Prof. dr. Remigijus Venckus, www.voruta.lt

Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka įgyvendina Lietuvos kultūros tarybos finansuojamą grandiozinį projektą – išleisti išsamų enciklopedinį Lietuvos ekslibriso kūrėjų žinyną. Tikimasi, kad šis žinynas taps fundamentaliu veikalu, kuriame bus pristatyti XX–XXI a. ekslibrisų kūrėjai.

Siekdamas populiarinti pradėtą veiklą ir skatinti visuomenės susidomėjimą ekslibriso menu meno kritikas ir menininkas, Vilnius Tech (Vilniaus Gedimino technikos universiteto) profesorius dr. Remigijus Venckus kalbasi su skirtingų kartų ekslibrisų meno kūrėjais. Kviečiame skaityti interviu su grafikos menininke Egle Kuckaite.

Kūrėjos biografijos ekskursas

Paminėtina, kad Eglė Kuckaitė 1969 m. gimė Kupiškyje. 1991–1995 m. studijavo grafiką Vilniaus dailės akademijoje, o 2011–2013 m. – tapybą. Nuo 1999 metų kūrėja yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Jos kūriniai saugomi Lietuvos dailės muziejaus, MO muziejaus, Lietuvių kalbos instituto muziejaus archyvuose. Taip pat jos kūrinių galima rasti užsienio meno muziejų kolekcijose (Estijoje, Brazilijoje, Italijoje, Rumunijoje etc.). Menininkė surengė 18 autorinių parodų Lietuvoje, Šiaurės Karelijoje, Estijoje, JAV etc. Kūryba taip pat pažymėta išskirtiniais apdovanojimais tarptautiniuose konkursuose, kurie buvo organizuoti Čekijoje, Estijoje ir Lietuvoje. Septynis kartus E. Kuckaitei buvo suteikta Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos individuali stipendija.

Išsamiai menininkės kūryba yra pristatoma MO muziejaus interneto svetainėje, Lietuvos dailininkų sąjungos ir Vilniaus grafikos centro leidiniuose. Menotyrininkė dr. Ramutė Rachlevičiūtė knygoje „142 atvertys: Lietuvos menininkių autobiografijos“ taip pat nemažai dėmesio skiria E. Kuckaitei. Lietuvoje dažniausiai menininkės kūryba pristatoma galerijose „Vartai“, „Kairė-dešinė“, „Artifex“.

Pokalbis apie kūrybą ir ekslibrisų meną                  

Remigijus Venckus: Papasakokite, kokias sąlygas turėjote kūrybai ir kas pastūmėjo jus šiuo keliu žengti?

Eglė Kuckaitė: Namiškiai mane palaikė visose veiklose, kad tik būčiau laiminga, kad patiktų, ką darau. Kūriau tekstus, pati iliustravau nuo penkerių metų. Namie buvo didelė biblioteka. Mama pirkdavo visas naujas knygas vaikams. Panevėžio Vaikų dailės mokykloje mane įkvėpdavo bendravimas su mokytojais, jie ir savo kūrybinėje veikloje buvo aktyvūs. Šiltai atsimenu mokytojus N. Čiukšienę, K. Naruševičių, J. Lebednyką.

R. V.: Kaip Jūsų kūrybiniame kelyje atsirado grafika? Kaip ja susidomėjote? Kas jums labiausiai pasirodė įdomu ir vertinga?

E. K.: Grafika atsirado su knygomis. Su iliustracijomis. Svajojau iliustruoti vaikų knygas. Todėl ėmiau ruoštis stoti į Dailės akademiją. Knygų nemažai iliustravau. Domino mane ir grafikos technikos. Ypač oforto technika, akvatinta, sausoji adata. Žavėjo mintis, kad grafiką galima tiražuoti, kiekvienas atspaudas vis tiek unikalus. Pamenu, kokiais 1985 metais Parodų rūmuose, dabar ŠMC, vyko norvegų grafikos paroda. Pamačiau įvairių technikų ir estampo formatų galimybes.

R. V.: Kokius grafikos kūrinius kuriate? Kokia yra jūsų kūrybos tematika? Kaip pasirenkate temas, kas jas inspiruoja? Kaip temos lemia vizualinę kūrinio plotmę?

E. K.: Mane lydi tos pačios temos. Moteris. Gamta. Emocija. Minties labirintai. Kultūros ženklai. Per daugybę metų susiformavo tam tikras metodas įeiti į kūrybinį procesą. Pakliuvusi į šį apmąstymo srautą iš naujo peržiūriu savas temas. Tuomet filtruoju estetiką, plastiką, darbo technologiją ir kuriu naujus darbus. Dažnai dirbu be eskizo. Tuomet procesą valdo atsakomybė ir tam tikra įtampa, pastabumas ir gyvas ėjimas į materiją. Bet mėgstu ir eskizuoti.

R. V.: Kas, kaip ir kada jus supažindino su ekslibrisų kūryba? Kokie buvo pirmieji žingsniai, ką ir kaip pirmiausia kūrėte?

