Priekulės Vingio gatvės gale, prie pat parko – jaukus dviaukštis namelis su erdvia terasa ir balkonu. „O čia visai kaip mano močiutės namuose“, – stebisi jaunesni lankytojai, nes iš vadovėlių pažįstama I. Simonaitytė, rašiusi apie Mažosios Lietuvos žmonių godas ir bėdas, asocijuojasi su senove, tuo metu jos namelio interjeras – gana šiuolaikiškas.

 

Radijo imtuvas, spausdinimo mašinėlė, kuklūs baldai ir, žinoma, asmeninė rašytojos biblioteka, kurioje gausu knygų, spausdintų dar Tilžėje ar Priekulėje. Jose iki šiol randama rašytojos raštelių, rankraščių fragmentų. Nuolat pildomas ir muziejaus fondas: tai vienas, tai kitas lankytojas atsineša nuotrauką ar pasakojimą…

 

Štai neseniai čia namus surado rašytojai kadaise priklausęs dėklas kavinukui – mėgstamos „kafijos“ šilumai išsaugoti. Ne kiekvienas žmogus žino daikto istoriją, tad muziejininkai gauna patys pasikapstyti po archyvus, ieškoti jo atvaizdo nuotraukose arba paminėjimo tekstuose.

 

2009-aisiais tapęs Gargždų krašto muziejaus filialu, pernai I. Simonaitytės muziejus atšventė 30-ies metų veiklos sukaktį. Jo direktorė Laima Lemežienė dirba nuo jo įkūrimo ir puikiai mena, kaip iš žymios rašytojos vasarnamio namelis virto muziejumi. Be direktorės, čia dirba vos vienas žmogus – muziejaus tvarkytojas bei sodininkas.

 

Tačiau L. Lemežienei nuobodžiauti netenka – nors pastaruoju metu lankytojų sumažėjo, muziejininkai ruošiasi eksponatų „skaitmeninimui“ – visą sukauptą informaciją reikės paversti skaitmenine; planuojami tradiciniai Muziejų nakties renginiai, susitikimai su I. Simonaitytės premijos laureatais, knygų pristatymai.

 

„Būna lankytojų, kurie užtrunka tik kelias minutes – apžiūri muziejų ir išeina. Bet netrūksta tokių, su kuriais įsišnekėję praleidžiame po porą valandų, ir aš pati iš jų sužinau naujų faktų apie rašytojos gyvenimą ir kūrybą, – sakė direktorė. – Labiausiai savo darbą ir mėgstu dėl galimybės bendrauti su žmonėmis.“

 

Lietuvių kalbą, literatūrą ir mokyklinio teatro režisūrą tuometinės Valstybinės konservatorijos uostamiesčio fakultetuose (dabar – Klaipėdos universiteto Menų fakultetas. – aut. past.) studijavusi klaipėdietė p. Laima domėjosi I. Simonaitytės kūryba, buvo perskaičiusi visas jos knygas. Teko ir susitikti – tik tuomet studentė nė neįtarė, kad po kelerių metų taps rašytojos memorialinio muziejaus vadove.

 

„1977-aisiais rašytojai švenčiant 80-metį klaipėdiškiai buvo surengę jos susitikimą su skaitytojais. Į jį nešiausi naujutėlį „Viliaus Karaliaus“ leidimą – norėjau gauti rašytojos autografą. Kantriai laukiau eilėje su kitais rašytojos gerbėjais. Jų buvo labai daug. Mačiau, kad I. Simonaitytė jau pavargo ir ketina nebedalyti parašų. Tačiau ji kažkodėl atkreipė dėmesį į mane. „Duok, tau dar pasirašysiu“, – tarstelėjo ir išraitė knygoje savo pavardę… Gaila, kad pasirašė flomasteriu – parašas baigia išblukti“, – pasakojo L. Lemežienė.

 

Po studijų ji nenorėjo likti gimtajame uostamiestyje – viliojo kiti kraštai. „Norėjau važiuoti į Anykščius, tačiau paskyrimų ten nebuvo. Tuomet susidomėjau galimybe dirbti Klaipėdos rajone. Iki tol Priekulėje net nebuvau buvusi“, – šypsojosi pokalbininkė, įsidarbinusi lietuvių kalbos mokytoja vietinėje mokykloje.

 

„Pamenu, atvažiavau į mokyklą prieš prasidedant rugsėjui. Direktorė buvo išvykusi į Vilnių. Kaip vėliau paaiškėjo – į I. Simonaitytės laidotuves“, – sutapimą prisiminė L. Lemežienė. Buvo 1978-ieji.

 

Vienerius metus padirbėjusi mokytoja, sulaukė netikėto pasiūlymo. Į mokyklą kreipęsi Kultūros ministerijos atstovai ieškojo lituanisto arba istoriko, kuris galėtų dirbti naujai steigiamame I. Simonaitytės memorialiniame muziejuje Priekulėje – rašytojos giminaičiai po jos mirties perdavė Mažosios Lietuvos klasikės vasarnamį Lietuvos kultūros ministerijai.

