračiai, 1991, Nr. 6, p. 13–14.

Paulavičiūtė, Loreta. 1991 metų sausio 13-oji: ką skelbė Lietuvos radijas, Lietuvos aidas, 1995, sausio 12, p. 14.

Ramelienė, Raimonda. …ir Nepriklausomybės aikštėje, Tiesa, 1991, sausio 9, p. 1.

Rekašius, Zenonas. Laimėjimai ir pralaimėjimai. Lietuva po sausio tryliktosios, Akiračiai, 1991, Nr. 3, p. 1, 15.

Repšienė, Danguolė. Minios prie parlamento rūmų, Tiesa, 1991, sausio 10, p. 1, 7.

Rinkevičiūtė, Daiva. Jie išėjo paskutiniai, Lietuvos rytas, 1991, sausio 17, (vakarinė laida), p. 1.

Senn, Alfred Erich. Baisusis sekmadienis Vilniuje, Akiračiai, 1991, Nr. 2, p. 1, 7.

Senn, Alfred Erich. Gorbačiovo nesėkmė Lietuvoje, Vilnius: Baltos lankos, 1997.

Sukruvintas penktadienis. Liudija „Tiesos“, „Lietuvos ryto“ ir „Aitvaro“ žurnalistai, Laisva Lietuva, 1991 m. sausio 12, p. 2.

Svibutavičiūtė, Aldona. Neblėstančių laužų atšvaitai, Lietuvos rytas, 1991, sausio 25, (vakarinė laida), p. 1.

Šarvuočiai pajudėjo, Lietuvos aidas, 1991, sausio 12, p. 3.

Šiulienė, Zonė. Daktare, greičiau išimkit kulką! Reportažas su ašaromis akyse, Lietuvos aidas, 1991, sausio 25, p. 2.

Tą baisiąją naktį, Kalba Vilnius, 1991, sausio 16, p. 2.

Tokie buvome sausio dienomis. Nepamirštamos naktys ir dienos, Lietuvos aidas, 1995, sausio 13, p. 12–13.

Vaitkus, Juozas. Prie Spaudos rūmų ir Televizijos bokšto, Akiračiai, 1991, Nr. 5, p. 1.

Valatkienė, Vilija. Karščiausias planetos taškas – Vilnius, Lietuvos rytas, 1991, sausio 15, p. 4.

Valiulis, Skirmantas. Dienos, prilygstančios dešimtmečiams, Kalba Vilnius, 1991, sausio 16, p. 1.

Žalimas, Dainius. SSRS agresija prieš Lietuvos Respubliką 1991 metų sausį: tarptautiniai teisiniai aspektai (I), Bernardinai.lt, 2010-01-11, https://www.bernardinai.lt/2010-01-11-dainius-zalimas-ssrs-agresija-pries-lietuvos-respublika-1991-metu-sausi-tarptautiniai-teisiniai-aspektai-i/, žr. 2020 m. kovo 30 d.

Žalimas, Dainius. SSRS agresija prieš Lietuvos Respubliką 1991 metų sausį: tarptautiniai teisiniai aspektai (II), Bernardinai.lt, 2010-01-12, https://www.bernardinai.lt/2010-01-12-dainius-zalimas-ssrs-agresija-pries-lietuvos-respublika-1991-metu-sausi-tarptautiniai-teisiniai-aspektai-ii/, žr. 2020 m. kovo 3 d.

Žalimas, Dainius. SSRS agresija prieš Lietuvos Respubliką 1991 metų sausį: tarptautiniai teisiniai aspektai (III), Bernardinai.lt, 2010-01-13, https://www.bernardinai.lt/2010-01-13-dainius-zalimas-ssrs-agresija-pries-lietuvos-respublika-1991-metu-sausi-tarptautiniai-teisiniai-aspektai-iii/, žr. 2021 m. sausio 5 d.

Žinevičius, Alfonsas. Aukojam auką…, Vakarinės naujienos, 1991, sausio 21, p. 4.

Žukas, Algimantas; Girdvainis, Julius. Tik nereikia mūsų gąsdinti!, Respublika, 1991, sausio 10, p. 2.

