Genovaitė Ringevičiūtė-Krisiūnienė neseniai paminėjo garbingą 80-ties metų sukaktį. Ji gimė 1925 m. gruodžio mėn. 6 d. Naniškių kaime Žirmūnų valsčiuje Rodūnės rajone (dabar Varenavo) Lydos apskrityje (dabar Gardino) ūkininko šeimoje.

Tėvas Juozas Ringevičius gimė 1875 m. lietuviškame Plikių kaime, motina Teresė Šilkaitė (Šilko) iš Rodūnios miestelio. Tėvas dirbo eiguliu, atlyginimą gaudavo auksinėm monetom. Susitaupęs ir kiek pasiskolinęs, nusipirko 30 ha žemės iš Pileckio dvaro Naniškėse ir atsikėlė gyventi turėdamas 3 sūnus: Mykolą, Juozą ir Leoną, kurie gražiai kalbėjo lietuviškai, nors dažnai kalbėjo „po prostu”, nes likusioje kaimo dalyje gyveno “šliachta”. Vėliau gimė dar 3 vaikai: Alfonsas, Genovaitė ir Simas. Augo Genovaitė viena tarp 5 brolių, kurie išmokė ją skaityti, mokėsi Mieliūnų bei Plikių mokyklose lenkiškai.
 
“Ryto” draugija stengėsi, kad vaikai būtų mokomi gimtąja lietuvių kalba, tad kunigams Viskantai ir Raštučiui tarpininkaujant, leista atidaryti lietuvišką keturklasę mokyklą, kuri veikė Plikiuose nuo 1933m., tačiau 1937 m. lenkų administracija panaikino lietuvišką mokyklą ir pavertė lenkiška. Tuo metu Genovaitę lietuvių kalbos mokė mokytojas Juozas Budėnas, o skaitykloje dirbo M. Zabielytė.

Baigusi 7-metę lenkų mokyklą Žirmūnuose ir su ašaromis išprašiusi mamos leidimą, 1939 m. mergina su broliu Juozu vežimu atvažiavo į Vilnių mokytis toliau. Brolis Leonas, tada dirbęs policijoje, apgyvendino “Birutės” mergaičių bendrabutyje, o Genovaitė pradėjo lankyti Vytauto Didžiojo, nuo 1940 m. Kunigaikštienės Birutės, gimnaziją. Pradžioje buvo sunku dėl nepakankamo lietuvių kalbos mokėjimo, tačiau netruko gerai išmokti ir kalbą ir Lietuvos istoriją. Bendrabutyje vyravo patriotinis auklėjimas, sekmadieniais, kartu su vedėja Veronika Petraityte, eidavo į šv. Mikalojaus bažnyčią. Išliko atmintyje neeiliniai mokytojai: lituanistas Jonas Dovydaitis, istorikė Vanda Sruogienė, vokiečių kalbos mokytoja Vingrienė, biologas Jonas Mazolis, kt. Su meile prisimena taurią auklėtoją Adelę Girsytę, kurią likimas nubloškė į Sibiro gulagus, ten ji parašė maldaknygę “Marija, gelbėk mus”. 1945 m. baigusi Vilniaus 2-ąją mergaičių gimnaziją Genovaitė įstojo į Vilniaus universiteto Medicinos fak. Stomatologijos skyrių (tai buvo priešpaskutinė gydytojų stomatologų laida Vilniuje). Stomatologijos katedros vedėjas buvo prof. Stasys Čepulis ir Vanda Katilienė, dėstė garsūs medikai profesoriai: P. Norkūnas, M. Krikštopaitis, M. Marcinkevičius, kt. Studijuoti buvo sunku, iš tėviškės pagalba buvo reta, o po gaisro ir visai nutrūko, Genovaitė dirbo bendrabutyje auklėtoja.