E. K.: Mane beveik magiškai nuo pat vaikystės veikė šrifto ir vaizdo jungtis. Svarbiausia yra linija, lyg sulydytas minties tekstas. Ekslibrisas yra simbolis. Koncentruotas subjektyvus kosmosas. Kultūros ženklas. Pirmiausia žavėjo raidės chimeriškas virsmas į žvėrį, į gyvybę ar daiktą. Inicialų raidės. Senose knygose aptikdavau asmens ženklų antspaudus. Vaizdų archyvas pildėsi miestų herbais, kartušais puoštais dailės pavyzdžiais. Užsienietiškų prekių etiketės, ypač alkoholio, cigarečių pakelių, kur vaizdas kuriamas tik iš šrifto, sovietmečiu man atstojo estetines kompozicijas. Spaudoje, dailės leidiniuose vis dažniau rasdavau šio mažo formato, bet koncentruotos minties grafikos meno kūrinių.

Pirmus ekslibrisus kūriau linoraižinio, vėliau oforto technika. O 2001 metais pradėjau kurti piešinius antspaudams. Tuomet sukūriau sau ekslibrisą. Retkarčiais sukuriu privatiems asmenims ekslibrisą-antspaudą. Komponavau įvairias žmogaus ar gyvūno figūrėles, trumpus tekstukus. Juos polimero technologija perkeldavo ir pritvirtindavo ant klasikinio antspaudo medinės rankenėlės firma „Linoma“. Su šiais antspaudais sukūriau daug darbų ant sienos. Tai dideli piešiniai (500 x 500 cm ir pan.), kurių linijos išdėliotos iš mažų antspaudukų. Menotyrininkė Laima Kreivytė juos pavadino sienų akcijomis. Talino ir Prahos tarptautinėse trienalėse su darbais ant sienos laimėjau didžiuosius prizus. Tokių sienos akcijų yra Valstybės pažinimo centre, Lietuvių kalbos institute, privačiuose interjeruose.

R.V: Kokią jums prasmę turi ekslibrisų kūryba šiandien? Kuo ekslibriso „žanras“ yra ypatingas, palyginti su kitais vaizduojamaisiais dailės tipais?

E. K.: Šiandien ekslibrisas išgyvena atgimimą. Privatūs asmenys ženklina savo bibliotekų knygas. Mažo formato grafikos technikoje telpa koncentruota mintis, lyg visa asmens opera. O mane ekslibrisas atvedė iki didelio formato vaizdų ant sienos.

R.V: Kokie ir kaip ekslibrisai buvo pastebėti visuomenėje? Kaip juos vertino aplinkiniai? Kuriuos savo ekslibrisų kūrinius išskirtumėte kaip labiausiai pavykusius, kodėl, kokios juose plėtojamos temos / kam ir kodėl jie dedikuoti?

E. K.: Negalėčiau išskirti, kas iš sukurtų vaizdų būtų geriausias. Juos sukūriau gyvenimo srautui atrenkant žmones, su kuriais teko bendrauti, arba konkursams, parodoms, kuriose tuo metu nusprendžiau dalyvauti. Temas diktavo žmonės ir jų mintys. Po to filtruodavau ir iš tirštos informacijos likdavo nedidelis linijų pasakojimas. Mano sukurti ekslibrisai: I. Simonaitytė, J. Žiburkus, V. ir D. Butkai, A. Vaišnys, B. Kutavičius, M. Vaicekauskas, N. Goštautaitė-Midttun, R. Kačkutė, S. ir D. Narbutai, D. Kaunas ir kt.

R. V: Kokią regite ekslibrisų meno raidą ateityje? Ar šiai raiškai yra galimybė išnykti dėl dabartinių elektroninių medijų vystymosi, kaip ir kodėl?

E. K.: Ši meno sritis neišvengiamai transformuojasi, dažnai virsta kažkuo nauju, nauja medija. Taip nutiko ir mano kūryboje (sienų akcijos). Tai tam tikra žmogaus minties evoliucija. Svarbu, kad ateityje išliktų istorinis ar koks kitas pasakojimas meno, kultūros istorijoje, kad būtų žinoma, kas nuo ko prasidėjo ir į ką virto. Manyčiau, kad daiktų etiketės, žmonių veiklõs, įstaigos ir vietovės žymėjimai, logotipai, iškabos ir pan. yra ekslibriso minties transformacijos.

R.V.: Kokie yra tolesni Jūsų kūrybiniai keliai? Ar esate laiminga kūrėja ir kokio sulaukiate palaikymo iš aplinkinių, kolegų ir artimųjų tuo metu, kai kuriate ir demonstruojate ekslibrisus?

E. K.: Mano kūryboje svarbiausias plastikos elementas yra linija. Pasakoju vaizdais. Bet kartu jie yra tekstas, rašomas linijomis. Paskutiniai darbai atlikti aliejumi ant drobės. Bet jie yra piešiniai linijomis. Paraleliai dirbu oforto technika. Ekslibrisus pradedu kurti atsitiktinai. Arba kai pati imuosi konkrečios temos konkrečiai parodai. Esu laiminga dailininkė. Per daugybę metų mane apsupo didelis žiūrovų, stebėtojų draugų, meno tyrinėtojų būrys. Mane palaiko ir giriantis, ir kritikuojantis žvilgsnis. Įdomu kurti. Daug emocijų, minčių tuo metu patiriu, todėl žiūrovą veikia tai, kas ženklais ir spalvomis dėliojasi mano darbų erdvėse.

R. V.: Dėkoju už malonų pokalbį. Linkiu kūrybinės sėkmės ateityje!