Parengė Vilma Akmenytė-Ruzgienė, Žydrūnas Mačiukas, Angonita Rupšytė
LR Seimo Parlamentarizmo istorinės atminties skyrius  

The post Lietuvos laikysena 1991 metų sovietų agresijos akivaizdoje appeared first on Voruta.

www.voruta.lt

Kaip praneša ruwest.ru ir severreal.org, Kaliningrado srities Kultūros ir turizmo ministerijai pavaldi įstaiga tyliai pakeitė vieno žinomiausių krašto muziejų Donelaičio memorialinio  muziejaus Tolminkiemyje pavadinimą.

Vietoj didžiojo lietuvių poeto Kristijono Donelaičio (gyvenusio gerokai prieš dabartinę geopolitinę situaciją, būtent 1714–1780 m.) vardo atsirado beveidis „Literatūros muziejus“.

Muziejus yra Tolminkiemyje (Čistyje Prudy) kaime, 25 km į pietvakarius nuo Nesterovo. Sovietmečiu niekam nekilo mintis pervadinti, nepaisant tuomet vykusios aršios ideologinės kovos su religija (Donelaitis buvo klebonas). Bet tokia mintis akivaizdžiai kilo Kaliningrado istorijos ir meno muziejaus, kurio filialas yra Kristijono Donelaičio muziejus, vadovybei. Būdinga tai, kad jis dar nespėjo įgyvendinti savo idėjos apie visišką Kristijono Donelaičio vardo ištrynimą: jei skyriuje „Filialai“ muziejus jau pažymėtas kaip „Literatūros muziejus Čistyje Prudy“, tai ten taip pat galite rasti istorinį pavadinimą su Donelaičio vardu, – rašoma

„Nuo pirmųjų gyvavimo dienų K. Donelaičio memorialinis muziejus tapo kultūros centru regiono rytuose“, – dar 2021 metų kovą oficialioje svetainėje rašė KOIHM vadovybė. Čia vyksta literatūros vakarai ir folkloro festivaliai, kūrybiniai susitikimai ir Poezijos dienos, rengiamos parodos. Poeto dvasia, kuri užpildo šias gražias vietas, traukia poeto kūrybos gerbėjus.”

Tiesa, Google.com paieškoje vis dar galima rasti Kristijono Donelaičio memorialinį muziejų ir nurodomi maršrutai kaip jį pasiekti.

Kaip ironizuojama ruwest.ru, „matyt, dabar, pagal naujas politines tendencijas, į gražias vietas prie Čistyje Prudy žmones trauks ne poeto dvasia, o kas kita. Galbūt emisarai, primetę tokį „puikią“ sprendimą, turės kokių nors minčių?”.

Be to, straipsnyje nevengiama priminti, kad 2022 metais Kaliningrado srities Tilžėje (Sovetske) buvo išardytas lietuvių filosofo Vydūno bareljefas. 2024 metais to paties miesto valdžia atsisakė sugrąžinti į savo vietą atminimo lentas Tilžės įžymybėms – Johanesui Bobrovskiui ir Maxui Schenkendorfui.

Šaltiniai:

https://ruwest.ru/news/145848/

https://www.severreal.org/a/v-kaliningradskoy-oblasti-muzey-litovskogo-poeta-pereimenovali-v-literaturnyy/33261999.html

The post Kaliningrade K. Donelaičio muziejus tyliai pervadintas „Literatūros muziejaus” vardu… appeared first on Voruta.

Krašto apsaugos ministerija ir Lietuvos šaulių sąjunga (LŠS) šiandien pasirašė biudžeto lėšų naudojimo sutartį. Ja perduodamos valstybės biudžeto lėšos, skirtos LŠS veiklai vystyti.

Kitais metais skiriamas finansavimas didės nuo 13,6 mln. eurų iki 20,7 mln. eurų. Nuoseklus finansavimo didinimas užtikrina ne tik augančios sąjungos narių skaičiaus kokybišką integraciją, bet ir suteikia galimybę organizacijai efektyviai įgyvendinti šiais metais patvirtintoje LŠS 2024-2035 m. veiklos strategijoje įtvirtintas strategines veiklos kryptis: stiprinti organizaciją, prisidėti prie valstybės gynybos, didinti visuomenės atsparumą ir valią priešintis.