Pastangos buvo įvertintos ir 1949 m. ji įgijo gydytojo stomatologo diplomą su pagyrimu ir darbinę veiklą pradėjo Aukštadvaryje, kitais metais ištekėjo už miškininko Vinco Krisiūno, dar po metų gimė sūnus Virgilijus. Po poros metų vyrą perkėlė dirbti į Stakliškių girininkiją, gyvenimo sąlygos lyg ir neblogos, tačiau tie neramūs laikai miškuose gyvenimą darė labai neramų. Vis stiprėjo noras grįžti į Vilnių ir 1958 m. grįžo jau su dviem mažais sūnumis. Pradžioje dirbo kariniame dalinyje Antakalnyje (dabartinė Sapiegos ligoninė), vėliau 2-joje poliklinikoje, dar vėliau buvo priimta į Respublikinės Vilniaus Raudonojo kryžiaus ligoninės Konsultacinę polikliniką į stomatologo-konsultanto pareigas. Šalia tiesioginio darbo4-us metus teko būti Vilniaus zonos vyriausiuoju stomatologu ir tuo prisidėti prie gydomojo bei organizacinio darbo organizavimo 11-oje rajonų . Su mėgstamu stomatologo darbu atsisveikino tik 2000-ais metais, turėdama 50-ties metų darbo stažą pagal specialybę. 1996 m. mirė vyras Vincas, tačiau sūnūs Virgilijus ir Gintaras jau buvo baigę aukštuosius mokslus, šiuo metu jie abu dirba VGTU. Vaikaičiai Rimantas ir Gediminas turi automobilių transporto inžinierių diplomus (Rimantas – magistro), Vilija – VGTU pirmakursė.

Genovaitė visą gyvenimą nepamiršo gimtosios Rodūnės apylinkių. Dar tarybiniais laikais buvo iniciatorė laiško Vilniaus miesto Vykdomąjam komitetui dėl siūlymo grąžinti istorinius pavadinimus pagrindinėms senamiesčio gatvėms. Genovaitė subūrė 10-ties kraštiečių iniciatyvinę grupę ir 1994m. balandžio 5 d. įkūrė Rodūnės-Varenavo krašto lietuvių klubą (toliau Klubas) ir buvo išrinkta pirmąją klubo pirmininke, Nijolė Vaišnytė – Tuomienė sekretore, Vytas Mackevičius – revizijos komisijos pirmininku. Klubas daugiau, kaip per 10-metį nuveikė nemažai darbų Rodūnės-Varenavo klrašto lietuvių labui. Ilgai teko vargti klubo valdybai siekiant įregistruoti analogišką visuomeninę organizaciją Baltarusijoje. Gardino bei Varanavo vykdomojo komiteto pareigūnai įvairiais būdais vilkino, priešinosi klubo registravimui. Iš Ramaškonių kilusiai N. Vaišnytei Varanavo VK pirmininkas N. Kuzmič sakė, kad nėra lietuvių ir užteks Pelesos bendruomenės.

Po 1,5 metų buvo įregistruotas Žirmūnų lietuvių klubas, kurio pirmininke buvo išrinkta Genoefa Ruselevič iš Žirmūnų. Juridinis klubo įregistravimas rajone sąlygojo Rodūnės lietuvių sekmadieninės mokyklos atidarymą, kuri pradėjo veiklą 1998 m. rugsėjo mėnesį. Nemažai pastangų reikėjo Vytui Mackevičiui , kol surinko 19 tėvų pareiškimų, kad jų vaikai nori lankyti Rodūnės lietuvių sekmadieninę mokyklą. Registracijos formalumus padėjo tvarkyti Tautinių mažumų ir išeivijos departamento darbuotojai, parėmė tuometinis Švietimo ir mokslo ministras akademikas Zigmas Zinkevičius. Mokytojauti į Rodūnę važiuoja netoliese esančios Pelesos lietuvių vidurinės mokyklos mokytojai. Pasikeitus Baltarusijoje veikiančių visuomeninių organizacijų registravimo reikalavimams, šiuo metu Rodūnėje veikia Gardine registruota lietuvių bendrija “Gintaras”, kurios pirmininkė Valentina Drobiševskaja. Gaila, kad pastaraisiais metais Rodūnės lietuvių veikla nėra pakankamai aktyvi, o sekmadieninėje mokykloje galėtų būti daugiau moksleivių.