 

Namelio istorija tiesiogiai susijusi su rašytojos biografija. „Tante (vok. teta – aut. past.) Eva, kaip ją vadindavo giminaičiai, ir gyvendama Vilniuje kiekvieną vasarą parvažiuodavo į tėviškę, tačiau čia jautėsi viešnia. O norėjo būti šeimininkė – kad pati galėtų priimti į svečius atvykusius giminaičius ir bičiulius. Kažkas patarė užuot pirkus namelį gimtuosiuose Vanaguose pasistatyti namą Priekulėje, ir rašytoja sutiko“, – pasakojo L. Lemežienė.

 

Iš tais metais I. Simonaitytės rašytų laiškų galima suprasti, kad statybos anaiptol nebuvo lengvas reikalas, tačiau jį rašytoja, kaip ir daugelį savo gyvenimo kliūčių, įveikė.

 

Namas buvo pastatytas 1960-aisiais. Rašytoja savo miegamąjį ir kabinetą įkurdino antrajame aukšte – nepaisė, kad ten reikia užkopti statokais laiptais.

 

Gretimame kambarėlyje įsikūrė jos angelu sargu vadinta šeimininkė ir draugė Domutė, nuolat lydėjusi rašytoją paskutinįjį jos gyvenimo dešimtmetį. Apačioje, svetainėje, rašytoja priimdavo svečius, kurių netrūko.

 

Muziejaus direktorė pasakojo iki šiol sulaukianti lankytojų, kurie pasakoja apie savo šeimų saitus su I. Simonaityte ir sakosi menantys, kaip čiuožė vasarnamio laiptų turėklais… Ko gero, nemažai rašytojos gyvenimo faktų būtų galėjusi atskleisti amžiną atilsį Domutė, tačiau atvirauti ji nebuvo linkusi – muziejininkų neprisileido.

 

 

Oficialiai muziejus, priskirtas Kauno lietuvių literatūros muziejui (dabar – Maironio), vasarnamyje įsteigtas 1979-ųjų lapkritį. Iš mokytojos ir muziejaus lankytojos jo direktore tapusi L. Lemežienė pirmąsyk nedrąsiai rakino namelio duris.

 

„Buvo labai šalta žiema. Tikriausiai būtent tąmet sušalo ir Ievos rožės sode – kitąmet teko sodinti naujas… Jausmo, neva braučiausi į svetimą erdvę, nepatyriau – vasarnamis nebuvo namai, kuriuose gyventa nuolat. Bet vakarais būdavo truputį nejauku“, – sakė L. Lemežienė.

 

Darbo buvo labai daug – nauja muziejininkė turėjo parengti visų eksponatų pirminius aprašymus, matuoti, skaičiuoti, užsirašyti… Šie parengiamieji darbai vyko apie porą trejetą metų. O 1984-ųjų liepos 6-ąją – tada niekas nenumanė ilgainiui šią dieną tapsiant simbolišką – muziejus atvėrė duris lankytojams. „Sulaukėme beprotiško jų antplūdžio. Durys tada neužsidarydavo. Gal kad apylinkėse muziejų buvo nedaug, gal dėl kitokių priežasčių, bet čia ėjo visi nuo mažo iki seno, nuo pensininkų iki turistų iš sovietinių ir draugiškų joms valstybių“, – pasakojo pokalbininkė. Per beveik 30 metų muziejuje apsilankė daugiau nei 100 tūkst. lankytojų.

 

Pagal anuometinę tvarką, ekskursijos metu muziejininkė privalėjo skaityti iš anksto su valdžia suderintą ir patvirtintą tekstą. „Tai mane baisiausiai nervindavo, nes labiausiai mėgstu atsakyti į klausimus, užmegzti gyvą bendravimą ir pasakoti tai, kas įdomu žmogui, – sakė L. Lemežienė. – Laikai pasikeitė, ir dabar su dažnu muziejaus svečiu užsimezga turininga diskusija apie rašytojos gyvenimą ir kūrybą.“

 

Namelis pripažįstamas valstybės saugomu istoriniu paminklu. Tačiau autentiškus 50-ies metų senumo langus kiaurai košia vėjas, o pastatą sudėtinga įtraukti į kurį nors Europos Sąjungos fondų remiamą projektą. „Tikiuosi, kad ilgainiui sulauksime remonto ir galėsime išlikti patrauklūs lankytojams“, – vylėsi direktorė, reguliariai bendruomenės narius kviečianti į įvairius kultūrinius renginius.

 

 

Ieva Simonaitytė (Ewa Simoneit, 1897 m. sausio 23 d. – 1978 m. rugpjūčio 27 d., palaidota Vilniuje) – rašytoja, prozoje vaizdavusi Klaipėdos krašto gyvenimą.