„Visuotinė gynyba, jos įgalinimas – vienas didžiųjų šios kadencijos prioritetų. Norime stiprinti Šaulių sąjungos pasirengimą ne tik ginkluotai valstybės gynybai, bet ir visuomenės atsparumo ugdymui, pilietiškumo sklaidai. Kitais metais augs šaulių finansavimas: daugiau lėšų skiriame kariniam rengimui, visuomenės parengimui pilietiniam pasipriešinimui, didiname šaudmenų, ginkluotės bei ekipuotės įsigijimus. Kuo stipresni šauliai, tuo stipresnė Lietuva“, – sakė krašto apsaugos ministrė Dovilė Šakalienė.

Kitąmet išaugęs LŠS finansavimas bus naudojamas rengti organizacijos narius ir visuomenę pilietiniam pasipriešinimui, jaunimo pilietiniam ugdymui, kovinių šaulių būrių ir komendantinių LŠS ginkluoto pasipriešinimo vienetų rengimui ir aprūpinimui. Siekiant užtikrinti efektyvų LŠS narių rengimą skirtas papildomas 3 mln. eur. finansavimas Mokymų ir nekinetinių operacijų centro atnaujinimui.

„Esame dėkingi Krašto apsaugos ministerijai už visokeriopą paramą Lietuvos šaulių sąjungai. Už skirtas lėšas galime įsigyti ekipuotės, šaudmenų ir kitų šauliškoms pratyboms bei veikloms reikalingų priemonių, galime nuosekliai dirbti su jaunimu jaunųjų šaulių būreliuose, rengti stovyklas, vesti Pilietiškumo ir gynybos įgūdžių kursą devintokams visose šalies mokyklose, didinti šaulių gretas diasporoje. Visa tai darome, kad Lietuva būtų saugesnė“, – sakė Lietuvos šaulių sąjungos vadas plk. ltn. Linas Idzelis.

Pilietiškumo ugdymui ir jaunųjų šaulių veikloms kitais metais Krašto apsaugos ministerija skiria 2,5 mln. eurų. Bus tęsiamas 2022 m. inicijuotas Krašto apsaugos ministerijos, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos ir Lietuvos šaulių sąjungos bendradarbiavimas, kurio pagrindu Lietuvos šaulių sąjunga organizuoja trijų dienų Pilietiškumo ir gynybos įgūdžių kursus devintų klasių moksleiviams. Šiais mokslo metais projektas įgyvendinamas tarp visų šalies 9 kl. moksleivių.

Vienas svarbiausių ateinančių metų prioritetų LŠS finansavime yra karinis šaulių rengimas – tam numatyta 7 mln. eurų. Įsigyjant bepiločius orlaivius, ginkluotės atsargas, šaudmenis, termovizorius ir ryšių įrangą bus užtikrintas geresnis kovinių šaulių būrių ir komendantinių LŠS ginkluoto pasipriešinimo vienetų aprūpinimas, stiprinama sąveika su Lietuvos kariuomene pratybų metu.

The post Krašto apsaugos ministerija kitąmet Lietuvos šaulių sąjungai skirs dar daugiau lėšų appeared first on Voruta.

Barbariškas kultūros paveldo niokojimas, karių kapų niekinimas, istorijos perrašymas, klestinti rusofobija ir atgimstantis neonacizmas. Tokie ir panašūs epitetai Kremliui palankioje žiniasklaidoje liejosi dėl Lietuvoje vykdomos viešųjų erdvių desovietizacijos politikos. Dezinformacijos analizės centro „Debunk.org“ tyrimo duomenimis, Maskvos siekis užtikrinti sovietinių paminklų apsaugą kaimyninėse valstybėse signalizuoja apie vis mažiau slepiamas imperines ambicijas. 

Besibaigiant tretiesiems Rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą metams, įvairiuose Kremliui pavaldžiuose informacijos kanaluose istorinės atminties klausimai keliami vis aštresniais kampais. Pasak „Debunk.org“ vyr. analitiko Algirdo Kazlausko, šiai temai skiriamas svarus dėmesys byloja apie jos svarbą imperinėms Kremliaus užmačioms.

„Kone kaskart pašalinus sovietinį totalitarizmą menantį simbolį ar paminklą Lietuvoje matome, jog oficialioji Maskva nebedaro perskyros tarp šiandienos politinio intereso ir sovietinių reliktų apsaugos. O pastaruoju metu galima stebėti demonstruojamą vis mažesnę pagarbą tarptautinėmis sutartimis ir kaimynų suverenitetui, tarsi Sovietų Sąjunga niekad nebūtų subirusi“, – dėstė A. Kazlauskas.