Trumpai prisiminkime Rodūnės-Varenavo krašto lietuvių klubo veiklą. Kaip prisimena G. Krisiūnienė, 1994 m. pirmoji išvyka buvo suorganizuota į Žirmūnus, esančius netoli už Šalčininkų pasienio posto. Žirmūnų klube įvyko susitikimas su negausiais miestelio lietuviais. Keletui jų buvo parūpinti pažymėjimai dėl teisės į Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimą. Šie pažymėjimai lengvino įvažiavimą į Lietuvą. 1994 ir 1995 metais trys klubo nariai G. Krisiūnienė, N. Vaišnytė-Tuomienė ir V. Mackevičius dalyvavo kraštotyrinėje ekspedicijoje Varanavo rajono Armoniškių, Ramaškonių, Žirmūnų, Paaradnės, Plikių, kt. Kaimuose. Kalbantis su tuose kaimuose gyvenančiais lietuviais, dar kartą buvo įsitikinta, kad 1920-1939 m. Lenkijos okupacijos laikotarpiu šio krašto žmonės patyrė prievartinį lenkinimą. Uždarius lietuviškas mokyklas ir skaityklas lietuviai: Stasys ir Adomas Gruzdžiai, Stasys Kasparavičius ir kiti Plikių kaimo tėvai ilgai neleido vaikų mokytis į lenkiškas mokyklas, už tai 10 tėvų buvo nubausti, mokėjo baudas. Lietuviai visaip stengėsi išsaugoti savastį. 1936 m. Bronius Gruzdys inicijavo betoninio kryžiaus pastatymą su lietuvišku užrašu:” Jėzau, Jėzau pasigailėk mūsų ir vesk Tėvynės ir meilės keliu”. Lenkų okupacinė valdžia už tai nubaudė B. Gruzdį 50 rub. (tiek tada kainavo karvė) bauda, o kad nesumokėjo baudos 2 savaitėm buvo uždarytas Žirmūnų areštinėje, visaip iš jo tyčiojosi. Kaimiečiai slapta kryžių laikė Sabo kluone ir tik 1997 m. V. Gruzdys, J. Žegždrinius ir A. Ringevičius tą patį kryžių pastatė Plikių kaimo pradžioje. Kryžius buvo aptvertas ekspedicijos metu Rodūnėje pagaminta tvorele.
 
Nutautinimas vyko per mokyklas, ypač per bažnyčias ir valdžios įstaigas. Gimimo liudijimuose dažniausiai būdavo įrašomos iškreiptos pavardės ir vardai, buvo rašoma, kad vaikas yra lenkas arba vietoje tautybės braukdavo brūkšnius. Pavyzdžiui Genovaitės brolio Alfonso vaikams įrašytos skirtingos tautybės. Rodūnės bažnyčioje vykdavo žiaurūs, net kruvini lietuvių užpuolimai, lenkai išvarydavo iš bažnyčios lietuviškai giedančius maldininkus. Muštynes kurstydavo lietuviams ypač nepalankus kunigas Szczemirskis, kuris neatsiklausęs vyskupo pats panaikino lietuviškas mišias. Nepaisant įvairių trukdymų, lietuviška dvasia Plikių kaime negeso. Stasio Gruzdžio pastangomis buvo įkurtas šv. Kazimiero draugijos skyrius, veikė skaitykla. „Ryto“ draugija kvietė mokytojus iš Lietuvos, kurie mokė lietuviškai skaityti ir rašyti. Mokslas prasidėdavo rudenį ir baigdavosi pavasarį, kiekvienas ūkininkas už vaiko mokymą mokytojai turėjo duoti savaitei maisto ir nakvynę. Sovietmečiu nutautinimas tęsėsi, tam pasitarnavo kolektyvizacija. Kolūkiai nemokamai parūpindavo transportą nuvežti į Žirmūnų bažnyčią , kur vyko pamaldos lenkų kalba. 1940 m. Varanavo krašte dalis gyventojų ruošėsi tarybiniam sodybų tuštėjimo metui ir kėlimuisi į Lietuvą. Tuo metu Plikių kaime buvo 24 sodybos su 140 gyventojų, visi lietuviai. 1997 m. buvo tik 10 šeimų su 20 žmonių, lietuviškai kalbėjo tik 13 asmenų, gudiškai – septyni. 
Skaudžiausia, kad Rodūnios krašto lietuviai lyg ir čia pat už sienos tik keletas kilometrų ir lyg labai toli. Gaila, kad neįvykdytas 1940 m. rugpjūčio 3 d. TSRS Aukščiausiosios Tarybos nutarimas, kuriuo buvo siūlomi Lietuvai Astravo, Rodūnės ir Varanavo rajonai. Rūpi klubo nariams galimybės puoselėti lietuvybę jų gimtinėje, jie kalbino norinčius mokytis gimtosios kalbos, organizavo keliones į Lietuvą, patys ten vyko, rengė šventes.