Dezinformacijos analizės centras „Debunk.org“ atliko 2024 m. gegužės-spalio mėnesiais didžiausią auditoriją turinčių Kremliaus režimui palankių žiniasklaidos priemonių skleisto turinio tyrimą. Per šį laikotarpį buvo išanalizuoti 168 turinio vienetai, susiję su Lietuvos vykdoma totalitarinių simbolių šalinimo iš viešųjų erdvių politika. Tiriamuoju laikotarpiu buvo užfiksuotas visas spektras žinučių, kuriančių neigiamą įvaizdį apie Lietuvą.

Daugiausiai prokremliškos medijos dėmesio susilaukusi naujiena buvo užfiksuota birželio 14-ąją, kai diena anksčiau Lietuvos Seimas paviešino nutarimą, leidžiantį sovietinių kareivių palaikus, kurių paminklai propaguoja totalitarinius simbolius ir ideologijas, perkelti iš viešųjų erdvių į kapines. Anot A. Kazlausko, šią žinią savo svetainėse patalpino visi didžiausią populiarumą turintys Rusijos naujienų portalai.

„Turint omenyje, jog iš pažiūros nereikšminga regioninė žinia buvo išplatinta taip, tarsi būtų viena svarbesnių metų naujienų apie Lietuvą, kyla prielaida, kad žiniasklaidos priemonės galėjo gauti pavedimą iš valdžios. Koordinuotumo įspūdį sustiprina tai, jog šalia pagrindinės žinios kiekvienas portalas pridėjo ir po pastraipą ar dvi su nuorodomis į surūšiuotus skirtingus Lietuvos ir kitų Baltijos šalių „nusižengimus prieš istorinę atmintį“, „klestinčią rusofobiją“ ir „atgimstantį neonacizmą“, – dėstė analitikas.

Pasak A. Kazlausko, Lietuvos institucijų priimti sprendimai yra labiau traktuojami ne kaip suverenios šalies veiksmai, o kaip prieš bendrą sovietinę praeitį maištaujančio Baltijos regiono pozicija. Panašią tendenciją bylojo ir kitos daugiausiai dėmesio sulaukusios tiriamojo laikotarpio naujienos.

Antra populiariausia žinia sutapo su gegužės 16-ąją Rusijos vidaus reikalų ministerijos paviešinta dalies minėtųjų šalių politikų ir pareigūnų paieška. Jiems inkriminuojami kaltinimai pažeidus Rusijos įstatymus, saugančius sovietinius paminklus nuo pašalinimo užsienio valstybėse.

Primename, jog pirminis sąrašas paieškomųjų paskelbtas dar vasario mėnesį, į kurį pateko žymūs Baltijos šalių ir Lenkijos oficialūs atstovai, tame tarpe ir tuometė Estijos premjerė Kaja Kallas bei Lietuvos kultūros ministras Simonas Kairys.

„Reikia pastebėti, jog nei Lietuvos žiniasklaidos, nei oficialių institucijų, nei pačių paieškomųjų reakcija į šią žinią neatrodė išskirtinė. Nors pats faktas savo pobūdžiu yra skandalingas. Kyla klausimas, kaip Rusija galėtų dar aiškiau pademonstruoti, kad Baltijos šalių teritoriją ji laiko savo teisės jurisdikcija“, – svarstė „Debunk.org“ analitikas.

Dažniausiai Kremliui palankioje medijoje kartotas naratyvas teigė, jog Baltijos šalyse bei Vakaruose vandalizmas prieš sovietinius paminklus suintensyvėjo po specialiosios karinės operacijos Ukrainoje pradžios. Tyrimo duomenimis, dalis analizuotų tekstų savo skaitytojams nepateikdavo tolimesnio paaiškinimo, tačiau likusioje dalyje vienokiu ar kitokiu pavidalu figūravo sąsaja su Vakaruose neva vykstančiu neonacizmo atgimimu.

Anot A. Kazlausko, prokremliška medija siekia sukurti paralelinę tikrovę, kurioje vieniša Rusija kaunasi prieš praktiškai visose jos kaimynėse tariamai klestintį neonacizmą.

„Maskvos perša naratyvą, jog 2014 m. Maidano metu Ukrainoje valdžią užėmė tariami neonaciai, todėl Rusija, siekdama ukrainiečius „išlaisvinti nuo nacizmo“ pradėjo savo specialiąją karinę operaciją. Tuo tarpu gretimose šalyse įsigalėję neonacių režimai kerštaudami pas save ėmė griauti „sovietinių kareivių-išlaisvintojų nuo nacizmo“ paveldą. Tokia alternatyvi realybė klaidina žmones ir maskuoja imperines istorinės SSRS bei dabartinės Rusijos ambicijas. Išlaisvinimo nuo nacizmo mitu yra slepiama pusės amžiaus Baltijos ir kitų šalių okupacija, o šiandien tuo pačiu mitu pateisinama neišprovokuota plataus masto karinė invazija į Ukrainą“, – teigė analitikas.

„Debunk.org“ tyrime pastebima, jog Rusija sistemingai populiarina ruso, kaip XXI a. aukos įvaizdį, gretindama tai su didžiausia XX a. žydų tautos tragedija – Holokaustu. Maža to, šalia šio prisiimto vaidmens kuriama aliuzija, jog galimos ir pateisinamos bet kokios priemonės tariamai aukos savigynai, kokias bepasirinktų Rusijos valdžia.

Štai Gazeta.ru liepos 13 d. cituoja politologą Konstantiną Bobrovą, kuris kaltindamas lietuvius parama „nacistiniam Kyjivo režimui“, kultūrinio paveldo sovietiniams kareiviams-išlaisvintojams nuo nacizmo naikinimu ir primindamas, jog Holokausto metu Lietuvoje buvo sunaikinti beveik visi žydai, duoda suprasti, kad panašus likimas ateityje lauks ir Baltijos šalių gyventojų: „Istorinio paveldo išsaugojimas ir pagarba praeičiai yra bet kurios tautos sėkmės ir klestėjimo pagrindas. To dabar nesupranta ir Kyjivas. Jei taip, istorijai vėl teks pamokyti aplaidžius mokinius“.

Dezinformacijos analizės centro Debunk.org pranešimas

The post Debunk.org: Paralelinėje tikrovėje vieniša Rusija kaunasi prieš jos kaimynėse tariamai klestintį neonacizmą appeared first on Voruta.

Česlovas Iškauskas, www.silales-artojas.lt, www.iskauskas.lt

Nesu joks karinės technikos žinovas, tik pasidalinsiu prisiminimais iš anuometinės sovietinės karinės tarnybos. Vieną atšiaurų 7-ojo dešimtmečio lapkričio vakarą traukinys iš Vilniaus naujokų paskirstymo punkto (dabartinė Krašto apsaugos ministerija) per visą Baltarusiją mus nugabeno į Gomelio srities Rečicos rajono miškus. Čia tarp balų ir raistų buvo įsikūrę du strateginių raketų paleidimo divizionai, po keturias aikšteles kiekviename. Net pulko numerį prisimenu – 54140.

Maždaug 20 metrų ilgio raketos iš priedangų buvo atgabenamos ant galingų vilkikų, o mes pratybų metu turėdavome jas mechanizmais pakelti ir imituoti paleidimą. Parūkdavo tik geltonas degalų debesys… Tuomet karininkai mums išdavė, kad strateginės paskirties raketos gali sunaikinti taikinius Švedijoje, Vokietijoje ar kitose šalyse maždaug 1500-2000 km atstumu.

Per pusšimtį metų mano atmintyje išliko šios raketos vaizdas ant bukanosio vilkiko – toks pat, kaip praėjusią savaitę rusų agresorius paleido tarpžemyninę balistinę raketą „Orešnik“ į Dniprą. Beje, ekspertai vėliau paneigė, kad tai tarpžemyninė raketa, kad ji lyginama su ne nauju eksperimentiniu strateginiu vidutinio nuotolio ginklu, tik nauju pavadinimu. Žinynai nurodo, kad tai komplekso PC – 26 „Rubež“ (NATO klasifikacijoje SS-X-31) modifikacija, išbandyta dar 2012 m. gegužę kosminių bandymų Plesecko, paskui Kuros poligone Kamčiatkoje. Raketa iš tiesų gali nuskrieti 5800 km ir nešti branduolinį užtaisą.