Genovaitė buvo aktyvi lietuvybės puoselėtoja abipus sienos, buvo renkama į „Vilnijos‘ draugijos tarybą. 1995 m. jie rašė susirūpinimo laišką Lietuvos vadovams „Kas apgins lietuvybę Rodūnios krašte“. „Vilnijos“ draugija nuo pat klubo įsikūrimo pradžios padeda, kartu rūpinasi etninių žemių lietuvių reikalais. Pamenu kaip 2003 metais teko organizuoti išvyką Naujųjų mokslo metų sekmadieninėse mokyklose pradžios proga. Į kelionę mielai sutiko kartu vykti Lietuvos muzikos akademijos folkloro ansamblis „Lauksna“ (vadovė Loreta Juciutė). Tuo pačiu norisi tarti keletą šiltų žodžių jauniems žmonėms: Loretai, Lijanai, Daliai, Martinui ir kitiems, kurie puikiais koncertais džiugino tautiečius Lydoje, Pelesoje, Rodūnėje, Minske. Taigi, minimą ankstyvą spalio rytą išvykome pirmiausia į Lydą, kur mūsų laukė sekmadieninės lietuvių mokyklos vaikai bei jų tėveliai. Lietuviai susirinko į 4-ąją muzikos mokyklą, kur sekmadieniais vyksta lietuvių kalbos, etnokultūros pamokos. Pasveikinome vaikus su dar vienų mokslo metų pradžia, buvo malonu girdėti lietuviškas dainas, eilėraščius. Išvykę iš Lydos trumpam stabtelėjome svetingoje Pelesoje ir nuskubėjome į Rodūnę. Bažnyčioje dalyvavome Šv. Mišiose lietuvių kalba, aplankėme ir padėjome gėlių ant lietuvių kapų. Kultūros namai buvo pilni žmonių kalbančių lietuvių, rusų, baltarusių kalbomis. Pasirodė Rodūnės sekmadieninės mokyklos ansamblis vadovaujamas bendruomenės pirmininkės Valentinos Drobyševskajos, linksmino saviveiklininkai iš Pelesos. Pabaigoje smagų koncertą su senosiomis lietuvių dainomis ir trankiais šokiais atliko „Lauksnos“ ansamblis iš Vilniaus. Dar ilgai visi šoko, dainavo ir nenorėjo išleisti svečių, nes Rodūnės padangėje lietuviškos šventės ypač retos. Reikėtų, kad mūsų visų pastangomis Rodūnės lietuvių kultūrinis gyvenimas būtų turiningesnis, įvairesnis. Labai mažai lėšų Rodūnės lietuviams , apskritai visiems etninių žemių lietuviams, skiria Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas. Matyt prioritetai kiti, o gaila, juk čia pat už sienos gyvenantys lietuviai niekur nebėgo „laimės ir pinigų“ ieškoti, o šimtus metų gyvena lietuviškais vietovardžiais padabintoje žemėje ir jiems dar skaudžiau, kad Vilnius lyg ir čia pat, bet jų lyg ir nepastebi. Į tolimą užsienį išvykę tautiečiai užgožė Gudijos lietuvį, jiems ir pinigai didesni iš mūsų mokesčių mokėtojų atriekiami ir komandiruotės į tolimas šalis malonesnės…Gal todėl pagrindiniai pagalbininkai lieka visuomeninės organizacijos.
 
Dabartinis klubo pirmininkas Kostas Mikša neturi galimybių plėtoti veiklą, nėra lėšų, aktyviausieji klubo nariai sensta, o ir pati Genovaitė vis rečiau nuvažiuoja į gimtąją Rodūnės padangę. Neseniai teko vykti į Gardiną, Lydą, Pelesą Vasario 16-ios proga.

Iš visos širdies linkime Genovaitei Krisiūnienei ir toliau pagal galimybes rūpintis kraštiečiais, kad jos pasėtas lietuvybės daigas žaliuotų, kaip tie rūtos lapeliai ant baltos palaidinės, kurią ji padovanojo Lydos lietuvių pirmininkei Marinai Stakutytei-Mitiukevič lyg sakydama, kad tęstų jos pradėtus darbus.