Tačiau keista, kad, kaip rašė vokiečių „Bild“ analitikas Julianas Roepcke, balistinė raketa buvo paleista visiškai be jokios kovinės galvutės, tad šeši atsiskiriantys konteineriai jokios žalos Ukrainai ar taikiniui – gamyklai „Južmaš“ nepadarė. Analitikas įtaria, kad šitaip Putinas vykdė savo politinę propagandinę užduotį – pagąsdinti ukrainiečius ir Vakarus, kad jis gali smogti ir branduolinį smūgį, o naująjį JAV prezidentą D. Trumpą perspėti, kad Maskva nejuokauja.

Tiesa, iki juoko visai netoli. „Bild“ pastebėjo vieną keistą aplinkybę: grasindamas neva nauju ginklu, Putinas visą kalbos laiką nepajudino pirštų ar rankų, „jos buvo tarsi priklijuotos prie stalo“, nors lūpos ir net kaklaraištis judėjo. Kalbėdamas dar karo pradžioje toje pačioje aplinkoje jis aktyviai gestikuliavo, o dabar atrodė, kad į fotografiją įmontuotas kalbantis žmogus. Analitikas spėja, arba Putinas kažko bijo, arba serga, arba jo iš viso jau nėra…

Pasaulį taip išgąsdinusi nauja raketa kažkodėl pavadinta „Lazdyno“ vardu. Žodynai „Орешник“ verčia ir kaip lazda iš lazdyno, ir kaip riešutmedis arba riešutynas. Rusijos portalai aiškina, kad slavų tautosakoje lazdynas tradiciškai saugoja nuo piktų dvasių ir demonų. Štai kodėl šiuo simboliniu gynėju „iš rusų kultūros ir istorijos gilumos“ smogdami į Dniprą, kaip rašo rusų propagandistai, Rusija siekia išsaugoti savo tapatybę…

Putinas pažadėjo, kad tokių kietų „riešutėlių“ prigamins ir daugiau. Betgi jie tuščiaviduriai ir papuvę, ironizuoja Vakarų apžvalgininkai.

Šiaip ar taip tai dar vienas agresyvus Maskvos pareiškimas. Jis lyginamas su Karibų krizės baigiamąja faze praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio pradžioje, kai N. Chruščiovas susitarė su J. F. Kenedžiu neeskaluoti situacijos: JAV nesiverš į Kubą, o SSRS pašalins savo raketas iš Kiaulių įlankos. Šiandien politologai svajoja, kad D. Trumpas paskambins Putinui, ir per tris dienas ar 24 valandas Ukrainos karas bus baigtas…

Visa tai, kaip ir Putino gąsdinimai, kelia ir susirūpinimą, ir šypseną. Mūsų kaime plito lakus posakis: su durniu – du turgu. Suprask: su juo negali pradėti nei rimtos kalbos, nei konfliktuoti, o apeiti taip nepavyksta. Geriau kreiptis į psichiatrus… Gink Dieve, nelaikome Putino bepročiu, bet kaip ir D. Trumpas jis nenuspėjamas, nepatikimas savo retorika ir veiksmais. Kaip kažkada Hitleris, įkyriai besilaikantis savo melagingos ideologijos.

Šiuo atveju ji paskatino Putino bendrininkus ir visokius padlaižius primityviai bauginti Europą: esą, jei „Orešnik“ išskraidintum iš Kopustino Jaro poligono, esančio Astrachanės srityje prie Znamensko miesto, Berlyną ji pasiektų per 12 minučių, Romą – per 14, Briuselį – per 15, Londoną – per 17.

Ekspertai pripažįsta, kad Volodymyro Zelenskio padėtis nėra lengva. Ar jis links prie derybų su Rusija, prarasdamas dalį teritorijos, ar toliau visais įmanomais būdais priešinsis Putinui, kad apgintų šalies vientisumą, karas su Rusija tęsis, ir tai yra ne tik Ukrainos, bet visos Europos nelaimė.

Štai kodėl, nepaisant visų Putino grasinimų, išeitis viena: priešintis agresoriui, įrodyti jam, kad laisvė – tai ne viena kita balistinė raketa išradingu pavadinimu, o bendromis jėgomis palaikomas tautos siekis. Tuomet pasirodys, kad tas Kremliaus bunkeryje lindintis riešutėlis ne toks jau ir kietas…

The post Česlovas Iškauskas. „Orešnik“ – papuvęs riešutėlis appeared first on Voruta.